Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. gynėjos advokatės Aušros Degulytės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir J. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo J. B. nukentėjusiajai U. Ž. priteista 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, R. Ž. paskiriant U. Ž. išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis iki nukentėjusios pilnametystės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

J. B. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad jis seksualiai prievartavo mažametę U. Ž., t. y. nuo 2016 m. antrosios pusės iki 2018 m. lapkričio, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios U. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), būkle, dėl kurios ji negalėjo visiškai suprasti prieš ją atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei tiems veiksmams pasipriešinti, tyčia ne mažiau 1 (vieną) kartą kišo savo pirštus į mažametės lytinius organus (makštį), taip pat ne mažiau 1 (vieną) kartą kišo savo lytinį organą ir pirštus į mažametės išangę, apnuoginęs mažametės nukentėjusiosios ir savo lytinius organus bei pasisodinęs mažametę sau ant kelių, savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios mažametės lytinius organus bei jų sritį, taip tenkindamas savo lytinę aistrą su mažamete U. Ž. prieš jos valią kitokio fizinio sąlyčio būdu.

J. B. taip pat nuteistas ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą už tai, kad jis nuo 2016 m. antrosios pusės iki 2018 m. lapkričio, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartaudamas ir žagindamas bejėgiškos būklės dėl mažametystės buvusią nukentėjusiąją U. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), sutrikdė jos psichinę sveikatą: nukentėjusiajai nustatytos kitos reakcijos į stiprų stresą, kurios tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsirado dėl nusikalstamų jo veiksmų. J. B. buvo kaltinamas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis nuo 2016 m. antrosios pusės iki 2018 m. lapkričio mėnesio, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo bute, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios U. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), būkle, dėl kurios ji negalėjo visiškai suprasti prieš ją atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei tiems veiksmams pasipriešinti, tyčia ne mažiau vieną kartą kišo savo lytinį organą į mažametės lytinius organus (makštį) ir tokiu būdu lytiškai santykiavo su mažamete U. Ž. prieš jos valią, t. y. išžagino mažametę U. Ž.. Pirmosios instancijos teismas pagal šį kaltinimą nuteistąjį išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje neskundžiamas.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo J. B. gynėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir iš naujo įvertinusi pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė bei įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnių reikalavimų, ir jais remdamasis nustatė J. B. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes. Teismas, kvalifikuodamas J. B. nusikalstamus veiksmus pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Dėl BK 150 straipsnio 4 dalies taikymo

Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu apima veiksmus, kai kišami pirštai į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat kai lytiniu organu liečiamas kito žmogaus kūnas ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-315/2014, Nr. 2K-116-942/2016 ir kt.). Taigi, mažametės nukentėjusiosios parodymai apie įvykių aplinkybes neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis J. B. atliko prieš nukentėjusiąją teismo nuosprendyje nustatytus veiksmus, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalyje, t. y. prieš mažametės valią tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Nors nuteistasis J. B. tvirtina, kad neturėjo tyčios tenkinti savo lytinę aistrą su mažamete U. Ž., nes ją tik prausė, tačiau byloje nustatytų jo nusikalstamų veiksmų pobūdis tai neabejotinai paneigia ir patvirtina, jog jis veikė tiesiogine tyčia, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. J. B. žinojo, kiek mergaitei yra metu, suprato, kad ji dėl mažametystės nesuvokia su ja atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės, negali jo veiksmams pasipriešinti tinkamai, ir tuo naudojosi, siekdamas nusikalstamų tikslų-lytinės aistros tenkinimo.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes neatsižvelgė, jog mergaitės parodymai yra nenuoseklūs ir jų nevertino kartu su kitais bylos duomenimis, kurie, apeliantės manymu, kelia abejones nukentėjusiosios parodymų objektyvumu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas U. Ž. parodymų patikimumą, nepažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų: teismo posėdyje ištyrė nukentėjusiosios pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus, apklausė netiesioginius liudytojus, specialistų ir ekspertų pateiktas išvadas, apklausė išvadas surašiusias ekspertes bei specialistę. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, netiesioginių liudytojų parodymai vertinami nustatant tiesioginio liudytojo, t. y. vaiko, parodymų patikimumą bylos įrodymų grandinėje, o specialistų paaiškinimai, išvados bei ekspertizių aktai vertinami pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, nes nė vienas iš įrodymų baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui neturi išankstinės įrodomosios galios. Vertindama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus argumentus dėl byloje ištirtų įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes jis nukentėjusiosios U. Ž. parodymus įvertino atskirai ir kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Nors nuteistasis J. B. ir jo gynėja reiškė prašymą, kad nukentėjusioji būtų apklausta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tačiau nenurodė, kokius konkrečius klausimus jai nori užduoti. Be to, kaip matyti iš 2018 m. lapkričio 16 d. Nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokolo, U. Ž. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta dalyvaujant įtariamajam J. B. ir jo gynėjui S. T.. Taigi, nuteistajam buvo užtikrinta teisė užduoti klausimus nukentėjusiajai ir jis per gynėją šia teise pasinaudojo (t.1, b. l. 47–54). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados tvirtina, kad dėl iki šiol išliekančio psichotraumuojančio byloje nagrinėjamų įvykių poveikio U. Ž. nerekomenduojama toliau dalyvauti procesiniuose veiksmuose (t. 1, b. l. 164). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas nukentėjusiosios parodymus, nuteistojo procesinių teisių nepažeidė ir užtikrino, jog mažametė nukentėjusioji nebūtų traumuojama, pakartotinai ją apklausiant apie byloje nagrinėjamus įvykius.

Vertinant nukentėjusiosios U. Ž. parodymus jų turinio prasme, nėra pagrindo konstatuoti, kad jos parodymai apie aktualias įvykio aplinkybes buvo nenuoseklūs ar keliantys pagrįstas abejones dėl skunde nurodomų aplinkybių.

Kaip jau minėta, U. Ž. parodė, kad, kai ji būdavo namuose pas mamos draugą J., jis jai kišdavo savo „pimpalą“ ir pirštus į užpakalį bei ten, kur „sysioja“. Taip jis darė kokį kartą per mėnesį. Kai jis taip elgdavosi, mergaitė dažniausiai būdavo jam ant kelių, gulėdavo ant nugaros ar ant pilvo. Kai sėdėdavo J. ant kelių, jis būdavo be ,,triusikų“. Be to, mergaitė nurodė, kad J. ją prausdavo vonioje, nors ji tuomet būdavo švari, o jis mamai sakė, kad nukentėjusioji buvo ,,prisišikus‘‘ į kelnes, nors taip nebūdavo. Tokias pat įvykio aplinkybes mergaitė papasakojo liudytojoms: savo mamai R. Ž., Globos namų ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorei G. B., psichologei T. G. ir ekspertėms E. K. bei A. Š., kurios, apklausiamos pirmosios instancijos teisme, tai patvirtino. Specialistė T. G. nurodė, kad U. Ž. pasakojimas apie galimai patirtą seksualinę prievartą yra lydimas stiprių pasišlykštėjimo reakcijų bei elgesio pokyčio (mergaitė nerimsta, kalba tyliau nei iki tol, akių kontaktą palaiko tik epizodiškai). Konsultacijų su specialistais metu mergaitės pasakojimai apie galimai patirtą seksualinę prievartą yra gana išsamūs, vaizdingi, papildantys vieni kitus, nekintantys laike, juos lydi pasakojamam turiniui adekvačios emocinės reakcijos, todėl kyla pagrįsti įtarimai, kad U. Ž. galimai nukentėjo nuo seksualinio smurto (t. 1, b. l. 92–93). Iš socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų žurnalo išrašų matyti, kad atvykusi į globos namus, stebint suaugusiam asmeniui, mergaitė dažnai stengėsi laikytis atokiau. Pradžioje kelias dienas atsisakė eiti maudytis, sutikdama tik apsiprausti (t. 1, b. l. 94). Aptartos aplinkybės neprieštarauja U. Ž. parodymams, kad nuteistasis ją maudydavo, kai ji buvo švari, o jai buvo šlykštu. Taigi, nukentėjusioji U. Ž., pasakodama apie patirtos seksualinės prievartos veiksmus, priešingai, negu tvirtinama skunde, buvo nuosekli, suprantamai atskleidė nuteistojo prieš ją padarytus veiksmus ir jų padarymo aplinkybes, jos pasakojimą patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

Nuteistasis apygardos teisme teigė, kad jis seksualiai neprievartavo U. Ž., jog ji fantazuoja, nes matė savo motinos intymius santykius su kitais vyrais, kad nukentėjusioji jį apkalba, nes pavydi nuteistojo draugystės su savo motina, kad jos parodymams įtakos galėjo turėti jai nustatyti psichinės sveikatos sutrikimai. Tačiau tokius argumentus paneigia nukentėjusiosios parodymai, kad ji be trumpikių matė tik vieną vyrą – J., kai jis prie jos lindo. Mergaitė patvirtino, kad J. lindo prie mamos ir sesės, nes matė, kad J. B. kutendavo joms ,,papus“. Nors nukentėjusiosios mama R. Ž. patvirtino, kad J., iki ji sužinojo dukros paslaptį, rankomis liesdavo jos lytinius organus, tačiau paaiškino, jog tuo metu kambaryje jos dukrų nebūdavo. Iš tiesų, liudytoja V. L. parodė, kad U. jai pasakojo, kad J. rankomis mamai „krapšto“, tačiau ką, nepasakė. Šios liudytojos nurodytos aplinkybės neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams, kad ji matė, kaip J. jos nurodytu būdu seksualiai priekabiavo prie jos motinos ir sesers, tačiau tas būdas savo esme skyrėsi nuo mažametės motinai papasakotos seksualinės prievartos veiksmų. Liudytoja apklausta K. Ž. parodė, kad pas jos motina kartais likdavo nakvoti vyrai, su kuriais ji kartais miegodavo tame kambaryje, kur miegojo ir U., tačiau pastaroji nepatvirtino mačiusi motinos intymius santykius su kitais vyrais ir aiškino, kad nuogą ji matė tik nuteistąjį prieš ją atliekamų veiksmų metu, o tai sutampa su R. Ž. parodymais, kad savo seksualinių santykių savo dukroms nedemonstravo. Taigi, vertinant šiuos duomenis, nėra pagrindo spręsti, kad nukentėjusioji galėjo atpasakoti savo motinos seksualinius veiksmus, juos pritaikydama sau.

Liudytoja V. L. tvirtino, kad jai sesuo L. S. 2019 m. vasarį pasakojo, kad U. jos gyvenimo draugui G. kelis kartus su ranka griebė už lytinių organų, tačiau šie jos parodymai apeliaciniame skunde nepagrįstai pateikiami, kaip nuteistojo kaltumą paneigiantis įrodymas. Ekspertės A. Š. paaiškinimai pirmosios instancijos teisme tvirtina, kad mažametės nukentėjusiosios veiksmai, griebiant svetimam žmogui už lytinių organų, yra ne kas kitas, o pieš pačią nukentėjusiąją patirtų seksualinių veiksmų padarinys. Tai neprieštarauja jau pirmiau aptartiems faktiniams duomenims, kad mergaitė nematė kitų asmenų, atliekančių tokius veiksmus, apie kuriuos papasakojo savo mamai kaip didelę paslaptį.

Skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusioji U. Ž. liudytojai V. L. nepasipasakojo apie nuteistojo J. B. seksualinės prievartos veiksmus, taip pat nekelia abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų teisingumo.

(duomenys neskelbtini) progimnazijos pateiktoje U. Ž. charakteristikoje nurodyta, kad mergaitė mokyklos aplinkoje yra linkusi bendrauti, draugiška, būna geros nuotaikos (t. 1, b. l. 199). Tuo tarpu Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. vasario 28 d.–balandžio 10 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS–33/2019 duomenys tvirtina, kad U. Ž. linkusi į emocijų slopinimą, maskavimą, jos emociniame fone vyrauja dirglumas, nerimas, įsitempimas. Apie savo vidinę emocinę patirtį, save ir savo artimiausią aplinką pasakoja labai mažai, dažniausiai klausiama, pati spontaniškai mažai dalinasi. Jos emocinė branda žemesnė nei amžius (t. 1, b. l. 155–164). Taigi, ta aplinkybė, kad mergaitė mokyklos aplinkoje apibūdinama kaip linksma ir linkusi bendrauti, neatskleidžia jos psichologinės būklės, susijusios su neigiama patirtimi, nes ji linkusi į neigiamų emocijų maskavimą ir slopinimą.

Byloje nėra duomenų tvirtinančių, kad V. L. su U. Ž. buvo labai artimos. Todėl natūralu, kad pasitikėjimas ja nebuvo toks, dėl kurio mergaitė būtų galėjusi jai atsiverti ir papasakoti apie J. B. prieš ją panaudotą seksualinę prievartą. Be to, kaip nustatyta šioje byloje, apie patirtą seksualinę prievartą nukentėjusioji savo mamai, t. y. iš esmės artimiausiam jai žmogui, kaip didelę paslaptį papasakojo, tik praėjus gana ilgam laiko tarpui, nes patirta seksualinė prievarta jai buvo labai skaudi ir kėlė bei kelia stiprias neigiamas emocijas. Tai, kad U. Ž. ne iš karto po įvykio apie nuteistojo veiksmus papasakojo savo mamai, teisėjų kolegijai nekelia abejonių nukentėjusiosios parodymų objektyvumu. Kaip matyti iš mergaitės charakteristikos, ji augo nepilnoje šeimoje, kuri priklausė socialinės rizikos grupei (t. 1, b. l. 199), nors motina rūpinosi mergaite, tačiau jai tam trūko socialinių įgūdžių. R. Ž. parodė, kad dukra jai kelis kartus buvo užsiminusi, jog nori pasakyti paslaptį, tačiau ji U. neišklausė, nes pasakytų žodžių nesureikšmino, o U. Ž. psichologinio tyrimo metu paaiškino, jog mamai jos paslaptys nerūpėjo. Iš Globos namų „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados ir ekspertės A. Š. paaiškinimų pirmosios instancijos teisme akivaizdu, kad U. Ž., būdama su mama nesijautė saugi, t. y. nebuvo patenkintas jos saugumo ir stabilumo poreikis, o kai vaikas neturi bazinio saugumo, jis negali lengvai atsiverti ir artimam žmogui, su kuriuo gyvena (t. 1, b. l. 97–99; t. 3, b. l. 78–82). Be to, kaip minėta anksčiau, jai buvo tiesiog šlykštu apie tai kalbėti, bijojo, jog ją gali išvežti, jeigu kam nors papasakos įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 47–50; 155–164). Nors gynėja tvirtina, kad mažiems vaikams yra lengva kalbėti apie savo neigiamas patirtis, tačiau konkrečiu atveju tai paneigia aptartos specialisčių išvados.

Be to, U. Ž. parodė, kad jos motina turėjo ir kitą draugą – R., kuris pas jas ateidavo į namus, ir tvirtino, jog jis buvo geras, nes prie jos nelįsdavo. Ši mergaitės pozicija, vertinant motinos draugų gerumo kriterijų, teisėjų kolegijos manymu, paneigia nuteistojo keliamą versiją, kad nukentėjusioji jį apkalbėjo iš pavydo dėl jo santykių su pastarosios motina R. Ž.. Nuteistojo J. B. skundo argumentą, kad nukentėjusiosios parodymai negali būti vertinami kaip objektyvus jo kaltę patvirtinantis įrodymas, nes specialaus tyrimo metu buvo nustatyti jos psichinės veiklos sutrikimai, paneigia 2019 m. vasario 28 d.–balandžio 10 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-33/2019 išvados, kad U. Ž., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos psichikos būseną, galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamas aplinkybes (įvykio vieta, dalyviai, jų veiksmai), jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. U. Ž. nenustatyta tokių individualių ypatumų (padidintas polinkis į įtaigumą, padidintas polinkis fantazuoti ar kt.), dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių byloje tiriamų aplinkybių, jas įsiminti ir duoti apie tai parodymus (1 t., b. l. 155–164). Kaip matyti iš ekspertizės akto aprašomosios dalies, tiriant nukentėjusiąją, buvo įvertinti ir anksčiau jos gydymo istorijose nustatyti sveikatos sutrikimai, ir jie neturėjo įtakos jos gebėjimui suvokti įvykio aplinkybes, veiksmus ir juos atpasakoti apklausų metu. Ekspertizės išvadas pirmosios instancijos teisme patvirtino tyrimą atlikusios ekspertės E. K. ir A. Š. ir teismo posėdžio metu išsamiai atsakė į nuteistojo bei jo gynėjos keliamus klausimus. Ekspertė A. Š. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad U. Ž. pasakojamos aplinkybes apie įvykį atitiko nukentėjusios kūno kalbą (vengė kalbėti apie įvykio aplinkybes, dengėsi rankomis burną, sunkiai koncentruodavo dėmesį), ir emocijas (pradėjus kalbėti apie įvykį, pasikeisdavo nuotaika: nuliūsdavo, susigėsdavo, nuleisdavo galvą, vengdavo akių kontakto, gūžėsi) bei turimą žodyną („papai“, „pimpalas“, užpakalis, „vapsva“, „čiupinėti“ ir pan.), o tai rodo, kad mergaitė kalbėjo apie savo neigiamas patirtis (t. 1, b. l. 155–164; t. 3, b. l. 78–82).

Eksperčių tyrimo rezultatai ir išvados, priešingai, negu tvirtina apeliantė, abejonių dėl jų teisingumo ir objektyvumo nekelia. Ekspertės E. K. ir A. Š. turi reikiamą išsilavinimą ir kvalifikaciją, o A. Š. – net dešimties metų ekspertinį stažą. Taigi, abejoti eksperčių kvalifikacija taip pat nėra pagrindo, nes jų duotas išvadas papildo ir kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šiame sprendime aptarti įrodymai.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis J. B. nustatytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamus veiksmus, kurie atitinka seksualinio prievartavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Apygardos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, įstatymą taikė tinkamai. J. B. seksualiai, kitokio fizinio sąlyčio būdu prievartavo mažametę U. Ž., kuri buvo bejėgiškos būklės, nes dėl savo amžiaus negalėjo suprasti su ja atliekamų nusikalstamų reikšmės ir prasmės bei jiems tinkamai pasipriešinti.

Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo

BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas nesunkiai <...> susargdino mažametį.

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad gynėja, prašydama išteisinti nuteistąjį pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, prašymą grindžia teiginiais, jog J. B. nepadarė seksualinio prievartavimo veiksmų ir todėl U. Ž. sveikatos nesutrikdė.

Šį skundo argumentą paneigia pirmiau šioje nutartyje aptarti bylos faktiniai duomenys, kurių teisėjų kolegija nekartoja.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad J. B. tyčia ne mažiau 1 (vieną) kartą kišo savo pirštus į mažametės lytinius organus (makštį), taip pat ne mažiau 1 (vieną) kartą kišo savo lytinį organą ir pirštus į mažametės išangę, apnuoginęs mažametės nukentėjusiosios ir savo lytinius organus bei pasisodinęs mažametę sau ant kelių, savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios mažametės lytinius organus bei jų sritį, taip tenkindamas savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu prieš nukentėjusiosios valią. Tačiau, išteisinęs nuteistąjį pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir nustatydamas nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo aplinkybes, apygardos teismas dėl neatidumo paliko nukentėjusiosios žaginimo aplinkybę, kaip sukėlusią nesunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šią aplinkybę šalina iš nuosprendžio nustatomosios dalies kaip neįrodytą, palikdama pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad J. B., seksualiai prievartaudamas nukentėjusiąją U. Ž., nesunkiai sutrikdė mažametės psichinę sveikatą: nukentėjusiajai atsirado kitos reakcijos į stiprų stresą, kurios tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su jo nusikalstamais veiksmais.

Ambulatorinės kompleksinės Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2019 m. vasario 28 d.–balandžio 10 d. ekspertizės akto išvados (t. 1, b. l. 155–164) patvirtina, kad po byloje nagrinėjamų įvykių nukentėjusiajai U. Ž. atsirado psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, kuris vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Pirmosios instancijos teismo posėdyje šią išvadą pateikusios ekspertės paaiškino, kad nustatytas psichinės sveikatos sutrikimas trikdo U. Ž. funkcionavimą ir adaptaciją, todėl jai reikalinga ilgalaikė terapija, o ateityje gali pasireikšti ir kiti psichikos sutrikimai, kaip ilgalaikiai prieš ją atliktų prievartinio pobūdžio nusikalstamų veiksmų padariniai (t. 3, b. l. 78–82). Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos faktinius duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog tarp nuteistojo J. B. nusikalstamų veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

J. B., būdamas suaugęs, psichiškai sveikas žmogus, turėjo suprasti ir suprato, jog jo nusikalstami veiksmai yra pavojingi mažametės sveikatai, numatė, kad gali sukelti nustatytus padarinius vaiko psichikai, ir nors šių padarinių nesiekė, sąmoningai leido jiems kilti. Taip jis nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios U. Ž. sveikatą, veikdamas netiesiogine tyčia.

Formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs psichiniais sutrikimais, atsiranda dėl prievartinių santykių, kaip ir nagrinėjamu atveju, tai kaltininko nusikalstami veiksmai kvalifikuojami kaip ideali sutaptis pagal BK 150 straipsnį su BK 138 straipsniu (kasacinės nutartys Nr. 2K-495-697/2015, Nr. 2K-294-648/2017 ir kt.; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys Nr. 1A-105-307/2017, Nr. 1A-417-483/2018, Nr.1A-123-518/2020 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismas, J. B. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl kitų teismo nuosprendžiu išspręstų klausimų

Apeliantė skunde nepateikė argumentų dėl J. B. paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstojo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertino visas J. B. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir už nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, padarymą paskyrė jo asmenybę, nusikaltimų pavojingumą ir atsiradusius padarinius atitinkančias bausmes. Bendrindamas už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes, teismas tinkamai vadovavosi BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu ir nuteistajam paskyrė subendrintą 4 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri tikrai nėra per griežta.

Byloje tinkamai išspręstas ir pareikšto civilinio ieškinio klausimas. Apygardos teismas laikėsi tiek baudžiamojo proceso, tiek civilinės teisės normų reikalavimų (BPK 115 straipsnis; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis). Nukentėjusiajai U. Ž. priteistas 6 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra proporcingas dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų jos patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams ir nuteistojo galimybėms atlyginti padarytą žalą, taip pat neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams ir formuojamai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-576-699/2015, Nr. 2K-43-942/2016, Nr. 2K-392-489/2016, Nr. 2K-176-693/2017 ir kt.).

Kadangi nuteistojo gynėja dėl bausmės ir civilinio ieškinio dydžių apeliaciniame skunde argumentų nepateikė, todėl teisėjų kolegija plačiau šiais klausimais nepasisako.

Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Kauno apygardos teismas, paskyręs nuteistajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, nustatė, kad ji turi būti atliekama pataisos namuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII–2263 (nuo 2020 m. liepos 1 d.) atsisakyta teismui nebūdingos funkcijos – nustatyti, kokioje įstaigoje asmuo atliks bausmę. Iki 2020 m. liepos 1 d. galiojo BK 50 straipsnio 3 dalis, numačiusi, kad bausmės atlikimo įstaigą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Byloje nuosprendis priimtas nurodytai įstatymo nuostatai jau nebegaliojant (2020 m. spalio 14 d.). Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 65 straipsnį, nuteistuosius į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį ir jame nurodydamas bausmės atlikimo įstaigą, neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Toks pirmosios instancijos teismo netinkamas BK ir BVK normų taikymas ir aiškinimas iš esmės nedaro įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant pašalinti bet kokių neaiškumų atsiradimą nuosprendžio vykdymo stadijoje, ši nuosprendžio dalis patikslintina – iš Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. nuosprendžio pašalinant dalį, kuria nuspręsta J. B. laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Nuteistasis J. B. į konkrečią pataisos įstaigą nuosprendžiu paskirtai laisvės atėmimo bausmei atlikti bus nusiųstas pagal nurodytą galiojančią naują tvarką, atsižvelgiant į jo asmenybės, padarytos veikos pavojingumą, pobūdį, visuomenės saugumą, jo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. B. gynėjos advokatės Aušros Degulytės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. nuosprendį patikslinti:

Pašalinti iš nuosprendžio nustatomosios dalies aplinkybę, kad J. B. nesunkiai sutrikdė mažametės U. Ž. sveikatą, ją žagindamas.

Pašalinti iš nuosprendžio revoliucinės dalies nuorodą dėl bausmės atlikimo pataisos namuose.