Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Vitalijos Norkūnaitės ir Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka dalyvaujant tiesiogiai ir vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir A. P. K. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams.

Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas A. P. K. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2020 m. kovo 5 d.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo A. P. K. sulaikymo dienos vykdant teismo nuosprendį.

Kardomosios priemonės: dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktos galioti iki kol bus pradėtas vykdyti įsiteisėjęs teismo nuosprendis.

Iš A. P. K. nukentėjusiajai I. K. priteista 8050 (aštuoni tūkstančiai penkiasdešimt) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Nuteistojo A. P. K. apeliaciniame skunde prašoma Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį dėl pripažinimo kaltu sistemingai žaginant nukentėjusiąją pakeisti – nuteistąjį išteisinti, o dėl pasikėsinimo išžaginti (2 epizodai) skirti trumpesnį laisvės atėmimo bausmės laiką.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. P. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo A. P. K. ir gynėjos apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. P. K. pripažino kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

5. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu nusikalstamų veikų kvalifikavimu, iš esmės teigdamas bei pripažindamas, jog jis tik pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją du kartus, tačiau nepadarė baigto nusikaltimo, ir juo labiau nepripažįsta buvus sistemingo jos žaginimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji A. P. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai nustatyti tinkamai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje atlikta išsami byloje surinktų įrodymų analizė, įvertinta jų visuma, teismo nuosprendis pagrįstas nekeliančiais abejonių duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo A. P. K. padarytų nusikalstamų veikų, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo bei jo gynėjos versijas. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantai, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

7. Tai, kad nuteistasis A. P. K., pasinaudojęs savo sugyventinės dukters nukentėjusiosios I. K. bejėgiška būkle dėl mažametystės ir sveikatos būklės (nustatyto lengvo protinio atsilikimo) lytiškai santykiavo su I. K. įvesdamas savo lytinį organą jai į makštį prieš nukentėjusiosios valią, tokiu būdu išžagino nukentėjusiąja I. K., patvirtina byloje esančių įrodymų visuma: nukentėjusiosios I. K., liudytojų J. K., J. S., Vaiko teisių apsaugos specialistės I. M. parodymai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 852/2020 (01), Globos namų „Užuovėja“ atlikta nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos įvertinimo išvada, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-149/2020 išvada, nuteistojo A. P. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolas bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nors nusikalstamų veikų aplinkybės daugiausia grindžiamos nukentėjusiosios I. K. parodymais bei netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, bet, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai nelaikytina prielaidomis, kadangi visi byloje surinkti įrodymai, tiek kiekvienas atskirai, tiek vertinant jų visumą, buvo įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, pagrindusią teismo išvadas dėl šioje byloje nagrinėjamų veikų padarymo aplinkybių. Pažymėtina, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019, 2K-226-976/2020 ir kt.). Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

8. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. P. K. padarytus nusikalstamus veiksmus kvalifikavo kaip tęstinę nusikalstamą veiką, atitinkančią mažamečio asmens išžaginimo sudėtį, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje, bei nesunkaus sveikatos sužalojimo mažamečiui (BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktas) sudėtį (idealioji sutaptis). Nuteistojo A. P. K. nusikalstama veika tęsėsi nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2020 m. vasario 20 d., kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, kurie išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo, A. P. K. turėjo vieningą tyčią bei tikslą – pastoviai tenkinti savo seksualinius poreikius su mažamete I. K.. A. P. K. tyčia žaginant mažametį asmenį nutrūko tik 2020 m. vasario 20 d., gyventojams informavus policijos pareigūnus apie A. P. K. galimai vykdomus nusikaltimus (t. 1, b. l. 10). Atsižvelgiant į tai, kaip pagrįstai nurodoma ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nuteistojo A. P. K. nusikalstami veiksmai nekvalifikuoti kaip atskiri nusikaltimai, kurių pirmas apima laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. rugpjūčio 18 d. (BK 149 straipsnio 4 dalis), o antras nusikaltimas – laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 19 d. iki 2020 m. vasario 20 d. (BK 149 straipsnio 3 dalis), o kaip tęstinė nusikalstama veika. Sutinkamai su kasacinio teismo praktika, atskirų veiksmų ir laiko tarpo ilgumas yra vertinamieji kriterijai, todėl kiekvienu atveju teismas sprendžia, atsižvelgdamas į veikų padarymo aplinkybes. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad įvertinus tiek objektyvius byloje esančius duomenis, tiek jų pagalba atskleidžiamą subjektyviąją nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pusę, nustatytas siekis sistemingai seksualiai išnaudoti nukentėjusiąją. Kolegija taip pat sutinka, kad nuteistojo A. P. K. nusikalstami veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai kvalifikuoti ne tik kaip viena nusikalstama veika, bet ir pagal sunkiausią kvalifikuojantį požymį – mažamečio asmens išžaginimą (BK 149 straipsnio 4 dalis), nežiūrint į tai, kad jie tęsėsi nuo nukentėjusiosios I. K. mažametystės iki vėlesnio laikotarpio, kada ji buvo jau nepilnametė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322-719/2018).

9. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, jog nuteistasis tik du kartus pasikėsino lytiškai santykiauti su I. K., o nepadarė baigtinio nusikaltimo, teisėjų kolegija toliau savo sprendime išaiškina kuo skiriasi baigtinis išžaginimas nuo pasikėsinimo jį padaryti. Iš nuteistojo A. P. K. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis pripažįsta, kad pirmąjį kartą miške jis pasikėsino lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja I. K.. Nuteistasis nurodė, kad I. pati nusimovė kelnes, jie buvo prie kelmo, abu atsistoję, jo lyties organas buvo susijaudinęs, jis pabandė iš priekio I. įkišti savo lyties organą jai į makštį, tačiau įkišo labai nedaug, tik galiuką, jam nieko nesigavo, todėl lytinio akto nebaigė, jam sperma neišsiliejo. Nuteistasis taip pat nurodė, kad jis dar vieną kartą namuose bandė lytiškai santykiauti su I., tačiau nesigavo, lytinio organo nebuvo įvedęs. Teismų praktikoje išaiškinta, kad išžaginimas laikomas baigtu nuo lytinio santykiavimo su asmeniu pradžios: veika kvalifikuojama kaip baigtas išžaginimas pagal BK 149 straipsnį, kai lytinis aktas tarp kaltininko ir nukentėjusiosios buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo nepavyko pradėti dėl nepakankamo susijaudinimo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-349-696/2015). Atsižvelgiant į nurodytus nuteistojo A. P. K. parodymus, vertintina, kad jo nusikalstami veiksmai pilnai atitiko baigto nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 4 dalyje, tiek subjektyviuosius, tiek objektyviuosius požymius, nes lytinis aktas buvo pradėtas. Be to, baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada Nr. G 852/2020 (01), kurioje nurodyta, kad I. K. mergystės plėvės yra išlikę pavieniai likučiai, patvirtina, kad nuteistasis su nukentėjusiąja atliko lytinius santykius, jis pilnai buvo įvedęs savo lytinį organą į nukentėjusiosios I. K. lytinius organus (t. 1, b. l. 105-107). Atsižvelgiant į tai, nuteistojo argumentas, kad jis miške tik pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją I. K., atmestinas.

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jo kaltė dėl sistemingo I. K. žaginimo buvo grindžiama tik nukentėjusiosios parodymais, kurie yra nenuoseklūs, neišsamūs, prieštaringi, melagingi, be to, turi būti vertinami kritiškai dėl nukentėjusiosios protinės negalios. Šie skundo argumentai nepagrįsti, nes juos paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys: nukentėjusiosios I. K., nukentėjusiosios sesers J. K., liudytojos J. S., vaikų teisių apsaugos specialistė I. M. parodymai, Globos namų „Užuovėja“ pateikta nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada, teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertų pateikta išvada.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Pagal susiformavusią teismų praktiką ypatingą reikšmę pirmiau aptartoje įrodymų grandinėje turi būtent paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos įrodymų grandinę, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2013, 2K-294-648/2017, 2K-221-697/2021).

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios parodymus pripažino patikimais, atitinkančiais faktines bylos aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad I. K. yra patvirtinusi tokias esmines faktines aplinkybes: lytinius santykius jie turėjo, kad buvo pas ją viduje, jos kūnas jautė skausmą, kad lytinis aktas trukdavo 15-20 minučių, kad jis baigdavo lytinį aktą, nes išbėgdavo skystis ant žemės, kad pirmas kartas vyko, kai jai buvo 13 metų, kad A. su ja santykiavo daug kartų, kad pirmas kartas buvo kai jai 13 metų, o paskutinis kai jai buvo 16 metų, kad santykiai vyko miške kai buvo nuėję grybauti, kad santykiai buvo be jos sutikimo, kad santykiai vykdavo į mėnesį kokius keturis kartus ir taip nuo 13 iki 16 metų, kad pirmi lytiniai santykiai buvo miške, o kiti santykiai vyko namuose, jos lovoje, kad lytiniai santykiai miške vyko, kai jie gyveno jau (duomenys neskelbtini), kad ji anksčiau su kitais lytinių santykių neturėjusi (šias aplinkybes nukentėjusioji nurodė apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, t. 1, b. l. 76-80).

13. Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina proceso metu apklaustų asmenų parodymai. Liudytoja J. K. nurodė, kad ji (duomenys neskelbtini) matė, kaip K. lindo prie I.. Matė miške, kai grybavo, K. kišo lytinį organą I. į lytinius organus. Ji buvo šalia, K. nieko nebijo, tik sakė mamai nesakyti. K. santykiavo su I. ir namuose kelis kartus, matė juos lovoje. K. jos nevengė ir matė, ką jis daro su I. (t. 3, b. l. 157-158).

14. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios sesers J. K. parodymais, kadangi liudytoja turi sunkią protinę negalia, be to, ji yra linkusi meluoti. BPK 78 straipsnyje nustatyta, jog liudytoju gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. BPK 79 straipsnyje nurodyta, kad liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. Nors baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad liudytoja J. K. turi negalią: ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytojos motina R. K. nurodė, kad J. turi neįgalumą, jai yra silpnaprotystė, yra lėto mąstymo, tačiau gali dirbti, supranta kas vyksta, su ja lengvai galima susikalbėti (t. 2, b. l. 11-12); Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2020 m. spalio 16 d. rašte Nr. 4SD-5046 nurodyta, kad J. K. nustatytas diagnozės kodas – (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 157), tačiau byloje nėra sveikatos priežiūros įstaigos pažymos arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvados, jog dėl to J. K. negali būti apklausiama kaip liudytoja. Tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. K. apklausė kaip liudytoją, jos duotus parodymus vertino kartu su kitais byloje surinktais duomenimis bei rėmėsi įrodant A. P. K. kaltę dėl I. K. išžaginimo. Be to, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių liudytoja J. K. galėtų būti šališka, suinteresuota nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį A. P. K. nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus.

15. Liudytoja J. S. parodė, kad, kai I. vežė į Vilnių, ji kalbėjo su ja telefonu ir jos paklausė ar tikrai taip buvo, ar A. „lindo“ prie jos. Mergaitė jai telefonu atsakė, kad taip. Taip pat nurodė, kad I. pasakojo būtent apie įvykį, kad, kai mama gulėjo (duomenys neskelbtini) sanatorijoje, A. seksualiai lindo prie J., o su ja lytiškai santykiavo, daugiau mergaitė jai nieko nedetalizavo. Tik dar paminėjo, kad lytiniai santykiai su A. buvo du ar tris kartus (t. 2, b. l. 21-22, 25-26).

16. Vaiko teisių apsaugos specialistė I. M. parodė, kad I. yra kukli, mažai kalbanti mergaitė, tokių įvykių nesugalvotų. Per pirmą ekspertizę ji net neišdrįso pasakyti. Teko vežti antrą kartą ir tik didelių pastangų dėka I. išdrįso pasakyti, kas su ja nutiko. Mergaitės elgesys rodė, kad ji patyrusi seksualinę prievartą (t. 3, b. l. 138-139).

17. Globos namų „Užuovėja“ atlikta nepilnamečio, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos įvertinimo išvadoje nurodyta, kad epizodiniai I. pasidalijimai liudija, jog galimai patirtos prievartos situacijos prasidėjo jai būnant 12 metų amžiaus, o paskutinis kartas „kai 14 man buvo“. Prisimena, jog patėvis ateidavo naktį į jos bei jos sesers kambarį ir „patikrindavo ar visi miega“, vėliau – „lįsdavo“. Paprašyta žodžio „lįsdavo“ nepaaiškina, atsitraukia nuo pokalbio. Tačiau papildo, jog nakties metu miegodavo su „maike ir šortais“, kuriuos „jis nurengdavo“ ir tada su savo ranka arba lyties organu liesdavo jos krūtinę bei lyties organus. Vėliau, ruošiantis medicinos eksperto apžiūrai, į klausimą apie paskutinius lytinius santykius nurodė, jog „kai man 12 metų buvo ir patėvis lindo“. Tikslinantis, teigia, jog yra turėjusi lytinių santykių su patėviu „gal 5 kartus, nedaugiau penkių kartų“, kurių metu jos kūnas jautėsi „blogai“. Pastebima, jog paprašyta I. dėl intensyvių nerimo, baimės reakcijų negali paaiškinti „lytinių santykių“ sąvokos. Vertinimo metu surinktų duomenų pakanka kelti pagrįstą įtarimą, jog I. K. patyrė seksualinę prievartą artimoje aplinkoje daugiau nei vieną kartą (t. 1, b. l. 110-113).

18. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-149/2020 nustatyta, kad I. K. žinios apie lytinius santykius, seksualinę prievartą kito byloje tiriamu laikotarpiu - iki tiriamų įvykių ji neturėjo jokių apie tai žinių, vėliau jų palaipsniui įgijo, tačiau ir šiuo metu ji negali pilnai paaiškinti tų veiksmų esmės (padaromos žalos, tolimųjų pasekmių ir kt.). I. K. mėgino priešintis įtariamojo veiksmams, tačiau jos galimybes aktyviau priešintis ženkliai ribojo įtariamojo grasinimai motinos sveikata (kuriuos sustiprino realus motinos patirtas insultas), jos baimė atsiverti apie patiriamas skriaudas kitiems. Taip pat pažymėta, kad I. K. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų, dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių byloje tiriamų įvykių aplinkybių, jų įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Objektyvių duomenų, kad I. K. galimai padarytos nusikalstamos veikos jos atžvilgiu metu būtų sirgusi lėtiniu psichikos sutrikimu ar būtų buvusi laikino psichikos sutrikimo būsenoje negauta. I. K. emocijos yra adekvačios, jų raiška atitinka jos amžių, jai būdingus individualius ypatumus, susiklosčiusias gyvenimo sąlygas. I. K. parodymai yra realistiški, atitinkantys jos gyvenimo patirtį ir sąlygas, žodyną, jai būdingus individualius ypatumus. Be to, I. K. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti nei padidintas polinkis įtaigumui. Melavimas yra bendražmogiška ypatybė, todėl ekspertizės metu nebuvo vertinama (t. 1, b. l. 169-179).

19. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios I. K. parodymų teisingumu ir patikimumu. Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai, kurių duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę.

Dėl paskirtų bausmių

20. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo skirti trumpesnį laisvės atėmimo bausmės laiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam, tinkamai neatsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistojo asmenybę ir paskyrė jam per griežtas bausmes.

21. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam pagal 149 straipsnio 4 dalį paskyrė laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams, pagal 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę A. P. K., atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą, nėra kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, A. P. K. teistumas išnykęs, jis yra charakterizuojamas patenkinamai, todėl skyrė sankcijoje numatytą artimą vidurkiui laisvės atėmimo bausmę.

22. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.).???

23. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neskyrė pakankamai dėmesio nuteistojo asmenybės vertinimui, nevertino kaip tokia itin griežta ir ilgalaikė bausmė paveiks jo santykius su laisvėje likusiais giminaičiais, neatsižvelgė į visus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis. Teisėjų kolegija sutinka, kad už labai sunkaus baigtinio nusikaltimo (išžaginimo) padarymą skirtina griežta laisvės atėmimo bausmė, tačiau šiuo atveju, šios bylos kontekste galutinė subendrinta 9 metų laisvės atėmimo bausmė itin išsiskiria savo griežtumu, ir vertintina, kaip per griežta. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmių dydžio A. P. K. už nusikaltimų padarymą atsižvelgia į tai, kad nuteistasis nusikaltimus padarė esant išnykusiam teistumui, iš dalies pripažino savo kaltę, byloje nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

24. Taigi, pirmiau aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai būtų pasiekti A. P. K. paskyrus BK 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas mažesnes, nei sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmes.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme

25. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartimi nuteistajam A. P. K. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja advokatė A. Fominienė. Lietuvos apeliaciniame teisme 2022 m. birželio 1 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad nuteistajam A. P. K. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra 50,00 Eur ir jos priteistinos valstybei. Šiuo atveju procesas apeliacinės instancijos teisme vyko išimtinai pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies. Nors nuteistasis jokių argumentų dėl jo sunkios finansinės padėties ir prašymo antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš jo nepriteisti nepareiškė, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis nedirba, jis turi atlyginti nukentėjusiajai nuosprendžiu priteistą 8050 Eur neturtinę žalą, be to, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri taip pat pakankamai ribos galimybę vykdyti finansinius įsipareigojimus, sprendžia, kad pažymoje nurodyta suma iš A. P. K. neturi būti išieškota (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendį pakeisti. Paskirti A. P. K.:

- pagal BK 149 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti A. P. K. subendrintą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nuteistąjį ginant apeliacinės instancijos teisme, iš A. P. K. nepriteisti.