Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo F. V. gynėjas advokatas E. Liutkevičius prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 13 d. nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir jo ginamąjį išteisinti. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas neįžvelgtų pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, skundžiamą Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 13 d. nuosprendį pakeisti: už nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 4 dalyje, padarymą paskirti ne didesnę nei laisvės atėmimo 5 metams bausmę; už nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti laisvės apribojimo ar arešto bausmę; už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, padarymą, paskirti realiai, o ne deklaratyviai artimą minimumui bausmę; galutinės paskirtos bausmės vykdymą atidėti vadovaujantis BK 92 straipsnio 2 dalimi; sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.

4. Dėl F. V. pripažinimo kaltu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį.

4.1. Pasak gynėjo, šioje kaltinimo dalyje F. V. pripažintas kaltu tokią išvadą grindžiant vien mažametės nukentėjusiosios E. P. parodymais, kas iš esmės konstatuota ir pačiame skundžiamame nuosprendyje: „nors kaltinamasis neigia padaręs inkriminuojamas nusikalstamas veikas, teismas daro išvadą, kad jo kaltę patvirtina mažametės nukentėjusios E. P. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir ikiteisminio tyrimo teisėjui“ (nuosprendžio 13 psl.). Gynėjui neaiškumą sukėlė tai, ką turėjo omeny teismas išskirdamas ikiteisminio tyrimo metu ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, kadangi bylos medžiagoje figūruoja vien ikiteisminio tyrimo teisėjoms duoti nukentėjusiosios parodymai.

4.2. Be to, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus įvertino kaip nuoseklius, tačiau, pasak gynėjo, tokia išvada padaryta nepagrįstai. Skunde nurodoma, kad E. P. ikiteisminio tyrimo teisėjų buvo apklausta 3 kartus. Pirmosios apklausos metu (2021 m. vasario 2 d.) ji teigė žinanti, kad į teismą iškviesta dėl priekabiavimo, toks įvykis buvo vieną kartą 2018 m., tiksliau ji nepamena (netgi metų laiko). Ji buvo namuose viena, tuomet atėjo F., kurio pavardės nežino ir lietė ją per rūbus, liesdamas nieko nesakė, neprašė. F. savo lytiniais organais, kurių apnuoginęs nebuvo, lietė jos kūną, trynė į nugarą (1 t., b. l. 96-97). Antrosios apklausos metu (2021 m. kovo 23 d.) E. P. jau teigė žinanti į teismą atvykusi dėl seksualinės prievartos. Ji yra patyrusi seksualinę prievartą, kai ją lietė F., tai ir viskas, apie tai yra papasakojusi praeitą kartą, daugiau nieko papasakoti nenori. Žino, kas yra lytiniai santykiai, pati lytinių santykių nėra turėjusi (1 t., b. l. 104-106). Trečiąjį kartą, praėjus daugiau, kaip pusmečiui po pirmųjų apklausų, ikiteisminio tyrimo teisėjos E. P. buvo apklausta 2021 m. spalio 4 d. Būtent šios apklausos metu E. P. staiga ėmė išsamiai ir detalizuotai pasakoti apie ne vieną kartą su F. turėtus lytinius santykius bei jo naudotą jos atžvilgiu fizinę prievartą. Jokio konkretesnio laiko, kada jau anksčiau minėtas priekabiavimas, lietimas bei tie tariami lytiniai santykiai vyko, nenurodė (netgi metų laiko (1 t., b. l. 146-149)).

4.3. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į parodymuose ne kartą pabrėžtą nukentėjusiosios nesiorientavimą laike – duodama parodymus apie galimai prieš 4 su puse metų buvusius įvykius ji nesugebėjo prisiminti ne tik apytikslės datos ar netgi metų laiko, bet netgi to, ką veikė tą pačią dieną. Pasak gynėjo, nukentėjusiosios parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas galėjo tik tiek, kiek juos kategoriškai ir neginčijamai patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, tačiau tokių įrodymų nėra. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktos jokios ekspertizės, kurių išvados leistų būtent F. V. kaip nors objektyviai susieti su jam inkriminuotais veiksmais, nors tokias ekspertizes atlikti ketinta, ką aiškiai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu priimtas nutarimas paimti F. V. pavyzdžius genetinei daktiloskopijai ir rankų antspaudus (4 t., b. l. 20), o DNR ėminių bei pirštų ir delnų antspaudų paėmimo faktas užfiksuotas protokole (4 t., b. l. 21-22). Jokių specialistų išvadų ar ekspertizių duomenų, gautų tiriant šiuos pavyzdžius, byloje nėra.

4.4. 2021 m. vasario 24 d. specialisto išvadoje Nr. G 146/2021(04) E. P. nustatytas senas randas išorinių lytinių organų srityje, susiformavęs sugijus žaizdai prieš daugiau nei vienus metus iki apžiūros bei seni plyšimai mergystės plėvėje, kurių padarymo laiko nustatyti nėra galimybės (2 t., b. l. 91-92). Skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad teisiamojo posėdžio metu apklaustas šią išvadą davęs specialistas Tomas Šavyrovas „patvirtino specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes, būtent, kad nukentėjusiajai nustatyti mergystės plėvės plyšimai galėjo būti padaryti laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio iki 2018 m. balandžio, jie galėjo būti padaryti lytinio akto metu lytiniu vyro organu“ (nuosprendžio 6 psl.). Toks skundžiamo nuosprendžio teiginys nepagrįstas. Minimoje specialisto išvadoje nėra nustatytos aplinkybės, nurodytos šiame teiginyje, nenurodė tokių aplinkybių ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas. Objektyvus jo parodymų turinys užfiksuotas 2022 m. balandžio 19 d. teismo posėdžio garso įraše, kuris yra sudėtinė bylos dalis ir šių parodymų esmė yra kitokia nei aukščiau išdėstytoje jų interpretacijoje skundžiamame nuosprendyje. Specialistas T. Šavyrovas tik patvirtino, jog minėtas randas atsirado ne vėliau nei nurodyta išvadoje, todėl galėjo atsirasti ir kaltinime nurodytu laikotarpiu bei nurodė negalintis pasakyti, kas tas „kietas, bukas daiktas“, kuriuo padarytas plyšimas mergystės plėvėje; tai galėjo būti ir vyriškas lytinis organas.

4.5. Toliau skunde gynėjas atkreipia dėmesį į byloje esančius duomenis apie nukentėjusios padidintą domėjimąsi seksualiniais klausimais bei polinkį save žaloti: liudytojos I. P. papildomos apklausos protokolas (2 t., b. l. 15-16), nukentėjusiosios E. P. apklausos protokolas (1 t., b. l. 104-106), liudytojo D. L. apklausos protokolas (2 t., b. l. 67-68), Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas policijai (2 t., b. l. 101-102), Vaiko teisių apsaugos skyriaus informacija (2 t., b. l. 104-105), vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada (2 t., b. l. 129-131), teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktas (2 t., b. l. 166-175), ligos istorijos apžiūros protokolas (3 t., b. l. 1-3), savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo duomenys (3 t., b. l. 24, 29, 67).

4.6. Pasak gynėjo, ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymai taip pat nesuteikia jokio pagrindo juos vertinti kaip duomenis, patvirtinančius F. V. padarius jam inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus. Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą I. P., 2020 m. gruodžio 22 d. apklausiama kaip liudytoja parodė, kad dukros E. elgesys, charakteris ir išvaizda kardinaliai pasikeitė po jos grįžimo iš vasaros stovyklos 2020 m. rugpjūčio mėnesį, ir ji mananti, kad šių staigių pokyčių ir keisto elgesio priežastimi galėjo būti stovykloje dukros galimai turėti intymūs santykiai (3 t., b. l. 3-4). Papildomai apklausiama liudytoja 2021 m. sausio 27 d. 1. P. parodė, kad F. V. jų namuose lankydavosi dažnai, ateidavo pas jos vyrą G. P., su kuriuo gerai sutardavo. E. apie tai, kad F. prie jos būtų lindęs, jai nieko nepasakojo (2 t., b. l. 9-10). Papildomai apklausiama liudytoja I. P. 2021 m. kovo 5 d. pabrėžė keistą, per daug seksualizuotą dukros elgesį, domėjimąsi gėjais, lesbietėmis, kalbėjimą lytinėmis temomis. Jai žinoma apie tai, kad apklausiama teisme dukra pasakė, kad ją seksualiai išnaudojo F., bet ar jis tikrai galėjo taip pasielgti, I. P. teigė nežinanti. Mano, kad visi dukrai nustatyti sužalojimai pasidaryti jos pačios, žaloti save dukra pradėjo 2020 m., ji pati yra tai mačiusi ir bandžiusi tą žalojimąsi nutraukti, bet dukra pasakė „ne tavo reikalas“ (2 t., b. l. 15-16). Dar kartą papildomai apklausta liudytoja I. P. 2021 m. spalio 26 d. parodė prisiminusi, kad galimai 2016 m. dukra E. jai skambino pasakyti, jog F. užmigo jos lovoje ir tuo trukdo miegoti, dėl ko ji yra „klaususi E. ar kas yra buvę, bet ji visada neigdavo“. Buvo tik vienas toks atvejis. Nėra pastebėjusi kokių nors E. reakcijų į F. atėjimą (2 t., b. l. 19-21). Apklausiama bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme I. P. parodė apie F. V. nieko blogo negalinti pasakyti ir teigė, kad visa tai jai buvo netikėta, bet savo vaiku ji linkusi tikėti. Duodama šiuos parodymus I. P. ėmė teigti, kad dukra jai yra pasakojusi apie turėtus lytinius santykius, o į klausimą, kodėl to niekuomet neminėjo ikiteisminio tyrimo metu, atsakė, jog tie pasakojimai prasidėjo tik po paskutinės jos apklausos ikiteisminio tyrimo metu, t. y. po 2021 m. spalio 26 d. Tęsdama savo parodymus I. P. staiga pareiškė, kad vaikystėje ir pati yra nukentėjusi nuo pedofilo, tačiau tokio įvykio aplinkybių nedetalizavo ir neatskleidė, ar apie šią patirtį yra ką nors pasakojusi dukrai. Skundžiamame nuosprendyje I. P. parodymuose esančios kaltinimui akivaizdžiai prieštaraujančios aplinkybės nėra nei nurodytos, nei paneigtos kokiais nors kitais byloje esančiais įrodymais. Nors I. P. duodama parodymus kaskart pabrėždavo dukrą vengus jai ką nors pasakoti, juo labiau detalizuoti, skundžiamame nuosprendyje išdėstant I. P. priskiriamus parodymus teigiama ją parodžius, kad dukra jai pasakojusi, kaip „prie jos lindo F., kišo savo lytinį organą, ėmė už užpakalio, krūtinės, trynėsi lytiniu organu, išmetė paklodę, nes buvo kraujas“ (nuosprendžio 2 psl.).

4.7. Visų I. P. parodymų kontekste atskirai atkreiptinas dėmesys ir į eilę kitų bylos duomenų, kurių analizė yra būtina objektyviam I. P. parodymų įvertinimui, tačiau kurie skundžiamame nuosprendyje net nenurodyti.

4.7.1. 2020 m. gruodžio 2 d. socialinių darbuotojų duotame I. P. šeimos atvejo aprašyme I. P. kategoriškai teigia, kad visi dukters elgesio pokyčiai, dėl kurių ji buvo gydoma vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje, įvyko būtent po vasaros stovyklos 2020 m. rugpjūčio mėnesį ir nurodo mananti, kad dukra stovykloje galėjo būti išprievartauta. Socialinėms darbuotojoms bandant kartu su I. P. paanalizuoti E. P. galimai turėtas seksualinio pobūdžio patirtis, sietinas su I. P. draugo V. M. bei buvusio sugyventinio O. veiksmais, I. P. prisiminė O. elgesį, kuris, ją konsultavusios psichologės manymu vertintinas, kaip seksualinis priekabiavimas (1 t., b. l. 3-4). Šiame dokumente nėra jokių užuominų apie F. V. ir kokius nors jo veiksmus, susijusius su E. P..

4.7.2. 2020 m. gruodžio 10 d. socialinių paslaugų centro rašte policijai vėlgi nurodomi I. P. teiginiai apie galimai buvusį dukros seksualinį išnaudojimą ar netgi išprievartavimą praėjusios vasaros stovykloje bei konstatuota, kad I. P. iniciatyva jos dukra nuo 2020 m. gruodžio 7 d. gydoma vaikų ir paauglių psichiatrijos sektoriuje, kurio specialistams I. P. taip pat pateikė informaciją apie galimai stovykloje E. P. patirtą seksualinę prievartą (1 t., b. l. 1-2). Apie F. V. ir šiame dokumente jokių duomenų nėra.

4.8. Pasak gynėjo, akivaizdu, kad I. P. parodymus vertinti kaip duomenis, kategoriškai ir neginčijamai patvirtinančius F. V. kaltę ir jais kaip įrodymu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, galima tik visiškai nesilaikant in dubio pro reo principo.

4.9. Toliau gynėjas cituoja kitų liudytojų duotus parodymus:

4.9.1. Liudytoja I. G., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, taip pat pabrėžė E. P. drastišką elgesio ir nuotaikų pokytį į itin negatyvų būtent po jos sugrįžimo iš 2020 m. rugpjūčio 16-21 d. vykusios skautų stovyklos, kai tuo tarpu po pirmosios, tų pačių metų liepos 12-18 d. vykusios stovyklos nieko panašaus nebuvo (2 t., b. l. 32-33). Šiuos savo parodymus liudytoja patvirtino ir 2022 m. balandžio 19 d. apklausiama pirmosios instancijos teisme. Skundžiamame nuosprendyje I. G. parodymai tiesiog abstrakčiai paminėti (nuosprendžio 4 psl.), tačiau vertinant įrodymus dėl šių parodymų niekaip nepasisakyta.

4.9.2. Liudytoja R. P., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jai dirbant vaikų ir paauglių psichiatre, vizitacijos metu E. P. papasakojo, kad būdama (duomenys neskelbtini) metų ji buvo susikūrusi prieigą programoje „Facebook“, per kurią susirašinėjo erotinio turinio žinutėmis su vyresniais vyrais. Mergaitės motina patvirtino apie tai žinanti. Konsultacijų metu E. P. nėra nurodžiusi, kad jos atžvilgiu kada nors būtų naudotas fizinis ar seksualinis smurtas (2 t., b. l. 57-58). Šiuos savo parodymus liudytoja patvirtino ir 2022 m. balandžio 19 d. apklausiama pirmosios instancijos teisme. Skundžiamame nuosprendyje teigiama R. P. parodžius, kad „nukentėjusioji buvo nurodžiusi, jog jai esant 9 metų prie jos buvo priekabiauta“ (nuosprendžio 4 psl.), šia lakoniška abstrakcija ir apsiribojant, liudytojos parodymų turinys objektyviai neatskleidžiamas ir akivaizdžiai siekiama sudaryti aliuziją, kad kalbama būtent apie F. V. veiksmus.

4.9.3. Liudytojas G. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai neigė ką nors pastebėjęs ar žinantis apie kokius nors F. V. nusikalstamus seksualinio pobūdžio veiksmus E. P. atžvilgiu (2 t., b. l. 54-55). Šiuos savo parodymus jis patvirtino ir 2022 m. balandžio 19 d. apklausiamas pirmosios instancijos teisme, kas konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje (nuosprendžio 4-5 psl.) bei kategoriškai pabrėžė esantis įsitikinęs, kad įtarimai nepagrįsti ir F. V. negalėjo to padaryti.

4.9.4. Liudytoja E. V. nei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiama pirmosios instancijos teisme, nepateikė jokių duomenų, suteikiančių pagrindą jos parodymus vertinti kaip vieną kaltės įrodymų. Duodama parodymus teismui liudytoja nurodė, kad I. P. jai yra sakiusi tik tai, kad F. ištisas valandas su G. prie kompiuterio sėdi, jokių nuogąstavimų dėl E. niekuomet neišreiškė. Mano, kad įtarimai nepagrįsti, tai galėjo būti E. fantazijos, bet greičiausia mamos įtakos rezultatas. Liudytojos nuomone, I. P. niekuomet nemylėjo tos mergaitės ir ją iš vaikų namų atsiėmė tik dėl to, kad iš jos neatimtų sūnaus, kuris jai yra „princas“. Mano, kad I. P. visa tai daro dėl pinigų, kuriuos tikisi gauti, ji su žmonėmis iš viso bendrauja tik dėl naudos. Gynėjas pažymi, kad būtent tokį liudytojos parodymų turinį patvirtina teisiamojo posėdžio garso įrašas. Nuosprendyje šie parodymai pateikti šališkai, nepateikiant juose atsispindinčių prieštaravimų kaltinimui. Nuosprendyje apsiribota vien teiginiu, kad „apie nukentėjusiosios E. P. ir kaltinamojo santykius jai nieko nežinoma“, atskirai pabrėžiant liudytoją parodžius, kad kaltinamojo motina jai pasakojo eidavusi „parsivesti sūnaus (kaltinamojo) iš P., nes jau būdavo vėlus metas ar naktis“ (nuosprendžio 4 psl.).

4.9.5. Liudytojas D. L., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė buvęs E. P. gydančiu gydytoju pastarąją gydant vaikų ir paauglių psichiatrijos sektoriuje. Mergaitė jam pasisakė, kad ją vargina mintys apie savižudybę, nurodė patirianti bendraklasių patyčias, po ko pradėjo save žaloti. Jis nepamena, kad E. P. būtų kalbėjusi apie kokią nors jos patirtą seksualinę prievartą ar seksualinį priekabiavimą. Apie tokio turinio pokalbį jam yra sakęs rezidentas D. B., su kuriuo pacientė gydymosi laikotarpiu taip pat bendravo. Tik šios informacijos pagrindu ir buvo papildyta diagnozė šalia (duomenys neskelbtini) nurodant potrauminio streso sutrikimą (2 t., b. l. 67-68). Šis liudytojas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklaustas nebuvo, skundžiamame nuosprendyje jis nenurodytas. Įrodymų viseto vertinimo prasme šio liudytojo parodymų dalies apie diagnozės pagrindus vertinimo nebuvimas laikytinas akivaizdžiu trukdžiu objektyvios tiesos nustatymui.

4.9.6. Liudytojas D. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė E. P. jam sakius apie mamos sugyventinio draugą, lietusį ją įvairiose kūno vietose. Liestų vietų ir laikotarpio, kada tai vyko, nedetalizavo. Apie lytinius santykius mergaitė neužsiminė, neminėjo ir to, kad jos atžvilgiu būtų naudotas koks nors fizinis smurtas (2 t., b. l. 73-74). Šiuos savo parodymus liudytojas iš esmės patvirtino ir 2022 m. balandžio 19 d. apklausiamas teisme, papildomai pabrėžęs, kad E. P. nustatytus sutrikimus galėjo sukelti ir socialinės sąlygos ir paveldėjimas, tačiau ši svarbia laikytina D. B. parodymų dalis skundžiamame nuosprendyje liko nenurodyta ir niekaip neįvertinta (nuosprendžio 4 psl.), nors minėtą liudytoją tai teigus vėlgi patvirtina nurodyto teismo posėdžio garso įrašas.

4.9.7. Liudytoja Z. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 43-44), tiek apklausiama teisme 2022 m. balandžio 19 d. nuosekliai teigė mananti, kad kaltinimai jos sūnui F. V. yra nepagrįsti.

4.9.8. Liudytoja J. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad gal 2017 m. rudenį, tačiau tiksliai kada, nepamena, savaitę laiko I. P. namuose prižiūrėjo jos vaikus, per tą laiką F. V. šiuose namuose nė karto nematė. 2021 m. spalio 19 d. I. P. per programėlę „Messenger“ ėmė rašinėti žinutes, kad F. V. galimai priekabiavo prie E. P., rašė nerišliai, dėl ko liudytoja nelabai suprato, ką norėta pasakyti. Anksčiau I. P. nieko panašaus nėra nei rašiusi, nei sakiusi (2 t., b. l. 79-80). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ši liudytoja apklausta nebuvo, skundžiamame nuosprendyje ji iš viso neminima, kas vėlgi leidžia teigti apie galimą vengimą vertinti įrodymų visetą.

4.10. Nurodytų liudytojų parodymų analizė, gynėjo teigimu, aiškiai patvirtina nesant jokio objektyvaus pagrindo vertinti šiuos parodymus kaip įrodymus, kategoriškai ir neginčijamai patvirtinančius F. V. padarius jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus ar iš viso kokius nors nusikalstamus veiksmus. Nepaisant to, nuosprendyje teigiama, jog F. V. kaltę įrodo ir liudytojų parodymai (nuosprendžio 15 psl.), o būtent I. P., G. P., E. V. ir Z. V. parodymai apie tai, „kad buvo dažni atvejai kai F. V. lankydavosi P. bute, ten ilgai vakarodavo net ir nesant suaugusiems šeimos nariams“ (nuosprendžio 14 psl.). Pabrėžtina, kad nei vienas nurodytų liudytojų savo parodymuose niekuomet nėra teigęs apie „ilgus vakarojimus nesant suaugusiems šeimos nariams“, tačiau būtent šia minėtų parodymų interpretacija grindžiama nuosprendžio išvada, jog kaltinamasis turėjo galimybę lankytis ir bendrauti su nukentėjusiąją kitiems asmenims nepastebint (nuosprendžio 14 psl.). Būtent šia prielaida, o ne liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas ir grindžia apkaltinamąjį nuosprendį.

5. Dėl F. V. pripažinimo kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

5.1. Skundžiamame nuosprendyje nėra jokios BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei šios normos taikymo pagrindų ir sąlygų analizės, apsiribojama konstatavimu, kad „nukentėjusiajai padarytas sveikatos sutrikdymas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jos atžvilgiu atliktais kaltinamojo veiksmais ir todėl laikytina, kad F. V., padarydamas tvirkinamuosius veiksmus, nevienkartinį išžaginimą tuo pačiu nesunkiai susargdino mažametę nukentėjusiąją, kas atitinka BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą nusikalstamą veiką“ (nuosprendžio 15 psl.). Tokia išvada nepagrįsta. Net ir manydamas, kad F. V. padarė jam inkriminuotus, BK 153 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo su šiais veiksmais galimai susijusias pasekmes vertinti kaip atskiros nusikalstamos veikos sudėtinę dalį ir šią menamą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnį. Gynėjas nurodo, kad šiame BK straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Net ir manant, kad F. V. padarė jam inkriminuotus, nusikalstamus seksualinio pobūdžio veiksmus, nėra jokio objektyvaus teisinio pagrindo manyti, kad šiais veiksmais jis siekė sužaloti ar susargdinti nukentėjusiąją, ar pagal savo amžių, gyvenimišką patirtį ir išsilavinimą tokias pasekmes turėjo numatyti. Nėra šiuo atveju pagrindo ir menamos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, kadangi nėra jokių duomenų netgi prielaidoms apie nusikalstamą pasitikėjimą ar nusikalstamą nerūpestingumą: pirmuoju atveju kaltininkas turi numatyti galimybę, kad jo veika gali nesunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, tačiau dėl konkrečių aplinkybių tikėtis to išvengti; antruoju atveju kaltininkas nenumato, kad jo veika sukels minėtas pasekmes, bet privalo ir gali tai numatyti. Kaip jau minėta, pagal savo amžių, gyvenimišką patirtį ir išsilavinimą F. V. nei turėjo minėtas pasekmes numatyti, nei privalėjo ar galėjo jas numatyti.

5.2. Kartu gynėjas pažymi, kad nepagrįsta ir skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad „nukentėjusiai padarytas sveikatos sutrikdymas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jos atžvilgiu atliktais kaltinamojo veiksmais“ (nuosprendžio 15 psl.). Šis teismo teiginys akivaizdžiai prieštarauja teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadai, kurioje konstatuota, jog diagnozuotas sveikatos sutrikdymas yra vien siejamas su byloje tiriama nusikalstama veika. Šiame kontekste dar kartą pabrėžtina, kad sąsajų ar netgi priežastinio ryšio konstatavimas, šiuo atveju dėl aukščiau nurodytu aplinkybių nesuteikia pagrindo galimai buvusius veiksmus kvalifikuoti dar ir pagal BK 138 straipsnį.

Šalies argumentai

6.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su paskirtomis bausmėmis. Pirmiausia pažymimas nepakankamas nuosprendžio argumentavimas šioje dalyje – teismo pateikti motyvai užima vos pusę puslapio. Toliau teigiama, kad F. V. anksčiau neteistas, nenustatyta jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, galimai padaryti veiksmai jam inkriminuoti kaip padaryti nepilnamečio, kas nuosprendyje įvertinta kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pasak gynėjo, teismas turėjo galimybę paskirdamas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ne didesnę kaip laisvės atėmimo 5 metams bausmę, taikyti BK 92 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir paskirtosios bausmės vykdymą atidėti. Šešiais mėnesiais didesnės bausmės už minėtą nusikalstamą veiką paskyrimas šios galimybės nepaliko, o pirmosios instancijos teismas motyvų dėl būtent tokio dydžio bausmės skundžiamame nuosprendyje neatskleidė. Be to, už BK 153 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės prieštarauja teismo teiginiams apie artimų minimumui bausmių skyrimą. Galų gale, nuosprendyje nepateikti motyvai, kodėl pirmą kartą teisiamam asmeniui, nusikaltimą padariusiam dar būnant nepilnamečiu, skiriant bausmę už BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą nebuvo svarstoma dėl alternatyvių laisvės atėmimui bausmių (laisvės apribojimo, arešto) skyrimo.

Šalies argumentai

7.1. Skunde yra nurodoma, kad pačiame skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės, visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad sprendžiant šį klausimą, būtina atsižvelgti į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, kitas turinčias reikšmės aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nepaisant to, nuosprendyje niekaip neatskleista, kaip pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į F. V. turtinę padėtį (nei apie jo gaunamas pajamas, nei apie turimą turtą duomenų byloje nėra), į ieškovo reikalautos turtinės žalos dydžio santykį su neturtinės žalos dydžiu bei į tai, kad ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

8. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas E. Liutkevičius prašė skundą tenkinti, o prokuroras, nukentėjusiosios įgaliotoji atstovė advokatė A. Vosyliūtė ir atstovė pagal įstatymą I. P. prašė skundą atmesti.