Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Urbanika“ atstovės nemokumo administratorės D. J. pareiškimą dėl likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Urbanika“ bankroto pripažinimo tyčiniu,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 29 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Urbanika“, nemokumo administratore paskyrė UAB „Inovestus“.

Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. kovo 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartį paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 7 d. nutartimi atstatydinta šiuo metu jau likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Urbanika“ nemokumo administratorė UAB „Inovestus“ ir bendrovės nemokumo administratore paskirta D. J..

LUAB „Urbanika“ nemokumo administratorė D. J. pateikė pareiškimą, prašydama pripažinti LUAB „Urbanika“ bankrotą tyčiniu, nustatyti, kad asmuo, kurio veikimas sukėlė tyčinį bankrotą, yra buvęs vadovas R. R..

Nurodė, kad bendrovės nemokumas kilo, pirma, dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalis) ir, antra, buvo sudaryti nuostolingi ir (ar) ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Bendrovės turtas 2020 m. gruodžio 31 d. buvo 1 433 204 Eur vertės, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 139 819 Eur, 2021 m. gruodžio 31 d. duomenimis turto vertė buvo 1 903 155 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 480 234 Eur, 2022 m. gruodžio 31 d. turto vertė buvo 5 079 204 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 4 273 312 Eur. Kreditorių reikalavimai nuolat augo: 2019 m. gruodžio 31 d. siekė 498 842,94 Eur, 2020 m. gruodžio 31 d. – 1 139 818,39 Eur, 2021 m. gruodžio 31 d. – 1 480 234,24 Eur, 2022 m. gruodžio 31 d. – 4 273 312,29 Eur, 2023 m. gruodžio 31 d. – 8 196 783,89 Eur, 2024 m. gruodžio 31 d. – 8 381 961,11 Eur.

Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2023 m. kovo 27 d. atlikus mokestinį tyrimą, buvo nustatyta, kad UAB „Urbanika“ buvo suteikusi paskolą bendrovės vadovui R. R.. Tiriamo laikotarpio pradžioje, t. y. 2022 m. sausio 1 d. bendrovės apskaitytas suinteresuotam asmeniui suteiktos paskolos likutis – 834 248 Eur, o tiriamo laikotarpio pabaigoje (2022 m. gruodžio 31 d.) – 1 648 597 Eur. Bendrovė 2023 m. sausio 1 d. koregavo R. R. suteiktos paskolos likutį, t. y. sumažino 110 000 Eur, šią sumą apskaitė kaip suteiktą paskolą UAB „Didžioji statyba“, todėl 2023 m. sausio 1 d. bendrovės apskaitytas R. R. suteiktos paskolos likutis buvo 1 538 597 Eur. Bendrovė paskolą vadovui R. R. suteikė sau nenaudingomis sąlygomis, t. y. paskolų sutartys notariškai nepatvirtintos, nenumatytos paskolų grąžinimo užtikrinimo garantijos, pavyzdžiui, turto įkeitimas, laidavimas ar kitos garantijos, sutartyse paskolų paskirtis nenurodyta, nepateiktas paskolų ir palūkanų mokėjimo grafikas, be to, paskola suteikta grynaisiais pinigais iš kasos.

Pagal bendrovės pateiktus apskaitos duomenis, vadovas R. R., kaip atskaitingas asmuo, nepanaudotų pinigų negrąžindavo į bendrovės kasą ir (ar) atsiskaitomąją sąskaitą banke, neteikė bendrovės buhalterijai avanso ataskaitų su išlaidas pateisinančiais dokumentais, be to, neatsiskaitęs už anksčiau išduotas (išsiimtas) iš bankomatų pinigines lėšas, kitą mėnesį vėl jas išsiimdavo.

2022 m. pabaigoje R. R. buvo negrąžinęs paskolos, taip pat pas jį buvo 151 117,43 Eur grynųjų pinigų, kurie nebuvo panaudoti bendrovės reikmėms. Be to, nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2025 m. kovo 20 d. pas atskaitingą asmenį R. R. buvo apskaitomas nepanaudotas 309 636,13 Eur grynųjų pinigų likutis. Šios lėšos taip pat nebuvo panaudotos bendrovės reikmėms ir negrąžintos bendrovei. Visos bendrovei priklausiusios lėšos, paimtos R. R., nebuvo deklaruotos VMI.

Tokie buvusio bendrovės vadovo R. R. veiksmai nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai – jie buvo tęstiniai, sistemiški ir kryptingai mažinę bendrovės mokumą. Bendrovės vadovui turėjo būti žinoma apie UAB „Urbanika“ finansinius sunkumus ir nepakankamą mokumą paskolų suteikimo metu, nes būtent jis kontroliavo bendrovės finansinius srautus, apskaitą ir atsiskaitymus su kreditoriais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 2 d. nutartimi LUAB „Urbanika“ bankrotą pripažino tyčiniu, nustatė, kad dėl tyčinio LUAB „Urbanika“ bankroto atsakingas asmuo yra R. R., apribojo R. R. teisę trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Dėl bendrovės nemokumo momento

Teismas nurodė, kad pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus bendrovės nemokumo momento nustatymas.

Atkreipė dėmesį, kad į bylą nebuvo pateikti naujausi bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai. Remdamasis byloje esančiais finansinės atskaitomybės dokumentais, nustatė nuoseklų bendrovės finansinės padėties blogėjimą: 2019 m. gruodžio 31 d. duomenimis bendrovės kreditorių reikalavimai siekė 498 842,94 Eur, 2020 m. gruodžio 31 d. – 1 139 818,39 Eur, 2021 m. gruodžio 31 d. – 1 480 234,24 Eur, o 2022 m. gruodžio 31 d. išaugo iki 4 273 312,29 Eur. Vėliau įsipareigojimų augimas nesustojo – 2023 m. gruodžio 31 d. kreditorių reikalavimai buvo 8 196 783,89 Eur, o 2024 m. gruodžio 31 d. – 8 381 961,11 Eur.

Nustatė, kad bendrovės 2022 m. balanse nurodyta 5 079 204 Eur turto vertė, o įsipareigojimai – 4 273 312 Eur. Teismo vertinimu, formaliai bendrovė neatitinka nemokumo kriterijaus. Kita vertus, remdamasis to paties balanso duomenimis, teismas nustatė, kad net 1 732 655 Eur, t. y. daugiau kaip trečdalį viso bendrovės turto, sudarė finansinis turtas. Nors balanse nėra detalizuota šio turto sudėtis, teismas, įvertinęs įrodymus, nusprendė, kad didžiąją šio finansinio turto dalį tikėtina sudarė bendrovės vadovui R. R. suteikta paskola. Prie tokios išvados teismas priėjo, be kita ko, įvertinęs VMI atlikto mokestinio tyrimo metu nustatytas aplinkybes bei nemokumo administratorės argumentus, kad 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovės vadovui suteiktos paskolos likutis buvo 1 648 597 Eur. Ši suma artima 2022 m. balanse apskaityto finansinio turto vertei – 1 732 655 Eur. Pažymėjo, kad nebuvo pateikta duomenų, jog šioje finansinio turto eilutėje būtų apskaitytas kitokio pobūdžio reikšmingos vertės turtas.

Teismas, vertindamas bendrovės turtą, atsižvelgė į VMI mokestinio tyrimo metu nustatytą aplinkybę, jog paskola vadovui buvo suteikta akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis: ji nebuvo užtikrinta įkeitimu, laidavimu ar kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, nebuvo nustatyti aiškūs grąžinimo terminai, paskolos paskirtis ar palūkanų mokėjimo grafikas, reikšminga paskolos dalis išmokėta grynaisiais pinigais, o vadovo deklaruotos pajamos objektyviai neleido pagrįstai tikėtis tokio dydžio prievolių įvykdymo. Tai, kad paskola buvo apskaityta balanse kaip finansinis turtas, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo laikyti ją likvidžiu bendrovės turtu, iš kurio buvo galima atsiskaityti su kreditoriais.

Teismas pažymėjo, kad eliminavus iš bendrovės turto 1 648 597 Eur paskolą vadovui, vertintinas bendrovės turtas sumažėja iki 3 430 607 Eur (5 079 204 Eur – 1 648 597 Eur). Tokiu atveju bendrovės 4 273 312 Eur įsipareigojimai 2022 m. gruodžio 31 d. viršijo turimą turtą.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2022 m. balanse buvo apskaitytos ir per vienerius metus gautinos sumos – 1 260 714 Eur, tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių įvertinti šių gautinų sumų sudėtį, jų užtikrinimą ar realų išieškojimo tikėtinumą. Remdamasis nemokumo administratorės pateiktomis Didžiosios knygos duomenimis, nustatė, kad reikšmingą balanse apskaityto turto dalį sudarė įvairios reikalavimo teisės, kurių likvidumas kelia pagrįstų abejonių. Teismo vertinimu, vien apskaitinė šių gautinų sumų vertė sumažina realų įmonės 2022 m turėtą turtą.

Teismas, įvertinęs Didžiosios knygos (pagal klientus) likučių duomenis, nustatė, kad bendrovės veikla iš esmės buvo finansuojama ne iš užbaigtų nekilnojamojo turto projektų sugeneruotų pajamų, o iš naujai pritraukiamų pirkėjų avansinių įmokų bei skolintų lėšų. Reikšmingą bendrovės įsipareigojimų dalį sudarė pagal preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis gauti avansai iš fizinių ir juridinių asmenų. Įsipareigojimai apskaitoje buvo registruojami kaip iš pirkėjų gauti avansai ir parduodamų butų avansiniai mokėjimai. Šie duomenys leido teismui nuspręsti, kad bendrovė nuolat prisiimdavo naujus paskolinius įsipareigojimus. Jei 2022 m. buvo apskaityti pavieniai ilgalaikiai įsipareigojimai pagal paskolų sutartis, tai 2023 m. jų apimtis dar labiau išaugo – apskaitoje atsirado reikšmingi įsipareigojimai keliems paskolų davėjams, kurių atskiros sumos siekė nuo keliasdešimties iki kelių šimtų tūkstančių eurų (400 000 Eur R. V. paskola, 540 000 Eur T. R. paskola; 660 000 Eur UAB „SIGIJOLA“ paskola). Be to, visą laikotarpį išliko įsiskolinimai rangovams, tiekėjams, valstybės institucijoms bei kitiems kreditoriams. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2022 m. gruodžio 31 d. R. R. suteiktos paskolos likutis – 1 648 597 Eur, tačiau 2023 m. bendrovės veikla finansuojama reikšmingomis paskolomis, gautomis iš kitų asmenų.

Teismo vertinimu, pateiktuose dokumentuose esanti kreditorinių įsipareigojimų sudėtis leidžia daryti išvadą, kad bendrovės veiklos tęstinumas buvo užtikrinamas nuolat pritraukiant naujas lėšas iš būsimų nekilnojamojo turto pirkėjų ir skolintojų, o ne iš realių užbaigtų projektų sugeneruoto ekonominio rezultato. Nors pagal preliminariąsias sutartis buvo surenkami reikšmingi avansai, bylos duomenys patvirtino, kad su didele dalimi šių pirkėjų pagrindinės butų pirkimo–pardavimo sutartys taip ir nebuvo sudarytos, o jų sumokėti avansai transformavosi į bendrovės finansinius įsipareigojimus bankroto byloje.

Teismas nurodė, kad išvadą dėl nestabiliai veikiančio juridinio asmens patvirtina ir vėlesni finansinę padėtį atspindintys duomenys. Nors 2023 m. ir 2024 m. balansai byloje nepateikti, tačiau, remiantis bylos duomenimis, kreditorių reikalavimai per šį laikotarpį išaugo nuo 4 273 312 Eur iki daugiau kaip 8,3 mln. Eur, 2024 m. bendrovė patyrė 252 251 Eur grynojo nuostolio, jos atžvilgiu pradėta daug vykdomųjų bylų dėl reikšmingų sumų išieškojimo.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas nusprendė, kad vien formalūs 2022 m. balanso rodikliai neatskleidžia tikrosios bendrovės finansinės padėties. Kritiškai įvertinęs balanse apskaityto finansinio turto ir gautinų sumų realų likvidumą, teismas priėjo prie išvados, kad bendrovės įsipareigojimai jau 2022 m. gruodžio 31 d. viršijo turto vertę. Būtent ši data, teismo vertinimu, laikytina bendrovės nemokumo momentu.

Dėl tyčinio bankroto požymių

Teismas nurodė, kad, nustačius bendrovės nemokumo momentą, toliau vertintina, ar vadovo priimti sprendimai atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo sampratą ir ar byloje nustatyti JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai.

Teismas nustatė, kad reikšmingą bendrovės turto dalį sudarė bendrovės vadovui suteikta paskola, kurios likutis 2022 m. gruodžio 31 d. sudarė 1 648 597 Eur. VMI atlikto mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad ši paskola buvo suteikta bendrovei akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis. Paskolos buvo suteikiamos nesilaikant elementarių verslo rizikos valdymo principų ir neatitiko rūpestingo bei sąžiningo vadovo elgesio standarto.

Teismo vertinimu, toks sprendimas negali būti laikomas ekonomiškai pagrįstu verslo sprendimu. Bendrovė reikšmingą savo turto dalį nukreipė ne veiklai finansuoti, ne projektams užbaigti ir ne atsiskaitymams su kreditoriais, bet finansavo vadovą, neužsitikrinama prievolės įvykdymo. Dalis paskolos suteikta grynaisiais pinigais iš kasos, mokant kiekvieną darbo dieną po 2 999 Eur (251 d. d. x 2 999 Eur = 752 749 Eur). Toks lėšų panaudojimas akivaizdžiai neatitiko bendrovės ir jos kreditorių interesų. Teismas nurodė, kad bendrovės apskaitoje fiksuoti ilgalaikiai skoliniai įsipareigojimai, kurių sumos siekė 660 000 Eur, 540 000 Eur, 400 000 Eur, 132 000 Eur. Teismo vertinimu, sunku protingai ir ekonomiškai pagrįsti situaciją, kai bendrovė, viena vertus, skolina vadovui daugiau kaip 1,6 mln. Eur be jokių užtikrinimo priemonių, kita vertus, netrukus skolinasi reikšmingas sumas iš trečiųjų asmenų. Šios aplinkybės patvirtina, kad bendrovės vadovui suteikta paskola nesukūrė jokios realios ekonominės naudos ir negalėjo būti vertinama kaip realiai likvidus bendrovės turtas.

Teismas dar kartą atkreipė dėmesį, kad bendrovės veiklos modelis buvo grindžiamas nuolatiniu pirkėjų avansinių įmokų ir skolintų lėšų pritraukimu. Didelė dalis pagal preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis gautų avansų vėliau virto finansiniais reikalavimais bankroto byloje, nes pagrindinės pirkimo–pardavimo sutartys taip ir nebuvo sudarytos. Teismo vertinimu, esant tokiai finansinei situacijai, bendrovės sprendimas reikšmingą piniginių lėšų dalį nukreipti vadovo finansavimui dar labiau sumažino bendrovės galimybes vykdyti įsipareigojimus pirkėjams, rangovams, tiekėjams ir valstybės institucijoms.

Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad tokie sprendimai suteikti bendrovės lėšas vadovui ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, vertintini kaip JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti ekonomiškai nenaudingi bendrovei sandoriai. VMI nustatytas 1 648 597 Eur paskolos likutis sudarė apie 95 proc. viso 2022 m. balanse apskaityto finansinio turto. Teismo vertinimu, toks vienam asmeniui suteikto finansavimo mastas akivaizdžiai neatitiko bendrovės ekonominių pajėgumų, racionalios verslo rizikos valdymo principų, reikšmingai sumažino įmonės likvidų turtą, sudarė sąlygas bendrovės nemokumui formuotis, be to, sumažino kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad VMI patikrinimo metu nustatė, jog vadovo pajamos iš darbo užmokesčio buvo mažos. Pagal R. R. deklaruotas gaunamas pajamas 2020-2023 m., jis negalėtų įvykdyti prisiimtų skolinių įsipareigojimų bendrovei. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad paskolos buvo suteiktos neturint nei realių ketinimų, nei finansinių galimybių pinigus grąžinti.

Teismas nustatė, kad 2022 m. pabaigoje pas atskaitingą asmenį R. R. esantys 151 117,43 Eur grynieji pinigai nebuvo panaudoti bendrovės reikmėms, t. y. jokie sandoriai, naudojant pinigines lėšas, bendrovės vardu nebuvo sudaromi ar vykdomi. Be to, remdamasis nemokumo administratorės paaiškinimais, teismas nustatė, kad 2025 m. kovo 20 d. pas R. R. buvo apskaitomas 309 636,13 Eur nepanaudotas grynųjų pinigų likutis. Šios lėšos nebuvo panaudotos bendrovės reikmėms ar grąžintos bendrovei.

Teismo vertinimu, tokia nustatytų veiksmų visuma atitinka tyčinio bankroto požymius, nes vadovas sąmoningai, nuosekliai ir sistemingai blogino UAB „Urbanika“ finansinę padėtį.

Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto

Teismas nustatė, kad bendrovė, 2022 m. išmokėjusi 752 749 Eur paskolą R. R., nepateikė FR0711 formos „Juridinių asmenų duomenys apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas“ (ir jos priedų), nenurodė duomenų apie R. R. suteiktas paskolas 2020–2021 m. VMI atlikto operatyvaus patikrinimo metu nebuvo pateikti visi dokumentai už tikrinamą laikotarpį, apėmusį nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. (kasos knygos išrašas ir kasos dokumentai, tarpusavio skolų užskaitymo aktai, informacija apie gautas ir suteiktas paskolas, informacija apie lėšas pas atskaitingus asmenis, avanso apyskaitos ir išlaidų dokumentai, naujausios finansinės ataskaitos, užpildyta turto anketa). Dėl to bendrovės vadovui R. R. 2025 m. sausio 8 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl mokesčių administratoriaus nurodymų nevykdymo. Be to, bendrovė Juridinių asmenų registro tvarkytojui nėra pateikusi 2023 m. ir 2024 m. finansinės atskaitomybės dokumentų.

Teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą savarankiškam tyčinio bankroto požymiui pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą konstatuoti.

Dėl buvusio bendrovės vadovo veiksmų vertinimo

Nurodė, kad pagal JANĮ 70 straipsnio 3 dalį, teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

Teismas nustatė, kad BUAB „Urbanika“ tyčinį bankrotą sukėlė buvusio bendrovės vadovo, priimančio sprendimus kasdieniame bendrovės valdyme, R. R. veiksmai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo R. R. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Suinteresuotas asmuo nedalyvavo bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, nepateikė atsiliepimo į pareiškimą, nes neturėjo lėšų teisininkui pasamdyti, be to, tikėjosi pateikti teismui savo paaiškinimus žodinio bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nedalyvaujant ginčo šalims. Apeliantas gavo tik nemokumo administratoriaus pareiškimą. Apie bylos iškėlimą ir procesinę pareigą pateikti atsiliepimą buvo pranešta 2026 m. birželio 11 d. elektroniniu laišku. Teismo pranešime buvo nurodyta, kad su pareiškimu dėl tyčinio bankroto nėra siunčiami jokie priedai. Visuotinai žinomas faktas, kad nuo 2026 m. birželio 1 d. elektroninio paslaugų portalo (toliau – EPP) sistema nustojo veikti, o tai reiškia, kad apeliantas neturėjo bylos medžiagos, jos negavo iš teismo ir negalėjo su ja susipažinti. Paštu teismo siųsti nemokumo administratorės procesiniai dokumentai nebuvo įteikti. Apeliantui 2026 m. birželio 25 d. elektroniniu paštu buvo atsiųstas VMI atsiliepimas, kurio turinys liko nežinomas, nes siųstas dokumentas neatsidarė. Tą apeliantas nurodė teismo posėdžių sekretorei rašytu laišku.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo pažeistos esminės apelianto procesinės garantijos ginčą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus rašytinio, o ne žodinio proceso tvarka, byla apeliacinės instancijos teisme turi būti išnagrinėta žodinio proceso tvarka. Byla pirmosios instancijos teisme byla buvo išnagrinėta neišklausius ne tik žodžiu išsakytos, bet ir jokios apelianto pozicijos. Teismas išnagrinėjo ir patenkino bankroto administratorės pareiškimą vien pagal jos pateiktą poziciją. Tinkamas sprendimo priėmimas šioje byloje reikalauja kompleksinio faktinių aplinkybių, nulemtų ekonominių, finansinių, verslo ir kitų sąlygų įvertinimo.

Pirmos instancijos teismas visiškai nesigilino į UAB „Urbanika“ veiklos specifiką, nesiaiškino, kaip buvo vykdomas verslas, kaip susidarė įsiskolinimai, kokios buvo priežastys, dėl kurių bendrovės vadovas nurodė savo vardu gaunantis paskolą iš bendrovės. Apeliantas, VMI atliekant mokestinį tyrimą, pripažino, kad jo ir bendrovės sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią R. R. gavo 1 648 597 Eur, buvo sudaryta siekiant pridengti tikrąją pinigų gavimo paskirtį – sumokėti dalį darbo užmokesčio bendrovės darbuotojams, kuriems oficialiai buvo mokamas visiškai realių rinkos sąlygų neatitinkantis vos virš 1 000 Eur per mėnesį atlyginimas. Dėl šios priežasties paskola buvo išmokama dalimis kiekvieną mėnesį. Šias aplinkybes gali patvirtinti ir bet kurie darbuotojai, gaudavę dalį atlyginimo, neapskaitomo buhalterijoje.

Pareiškime nemokumo administratorė nenurodė ir neįrodinėjo bendrovės nemokumo momento. Tokią pareigą perkėlė teismui. Nemokumo momentas yra esminė bylos ginčo aplinkybė. Bendrovė 2022 m. gruodžio 31 d. nebuvo nemoki, nes pagal 2022 m. gruodžio 31 d. balansą ilgalaikis turtas siekė 1 751 353 Eur, iš jų 1 635 280 Eur buvo finansinis turtas, kurį sudarė po vienerių metų gautinos sumos, t. y. buvo apskaičiuota pradėtų statybos projektų vertė būsimo atsiskaitymo metu, kad tie projektai būtų užbaigti. Jokio ryšio su apelianto paskola šie skaičiai neturi. Tokį ryšį teismas nustatė, remdamasis spėjimais. Tariama paskola apeliantui nebuvo suteikta, pinigai buvo skirti atsiskaitymui su darbuotojais ir dėl to niekada neturėjo būti grąžinami į bendrovės balansą.

Bendrovės 2022 m. pelno (nuostolių) ataskaita rodo, kad tais metais buvo uždirbta 256 950 Eur pelno, o įmonės nuosavo kapitalo, turto ir gautinų per metus sumų bendra suma maždaug atitiko per metus mokėtinas sumas. Tuo metu nebuvo pradelstų skolų kreditoriams. Tai svarbi aplinkybė, nes nemokumo testas atliekamas pagal pradelstų įsipareigojimų sumą, o ne pagal skolų apimtį. Atsižvelgiant į tai, išvada apie nemokumo momentą yra neteisinga.

Nesutinka, kad apeliantas, kaip bendrovės vadovas, sudarė nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus juridiniam asmeniui sandorius. Pinigai buvo naudojami darbuotojų atlyginimams mokėti, tai patvirtina, kad apeliantas pinigus naudojo bendrovės veiklai.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas tyčinio bankroto požymis gali būti konstatuojamas tik tuomet, kai kumuliatyviai nustatomos abi šios sąlygos: pirma, buhalterinės apskaitos dokumentų, be kurių kitais duomenimis negali nustatyti bendrovės veiklos ir finansinės būklės, trūkumo ir, antra, neturi būti abejonių, kad nemokumo priežastys yra būtent tos, kurių negalima nustatyti dėl trūkstamų dokumentų. Nagrinėjamu atveju byloje pakanka duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti bendrovės turtą ir jos įsipareigojimus kreditoriams. Nors skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad nėra pateikti bendrovės 2023 m. ir 2024 m. finansinės atskaitomybės dokumentai, jų nepateikimas Juridinių asmenų registro tvarkytojui nereiškia jų neegzistavimo.

Bendrovės nemokumas kilo dėl užsakovės UAB „Anreka“ veiksmų. Butus, atsižvelgiant į perduodamų darbų vertę ir naujai sukurtų butų sutartą kainą, užsakovė perduodavo subrangovei po to, kai butai būdavo priduodami ir įregistruojami. Tai leido užsakovei kontroliuoti pardavimo procesą, manipuliuojant pridavimo ir registravimo procedūromis ir ji tuo nesąžiningai ėmė naudotis. Užsakovė sąmoningai perduodavo ne tuos butus, kuriuos buvo sutarta perduoti. Dėl šios priežasties bendrovė, net ir būdama sąžininga, nebegalėjo tinkamai vykdyti prievolių pirkėjams, ėmė kauptis netesybos pagal pavėluotas įvykdyti ir neįvykdytas preliminariąsias sutartis, o kai kurie pirkėjai pareikalavo avansų grąžinimo. Tai sukėlė apyvartinių lėšų trūkumą, bendrovė nebegalėjo tinkamai atsiskaityti su tiekėjais ir darbuotojais. Šios aplinkybės patvirtina, kad bendrovė nemoki tapo dėl nesąžiningo užsakovės veikimo, o ne dėl sudarytos paskolos sutarties.

Kartu su atskiruoju skundu teikia naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmos instancijos teismui. Tokių įrodymo pateikimo būtinumas kilo dabar, nes pirmos instancijos teismas bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nesuteikęs galimybės ne tik pasisakyti apeliantui teismo posėdyje, bet ir nesudaręs galimybių pateikti atsiliepimą į pareiškimą. Be to, byla buvo išnagrinėta apeliantui nepateikus visos bylos medžiagos.

Pareiškėja LUAB „Urbanika“ pateikė atsiliepimą, prašydama atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Tai, kad apeliantas pageidavo žodinio proceso, savaime nereiškia, kad teismas privalėjo tokią proceso formą pasirinkti. Esminės aplinkybės buvo grindžiamos rašytiniais įrodymais.

Jeigu ir buvo tam tikrų komunikacijos ar EPP techninių problemų, apeliantas nepaaiškina ir nenurodo, kokią konkrečią reikšmingą aplinkybę jis būtų pateikęs pirmosios instancijos teismui ir kaip ši aplinkybė būtų galėjusi pakeisti bylos rezultatą.

Skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatyto nemokumo momento. Teismas neapsiribojo formaliais bendrovės balanso skaičiais. Bendrovės 2022 m. gruodžio 31 d. balanse buvo apskaitytas 1 648 597 Eur paskolos R. R. likutis. VMI nustatė, kad paskola suteikta be realių prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, be aiškaus grąžinimo termino, paskirties ir palūkanų mokėjimo grafiko, o reikšminga paskolos dalis buvo išmokėta grynaisiais pinigais. Iš bendrovės turto atėmus 1 648 597 Eur paskolą, bendrovės vertintinas turtas sumažėjo iki 3 430 607 Eur, o įsipareigojimai siekė 4 273 312 Eur. Vien ši aplinkybė parodo, kad bendrovės įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę. Jeigu bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo naudojamos darbo užmokesčiui, kaip teigia apeliantas, tai tik patvirtina, kad UAB „Urbanika“ apskaita buvo tvarkoma netinkamai.

Bendrovė 2023 m. buvo priversta skolintis iš kitų asmenų reikšmingas sumas. Apskaitoje fiksuotos bendrovei suteiktos 660 000 Eur, 540 000 Eur, 400 000 Eur ir kitos paskolos. Bendrovė, turėdama didelių įsipareigojimų kreditoriams (kurie galiausiai pasiekė net 8 415 915,57 Eur), suteikė paskolas vadovui (direktoriui) R. R., pačiai UAB „Urbanika“ nenaudingomis sąlygomis.

Svarbu ne tai, ar 2020 m. pati paskolos sutartis buvo sudaryta, bet tai, ar bendrovės vadovas, faktiškai disponuodamas bendrovės lėšomis iki 2022 m. pabaigos, veikė bendrovės ir jos kreditorių interesais. Apelianto versija, kad visa paskola buvo panaudota darbuotojų atlyginimams, nėra pagrįsta objektyviais dokumentais. Apeliantas tik apeliaciniame procese pateikia savo paaiškinimą ir nurodo galimus liudytojus.

Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1195-562/2026, be kita ko, nuspręsta priteisti LUAB „Urbanika“ iš atsakovo R. R. 1 538 597 Eur skolą, 160 613,05 Eur palūkanų, 460 753,56 Eur žalos atlyginimo bei procesines palūkanas. Paminėtame sprendime konstatuota, kad byloje pateikti duomenys patvirtina atsakovui suteiktos ir negrąžintos paskolos dydį bei kad atsakovas tinkamai nevykdė bendrovės vadovo fiduciarinių pareigų ir padarė žalą.

Apelianto nurodomos aplinkybės, kad bendrovės nemokumas kilo dėl UAB „Anreka“ veiksmų, iš esmės yra jo paties paaiškinimai apie verslo santykius. Net jeigu būtų nustatyta, kad UAB „Anreka“ veiksmai turėjo įtakos vėlesniam UAB „Urbanika“ nemokumui, tai savaime nepaneigtų fakto, kad bendrovės vadovas iki tol savo sprendimais buvo reikšmingai sumažinęs bendrovės turto masę.

Reikšminga aplinkybė, kurios apeliantas nepaneigė, kad 2022 m. pabaigoje pas suinteresuotą asmenį R. R. buvo apskaityta 151 117,43 Eur nepanaudotų grynųjų pinigų, kurie nebuvo panaudoti UA „Urbanika“ reikmėms ir nebuvo grąžinti bendrovei. Laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2025 m. kovo 20 d. buvo apskaityta daugiau nepanaudotų grynųjų pinigų – 309 636,13 Eur. Bendra R. R. grąžintina suma bendrovei, įskaitant paskolą ir palūkanas, 2025 m. kovo 20 d. siekė 2 159 963,61 Eur. Ši aplinkybė rodo ne vien formaliai netinkamai sudarytą paskolos sutartį, bet realų ir ilgalaikį bendrovės lėšų išėmimą iš bendrovės turto masės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį. Juridinių asmenų registro tvarkytojui nebuvo pateiktos 2023 m. ir 2024 m. finansinės ataskaitos. VMI 2024 m. atlikto operatyvaus patikrinimo metu nebuvo pateikti kasos knygos išrašai ir kasos dokumentai, informacija apie paskolas, lėšas pas atskaitingus asmenis, avanso apyskaitos ir išlaidų dokumentai bei kiti dokumentai. Dėl to VMI negalėjo visiškai patikrinti UAB „Urbanika“ mokestinių pareigų vykdymo.

Trečiasis asmuo VMI pateikė atsiliepimą, prašydama Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Apeliantas skunde pripažįsta, kad jam apie bylos iškėlimą ir procesinę pareigą pateikti atsiliepimą buvo pranešta 2026 m. birželio 11 d. elektroniniu paštu, kai teismo posėdžių sekretorė informavo, jog yra gautas nemokumo administratorės pareiškimas. Nepaisant to, apeliantas atsiliepimo teismui nepateikė, be to, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, pagrindžiančių poreikį bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Byloje nustatytų buvusio įmonės vadovo veiksmų visuma atitinka tyčinio bankroto požymius. Vadovas sąmoningai, nuosekliai ir sistemingai blogino UAB „Urbanika“ finansinę padėtį. VMI atliko bendrovės mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. Tyrimo metu nustatyta, kad bendrovė tiriamu laikotarpiu buvo suteikusi paskolą vadovui R. R.. Bendrovės apskaitytas R. R. suteiktos paskolos likutis 2023 m. sausio 1 d. duomenimis – 1 538 597 Eur. Bendrovė paskolą suteikė sau nenaudingomis sąlygomis, o vadovo darbo užmokesčio pajamos buvo labai mažos ir jis negalėtų įvykdyti savo prisiimtų paskolinių įsipareigojimų bendrovei.

Operatyvaus patikrinimo metu VMI nebuvo pateikti visi reikalingi tyrimui dokumentai, todėl nebuvo galimybės pilnai patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydimuose aktuose nustatytų su mokesčių sumokėjimu į biudžetą susijusių pareigų vykdymo. Be to, bendrovė Juridinių asmenų registro tvarkytojui nėra pateikusi 2023 m. ir 2024 m. finansinės atskaitomybės dokumentų.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria LUAB „Urbanika“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo – buvęs vadovas R. R., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl rašytinių įrodymų priėmimo

Suinteresuotas asmuo R. R., pateikęs atskirąjį skundą, ir LUAB „Urbanika“ nemokumo administratorė, pateikusi atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašė priimti papildomus rašytinius įrodymus. LUAB „Urbanika“ nemokumo administratorė prašė priimti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimą, kuriuo iš R. R. bendrovei buvo priteista negrąžinta paskola. Savo ruoštu R. R. prašė priimti jam Vilniaus apygardos teismo siųstus elektroninius laiškus, nemokumo administratorei siųstas SMS žinutes, kuriose prašoma atsakyti į laiškus bei jo 2026 m. kovo 6 d. nemokumo administratorei siųstą elektroninį laišką apie UAB „Anreka“ pabrangusius butus.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl bylos rezultato ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek apelianto, tiek nemokumo administratorės prašomų priimti rašytinių įrodymų turinį, juos atsisako priimti.

Visų pirma, tiek nemokumo administratorės teikiamas Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimas, tiek apelianto prašomi priimti Vilniaus apygardos teismo jam siųsti elektroniniai laiškai yra patalpinti teismų informacinėje sistemoje (toliau – LITEKO II), todėl su jų turiniu apeliacinės instancijos teismas turi galimybę susipažinti (ir susipažino). Atsižvelgiant į tai, kad papildomas byloje jau esančių dokumentų priėmimas būtų perteklinis, šiuos dokumentus atsisakoma priimti. Kiti apelianto teikiami rašytiniai įrodymai – SMS žinutės nemokumo administratorei, kad atsakytų į laiškus bei nemokumo administratorei 2026 m. kovo 6 d. siųstas elektroninis laiškas, susijęs su UAB „Anreka“ butų branginimu, neturi įtakos šioje byloje nagrinėjamam klausimui dėl LUAB „Urbanika“ bankroto pripažinimo tyčiniu, šie įrodymai nei paneigia, nei patvirtina aplinkybes, galinčias turėti esminės reikšmės nagrinėjamo klausimo išsprendimui kitaip, todėl šiuos apelianto teikiamus rašytinius įrodymus taip pat atsisakoma priimti.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo bei pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų

Suinteresuotas asmuo R. R., pateikęs atskirąjį skundą, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokį prašymą iš esmės grindė tuo, kad tikėjosi pirmosios instancijos teismui pateikti išsamius paaiškinimus žodinio bylos nagrinėjimo metu, tačiau byla nepagrįstai buvo paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nedalyvaujant ginčo šalims, dėl to buvo pažeistos jo procesinės teisės. Taip pat atkreipė dėmesį į, jo manymu, pirmosios instancijos teismo padarytus kitus procesinius pažeidimus, nulėmusius, kad suinteresuotas asmuo negalėjo susipažinti su pareiškimo priedais (jie nebuvo įteikti) bei tinkamai ir laiku pateikti atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

JANĮ 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant ginčus nemokumo proceso metu, teismo posėdžiai vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis ir atvejus, kai teismas nusprendžia, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. JANĮ nenustatyta, kokia forma – rašytine ar žodine – turi būti nagrinėjamas juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, t. y. išimtis, nustatanti privalomą juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo nagrinėjimą, JANĮ neįtvirtinta.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, žodinis bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas nėra būtinas, nebent jį būtinu, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, pripažįsta bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 50 punktas). Išimtinis aplinkybių, galinčių pateisinti žodinio bylos nagrinėjimo nebuvimą, pobūdis iš esmės priklauso nuo klausimų, kuriuos turi spręsti kompetentingas teismas. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad rašytinės formos sprendžiant su bankrotu susijusius klausimus vyravimas susijęs su tuo, jog šiose bylose esminę reikšmę turi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys įmonės finansinę būklę skirtingais laikotarpiais, sudaryti sandoriai, kreditorių ir debitorių sąrašai ir pan. Šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai kaip įrodinėjimo priemonė nėra tiek svarbūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, 29 punktas).

Taigi, remiantis aptarta kasacinio teismo praktika, konkrečios teismo posėdžio formos – rašytinės ar žodinės – parinkimas, sprendžiant bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, priklauso tokią bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, įvertinus bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, apelianto skundo argumentas, kad byla dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teisme turėjo būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, yra teisiškai nepagrįstas. Juo labiau kad tokio prašymo dėl poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nebuvo pareiškęs ir pats suinteresuotas asmuo.

LITEKO II duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs nemokumo administratorės pareiškimą dėl tyčinio bankroto, 2026 m. birželio 11 d. elektroniniu paštu išsiuntė suinteresuotam asmeniui R. R. pranešimą apie gautą pareiškimą, be kita ko, informuodamas, jog pareiškimas bus nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka 2026 m. liepos 2 d., 9 val., į teismo posėdį byloje dalyvaujantys asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Apeliantas neneigė, kad tokį teismo pranešimą gavo, vadinasi, jam buvo žinoma paskirto teismo posėdžio forma. Byloje nėra duomenų, kad suinteresuotas asmuo R. R. būtų teikęs teismui prašymą skirti bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje, motyvuodamas tokio poreikio būtinumą. Atsižvelgiant į tai, apelianto skundo argumentas, kad visus paaiškinimus pirmosios instancijos teismui jis tikėjosi pateikti žodinio bylos nagrinėjimo metu, stokoja pagrįstumo.

Sprendžiant apelianto prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme, visų pirma atkreiptinas dėmesys į bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią apeliacinis (ir atskirasis) skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio (atskirojo) skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame (atskirajame) skunde, atsiliepime į jį arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio (atskirojo) skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Be to, šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

Pažymėtina, kad spręsdamas, ar konkrečiu atveju yra būtinas bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu žodinis nagrinėjimas, teismas, be kita ko, turi įvertinti, ar byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka šiam klausimui teisingai išspręsti, ar byloje dalyvaujančio asmens prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (jei toks yra pareikštas) yra pagrįstas ir ar žodinė proceso forma konkrečiu atveju prisidėtų prie bylos aplinkybių visapusiško atskleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-313/2023, 42 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, pagrindžiančių poreikį bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių pateiktų argumentų pakanka apelianto keliamiems klausimams išspręsti ir teisingam sprendimui priimti, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl bylos žodinio nagrinėjimo.

Minėta, kad apeliantas taip pat atkreipė dėmesį į, jo manymu, pirmosios instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus, turėjusius įtakos neteisingos nutarties priėmimui. Nurodė, kad dėl nuo 2026 m. birželio 1 d. tinkamai neveikiančios EPP sistemos jis negalėjo susipažinti su bylos medžiaga, negavo nemokumo administratorės kartu su pareiškimu teismui pateiktų priedų, nors apie tai teismą informavo iki paskirto teismo posėdžio. Apelianto teigimu, dėl šių priežasčių jis negalėjo laiku pateikti atsiliepimo į pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.

LITEKO II duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teisme 2026 m. birželio 8 d. buvo gautas nemokumo administratorės pareiškimas dėl BUAB „Urbanika“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Minėta, kad teismas 2026 m. birželio 11 d. elektroniniu paštu išsiuntė suinteresuotam asmeniui (apeliantui) R. R. pranešimą apie gautą pareiškimą, informuodamas apie paskirtą rašytinį teismo posėdį 2026 m. liepos 2 d., tuo pačiu nustatydamas suinteresuotam asmeniui 15 dienų terminą atsiliepimui pateikti. Kartu su pranešimu suinteresuotam asmeniui elektroniniu paštu buvo nusiųstas ir nemokumo administratorės pareiškimas (PDF formatu), informuojant, kad dėl didelės apimties nėra siunčiami pareiškimo priedai, tačiau su jais galima susipažinti atvykus į teismą arba prisijungus prie EPP sistemos. Pažymėtina, kad apeliantas skunde pripažino, jog jam 2026 m. birželio 11 d. elektroniniu paštu siųstą teismo pranešimą bei nemokumo administratorės pateiktą pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (be priedų) jis gavo (žr. atskirojo skundo 31–32 punktus). Taigi žinojo tiek apie nustatytą terminą atsiliepimui pateikti, tiek apie paskirtą teismo posėdį bei galėjo susipažinti su pačiu pareiškimo turiniu. Nepaisant to, nei per teismo nustatytą 15 dienų terminą, nei iki paskirto teismo posėdžio suinteresuoto asmens atsiliepimas į pareiškimą nebuvo gautas.

Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teisme 2026 m. birželio 25 d. buvo gautas BUAB „Urbanika“ kreditorės VMI atsiliepimas į pareiškimą, kuris tą pačią dieną elektroniniu paštu buvo išsiųstas suinteresuotam asmeniui R. R.. Byloje esantis R. R. 2026 m. birželio 25 d. susirašinėjimas elektroniniais laiškais su Vilniaus apygardos teismo posėdžių sekretore patvirtina, kad gavęs jam siųstą VMI atsiliepimą jis informavo teismą, jog negali atsidaryti šio dokumento, o EPP sistema neveikia. Posėdžių sekretorė tą pačią dieną atsakė, kad teismo siunčiami dokumentai yra įprasto PDF formato ir turėtų atsidaryti, nurodė, jog pakartotinai išsiųs visus dokumentus, prašydama informuoti teismą, jei siunčiamų dokumentų nepavyks pamatyti – tokiu atveju bandys įteikti kitais būdais. Byloje nėra duomenų, kad po šio atsakymo R. R. būtų informavęs teismą, jog negalėjo susipažinti su jam elektroniniu paštu siųstų dokumentų turiniu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad suinteresuoto asmens teisė pateikti atsiliepimą į pareiškimą iš esmės nebuvo pažeista. Sutiktina, kad dėl nuo 2026 m. birželio 1 d. tinkamai neveikusios LITEKO II ir EPP sistemos tiek teismams, tiek proceso dalyviams buvo apsunkintas dokumentų siuntimas ir įteikimas. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje tiek teismo pranešimas apie gautą pareiškimą bei nustatytą terminą atsiliepimui pateikti, tiek pats pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat ir VMI atsiliepimas R. R. buvo įteikti elektroniniu paštu. Nepaisant to, R. R. elgėsi pasyviai ir atsiliepimo nei per teismo nustatytą terminą, nei iki paskirto teismo posėdžio nepateikė, prašymo pratęsti terminą atsiliepimui pateikti ir (ar) atidėti bylos nagrinėjimą nepareiškė. Aplinkybė, kad suinteresuotam asmeniui kartu su pareiškimu nebuvo išsiųsti priedai, nepateisina nepagrįsto suinteresuoto asmens pasyvumo ir neveikimo. Ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškimas dėl tyčinio bankroto iš esmės buvo grindžiamas nemokumo administratorei perduotų dokumentų – bendrovės finansinės atskaitomybės (balansų, pelno (nuostolių) ataskaitų), paties suinteresuoto asmens su įmone sudarytų paskolos sutarčių, VMI pranešimo apie mokestinį patikrinimą, kreditorių sąrašų skirtingais laikotarpiais – analize (pateikti kaip priedai), kurių turinys R. R., kaip buvusiam bendrovės vadovui, neabejotinai buvo žinomas.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien formalus priedų suinteresuotam asmeniui neišsiuntimas, neužkirto kelio jam tinkamai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir laiku pateikti teismui atsiliepimą į pareiškimą ar, esant poreikiui, kaip minėta, pasinaudoti kitomis procesinėmis galimybės, pavyzdžiui, prašyti pratęsti terminą atsiliepimui pateikti ir (ar) atidėti bylos nagrinėjimą.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto nurodytos aplinkybės (bylos išnagrinėjimas ne žodinio, o rašytinio proceso tvarka, pareiškimo priedų neišsiuntimas) nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Dėl nemokumo momento nustatymo

Ginčas nagrinėjamoje byloje visų pirma kilo dėl nemokumo momento nustatymo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš 2022 m. gruodžio 31 d. balanso eliminavo bendrovės suteiktą paskolą (finansinį turtą) vadovui R. R. ir priėjo prie nepagrįstos išvados, kad UAB „Urbanika“ jau 2022 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki.

Pažymėtina, kad, pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius šį faktą galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp įvardytų veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-647-910/2026, 38 punktas).

Juridinio asmens nemokumui pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį konstatuoti būtina nustatyti vieną iš šioje normoje nurodytų sąlygų: 1) negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumas yra nustatomas išanalizavus jo finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra juridinio asmens įsipareigojimai, jų santykis su turimo turto realia verte ir juridinio asmens ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys jo galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais šis klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant JANĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius 2022 m. BUAB „Urbanika“ finansinės atskaitomybės dokumentus (balansus, pelno (nuostolių) ataskaitas), 2023 m. ir 2024 m. pelno (nuostolių) ataskaitas, skolų kreditoriams pokyčius 2019–2024 m., VMI atliko mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad jau 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki, nes jos įsipareigojimai kreditoriams viršijo realią turto vertę.

Remiantis bendrovės 2022 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovės turto vertė siekė 5 079 204 Eur, įsipareigojimai kreditoriams – 4 273 312 Eur. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad, formaliai žiūrint, bendrovė neatitinka nemokumo kriterijaus pagal balansą. Kita vertus, vien formali kreditorių reikalavimų ir balanse apskaityto turto analizė nagrinėjamu atveju nėra pakankama sprendžiant dėl bendrovės mokumo. Sprendžiant dėl juridinio asmens (ne)mokumo, svarbu nustatyti tikrąją (realią) konkretaus juridinio asmens turimo turto vertę, o ne remtis vien tik balanse nurodyta turto verte. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-467/2023, 30 punktas).

Nagrinėjamu atveju, vertinant 2022 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyto 5 079 204 Eur turto sudėtį, nustatyta, kad daugiau nei trečdalį šio turto sudarė finansinis turtas – 1 732 655 Eur, kurio didžiąją dalį, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, sudarė bendrovės suteikta ir negrąžinta paskola vadovui R. R..

Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Urbanika“ ir jos vadovas R. R. 2020 m. birželio 15 d. ir 2020 m. rugpjūčio 3 d. buvo sudarę paskolos sutartis. Remiantis 2020 m. birželio 15 d. paskolos sutartimi, bendrovė įsipareigojo perduoti paskolos gavėjo R. R. nuosavybėn 70 000 Eur paskolą, kurią R. R. įsipareigojo grąžinti iki 2022 m. birželio 15 d., o remiantis 2020 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartimi bendrovė įsipareigojo perduoti paskolos gavėjo R. R. nuosavybėn dalimis iki 2022 m. gruodžio 31 d. 1 519 997 Eur paskolą, kurią R. R. įsipareigojo grąžinti iki 2026 m. liepos 31 d. VMI, 2023 m. kovo 27 d. atlikusi bendrovės mokestinį tyrimą laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., nustatė, kad bendrovės vadovui R. R. suteiktos paskolos likutis tiriamo laikotarpio pradžioje, t. y. 2022 m. sausio 1 d. siekė 834 248 Eur, o 2022 m. gruodžio 31 d. jau buvo 1 648 597 Eur. Be to, VMI mokestinio tyrimo metu buvo nustatyta ir tai, kad bendrovė paskolą vadovui R. R. suteikė itin nenaudingomis sau sąlygomis, o vadovo darbo užmokesčio pajamos buvo labai mažos – pagal R. R. deklaruotas gaunamas pajamas 2020–2023 m. jis negalėtų įvykdyti prisiimtų paskolinių įsipareigojimų bendrovei (žr. VMI mokestinio tyrimo 2.1 papunktį).

Pažymėtina, kad bendrovės R. R. suteikta paskola nutarties iškelti UAB „Urbanika“ bankroto bylą įsiteisėjimo dieną (2025 m. kovo 20 d.) nebuvo grąžinta. Iš paties apelianto skunde pateiktų paaiškinimų matyti, kad bendrovės jam perduotų piniginių lėšų jis net neketino grąžinti, nurodęs, jog paskola jam nebuvo suteikta, šie pinigai neva buvo skirti atsiskaitymams su darbuotojais ir niekada neturėjo būti grąžinti bendrovei (žr. atskirojo skundo 96 punktą).

Įvertinęs aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovės paskola vadovui, kuri, kaip minėta, 2022 m. gruodžio 31 d. duomenimis siekė 1 648 597 Eur, nelaikytina realiu ir likvidžiu turtu, iš kurio būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai iš bendrovės 2022 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyto 5 079 204 Eur vertės turto eliminavo įmonės vadovo tuo metu buvusį negrąžintos paskolos likutį 1 648 597 Eur ir laikė, kad reali UAB „Urbanika“ turto vertė tuo metu buvo 3 430 607 Eur (5 079 204 Eur – 1 648 597 Eur).

Nors, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad 2022 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytą finansinį turtą sudarė bendrovės vadovui suteikta paskola, paremtas nepagrįstais spėjimais, nurodydamas, jog finansinį turtą sudarė po vienerių metų gautinos sumos, t. y. pradėtų statybos projektų vertė būsimo atsiskaitymo metu, tačiau, visų pirma, tokiems argumentams pagrįsti nebuvo pateikta jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Antra, byloje nustatytas neginčijamas faktas, kad 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo perdavusi kaip paskolą R. R. 1 648 597 Eur, todėl ši suma, nepaisant apelianto nurodomos jos panaudojimo paskirties, turėjo atsispindėti įmonės balanse. Konstatavus, kad bendrovės suteikta paskola vadovui nelaikytina realiu turtu, iš kurio, kaip minėta, galėjo būti tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, pirmosios instancijos teismo sprendimas eliminuoti šią sumą iš bendros turto masės, nepaisant to, kurioje balanso eilutėje (finansinio ar kito turto) paskola buvo įtraukta, yra pagrįstas.

Vertinant byloje esančius duomenis apie UAB „Urbanika“ skolinius įsipareigojimus kreditoriams, atkreiptinas dėmesys į nuoseklų įmonės finansinės padėties blogėjimą. Nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 31 d. duomenimis bendrovės kreditorių reikalavimai siekė 498 842,94 Eur, 2020 m. gruodžio 31 d. – 1 139 818,39 Eur, 2021 m. gruodžio 31 d. – 1 480 234,24 Eur, o 2022 m. gruodžio 31 d., kuomet bendrovės suteiktos paskolos likutis R. R. siekė 1 648 597 Eur, skolos jau buvo išaugusios iki 4 273 312,29 Eur. Vėliau bendrovės įsiskolinimai kreditoriams tik dar didėjo: 2023 m. gruodžio 31 d. kreditorių reikalavimai jau siekė 8 196 783,89 Eur, o 2024 m. gruodžio 31 d. – 8 381 961,11 Eur.

Taigi, įvertinus 2022 m. gruodžio 31 d. buvusio realaus turto ir skolų kreditoriams santykį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovė tuo metu (2022 m. gruodžio 31 d.) jau buvo nemoki.

Nors, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, neįvertino 2022 m. pelno (nuostolių) ataskaitos, kurioje nurodyta, kad bendrovė 2022 m. baigė gavusi 256 950 Eur pelno, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskiri teigiami įmonės finansiniai rodikliai negali būti vertinami atsietai nuo kitų duomenų, nagrinėjamu atveju – tikrosios turto vertės, turėtų skolinių įsipareigojimų kreditoriams bei realios galimybės šias skolas dengti.

Vertinant bendrovės finansinę padėtį taip pat atkreiptinas dėmesys į byloje esančius Didžiosios knygos (pagal klientus) duomenis, kurie, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad bendrovės veiklos tęstinumas iš esmės buvo užtikrinamas ne iš užbaigtų nekilnojamojo turto projektų sugeneruotų pajamų, o iš būsimų turto pirkėjų avansinių mokėjimų pagal preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis bei skolintų lėšų. Taigi nors pagal preliminariąsias sutartis buvo surenkami reikšmingi avansai iš būsimų pirkėjų, tačiau, nepaisant to, dauguma pagrindinių butų pirkimo–pardavimo sutarčių taip ir nebuvo sudarytos, o sumokėti pirkėjų avansai vėliau transformavosi į bendrovės finansinius įsipareigojimus bankroto byloje. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 2022 m. balanse apskaitytas reikšmingos vertės turtas ir (ar) deklaruojamos didelės veiklos apimtys savaime nepatvirtino bendrovės mokumo.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl BUAB „Urbanika“ nemokumo momento, pagrįstai neapsiribojo formaliais bendrovės balanso skaičiais, o įvertino realų turtą, tikrąją jo vertę bei bendrovės galimybes atsiskaityti su tuo metu buvusiais kreditoriais. Nustačius, kad jau 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai kreditoriams (4 273 312,29 Eur) viršijo realų turimą turtą (3 430 607 Eur), konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas įmonės nemokumo momentas – nuo 2022 m. gruodžio 31 d. – yra teisingas. Savo ruožtu apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatyto nemokumo momento ir neįrodė, kad 2022 m. bendrovė baigė būdama moki ir buvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais.

Dėl tyčinio bankroto požymių

JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas požymių, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje aiškinant JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą nurodyta, kad JANĮ 70straipsnio 2 dalyje apibrėžtų požymių nustatymas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo spręsti, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 33–35 punktai).

Kasacinio teismo praktikoje esminiu tyčinio bankroto elementu laikomas bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo, t. y. nustatyta, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 23–24 punktai). Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

Aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia iš visų bylos aplinkybių nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas). Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 20 punktas; 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 47 punktas; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 67 punktas).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas LUAB „Urbanika“ bankrotą pripažino tyčiniu, remdamasis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais požymiais.

Apeliantas R. R., nesutikdamas su skundžiama nutartimi, visų pirma įrodinėja, kad nebuvo jokio pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes pinigus, išmokėtus jam pagal paskolos sutartį, naudojo bendrovės veikloje – mokėjo darbuotojams darbo užmokesčius, todėl teismo argumentas, kad paskolos suteikimas sukėlė įmonės nemokumą ir kad apeliantas to kryptingai siekė, nepagrįstas. Įrodinėja, kad bendrovės nemokumas kilo dėl užsakovės UAB „Anreka“ veiksmų. Taip pat nesutinka, kad egzistavo pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teigdamas, jog byloje esančių duomenų pakanka bendrovės turtui ir įsipareigojimų kreditoriams dydžiui nustatyti, o ir VMI, atlikusi mokestinį patikrinimą, nekonstatavo, kad pagal esamus buhalterinius dokumentus nėra galimybės nustatyti esminių bendrovės veiklos aspektų.

Dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 1 punkte nurodytą požymį

Kaip jau buvo minėta, bylos duomenys patvirtina, kad reikšmingą UAB „Urbanika“ turto dalį 2022 m. sudarė bendrovės vadovui suteikta paskola, kurios negrąžintas likutis 2022 m. gruodžio 31 d. siekė 1 648 597 Eur.

Įvertinus tiek bendrovės ir jos vadovo R. R. sudarytų paskolos sutarčių turinį, tiek VMI atlikto mokestinio patikrinimo išvadas, nustatyta, kad paskola buvo suteikta bendrovei akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis: paskolos suteikimas nebuvo užtikrintas jokiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (pvz., laidavimu, garantija, įkeitimu ar kt.), nenurodyta paskolos paskirtis, palūkanų mokėjimo tvarka. VMI mokestinio patikrinimo pranešime nurodyta, kad reikšminga paskolos dalis buvo išmokėta grynaisiais pinigais iš įmonės kasos, mokant bendrovės vadovui R. R. kiekvieną darbo dieną po 2 999 Eur, nors jo darbo užmokesčio pajamos buvo labai mažos – pagal R. R. deklaruotas gaunamas pajamas 2020–2023 m., jis negalėtų įvykdyti prisiimtų paskolinių įsipareigojimų bendrovei.

Remiantis Didžiosios knygos duomenimis, bendrovė, iki 2022 m. gruodžio 31 d. išmokėjusi vadovui kaip paskolą 1 648 597 Eur, pati savo tolesnę veiklą finansavo iš būsimų pirkėjų sumokėtų avansų bei trečiųjų asmenų gautomis paskolomis. Bendrovės apskaitoje užfiksuoti ilgalaikiai skoliniai įsipareigojimai, pavyzdžiui, 660 000 Eur paskola, gauta iš UAB „Sigijola“, 540 000 Eur paskola, gauta iš T. R., 400 000 Eur paskola iš R. V. ir kt.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad toks bendrovės vadovo sprendimas išmokėti įmonei priklausiusias lėšas sau kaip paskolą, negali būti laikomas ekonomiškai pagrįstu verslo sprendimu. Bendrovė, atstovaujama vadovo R. R., reikšmingą savo turto dalį nukreipė ne veiklai finansuoti, ne projektams užbaigti ir net ne atsiskaitymams su kreditoriais, bet finansavo savo vadovą, kai tuo pat metu bendrovės veiklos tęstinumas, kaip minėta, buvo užtikrinamas trečiųjų asmenų paskolintomis lėšomis, taip tik dar labiau didinant bendrovės skolas. Toks lėšų panaudojimas akivaizdžiai neatitiko bendrovės ir jos kreditorių interesų bei nesukūrė pačiai bendrovei jokios realios ekonominės naudos.

Apeliantas, įrodinėdamas, kad lėšos, kurios buvo išmokėtos jam kaip paskola, buvo panaudotos bendrovės veiklai, nurodė, jog paskolos sutartis buvo sudaryta, siekiant pridengti tikrąją pinigų gavimo paskirtį – sumokėti dalį darbo užmokesčio bendrovės darbuotojams, kuriems oficialiai buvo mokamas visiškai realių rinkos sąlygų neatitinkantis vos virš 1 000 Eur per mėnesį darbo užmokestis. Dėl šios priežasties paskola buvo išmokama dalimis kiekvieną mėnesį, t. y. tiek, kiek reikėjo trūkstamam darbo užmokesčiui sumokėti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia R. R. nurodoma pinigų panaudojimo versija stokoja logikos ir pagrįstumo. Visų pirma, apeliantas nepateikė jokių įtikinamų paaiškinimų, dėl kokių priežasčių bendrovė negalėjo nustatyti ir mokėti darbuotojams rinkos sąlygas atitinkančių darbo užmokesčių, taip pat mokėti su darbo užmokesčiu susijusius mokesčius valstybei, tačiau nusprendė lėšas kaip paskolą perduoti bendrovės vadovui, kuris dalį gautų lėšų neva panaudodavo darbo užmokesčio mokėjimui, neturėdamas tikslo šių lėšų grąžinti bendrovei. Antra, net jei lėšos, kaip teigia apeliantas, ir buvo panaudotos darbuotojų atlyginimams mokėti, tai nepaneigia jo, kaip buvusio bendrovės vadovo, pareigos vykdyti paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – grąžinti bendrovei pinigines lėšas, išsimokėtas sau kaip paskolą, nepaisant pinigų panaudojimo paskirties.

Minėta, kad, remiantis VMI atlikto mokestinio patikrinimo metu nustatytais duomenimis, bendrovės vadovui R. R. suteiktos paskolos likutis 2022 m. sausio 1 d. siekė 834 248 Eur, o 2022 m. gruodžio 31 d. jau 1 648 597 Eur, kai skolos kreditoriams 2022 m. gruodžio 31 d. sudarė 4 273 312,29 Eur, o bendrovės turto vertė, eliminavus R. R. išmokėtą 1 648 597 Eur paskolą, siekė 3 430 607 Eur. Nepaisant to, kaip minėta, bendrovė savo veiklą finansavo iš trečiųjų asmenų gautų paskolų bei būsimų butų pirkėjų sumokėtų avansų, o bendrovei priklausiusios lėšos, remiantis bylos duomenimis, ir toliau buvo paimamos bendrovės vadovo, tokiu būdu bloginant įmonės turtinę padėtį bei didinant skolas.

Tiek nemokumo administratorės, įvertinusios BUAB „Urbanika“ apskaitą, paaiškinimuose, tiek VMI mokestinio patikrinimo pranešime, išanalizavus Didžiosios knygos sąskaitų duomenis, nurodyta, kad 2022 m. pabaigoje pas R. R. buvo bendrovei priklausiusių 151 117,43 Eur pinigų likutis, o 2025 m. kovo 20 d. – dar papildomai 309 636,13 Eur nepanaudotų pinigų likutis (paimti laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2025 m. kovo 20 d.). Šios lėšos bendrovei nebuvo grąžintos ir nėra duomenų, kad jos būtų panaudotos bendrovės reikmėms. Tokių įrodymų nepateikė ir apeliantas (CPK 178 straipsnis). VMI atlikto mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad R. R., kaip atskaitingas asmuo (bendrovės vadovas), pinigų negražindavo į bendrovės kasą ir (ar) atsiskaitomąją sąskaitą banke, neteikė bendrovės buhalterijai avanso ataskaitų su išlaidas pateisinančiais dokumentais, be to, neatsiskaitęs už anksčiau išduotas (išsiimtas) iš bankomatų pinigines lėšas, kitą mėnesį vėl lėšas išsiimdavo. Byloje nėra jokių duomenų (tokių nepateikė ir apeliantas), kad 2022 m. pabaigoje ir vėliau pas R. R. buvę bendrovei priklausantys pinigai būtų panaudoti UAB „Urbanika“ reikmėms. Priešingai, jokie sandoriai, naudojant pas R. R. buvusias pinigines lėšas bendrovės vardu, realiai nebuvo sudaromi ar vykdomi ir bendrovei nebuvo grąžinti. Nėra duomenų, kad lėšos būtų naudojamos ir atsiskaitymams su kreditoriais. Prieš tai aptarti bylos duomenys patvirtina, kad bendrovės skolos kreditoriams nuolat didėjo ir, lyginant su 2022 m. gruodžio 31 d. duomenimis, išaugo beveik dvigubai: 2023 m. gruodžio 31 d. skolos siekė 8 196 783,89 Eur, o 2024 m. gruodžio 31 d. – 8 381 961,11 Eur.

Taigi aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad iš bendrovės nuolat buvo paimamos reikšmingos pinigų sumos, tokiu būdu mažinant bendrą UAB „Urbanika“ turto masę. Byloje nėra duomenų, kad lėšos būtų naudojamos bendrovės reikmėms, pavyzdžiui, tolesnei veiklai finansuoti ar bent iš dalies dengti kreditorių skolas ir pan. Toks vienam asmeniui (bendrovės vadovui) suteikto finansavimo mastas (tiek išmokėta paskola, tiek papildomai paimti pinigai) akivaizdžiai neatitiko bendrovės ekonominių pajėgumų ir racionalios verslo rizikos valdymo principų, reikšmingai sumažino jos likvidų turtą, sudarė sąlygas bendrovės nemokumui formuotis, sumažino kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Minėta, kad, remiantis VMI mokestinio patikrinimo išvadomis, R. R. darbo užmokesčio pajamos buvo labai mažos, todėl jis negalėjo įvykdyti savo prisiimtų skolinių įsipareigojimų bendrovei. Atsižvelgiant į tai, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovei priklausiusios lėšos buvo paimtos neturint realių ketinimų bei finansinių galimybių gautus pinigus grąžinti. Tokias aplinkybes, kaip minėta, iš esmės patvirtino ir pats apeliantas, nurodęs, kad pinigai neva buvo skirti atsiskaitymams su darbuotojais ir niekada neturėjo būti grąžinti bendrovei.

Nustatyta, kad 2024 m. bendrovės atžvilgiu pradėta ne viena vykdomoji byla dėl reikšmingų sumų išieškojimo, pavyzdžiui, vykdomoji byla Nr. 0055/24/00728 dėl 100 488,34 Eur išieškojimo, Nr. 0055/24/01176 dėl 137 200 Eur išieškojimo, Nr. 0055/24/01195 dėl 140 678,62 Eur išieškojimo, Nr. 0055/24/01281 dėl 82 215,30 Eur išieškojimo, Nr. 0055/24/01453 dėl 116 266,21 Eur išieškojimo VMI ir kitos vykdomosios bylos tiek fizinių asmenų, tiek rangovų, tiek ir valstybės institucijų naudai. Tokiai situacijai susidaryti neabejotinai turėjo įtakos bendrovės vadovo R. R. ekonomiškai nepagrįstų sprendimų priėmimas – nuolatinis ilgalaikis lėšų paėmimas iš bendrovės, neturint tikslo šių lėšų grąžinti, naudoti bendrovės veiklai ar atsiskaitymams su kreditoriais.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia nustatytų buvusio įmonės vadovo R. R. veiksmų visuma atitinka tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 punkte, nes vadovas sąmoningai, nuosekliai ir sistemingai blogino UAB „Urbanika“ finansinę padėtį, paimdamas iš bendrovės reikšmingas pinigų sumas (tiek pagal paskolos sutartį, tiek papildomai grynaisiais iš kasos ir (ar) bankomatų), kurių įmonei negrąžino ir neturėjo tikslo grąžinti, lėšų nenaudojo bendrovės reikmėms ar atsiskaitymams su kreditoriais (tokių įrodymų byloje nėra), o įmonės veiklos tęstinumą užsitikrino iš pirkėjų gautais avansais bei skolintomis trečiųjų asmenų lėšomis. Tokiu būdu nuosekliai buvo mažindamas bendrovei priklausantis turtas, o skolos didinamos.

Išvadų, kad UAB „Urbanika“ prie bankroto buvo privesta tyčia nuosekliais buvusio vadovo R. R. veiksmais, nepaneigia apelianto skunde nurodyta aplinkybė, jog bendrovės nemokumas neva kilo dėl užsakovės UAB „Anreka“ veiksmų – pastarajai laiku nepridavus ir neperdavus pastatytų objektų (butų), UAB „Urbanika“ negalėjo laiku įvykdyti prievolių avansus už butus sumokėjusiems pirkėjams, dėl to ėmė kauptis skolos. Pažymėtina, kad bendrovės nesėkmingai susiklostę verslo santykiai su kitomis įmonėmis galėtų būti vertinami nebent kaip viena iš priežasčių, nulėmusių UAB „Urbanika“ nemokumą, tačiau ši aplinkybė neturi jokios įtakos tam, ar įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia ar ne. Sutiktina su nemokumo administratore, kad vien aplinkybė, jog UAB „Urbanika“ turėjo verslo konfliktų, dėl kurių neįvykdė sutartinių įsipareigojimų pirkėjams, nepaneigia byloje nustatytų prieš tai aptartų aplinkybių, jog bendrovės finansinė padėtis iš esmės buvo bloginama nuosekliais ir sistemingais R. R. veiksmais, pastarajam priimant ekonomiškai nepagrįstus sprendimus, sudarant bendrovei akivaizdžiai nenaudingus paskolos sandorius, nulėmusius, kad bendrovės turtas buvo mažinamas, o skolos tuo pat metu didinamos.

Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, vadovaudamasis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei 2 dalies 1 punktu, BUAB „Urbanika“ bankrotą pripažino tyčiniu.

Dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą požymį

Kitas tyčinio bankroto požymis įtvirtintas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte – juridinio asmens finansinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro duomenų tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

Apgaulingai ar aplaidžiai tvarkoma juridinio asmens buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti juridinio asmens komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias juridinio asmens bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ar aplaidus juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma iš esmės atitinka anksčiau galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą juridinio asmens tyčinio bankroto požymį, todėl šiuo atveju aktuali teismų praktika suformuota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, taikymo, atkreipė dėmesį į šio požymio specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties kasacinis teismas išaiškino, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar BUAB „Urbanika“ bankrotas atitiko paminėtą požymį, atkreipė dėmesį tiek į nemokumo administratorės, tiek į VMI mokestinio patikrinimo pranešime nurodytą informaciją, kad bendrovė nepateikė FR0711 formos „Juridinių asmenų duomenys apie fiziniams asmenims suteiktas, iš jų gautas ir grąžintas paskolas, įsiskolinimus susijusius su atskaitingais fiziniais asmenimis, gautas dalyvių įmokas ir apie išmokas užsienio juridiniams asmenims už suteiktas paslaugas“ ir nenurodė duomenų apie vadovui R. R. suteiktas paskolas, nedeklaravo R. R. 151 117,43 Eur ir 309 636,13 Eur įsiskolinimų bendrovei. Be to, 2024 m. VMI atlikto bendrovės operatyvaus patikrinimo metu nebuvo pateikti visi dokumentai už laikotarpį nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d., t. y. kasos knygos išrašas ir kasos dokumentai, tarpusavio skolų užskaitymo aktai, informacija apie gautas ir suteiktas paskolas, informacija apie lėšas pas atskaitingus asmenis, avanso apyskaitos ir išlaidų dokumentai, naujausios finansinės ataskaitos, užpildyta turto anketa. Dėl to VMI negalėjo pilnai patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydimuose aktuose nustatytų su mokesčių sumokėjimu į biudžetą susijusių pareigų vykdymo. Atsižvelgiant į tai, bendrovės vadovui R. R. 2025 m. sausio 8 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl mokesčių administratoriaus nurodymų nevykdymo. Be to, bendrovė Juridinių asmenų registro tvarkytojui nėra pateikusi 2023–2024 m. finansinės atskaitomybės dokumentų.

Įvertinęs šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis, nes bendrovės finansinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai – ne tik nebuvo teikiami mokesčių administratoriui duomenys (FR0711 formos) apie vadovui suteiktas paskolas ar kitais pagrindais išmokėtas pinigines lėšas, bet ir 2023–2024 m. finansinės atskaitomybės bei kiti buhalteriniai dokumentai tiek Juridinių asmenų registro duomenų tvarkytojui, tiek ir VMI. Dėl to buvo apsunkinta galimybė ne tik nustatyti bendrovei priklausiusių lėšų, išmokėtų vadovui R. R., panaudojimo paskirtį ir ar vėlesniais sprendimais nemokios įmonės padėtis nebuvo dar esmingiau pabloginta, bet ir mokesčių administratoriui įvertinti bei nustatyti bendrovės mokestinių pareigų (ne)tinkamą vykdymą.

Apelianto skundo argumentas, kad byloje, jo manymu, yra pakankamai duomenų, leidžiančių nustatyti bendrovės turtą ir įsipareigojimus kreditoriams, nepaneigia, kad UAB „Urbanika“ finansinė apskaita vis tik buvo tvarkoma aplaidžiai. Pažymėtina, kad netinkamą apskaitos tvarkymą iš esmės patvirtina ir paties apelianto paaiškinimai, kad paskolos sutartys buvo sudaromos, siekiant pridengti tikrąją pinigų gavimo paskirtį – sumokėti dalį darbo užmokesčio bendrovės darbuotojams. Toks, apelianto teigimu, neva tikrasis paskolos panaudojimo tikslas neatsispindi bendrovės buhalteriniuose dokumentuose, nors R. R., kaip įmonės vadovas, yra atsakingas už tinkamą ir teisingą bendrovės buhalterinės apskaitos vedimą.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas tyčinio bankroto požymis.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas ir vadovavosi jas aiškinančia teismų praktika, vertindamas įrodymus, proceso teisės normų nepažeidė, todėl teisėtai ir pagrįstai LUAB „Urbanika“ bankrotą pripažino tyčiniu pagal JANĮ 70straipsnio 1 dalį bei 2 dalies 1 ir 4 punktus, o dėl tyčinio bankroto atsakingu asmeniu – buvusį LUAB „Urbanika“ vadovą R. R.. Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.