Vilniaus apygardos teismo nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-329-898/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10193-2023-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.4.6.1; 2.4.6.4.4; 2.4.7; 2.5.1 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 28 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Paužaitės ir Dariaus Prankos, sekretoriaujant Aistei Smilginytei-Kaženiauskienei,dalyvaujant prokurorui Benediktui Leišiui,nuteistojo A. V. gynėjai advokatei Oksanai Leontjevai, nukentėjusiosios S. L. atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjos advokatės Oksanos Leontjevos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant A. V. dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas) bei per laisvės apribojimo bausmės atlikimo laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą nukentėjusiajai S. L. 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų) neturtinę žalą ir 789 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus) turtinę žalą, kurios priteistos šiuo nuosprendžiu.Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. L. civilinis ieškinys tenkintas ir iš A. V. S. L. naudai priteista 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 789 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus) turtinei žalai atlyginti.Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. L. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,n u s t a t ė :Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybėsA. V. nuteistas už tai, kad jis, 2023 m. kovo 21 d. apie 15 val., ties pastatu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), prie pastato durų, vykstant žodiniam konfliktui tyčia rankomis sugriebė nukentėjusiajai G. L. už abiejų rankų plaštakų ir ją tempė, tuo jai sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas poodinę kraujosruvą dešinėje plaštakoje ir odos nubrozdinimą kairėje plaštakoje, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė pastarosios sveikatą, po ko ne mažiau 5 kartų koja spyrė nukentėjusiajai S. L. į dešinio kelio ir blauzdos sritį, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešinėje kojoje, taip nežymiai sutrikdė pastarosios sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą. Šie A. V. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentaiApeliaciniu skundu nuteistojo A. V. gynėja advokatė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. nuosprendį ir A. V. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir S. L. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą arba panaikinti skundžiamą nuosprendį ir A. V. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti BK 37 straipsnio pagrindu dėl veikos mažareikšmiškumo, o S. L. civilinį ieškinį atmesti ar tenkinti iš dalies priteisiant ne daugiau nei 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas A. V. atžvilgiu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį bei įrodymus vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Minima BPK 242 straipsnio 1 dalis, BPK 271–292 straipsniai, 301 straipsnio 1 dalis bei pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju analizavo konflikto tarp nukentėjusiųjų ir A. V. kilimo priežastis, susiklosčiusius santykius praeityje, tačiau darydamas išvadas rėmėsi ir faktiniais duomenimis iš civilinės bylos, kurios dokumentai nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, dėl jų negalėjo pasisakyti ir pats A. V.. Tokiu būdu priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas rėmėsi duomenimis, kurie nebuvo tiesiogiai ištirti teismo posėdyje. Šis pažeidimas yra esminis, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos A. V. teisės ir jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas esmingai vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, tačiau byloje egzistuoja aplinkybės, kurios reikalauja itin preciziško jų nurodytų aplinkybių vertinimo dėl susiklosčiusių konfliktinių santykių.Byloje buvo nustatyta, kad tarp S. L. ir A. V. buvo susiklostę darbiniai, pavaldumo santykiai, nes nukentėjusioji dirbo klinikoje, kuriai vadovauja A. V.. Darbo santykiai klostėsi gana chaotiškai, dėl ko S. L. galiausiai buvo atleista iš darbo. Nustatytas konfliktas, dėl kurio kaltinimas vėliau buvo pareikštas A. V., įvyko darbo vietoje, kai nukentėjusioji atvyko į darbą. Tuo metu tarp jos ir A. V. jau buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, tai patvirtina ir nustatytos aplinkybės, jog nukentėjusioji atvyko į darbą kartu su savo motina G. L., kuri šioje byloje taip pat buvo pripažinta nukentėjusiąja, jos abi filmavo klinikos patalpas ir elgėsi chaotiškai. Be to, dėl S. L. veiksmų buvo pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas, kuriame jai buvo pareikšti įtarimai ir tirtos aplinkybės dėl galimo jos turto savinimosi iš klinikos, kurioje ji dirbo. Atlikto ikiteisminio tyrimo faktas yra reikšmingas vertinant nukentėjusiosios duotų parodymų teisingumą, atsižvelgiant ir į šioje byloje liudytojų duotus parodymus apie S. L. galimą įvairių medžiagų savinimąsi iš darbovietės. Be šių aplinkybių, įtarimai buvo pareikšti ir G. L. dėl galimo įmonei priklausančio turto sugadinimo šioje byloje nagrinėjamo konflikto metu. Skunde atkreiptas dėmesys ir į tai, kad S. L. bandė inicijuoti A. V. baudžiamąjį persekiojimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nors ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, tarp jų vyko ir civiliniai ginčai. Todėl, vertindamas A. V. ir nukentėjusiųjų parodymus, apylinkės teismas privalėjo įvertinti susiklosčiusių santykių kontekstą, galimą nukentėjusiųjų suinteresuotumą elgtis ne visai teisėtai ir perkelti atsakomybę A. V. dėl praeityje susiklosčiusių jų tarpusavio santykių, buvusių konfliktų. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti ir tai, jog apylinkės teismas didžiąja dalimi analizavo tik A. V. elgesį, pabrėždamas, kad jis negebėjo tinkamai suvaldyti savo emocijų kilusio konflikto metu, tačiau ignoravo pačių nukentėjusiųjų elgesį ir susiklosčiusių santykių priešistorę. Pažymėta, kad A. V. ir nukentėjusiosios šioje byloje davė akivaizdžiai skirtingus parodymus, todėl apylinkės teismas privalėjo pasisakyti, kurios konflikto pusės parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas didžiąją dalį skyrė aplinkybėms, kurios nėra susijusios su nukentėjusiosioms nustatytais padariniais. Skundžiamame nuosprendyje analizuotas elgesys konflikto metu, pateiktas jo vertinimas ir kartu apibendrintai prieita išvados, jog G. L. ir S. L. buvo sužalotos A. V. veiksmais, tačiau nedetalizuojant jų atlikimo momento.Skunde pacituoti A. V., S. L. ir G. L. apklausų metu duoti parodymai bei pastebėta, jog tokioje situacijoje, kai konflikte dalyvavusių asmenų parodymai vieni kitiems aiškiai prieštarauja, apylinkės teismas, nustatinėdamas faktines aplinkybes, privalėjo remtis kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, kurių pagrindu galima daryti išvadą, kad nukentėjusiųjų nurodoma įvykių versija yra neteisinga, o nustatytos bylos aplinkybės neleidžia neabejotinai spręsti, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiosioms padarytas dėl A. V. veiksmų. Taip pat nukentėjusiųjų padaryti vaizdo įrašai įvykio vietoje šioje byloje patvirtina tik dalį reikšmingų aplinkybių dėl konflikto eigos. T. y. nukentėjusiosios atvyko į kliniką ir bandė patekti pro tarnybinį įėjimą, kuris buvo užrakintas. Duris atidaręs A. V. trumpai pabendravo su nukentėjusiomis, tačiau iš jo pusės nebuvo jokių agresyvių veiksmų ar konfliktiško elgesio. Priešingai, nukentėjusiosios neleido uždaryti durų, dėl ko A. V. patraukė G. L. ranką ir uždarė duris. Tiek iš vaizdo įrašo turinio, tiek iš byloje duotų nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog jos siekia hiperbolizuoti susiklosčiusią situaciją, kaltinti A. V. stumdymusi, pinigų reikalavimu, nors pirminėje konflikto stadijoje jokių panašių veiksmų nebuvo. A. V. uždarius duris nukentėjusiosios į klinikos patalpas atėjo pro pagrindinį įėjimą ir buvo įleistos. Atidaręs duris A. V. trumpai pabendravo su nukentėjusiomis, paaiškino pretenzijas iš klinikos perspektyvos darbuotojai S. L. ir paprašė palikti patalpas. Nukentėjusiosioms nepaliekant patalpų ir toliau konfliktuojant su A. V. jos kalbėjo apie sudaužytus telefonus, stumdymąsi, tačiau vaizdo įrašai nepatvirtina, jog šis būtų atlikęs tokio pobūdžio smurtinius veiksmus, dėl kurių galėjo atsirasti nukentėjusiosioms nustatyti sužalojimai.Nurodoma, kad nėra ginčo, jog A. V. bandė išvaryti atsisėdusią G. L., stūmė ją pro duris, kaip ir S. L., tačiau tokie veiksmai negalėjo sukelti nežymaus sveikatos sutrikdymo. A. V. siekė, jog nukentėjusiosios paliktų patalpas, o ne jas sužaloti. Nors konflikto metu jo bendravimo tonas iš tiesų buvo pakeltas, matėsi grumtynių veiksmai, bet priešingai nei vaizdo įrašuose ir šioje byloje teigė nukentėjusiosios, nėra užfiksuota jo suduodamų smūgių. Be to, nukentėjusiųjų atskirose parodymų dalyse yra esminių prieštaravimų (dėl spyrių į G. L., smurtinių veiksmų kiekio, lokalizacijos, rankos apdraskymų) vaizdo įrašuose užfiksuotoms aplinkybėms ir kitų šioje byloje apklaustų asmenų parodymams.Iš vaizdo įrašų matyti, kad konfliktą tiesiogiai stebėjo ir kitos klinikos darbuotojos, todėl jų parodymai yra itin reikšmingi nustatinėjant bylos faktines aplinkybes. Apylinkės teismas detaliau neanalizavo įvykio vietoje buvusių asmenų parodymų, nors jie teisingam bylos išnagrinėjimui yra itin svarbūs. Pavyzdžiui, A. Z. patvirtino, jog S. L. į kliniką atvyko su savo motina ir tarp jų bei A. V. kilo konfliktas. Liudytoja paaiškino, jog įvyko apsistumdymas, A. V. išmetė nukentėjusiųjų telefonus ir po apsistumdymo buvo iškviesti policijos pareigūnai. Šios darbuotojos teigimu, A. V. stūmė nukentėjusiąsias, nes jos nesutiko išeiti iš klinikos patalpų ir priešinosi. Apsistumdymas vyko šalia durų ir kaip tik jos pradėjo užsidarinėti. Liudytoja A. V. veiksmus apibūdino tik kaip nukentėjusiųjų stumdymą ir teigė nemačiusi nukentėjusiųjų sužalojimo ar nusiskundimų iš jų pusės. Liudytoja L. C. patvirtino, jog klinikos patalpose vyko konfliktas tarp A. V. ir nukentėjusiųjų. Jos teigimu, A. V. susistumdė su G. L., o S. L. stovėjo šalia ir filmavo. Klinikos direktorius buvo išmetęs nukentėjusiųjų telefonus. Liudytoja patvirtino, kad A. V. buvo suėmęs nukentėjusiąsias pečių lygyje ir tiesiog bandė jas išstumti pro duris, o jokių sužalojimų ji nematė ir niekas nesiskundė. Liudytoja J. D. taip pat tvirtino, kad į klinikos patalpas įsiveržė nukentėjusiosios, tarp jų ir A. V. kilo konfliktas. Vis dėlto ir ši liudytoja patvirtino tik tai, kad tarp konfliktuojančių asmenų buvo susistumdymas, tačiau apie jokius smūgius iš A. V. pusės ar kitokius smurtinius veiksmus ši liudytoja nenurodė. T. y. tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymai niekaip nepatvirtina, jog nukentėjusiosioms nustatyti sužalojimai buvo padaryti įvykio metu A. V. veiksmais, o priešingai – jų nurodytos aplinkybės sutampa ir su A. V. duotais paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas neišdėstė jokių motyvų, kodėl nesivadovauja A. Z., L. C., J. D. parodymais, ar pripažįsta juos nepatikimais. Abejoti jų nurodytų aplinkybių teisingumu, gynėjos advokatės manymu, kai jos tiesiogiai matė įvykį ir jų nurodytos aplinkybės papildo viena kitą, nėra jokio pagrindo.Skunde pacituotos Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 893/2023 (01) ir G 911/2023 (01) bei teismo medicinos eksperto G. Abi Chaker konsultacinės išvados Nr. G 2024/011 ir Nr. G 2024/012. Nurodoma, kad pasisakydamas dėl specialistų išvadų apylinkės teismas pagrindinį dėmesį skyrė nukentėjusiosioms nustatytų sužalojimų mechanizmui, remdamasis specialisto duotais paaiškinimais. T. y. padarė išvadą, kad nukentėjusiosios buvo sužalotos ne dėl užsiveriančių durų spaudimo jėgos, tačiau skunde teigiama, kad apylinkės teismas neskyrė pakankamai dėmesio toms aplinkybėms, jog nukentėjusiosioms nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti žymiai anksčiau negu byloje nagrinėtas įvykis, pagal jų vaizdą, pobūdį ir kitas aplinkybes. Todėl apylinkės teismas, šioje byloje nustatinėdamas faktines aplinkybes, specialistų išvadų neįvertino kitų bylos įrodymų kontekste ir nepateikė įtikinamų motyvų, kodėl nesivadovauta teismo medicinos eksperto konsultacinėmis išvadomis, kuriose konstatuota, kad kraujosruvos nukentėjusiosioms padarytos kelių savaičių laikotarpiu iki jos nustatymo teismo medicinos apžiūros metu. Gynėjos advokatės įsitikinimu, byloje apklaustų liudytojų, paties A. V. parodymais nustatyta konflikto eiga sudaro pagrindą pagrįstai teigti, jog kraujosruvos nukentėjusiosioms atsirado anksčiau negu įvyko konfliktas klinikos patalpose. Todėl A. V. atžvilgiu turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, konstatavus, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Skunde pateiktas ir alternatyvus prašymas nutraukti bylą dėl veikos mažareikšmiškumo tuo atveju, jeigu skundą nagrinėjantis teismas nuspręstų A. V. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Skunde minimos BK 37 straipsnyje įtvirtintos nuostatos bei pažymėta, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nukentėjusiosioms buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė poodine kraujosruva dešinėje plaštakoje ir odos nubrozdinimu kairėje plaštakoje G. L. bei poodine kraujosruva ir odos nubrozdinimu dešinėje kojoje S. L.. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiosios į įvykio vietą greitosios pagalbos nekvietė, jos atsisakė, vėliau medikų pagalbos joms taip pat neprireikė. Nors nukentėjusiosioms padaryta žala, kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau įvertinus sužalojimų pobūdį, jų vietą kojų, rankų srityse, taip pat nukentėjusiųjų sprendimą nesikreipti medicinos pagalbos nei iš karto po įvykio, nei vėliau, darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, kad kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios atvyko į A. V. vadovaujamą kliniką, pačios elgėsi konfliktiškai ir agresyviai, filmavo A. V. ir patalpas. Raginamos A. V. jos nepasišalino iš įvykio vietos, o toliau aktyviai konfliktavo. Tokius nukentėjusiųjų veiksmus yra pagrindas vertinti kaip provokuojančius, o A. V., supratęs, kad yra filmuojamas, ir nesuvaldęs emocijų dėl nukentėjusiųjų elgesio jas stūmė, siekdamas nukentėjusiųjų pasišalinimo. Gynėjos advokatės manymu, nurodytos aplinkybės parodo, jog A. V. veiksmai buvo spontaniški, fizinis kontaktas tarp jo ir nukentėjusiųjų buvo trumpalaikis bei neintensyvus. Aptarti objektyvieji ir subjektyvieji veikos požymiai (padaryta žala, veikos pobūdis, tikslai ir motyvai), nukentėjusiųjų elgesys, kitų aplinkybių analizė ir vertinimas leidžia daryti išvadą, kad A. V. padaryta veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, jog šiuo atveju būtų pagrįstas baudžiamosios atsakomybės taikymas. Todėl apylinkės teismas, nepripažinęs A. V. veiksmų mažareikšmiais, netinkamai taikė BK 37 straipsnio nuostatas.Apylinkės teismas nepateikė taip pat jokių motyvų, kodėl telefono sugadinimą laiko A. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padariniu, kaip jis reikšmingu priežastiniu ryšiu yra susijęs su nustatytais nukentėjusiųjų sužalojimais. A. V. buvo pripažintas kaltu dėl to, kad rankomis sugriebė nukentėjusiąją G. L. už abiejų rankų plaštakų ir ją tempė, tuo jai sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas poodinę kraujosruvą dešinėje plaštakoje ir odos nubrozdinimą kairėje plaštakoje, bei dėl 5 spyrių nukentėjusiajai S. L. į dešinio kelio ir blauzdos sritį. Nagrinėjamoje byloje A. V. nebuvo pareikštas joks kaltinimas dėl svetimo turto sugadinimo, todėl S. L. reikalavimas atlyginti turtine žalą, susijusią su telefono sugadinimu, apskritai negali būti tenkinamas. Suprantama, jeigu telefonas būtų sugadintas tais pačiais veiksmais ir tuo pačiu metu suduodant smūgius nukentėjusiosioms, jeigu tokie veiksmai apskritai būtų nustatyti, tačiau šioje byloje yra visiškai priešingai. Iš vaizdo įrašų ir apklaustų asmenų parodymų aiškiai galima daryti išvadą, kad A. V. tiesiog paėmė nukentėjusiųjų telefonus ir juos išmetė, o konfliktas ir stumdymasis bei kiti veiksmai, dėl kurių buvo pareikštas kaltinimas, pasireiškė vėliau. Telefono išmetimas visiškai nėra susijęs su pareikštu kaltinimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl reikalavimas atlyginti turtinę žalą nėra susijęs su nagrinėta byla ir negalėjo būti tenkinamas. Priteisdamas 3 000 Eur S. L. neturtinei žalai atlyginti apylinkės teismas taip pat nukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, neanalizavo pačios nukentėjusiosios elgesio konflikto metu, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti atmestas arba sumažinta priteistina suma. Nors S. L. civiliniame ieškinyje buvo nurodoma apie patirtą baimę, nerimą ir kitus išgyvenimus, tačiau tokie teiginiai yra labiau deklaratyvaus pobūdžio ir neatspindi įvykio vietoje buvusios situacijos. Pačios nukentėjusiosios įsiveržė į klinikos patalpas, filmavo A. V. ir kitus asmenis, sukėlė konfliktinę situaciją, dėl kurios ir liudytojos jautėsi nejaukiai, buvo šokiruotos. Konflikto eigoje nesimatė jokio išgąsčio iš nukentėjusiosios, o priešingai, ji aktyviai konfliktavo su A. V.. Po viso konflikto, kai atvyko policijos pareigūnai, taip pat nesimatė kažkokio neigiamo poveikio jai. S. L. iš esmės nepateikė jokių reikšmingų argumentų, kurie pagrįstų patirtą neturtinę žalą ir jos dydį leistų įvertinti 3 000 Eur. Suprantama, kad dėl įvykusio konflikto nukentėjusioji, lygiai taip pat kaip ir A. V., patyrė neigiamų išgyvenimų. Nepaisant to, vien tik formalus bendro pobūdžio konstatavimas, kad nukentėjusysis patyrė dvasinių išgyvenimų ar nepatogumų, nustatant jo patirtą neturtinę žalą ir pagrindžiant jos dydį, nėra pakankamas. Gynėjos advokatės manymu, įvertinus ir pačių nukentėjusiųjų agresyvų, iššaukiantį elgesį, šioje byloje neturėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Tačiau jeigu apeliacinės instancijos teismas vis dėlto nuspręstų tenkinti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, jos dydis turėtų būti žymiai sumažinamas. Pažymėta, kad byloje nustatytas konfliktas tarp A. V. ir nukentėjusiųjų netruko ilgai. S. L. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sužalota buvo dešinė koja, o jokių smurtinių veiksmų į gyvybiškai svarbius organus nebuvo suduota. Be to, dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiajai nebuvo reikalingas joks gydymas, įvykio vietoje ji atsisakė greitosios pagalbos. Nustatyti sužalojimai nebuvo ilgalaikiai, jie nepaliko jokių liekamųjų reiškinių tolimesniam nukentėjusiosios gyvenimui. Be to, turi būti atsižvelgta ir į pačios nukentėjusiosios elgesį. Dar prieš prasidedant konfliktui ji ne kartą buvo raginama palikti patalpas, tačiau pati elgėsi visiškai priešingai – filmavo A. V., klinikos patalpas, aktyviai konfliktavo. Šios aplinkybės susilpnina nukentėjusiosios nurodomą baimę, patirtus išgyvenimus. Skunde pateikti pavyzdžiai iš teismų praktikos, susiję su BK 140 straipsnio 1 dalimi bei neturinės žalos priteisimu. Teigiama, kad apylinkės teismas nesivadovavo teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio, suformuota kitose analogiško ar panašaus pobūdžio bylose, kuris yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos dydis. Nebuvo vertinamas ir pačios nukentėjusiosios elgesys konflikto metu, nežymių sužalojimų padarymas. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad nukentėjusiajai turėtų būti priteista ne daugiau nei 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, jeigu šis reikalavimas būtų patenkintas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja advokatė prašė jų pateiktą apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nukentėjusiosios atstovas advokatas prašė nuteistojo gynėjos advokatės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosApeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-196-303/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024).Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl apeliantų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai, vėliau sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018). Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat išspręsti klausimą, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-1214/2024). Įrodymų patikimumas – tai jų vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-26-689/2018, 2K-220-697/2022).Apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė aptarto teisinio reguliavimo, kad pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, todėl nagrinėjamu atveju yra ginčijama A. V. kaltė ir prašoma išteisinti nuteistąjį ir S. L. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, taip pat alternatyviai yra keliamas klausimas dėl BK 37 straipsnio taikymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Konstatuotina, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, susijusias su A. V. inkriminuota nusikalstama veika, tinkamai ir išsamiai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje visi surinkti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir pagrįstai išdėstyti motyvai, kuriais A. V. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl naikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymoTeisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad A. V., padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Jo kaltė įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį A. V. atžvilgiu. Vien tai, kad nuteistojo gynėja nesutinka ir nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso teisės normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-458/2020). Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2023 m. kovo 21 d. apie 15 val., vykstant žodiniam konfliktui prie klinikos durų, tyčia rankomis sugriebė nukentėjusiajai G. L. už abiejų rankų plaštakų ir ją tempė, taip jai sukeldamas fizinį skausmą bei padarydamas poodinę kraujosruvą dešinėje plaštakoje ir odos nubrozdinimą kairėje plaštakoje, o nukentėjusiajai S. L. ne mažiau kaip 5 kartus koja spyrė į dešinio kelio ir blauzdos sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą bei padarydamas jai poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešinėje kojoje, tokiu būdu abiem nukentėjusiosioms buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.Nuteistasis A. V. savo kaltės nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad nukentėjusiosioms fizinio skausmo nesukėlė, S. L. koja nespyrė, o G. L. nesugriebė už abiejų rankų ir netempė kaip yra nurodyta įtarime. Kartu nuteistasis nurodė, kad įvykio metu tarp jo ir nukentėjusiųjų kilo žodinis konfliktas, o jis pats siekė jas išprašyti iš klinikos patalpų (t. 1, b. l. 153–155; 167–169). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistasis iš esmės laikėsi tos pačios pozicijos, papildomai aiškindamas, kad S. L. kojos sužalojimai galėjo atsirasti dėl durų mechanizmo, o jo kojų judesiai buvo susiję su bandymu iš apačios ištraukti prispaustą kilimėlį (t. 3, b. l. 166–171). Bylos kontekste pažymėtina, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas vertino A. V. duotus parodymus kartu su kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, palygino juos su nukentėjusiųjų parodymais, vaizdo įrašais, specialistų išvadomis ir įvykio vietoje buvusių asmenų parodymais ir konstatavo, kad nuteistojo pasirinkta gynybinė versija nėra pagrįsta, ja buvo siekiama išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės.Apeliaciniame skunde iš esmės nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino tarp A. V. ir nukentėjusiųjų susiklosčiusių konfliktinių santykių kontekstą, nukentėjusiųjų galimą suinteresuotumą elgtis ne visai teisėtai ir perkelti atsakomybę A. V. dėl praeityje susiklosčiusių tarpusavio santykių, buvusių konfliktų. Teisėjų kolegija nesutinka, kad šios aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nagrinėjamo įvykio. Kaip matyti, byloje iš tiesų nustatyta, kad iki 2023 m. kovo 21 d. tarp nuteistojo ir S. L. buvo kilęs ginčas dėl darbo santykių. A. V. nurodė, kad S. L. dirbo jo vadovaujamoje klinikoje, tarp jų kilo nesutarimų dėl darbo tvarkos (nurodė, kad jai išdirbus apie du mėnesius, per tą laiką turėjo tris pokalbius dėl darbo tvarkos) ir galimo klinikai priklausančių priemonių pasisavinimo (t. 3, b. l. 166–171). Nukentėjusioji S. L. savo ruožtu paaiškino, kad kilo konfliktas dėl darbo užmokesčio, jos atleidimo iš darbo ir darbdavio elgesio (t. 2, b. l. 98–104). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes aptarė ir konstatavo, kad paties nuteistojo pateiktas susirašinėjimas patvirtina nukentėjusiosios S. L. nurodytas teisme ir apskritai baudžiamajame procese esančias aplinkybes, jog nesutarimas iš esmės prasidėjo 2023 m. kovo 20 d. ir tęsėsi kitą dieną. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskyrė darbo santykių ir tarpusavio nesutarimų vertinimą nuo konkrečių A. V. veiksmų 2023 m. kovo 21 d. Be to, ankstesni nesutarimai gal būti reikšmingi vertinant jų parodymus, tačiau jie nepatvirtina nei nukentėjusiųjų parodymų melagingumo, nei nuteistojo pateiktos įvykio versijos teisingumo, nei to, kad A. V. yra nekaltas dėl padaryto nusikaltimo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo nukentėjusiųjų elgesį ir vertino tik nuteistojo veiksmus, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog buvo atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiųjų elgesį, nurodant, jog nukentėjusiosios nagrinėjamoje situacijoje galėjo elgtis apdairiau ir, matydamos A. V. elgesį, pasišalinti iš klinikos. Vis dėlto teismas įvertino, kad ši aplinkybė nesuteikė A. V. pagrindo naudoti fizinę jėgą prieš jas taip, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje. Juo labiau kaip klinikos vadovas, kilus ginčui dėl patekimo į patalpas, jų filmavimo telefonais ar nukentėjusiųjų atsisakymo jas palikti, turėjo pirmiausia pasinaudoti apsaugos paslaugomis ir kreiptis į policiją, o ne pats imtis konfliktą eskaluojančių veiksmų. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad tarp nukentėjusiųjų ir A. V. kilusio konflikto bei jų tarpusavio parodymų prieštaravimų nukentėjusiųjų parodymai turėjo būti vertinami itin kritiškai. Iš bylos duomenų matyti, kad viso proceso metu nukentėjusiosios analizuojamo konflikto aplinkybes, įskaitant ir nuteistojo jų atžvilgiu atliktus veiksmus, dėstė nuosekliai, esminių prieštaravimų jų parodymuose aukštesnės instancijos teismas neįžvelgia. Nukentėjusioji S. L. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2023 m. kovo 21 d. atvyko į darbą su motina G. L., A. V. pradėjo jas stumdyti, vyti pro duris į lauką, tuomet su koja ne mažiau trijų kartų spyrė jai į dešinio kelio ir blauzdos sritis, jai sukėlė fizinį skausmą. Ji taip pat paaiškino, kad nuteistasis paėmė iš jos ir motinos telefonus bei išmetė juos pro duris į lauką. Šios aplinkybės išdėstytos pirminiuose parodymuose (t. 1, b. l. 41–43), papildomoje apklausoje (past. – kurioje papildomai nurodė, kad kreipėsi į šeimos gydytoją dėl kelio skausmų ir vartojo nuskausminamuosius vaistus. Ji taip pat paaiškino, kad A. V. ją ne kartą stumdė, todėl fizinį skausmą jautė įvairiose kūno vietose) (t. 1, b. l. 68–70) bei akistatos su A. V. metu, kai nukentėjusioji liko prie anksčiau duotų parodymų (t. 1, b. l. 160–163). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji S. L. paaiškino, kad po 2023 m. kovo 20 d. kilusio konflikto dėl darbo santykių ir darbo užmokesčio kitą dieną į darbą atvyko kartu su motina, klinikos patalpose A. V. pradėjo abi stumdyti, išplėšė iš rankų jų telefonus ir išmetė juos pro duris į lauką. Grįžus į kliniką, konfliktas tęsėsi, jos vėl buvo stumiamos išėjimo link, o S. L. A. V. spyrė į dešinę koją, kelio ir blauzdos sritis. Nukentėjusioji nurodė, kad tikslaus smūgių skaičiaus negali pasakyti, tačiau buvo spirta „ne mažiau 3 kartų“, o dėl patirtų veiksmų ji jautė stiprų fizinį skausmą. Vertinant šiuos parodymus, svarbu tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme S. L. nurodė tas pačias esmines aplinkybes, o būtent tai, kad konfliktas vyko klinikoje, A. V. fiziniais veiksmais siekė išstumti nukentėjusiąsias iš patalpų, nukentėjusiųjų telefonai buvo išmesti pro duris, o S. L. keletą kartų buvo spiriama į dešinę koją. Savo ruožtu nukentėjusioji G. L. nurodė, kad A. V. konflikto metu ją stūmė, sugriebė už rankų ir tempė. Pirmosios instancijos teisme ji paaiškino, kad nuteistasis ją pastūmė prie tarnybinio įėjimo, o vėliau, konfliktui persikėlus į klinikos vidų, toliau vyko fizinis kontaktas. Šie parodymai buvo vertintini kartu su jos ikiteisminio tyrimo metu pateiktais paaiškinimais ir medicininiais duomenimis, patvirtinančiais sužalojimus plaštakose. Tai, kad nukentėjusiosios atskirais klausimais, pavyzdžiui, dėl konkretaus spyrių skaičiaus ar atskirų fizinio kontakto momentų chronologijos nurodė ne visiškai vienodus duomenis, savaime neleidžia daryti išvados, jog jos tyčia neteisingai apibūdino iš A. V. patirtą patį fizinio smurto faktą, kuris be kita ko užfiksuotas pateiktuose vaizdo įrašuose (vaizdo įraše „IMG_4955 2“ nuo 1:33 min. užfiksuota, kaip nuteistasis kaire ranka stumia moterį link klinikos išėjimo ir, nukentėjusiosioms esant lauke, bando uždaryti pagrindines duris. Tuo metu matomas nuteistojo kojos judesys nukentėjusiųjų kojų kryptimi, po kurio moteris iš karto reaguoja žodžiais: „Kodėl naudojat smurtą? Kodėl naudojat smurtą, ką?“, tuo pačiu metu mergina nurodo: „Pabandai mane dar kartą mušt, supratai?“ ir „Aš policijai skambinu, kad tu mane daužai ir [neaišku]“; vaizdo įraše „IMG_4958“ užfiksuota, kaip moteris rodo kraujuojančią kairės rankos plaštakos žaizdą). Be to, S. L. paaiškino, kad įvykis vyko labai greitai ir sukėlė didelį stresą, todėl ji negalėjo tiksliai suskaičiuoti visų smūgių, nurodė, kad, kai žmogų užpuola, jis neskaičiuoja kiekvieno smūgio, o skaičių „ne mažiau trijų“ nurodė todėl, kad jos buvo konkrečiai prašoma pasakyti, kiek kartų jai buvo spirta, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, laikyti nukentėjusiosios parodymų nepatikimais vien dėl to, kad smūgių skaičius neatitinka specialisto išvadoje nustatyto, nėra jokio teisinio pagrindo. Svarbu akcentuoti, kad vertinant parodymų patikimumą itin svarbu atskirti esmines veikos aplinkybes nuo detalių, kurių asmuo dėl įvykio dinamiškumo ar praėjusio laiko gali tiksliai neprisiminti. Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė yra ta, kad konflikto metu A. V. panaudojo fizinę jėgą prieš abi nukentėjusiąsias, o S. L. buvo spiriama į dešinės kojos sritį, o tai patvirtinta ne vien jų parodymais, bet ir kitais šioje byloje esančiais ir ištirtais įrodymais.Nuteistojo ir nukentėjusiųjų parodymų patikimumo vertinimui reikšmingi byloje esantys vaizdo įrašai, kurie pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė ir vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Apeliaciniame skunde ir posėdžio metu nuteistojo gynėja advokatė teigia, kad nukentėjusiųjų darytuose vaizdo įrašuose nėra užfiksuoti jų nurodyti smurtiniai veiksmai, įskaitant spardymą, tampymą už plaukų, sviedimą ant grindų ir ne mažiau kaip penkis spyrimus S. L. į koją. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nurodyti motyvai nepakankami pirmosios instancijos teismo išvadoms paneigti, nes vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės buvo vertinamos atsižvelgiant į įrašų turinį ir visų byloje surinktų įrodymų visumą, o ne vien į tai, ar juose matomas kiekvienas nukentėjusiųjų nurodytas fizinio smurto veiksmas. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2023 m. kovo 21 d. konfliktas iš pradžių kilo dėl patekimo į klinikos patalpas, kai įvykio dieną klinikos darbuotoja, t. y. nukentėjusioji S. L. į darbo vietą atvyko lydima motinos, siekdama užfiksuoti jau kilusio ginčo dėl darbo santykių aplinkybes. A. V. išėjo pro tarnybinį įėjimą, bendravo su nukentėjusiosiomis ir jų neįleido į kliniką per šį įėjimą. Šias aplinkybes patvirtino byloje esantis ir nukentėjusiųjų pateiktas vaizdo įrašas, o pats nuteistasis jų iš esmės neginčijo. Vėliau nukentėjusiosioms patekus į klinikos vestibiulį pro pagrindinį įėjimą, konfliktas tęsėsi ir peraugo į fizinį susistumdymą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. V., užuot situaciją sprendęs teisėtomis priemonėmis, ėmėsi fizinės jėgos – stumdė nukentėjusiąsias, siekė jas išstumti iš patalpų, paėmė jų mobiliuosius telefonus ir išmetė juos pro klinikos duris į lauką, taip pat keletą kartų spyrė S. L. į koją, o G. L. padarė poodinę kraujosruvą dešinėje plaštakoje ir odos nubrozdinimą kairėje plaštakoje. Teismas įvertino, kad toks elgesys neatitiko susidariusios situacijos ir peržengė ribas, būtinas nukentėjusiosioms iš patalpų pašalinti. Be to, vertindamas S. L. patirtus dešinės kojos sužalojimus, atsižvelgė į vaizdo įraše matomus A. V. kojos judesius nukentėjusiosios kojos aukštyje ir pagrįstai atmetė jo paaiškinimą, kad šiais judesiais jis siekė pataisyti ten buvusį kilimą prie įėjimo durų. Be to, šį vertinimą teismas susiejo su specialisto išvada Nr. G 893/2023 (01), kurioje nustatyta, kad S. L. dešinėje kojoje buvo padarytos poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimas, sužalojimai galėjo būti padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir galėjo atsirasti dėl mažiausiai penkių trauminių poveikių (t. 1, b. l. 52–53). Nors specialisto išvadoje nurodyti ir kiti galimi sužalojimų atsiradimo mechanizmai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas juos kartu su vaizdo įrašu, pagrįstai atmetė gynybos versiją, jog S. L. kojos sužalojimus sukėlė slankiojančios durys. Minėtą išvadą pagrindžia specialisto Dmitrijaus Fomino (Dmitrij Fomin) paaiškinimai ikiteisminiame tyrime, kuris nurodė, kad mažai tikėtina, jog nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti suspaudus dešinę koją tarp dvejų slankiojančių durų, tyrimo metu buvo nustatyti 4 sužalojimai kojos išoriniame paviršiuje ir vienas sužalojimas vidiniame paviršiuje, remiantis pateiktais skaičiavimais veikiant žmogaus koją 30 kilopaskalių iš kiekvienos pusės jėga tikėtina, kad kojoje užsifiksuotų individualus žalojančių daiktų požymiai, tokie kaip durų briaunos forma ir pan., tačiau tyrimo metu buvo nustatyta durų briaunoms būdingų individualių požymių (t. 1, b. l. 135–136).Tai, kad analizuojamo įvykio metu nukentėjusiosios patyrė atitinkamus sužalojimus, patvirtina ne tik vaizdo įrašas ar nukentėjusiųjų parodymai, bet ir kiti byloje esantys duomenys, o būtent, kaip liudytojos apklaustos klinikos darbuotojos A. Z., L. C., J. D. patvirtino, kad nuteistasis nukentėjusiąsias stūmė, atėmė ir išmetė jų telefonus laukan pro klinikos duris. Pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, kad šių liudytojų parodymai nepatvirtina nukentėjusiųjų nurodytų smurtinių veiksmų ir jų patirtų sužalojimų, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie parodymai yra reikšmingi vertinant konflikto eigą ir fizinės jėgos panaudojimo aplinkybes, net jeigu liudytojos nematė visų nukentėjusiųjų nurodytų veiksmų ar negalėjo patvirtinti konkrečių sužalojimų atsiradimo momento. Ne ką mažiau svarbios byloje esančios specialistų išvados, kurios tik sustiprina teismo vidinį įsitikinimą, kad įvykio metu nukentėjusios patyrė sužalojimus. Specialisto išvadoje Nr. G 893/2023(01) nustatyta, kad remiantis S. L. apžiūros ir medicinos dokumentų duomenimis (past. – praėjus dienai po įvykio, t. y. 2023 m. kovo 22 d. nukentėjusioji apsilankė VšĮ Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose ir ambulatorinio apsilankymo metu ji skundėsi dešinio kelio ir blauzdos skausmais, nurodė, kad trauma įvyko darbe 2023 m. kovo 21 d., kuomet įmonės direktorius įspyrė į dešinę koją, ankstesnes traumas dešinio kelio sąnaryje neigė. Nurodyta, kad dešinys kelias kiek patinęs, maždaug apie 3 cm diametro poodinės hematomos. Dėl padarytų sužalojimų buvo rekomenduotas tausojantis režimas, nurodyta šaldyti sužalotas kūno vietas ir pagal poreikį paskirti skausmą malšinantys vaistai), jai padarytos poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimas dešinėje kojoje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (t. 1, b. l. 52–53). Specialisto išvadoje Nr. G 911/2023(01) nustatyta, kad G. L. buvo padaryta poodinė kraujosruva dešinėje plaštakoje ir odos nubrozdinimas kairėje plaštakoje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas. Poodinė kraujosruva padaryta kontaktuojant su kietu buku daiktu, odos nubrozdinimas padarytas (t. 1, b. l. 93–95). Teisėjų kolegija pažymi, kad specialistų išvadose nustatytos sužalojimų lokalizacijos atitinka nukentėjusiųjų nurodytas sritis, kurias nuteistasis padarė konflikto metu, todėl vien tai, kad nukentėjusiajai S. L. nustatytas sužalojimų skaičius neatitinka jos nurodytą jai nuteistojo suduotų smūgių skaičių, ar, kad vaizdo įrašuose nėra tiesiogiai užfiksuota nuteistojo suduodamų smūgių G. L., savaime jų parodymų nedaro melagingais, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde, ir neleidžia jais nesiremti, nustatant nuteistojo veiksmų apimtį. Be to, į įvykį atvykusi policijos pareigūnė G. A. ir atvykęs apsaugos darbuotojas R. A., patvirtino nukentėjusiosios G. L. rankos sužalojimo faktą, S. L. policijos tyrėjai minėjo, kad skauda kelį. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, kad nuteistojo veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiosioms padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu ir fizinio skausmo sukėlimu. Nors nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas specialistų išvadų neįvertino kitų bylos įrodymų kontekste ir nepateikė įtikinamų motyvų dėl konsultacinėse išvadose konstatuoto fakto, jog kraujosruvos nukentėjusiosioms padarytos kelių savaičių laikotarpiu iki teismo medicinos apžiūros, tačiau šis argumentas nesudaro pagrindo netikėti specialistų išvadų teisingumu. Pažymėtina, kad rengiant specialistų išvadas, buvo ne tik apžiūrėtos nukentėjusiosios, bet ir įvertinti medicininiai dokumentai, parengti S. L. apžiūros metu po įvykio praėjus vienai dienai, t. y. 2023 m. kovo 22 d., be to, pačių nukentėjusiųjų apžiūrą baudžiamojoje byloje išvadas pateikę specialistai atliko praėjus nedaug laiko po įvykio: S. L. po dviejų parų, t. y. kovo 23 d., o G. L. po trijų parų (kovo 24 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad abu specialistai turi aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvųjų asmenų tyrimus, jų darbo patirtį, o būtent tai, kad D. Fomkinas turi 15 metų, o Emilija Usavičienė 3 metų ekspertinio darbo stažą, ir kad tokio pobūdžio tyrimus jiems tekę atlikti ne kartą, neturi pagrindo abejoti jų kompetencija ir pateiktų išvadų patikimumu. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad specialistai tyrė ir vertino pirminius dokumentus – S. L. medicininius dokumentus, tiesiogiai apžiūrėjo nukentėjusiąsias ir pateikė konkrečias išvadas į jiems užduotus klausimus. Vertinant pateiktų konsultacinių išvadų, kaip vieno iš rašytinių dokumentų, patikimumą, matyti, kad tyrimo objektai buvo S. L. ir G. L. apklausos protokolai, jų papildomi apklausos protokolai, G. L. protokolas-pareiškimas, 2023 m. gegužės 10 d. pranešimas apie įtarimą ir specialistų surašytos Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistų išvados Nr. G 893/2023 (01) ir Nr. G 911-2023 (01) (t. 3, b. l. 11-18; 19-27). Taigi, kaip matyti iš konsultacinių išvadų Nr. G 2024-011 ir Nr. G 2024-012 tyrimo metodas apsiribojo medžiagos analize, be to, jose neneigiamas pats sužalojimų faktas ir mastas, tačiau iš esmės skirtingai nurodomas sužalojimų mechanizmas bei, nukentėjusiosios S. L. atveju, skirtingas padarymo laikas. Vis dėlto įvertinus konsultacinės išvadas, spręstina, kad minėta išvada nepaneigė nustatytų faktinių veikos aplinkybių, t. y. sužalojimo mechanizmo. Nors specialistas formuluodamas išvadą nurodė, jog kraujosruvų vaizdas, pobūdis, lokalizacija rodo, kad kraujosrūvos padarytos kelių savaičių laikotarpiu iki jos nustatymo teismo medicinos apžiūros metu 2023 m. kovo 23 d., tačiau nepaneigia, jog galėjo atsirasti ir byloje įrodymų visumos pagrindu nustatytomis aplinkybėmis. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes, policijos pareigūnės ir apsaugos darbuotojo atvykusių į įvykį nurodytas aplinkybes, susijusias su konfliktu, vaizdo įrašus, pagrindo nesivadovauti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistų išvadomis Nr. G 893/2023 (01) ir Nr. G 911-2023 (01) nenustatė. Konsultacinės išvados niekaip nepaneigia nuteistojo kaltės, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi civilinės bylos duomenimis, kurių dokumentai nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje šioje baudžiamojoje byloje, todėl A. V. neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti, šis pažeidimas, nuteistojo gynėjos advokatės teigimu, laikytinas esminiu, nes buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas, ketindamas remtis kitoje byloje priimto teismo sprendimo duomenimis, turėjo užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų prijungti prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos ir ištirti laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, vien šios procesinės tvarkos nesilaikymas savaime nesudaro pagrindo šioje byloje konstatuoti esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Sprendžiant, ar padarytas pažeidimas buvo esminis, būtina įvertinti jo pobūdį, reikšmę priimto nuosprendžio pagrįstumui ir tai, ar dėl jo buvo realiai suvaržytos nuteistojo procesinės teisės arba sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas civilinės bylos duomenimis rėmėsi ne spręsdamas, ar A. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bet vertindamas konflikto tarp nuteistojo ir S. L. kilimo aplinkybes bei jų kontekstą. Be to, byloje esantys duomenys nepatvirtina nuteistojo gynėjos advokatės apeliaciniame skunde nurodyto teiginio, kad jis neturėjo galimybės žinoti apie minėtą civilinį ginčą ar jo baigtį. Priešingai, iš 2024 m. balandžio 4 d. teisiamojo posėdžio duomenų matyti, kad S. L. nurodė, jog darbo santykių nutraukimo teisėtumas buvo nagrinėtas teisme, byla buvo laimėta ir jos atleidimas pripažintas neteisėtu (1 t., b. l. 98–104). Taigi, ši aplinkybė buvo paminėta nagrinėjant baudžiamąją bylą, kita vertus, iš teisiamojo posėdžio protokolo nematyti, kad A. V. ar jo gynėja būtų dėl šio paaiškinimo pasisakę, ginčiję nurodytą informaciją ar prašę sudaryti galimybę susipažinti su atitinkamais civilinės bylos dokumentais. Matyti, kad civilinėje byloje priimti sprendimai buvo įsiteisėję: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 17 d. sprendimas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys buvo atmestas, paliktas nepakeistas apeliacine tvarka, o 2024 m. birželio 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi atsisakyta priimti ieškovės kasacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad šie dokumentai, atlikus dalinį įrodymų tyrimą, buvo išreikalauti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, prijungti ir pagarsinti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, proceso dalyviams patvirtinus, jog jų turinys jiems yra žinomas. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo padarytas procesinis trūkumas, susijęs su civilinės bylos dokumentų prijungimu ir ištyrimu, nelaikytinas esminiu, juolab kad sprendimų turinys proceso dalyviams buvo žinomas, o apeliacinės instancijos teisme dokumentai buvo prijungti ir pagarsinti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad aptariamas pažeidimas suvaržė A. V. įstatymų garantuotas teises ar sukliudė priimti teisingą nuosprendį. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų visumą (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei padarė pagrįstas išvadas dėl A. V. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Surinkta duomenų visuma yra sujungta į loginę grandinę ir pakankama patvirtinti A. V. kaltę dėl jam inkriminuojamos veikos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, ir su jomis sutinka.Dėl veikos mažareikšmiškumoKaip jau minėta, apeliaciniu skundu alternatyviai prašoma nutraukti baudžiamąją bylą nuteistojo A. V. atžvilgiu BK 37 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo prašymu nesutinka ir jį atmeta kaip nepagrįstą.BK 37 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Pagal teismų praktiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, Nr. 2K-169-689/2018, Nr. 2K-178-303/2019, Nr. 2K-101-489/2025).Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Kita vertus, kasacinės instancijos teismo praktikoje yra nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, Nr. 2K-299-648/2015, Nr. 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šių kategorijų bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas baudžiamojo įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas ir laipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023, 2K-82-648/2026).Atsižvelgdama į tai, kas aptarta anksčiau, ir į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti A. V. padarytos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos mažareikšme, ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis.Pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimas mušant žmogų ar kitaip prieš jį smurtaujant yra minimalūs nusikaltimo padariniai, dėl kurių kyla baudžiamoji atsakomybė, tačiau tokiais veiksmais pažeidžiama Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė – žmogaus asmens neliečiamumas. Neteisėto smurto pavartojimas nukentėjusiajam padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, ką draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Taigi fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiosioms ne tik buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau ir nežymiai sutrikdyta sveikata. G. L. nežymus sveikatos sutrikdymas pasireiškė poodine kraujosruva dešinėje plaštakoje ir odos nubrozdinimu kairėje plaštakoje, o S. L. poodine kraujosruva ir odos nubrozdinimu dešinėje kojoje, šie sužalojimai konstatuoti specialistų išvadomis. Pastebėtina, kad prieš nukentėjusiąsias buvo panaudoti ne vienkartiniai ar atsitiktiniai smurtinio pobūdžio veiksmai. T. y. iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad A. V., siekdamas priversti nukentėjusiąsias pasišalinti iš klinikos patalpų, jas fiziškai stumia, o vienu iš konflikto momentų spaudžia užsiveriančias stiklines permatomas automatines slenkančias duris, kai tarp jų yra nukentėjusiosios, taip sukeldamas realų pavojų jų sveikatai, be to, šių veiksmų metu viena iš nukentėjusiųjų patyrė kojos sužalojimą, kadangi iš vaizdo įrašo matyti, kaip A. V. spaudžia dvi užsiveriančias duris ir kadangi prispaudžia nukentėjusiosios koją, dar koja spiria į nukentėjusiosios koją taip padarydamas atitinkamus sužalojimus. Taip pat vertinant veikos mažareikšmiškumą itin svarbi aplinkybė ta, kad A. V. fizinę jėgą panaudojo prieš dvi nukentėjusiąsias, darbo aplinkoje, būdamas klinikos vadovas ir matant kitiems darbuotojams, nors konfliktui išspręsti jau buvo iškviesta policija ir apsauga, todėl fizinės jėgos naudojimas nebuvo nei būtinas, nei adekvatus susiklosčiusiai situacijai. Akivaizdu, kad A. V. turėjo galimybę konfliktą išspręsti kitomis, teisėtomis ir nukentėjusiųjų sveikatai pavojaus nekeliančiomis priemonėmis, tačiau pasirinko agresyvų būdą, kuris sukėlė atitinkamas pasekmes. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo veiksmai buvo spontaniški, o nukentėjusiųjų elgesys – provokuojantis, tačiau vien jų filmavimas, ginčas su A. V. ir nenoras nedelsiant palikti patalpas savaime nepateisina panaudotos fizinės jėgos, juolab, kad nukentėjusiosios atvyko išsiaiškinti situacijos dėl darbinių santykių. Teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad nuteistojo atlikti veiksmai, realiai kilę padariniai ir kitos aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju A. V. padaryta nusikalstama veika galėtų būti vertinama kaip mažareikšmė ir būtų teisinis pagrindas jo atžvilgiu nutraukti baudžiamąją bylą pagal BK 37 straipsnį. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiosios dėl patirtų sužalojimų į įvykio vietą greitosios pagalbos nekvietė, jos atsisakė, vėliau medikų pagalbos joms taip pat neprireikė, tačiau tai negali būti sąlyga mažareikšmiškumo instituto taikymo galimybei. Kaip jau minėta, atsižvelgiant į nuteistojo aktyvius veiksmus ir neadekvatų elgesį į kilusį konfliktą, patį fizinės jėgos padarymo būdą, laiką bei vietą ir tai matant kitiems darbuotojams, padaryto sužalojimo lokalizaciją, galima pagrįstai teigti, jog tokia veika negali būti pripažinta mažareikšme. Be to, kaip jau paminėta, nukentėjusioji S. L. praėjus dienai po įvykio, t. y. 2023 m. kovo 22 d., kreipėsi VšĮ Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose dėl dešinio kelio ir blauzdos skausmų, buvo konstatuotas dešinio kelio patinimas, maždaug apie 3 cm diametro poodinės hematomos, dėl padarytų sužalojimų rekomenduotas tausojantis režimas ir pagal poreikį paskirti skausmą malšinantys vaistai.Dėl bausmės individualizavimoKaip jau minėta, nuteistojo gynėja skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, todėl teisėjų kolegija privalo patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą skirdamas nuteistajam A. V. bausmę.BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu už nagrinėjamą nusikalstamą veiką A. V. skirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas) bei per laisvės apribojimo bausmės atlikimo laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą nukentėjusiajai S. L. neturtinę žalą ir turtinę žalą. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl nuteistajam paskirtos bausmės, pirmiausiai pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023).Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į A. V. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir baigtumą, kaltininko kaltės formą – padarė vieną baigtą, tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, atsižvelgė į tai, kad pats nuteistasis eskalavo konfliktą ir nukentėjusiųjų atžvilgiu nepagrįstai panaudojo fizinį smurtą, įvertinęs nukentėjusiųjų veiksmus konflikte, jų nelaikė provokuojančiais. Nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nenustatė. Teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis yra teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu už nusikalstamą veiką, padarytą 2015 m. balandžio 8 d., numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.). Nuosprendis iš dalies pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2026 m.. vasario 11 d. nuosprendžiu, kuriuo nuteistajam paskirta 220 MGL (8 285,20 Eur) dydžio bauda (t. 4, b. l. 6–10). Iš administracinių nusižengimo registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 1 (vienerius) metus matyti, kad baustas už įvairius administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 144 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 505 straipsnio 2 dalyje ir už administracinius nusižengimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais (t. 2, b. l. 4–32; t. 4, b. l. 11–46). „Sodros“ duomenimis nuo 2023 m. birželio 1 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2020 m. gruodžio 7 d. vykdantis individualią veiklą. Atsižvelgė ir į tai, kad jam 2025 m. sausio 1 d. nustatytas neįgalumas iki 2055 m. gegužės 26 d. (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visa tai rodo, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. V. už nusikalstamos veikos padarymą skyrus laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, jos dydį nustatant 1 (vieneriems) metams, paskiriant įpareigojimus. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio išvadas, neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas, padaręs klaidų, skirdamas bausmę, parinkdamas jos rūšį bei dydį. Įvertinus skundžiamame nuosprendyje aptartą A. V. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą, nėra pagrindo. Paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant A. V. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, todėl paskirta bausmė nelaikytina netinkama, per griežta, neproporcinga A. V. asmenybei ar padarytai nusikalstamai veikai.Dėl civilinio ieškinioApeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti nukentėjusiajai S. L. 789 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus) turtinei žalai, susijusiai su sudaužyto telefono remonto išlaidomis, atlyginti ir 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti. Nuteistojo gynėja advokatė nurodo, kad telefono sugadinimas nėra susijęs su A. V. inkriminuota nusikalstama veika, kadangi telefonas buvo išmestas dar prieš prasidedant fiziniam konfliktui, dėl kurio A. V. buvo pareikštas kaltinimas. Be to, skunde ginčijamas priteistos neturtinės žalos dydis, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino konflikto aplinkybes, pačios nukentėjusiosios elgesį ir nustatytų sužalojimų pobūdį bei mastą, todėl prašo nukentėjusiajai priteisti ne daugiau nei 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala. Pažymėtina, kad gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024, 2K-82-648/2026).Nukentėjusioji S. L. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti jai iš A. V. 789 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus) turtinės ir 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 73–78, 79–80). Atitinkamai nukentėjusioji pateikė 2023 m. birželio 7 d. prekės defektavimo aktą Nr. FIX-1202, kuriame nurodoma, jog, atlikus mobiliojo telefono „Apple iPhone 14 Pro Max“ diagnostiką, nustatyti ekrano pažeidimai, o remonto kaina 789 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus), bei pinigų priėmimo kvitą nurodomai sumai. Be to, neturtinei žalai pagrįsti nukentėjusioji pateikė 2023 m. birželio 7 d. medicinos dokumentų išrašą (siuntimą) iš psichikos sveikatos centro, kur lankėsi pas suaugusiųjų psichiatrą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliacinio skundo argumentams dėl S. L. priteistos turtinės žalos atlyginimo ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas šią žalą atlyginančią sumą, nepakankamai įvertino, ar nurodyta žala yra susijusi teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su A. V. inkriminuota nusikalstama veika. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 1–2, 29), o kaltinamasis aktas taip pat surašytas pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį (t. 1, b. l. 64–80), duomenų, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas ir dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo pagal BK 187 straipsnį, byloje nėra. Aukštesnės instancijos teismas pabrėžia, kad skundžiamu nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąsias, o BK 140 straipsnio 1 dalis neapima turto sugadinimo, be to, iš pateikto kaltinimo matyti, jog jame nenurodytos aplinkybės, kad A. V. būtų sugadinęs minėtą turtą. Iš to galima daryti išvadą, kad S. L. telefono sugadinimas ir nusikalstama veika, dėl kurios A. V. buvo nuteistas, susiję su skirtingais veiksmais, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra įrodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotas privalomas kriterijus – teisinis priežastinis ryšys tarp nuteistojo A. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį inkriminuotos nusikalstamos veikos veiksmų ir nukentėjusiosios S. L. patirtos turtinės žalos ‒ 789 Eur telefono remonto išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė S. L. iš A. V. turtinės žalos, patirtos dėl telefono sugadinimo, atlyginimą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl S. L. 789 Eur turtinės žalos atlyginimo keistina, civilinį ieškinį šioje dalyje paliekant nenagrinėtą ir išaiškinant nukentėjusiajai teisę dėl žalos atlyginimo kreiptis civilinio proceso tvarka.Jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas tenkino S. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisė jai iš A. V. 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu priteistas neturtinės žalos dydis esant pagal byloje nustatytas aplinkybes yra per didelis.Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2009). Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y., kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, Nr. 2K-429/2013, Nr. 2K-331-976/2018).Pažymėtina, kad teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Teismų praktikoje pasisakoma, kad neturtinės žalos atlyginimo atvejais iš esmės nėra įmanomas teisės pažeidimu sukeltų padarinių pašalinimas natūra, t. y. padėties, buvusios iki pažeidimo, sukėlusio neigiamus dvasinius išgyvenimus, atkūrimas, ir kartu visiško žalos atlyginimo principo, kuris yra kertinis turtinės žalos atlyginimo atvejais, įgyvendinimas. Kita vertus, ši neturtinės žalos atlyginimo specifika neeliminuoja teismo pareigos maksimaliai įmanomai individualizuoti kiekvieną neturtinės žalos patyrimo atvejį ir parinkti tokį neturtinės žalos atlyginimo dydį, kuris konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis kuo labiau sumažintų asmens patirtą dvasinę skriaudą ir kitokio pobūdžio emocinius išgyvenimus ir suteiktų jam adekvačią satisfakciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. V. neteisėtais veiksmais, kai jis tyčia smurtaudamas su koja ne mažiau kaip 5 kartus spyrė nukentėjusiajai S. L. į dešinio kelio ir blauzdos sritį, padarydamas jai poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešinėje kojoje bei fizinį skausmą, nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Suprantama ir neginčytina, kad dėl padarytų sužalojimų nukentėjusioji patyrė skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į ką atsižvelgtina sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, įvertino ne tik nukentėjusiosios patirtų sužalojimų pobūdį bei jų sukeltas pasekmes, tačiau ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas atsižvelgė į civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes, nukentėjusiosios papildomai teisme duotus paaiškinimus. Neabejotina, kad nukentėjusioji jautė fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, kreipėsi į gydymo įstaigą dėl patirtos dešinės kojos traumos, o vėliau ir į psichologą, todėl akivaizdu, jog neigiamos įvykio pasekmės buvo juntamos ir praėjus tam tikram laikui po konflikto. Kita vertus, apygardos teismas, vertindamas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė S. L. 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti, pažymi, kad itin svarbu atsižvelgti į tai, jog nagrinėjamu atveju sužalojimai nebuvo ilgalaikiai ir nepaliko jokių liekamųjų reiškinių, turinčių įtakos tolimesniam nukentėjusiosios gyvenimui, o byloje nustatytas konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų netruko ilgai. Be to, įvertinus patirtų sužalojimų mastą ir lokalizaciją ir tai, kad nukentėjusiosios nagrinėjamoje situacijoje galėjo elgtis apdairiau ir, matydamos agresyvų A. V. elgesį, pasišalinti iš klinikos, spręstina, jog neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas.Išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinės žalos dydis mažintinas, patvirtina suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiško ar panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir susiformavusią teismų praktiką. Nukrypimas nuo susiformavusios teismų praktikos galimas ir yra pateisinamas tik tuomet, kai jis yra proporcingas konkrečios situacijos išskirtinių aplinkybių kontekste. Nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo bylose nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama nuo 150 Eur iki 2 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-696/2017, 2K-393-489/2017, 2K-347-976/2018, 2K-83-788/2019, 2K-258-639/2019, 2K-205-719/2020 ir kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos ir kiti ekonominio pobūdžio faktoriai, todėl nukentėjusiajam priteistinas neturtinės žalos dydis turi atitikti protingumo kriterijų, būti adekvatus padaryto nusikaltimo pasekmėms. Pažymėtina, kad teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.Nagrinėjamu atveju, nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į nukentėjusios S. L. patirtų sužalojimų pobūdį, mastą bei dėl jų kilusius fizinius ir emocinius išgyvenimus, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog dėl padarytų sužalojimų nukentėjusiajai buvo rekomenduotas tausojantis režimas, nurodyta šaldyti sužalotas kūno vietas ir pagal poreikį paskirti skausmą malšinantys vaistai, nenustatyta, jog nukentėjusiajai būtų esmingai apribotos bendravimo galimybės, dėl sužalojimų būtų buvusi atskirta nuo artimųjų, o kilę išgyvenimai būtų ženkliai palietę socialinę, šeiminę ar profesinę sritis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl padaryto sveikatos sutrikdymo, prieš ją pavartoto smurto nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, neigiamus emocinius išgyvenimus ir už tai turi būti teisingai atlyginta, tačiau, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu, kuris viršija aptartą priteistiną maksimalų neturtinės žalos dydį panašaus pobūdžio bylose. T. y., byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, todėl įvertinus paminėtų aplinkybių visumą neturtinės žalos dydis mažinamas priteisiant S. L. iš A. V. 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.Atsižvelgiant į tai, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos paliekamas nenagrinėtas, bei į tai, kad priteisiamas neturtinės žalos dydis yra sumažinamas iki 1 500 Eur, tikslintinas ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas įpareigojimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. T. y., pašalintinas įpareigojimas atlyginti neturtinę žalą 789 Eur, nurodant, kad A. V. per laisvės apribojimo bausmės atlikimo laiką privalo atlyginti nusikalstama veika padarytą nukentėjusiajai S. L. 1 500 Eur (vieno tūkstančių penkių šimtų eurų) neturtinę žalą.Dėl kitų nuosprendyje nustatytų aplinkybiųAkcentuotina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog nusikaltimų žmogaus sveikatai sudėtys apibrėžtos taip, jog vienas BK straipsnis ima apsaugon vieno žmogaus sveikatą. Sveikatos sutrikdymai, padaryti keliems skirtingiems žmonėms, kvalifikuojami kaip atskiri nusikaltimai, išskyrus atvejus, kai įstatyme nurodytas kvalifikuojamasis požymis – sveikatos sutrikdymas dviem ir daugiau žmonių (BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377/2011). BK 140 straipsnyje nurodyto nusikaltimo objektas yra konkretaus žmogaus sveikata ir kūno neliečiamumas, t. y. šis straipsnis saugo vieno konkretaus asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250-628/2024). Atsižvelgus į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju A. V. veiksmai buvo nukreipti prieš du skirtingus asmenis ir pasireiškė skirtingais fizinio smurto veiksmais, todėl pagal atliktus veiksmus ir kilusias pasekmes, šioje byloje turėjo būti kvalifikuojami pagal du atskirus straipsnius. Kita vertus, sprendžiant dėl šios klaidos ištaisymo, būtina atsižvelgti į tai, kad BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo padėtis negali būti pabloginama daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Su šiomis nuostatomis yra susiję nagrinėjamai bylai aktualūs kasacinės instancijos teismo išaiškinimai, kad nuteistojo teisės skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus įgyvendinimo garantija yra non reformatio in peius principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokių neigiamų pasekmių – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas). Nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo turi būti laikomasi visose proceso stadijose. Taigi nagrinėjant bylą apeliacine, kasacine tvarka ar perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, jei procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-19-1073/2018, 2K-175-1073/2019 ir kt.). Laikoma, kad asmens, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, padėtis yra pabloginama, be kita ko, inkriminavus naujas faktines aplinkybes, sunkinančias asmens teisinę padėtį, perkvalifikavus nusikalstamą veiką į sunkesnę, sugriežtinus nuosprendžiu paskirtą bausmę, kartu su bausme paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę, nuteisus išteisintą asmenį ar asmenį, kuriam byla buvo nutraukta, priteisus didesnį nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą ir pan. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, 2K-7-71-458/2020, 2K-74-594/2024, 2K-237-976/2024).Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik pagal nuteistojo gynėjos advokatės apeliacinį skundą, todėl pagal BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą non reformatio in peius principą nuteistojo padėtis dėl paduoto skundo negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl BK 140 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objekto ir smurtinių veiksmų prieš skirtingus asmenis kvalifikavimo bei tai, kad nagrinėjamoje procesinėje situacijoje ši klaida negali būti ištaisyta nuteistojo padėtį bloginančiu būdu, nes baudžiamoji byla nagrinėjama tik pagal nuteistojo gynėjos skundą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo ištaisyti šios klaidos, todėl šis trūkumas nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį A. V. nenaudai.Dėl proceso išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuoseVilniaus apygardos teisme 2026 m. liepos 1 d. gynėjas pateikė prašymą priteisti S. L. naudai išlaidas už teisinę pagalbą suteiktą nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Pateiktoje PVM sąskaitos faktūroje ir mokėjimo pavedime matyti, kad S. L. į Advokatų profesinės bendrijos „Dabkevičius ir Kaltrušaitis“ sąskaitą pervedė 1 694 Eur už teisinės pagalbos suteikimą.Spręsdama dėl prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su nukentėjusiosios atstovavimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios atstovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020). Taigi, skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2023 m. kovo 27 d. buvo sudaryta teisių paslaugų teikimo sutartis (1 t., b. l. 71–72), jos apimtį, į pirmoje instancijoje vykusių posėdžių kiekį (9 posėdžiai), jų trukmę, į tai, kad apeliacine tvarka baudžiamoji byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka (rengiant 2 posėdžius), pagal nuteistojo gynėjos advokatės apeliacinį skundą, kuris tenkintas iš dalies, todėl BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusioji turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija įvertinusi procesinių išlaidų dydį, apeliacinio skundo apimtį, nukentėjusiojo atstovo realų dalyvavimą teismo posėdžiuose, į aukščiau išvardintas aplinkybes, taip pat galutinį procesinį rezultatą, sprendžia, kad pateiktų išlaidų dydis yra pagrįstas ir proporcingas, dėl to priteistinas S. L. iš A. V.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi, n u t a r i a:nuteistojo A. V. gynėjos advokatės Oksanos Leontjevos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria tenkintas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. L. civilinis ieškinys ir ją išdėstyti taip:„Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. L. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš A. V. S. L. naudai priteisti 1 500 Eur (tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti, o civilinį ieškinį dėl 789 Eur (septynių šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų) turtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėtą.Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktu įpareigoti A. V. per laisvės apribojimo bausmės atlikimo laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą nukentėjusiajai S. L. 1 500 Eur (vieno tūkstančių penkių šimtų eurų) neturtinę žalą“.Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.Priteisti S. L. iš A. V. 1 694 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt keturis eurus) išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme advokato paslaugoms apmokėti.Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.Teisėjai Jurgita Kolyčienė Rasa Paužaitė Darius Pranka