Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 2K-141-891/2026 Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00025-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.4.1; 2.8.4.2; 2.8.9.5(S)LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 19 d.VilniusLietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (pranešėjo), Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininko) ir Artūro Ridiko,teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus, nuteistosios UAB „Šilumera“ atstovo advokato Dainiaus Žiedo ir nuteisto juridinio asmens UAB „Saurida“ atstovo advokato Gintaro Žičkaus kasacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. gegužės 17 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 18 d. nutarties.Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu:S. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Šilumera“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo) 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Saurida“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo) 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda ir pagal BK 182 straipsnio 3 dalį 600 MGL (30 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 600 MGL (30 000 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad baudą jis privalo sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš S. R. valstybės naudai priteista 2 110,48 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo;UAB „Saurida“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda bei pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį 800 MGL (40 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir UAB „Saurida“ paskirta galutinė subendrinta bausmė – 800 MGL (40 000 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad baudą bendrovė privalo sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;UAB „Šilumera“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad baudą bendrovė privalo sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti M. Ž. ir E. Š., tačiau šios nuosprendžio dalys neskundžiamos.Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 18 d. nutartimi nuteistojo S. R. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus, nuteistojo E. Š. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus, nuteistosios UAB „Saurida“ atstovo advokato Gintaro Žičkaus, nuteistosios UAB „Šilumera“ atstovo advokato Dainiaus Žiedo ir nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Vytauto Geležinio apeliaciniai skundai atmesti.Šia nutartimi Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. gegužės 17 d. nuosprendžio nustatomojoje dalyje S. R., M. Ž., E. Š. ir UAB „Saurida“ pagal BK 182 straipsnio 3 dalį suformuluotuose kaltinimuose ištaisyti rašymo ir aritmetiniai apsirikimai: patikslinti 2019 m. gegužės 16 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 00019, 2019 m. gegužės 21 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0004490, 2019 m. gegužės 27 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr.0004504 ir 2019 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0004511 nurodyti duomenys; taip pat nustatyta, kad pagal UAB „Šilumera“ UAB „Saurida“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras iš viso parduota ne už 366 617,70 Eur, o už 366 618,60 Eur, PVM sumai – 76 989,95 Eur – nesikeičiant.Taip pat netenkinti S. R. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus, UAB „Saurida“ atstovo advokato Gintaro Žičkaus ir UAB „Šilumera“ atstovo advokato Dainiaus Žiedo prašymai priteisti iš valstybės proceso išlaidų už advokatų paslaugas atlyginimą.Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Bylos esmėS. R. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o UAB „Šilumera“ – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad S. R., būdamas faktinis UAB „Šilumera“ direktorius ir akcininkas, veikdamas bendrovės vardu, jos naudai bei interesams, siekdamas padėti UAB „Saurida“ naudai apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės, 2019 m. balandžio–birželio mėnesiais organizavo apgaulingą UAB „Šilumera“ buhalterinės apskaitos tvarkymą: nurodė į buhalterinę apskaitą įtraukti UAB „Dujasa“ išrašytas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras dėl suskystintų naftos dujų pirkimo, po to UAB „Šilumera“ vardu išrašyti PVM sąskaitas faktūras dėl šių dujų pardavimo UAB „Saurida“ ir jas įtraukti į UAB „Šilumera“ apskaitą. Dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „Šilumera“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2019 metais. S. R. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o UAB „Saurida“ – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad S. R., būdamas UAB „Saurida“ direktorius ir akcininkas, veikdamas bendrovės vardu, jos naudai bei interesams, siekdamas UAB „Saurida“ naudai apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės, 2019 m. balandžio–birželio mėnesiais organizavo apgaulingą UAB „Saurida“ buhalterinės apskaitos tvarkymą: nurodė į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukti UAB „Šilumera“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras dėl suskystintų naftos dujų pardavimo. Dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „Saurida“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2019 metais.S. R. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, o UAB „Saurida“ – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį už tai, kad S. R., būdamas UAB „Saurida“ direktorius ir akcininkas bei faktinis UAB „Šilumera“ direktorius ir akcininkas, veikdamas bendrovių vardu, UAB „Saurida“ naudai bei interesams, bendrininkų grupe su M. Ž. ir E. Š., turėdamas išankstinį tikslą sukčiauti PVM sumokėjimo srityje, apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės. UAB „Dujasa“ vardu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros dėl faktiškai neįvykusių ūkinių finansinių operacijų – tariamo UAB „Šilumera“ prekių pirkimo iš UAB „Dujasa“, o UAB „Šilumera“ išrašė PVM sąskaitas faktūras dėl tariamo suskystintų dujų pardavimo UAB „Saurida“. Šios ūkinės finansinės operacijos buvo įtrauktos į UAB „Šilumera“ ir UAB „Saurida“ buhalterinę apskaitą, kad būtų padidintas pirkimo PVM, siekiant išvengti PVM mokėjimo. Tokiais veiksmais S. R. UAB „Saurida“ naudai išvengė 76 990 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą.II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmėApeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, įvertinęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) specialistės N. S. specialisto išvadą, Lietuvos teismo ekspertizės centro teismo apskaitos ir finansų eksperto M. Barkausko 2025 m. gegužės 15 d. ekspertizės aktą Nr. 11-3496(24), eksperto ir specialistės paaiškinimus bei kitus byloje surinktus duomenis, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir tinkamai įvertino įrodymus bei pagrįstai nustatė S. R., UAB „Saurida“ ir UAB „Šilumera“ kaltę.III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentaiKasaciniu skundu nuteistojo S. R. gynėjas advokatas R. Merkevičius prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalį, kuria S. R. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 3 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, bei Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą S. R. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:Teismai iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, neišsamiai ir šališkai įvertino įrodymus, nepašalino jų prieštaravimų, tinkamai nemotyvavo išvadų dėl S. R. kaltės ir netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 3 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir neatsakė į esminius gynybos argumentus.S. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už nurodymus UAB „Šilumera“ buhalterei L. S. ir UAB „Saurida“ buhalterei V. K. įtraukti į bendrovių apskaitą PVM sąskaitas faktūras. Kasatoriaus teigimu, tai vieninteliai jam inkriminuoti konkretūs veiksmai, tačiau jų nepatvirtina jokie įrodymai. L. S. parodė, kad dokumentus gaudavo iš A. P., o V. K. – iš logistikos apskaitininkų. Patys teismai pripažino, kad S. R. tiesioginių nurodymų buhalterėms nedavė, tačiau nusprendė, jog dokumentai į apskaitą įtraukti dėl jo veiksmų ir jo iniciatyva. Kasatoriaus vertinimu, teiginiai „davė nurodymus“, „dėl jo veiksmų dokumentai nebuvo pateikti“ ir „dokumentai įtraukti jo iniciatyva“ nėra tapatūs, o aplinkybė, kad dokumentus buhalterėms pateikė A. P., neįrodo, jog nurodymus joms davė S. R..Kasatorius nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje S. R. pripažintas kaltu dėl apgaulingo UAB „Šilumera“ ir UAB „Saurida“ buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimo, nors jam nebuvo inkriminuota, kad jis pats tvarkė apskaitą, slėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus. Tačiau nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje jo veiksmai jau įvardyti kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas, nepaaiškinant, kokius konkrečius tokio pobūdžio veiksmus jis atliko. Dėl to, pasak kasatoriaus, nuosprendis yra prieštaringas, o S. R. faktiškai nuteistas už veiką, dėl kurios nebuvo kaltinamas.Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusioje BK 222 straipsnio 1 dalies redakcijoje apskaitos organizavimas nebuvo nurodytas. Kasatorius remiasi nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-185-489/2022, 2K-119-648/2023 ir 2K-115-387/2024, kuriose pažymėta, kad buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas nėra tapačios sąvokos. Atsakomybė už apgaulingą finansinės apskaitos organizavimą BK 222 straipsnyje aiškiai įtvirtinta tik 2021 m. lapkričio 23 d. įstatymu Nr. XIV-692, įsigaliojusiu 2022 m. gegužės 1 d. Lydimųjų įstatymų projektų aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad galiojusiame BK trūksta nuostatų dėl apskaitos organizavimo. Kasatoriaus vertinimu, tai patvirtina, kad iki įstatymo pakeitimo tokia veika nebuvo kriminalizuota.Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad apgaulingas apskaitos organizavimas į tuometę BK 222 straipsnio 1 dalies dispoziciją tiesiogiai nebuvo įtrauktas, tačiau nusprendė, jog atsakomybė už tokius veiksmus buvo galima pagal teismų praktikoje taikytas tarpinio vykdymo taisykles. Šią išvadą teismas grindė nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158-689/2020, 2K-123-1073/2020 ir 2K-236-696/2017. Kasatorius teigia, kad šios nutartys nagrinėjamoje byloje neturi precedentinės reikšmės, nes priimtos iš esmės kitokiomis aplinkybėmis: pirmojoje byloje vadovas pats apgaulingai organizavo ir tvarkė apskaitą, antrojoje sąmoningai nepateikė buhalterei informacijos bei dokumentų, o trečiojoje per formalų vadovą nurodė buhalterei apskaityti neįvykusias operacijas ir taip ją suklaidino. Be to, byloje Nr. 2K-236-696/2017 pažymėta, kad apskaitos organizavimas ir tvarkymas nėra tapačios sąvokos. Nė vienoje iš šių nutarčių nesuformuluota taisyklė, pagal kurią apskaitos organizavimas savaime būtų buvęs savarankiškas baudžiamosios atsakomybės pagrindas.Kasatoriaus vertinimu, apeliacinės instancijos teismo argumentai yra prieštaringi: pripažinus, kad apgaulingas apskaitos organizavimas nepateko į tuometę BK 222 straipsnio 1 dalies dispoziciją, kartu teigiama, kad šį baudžiamosios atsakomybės pagrindą suformavo teismų praktika. Baudžiamajame įstatyme nenustatytas draudimas negali būti sukurtas jurisprudencija, todėl toks BK 222 straipsnio aiškinimas yra plečiamasis, atliktas contra legem (priešingai įstatymui) ir prieštarauja principui nullum crimen, nulla poena sine lege (nėra nusikaltimo, nėra bausmės be įstatymo).Kasatorius taip pat pažymi, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta materiali nusikalstamos veikos sudėtis, todėl būtina įrodyti ne tik apskaitos pažeidimus, bet ir negalėjimą visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros bei priežastinį ryšį. Nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-594/2025 išaiškinta, kad galutinę išvadą dėl nusikalstamų padarinių daro teismas, įvertinęs ne tik specialisto išvadą, bet ir pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis bei visas kitas aplinkybes; teismas negali apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu.Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas padarinius tik deklaravo ir nepaaiškino, kodėl dėl ginčijamų operacijų nebuvo galima nustatyti UAB „Šilumera“ ir UAB „Saurida“ finansinės padėties; priežastinis ryšys nuosprendyje apskritai neaptartas. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi sąlygine specialisto išvada, sąskaitų faktūrų skaičiumi ir jų verte bei M. Ž. ankstesniu teistumu, tačiau, kasatoriaus nuomone, šios aplinkybės neįrodo BK 222 straipsnyje nustatytų padarinių. Apskaitos netikslumai gali sukelti mokestinę ar administracinę atsakomybę, tačiau baudžiamoji atsakomybė kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė) galima tik nustačius įstatyme apibrėžtus padarinius. M. Ž. ankstesnio teistumo vertinimas, anot kasatoriaus, taip pat pažeidžia nekaltumo prezumpciją ir nepatvirtina S. R. inkriminuotų veiksmų padarinių.Skunde nurodoma, kad teismai neįvertino FNTT specialistės ir Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto (toliau – ekspertas) nustatytų aplinkybių: Latvijos bendrovės dujas pardavė UAB „Dujasa“, ši dalį jų pardavė UAB „Šilumera“, o dalį – UAB „Mobilus spektras“; apskaitos dokumentuose buvo tiksliai nurodyti dujų kiekiai, kainos ir kiti duomenys. Specialistai pagal pačių bendrovių dokumentus tiksliai apskaičiavo mokestinių prievolių pokyčius, todėl, kasatoriaus teigimu, bendrovių veiklą, turtą ir įsipareigojimus buvo galima nustatyti neatliekant priešpriešinių patikrinimų. Teismų išvados, kad šių duomenų iš dalies nustatyti neįmanoma, nors mokestiniai pokyčiai apskaičiuoti tiksliai, yra alogiškos. Apeliacinės instancijos teismo teiginys apie tiesioginį priežastinį ryšį tėra išvados deklaravimas, nepaaiškinant, kaip S. R. inkriminuoti nurodymai sukėlė nurodytus padarinius.Kasatorius nesutinka su S. R. inkriminuotos veikos kvalifikavimu kaip didelės vertės turtinės prievolės išvengimo. Nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-697/2024 išaiškinta, kad turtinės prievolės išvengimas reiškia iš teisėto pagrindo atsiradusios pareigos nevykdymą panaudojant apgaulę, o fiktyviais PVM atskaitos ar įskaitos būdais sumažinus į biudžetą mokėtiną PVM veika kvalifikuojama kaip turtinės prievolės panaikinimas. Teismai nepaaiškino, kodėl UAB „Saurida“ mokėtino PVM sumažinimas pripažintas prievolės išvengimu, o apeliacinės instancijos teismas į šį apeliacinio skundo argumentą neatsakė.Skunde nurodoma, kad būtinas BK 182 straipsnio 3 dalyje nustatyto sukčiavimo išvengiant PVM požymis yra apgaulės panaudojimas. PVM sukčiavimo bylose apgaulė pasireiškia tikrovės neatitinkančių PVM deklaracijų ar kitų dokumentų pateikimu Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir jos suklaidinimu dėl mokestinės prievolės dydžio arba teisės į PVM atskaitą, o nusikalstama veika laikoma baigta, kai tokie duomenys pateikiami mokesčių administratoriui. S. R. nebuvo inkriminuota, kad jis pats ar per kitus asmenis pateikė VMI UAB „Šilumera“ arba UAB „Saurida“ PVM deklaracijas ar kitus dokumentus. Jam priskirti tik nurodymai išrašyti PVM sąskaitas faktūras ir įtraukti jas į bendrovių apskaitą. Todėl, kasatoriaus teigimu, nenustatyta nei apgaulė VMI atžvilgiu, nei priežastinis ryšys tarp S. R. inkriminuotų veiksmų ir UAB „Saurida“ turtinės prievolės išvengimo, taigi jo veiksmai neatitinka BK 182 straipsnio 3 dalyje nustatytų objektyviųjų sukčiavimo požymių.Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad S. R. susitarė su M. Ž. įsteigti realios veiklos nevykdančią UAB „Dujasa“. Ši išvada prieštarauja pačių teismų nustatytoms aplinkybėms: bendrovė buvo teisėtai įsteigta, įregistruota PVM mokėtojų registre, turėjo leidimą prekiauti suskystintomis naftos dujomis, naudojosi akcizais apmokestinamų prekių sandėliu, sudarė sutartis su Latvijos tiekėjais, įgijo dujas, už jas atsiskaitė, atgabeno į Lietuvą ir pardavė UAB „Šilumera“ bei UAB „Mobilus spektras“. UAB „Šilumera“ už dujas atsiskaitė, o UAB „Saurida“ jas pardavė galutiniams pirkėjams.Apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, kad UAB „Dujasa“ dujas pirko už UAB „Šilumera“ avansu sumokėtas lėšas, vertino kaip jos veiklos fiktyvumą patvirtinantį duomenį. Kasatoriaus teigimu, prekių įsigijimas už avansinius mokėjimus yra teisėtas ir įprastas verslo modelis, o tarpininkavimas yra teisėta ūkinės veiklos forma, kurios negalima savaime kriminalizuoti. UAB „Dujasa“ analogišku būdu pardavė dujas ir UAB „Mobilus spektras“, tačiau šie sandoriai nusikalstamais nepripažinti. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino šiuos santykius patvirtinančių dokumentų buvimą, jų išsamiai neįvertino ir nepašalino prieštaravimo tarp rašytinių įrodymų bei buhalterės parodymų.Kasatorius pažymi, kad nuosprendyje nenurodytas tariamo S. R. ir M. Ž. susitarimo įsteigti fiktyvią bendrovę laikas, vieta, būdas ir konkretus turinys. Teismų nurodyti E. Š., A. P., J. A. ir M. Ž. parodymai patvirtina tik bendravimą dėl dujų prekybos, kontaktų perdavimą ir sutarčių derinimą, bet ne susitarimą įsteigti realios veiklos nevykdančią bendrovę. Be to, S. R. nebuvo kaltinamas pagal BK 203 straipsnio 2 dalį dėl juridinio asmens, naudojamo neteisėtai veiklai nuslėpti, įsteigimo ar vadovavimo jam, o teismai nenustatė, kad jis būtų žinojęs apie tariamą UAB „Dujasa“ fiktyvumą ar dalyvavęs ją steigiant.Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl tariamo susitarimo grindė daugiausia M. Ž., E. Š., J. A. ir A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Kasatorius nurodo, kad, pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, tokie parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis ir jais galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Teismai neįvardijo kitų įrodymų, kuriuos šie parodymai tikrintų ar papildomai patvirtintų.Kasatorius nesutinka ir su išvada, kad S. R. susitarė su M. Ž., jog UAB „Dujasa“ nesumokės PVM. Teismų aptariamas bendravimas dėl dujų prekybos ar susitarimas, kad UAB „Saurida“ dujas pirks per UAB „Dujasa“, nėra tapatus susitarimui nesumokėti PVM. UAB „Šilumera“ sumokėjo UAB „Dujasa“ visą dujų kainą, įskaitant PVM, o gautų lėšų pakako atsiskaityti su Latvijos tiekėjais ir įvykdyti mokestinę prievolę. Byloje nenustatyta, kad S. R. būtų valdęs UAB „Dujasa“ sąskaitas, sprendęs dėl jos lėšų panaudojimo ar žinojęs, kad PVM nebus sumokėtas.Ekspertizės akte nurodyta, kad dalis UAB „Dujasa“ lėšų panaudota galimai su prekyba naftos produktais nesusijusiems mokėjimams, kurių nepagrindė apskaitos dokumentai. UAB „Dujasa“ nesumokėjo ir iš UAB „Mobilus spektras“ gauto PVM, todėl, kasatoriaus vertinimu, mokestinės prievolės nevykdymą lėmė savarankiški šios bendrovės vardu veikusių asmenų sprendimai. Be to, specialisto išvadose ir ekspertizės akte pateiktais skaičiavimais, UAB „Saurida“ mokėtino PVM sumažėjimą atitiko UAB „Dujasa“ ir UAB „Šilumera“ mokėtino PVM padidėjimas, todėl bendra mokėtina PVM suma dėl pasirinktos tiekimo grandinės nepasikeitė. Žala atsirado UAB „Dujasa“ nepervedus gautų lėšų į valstybės biudžetą, tačiau nenustatyta, kad S. R. būtų prie to prisidėjęs ar iš anksto apie tai žinojęs.Nuosprendžio aprašomojoje dalyje S. R. kaip sukčiavimą sudarantis veiksmas inkriminuotas nurodymas išrašyti UAB „Šilumera“ PVM sąskaitas faktūras ir įtraukti jas į UAB „Šilumera“ bei UAB „Saurida“ apskaitą, tačiau nenurodyta, kam šie nurodymai buvo duoti. Sąskaitas faktūras išrašė ne tik L. S., bet ir S. K. bei G. M.. Pirmosios instancijos teismas šio požymio atskirai neanalizavo, o apeliacinės instancijos teismas tik formaliai pakartojo išvadą dėl nurodymų davimo, nors teismų sprendimuose pripažinta, kad S. R. tiesioginių nurodymų L. S. ir V. K. nedavė. Kasatoriaus nuomone, šis sukčiavimo požymis pagrįstas vien prielaidomis.Kasatorius nurodo, kad sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, o BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika – tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Teismai nenurodė, kokia tyčios rūšis S. R. inkriminuojama pagal BK 222 straipsnį, ir neįvardijo įrodymų, kad jis žinojo, kas faktiškai valdė UAB „Dujasa“, disponavo jos lėšomis ar ketino nemokėti PVM. Kasatoriaus teigimu, S. R. žinojo tik išoriškai matomą teisėtą bendrovės veiklą: sutartis su Latvijos tiekėjais, dujų įsigijimą ir pardavimą bei atsiskaitymą, įskaitant PVM. Teismai tik deklaravo S. R. žinojimą ir bendrą nusikalstamą sumanymą, tačiau tiesioginės tyčios neįrodė.Taigi, kasatoriaus teigimu, dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos neįrodyti S. R. inkriminuoti veiksmai, įstatyme nustatyti padariniai, priežastinis ryšys ir tyčia, be to, veikų padarymo metu šiame straipsnyje nebuvo nustatyta atsakomybė už apgaulingą apskaitos organizavimą. Dėl BK 182 straipsnio 3 dalies taikymo netinkamai nustatytas turtinės prievolės išvengimo požymis, neįrodyti apgaulė VMI atžvilgiu, susitarimai įsteigti realios veiklos nevykdančią bendrovę ir nesumokėti PVM, konkretūs S. R. nurodymai bei tiesioginė tyčia. Apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų nepašalino ir į esminius apeliacinio skundo argumentus neatsakė.Kasaciniu skundu baudžiamojon atsakomybėn patrauktos UAB „Šilumera“ gynėjas advokatas D. Žiedas prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartį ir baudžiamąją bylą UAB „Šilumera“ nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:UAB „Šilumera“ nuteista už jos akcininko ir faktinio vadovo S. R. organizuotą apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nors tokia veika jos padarymo metu nebuvo kriminalizuota. Be to, nenustatytos BK 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos, o apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų. Dėl to, kasatoriaus teigimu, padaryti esminiai baudžiamojo proceso ir baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimai.Teismų išvada, kad UAB „Dujasa“ buvo naudojama kaip priedanga neteisėtai veiklai nuslėpti, yra nepagrįsta. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, BK 203 straipsnio 2 daliai taikyti būtina nustatyti, kad juridinis asmuo buvo naudojamas neteisėtai veiklai nuslėpti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-489/2022). Nagrinėjamu atveju UAB „Dujasa“ buvo ne priedangos įmonė, o oficialiai įsteigta, kaip PVM mokėtoja įregistruota ir licenciją verstis didmenine suskystintų naftos dujų prekyba turinti sandorių grandinės dalyvė. Jos vykdyti akcizinių ir PVM apmokestinamų prekių sandoriai buvo vieši, apskaityti ir deklaruoti, todėl negalėjo būti naudojami nusikalstamai veiklai nuslėpti. Byloje taip pat nenustatyta, kad UAB „Dujasa“ būtų vertusis neteisėta ūkine komercine veikla, kaip ji suprantama pagal BK 202 straipsnį ir kasacinės instancijos teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263-788/2022).UAB „Dujasa“ veiklos realumą, kasatoriaus teigimu, patvirtina ekspertizės aktas. Ekspertas nustatė, kad bendrovė pardavė suskystintas naftos dujas, samdė jas transportavusias įmones, sudarė terminalo paslaugų sutartį, turėjo banko sąskaitą, atsiskaitė su tiekėjais ir buvo gavusi licenciją verstis didmenine prekyba suskystintomis naftos dujomis. Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „Dujasa“ vykdė realią veiklą, nors prekes pirko už gautus avansinius mokėjimus.Sudarydama sandorius UAB „Šilumera“ matė teisėtai įsteigtą ir veikiančią, kaip PVM mokėtoją įregistruotą bei licenciją turinčią įmonę. UAB „Dujasa“ įsigijo ir importavo dujas iš Latvijos įmonių, jas pardavė UAB „Šilumera“, o ši – UAB „Saurida“. Nuosavybės pasikeitimas buvo įformintas apskaitos dokumentuose, įtrauktas į apskaitą ir deklaruotas. UAB „Šilumera“ teisingai apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo jai priklausančius mokesčius. PVM nesumokėjo UAB „Dujasa“, panaudojusi lėšas tinkamai apskaitos dokumentais nepagrįstiems mokėjimams, tačiau nei UAB „Šilumera“, nei S. R. negalėjo kontroliuoti šios bendrovės veiklos ir mokestinių prievolių vykdymo.Aplinkybė, kad UAB „Dujasa“ neturėjo pakankamai nuosavų apyvartinių lėšų ir dujas pirko gavusi avansinius mokėjimus, nepatvirtina jos veiklos fiktyvumo. Išankstinis atsiskaitymas ir tarpininkavimas yra teisėta bei įprasta komercinė praktika, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.344 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 4 dalis. Teismų atliktas skirtingais laikotarpiais taikytų dujų kainų palyginimas taip pat nėra pakankamas sandorių fiktyvumui pagrįsti, nes neįvertinti kainų pokyčiai rinkoje, transportavimo ir sandėliavimo sąnaudos. UAB „Šilumera“ turėjo licenciją verstis didmenine prekyba dujomis, todėl didesnė sandorio apimtis savaime nereiškia, kad sandoris neįvyko.Ekspertizės aktu nustatyta, kad UAB „Dujasa“, UAB „Šilumera“ ir UAB „Saurida“ dujų pirkimo bei pardavimo operacijos apskaitytos laikantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų. UAB „Šilumera“ pagrįstai įtraukė pirkimo operacijas į apskaitą, tinkamai apskaitė atsargas ir jų pardavimo savikainą, teisingai apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo PVM, o iš prekybos gavo pelno. Apskaitos ir finansų ekspertas nenustatė UAB „Šilumera“ apskaitos, mokesčių deklaravimo ar mokėjimo pažeidimų.Nepaisydami šių ekspertizės išvadų, teismai nusprendė, kad apskaitos dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos neįvyko arba vyko kitomis aplinkybėmis. Kasatoriaus teigimu, objektyviai įvykę ir apskaitos dokumentais patvirtinti sandoriai buvo paneigti vien teismų interpretacijomis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad teismas privalo remtis tikruoju įrodymų turiniu, jo neiškreipti, nes priešingu atveju padaromos neteisingos išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-654/2026). Dėl to, esant ekspertizės išvadai, kad apskaita tvarkyta laikantis teisės aktų ir apskaitos standartų, nebuvo pagrindo pripažinti UAB „Šilumera“ apskaitą apgaulinga.Veikų padarymo metu galiojusioje BK 222 straipsnio 1 dalies redakcijoje baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, o ne jos organizavimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje apskaitą tvarkantis buhalteris buvo laikomas specialiuoju šios nusikalstamos veikos subjektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363/2014; 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-696/2017; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325-895/2018; 2020 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189-689/2020). UAB „Šilumera“ apskaitą tvarkė buhalterė L. S., kuriai dėl apskaitos tvarkymo teisėsaugos institucijos pretenzijų nepareiškė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad S. R. tiesioginio nurodymo įtraukti sąskaitas faktūras į apskaitą nedavė.Atsakomybė už apgaulingą finansinės apskaitos organizavimą BK 222 straipsnyje įtvirtinta tik 2021 m. lapkričio 23 d. įstatymu Nr. XIV-692, įsigaliojusiu 2022 m. gegužės 1 d. Apeliacinės instancijos teismas tai pripažino, tačiau nusprendė, kad apskaitos organizavimas atitiko ankstesnėje BK 222 straipsnio 1 dalies redakcijoje įtvirtintą apgaulingo apskaitos tvarkymo požymį, ir rėmėsi kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158-689/2020, 2K-123-1073/2020 ir 2K-236-696/2017. Kasatoriaus teigimu, šiose bylose pateikti išaiškinimai neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių ir nesukūrė precedento, kad apskaitos tvarkymas apima jos organizavimą. Taigi UAB „Šilumera“ nuteista už veiką, kuri jos padarymo metu nebuvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, pažeidžiant BK 2 straipsnio 1 dalį ir principą nullum crimen, nulla poena sine lege.Jeigu sandorių grandinė buvo sudaryta siekiant mokestinės naudos, tokia situacija pirmiausia turėjo būti sprendžiama taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą ir mokestines priemones. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakoma prieš dirbtinį civilinių, administracinių ir mokestinių santykių kriminalizavimą bei perteklinį baudžiamosios teisės taikymą. Apeliacinės instancijos teismas į šį apeliacinio skundo argumentą ir baudžiamosios teisės kaip ultima ratio principo taikymą neatsakė.Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį ir 332 straipsnio 3 bei 5 dalis, apeliacinės instancijos teismas privalo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir pateikti motyvuotas išvadas dėl esminių jo argumentų. Nepasisakęs dėl mokestinės situacijos kriminalizavimo ir UAB „Šilumera“ kaip juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų, apeliacinės instancijos teismas viso apeliacinio skundo neišnagrinėjo. Kasatoriaus vertinimu, tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.Juridinio asmens nauda arba interesas yra alternatyvios, tačiau būtinos BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatytos jo baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Turi būti nustatyta, kad fizinis asmuo nusikalstama veika siekė naudos savo atstovaujamam ar kontroliuojamam juridiniam asmeniui arba veikė šio juridinio asmens interesais, taip pat fizinio asmens, jo veikos ir juridinio asmens ryšys (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012; 2017 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-28-303/2017; 2021 m. kovo 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-1073/2021). Apeliacinės instancijos teismas šias sąlygas aptarė tik formaliai, nurodydamas, kad S. R. veikė UAB „Šilumera“ ir UAB „Saurida“ naudai.Pagal teismų nustatytas aplinkybes, UAB „Šilumera“ buvo tik tarpinė grandis, padėjusi UAB „Saurida“ išvengti PVM prievolės, tačiau pati UAB „Šilumera“ pagal BK 182 straipsnį nebuvo kaltinama ir nuteista. Ji iš inkriminuotos veikos negavo neteisėtos naudos. Ekspertizės nustatytas pelnas buvo teisėta prekybos sandorių nauda. UAB „Šilumera“ dalyvavimas sandorių grandinėje taip pat nebuvo būtina UAB „Saurida“ PVM prievolei išvengti. Taigi, kasatoriaus teigimu, nenustatyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta UAB „Šilumera“ naudai ar interesais, todėl nėra pagrindo jos baudžiamajai atsakomybei pagal BK 20 straipsnio 2 dalį.Sukčiavimui PVM srityje būtina tiesioginė tyčia apgaule panaikinti arba sumažinti PVM prievolę: kaltininkas turi suvokti, kad sukuriama fiktyvi teisė į PVM atskaitą, numatyti žalą valstybės biudžetui ir jos norėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-112/2012; 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-222/2018; 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-220-654/2024). Aplinkybė, kad S. R. perdavė UAB „Dujasa“ kontaktus A. P., neįrodo jo tikslo padėti UAB „Saurida“ išvengti PVM prievolės. Nenustatyta, kad jo tyčia apėmė UAB „Dujasa“ lėšų panaudojimą kitiems tikslams ir PVM nesumokėjimą. Priešingai, jo interesas buvo, kad UAB „Dujasa“ įvykdytų savo mokestinę prievolę. Be to, dujos buvo realiai įsigytos, pristatytos ir vėliau parduotos mažmeninėje prekyboje, todėl nagrinėjamos aplinkybės neatitinka įprastos sukčiavimo PVM srityje schemos, grindžiamos fiktyviais sandoriais. UAB „Šilumera“ nepripažinus sukčiavimo dalyve, nebuvo pagrindo jos traukti baudžiamojon atsakomybėn ir už apgaulingą apskaitos tvarkymą.Kasaciniu skundu nuteisto juridinio asmens UAB „Saurida“ atstovas advokatas G. Žičkus prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalį, kuria UAB „Saurida“ pripažinta kalta pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį bei BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį, taip pat atitinkamą Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutarties dalį ir baudžiamąją bylą UAB „Saurida“ nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį ir padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Teismas neatsakė arba nepakankamai aiškiai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, neįvertino kaltinimo ribų ir teisės į gynybą pažeidimų, o nuosprendį grindė teismų perkonstruotu faktiniu veikos modeliu.Apeliaciniame skunde buvo keliamas kaltinimo nekonkretumo klausimas, nurodant, kad jame pateiktos dualistinės formuluotės, neatskleistas S. R. priskirtų veiksmų turinys ir taip suvaržyta juridinio asmens teisė į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmetė bendro pobūdžio išvadomis, nepaaiškindamas, kodėl konkretūs kaltinimo trūkumai nelaikytini esminiais ir kaip jie nepaveikė gynybos teisių. Taip pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 bei 5 dalių reikalavimai motyvuotai atsakyti į esminius apeliacinio skundo argumentus.Teismai, nesilaikydami BPK 255 ir 256 straipsniuose nustatytos tvarkos, iš esmės pakeitė kaltinimo faktines aplinkybes. Kaltinime UAB „Saurida“ nebuvo inkriminuota, kad ji suskystintas naftos dujas tiesiogiai įsigijo iš Latvijos bendrovių. Buvo teigiama, kad UAB „Dujasa“ dujų neįgijo ir jų nepardavė UAB „Šilumera“, o ši jų nepardavė UAB „Saurida“, todėl apskaitoje užfiksuotos operacijos neatitiko tikrovės. Tačiau teismai nustatė kitą veikos faktinį modelį, tai, kad dujas iš Latvijos bendrovių tiesiogiai įsigijo ir gabeno UAB „Saurida“. Apie galimybę taip pakeisti kaltinimo aplinkybes gynybai iš anksto nebuvo pranešta. Šis kaltinimo pakeitimas nebuvo formalus, nes pagal teismų pasirinktą faktinį modelį nebuvo ištirtos mokestinės pasekmės. Nei specialistė, nei ekspertas išsamiai neanalizavo, kokios PVM ir kitų mokesčių prievolės būtų kilusios, jeigu UAB „Saurida“ dujas būtų tiesiogiai įsigijusi iš Latvijos bendrovių. Todėl nebuvo nustatyta, ar pagal šį modelį valstybės biudžetui apskritai padaryta žala ir koks būtų konkretus išvengtos prievolės dydis, nors tai reikšminga BK 182 straipsnio 3 daliai taikyti. Gynyba taip pat negalėjo pateikti ekspertui klausimų ir įrodymų dėl teismų sprendimuose pirmą kartą suformuluotos faktinės įvykių versijos.Specialisto išvados buvo sąlyginės ir grindžiamos keliomis alternatyviomis prielaidomis: kad dujų nebuvo, kad sandoriai tarp bendrovių neįvyko arba kad UAB „Saurida“ dujas įsigijo ne iš UAB „Šilumera“. Ekspertas taip pat pažymėjo, kad jam nebuvo nurodyta, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis ūkinės operacijos iš tikrųjų vyko, todėl pateikė alternatyvius scenarijus. Šios išvados, kasatoriaus teigimu, negalėjo pagrįsti teismų pasirinkto faktinio modelio ir konkretaus UAB „Saurida“ išvengto PVM dydžio.Ekspertizės akte nustatyta, kad jeigu UAB „Dujasa“ būtų sumokėjusi jos apskaičiuotą ir deklaruotą PVM, žala valstybės biudžetui nebūtų padaryta. Tai patvirtina, kad žalos atsiradimas susijęs su UAB „Dujasa“ deklaruoto PVM nesumokėjimu, o ne su UAB „Saurida“ pritaikyta PVM atskaita. Kasatoriaus teigimu, teismų išvados sukuria situaciją, kai dėl tų pačių sandorių paliekama galioti UAB „Dujasa“ PVM prievolė ir kartu neteisėta pripažįstama UAB „Saurida“ PVM atskaita, taip iš esmės taikant dvigubą apmokestinimą.Teismai sandorių realumą vertino selektyviai ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Kaltinimui palankūs duomenys apie krovinio judėjimą ir gavėją buvo suabsoliutinti, o atsiskaitymų realumas, tinkamas sandorių įforminimas, PVM deklaravimas ir ekspertizės išvada, siejanti žalą su UAB „Dujasa“ nesumokėtu PVM, nuvertinti. Teismų išvados grindžiamos atskirais duomenų fragmentais ir prielaidomis, o ne išsamiu bei nešališku įrodymų visumos vertinimu. Nepašalintos abejonės turėjo būti aiškinamos UAB „Saurida“ naudai.Sandoriai tarp UAB „Dujasa“, UAB „Šilumera“, UAB „Saurida“ ir Latvijos bendrovių turėjo visus civilinės apyvartos elementus: apibrėžtą objektą, šalių valią, kainą, atsiskaitymus ir dokumentinį įforminimą. Dujos realiai judėjo per UAB „Saurida“ akcizais apmokestinamų prekių sandėlį, kuriame kiekvieno savininko prekės buvo apskaitomos atskirai. VMI pažymoje vartojama formuluotė, kad UAB „Dujasa“ dujų „nesandėliavo“, reiškia, jog jos atgabenimo dieną buvo užpajamuotos, įforminti akcizų dokumentai ir dujos išgabentos, o ne tai, kad prekės neegzistavo ar ūkinės operacijos neįvyko.UAB „Dujasa“ vykdė sandorius ne tik su UAB „Šilumera“, bet ir su kitais ūkio subjektais. Ekspertizės aktas, banko duomenys ir VMI operatyvaus patikrinimo pažyma patvirtina dujų pardavimą UAB „Mobilusis spektras“ bei visišką atsiskaitymą už jas. Todėl UAB „Dujasa“ valdymo struktūros trūkumai savaime nepaneigia jos sudarytų sandorių realumo ir nepatvirtina, kad bendrovė buvo įsteigta vien neteisėtiems sandoriams UAB „Saurida“ interesais vykdyti.UAB „Saurida“ nebuvo susijusi su UAB „Dujasa“ įsteigimu, jos valdymo organų parinkimu, licencijos gavimu, apskaitos organizavimu ar gautų lėšų panaudojimu. S. R. nedavė nurodymų dėl šių veiksmų, o jo pažintis ir ankstesni komerciniai santykiai su M. Ž. neįrodo susitarimo nesumokėti PVM. UAB „Saurida“ taip pat neturėjo pareigos ir teisinių priemonių kontroliuoti, kaip savarankiškas juridinis asmuo UAB „Dujasa“ vykdys mokestines prievoles ir panaudos gautas lėšas. Tokios įstatyme nenustatytos priežiūros pareigos sukūrimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui ir CK 2.80 straipsnio 1 daliai.Teismų nustatytos aplinkybės nepatvirtina S. R. tyčios dalyvauti apgaulingai tvarkant apskaitą ar sukčiaujant PVM srityje. UAB „Dujasa“ kontaktų perdavimas A. P. ir ankstesni S. R. verslo santykiai su M. Ž. yra įprasto komercinio bendravimo požymiai, tačiau neįrodo, kad S. R. žinojo apie UAB „Dujasa“ ketinimą nesumokėti PVM. Pats apeliacinės instancijos teismas pripažino A. P. parodymų nenuoseklumą, todėl jais negalėjo būti užpildytos įrodinėjimo spragos dėl S. R. žinojimo ir valios.Liudytojų parodymai sandorių sudarymą apibūdina kaip įprastą verslo procesą. G. M. nurodė, kad dujų prekyba buvo siekiama padidinti UAB „Šilumera“ pelningumą, o atsiskaitymai ir skolų įskaitymai buvo įprasta praktika. S. R. sandorių naudingumą aiškino tuo, kad į dujų kainą buvo įtrauktas PVM ir transportavimo išlaidos, taip pat būtinybe pagrįsti galutinę kainą vartotojams. Vien aplinkybė, kad UAB „Saurida“ už dujas mokėjo daugiau, nei būtų mokėjusi jas pirkdama tiesiogiai iš Latvijos bendrovių, savaime neįrodo nusikalstamo tikslo ar tyčios sukčiauti.Kasatorius nurodo, kad apgaulė PVM sukčiavimo bylose pasireiškia per PVM mokėtojo santykį su VMI, pateikiant jai suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus ir taip suklaidinant dėl PVM prievolės dydžio arba teisės į atskaitą. Taikant BK 182 straipsnio 3 dalį būtina nustatyti, kodėl apskaitos dokumentai laikomi suklastotais, kaip jų pagrindu parengta PVM deklaracija sukūrė juridinį faktą, panaikinusį ar sumažinusį konkrečią mokestinę prievolę, ir tiesioginę kaltininko tyčią pasiekti tokį rezultatą.Teismai nurodė UAB „Šilumera“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir konstatavo, kad jų duomenys panaudoti UAB „Saurida“ PVM deklaracijose, tačiau neatskleidė viso BK 182 straipsnio 3 daliai būtino apgaulės mechanizmo. Neindividualizuota, kuo konkrečiai šios sąskaitos buvo melagingos pagal teismų pakeistą faktinį veikos modelį, kaip jų pagrindu sudarytos deklaracijos tapo suklastotos, kuo buvo suklaidinta VMI, kokia konkreti UAB „Saurida“ prievolė buvo panaikinta ar sumažinta ir kaip nustatyta S. R. tiesioginė tyčia.Nenustatyta, kad S. R. būtų inicijavęs UAB „Dujasa“ įsteigimą, susitaręs su M. Ž. dėl PVM nesumokėjimo, pats pateikęs buhalterei tikrovės neatitinkančius dokumentus ar nurodęs jų duomenis panaudoti PVM deklaracijose. Vien jo, kaip UAB „Saurida“ direktoriaus ir akcininko, statusas negali pakeisti pareigos įrodyti konkretų nusikalstamą sumanymą. Nenustačius atskiro schemos dalyvio tyčios apgaule gauti turtinę naudą, jis gali atsakyti tik už jo tyčios apimtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016). S. R. tiesioginė tyčia ir UAB „Saurida“ kaltė pagal BK 20 straipsnio 2 dalį bei 182 straipsnio 3 dalį teismų liko neįrodyta.BK 222 straipsnio 1 dalis taip pat pritaikyta nenustačius konkrečių S. R. veiksmų. Pagal kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-220-654/2024, įmonės vadovas už apgaulingą apskaitos tvarkymą atsako ne vien dėl pareigos organizuoti apskaitą, bet kai nustatoma, kad jis sąmoningai nepateikė buhalteriui dokumentų, pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus arba pasinaudojo apie jų apgaulingumą nežinančiu buhalteriu. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad S. R. būtų perdavęs UAB „Saurida“ buhalterei V. K. dokumentus, nurodęs juos įtraukti į apskaitą ar kontroliavęs konkrečių duomenų įrašymą. Dokumentų judėjimu rūpinosi už pirkimus atsakingi asmenys.Bendras S. R. dalyvavimas komerciniuose santykiuose, kontaktų perdavimas ir vadybininkų įtraukimas į pirkimus nėra tapatūs sąmoningam apgaulingos apskaitos tvarkymo organizavimui. Teismai neatskleidė, kokie konkretūs S. R. veiksmai sudarė tokį organizavimą, kokius nurodymus, kam, kada ir dėl kokių dokumentų jis davė. Taip pat nenurodyta, kokių konkrečių UAB „Saurida“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų duomenų dėl apskaitos tvarkymo tapo negalima nustatyti ir kodėl jų nebuvo galima nustatyti iš bendrovės apskaitos dokumentų. Taigi, nėra pagrindo nei S. R., nei išvestinei UAB „Saurida“ atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.Teismai taip pat neatribotojo BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto apgaulingo apskaitos tvarkymo nuo BK 182 straipsnio 3 dalyje nustatyto sukčiavimo. Abiejų nusikalstamų veikų sudėtys pagrįstos tomis pačiomis aplinkybėmis – tų pačių PVM sąskaitų faktūrų įtraukimu į apskaitą ir jų duomenų panaudojimu deklaracijose. Tačiau nepaaiškinta, kur baigėsi apskaitos pažeidimas ir prasidėjo savarankiškas sukčiavimo mechanizmas, kokiu papildomu veiksmu buvo panaudota apgaulė VMI atžvilgiu ir koks juridinis faktas panaikino ar sumažino UAB „Saurida“ mokestinę prievolę. Taigi BK 222 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnio 3 dalis pritaikytos neatskleidus savarankiškų šių nusikalstamų veikų sudėčių požymių.Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Žydrūnas Kungys atsiliepimu į visus tris kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:Kasacinių skundų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių apeliacinių skundų argumentų, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl mokestinės situacijos kriminalizavimo, juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės, kaltinimo konkretumo, S. R. nurodymų apskaitą tvarkiusiems asmenims, apgaulingo apskaitos tvarkymo organizavimo, BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių, nuteistųjų susitarimo, UAB „Dujasa“ veiklos realumo ir jos sandorių su UAB „Mobilusis spektras“. Teismai taip pat išsamiai įvertino kiekvieno nuteistojo veiksmų atitiktį BK 222 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 3 dalies požymiams.Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus nereiškia pareigos pateikti detalų atsakymą į kiekvieną iš jų. Apeliacinės instancijos teismas paaiškino, kodėl nuteistuosius pripažino kaltais, kokiais įrodymais rėmėsi, kodėl kritiškai vertino gynybos versijas ir kokiu pagrindu bendrovių veiklą laikė priedanga dirbtinai teisei į PVM atskaitą sukurti. Vien tai, kad nutartyje pateikti argumentai kasatorių neįtikina, nereiškia, kad jų apeliaciniai skundai liko neišnagrinėti.Nepagrįstas UAB „Saurida“ atstovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimo faktines aplinkybes. Teismo išvada, kad apskaitos dokumentuose nurodyti sandoriai tarp UAB „Dujasa“, UAB „Šilumera“ ir UAB „Saurida“ realiai neįvyko, o dujas iš Latvijos bendrovių faktiškai įsigijo UAB „Saurida“, yra byloje surinktų įrodymų vertinimas, o ne kaltinimo pakeitimas. Kaltinimas, kad ūkinės operacijos įvyko ne tarp dokumentuose nurodytų subjektų, viso teisminio proceso metu nekito, todėl nuteistųjų teisė į gynybą nebuvo pažeista.Teismai tinkamai aiškino ir taikė BK 222 straipsnio 1 dalį. Nors veikų padarymo metu galiojusioje šio straipsnio dispozicijoje apgaulingas apskaitos organizavimas atskirai nebuvo nurodytas, pagal teismų praktiką, įmonės vadovas galėjo atsakyti už apgaulingą apskaitos tvarkymą, jeigu apskaitą tvarkančiam, apie nusikalstamus ketinimus nežinančiam asmeniui sąmoningai pateikė suklastotus dokumentus, nepateikė visų dokumentų ar suteikė neišsamią informaciją. Tokiu atveju įmonės vadovo veiksmai vertinami kaip tarpinis nusikalstamos veikos vykdymas.Kasatorių nurodyti faktinių aplinkybių skirtumai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo cituotų kasacinių nutarčių precedentinės reikšmės. Precedentui taikyti nebūtinas visiškas faktinių aplinkybių sutapimas – pakanka, kad būtų tapačios ar iš esmės panašios teisiškai reikšmingos aplinkybės, sudariusios teisės aiškinimo taisyklės pagrindą. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-303/2017 išaiškinta, kad įmonės vadovas laikomas apgaulingo apskaitos tvarkymo vykdytoju, kai apie dokumentų apgaulingumą nežinančiam apskaitą tvarkančiam asmeniui sąmoningai pateikia tikrovės neatitinkančius dokumentus. Nors tokie vadovo veiksmai teismo sprendime gali būti netiksliai įvardyti kaip apskaitos organizavimas, tai nesudaro esminio pažeidimo, jeigu inkriminuotos veikos apimtis nepasikeitė.Byloje nustatyti ir BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų reiškia ne tai, kad šių aplinkybių apskritai neįmanoma nustatyti, bet tai, kad jų negalima nustatyti pagal paties ūkio subjekto apskaitos dokumentus ir tam būtini priešpriešiniai patikrinimai ar ikiteisminis tyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013; 2015 m. spalio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-234-942/2015; 2025 m. sausio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-594/2025). Į apskaitą įtraukus dokumentus dėl tarp juose nurodytų juridinių asmenų neįvykusių operacijų, tapo nežinomas tikrasis ūkinių operacijų turinys ir įmonių veiklos rodikliai. Aplinkybė, kad dujos realiai egzistavo, buvo atgabentos į Lietuvą ir parduotos, šių padarinių nepašalina.Nepagrįsti ir argumentai dėl netinkamo BK 182 straipsnio 3 dalies taikymo. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sukčiavimu pripažįstami veiksmai, kai į įmonės apskaitą įtraukiamos suklastotos imituojamų sandorių PVM sąskaitos faktūros ir VMI pateikiamos suklastotos PVM deklaracijos ar kiti dokumentai, siekiant neteisėtai įgyti valstybės biudžeto lėšų arba panaikinti ar sumažinti mokestinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012; 2016 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016). Tokios nusikalstamos veikos dalyviai suvokia, kad ūkio subjektui sukuriama fiktyvi teisė į PVM atskaitą, numato, jog dėl to bus sumažinta jo mokestinė prievolė ir valstybės biudžetas patirs žalą, ir to nori. Nagrinėjamoje byloje panaudojus apgaulės mechanizmą UAB „Saurida“ išvengė turtinės prievolės sumokėti PVM. Nuteistųjų veiksmai buvo ne atsitiktiniai, o iš anksto suplanuoti, siekiant UAB „Saurida“ sukurti fiktyvią teisę į PVM atskaitą, todėl jų veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 3 dalį.Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei pagal BK 20 straipsnį būtina nustatyti, kad fizinis asmuo nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens naudai arba interesais. Veikimas juridinio asmens naudai siejamas su materialinės naudos siekimu, o veikimas interesais – su kitų juridinio asmens tikslų įgyvendinimu. Faktinis naudos gavimas nėra būtinas, jeigu nustatytas fizinio asmens siekis tokią naudą juridiniam asmeniui suteikti (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012; 2021 m. kovo 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-1073/2021; 2024 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024). Byloje nustatytas konkretus ir neatsitiktinis S. R. bei juridinių asmenų ryšys. S. R. buvo UAB „Saurida“ direktorius ir akcininkas, taip pat UAB „Šilumera“ akcininkas ir faktinis vadovas, priėmė sprendimus šių bendrovių vardu, kontroliavo jų veiklą ir finansus ir dalyvavo sudarant sandorius. Jo veiksmai buvo padaryti UAB „Saurida“ ir UAB „Šilumera“ naudai bei interesais, o bendrovių akcininkas apie nusikalstamas veikas žinojo, jas skatino ir toleravo. Todėl nustatytos visos BK 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės sąlygos.Kasatorių argumentai dėl BPK 20 straipsnio pažeidimų nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė proceso dalyvių parodymus, rašytinius įrodymus, specialistų išvadas ir paaiškinimus, įrodymus vertino atskirai ir atsižvelgdamas į jų visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino įrodymus, atliko papildomą įrodymų tyrimą ir motyvuotai paneigė esminius apeliacinių skundų argumentus. Teismų išvados dėl nuteistųjų tyčios ir susitarimo pagrįstos BPK nustatyta tvarka surinktų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Didžioji dalis kasacinių skundų argumentų grindžiama nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Proceso dalyvių nesutikimas su teismų išvadomis, įrodymų tyrimo apimtimi ar gynybos versijų atmetimu savaime nepatvirtina esminių BPK pažeidimų. Dėl to skundžiami teismų sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, o kasaciniai skundai atmestini.IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosNuteisto juridinio asmens UAB „Šilumera“ ir jo gynėjo advokato D. Žiedo, nuteistojo S. R. ir jo gynėjo advokato R. Merkevičiaus, nuteisto juridinio asmens UAB „Saurida“ ir jo atstovo advokato G. Žičkaus kasaciniai skundai tenkinami iš dalies.Dėl BK 182 straipsnio 3 dalies taikymo, įrodymų vertinimo ir bylos apeliacine tvarka nagrinėjimoKasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus. Nuteistojo S. R. gynėjas ginčija išvadas dėl UAB „Dujasa“ veiklos ir dujų pirkimo–pardavimo sandorių fiktyvumo, apgaulės panaudojimo bei nuteistojo S. R. susitarimo su kitais nuteistaisiais sukčiauti PVM srityje. Gynėjas taip pat nurodo, kad neįvertinta UAB „Dujasa“ gautų lėšų panaudojimo reikšmė sprendžiant dėl nuteistojo S. R. tyčios ir nepaaiškinta, kodėl mokėtino PVM sumažinimas laikytas turtinės prievolės išvengimu, neatribojant šios sukčiavimo formos nuo turtinės prievolės panaikinimo.Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui, įtvirtintos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nustatančioje, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-654/2025, 11 punktas; 2024 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-489/2024, 18 punktas; 2023 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-942/2023, 10 punktas; kt.).Pagal teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020, 10 punktas; 2024 m. sausio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-648/2024, 5 punktas; kt.)BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje, be kita ko, yra išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-976/2015; 2023 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-88-489/2023, 14 punktas; 2026 m. gegužės 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-628/2026, 26 punktas; kt.). Apeliacinės instancijos teismas privalo nuodugniai ištirti kiekvieno apeliacinio skundo motyvus, o savo sprendime – aptarti apeliacinių skundų esminius argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2010; 2019 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-942/2019, 25 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir atliko įrodymų tyrimą ir rėmėsi papildomai atliktos ekspertizės išvadomis, nepašalino reikšmingų įrodymų prieštaravimų ir nepakankamai motyvavo esminių gynybos argumentų atmetimą. Skundžiamoje nutartyje liko nepaaiškinta, kodėl gynybos nurodyti duomenys, vertinant kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, nepaneigia išvadų dėl ginčijamų sandorių fiktyvumo, nuteistojo S. R. susitarimo su kitais nuteistaisiais sukčiauti PVM srityje ir jo veikimo tiesiogine tyčia.Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su VMI pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas (kartais ir kitus dokumentus) ir taip suklaidinant dėl PVM prievolės dydžio ar teisės į atskaitą apimties. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Apgaulė išvengiant PVM reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012; 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-222/2018, 40 punktas). Tokia veika pagal teismų praktiką paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – asmens (fizinio ar juridinio) turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu, pavyzdžiui, jau minėtais fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156-788/2016; 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363-746/2016, 27 punktas). Tokiomis veikomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM, šiais tikslais kuriant jokios veiklos nevykdančias įmones ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis turtinę prievolę. Teismų praktikoje sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM paprastai laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai mokesčių administratoriui pateikiama PVM deklaracija, kurioje, siekiant apgaule išvengti PVM, įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetą mokėtiną PVM sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-112/2012; 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-222/2018, 40 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dujas iš Latvijos bendrovių faktiškai įsigijo UAB „Saurida“, o dokumentuose nurodyti jų įsigijimo ir perpardavimo per UAB „Dujasa“ bei UAB „Šilumera“ sandoriai buvo fiktyvūs. Šių sandorių duomenis panaudojus UAB „Saurida“ PVM deklaracijose (nepagrįstai padidinant pirkimo PVM), jos mokestinė prievolė, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, nepagrįstai sumažinta 76 990 Eur. Taigi pagal paties teismo aprašytą mechanizmą apgaulė pasireiškė tariamos teisės į PVM atskaitą panaudojimu mokestinei prievolei sumažinti. Būtent ši tariama teisė į atskaitą sudarė fiktyvų pagrindą sumažinti mokėtiną PVM. Toks veikos mechanizmas pagal pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką atitinka turtinės prievolės panaikinimą. Todėl, nutarties 27.8 punkte šiuos veiksmus įvertindamas kaip turtinės prievolės išvengimą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai atribojo alternatyvius BK 182 straipsnyje nustatytus sukčiavimo požymius. Išvadą dėl apgaulingo UAB „Saurida“ mokestinės prievolės sumažinimo apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad dokumentuose nurodyti dujų įsigijimo ir perpardavimo sandoriai buvo fiktyvūs, todėl jų pagrindu bendrovė neturėjo teisės į PVM atskaitą. Vadinasi, sprendžiant dėl apgaulės, pirmiausia būtina patikrinti šios išvados faktinį pagrindą – ar teismas pakankamai pagrindė, kad UAB „Dujasa“ ir UAB „Šilumera“ iš tikrųjų neįsigijo ir neperpardavė dujų, kaip nurodyta apskaitos dokumentuose. Teismas turėjo įvertinti gynybos nurodytus duomenis apie šių bendrovių sutartinius santykius, atsiskaitymus ir prekių perdavimą ir paaiškinti, kodėl šie duomenys nepatvirtina dokumentuose nurodytų sandorių tikrumo.Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvadomis, kad UAB „Dujasa“ realios ūkinės komercinės veiklos nevykdė ir buvo įsteigta bei naudojama neteisėtai veiklai nuslėpti. Šias išvadas pagrindžia byloje nustatytos aplinkybės, kad formalus bendrovės vadovas ir oficialiai įdarbinti darbuotojai realių darbo funkcijų neatliko, o bendrovės veiklą faktiškai organizavo nuteistasis M. Ž., kuriam padėjo nuteistasis E. Š.. Teisėjų kolegija taip pat nekvestionuoja byloje nustatytos aplinkybės, kad nuteistieji S. R. ir M. Ž. buvo pažįstami ir juos anksčiau siejo verslo santykiai. Tačiau nei UAB „Dujasa“ įsteigimas ir panaudojimas neteisėtai veiklai nuslėpti, nei šių asmenų pažintis bei ankstesni verslo ryšiai savaime nepatvirtina nuteistojo S. R. susitarimo su nuteistuoju M. Ž. sukčiauti PVM srityje. Vien UAB „Dujasa“ veiklą organizavusių asmenų išankstinis sumanymas nesumokėti PVM taip pat nėra pakankamas pagrindas paneigti UAB „Saurida“ teisę į PVM atskaitą (baudžiamosios teisės kontekste) ar konstatuoti nuteistojo S. R. tiesioginę tyčią sukčiauti. Spręsdamas dėl nuteistojo S. R. baudžiamosios atsakomybės, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrįsti, kaip teismo nurodytų duomenų visuma patvirtina, kad nuteistasis S. R. suvokė, kad UAB „Dujasa“ bus panaudota nusikalstamam sumanymui įgyvendinti, ir buvo susitaręs sąmoningai prisidėti prie neteisėtos PVM atskaitos sukūrimo UAB „Saurida“ naudai. Skundžiamoje nutartyje ši išvada nepakankamai pagrįsta.Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepakankamai paaiškino, kodėl atmetė gynybos argumentus dėl dujų pirkimo finansavimo ir sandorių ekonominio pagrįstumo. Teismas nustatė, kad UAB „Dujasa“ neturėjo nuosavų apyvartinių lėšų ir už iš Latvijos tiekėjų perkamas dujas atsiskaitydavo iš UAB „Šilumera“ gautais avansais, o UAB „Šilumera“ šiems mokėjimams naudojo iš UAB „Saurida“ gautas lėšas. Gynyba teigė, kad prekių pirkimas už pirkėjo sumokėtą avansą yra įprastas atsiskaitymo būdas, o prekybai galima naudotis kitų bendrovių sandėliais ir transportu. Šie argumentai turėjo būti įvertinti sprendžiant, ką nustatytas finansavimo būdas įrodo apie nuteistojo S. R. dalyvavimą sukčiaujant. Vien tai, kad dujų įsigijimas buvo finansuojamas UAB „Saurida“ lėšomis, savaime nepatvirtina, kad nuteistasis S. R. suvokė prekybos grandinės panaudojimą sukčiavimui ir siekė nepagrįstos šios bendrovės PVM atskaitos. Teismas turėjo motyvuotai pagrįsti, kodėl nustatytas sandorių finansavimo būdas, vertinant kartu su kitais bylos įrodymais, leidžia konstatuoti, kad nuteistasis S. R. suvokė prekybos grandinės panaudojimą sukčiavimui PVM srityje ir siekė nepagrįstai sumažinti UAB „Saurida“ mokėtiną PVM. Lygindamas Latvijos tiekėjų ir tarpinėse prekybos grandyse taikytas dujų kainas, teismas turėjo įvertinti gynybos argumentą, kad kainų skirtumą lėmė PVM ir transportavimo išlaidos. Tam reikėjo nustatyti, ar lyginamos kainos nurodytos su PVM, ar be jo ir kokios transportavimo išlaidos į jas įtrauktos. Neįvertinus šių aplinkybių, lieka neaišku, kokia kainų skirtumo dalis susidarė dėl skirtingų į kainą įtrauktų mokesčių bei išlaidų ir kuo grindžiama išvada apie sandorių ekonominį nenaudingumą. Nutartyje taip pat turėjo būti paaiškinta, kaip nustatyti kainų skirtumai kartu su kitais įrodymais patvirtina sandorių fiktyvumą ir nuteistojo S. R. tyčią šių sandorių duomenis panaudoti neteisėtai UAB „Saurida“ PVM atskaitai.Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepakankamai pagrindė išvadą, kad UAB „Šilumera“ dalyvavimas šioje prekybos grandinėje neturėjo realaus ekonominio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad didmeninė prekyba suskystintomis naftos dujomis šiai bendrovei nebuvo įprasta, o visas iš UAB „Dujasa“ įsigytas dujų kiekis vėliau parduotas UAB „Saurida“, todėl dujos nebuvo reikalingos pačios UAB „Šilumera“ veiklai. Tačiau nutartyje kartu pateikiami liudytojo G. M. parodymai, kad tokios prekybos tikslai buvo UAB „Šilumera“ apyvartos bei pelno didinimas ir dujų kainos pagrindimas kainų komisijoje. Pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog UAB „Saurida“ ir UAB „Šilumera“ atstovai savo paaiškinimuose dujų prekybą taip pat siejo su siekiu išsaugoti UAB „Šilumera“ turimą licenciją. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas iš esmės neįvertino ir nepaaiškino, kodėl nurodyti ekonominiai tikslai nepagrindžia pasirinktos prekybos struktūros. Teisėjų kolegija pažymi, kad prekių įsigijimas siekiant jas perparduoti, o ne sunaudoti savo reikmėms savaime nepatvirtina sandorių fiktyvumo. Vertinant dokumentuose užfiksuotų duomenų tikrumą, reikšmingas ir specialisto bei ekspertizės išvadų sąlyginis pobūdis. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokio pobūdžio išvados, kai užduotyje specialistui (ekspertui) ar tyrimui (ekspertizei) atlikti pateiktuose duomenyse jau būna formuluojamos tam tikros sąlygos, yra laikomos sąlyginėmis. Nors sąlyginės specialisto ar ekspertizės akto išvados savaime nerodo jų neišsamumo ar nepatikimumo, jų vertinimas turi ypatumų. Tokiu atveju eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi būti nustatytos patikimai ir nekelti jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-489/2024, 23 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017, 12 punktas). Apeliacinės instancijos teismo nutarties 23.18 punkte nurodyta, kad pagal 2025 m. gegužės 15 d. ekspertizės aktą dujų pirkimas ir pardavimas apskaityti laikantis teisės aktų reikalavimų, o UAB „Šilumera“ ir UAB „Saurida“ mokėtinas PVM apskaičiuotas, deklaruotas ir sumokėtas teisingai. Šios išvados padarytos vertinant ekspertui pateiktus dokumentus. Kitokios išvados dėl apskaitos ir mokesčių pateiktos darant prielaidą, kad sandoriai faktiškai vyko kitaip, nei nurodyta dokumentuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkama apskaita savaime neįrodo sandorių tikrumo, tačiau ir išvados, pateiktos darant prielaidą apie kitokias sandorių aplinkybes, savaime neįrodo jų fiktyvumo. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo nurodyti, kokie patikimi bylos duomenys patvirtina, kad dujų pirkimas ir pardavimas vyko kitaip, nei nurodyta dokumentuose. Teismas taip pat turėjo paaiškinti, kuriomis eksperto išvadomis remiasi vertindamas taip nustatytas sandorių aplinkybes. Nutarties 23.19 punkte pateikti argumentai dėl specialistės ir eksperto kvalifikacijos, nešališkumo bei jų išvadų suderinamumo į šiuos klausimus neatsako.Skundžiamos nutarties 23.15 ir 23.17 punktuose aptarta išvada, kad UAB „Saurida“ negalėjo atskaityti pirkimo PVM ir jai apskaičiuotinas papildomai mokėtinas 76 990 Eur PVM, siejama su sąlyga, kad dujas ši bendrovė įsigijo ne iš UAB „Šilumera“. Šia išvada remiamasi ir nutarties 27.7 punkte, grindžiant PVM deklaracijose pateiktų duomenų neteisingumą. Tačiau sąlyginė išvada paaiškina, kokios mokestinės pasekmės kiltų, jeigu UAB „Saurida“ dujas įsigijo ne iš dokumentuose nurodytos pardavėjos; ji pati savaime neįrodo, kad būtent taip viskas ir vyko. Todėl, sprendžiant dėl sukčiavimo, pirmiausia turėjo būti patikimai nustatyta, kad dokumentuose nurodyti sandoriai neatitiko tikrovės. Vien pagal tokią prielaidą pateikta išvada dėl negalimos PVM atskaitos negali pagrįsti nei pačios prielaidos, nei išvados, kad VMI buvo pateikti melagingi duomenys.Su apgaulės požymio nustatymu tiesiogiai susijęs ir nuteistojo S. R. bendrininkavimo su kitais nuteistaisiais bei jo tyčios turinio vertinimas. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepakankamai pagrindė, kodėl nuteistojo S. R. dalyvavimas organizuojant dujų įsigijimą ir pardavimą, vertinant kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, patvirtina jo susitarimą sukčiauti PVM srityje ir tiesioginę tyčią padaryti šią nusikalstamą veiką.Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant asmens baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet ir bendrininkavimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visuma. Bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad kiekvienas bendrininkas visiškai realizuotų jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau būtina nustatyti, kad kiekvienas jų suvokė dalyvaujantis kartu su kitais asmenimis darant būtent jam inkriminuotą nusikaltimą. Susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma ir nebūtina, kad bendrininkai būtų išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales, tačiau iš nustatytų aplinkybių turi būti galima spręsti apie jų valios bendrumą darant nusikalstamą, o ne vien teisėtą bendrą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-60-495/2023, 31 punktas).PVM sukčiavimo bylose bendrininkavimo subjektyviojo požymio nustatymas neatsiejamas nuo sukčiavimui būtinos tiesioginės tyčios. Asmuo turi suvokti, kad fiktyviu pagrindu ūkio subjektui sukuriama teisė į PVM atskaitą, numatyti, kad dėl to bus nepagrįstai sumažinta jo mokestinė prievolė ar gautos valstybės biudžeto lėšos ir kad valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, taip pat norėti tokio rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-489/2024, 36 punktas). Taigi nagrinėjamoje byloje nepakanka nustatyti, kad nuteistasis S. R. žinojo apie UAB „Dujasa“ ir UAB „Šilumera“ dalyvavimą dujų tiekimo grandinėje ar pats prisidėjo prie šios grandinės organizavimo; būtina nustatyti, kad jis suvokė jos panaudojimą PVM sukčiavimui ir to siekė.Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad asmens vadovaujamos pareigos, pareiga kontroliuoti juridinio asmens veiklą ar dalyvavimas priimant su šia veikla susijusius sprendimus savaime nepagrindžia jo kaltės ir susitarimo bendrininkauti – būtina nustatyti, kad jis suvokė konkrečių bendrininkų veiksmų nusikalstamą pobūdį ir sąmoningai prie jų prisidėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-495/2026, 19–23 punktai).Apeliacinės instancijos teismas nutarties 27.11 punkte išvadą apie nuteistųjų S. R. ir M. Ž. susitarimą grindė nuteistojo E. Š. parodymais dėl jų susitarimo prekiauti dujomis, liudytojų A. P. ir J. A. parodymais apie nuteistojo S. R. perduotus UAB „Dujasa“ atstovų kontaktus, jo dalyvavimu derinant pirmines sutartis, ankstesniais verslo ryšiais su nuteistuoju M. Ž., aplinkybe, kad buvo iš anksto žinoma, iš kokių Latvijos bendrovių bus perkamos dujos, taip pat trumpu laikotarpiu nuo UAB „Dujasa“ veiklos pradžios iki sutarties su UAB „Šilumera“ sudarymo. Šių aplinkybių visumą teismas įvertino kaip iš anksto suderintą veiksmų seką ir iš jos padarė išvadą apie susitarimą panaudoti UAB „Dujasa“ siekiant padėti UAB „Saurida“ išvengti mokestinės prievolės. Nurodyti duomenys tiesiogiai patvirtina asmenų bendravimą ir veiksmų koordinavimą organizuojant dujų tiekimą; tačiau tam, kad iš jų būtų galima spręsti ir apie bendrą nusikalstamą sumanymą, turėjo būti atskleista, kokie konkretūs bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis S. R. buvo susitaręs ir dėl UAB „Dujasa“ panaudojimo PVM nesumokėti ir nepagrįstai UAB „Saurida“ PVM atskaitai sukurti. Šiuo aspektu reikšmingi ir kiti skundžiamos nutarties motyvai. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nuteistojo S. R. faktiniu vadovavimu UAB „Šilumera“, jo sprendimais dėl dujų pirkimo ir avansinių mokėjimų, UAB „Saurida“ darbuotojų dalyvavimu organizuojant tiekimą ir tvarkant dokumentus, dujų gabenimu tiesiogiai į šios bendrovės akcizinių prekių sandėlį bei sandorių finansavimu iš jos lėšų. Vertinant šių aplinkybių visumą, turėjo būti paaiškinta, kodėl jos patvirtina ne tik nuteistojo S. R. vadovavimą bendrovių veiklai ir pasirinkto prekybos modelio įgyvendinimą, bet ir jo suvokimą, kad dokumentuose įforminami tikrovės neatitinkantys ūkiniai santykiai, siekiant neteisėtos mokestinės naudos.Šiuo aspektu turėjo būti išsamiau įvertintas ir gynybos argumentas, kad UAB „Dujasa“ buvo sumokėta kaina su PVM, o nuteistasis S. R. nežinojo apie susitarimą šio mokesčio nesumokėti. Nutarties 27.6 punkte nurodytas eksperto paaiškinimas, kad UAB „Dujasa“ lėšų mokesčiams nebūtų pakakę, kai jos buvo panaudotos neaiškios paskirties išlaidoms, nepagrįstoms apskaitos dokumentais. Šis paaiškinimas reikšmingas vertinant UAB „Dujasa“ lėšų panaudojimą, tačiau nutartyje neatskleista, kokie duomenys sieja tokį lėšų panaudojimą ir PVM nesumokėjimą su nuteistajam S. R. inkriminuotu bendru nusikalstamu sumanymu. Atsiskaitymas su tiekėju pats savaime nepašalina baudžiamosios atsakomybės už sąmoningą dalyvavimą sukčiaujant, tačiau vien tiekėjo PVM nesumokėjimas taip pat neįrodo pirkėjo atstovo tyčios. Teismas turėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl atmetamas nuteistojo S. R. teiginys, kad apie tokį sumanymą jis nežinojo.Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neįvertino duomenų apie UAB „Dujasa“ ir UAB „Šilumera“ sutartinius santykius, atsiskaitymus ir dujų perdavimą, nepašalino šioje nutartyje aptartų prieštaravimų, reikšmingų sprendžiant dėl ginčijamų sandorių fiktyvumo. Teismas taip pat neatskleidė, kaip S. R. dalyvavimas organizuojant dujų prekybą ir kitos nutartyje aptartos aplinkybės patvirtina jo susitarimą sukčiauti PVM srityje ir tiesioginę tyčią. Dėl to nebuvo tinkamai patikrintas pirmosios instancijos teismo išvadų dėl apgaulės ir nuteistojo S. R. tyčinio dalyvavimo ją panaudojant pagrįstumas ir atsakyta į su šiomis išvadomis susijusius esminius apeliacinių skundų argumentus. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Nurodyti pažeidimai pripažintini esminiais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyti pažeidimai susiję su teismų išvadomis dėl dujų pirkimo ir pardavimo sandorių fiktyvumo bei jų panaudojimo bendrininkų grupe darant sukčiavimą. Todėl šie pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kasacinių skundų nepadavusių M. Ž. nuteisimui pagal BK 182 straipsnio 3 dalį bei E. Š. nuteisimui pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį. Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 2 dalimi, yra pagrindas tais pačiais motyvais panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl šių nuteistųjų nuteisimo už sukčiavimą.Kartu naikintinos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys dėl nuteistiesiems S. R., UAB „Saurida“, M. Ž. ir E. Š. paskirtų bausmių subendrinimo, įskaitant M. Ž. šioje byloje paskirtos subendrintos bausmės subendrinimą su Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartimi paskirta subendrinta bausme. Šios bylos dalys perduotinos iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kitos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys, įskaitant dalis dėl nuteistųjų M. Ž. ir E. Š. nuteisimo už BK 203 straipsnio 2 dalyje bei 222 straipsnio 1 dalyje nustatytas veikas ir už jas paskirtų atskirų bausmių, paliktinos nepakeistos.Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo ištaisyti šioje nutartyje nurodytus pažeidimus, tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, išnagrinėti esminius apeliacinių skundų argumentus ir dėl jų pateikti motyvuotas išvadas, pagrįstas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos vertinimu. Spręsdamas dėl BK 182 straipsnio taikymo, teismas turi vadovautis šios nutarties 10.4 punkte pateiktais išaiškinimais dėl turtinės prievolės išvengimo ir jos panaikinimo atribojimo, veiką teisiškai vertindamas pagal nustatytą jos mechanizmą.Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyti pažeidimai reikšmingi ir sprendžiant dėl nuteistojo S. R. bei nuteistų juridinių asmenų UAB „Saurida“ ir UAB „Šilumera“ nuteisimo už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, taikant BK 222 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tyčinius buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus, įstatyme nurodytus padarinius ir jų priežastinį ryšį, o specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) teismas turi patikrinti pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-976/2019, 6–7 punktai; 2024 m. balandžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-489/2024, 17–18 punktai). Šioje byloje išvados dėl apgaulingo abiejų bendrovių apskaitos tvarkymo ir jo padarinių grindžiamos ta pačia faktine prielaida kaip ir nuteisimas už sukčiavimą – kad į apskaitą įtrauktose PVM sąskaitose faktūrose užfiksuoti dujų pirkimo ir pardavimo sandoriai neatitiko tikrovės. Ekspertizės akte dujų pirkimo ir pardavimo operacijų apskaita pripažinta atitinkančia teisės aktų reikalavimus, o kitokios išvados dėl UAB „Šilumera“ ir UAB „Saurida“ apskaitos pažeidimų ir jų padarinių siejamos su sąlyga, kad sandoriai iš tikrųjų vyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta dokumentuose. Jeigu ginčijami sandoriai vyko taip, kaip užfiksuota apskaitos dokumentuose, vien šių dokumentų įtraukimas į apskaitą negali pagrįsti išvados, kad ji tvarkyta apgaulingai. Kadangi šios faktinės prielaidos pagrįstumas nebuvo tinkamai patikrintas, lieka nepatikrintos ir ja grindžiamos išvados dėl apskaitos pažeidimų bei jų padarinių. Todėl naikintinos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys dėl nuteistojo S. R. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą UAB „Šilumera“ ir UAB „Saurida“ buhalterinės apskaitos tvarkymą (dvi nusikalstamos veikos) bei UAB „Saurida“ ir UAB „Šilumera“ nuteisimo pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Todėl teisėjų kolegija šioje nutartyje nepasisako dėl likusių kasacinių skundų argumentų dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo, juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės, kaltinimo ribų laikymosi ir keitimo pagal BPK 255 bei 256 straipsnius, taip pat kitų argumentų, kurių išsprendimas priklauso nuo šioje nutartyje aptartų aplinkybių vertinimo. Dėl šių argumentų turi būti sprendžiama iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir tikrinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,n u t a r i a : Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 18 d. nutarties dalis dėl:S. R. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 3 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą UAB „Šilumera“ ir UAB „Saurida“ buhalterinės apskaitos tvarkymą (dvi nusikalstamos veikos);UAB „Saurida“ nuteisimo pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį bei BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį;UAB „Šilumera“ nuteisimo pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį;M. Ž. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 3 dalį;E. Š. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį;S. R., UAB „Saurida“, M. Ž. ir E. Š. paskirtų bausmių subendrinimo, įskaitant M. Ž. šioje byloje paskirtos subendrintos bausmės subendrinimą su Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartimi paskirta subendrinta bausme.Perduoti šias baudžiamosios bylos dalis iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.Kitą Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.Teisėjai Arūnas Budrys Darius Kantaravičius Artūras Ridikas