Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-1328-730/2026 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07645-2025-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.9.1; 2.6.8.8; 3.3.1.19.1; 3.1.7.6. (S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 22 d.KlaipėdaKlaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo F. J.. F. ir atsakovės M. R. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo F. J.. F. patikslintą ieškinį atsakovams M. R. K., uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl 2024 m. gruodžio 23 akcijų pirkimo–pradavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (niekine), restitucijos taikymo ir/ ar kitos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.Teismasn u s t a t ė : I. Ginčo esmėLietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašo: 1) pripažinti 2024 m. gruodžio 23 d. atsakovės M. R. K. (toliau – ir atsakovė 1) ir ieškovo 2024 m. gruodžio 23 d. sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją tokiomis sąlygomis: a) priteisti (grąžinti) iš atsakovės M. R.K. ieškovui 20 000 Eur; b) įpareigoti (duomenys neskelbtini) (toliau – ir atsakovė 2) vadovę (atsakovę 1) per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsitesėjimo pateikti Juridinių asmenų dalyvių informacinėje sistemoje duomenis apie (duomenys neskelbtini) akcininkus: kad atsakovė 1 turi 100 proc. akcijų, o ieškovas akcijų neturi. 2) Priteisti iš atsakovės 1 ieškovo naudai 123,29 Eur pavėluoto mokėjimo palūkanų. 3) Pripažinti 2024 m. gruodžio 26 d. atsakovės 1 ir ieškovo sudarytą sandorį, kurio pagrindu atsakovui (už bakalėjos prekes ir Filipinų mangus) buvo pervesta 1 526,74 Eur negaliojančiu ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės 1 ieškovui 1 526,74 Eur. 4) Pripažinti 2025 m. sausio 8 d. atsakovės 1 ir ieškovo sudarytą sandorį, kurio pagrindu atsakovei 1 (už Filipinų mangus) buvo pervesta 1 400 Eur negaliojančiu ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės 1 ieškovui 1 400 Eur. 5) Pripažinti 2005 m. sausio 8 d. atsakovės 1 ir ieškovo sudarytą sandorį, kurio pagrindu atsakovei 1 (už kavinės patalpų nuomą) buvo pervesta 800 Eur negaliojančiu ir taikyti restituciją – priteisti (grąžinti) iš atsakovės 1 ieškovui 800 Eur. 6) Pripažinti 2005 m. sausio 13 d. atsakovės 2 ir ieškovo sudarytą sandorį, kurio pagrindu atsakovei 2 (kaip sąskaitos papildymas) buvo pervesta 3 000 Eur negaliojančiu ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės 2 ieškovo naudai 3 000 Eur. 7) Pripažinti 2025 m. vasario 7 d. ieškovo ir atsakovės 2 sudarytą sandorį, kurio pagrindu atsakovei 2 (kaip sąskaitos papildymas) buvo pervesta 1 000 Eur negaliojančiu ir taikyti restituciją – priteisti (grąžinti) iš atsakovės 2 ieškovo naudai 1 000 Eur. 8) Pripažinti 2025 m. vasario 8 d. ieškovo ir atsakovės 2 sudarytą sandorį, kurio pagrindu atsakovei 2 (kaip sąskaitos papildymas) buvo pervesta 100 Eur negaliojančiu ir taikyti restituciją – priteisti (grąžinti) iš atsakovės 2 ieškovui 100 Eur. 9) Pripažinti 2025 m. vasario 12 d. atsakovės 2 ir ieškovo sudarytą sandorį, kurio pagrindu atsakovei 2 (kaip sąskaitos papildymas) buvo pervesta 1 000 Eur negaliojančiu ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės 2 ieškovo naudai 1 000 Eur. 10) Pripažinti atsakovės 2 ir ieškovo sudarytą sandorį, kurio pagrindu atsakovei 2 (kaip sąskaitos papildymas) buvo pervesta 500 Eur negaliojančiu ir taikyti restituciją – priteisti (grąžinti) iš atsakovės 2 ieškovui 500 Eur. 11) Priteisti iš atsakovų ieškovo naudai 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 12) Priteisti ieškovui iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas reiškė alternatyvius ieškinio reikalavimus: 1) pripažinti 2024 m. gruodžio 23 d. ieškovo, atsakovės 1 ir atsakovės 2 sudarytą sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją tokiomis sąlygomis: a) priteisti (grąžinti) iš atsakovės 1 ieškovui 23 726,74 Eur; b) įpareigoti atsakovės 2 vadovę atsakovę 1 per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti Juridinių asmenų dalyvių informacinėje sistemoje duomenis apie atsakovės 2 akcininkus – kad atsakovė 1 turi 100 proc. akcijų, o ieškovas akcijų neturi; c) priteisti iš atsakovės 2 ieškovui 5 600 Eur. Priteisti iš atsakovės 1 ieškovo naudai 123,29 Eur pavėluoto mokėjimo palūkanas. Priteisti iš atsakovės 1 ir atsakovės 2 ieškovo naudai 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisti ieškovui iš atsakovės 1 ir atsakovės 2 bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio (patikslinto) pagrindas:Nurodo, kad 2024 m. gruodžio 6 d. atsakovė 1 informavo ieškovą, kad susiduria su gyvenimiškais sunkumais, todėl nebegali tęsti (duomenys neskelbtini) veiklos organizavimo, todėl galiausiai pasirinko ieškovą kaip pagrindinį bendrovės pirkėją ir pasiūlė įsigyti 80 proc. bendrovės akcijų, 20 procentų pasiliekant sau, kaip būdą ir toliau iš dalies prisidėti prie bendrovės valdymo. Atsakovė 1 pati ir pasitelkdama verslo konsultacijų įmonę atskiros prezentacijos metu patikino ieškovą, kad bendrovės veikla yra itin pelninga. 2024 m. gruodžio 23 d. ieškovas (pirkėjas) ir atsakovė 1 (pardavėja) sudarė paprastos rašytinės formos akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pirkėjas įsigijo 80 proc. bendrovės nematerialiųjų vardinių paprastųjų akcijų, kurių vertė yra 96 000 Eur. Šalys sutartimi sulygo, kad pardavėjas nuosavybės teise perleidžia 80 proc. akcijų tik pirkėjui įvykdžius šias sąlygas: pirkėjui sutarties sudarymo dieną sumokėjus 10 000 Eur; 2) 2025 m. sausio 18 d. sumokėjus 10 000 Eur; 3) ir per 18 mėnesių nuo 2025 m. kovo 8 d. sumokėjus dar 76 000 Eur, viso 96 000 Eur; 4) pasirašant akcijų priėmimo-perdavimo aktą. Ieškovas, vykdydamas sutartį, pardavėjai, tai yra atsakovei 1, sumokėjo 20 000 Eur atlikdamas keturis bankinius pavedimus į pardavėjos asmeninę sąskaitą: 2024 m. gruodžio 18 d. (10 000 Eur), 2025 m. sausio 8 d. (5 000 Eur), 2025 m. sausio 22 d. (2 500 Eur) ir 2025 m. vasario 6 d. (2 500 Eur). Bendrovė ir ieškovas 2025 m. vasario 1 d. pasirašė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo neterminuotai įdarbintas kaip bendrovės direktorius, nustatant papildomą sąlygą dėl 3 mėnesių išbandymo laikotarpio. Pardavėja, vykdydama sutartį, 2025 m. sausio 28 d. juridinių asmenų registre apie bendrovės asmens dalyvius atliko informacijos pakeitimus, pagal kuriuos ieškovas yra viešai nurodomas, kaip bendrovės akcininkas, turintis 80 procentų bendrovės akcijų, nuo 2024 m. gruodžio 23 d. Ieškovui nuo pat darbo pradžios bendrovėje nuolat kildavo klausimų dėl jo kaip vadovo statuso, realios bendrovės finansinės padėties, bendrovei priklausančio turto. Atsakovė 1 vis žadėdavo patvirtinti sutartį notarine tvarka. Pirkėjas 2025 m. vasario 10 d. informavo pardavėją, kad jam kyla pagrįstų abejonių apie vis žadamą susitarimo tinkamą įforminimą ir vadovavimo perdavimą, todėl norėtų perdaryti sutartį sutariant dėl lygiaverčio vadovavimo ir nuosavybės teisių, tačiau atsakovė 1 nurodė, kad jei ieškovas atsisako vykdyti sutartį, tai jau yra nebe jos problema. Atsakovė 1 sutarties 4.7 punkto pagrindu atsakovei 1 perduotas lėšas laikys kaip kompensaciją už netesybas. Pirkėjas 2024 m. vasario 21 d. kreipėsi į Pardavėją ir bendrovę su oficialiu pranešimu dėl 2025 m. sausio 2 d. darbo sutarties nutraukimo ir atsistatydinimo iš vadovo pareigų, reikalaudamas pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jis yra bendrovės vadovas. Atsakovė 1 2025 m. vasario 26 d. pateikė lakonišką atsakymą, kad ieškovas yra bendrovės vadovas, turintis bendrovės vadovui priklausančias teises ir pareigas, nes bendrovėje dirba nuo darbo sutarties sudarymo. Ieškovo vertinimu, ieškovo ir atsakovės 1 sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sandoris. Sutartimi ieškovas įsipareigojo iki 2026 m. rugsėjo mėnesio sumokėti atsakovei 1 96 000 Eur, o atsakovė ieškovui sumokėjus kainą – nuosavybės teise perleisti bendrovės akcijų dalį – 80 procentų akcijų. Toks susitarimas idealiai atitinka akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sampratą pagal sutarties dalyką. Ieškovo ir atsakovės 1 bei atsakovės 2 ginčas dalyje dėl ieškovo į atsakovės 1 ir atsakovės 2 sąskaitas pervestų 9 326,74 Eur piniginių lėšų, ieškovo vertinimu, kvalifikuotinas atsižvelgiant į tai, kaip bus kvalifikuojama sutartis – atitinkamai, jeigu visas susitarimas bus kvalifikuojamas kaip bendras įmonės pirkimo–pardavimo sandoris, tuomet ieškovas šią sumą prašo priteisti visą tokį susitarimą bendrai pripažinus niekiniu, taikant visišką restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), o jeigu visas susitarimas bus kvalifikuotas kaip akcijų pirkimo–pardavimo sandoris plius atskiras sandoris dėl vadovavimo sąlygų ir iš to neva kylančios pareigos ieškovui, kaip bendrovės numanomam vadovui iš asmeninių lėšų dengti bendrovės turtinius įsipareigojimus – šią sumą priteisti kitą sandorį pripažinus negaliojančiu CK 1.90 straipsnio 3 dalies pagrindu (dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu) ir jame numatytu restitucijos pagrindu. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Ieškovas yra filipinietis, gyvenantis Lietuvoje ribotą laiką, jo profesinė veikla nėra susijusi su verslu ar teisės sritimi, jis yra dvasininkas, pastorius, veikiantis religinėje bendruomenėje, nėra nei verslininkas, nei investuotojas, todėl neturi nei praktinės patirties, nei teisinės kompetencijos, reikalingos tinkamai įvertinti sutarties esmę. Ieškovas 8 bankiniais pavedimais laikotarpiu nuo 2024 m. gruodžio 26 d. iki 2025 m. vasario 12 d. į atsakovės 1 ir atsakovės 2 sąskaitas pervedė 9 326,74 Eur sumą. Ieškovas prašo pripažinti šiuos sandorius CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu iš esmės suklydus. Ieškovo vertinimu, egzistuoja faktiniai pagrindai pripažinti 9 326,74 Eur pervedimą atliktą atsakovams dėl esminio suklydimo, t. y. ieškovui turėjus klaidingą įsitikinimą (kurį jis iš dalies turėjo dėl atsakovės 1 kaltės), kad jis atsako savo turtu dėl bendrovės įsipareigojimų ir todėl privalo pinigus pervesti. Papildomai ieškovas pažymi, kad tuo atveju, jeigu šalių susitarimas visgi bus vertinamas ne kaip akcijų pirkimo–pardavimo, o kaip įmonės 4/5 dalies, kaip turtinio komplekso, pirkimo–pardavimo sutartis, toks susitarimas turėtų būti teismo savo iniciatyva pripažįstamas niekiniu ir taikoma restitucija, kadangi ir tokiam susitarimui yra imperatyviai reikalingas notarinis patvirtinimas ir papildomų priedų parengimas.Atsakovė 1 pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašo ieškovo patikslintą ieškinį atmesti. Teigia, kad sutarties 7 punkte yra aiškiai nurodoma, kad nuosavybės teisė į akcijas ieškovui pereina nuo to momento, kai jis įvykdo visus sutarties 4 punkte nustatytus mokėjimus. Pažymėjo, kad atsakovė 1 sutinka sudaryti notarinę sutartį ir tik dėl ieškovo veiksmų šiuo metu nėra sudaryta notarinė sutartis. Ieškovas pateikė ieškinį teisme tik todėl, kad jam jau nebereikia įmonės akcijų, o nurodytas pagrindas, kuriuo jis remiasi, prašydamas pripažinti negaliojančią sutartį yra tik priemonė susigrąžinti pinigus už akcijas bei pasinaikinti įsipareigojimą sumokėti likusią sumą už įmonę. Ieškovas neprašo teismo įpareigoti atsakovę 1 sudaryti notarinės sutarties. Nors ieškovas nurodė, kad atsakovė 1 atsisako sudaryti notarinę sutartį, tačiau tai netiesa, notarinė sutartis nebuvo sudaryta, nes ieškovas to nenori. Ieškovas, kuris susitarė su atsakove 1 įsigyti įmonės akcijas ir kuris sumokėjo dalį pinigų už įmonės akcijas turi pareigą vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Kadangi atsakovė 1 jokių veiksmų, dėl kurių sutartis galėtų būti pripažinta negaliojanti neatliko, todėl sutartis negali būti pripažinta niekine ar negaliojančia. Taip pat sutartis savo turiniu negali būti vertinama, kaip akcijų prikimo–pardavimo sutartis, kadangi ji neturi šiai sutarčiai būdingų elementų, todėl jai negali būti keliamas notarinės formos reikalavimas. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarčiai keliami ne tik bendrieji sutarčių reikalavimai, bet ir specifiniai reikalavimai, kurių privalu laikytis. Remiantis sutarties tekstu ir šalių elgesiu, galima teigti, kad tarp šalių buvo sudaryta opciono sutartis, kadangi sutarties tekstas ir joje apibrėžti šalių ketinimai įrodo, kad šalys pasirašė ne akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Nagrinėjamu atveju remiantis sutartimi ieškovas išreiškė valią įsigyti įmonės akcijas, sutarė įmonės akcijų kainą už sutarties sudarymą sumokėjo įmoką, kuri remiantis sutartimi įskaitoma į akcijų kainą. Ieškovui sutartimi neperėjo nuosavybės teisė į akcijas, todėl tai negali būti laikoma akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi. Pažymėjo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė 1 yra užsienio piliečiai, kurie nežino Lietuvos Respublikos įstatymų. Atsakovė 1 neturi pareigos mokėti ieškovui pavėluoto mokėjimo palūkanų, kadangi ginčas yra kilęs iš sutarties, kurioje nebuvo nustatyta atsakovei 1 prievolė įvykdyti mokėjimus, todėl nepažeidus jokios prievolės atsakovė 1 neturi pareigos mokėti ieškovui palūkanas. Taip pat sutarties šalių nesiejo paskoliniai santykiai.II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėKauno apylinkės teismas 2026 m. balandžio 14 d. sprendimu nusprendė patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies, pripažinti 2024 m. gruodžio 23 d. atsakovės M. R. K. ir ieškovo sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją tokiomis sąlygomis: priteisti iš atsakovės M. R. K. ieškovui 20 000 Eur, įpareigoti (duomenys neskelbtini) vadovę M. R. K. per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti Juridinių asmenų dalyvių informacinėje sistemoje duomenis apie (duomenys neskelbtini)akcininkus: kad M. R. K. turi 100 procentų akcijų, o F. F. J.. akcijų neturi, priteisti iš atsakovės M. R. K. ieškovui 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (20 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusią patikslinto ieškinio reikalavimų dalį atmesti, priteisti iš atsakovės M. R. K. ieškovui 8 300,04 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisti iš atsakovės (duomenys neskelbtini) ieškovui 824,46 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisti iš ieškovo atsakovei M. R. K., 114,11 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai pirmosios teismo sprendimo motyvai:Dėl faktinių aplinkybių teismas nurodė, kad ieškovas ir atsakovė1 2024 m. gruodžio 23 d. sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovui parduotos akcijos su visomis jų suteikiamomis turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis, kurios sudarys 80 procentų visų bendrovės akcijų ir suteiks 80 procentų balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime. Sutarties 2.2 punktas nustatė, kad pirkėjui pilnai įvykdžius Sutarties 4 punkte nurodytas sąlygas, pardavėjas įsipareigoja perduoti nuosavybės teisę į akcijas, šalims pasirašant akcijų perdavimo–priėmimo aktą, kurio pagrindu pirkėjas turės teisę įregistruoti nuosavybės teisę į akcijas bendrovės akcininkų registre. Pagal sutarties 4.1 punktą šalys susitarė, kad 80 proc. įsigyjamų akcijų kaina yra 96 000 Eur, įskaitant visus ir bet kokius mokėtinus mokesčius.Dėl šalių santykių kvalifikavimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia teismas nurodė, kad uždarosios akcinės bendrovės akcijų pirkimo - pardavimo sutartis yra paprastos rašytinės formos, išskyrus atvejus, kai CK nustato privalomą notarinę formą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju ieškovui buvo parduotos 80 procentų bendrovės akcijų už 96 000 Eur, tačiau atsakovė mokėjimus išskaidė į dalis. Bylą nagrinėjant teisme, ieškovas ir jo sutuoktinė patvirtino, kad ieškovas turėjo valią įsigyti 80 procentų bendrovės akcijų ir tapti akcininku, pasirašęs sutartį manė, kad juo tapo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nuo pirmos įmokos sumokėjimo gavo bendrovės patalpų raktus, pradėjo faktinį bendrovės valdymą. Atsakovė1 2025 m. sausio 28 d. kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą su prašymu, kad ieškovas būtų įregistruotas kaip turintis 80 proc. uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijų. Teismas atsižvelgęs į bylos faktinę situaciją konstatavo, kad tarp šalių susiklostė akcijų pirkimo - pardavimo santykiai. Taip pat byloje nenustatyta, kad ieškovas prieš sudarydamas sutartį siekė įgyti tik dalį akcijų, o ne visą 80 procentų bendrovės akcijų vienu sandoriu, kas eliminuotų būtinybę notarine forma sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį.Dėl opciono sutarties teismas nurodė, kad šalys, sudarydamos sutartį, nesusitarė dėl savarankiškos teisės pirkti (ar parduoti) turtą ateityje. Ieškovas prieš sudarant sutartį pradėjo įgyvendinti akcininko teises ir dalyvauti bendrovės veikloje, o įmokos už akcijas, kaip minėta, buvo išskaidytos ieškovui dalimis tik formaliai dėl ieškovo finansinės padėties. Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendė, kad ieškovo ir atsakovės 1 2024 m. gruodžio 23 d. sudarytai akcijų pirkimo–pardavimo sutarčiai buvo privaloma notarinė forma, t. y. parduota daugiau nei 25 procentai bendrovės akcijų ir akcijų pardavimo kaina yra didesnė kaip 14 500 Eur (CK1.74 straipsnio 1 dalies 3 punktas), dėl ko 2024 m. gruodžio 23 d. sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis pripažįstama negaliojančia (CK 1.93 straipsnio 3 dalis).Dėl restitucijos taikymo teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas, vykdydamas sutartį, už bendrovės akcijas sumokėjo atsakovei1 20 000 Eur 4 bankiniais pavedimais: 2024 m. gruodžio 18 d. 10 000 Eur; 2025 m. sausio 8 d. 5 000 Eur, 2025 m. sausio 22 d. 2 500 Eur, 2025 m. vasario 6 d. 2 500 Eur, todėl akcijų pirkimo–pardavimo sandorį pripažinus negaliojančiu, ieškovui iš atsakovės 1 priteistina 20 000 Eur suma (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Teismas taip pat nusprendė tenkinti ir išvestinį ieškovo reikalavimą ir įpareigoti atsakovę1per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti Juridinių asmenų dalyvių informacinėje sistemoje duomenis apie uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcininkus: kad atsakovė1 turi 100 procentų akcijų, o ieškovas akcijų neturi.Dėl kompensuojamų palūkanų priteisimo teismas nurodė, kad ieškovas prašo iš atsakovės1 priteisti 123,29 Eur pavėluoto mokėjimo palūkanas už 45 dienų laikotarpį, skaičiuojant nuo 2025 m. kovo 14 d. iki 2025 m. balandžio 28 d. Teismas nurodė, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamoje byloje ieškovui kreipiantis į atsakovę 1 su 2025 m. kovo 14 d. pretenzija (nuo kurios yra skaičiuojamas palūkanų pradžios terminas), atsakovė 1 neturėjo piniginės prievolės ieškovui. Teismas laikė pagrįstais atsakovės 1 atsiliepimo į patikslintą ieškinį argumentus, kad ieškovo vienašališkai sugalvotas prievolės įvykdymo terminas neturi teisinės reikšmės ir negali būti pagrindas vertinti, kad atsakovė 1 praleido prievolės įvykdymo terminą. Dėl to ieškovas neturi teisės reikalauti kompensacinių palūkanų. Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnio 3 dalies pagrindu teismas nurodė, kad ieškovas patikslintu ieškiniu prašo pripažinti 8 sandorius negaliojančiais dėl suklydimo, kuriais 8 atskirais bankiniais pavedimus į atsakovės 1 ir atsakovės2 sąskaitas buvo pervestos piniginės lėšos. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.90 straipsnį, dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Teismas nustatė, kad ieškovas nuo akcijų pirkimo – pardavimo sudarymo laikė save turintis bendrovės 80 procentų akcijų, atsakovė informavo ieškovą, kad ieškovas gali su bendrovės tiekėjais atsiskaityti grynaisiais pinigais. Toks buvo ieškovo ir atsakovės1 susitarimas, taigi, ieškovas atliko pinigines operacijas atsakovėms, žinodamas visą konkrečią informaciją, būtiną šiems sandoriams sudaryti, kaip pats nurodė, pinigines lėšas pervedė atsakovei1 jų žodinio susitarimo pagrindu, kad bendrovė galėtų atsiskaityti su tiekėjais, todėl nėra duomenų, jog jis būtų suklaidintas. Pažymi, kad nagrinėjimo teisme metu, pats ieškovas nuo 2025 m. sausio 18 d., sumokėjęs pirmą įmoką už perleidžiamas akcijas, dar nesudaręs akcijų pirkimo–pradavimo sutarties, pradėjo įgyvendinti savo akcininko teises įmonės veikloje. Be to, ieškovo elgesys, atliekant pinigines operacijas atsakovėms įvertinus tai, kad ieškovas, kaip pats nurodė, neturėjo prieigos prie bendrovės sąskaitos, negalėjo įvertinti bendrovės finansinės būklės, negali būti laikomas suklydimu, nes ieškovas veikė savo neapgalvota rizika, pasitikėdamas atsakove1. Analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorių tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ieškovas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovo reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.90 straipsnio 3 dalies pagrindu pirmosios instancijos teismas nusprendė netenkinti.Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teismas nurodė, kad ieškovas byloje patyrė iš viso 9 897,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, atsakovė1 šioje byloje patyrė 707 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas įvertinęs patenkintų ieškinio reikalavimų dalį nusprendė, kad ieškinys patenkintas 83,86 procento. Ieškovo turtinių ir neturtinių patenkintų patikslinto ieškinio reikalavimų dalis atsakovės2 atžvilgiu, remiantis teisingumo ir protingumo principais, sudaro 8,33 procentai (tenkintas tik vienas neturtinis reikalavimas atsakovės 2 atžvilgiu, nurodytas patikslinto ieškinio dalyko 1 punkto b skiltyje). Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendė ieškovui iš atsakovės1 priteisti 8 300,04 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovės2 priteisti ieškovui 824,46 Eur bylinėjimosi išlaidas, atsakovei 1 priteisti iš ieškovo jo atmestų ieškinio reikalavimų dalis atsakovės 1 atžvilgiu, t. y. 16,14 proc., kurios piniginė išraiška sudaro 114,11 Eur.III. Apeliacinių skundų argumentaiIeškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. sprendimą dalyje, kurioje buvo nutarta likusią patikslinto ieškinio reikalavimų dalį atmesti ir priimti naują sprendimą - ieškinį dalyje, kurioje jis buvo atmestas patenkinti (ieškinį tenkinti visiškai), priteisti iš atsakovių ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnio 3 dalies pagrindu nurodo, kad teismas neįvertino visų ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių, nesilaikant teismų praktikoje suformuotų sandorių negaliojimo dėl valios ydingumo vertinimo taisyklių. Teigia, kad ieškovas 8 pavedimais į atsakovių sąskaitas pervedė 9 326,74 Eur. Šiuo atveju teismas atsižvelgęs į šalių paaiškinimus sprendė, kad minėti pavedimai buvo atlikti esant šalių žodinio susitarimo pagrindu, nes ieškovas pradėjo įgyvendinti savo akcininko teises bendrovės veikloje. Mano, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovo suklydimas buvo nulemtas tik ieškovo neapdairumo ar nerūpestingumo. Nurodo, kad ieškovas mokėjimus atliko turėdamas klaidingą įsitikimą (dėl atsakovės kaltės), kad jis atsakovo savo turtu dėl bendrovės įsipareigojimų ir turi daryti pavedimus. Teigia, kad jei būtų žinojęs, jog jis neturi dengti bendrovės skolų, tokių mokėjimų nebūtų atlikęs. Pažymi, kad ieškovas yra užsienietis, gyvena Lietuvoje ribotą laiką, ieškovo profesinė veikla nėra susijusi su verslu ar teisės sritimi, ieškovas yra dvasininkas, nėra verslininkas, akcininkas ar investuotojas, neturi praktinės patirties. Pažymi, kad šiuo atveju būtent atsakovė1 užsakė, parengti ir pasiūlė sudaryti paprastos rašytinės formos sutartį, siekiant išvengti notaro, kuris ieškovui butų išaiškinęs tikrąsias sutarties sudarymo pasekmes. Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovių 9 326,74 Eur, kaip absoliutaus sandorio negaliojimo restitucijos pasekmių nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino santykiniai negaliojančios sutarties negaliojimo ar nuginčijamo sandorio taikymo institutus. Teigia, kad teismas ginčo mokėjimus nepagrįstai vertino atsietai nuo sutarties, nors pripažino, kad minėti mokėjimai buvo susiję su sutartimi, nes ieškovas vykdė jo kaip numanomo akcininko pareigas. Nurodo, kad šalių sudaryta sutartis yra niekinė, negaliojanti nuo jos sudarymo momento, todėl visas ieškovo atsakovėms perduotas turtas vykdant sutartį turėtų būti gražinamas ieškovui. Pažymi, kad ginčo lėšos buvo pervestos todėl, kad jis manė, jog jis yra bendrovės akcininkas pagal niekinę sutartį, šios lėšos buvo naudotos bendrovės skoloms dengti, išskyrus tą dalį, kurią pasisavino atsakovė1.Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo nurodo, kad Kasacinis teismas yra suformavęs ir teisės aiškinimo taisyklę, kad sandorį pripažinus negaliojančiu nė viena jo šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita. Teigia, kad jeigu būtų nustatyta, kad šalių šioje dalyje visgi nesiejo jokie teisiniai sutartiniai santykiai ar nėra teisinių pagrindų tarp ginčo šalių susiklosčiusių santykių, kurių pagrindu ieškovas 9 326,74 Eur pervedė atsakovėms, pripažinti negaliojančiais (ar niekiniais) ir taikyti restituciją, tokiu atveju vis tiek lieka aplinkybė, kad šią sumą atsakovės įgijo be jokio realaus teisinio pagrindo ar nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, todėl mano, kad ieškovo reikalavimas turėtų būti tenkinamas taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą. Pažymi, kad argumentai dėl nepagrįsto instituto taikymo buvo nurodyti ieškinyje ir baigiamųjų kalbų metu. Dėl pavėluoto mokėjimo palūkanų priteisimo nurodo, kad skundžiamas sprendimas šioje dalyje yra laikomas neteisėtu, teismui netinkamai aiškinus ir atitinkamai nepritaikius CK 6.261 ir 6.210 straipsnius ir nepagrįstu teismui restitucijos pagrindu atsirandančios prievoles neįvertinus kaip įstatymu, o ne vienašališkai sugalvotu, piniginės prievolės gražinti pagrindu. Nurodo, kad minėtas reikalavimas yra išvestis, be to, pagrindinis reikalavimas jau buvo teismo pripažintas, todėl nėra ginčo, kad šio išvestinio reikalavimo atveju šalis siejo akcijų pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Teismas vertino, kad ieškovas pats sugalvojo prievolę ir terminą, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamos pavėluoto mokėjimo palūkanos, tačiau ieškovas su šia išvada nesutinka, kadangi prievolė mokėti pavėluoto mokėjimo palūkanas yra nustatyta įstatymu ir šalys tokios prievolės nebuvo atsisakiusios, terminas tokiai prievolei atsirasti yra skaičiuojamas nuo restitucijos, kaip prievolės atsiradimo momento. Nagrinėjamu atveju, ieškovas atsakovę1 2025 m. vasario 27 d. informavo apie sutarties absoliutų negaliojimą nuo jos sudarymo momento ir pareikalavo 20 000 Eur grąžinti iki 2025 m. balandžio 14 d. atsakovei1 nurodytu laiku negrąžinus lėšų, ji laikoma pažeidusia prievolę ir privalo mokėti už termino praleidimą įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais ieškovo nuostoliais.Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys buvo patenkintas panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovei1 patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:Nurodo, kad šioje ieškovas neprašė teismo pripažinti, kad ginčo sutartis turi būti pripažinta pagrindine, todėl jai turėtų būti taikoma notarinė forma. Jau pateikiant ieškinį į teismą ieškovas šią aplinkybę pats pripažino, o teismo tik prašė nustatyti, kad ji nėra notarinės formos, todėl negalioja ir dėl to yra kalta atsakovė1, tačiau negalima teigti, kad ginčo sutartis turi būti notarinės formos prieš tai jos nepripažinus, kaip pagrindinės sutarties. Šioje byloje ieškovas tokio reikalavimo nereiškė, tačiau teismas savo iniciatyvą nusprendė, kad ginčo sutartis yra pagrindinė, tačiau toks vertinimas paremtas ieškovo ir jos sutuoktinės parodymais. Teigia, kad atsakovė palaikė priešingą poziciją, nurodė, kad sudarant akcijų pirkimo – pardavimo sutartį niekas nesitikėjo, kad bus parduodamos iš karto visos akcijos sumokėjus tik nedidelę sumą už akcijas. Atsakovė1 nurodė teismo posėdžio metu, kad ieškovė sutiko įregistruoti ieškovą VĮ ,,Registrų centras‘‘ tik todėl, kad jos atžvilgiu ieškovas ir jo žmona darė psichologinį spaudimą (Ieškovo žmona taip pat verkė ir posėdžio metu, kas yra keista tokios kategorijos bylose). Pažymi, kad vertinant sutarties tekstą, sutartis yra preliminari, nes šalys susitarė dėl apmokėjimo ateityje ir pagrindinės sutarties sudarymo. Nurodo, kad teismas vadovavosi išskirtinai tik ieškovo ir jo žmonos parodymais, atsakovės1 parodymų nevertino, nors ji paaiškino, kad niekas ginčo sutarties pasirašymo metu nesitarė, kad ieškovui sumokėjus 20 000 Eur bus parduodamos visos 80 % akcijų, byloje esantys įrodymai (ginčo sutartis) patvirtina atsakovės1 parodymus, o ne ieškovo. Pažymi, kad atsakovė1 būdama jaunesnė ir dėl pasitikėjimo suteikė ieškovui neribotą laisvę valdyti bendrovę (nuostolingai) ir užregistravo jį bendrovės savininku. Mano, kad teismas iškraipė ginčo sutarties turinį, kadangi sutartyje aiškiai nurodyta apmokėjimo tvarka ir nuosavybės teisių į akcijas perleidimo momentas. Pažymi, kad ieškovas ir jo žmona kalba angliškai, ieškovas yra išsilavinęs, nurodė, kad yra pedagogas, todėl galėjo suprasti sutarties turinį. Pažymi, kad ieškinys pareikštas dėl to, kad jam nereikia bendrovės, nes jis savo veiksmais išvaistė bendrovės turtą, suprato, kad nepajėgia vystyti verslo. Dėl ieškovo naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų nurodo, kad teismas priteisdamas ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas neatsižvelgė į tai, kad Kauno apygardos teismas panaikino pirmos instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl vertinama, kad ieškovo patirtos išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti priteisiamos. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovės 1 bylinėjimosi išlaidos yra daugiau nei 10 kartų mažesnės nei ieškovo į tai, kad byla nėra sudėtinga, į tai, kad buvo tik keli posėdžiai, buvo parengtas tik ieškinys. Pažymi, kad ieškovas sumokėjo atstovui už vertimo paslaugas, tačiau byloje nėra įrodymų, kad tam tikri vertimai jam buvo atlikti ir pateikti. Mano, kad šioje byloje ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra vertinamos, kaip neprotingos ir jos susidarė dėl pačio ieškovo pasirinkimo, kadangi jis nusprendė investuoti tokią neprotingai didelę sumą tokiam ginčui spręsti. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju, nėra abejonių, kad byla tikrai yra nesudėtinga, jos apimtis nėra didelė, buvo tik keli teismo posėdžiai, todėl yra pagrindas nukrypti nuo bendrųjų CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų taisyklių. Pažymi, kad ieškovo naudai buvo priteistos net ir tos bylinėjimosi išlaidos, kurios negali būti priteisiamos (prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių parengimas, atsiliepimo į atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių parengimą, vertimai, kurių byloje nėra), todėl pirmos instancijos teismas taip pat neteisingai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas.Teismask o n s t a t u o j a :IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnis).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, atsižvelgdamas ir į tai, kad nei ieškovė, nei atsakovas neprašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentųIeškovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nusprendė netenkinti ieškovo ieškinio (patikslinto) reikalavimų dėl 2024 m. gruodžio 26 d. – 2025 m. vasario 12 d. sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnio 3 dalies pagrindu. Nurodo, kad minėtu laikotarpiu ieškovas atsakovėms pervedė iš viso 9 326,74 Eur sumą, kadangi turėjo klaidingą įsitikinimą, kad ieškovas atsako savo turtu dėl uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) įsipareigojimų ir būtent todėl turi savo pinigus pervesti atsakovėms, be to, jei ieškovas būtų supratęs, kad jis kaip tariamas akcininkas neturi dengti bendrovės skolų, jis mokėjimų nebūtų atlikęs arba būtų perdavęs lėšas jas skolinant. Pažymi, kad ieškovas šiuo atveju lėšas ne skolino bendrovei, ką įprastai atlieka akcininkai, o perdavė, be to, teismas turėjo įvertinti, jog ieškovas nėra verslininkas, teisininkas, yra Filipinietis, pastorius. Mano, kad teismas tinkamai neatliko teisinės kvalifikacijos, neatsižvelgė į tai, kad pripažinus pagrindinę akcijų pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, visas ieškovo perleistas turtas turėtų būti gražintas, kita vertus, teismas taip pat netaikė ir nepagrįsto praturtėjimo instituto, kadangi atsakovės ieškovo turtą įgijo be teisinio pagrindo.Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė M. R. K. 2024 m. gruodžio 23 d. sudarė akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu sutarties šalys susitarė dėl 80 procentų uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijų pardavimo ieškovui. Po 5 darbo dienų (2025 m. sausio 2 d.), uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), atstovaujama atsakovės M. R. K., ir ieškovas sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu ieškovas buvo įdarbintas šios bendrovės direktoriaus pareigose. 2025 m. sausio 30 d. ieškovas buvo įtrauktas į bendrovės akcininkų sąrašą, kaip turintis 80 procentų bendrovės akcijų, kurių perleidimo data taip pat sutampa su ginčo sutarties sudarymo data - 2024 m. gruodžio 23 d. (valstybės įmonės Registrų centro 2025 m. vasario 19 d. duomenų apie juridinio asmens dalyvius išrašas). Ieškovas po ginčijamos 2024 m. gruodžio 23 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo laikė save bendrovės akcininku ir vadovu.Ieškovas, faktiškai valdydamas uždarąją akcinę bendrovę (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2024 m. gruodžio 26 d. – 2025 m. vasario 12 d., atliko 8 bankinius pavedimus atsakovėms M. R. K. ir uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini), tai yra laikotarpiu nuo 2024 m. gruodžio 26 d. iki 2025 m. sausio 8 d. pervedė atsakovei M. R.K. 3 726,74 Eur sumą už Filipinų mangus, bakalėjos prekes, kavinės nuomą ir laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 13 d. iki 2025 m. vasario 12 d. pervedė atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) 5 600 Eur sumą, mokėjimo paskirtyse nurodydamas „sąskaitos papildymas“. Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog ieškovas mokėjimo pavedimus atliko atsakovei M. R.K. nurodant, kad lėšos reikalingos atsiskaityti su bendrovės tiekėjais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad atsakovė M. R. K. nurodė ieškovui, kad lėšos reikalingos atsiskaityti su tiekėjais, konstatavo, jog ieškovas veikė savo rizika, analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorių tokiomis pačiomis sąlygomis, dėl ko nusprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.90 straipsnio 3 dalies pagrindu, tai yra sudarytus suklydus. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Jeigu šalis sudarė sutartį klaidingai suprasdama faktines ar teisines aplinkybes, taikytinos taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tačiau, jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, šios taisyklės netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610-378/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017).Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo taikymo sąlygas (nutarties 13-14 punktai), pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tirdamas ieškovo nurodomas aplinkybes dėl laikotarpiu nuo 2024 m. gruodžio 26 d. – 2025 m. vasario 12 d. sandorių pripažinimo negaliojančiais, netyrė ir nenustatinėjo kokio pobūdžio sandoriai iš tiesų tarp ieškovo ir atsakovių buvo sudaryti, kuriuos teismo sprendimu prašoma pripažinti negaliojančiais, kadangi bylos duomenimis, pavedimai buvo atlikti atsakovei M. R.K. žodžiu nurodant, kad lėšos reikalingos bendrovės veiklai (mokėjimams už mangus, nuomą ir pan.). Antra – pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino ieškovo nurodomų argumentų pagrįstumo, jog jis neturi verslo patirties, gyvena Lietuvos Respublikoje ribotą laiką, jo profesinė veikla nėra susijusi su verslu ar teisės sritimi, tai yra pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nenustatinėjo, kurie taip pat Kasacinio teismo praktikoje laikytini kriterijais (nutarties 14 punktas), siekiant įvertinti ar buvo suklysta dėl sandorio sudarymo. Pažymėtina ir tai, kad Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, jog faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio (pagal pareigas), vadovaudamasis teisės normomis ir yra nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019). Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014). Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų; faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023).Įvertinus ieškovo ieškiniu (patikslintu) suformuluotus reikalavimus nustatyta, kad ieškovas teikdamas patikslintą ieškinį, be kita ko nurodė, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti turto gavimo be pagrindo taisyklės tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti, taigi viena vertus, ieškovas patikslintu ieškiniu įrodinėjo, kad jis laikotarpiu nuo 2024 m. gruodžio 26 d. – 2025 m. vasario 12 d. sudarė sandorius, kuriuos prašo teismo pripažinti negaliojančiais dėl suklydimo, kita vertus, patikslintame ieškinyje nurodytos aplinkybės (ieškinio pagrindas) taip pat leidžia daryti išvadą, jog ieškovas taip pat nurodė, kad lėšos 9 326,74 Eur sumai iš tiesų galėjo būti perduotos be teisinio pagrindo atsakovėms, dėl ko pirmosios instancijos teismas, turėdamas pareigą kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, neatsižvelgė į ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytus argumentus, kas sudarytų galimybę spręsti klausimą dėl nepagrįsto instituto taikymo galimybės. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas reglamentuojamas CK 6.137–6.242 straipsniuose. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020).Aiškindamas nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, subsidiariai gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022).Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl 9 326,74 Eur sumos priteisimo ieškovui, tinkamai nekvalifikavo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, neatsižvelgė į ieškovo nurodomus argumentus, jog lėšos buvo perduotos atsakovėms nesant tam teisinio pagrindo. Kita vertus, sprendžiant klausimą dėl 2024 m. gruodžio 26 d. – 2025 m. vasario 12 d. sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnio 3 dalies pagrindu, pirmosios instancijos teismas nenustatė kokių konkrečių sandorių pagrindu buvo perduotos lėšos, neįvertino ieškovo nurodomų argumentų pagrįstumo, jog jis neturi verslo patirties, gyvena Lietuvoje ribotą laiką, yra Filipinietis, o jo profesinė veikla nėra susijusi su verslu ar teisės sritimi dėl ko taip pat sprendžiant klausimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kaip sudarytus suklydimo įtakoje, teismas neatsižvelgė į Kasacinio teismo praktikoje nurodytus kriterijus, reikšmingus sprendžiant klausimą ar sandorį sudariusi šalis iš tiesų suklydo (nutarties 14 punktas). Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bylos esmės neatskleidimas yra pagrindas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuo atveju, jei pagal pateiktus byloje įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dėl apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui šiuo pagrindu spręstina atsižvelgiant į du kriterijus: 1) neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, bei 2) procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-469/2023, 34 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad bylos esmė nebuvo tinkamai atskleista, tai yra pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl patikslintame ieškinyje nurodytų aplinkybių, jog ieškovo lėšos buvo perduotos galimai tam nesant teisinio pagrindo, kas sudarytų galimybę spręsti klausimą dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo galimybės byloje. Kita vertus, teismas spręsdamas klausimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nenustatė kokie konkretūs sandoriai buvo sudaryti ir ar ieškovas pagal savo amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes iš tiesų galėjo suklysti dėl sandorių esmės. Dėl šių aplinkybių nutariama pirmosios teismo instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimų dėl 2024 m. gruodžio 26 d. – 2025 m. vasario 12 d. sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnio 3 dalies pagrindu netenkinti panaikinti ir šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas)Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė netenkinti ieškovo reikalavimo priteisti 123,29 Eur pavėluoto mokėjimo palūkanas, ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Civilinio kodekso 6.210 ir 6.261 straipsnius, prievolės pagrindo, kaip atsirandančios įstatymo pagrindu. Pažymi, kad terminas tokiai prievolei atsirasti yra skaičiuojamas nuo restitucijos, kaip prievolės atsiradimo momento, restitucijos atsiradimo momentas negaliojančios (niekinės) sutarties atveju sutampa su jos sudarymo momentu (ab initio). Teigia, kad atsakovė M. R. K. buvo raštiškai 2025 m. vasario 28 d. informuota apie sutarties absoliutų negaliojimą nuo jos sudarymo momento, tačiau restitucijos faktiškai pareikalavo tik 2025 m. kovo 14 d., todėl atsakovei M. R. K. kyla pareiga mokėti kompensuojamąsias palūkanas. Su šiais ieškovo argumentais nesutiktina. Ieškovas, pareiškęs ieškinį (patikslintą) taip pat prašė priteisti iš atsakovės M. R. K. 123,29 Eur pavėluoto mokėjimo palūkanas už 45 dienų laikotarpį, skaičiuojant nuo 2025 m. kovo 14 d. iki 2025 m. balandžio 28 d.. Ieškovo reikalavimas dėl pavėluoto mokėjimo palūkanų grindžiamas tuo, kad ieškovas atsakovę M. R. K. 2025 m. vasario 27 d. informavo apie sutarties absoliutų negaliojimą nuo jos sudarymo momento ir pareikalavo 20 000 Eur grąžinti iki 2025 m. kovo 14 d.. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas 2025 m. vasario 27 d. teikė pretenziją atsakovei M. R. K., kurioje nurodė, kad šalių sudaryta 2024 m. gruodžio 23 d. sutartis sudaryta nesilaikant tokiai sutarčiai keliamų imperatyvių notarinės formos reikalavimų, todėl ji yra laikoma niekine arba negaliojančia, o pardavėja (atsakovė M. R.K.) yra nepagrįstai įgijusi 20 000 Eur sumą. Pretenzija ieškovas suformulavo šį reikalavimą: nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šios pretenzijos išsiuntimo dienos (iki 2025 m. kovo 14 d.) sumokėti 20 000 Eur sumą kaip restituciją, nurodyto dydžio sumą pervedant į ieškovo banko sąskaitą. Pažymėtina, kad šioje pretenzijoje nenurodoma, kad už ieškovo nustatyto vienašalio reikalavimo nevykdymą bus skaičiuojamos palūkanos. Tokio pobūdžio palūkanos nebuvo numatytos nei 2025 m. gruodžio 23 d. sutartyje ar kitoje šalių susirašinėjimo medžiagoje. CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (2 dalis).Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą, pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą, pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014; 2023 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-378/2023).Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, jog dėl palūkanų mokėjimo tarp sutarties šalių jokio susitarimo nebuvo, į tai, kad ieškovo pateikta 2025 m. vasario 27 d. pretenzija nesukūrė jokios naujos prievolės atsakovei M. R. K., kurią pažeidusi atsakovė turėtų mokėti palūkanas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo prašomos priteisti palūkanos yra skaičiuojamos nuo ieškovo vienapusiškai nustatyto termino, o ir nesant atsakovės prievolės, kurią ieškovo teigimu ji pažeidė 2025 m. kovo 14 d.. Kita vertus, ieškovas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas pripažino 2024 m. gruodžio 23 d. šalių sudarytą akcijų pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ir taikė restituciją, kadangi šalys nesilaikė privalomos notarinės formos reikalavimų (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Taikant restituciją, siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Restitucijos tikslas - atkurti dėl neteisėto sandorio pažeistą šalių turtinės padėties pusiausvyrą, tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo, todėl atsižvelgiant ir į tai, ieškovas taip pat neturi teisės reikalauti palūkanų iš sandorio, kuris pripažintas negaliojančiu, darant išvadą, jog apeliantė pažeidė minėtos prievolės įvykdymo terminus. Atsižvelgiant į tai, ieškovo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pirmosios instancijos teismas nusprendė nepriteisti palūkanų ieškovui, atmestini kaip nepagrįsti, nesudarantys pagrindo šioje dalyje pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Dėl atsakovės M. R. K. apeliacinio skundo argumentų.Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas tenkino ieškovo ieškinį nurodo, kad teismas neteisingai taikė teisės normas reglamentuojančias akcijų pirkimo – pardavimo preliminarios ir pagrindines sutarčių formos reikalavimus, nesiaiškino šalių tikrųjų ketinimų sudarant ginčo sutartį, nesivadovavo ginčo sutarties turiniu, ieškovo parodymams suteikė išskirtinę įrodomąją galią. Teigia, kad ieškovas ir jo žmona darė psichologinį spaudimą, o atsakovė M. R.K. gerbdama ieškovus, atsižvelgiant į jų garbų amžių, suteikė ieškovui laisvę valdyti bendrovę ir ieškovą įregistravo bendrovės akcijų savininku. Pažymi, kad ginčo akcijų pirkimo – pardavimo sutarties 7 punkte taip pat aiškiai nurodoma, kad nuosavybės teisė į akcijas ieškovui pereina nuo to momento, kai jis įvykdo visus sutarties 4 punkte nustatytus mokėjimus.Remiantis ieškovo ir atsakovės M. R. K. sudarytos 2024 m. gruodžio 23 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygomis nustatyta, kad 4.1 punktu sutarties šalys susitarė, jog 80 procentų akcijų kaina yra 96 000 Eur, o 4.3 punkte nustatė mokėjimų tvarką, tai yra pradinio įnašo suma nurodyta 20 000 Eur, o likusi 76 000 Eur mokama dalimis per 18 mėnesių (po 4 222 Eur). Sutarties 7.1 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į akcijas pereina pirkėjui (ieškovui) įvykdžius sutarties 4 punkte nurodytas nuostatas, t. y. visa apimtimi įvykdžius mokėjimus. Pirmosios instancijos teismas vertindamas ginčijamos 2024 m. gruodžio 23 d. sutarties sąlygas, šalių elgesį sutartinių santykių metu, sprendė, jog šiuo atveju buvo sudaryta ne preliminari akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, o sudarant minėtą sutartį tarp šalių faktiškai susiklostė akcijų pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, ieškovas buvo įregistruotas kaip akcijų savininkas ir faktiškai įsigijęs 80 procentų akcijų valdė bendrovę, todėl sutarties šalys minėta sutartimi susitarė dėl mokėjimų išdėstymo.Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-933/2026).Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sutarties turinys turi būti aiškinamas taikant CK įtvirtintų metodų visumą, subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas, kuriuo siekiama tikrųjų sutarties šalių ketinimų nustatymo, ir sutarties teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023).Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017).Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-421/2021). Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo metodą, taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019). Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-387/2022).Atsakovė apeliaciniame skunde pirmiausia nurodo, kad pagal šalių sudarytos 2024 m. gruodžio 23 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas ji buvo preliminari, kadangi ieškovui akcijos turėjo būti perleistos tik atlikus visus mokėjimus. Kaip minėta nutarties 32 punkte, tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl ginčo sutarties vertinimo kaip preliminarios, neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (valios) sudarant ginčo sutartį, o ir antra – faktinio šalių elgesio sudarius ginčo sutartį. Remiantis byloje esančių rašytinių įrodymų visumą nustatyta, kad 2024 m. gruodžio 23 d. sudarius ginčo sutartį, po 5 darbo dienų (2025 m. sausio 2 d.), uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), atstovaujama atsakovės, ir ieškovas sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu ieškovas buvo įdarbintas šios bendrovės direktoriaus pareigose, o 2025 m. sausio 30 d. ieškovas buvo įtrauktas į bendrovės akcininkų sąrašą, kaip turintis 80 procentų minėtos bendrovės akcijų, kurių perleidimo data taip pat sutampa su ginčo sutarties sudarymo data - 2024 m. gruodžio 23 d. (valstybės įmonės Registrų centro 2025 m. vasario 19 d. duomenų apie juridinio asmens dalyvius išrašas). Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog iš tiesų sudarant 2024 m. gruodžio 23 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį šalys išreiškė valią, jog ieškovas minėtos sutarties pagrindu tampa bendrovės didžiuoju akcininku ir faktiškai perima bendrovės valdymą. Kaip minėta, per itin trumpą laiko tarpą (5 darbo dienas), ieškovas tapo bendrovės direktoriumi, buvo įregistruotas kaip bendrovės akcininkas, turintis kontrolinį akcijų paketą ir po ginčo sutarties sudarymo (2024 m. gruodžio 23 d.), ieškovas po kelių dienų, tai yra 2024 m. gruodžio 26 d. pradėjo atlikti įvairius finansinius mokėjimus, reikalingus bendrovės veiklai. Kaip minėta, ieškovas po ginčijamos 2024 m. gruodžio 23 d. sutarties sudarymo laikė save bendrovės akcininku ir faktiniu vadovu, tai patvirtina įvairūs ieškovo atlikti veiksmai, valdant verslo veiklą (mokėjimai už įvairius produktus, nuomą ir pan.). Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad faktiškai pagal ginčo sutartį ieškovas negalėjo būti laikomas bendrovės akcininku, tačiau ši atsakovės pozicija iš esmės prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kuriais remiantis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovė taip pat faktiškai laikė ieškovą bendrovės akcininku - pirmiausia, atsakovė 2025 m. vasario 26 d. rašte (atsakyme ieškovui) nurodė: „(ieškovo) teisinė padėtis yra aiškiai apibrėžta“; „esu mažoji akcininkė“; „(ieškovas) turėtų juos (darbuotojus) informuoti apie jų tolimesnę ateitį bendrovės veikloje“, taigi sudarius minėtą ginčijamą sutartį, tiek ieškovas, tiek ir atsakovė, tai yra abi ją sudariusios sutarties šalys laikė, kad ieškovas yra bendrovės akcininkas, turintis kontrolinį akcijų paketą, o atsižvelgiant į tai, jog ieškovas įsigijo 80 procentų akcijų, apeliantė 2025 m. vasario 26 d. rašte nurodė, kad ji yra „mažoji bendrovės akcininkė“, taigi nors ginčo sutartyje nurodoma, kad ieškovas akcijų savininku taps tik išmokėjęs visą sumą už jas, tačiau faktiškai šalių atlikti veiksmai, leidžia daryti išvadą, jog sutarties šalys sudarydamos 2024 m. gruodžio 23 d. sutartį, iš tiesų susitarė dėl akcijų perleidimo, atsakovė po sutarties sudarymo atliko nuoseklius ir kryptingus veiksmus, kurių pagrindu ieškovas faktiškai perėmė bendrovės valdymą ir jos akcijas, tai yra įdarbino ieškovą direktoriumi, įregistravo jo įsigytas akcijas, be kita ko, nurodant, kad jos įsigytos ginčo sutarties sudarymo metu 2024 m. gruodžio 23 d., kas leidžia daryti išvadą, jog tiek ieškovas, tiek ir atsakovė sudarydami ginčo akcijų pirkimo – pardavimo sutartį iš tiesų susitarė dėl akcijų pardavimo, kurių mokėjimas buvo išdėstytas dalimis. Atsakovė nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino jos paaiškinimų, tačiau su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Atsakovė teigia, kad ieškovas akcininku buvo įregistruotas tik dėl ieškovo ir jo sutuoktinės spaudimo, pagarbos ieškovams, tačiau tokia atsakovės pozicija, įvertinus byloje esančius įrodymus, laikytina neįrodyta ir deklaratyvia, atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie bet kokį galimą patirtą spaudimą (CPK 178 straipsnis), o ir kita vertus, atsakovės kryptingas ir nuoseklus elgesys, tai yra ieškovo įdarbinimas direktoriaus pareigose, akcijų perleidimas, ieškovo lėšų naudojimas bendrovės veikloje, leidžia daryti išvadą, jog atsakovė iš tiesų sudarius 2024 m. gruodžio 23 d. sutartį ir vėliau laikė, jog ieškovas yra bendrovės akcininkas, tokia atsakovės pozicija nurodoma ir jos pateiktuose rašytiniuose atsakymuose ieškovui, todėl atsižvelgiant į minėtų aplinkybių visumą, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės paaiškinimus, teiginiai, jog akcijos buvo įregistruotos tik dėl galimo patirto ieškovo ir jo sutuoktinės spaudimo, tarpusavio pasitikėjimo, laikytini neįrodytais ir deklaratyviais. Priešingai – šiuo atveju ginčijamos 2024 m. gruodžio 23 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties šalių elgesys leidžia daryti išvadą, jog sudarant minėtą sutartį, o ir vėliau sutarties šalys laikė, kad ieškovas yra įgijęs bendrovės akcijas, perėmęs faktinį bendrovės valdymą.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatydamas, jog ieškovas ir atsakovė M. R. K. 2024 m. gruodžio 23 d. sudarė akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertino rašytinį akcijų pirkimo – pardavimo sutarties tekstą, šalių elgesį tiek sutarties sudarymo tiek ir sutartinių santykių metu, dėl ko apeliacinės instancijos teismas nutaria, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti ir (ar) pakeisti apeliantės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teismeAtsakovė, pateikusi apeliacinį skundą taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nurodydama, kad 1) Kauno apygardos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl vertinama, kad ieškovo patirtos išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti priteisiamos, be to, nėra įrodymų apie išlaidas dėl patirtų vertimų paslaugų; 2) apeliantės bylinėjimosi išlaidos yra daugiau kaip 10 kartų mažesnės; 3) byla yra nesudėtinga, ginčas kilęs dėl vienos kelių lapų sutarties, byloje buvo tik keli teismo posėdžiai, ginčo suma yra beveik 50 procentų ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl net ir tenkinus pusė ieškinio reikalavimų, apeliantei tai yra didelė mokestinė našta.Kadangi bylos dalis gražinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis), tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovės apeliacinio skundo argumentus, į būtinybę apeliacinės instancijos teismui atsakyti į esminius šalies apeliaciniame skunde pateiktus faktinius ir teisinius argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-62-823/2025), įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, nesutinka su atsakovės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas ieškovui tas bylinėjimosi išlaidas, kurios buvo susijusios su atsiliepimu į apeliantės atskirąjį skundą parengimo išlaidų. CPK 93 straipsnio nuostatos reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles. Kertinis principas, kuriuo paremtos šios taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų išsprendimo galutinis rezultatas, t. y. stadija, kurioje teismas gali nustatyti ieškinio (priešieškinio) patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo priteisti ieškovui tų bylinėjimosi išlaidų, kurios buvo patirtos procese teikiant atsiliepimą į apeliantės atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuris buvo priimtas ir išnagrinėtas. Priešingai, kaip minėta, bylinėjimosi išlaidos yra paskirstomos atsižvelgiant į galutinį pareikštų reikalavimų išsprendimo rezultatą, todėl apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, už suteiktas teisines paslaugas, proporcingai tenkintai ieškinio daliai, atmestini, kaip nepagrįsti, be kita ko pažymint, jog apeliacinės instancijos teismas ištyręs šalių bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius rašytinius įrodymus, šalių procesinį elgesį byloje, nenustatė, jog šiuo atveju minėtos išlaidos yra nepagrįstos ir (ar) nebūtinos. Nesutiktina ir su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai priteisė ieškovui ir išlaidas, kurias jis patyrė dėl advokato padėjėjo atlikto procesinio dokumento vertimo. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus nustatė, kad 2025 m. lapkričio 25 d. sąskaitoje už ieškovui suteiktas teisines paslaugas nurodyta „Susipažinimas su atsakovės M. R. K. 2025 m. rugsėjo 10 d. atsiliepimu į patikslintą ieškinį (1 val.), procesinio dokumento vertimas į anglų kalbą ir pateikimas klientui (1 val.), kliento konsultavimas 2025 m. spalio 9 d. susitikimo metu dėl atsiliepimo argumentų, suderinant poziciją ir patikslinant ginčo aplinkybes (1 val.)“. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas yra Filipinų Respublikos kilmės, byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovui yra puikiai suprantama lietuvių kalba, be kita ko, ir teisiniai terminai. Pažymėtina, jog ieškovas teikdamas ieškinį nurodė, kad nemoka valstybinės kalbos, o atsakovė teikdama atsiliepimą į ieškovo ieškinį (Nr. (duomenys neskelbtini)) nepateikė vertimo į ieškovui suprantamą kalbą. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas, kaip proceso šalis, turi teisę susipažinti su byloje pateiktu atsiliepimu į ieškinį jam suprantama kalba, pareikšti savo poziciją tiek teismui, tiek ir jį atstovaujančiam atstovui dėl atsiliepimo argumentų, teismo vertinimu, šiuo atveju minėtos išlaidos laikytinos su šia byla susijusiomis kliento konsultavimo išlaidomis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas), todėl šios išlaidos pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintos bylinėjimosi išlaidomis. Ta aplinkybė, jog atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra mažesnės, taip pat nesudaro teisinio pagrindo vadovaujantis šia aplinkybe sumažinti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, be kita ko pažymint, jog dalį jų taip pat sudaro 777 Eur sumokėtas žyminis mokestis už ieškinio (patikslinto) reikalavimus. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.Ieškovas pateikė įrodymus, jog patyrė 213 Eur žyminio mokesčio išlaidų, 3 630 Eur advokato pagalbos išlaidų. Iš viso 3 843 Eur. Kadangi bylos dalis gražinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegijan u t a r i a :panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl 2024 m. gruodžio 26 d. – 2025 m. vasario 12 d. sandorių pripažinimo negaliojančiais ir paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas ir šią dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Teisėjos Kristina Domarkienė Jolanta Gailevičienė Erinija Kazlauskienė