Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Skersienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės IES1 ir atsakovo ATS1 (ATS1) apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 patikslintą ieškinį atsakovui ATS1, dalyvaujant institucijai, duodančiai išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir atsakovo ATS1 priešieškinį IES1 dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Apeliacine tvarka sprendžiama dėl tėvo, negyvenančio kartu su savo nepilnamečiais vaikais, bendravimo su jais tvarkos, siekiant užtikrinti realų vaikų ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimą, išsaugant vaikų teisę į šeimos ryšius, išlaikymo jiems dydžio ir išlaikymo vienam iš nepilnamečių vaikų įsiskolinimo priteisimo.

nutraukti (duomenys neskelbtini) ieškovės ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką, įrašo Nr. 1244, dėl abiejų sutuoktinių kaltės;

nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus KTA1 ir nepilnametės dukros KTA2 gyvenamąją vietą su ieškove;

priteisti iš atsakovo 330,00 Eur išlaikymą nepilnamečiam sūnui KTA1 ir 330,00 Eur išlaikymą nepilnametei dukrai KTA2 mėnesinėmis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos iki jų pilnametystės, šią sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, nustatant, kad vaikų išlaikymo lėšas tvarkys ieškovė uzufrukto teise;

nutraukus santuoką, ieškovei palikti santuokinę pavardę „IES1“, atsakovui palikti prigimtinę pavardę „ATS1“;

nustatyti nurodytą tėvo ATS1 ir nepilnamečių vaikų sūnaus KTA1 ir dukros KTA2 bendravimo tvarką;

atitinkamai padalyti šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą;

priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

nutraukti (duomenys neskelbtini) ieškovės ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką, įrašo Nr. 1244, dėl abiejų sutuoktinių kaltės;

nutraukus santuoką, ieškovei palikti santuokinę pavardę „IES1“, atsakovui palikti prigimtinę pavardę „ATS1“;

nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus KTA1 ir nepilnametės dukros KTA2 gyvenamąją vietą su ieškove;

priteisti iš atsakovo 120,00 Eur išlaikymą nepilnamečiam sūnui KTA1 ir 120,00 Eur išlaikymą nepilnametei dukrai KTA2 mėnesinėmis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos iki jų pilnametystės, šią sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, nustatant, kad vaikų išlaikymo lėšas tvarkys ieškovė uzufrukto teise;

nustatyti nurodytą tėvo ATS1 ir nepilnamečių vaikų sūnaus KTA1 ir dukros KTA2 bendravimo tvarką;

atitinkamai padalyti šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą;

priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Nesutinka, kad atsakovas su vaikais bendrautų tris savaitgalius per mėnesį. Tai pažeidžia tiek nepilnamečių vaikų, tiek jos interesus, nes jie turi teisę vienodą laiką leisti savaitgalius kartu. Teisingiausia būtų, kad atsakovas su nepilnamečiais vaikais bendrautų pirmą ir trečią mėnesio savaitgalį, pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos penktadienį ne vėliau nei 18 val. ir grąžindamas sekmadienį ne vėliau nei 18 val. Nesutinka, kad nepilnamečiai vaikai po savaitgalio bendravimo su atsakovu būtų pirmadienį nuvežti į jų ugdymo įstaigą. Atsakovas gyvena (duomenys neskelbtini), vaikų ugdymo įstaigos yra (duomenys neskelbtini), atstumas nuo atsakovo namų iki vaikų ugdymo įstaigos yra apie 60 km. Siekiant užtikrinti, kad pirmadienio rytą vaikai būtų laiku pristatyti į ugdymo įstaigą, jiems tektų keltis gerokai anksčiau nei įprasta. Toks režimo pakeitimas gali lemti miego trukmės sumažėjimą, dėl kurio suprastėtų vaikų savijauta, sumažėtų dėmesio koncentracija, padidėtų nuovargis ir dirglumas. Atsižvelgiant į tai, kad po savaitgalio daugumai vaikų natūraliai sudėtingiau adaptuotis prie darbo savaitės ritmo, papildomas ankstyvas kėlimasis pirmadienį turės neigiamą poveikį jų emocinei ir psichologinei būsenai bei ugdymo procesui. Dėl tos pačios priežasties nesutinka, kad atsakovas pasiimtų vaikus trečiadienį iš ugdymo įstaigos ir grąžintų juos į ugdymo įstaigą kitos dienos rytą. Atsakovas galėtų bendrauti su vaikais kiekvienos kalendorinės savaitės trečiadieniais, pasiimdamas vaikus iš ugdymo įstaigos nuo 17.00 val. iki 18.00 val. ir grąžindamas juos į jų gyvenamąją vietą iki 20.30 val. Taip pat nesutinka dėl siūlomo bendravimo atostogų metu. Darbo kodekse įtvirtinta darbuotojams suteikiamų 28 dienų kasmetinių mokamų atostogų trukmė, jos lygiomis dalimis turi būti paskirstytos vaikų tėvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Be to, šalių dukrai yra 2 metukai, jai šiuo metu ypatingai reikalinga mamos šiluma ir rūpestis. Todėl trijų savaičių buvimas be mamos dukrai sukeltų neigiamą poveikį jos psichologinei ir emocinei būsenai. Vasaros atostogos yra planuojamos iš anksto, kartais ir metų pradžioje, todėl mano, kad protingiausias ir teisingiausias perspėjimo terminas galėtų būti prieš tris mėnesius, kas atitiktų sąžiningumo, abipusio bendradarbiavimo principus ir užtikrintų realią galimybę suderinti ieškovės ir atsakovo interesus. Atsakovas, išvykdamas su nepilnamečiais vaikais ne ilgesniam nei 14 dienų laikotarpiui į užsienį, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų Europos Sąjungos, ar Europos Ekonominės Erdvės šalys, privalo gauti jos sutikimą.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) 2025 m. vasario 6 d. teismui pateiktoje išvadoje nurodė, kad galutinę išvadą pateiks teismui po visų įrodymų ištyrimo. Pažymėjo, kad vaikams ieškovės namuose yra sudarytos tinkamos sąlygos poilsiui, miegui, žaidimams. Esant poreikiui, vaikus padeda prižiūrėti kartu gyvenantys tėvai, sesuo. Tiek ieškovė, tiek atsakovas patvirtino, kad dalijasi vaikų priežiūra, sūnus KTA1 darbo dienomis gyvena pas tėvą, dukra KTA2 – pas motiną, savaitgaliais jie vaikų priežiūra apsikeičia. Abiejų tėvų namuose yra sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos vaikams gyventi, lavintis bei ugdytis. Abu tėvai vienodai myli savo vaikus, stengiasi jais rūpintis, šiuo metu dalijasi jų priežiūra. Neturi duomenų, kad atsakovo (ieškovės) bendravimas su vaiku(-ais) kenktų jų interesams, šiuo metu byloje nėra pateikta oficialių dokumentų, dėl kurių turėtų būti ribojamas ar nustatomas minimalus vieno iš vaiko tėvų bendravimas su vaiku, su kuriuo jis negyvena. Manytina, kad, vaiko (-ų) gyvenamąją vietą nustačius su vienu iš tėvų, su kartu negyvenančiu tėvu (motina) turėtų būti nustatyta maksimali vaiko(ų) bendravimo tvarka. Ieškovės prašomas išlaikymo dydis atitiktų nepilnamečių vaikų geriausius interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliaciniai skundai ir atsiliepimų į juos argumentai

pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2805-476/2025:

dalį dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, padidinant priteistą iš atsakovo ATS1 sūnui KTA1 išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki 330,00 Eur nuo ieškinio pateikimo dienos (2025 m. sausio 24 d.) iki jo pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją;

dalį dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, padidinant priteistą iš atsakovo ATS1 dukrai KTA2 išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki 330,00 Eur nuo ieškinio pateikimo dienos (2025 m. sausio 24 d.) iki jos pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją;

priteisti iš atsakovo ATS1 dukros KTA2 išlaikymo įsiskolinimo – 1 800,00 Eur – sumą, išlaikymo įsiskolinimą įpareigoti pervesti per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos į apeliantės banko atsiskaitomąją sąskaitą;

priteisti iš atsakovo ATS1 apeliantės naudai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal bylos nagrinėjimo metu pateiktus rašytinius įrodymus.

Apeliantė prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytam periodinių išmokų dydžiui.

Nurodo, kad, pagal CK 3.192 straipsnį, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas; materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai. 330,00 Eur kas mėnesį mokamų išmokų kiekvienam vaikui dydis pagrįstas byloje pateiktais įrodymais ir atitinka kasacinio teismo rekomenduojamą nepilnamečių vaikų poreikių patenkinimo išlaidų sumą, kad vaikai galėtų augti saugioje aplinkoje, turėtų reikiamas ugdymo priemones, aprangą ir visavertiškai maitintųsi, taip pat būtų užtikrintos nepilnamečių vaikų sveikatos ir laisvalaikio sąlygos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalųjį darbo užmokestį. Teismų praktikoje minima minimalioji mėnesinė alga yra žemutinė išlaikymo riba, kurią privalo užtikrinti tėvai, gaunantys minimalias pajamas. Laikoma, kad tokia suma užtikrina vaiko minimalius kasdienius poreikius maistui, aprangai, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt. Tačiau, siekiant, kad vaikas, suaugęs, taptų visaverte asmenybe, išlaikymo forma bei dydis negali būti ribojami vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus bei įgytus gebėjimus. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-378/2023).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad 2025 m. spalio mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybė jau buvo nustačiusi, jog nuo 2026 m. sausio 1 d. MMA bus 1 153,00 Eur, atskaičius mokesčius į rankas bus gaunama 847,00 Eur, o, padidėjus minimaliajam darbo užmokesčiui, augs ir bendras pajamų lygis bei periodinės išmokos, įskaitant ir nepilnamečių vaikų išlaikymą. Teismų praktikoje MMA yra žemutinė išlaikymo riba, kurią privalo užtikrinti tėvai, gaunantys minimalias pajamas. Laikoma, kad tokia suma užtikrina vaiko minimalius kasdienius poreikius maistui, aprangai, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt. Taigi abu tėvai nuo 2026 m. sausio 1 d., kad padengtų nepilnamečių vaikų poreikius, turėtų teikti po 423,50 Eur kiekvienam vaikui. Apeliantė, prašydama priteisti išlaikymą po 330,00 Eur kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis, atsižvelgė į teisingumo ir protingumo principus ir 847,00 Eur sumą sumažino 129,50 Eur, t. y. vaiko pinigais, kurie 2026 metais taip pat padidėjo 7 Eur. Įvertinus, kad nuo 2026 metų būtiniems vaikų poreikiams patenkinti reikalinga 717,50 Eur suma, ją dalijant abiem tėvams atsakovas turėtų skirti po 358,75 Eur. Apeliantė, siekdama išvengti papildomų finansinių išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, prašė teismo tenkinti jos reikalavimą ir priteisti iš atsakovo mažesnį, t. y. po 330,00 Eur dydžio, išlaikymą kiekvienam vaikui kas mėnesį. Supranta, kad po 2026 metų paslaugų ir poreikių kainos didės, tačiau ji pati prisiėmė įsipareigojimą taupydama (savo poreikių sąskaita) užtikrinti nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimą ir prašė teismo patenkinti patikslinto ieškinio reikalavimą – priteisti iš atsakovo po 330,00 Eur išlaikymą kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Tarnybos išvados, kurioje aiškiai išsakyta pozicija, kad apeliantės prašomas išlaikymo dydis atitiktų nepilnamečių vaikų geriausius interesus; kad visos abejonės dėl išlaikymo dydžio turėtų būti vertinamos mažamečių geriausių interesų naudai, jog jie turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdytis ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, galėtų patenkinti ne tik minimalius, bet ir būtiniausius savo poreikius.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino vaiko poreikių, kaip to reikalauja CK 3.192 straipsnio nuostatos, orientavosi išskirtinai į atsakovo galimybes ir tai, kad jis per mėnesį iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir atgal turės vykti mažiausiai 12 kartų savomis lėšomis, tačiau neįvertino byloje esančių įrodymų, kad vaikus į (duomenys neskelbtini) taip pat veža ir apeliantė, ir apeliantės sesuo. Toks teismo atliktas vertinimas prieštarauja civilinės teisės principams ir vaiko interesų prioritetui. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo, o ne vaikų interesais, pamiršdamas, kad atsakovas yra jaunas, darbingo amžiaus vyras, neturintis sveikatos sutrikimų, kuris privalo teikti išlaikymą vaikams, kad patenkintų jų būtinuosius poreikius. Priteisiant nepilnamečių vaikų išlaikymą, turi būti vertinama ne tik tėvų turtinė padėtis, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-684/2025 ir kt.).

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad atsakovas nenurodė nė vienos priežasties, kodėl nesiėmė aktyvių veiksmų savo finansinei padėčiai pagerinti. Pagal savo gebėjimus ir amžių atsakovas gali surasti geriau mokamą darbą ir įgyti naują profesiją. Teismas nevertino, kad atsakovas yra darbingo amžiaus, turi pastovias darbo pajamas, galimybes ieškoti papildomo darbo, įgyti naujų profesinių įgūdžių, vystyti individualią veiklą, siekdamas užtikrinti vaikų būtinuosius poreikius ir palankias sąlygas vaikams augti ir vystytis. Duomenų dėl atsakovo darbingumo sumažėjimo dėl sveikatos būklės byloje nėra. Taigi teismas įrodymus įvertino vienpusiškai, taip pažeisdamas objektyvumo, nešališkumo ir sąžiningumo principus. Pagal CPK 376 straipsnį, šeimos bylose teismo vaidmuo yra aktyvus ir teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, viršyti pareikštus reikalavimus, taikyti įstatymuose įtvirtintą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą.

Pažymi, kad teismo mažesnis išlaikymas gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai MMA dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija aiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamoms minimalioms pajamoms, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis panašiomis aplinkybėmis (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-490-619/2018).

Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo paskirstytas bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad atsakovas sąmoningai tęsė bylos nagrinėjimą. Apeliantė inicijavo teisminės mediacijos procesą, norėjo su atsakovu šią bylą užbaigti taikiu susitarimu, bet atsakovas neieškojo kompromisų ir sąmoningai laikėsi savo interesų, pamiršdamas savo vaikų poreikius ir interesus. Šiuo atsakovo elgesiu buvo pažeisti teisingumo ir sąžiningumo principai, nes apeliantė buvo priversta ne tik ilgiau dalyvauti teisminiame procese ir patirti papildomų finansinių sunkumų, kurie galėjo būti išvengti, jei atsakovas būtų bendradarbiavęs ir į pirmą vietą būtų iškėlęs vaikų interesus ir poreikius, o ne savo. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, jas paskirstydamas turi atsižvelgti į piktnaudžiavimo pobūdį, trukmę, pasikartojamumą, poveikį bylos nagrinėjimo operatyvumui ir ekonomiškumui, teisingumo ir protingumo principus bei kitas reikšmingas aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2805-476/2025:

dalį dėl atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos ir nustatyti bendravimo tvarką taip:

tėvas bendrauja su vaikais 3 (tris) savaitgalius per mėnesį, pasiimdamas juos iš jų ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos penktadienį ir kitą pirmadienį nuveždamas juos į jų ugdymo įstaigą. Dėl to, kuriais 3 (trimis) savaitgaliais tėvas bendrauja su vaikais, šalys susitaria tarpusavyje, o šalims nepavykus susitarti, tėvas su vaikais bendrauja pirmą, trečią ir ketvirtą mėnesio savaitgalį (1 punktas);

jeigu tėvas su vaikais bendrauja ilgąjį savaitgalį (kai penktadienis arba pirmadienis yra valstybinė šventė, t. y. ne darbo diena), tokiu atveju tėvas vaikus pasiima iš ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos ne darbo dienos išvakarėse ir nuveža juos į jų ugdymo įstaigą artimiausios darbo dienos rytą (2 punktas);

tėvas turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į ugdymo įstaigą kitos dienos rytą (3 punktas);

tėvas bendrauja su vaikais per lyginių metų katalikų šv. Kūčias ir šv. Kalėdas, pasiimdamas vaikus iš jų ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos gruodžio 23-ąją 17 val. ir grąžindamas gruodžio 25-ąją 10 val., o nelyginiais metais – pasiimdamas vaikus gruodžio 25-ąją 10 val. ir grąžindamas juos gruodžio 26-ąją 19 val. (4 punktas);

tėvas bendrauja su vaikais per lyginių metų katalikų šv. Velykas, pasiimdamas vaikus šv. Velykų išvakarėse 10 val. ir grąžindamas pirmąją šv. Velykų dieną 13 val., o nelyginiais metais – pasiimdamas vaikus pirmąją šv. Velykų dieną 13 val. ir grąžindamas juos antrąją šv. Velykų dieną 19 val. (5 punktas);

tėvas praleidžia su vaikais kiekvienų lyginių metų šventines dienas: Kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena; Birželio 24 d. – Joninės; Rugpjūčio 15 d. – Žolinės. Tėvas praleidžia su vaikais kiekvienų nelyginių metų šventines dienas: Vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena; Gegužės 1 d. – Tarptautinė darbininkų diena; Liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės) diena; Lapkričio 1 d. – Visų šventųjų diena; Lapkričio 2 d. – Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės. Tėvas pasiima vaikus šventinės dienos išvakarėse ir nuveža juos į ugdymo įstaigą artimiausios darbo dienos rytą. Jeigu šventinė diena sutampa su tėvo bendravimu su vaikais ilgąjį savaitgalį, šis punktas netaikomas (6 punktas);

tėvas turi teisę atostogauti su vaikais kiekvienais metais 5 (penkias) savaites, iš kurių 3 (tris) savaites bendraujama nepertraukiamai, jeigu tokios atostogos sutampa su vaikų atostogomis ugdymo įstaigose. Apie planuojamas atostogas tėvas informuoja vaikų motiną raštu (žinute, elektroniniu laišku, kt.) ne vėliau nei prieš 1 (vieną) mėnesį laiko (7 punktas);

tėvas atostogų metu turi teisę be ieškovės rašytinio sutikimo išsivežti vaikus į kitą Europos Sąjungos arba Europos Ekonominės Erdvės šalį. Vaikų motinos rašytinis sutikimas reikalingas tik tuo atveju, jeigu tėvas siekia išsivežti vaikus į ne Europos Sąjungos ir (arba) ne Europos Ekonominės Erdvės šalį (8 punktas);

numatyta bendravimo tvarka švenčių dienomis turi prioritetą prieš bendravimo tvarką atostogų metu ir prieš bendravimo tvarką, numatytą pirmame bendravimo tvarkos punkte, nebent šalys iš anksto susitartų kitaip. Tačiau nei vaikų motinos, nei tėvo atostogų su vaikais trukmė negali būti ilgesnė nei 3 (trys) savaitės (9 punktas);

tėvas turi teisę praleisti su vaikais Tėvo dieną, o vaikų motina – Motinos dieną. Tokiu atveju šis punktas turi pirmenybę prieš kitus bendravimo tvarkos punktus (10 punktas);

tėvas gali bendrauti su vaikais elektroninėmis nuotolinio ryšio priemonėmis neribotai, jeigu tai netrukdo vaikų miegui, ugdymo užsiėmimams ir būreliams (11 punktas);

sumažinti ieškovės IES1 naudai iš atsakovo priteistų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme dydį iki 2 780,60 Eur;

likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą;

priteisti iš ieškovės IES1 apelianto naudai visas jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apelianto vertinimu, ginčijamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai taikant ir aiškinant procesinės teisės normas, susijusias su įrodymų vertinimu ir bylinėjimosi išlaidų priteisimu, taip pat netinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, susijusias su bendravimo tvarkos nustatymu, todėl pakeistinas. Apelianto pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas skundžiamą bendravimo tvarką, neįvertino itin glaudaus apelianto ir vaikų ryšio, ieškovės darbo grafiko, taip pat neatsižvelgė į vaikų interesus, tėvų lygių teisių principą, dėl to nustatyta bendravimo tvarka nevisiškai atitinka CK įtvirtintas materialinės teisės normas, susijusias su bendravimo tvarka.

Remdamasis bylai reikšmingomis CK nuostatomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teigia, kad byloje nustatyta, jog tam tikrą laiką, t. y. nuo šalių gyvenimo skyriumi pradžios (2024 m. birželio mėnesio) iki 2025 m. birželio mėnesio, buvo susiklosčiusi faktinė apelianto ir vaikų bendravimo tvarka, pagal kurią tėvai su vaikais praleisdavo po pusę viso laiko. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl šios priežasties maksimalus apelianto ir vaikų bendravimo laikas nepažeis, o kaip tik patenkins vaikų interesus. Tokios pačios nuomonės buvo ir Tarnybos specialistai. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime apie tai nepasisakė, tačiau teismo nustatytos aplinkybes leidžia daryti išvadą, kad tarp apelianto ir vaikų yra susiformavęs stiprus ryšys. Taip pat byloje nustatyta, kad po to, kai šalys nustojo gyventi kartu, ieškovė iš (duomenys neskelbtini) išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. abu vaikai lanko darželį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, apelianto bendravimas su vaikais pagal principą „50:50 procentų laiko“ tapo neįmanomas.

Nepaisant šių teismo nustatytų aplinkybių, teismas nustatė tokią bendravimo tvarką, pagal kurios pirmąjį punktą apeliantas bendrauja su vaikais tik du savaitgalius per mėnesį, pasiimdamas vaikus iš jų ugdymo įstaigos penktadienį ir ateinantį pirmadienį ryte juos nuveždamas į ugdymo įstaigą. Kuriais konkrečiai savaitgaliais apeliantas bendrauja su vaikais, šalys susitaria tarpusavyje, o joms nesusitarus apeliantas bendrauja su vaikais pirmą ir trečią mėnesio savaitgalį. Apeliantas prašė nustatyti, kad jis su vaikais bendrauja tris savaitgalius per mėnesį, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, nustačius tėvo ir vaikų bendravimą tris savaitgalius per mėnesį, susidarytų tokia situacija, jog tėvo ir vaikų bendravimas būtų labiau orientuotas į poilsį, pramogas, veiklas, kurios vaikams kelia džiugias, pozityvias emocijas, o motinos ir vaikų bendravimas – kasdienės buities, rutinos, pareigų atlikimą. Teismo vertinimu, tokia tvarka pažeistų tiek vaikų, tiek motinos pozityvaus tarpusavio ryšio formavimą, sudarytų kliūtis ieškovei kurti bendras šeimos tradicijas, atrasti ją išskirtinai su vaikais siejančias veiklas, tuo labiau kad ieškovės darbo grafikas yra kintantis, yra tikimybė, kad jos ir vaikų savaitgalį jai dalį laiko gali tekti dirbti.

Nurodo, kad bendravimas du savaitgalius per mėnesį neleidžia jam su vaikais praleisti maksimalaus laisvo laiko ir pažeidžia vaikų interesus. Nėra priežasčių, ribojančių jo bendravimo su vaikais tvarką. Tokių priežasčių nesant, teismas privalėtų nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarką, pagal kurią vaikų praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarka turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikai praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikai galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą. Pažymi, kad mėnesiai kartais turi tris savaitgalius, todėl pirmosios instancijos teismui nustačius, kad jis su vaikais bendrauja du savaitgalius per mėnesį, reiškia, kad tam tikrais mėnesiais ieškovė su vaikais praleis tris savaitgalius. Kadangi metuose yra 52 savaitgaliai, todėl jis turi turėti galimybę su vaikais bendrauti bent 26 savaitgalius per metus. O, pagal teismo nustatytą bendravimo tvarką, jis su vaikais bendraus 24 savaitgalius per metus. Siekiant išlaikyti tėvų lygių teisių principą, turėtų būti nustatyta, kad tėvas su vaikais bendrauja arba lyginiais, arba nelyginiais metų savaitgaliais. Pagal teismo nustatytą bendravimo tvarką, daugiau laisvo vaikų laiko praleis ieškovė. Tokiu atveju vietoje bendravimo darbo dienomis apeliantas prašė nustatyti jo bendravimo su vaikais tvarką tris savaitgalius per mėnesį. Taip jam būtų kompensuotas žymiai retesnis bendravimas darbo dienomis. Ieškovei išsikėlus gyventi į (duomenys neskelbtini), jo bendravimas su vaikais darbo dienomis yra apsunkintas – jam yra sunku finansiškai važinėti į (duomenys neskelbtini) daugiau nei vieną darbo dieną per savaitę dėl jo sunkios turtinės padėties. Todėl bendravimas tris savaitgalius per mėnesį, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, kaip tik leistų abiem tėvams praleisti po vienodai laisvo vaikų laiko. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas su vaikais daugiau nei vienerius metus laiko bendravo pagal principą „50:50 procentų laiko“, dėl ko jo ryšys su nepilnamečiais vaikais yra itin stiprus, tokia drastiškai susiaurinta bendravimo tvarka neatitinka vaikų interesų, kadangi jie yra itin prisirišę prie tėvo.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, jog ieškovė dirba pagal suminės darbo laiko apskaitos tvarkaraštį. Tai reiškia, kad ieškovė netgi neturi galimybės praleisti po du ar tris savaitgalius per mėnesį su vaikais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nustatęs, kad ieškovės darbo grafikas yra kintantis, paties ieškovės tvarkaraščio, kuris nebuvo pateiktas byloje, nevertino. Pastebi, kad, baigus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, susiklostė tokia situacija, kai dėl ieškovės darbo grafiko daugumą savaitgalių su vaikais faktiškai praleidžia apeliantas. Ieškovei faktiškai negalint leisti laiko savaitgaliais su vaikais, jų geriausius interesus atitiks bendravimas tais savaitgaliais su tėvu. Siekiant teisinio apibrėžtumo, tokia tvarka turėtų būti nustatyta teismo procesiniu sprendimu, kadangi apeliantas ne visuomet gali pasikliauti vien tik ieškovės gera valia.

Pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė procesinės teisės normas, įtvirtintas CPK 98 straipsnio 1 dalyje, ir priteisė ieškovės bylinėjimosi išlaidas, kurios tiek buvo patirtos, tiek jas pagrindžiantys įrodymai buvo pateikti jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės. Todėl yra pagrindas ieškovės naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš apelianto 3 106,35 Eur (4 768 Eur x 65,15 proc.), apeliantui iš ieškovės – 2 371,19 Eur (3 182,80 Eur x 74,50 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Tačiau teismas visiškai nepagrįstai į ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas įtraukė išlaidas advokato padėjėjos teisinėms paslaugoms, kurias pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 5 000,00 Eur išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, taip pat ji byloje sumokėjo 168,00 Eur žyminį mokestį. Iš bendros sumos advokato teisinei pagalbai apmokėti išminusuojama 400,00 Eur suma pagal 2025 m. rugsėjo 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TM-025-032, įvertinus tai, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo atmestas. Remdamasis CPK 98 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu teigia, kad 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma negalėjo būti priteista, nes prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai buvo pateikti po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teigia, kad ieškovės atstovė pasibaigus 2025 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžiui, kurio metu bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas ir teismas išėjo priimti sprendimo, pateikė 2025 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. TM-025-044, suma – 500,00 Eur. Sąskaita išrašyta už: 1) pasirengimą 2025 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžiui; 2) klientės atstovavimą 2025 m. gruodžio 15 d. teismo posėdyje. Prie prašymo taip pat pridėtas bankinio pavedimo išrašas, iš kurio matyti, kad minėta sąskaita yra apmokėta, sumokėjus 500,00 Eur sumą. Tiek sąskaitos išrašymas, tiek jos apmokėjimas įvyko 2025 m. gruodžio 15 d., t. y. paskutinio teismo posėdžio dieną, tačiau šie dokumentai į EPP sistemą buvo įkelti jau po teismo posėdžio pabaigos, todėl tikėtina, kad sąskaita buvo išrašyta ir apmokėta taip pat po 2025 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio pabaigos. Nepaisant to, teismas 2025 m. gruodžio 16 d. rezoliucija priėmė minėtus įrodymus ir juos įtraukė į ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą, kuri, atsižvelgiant į ieškovės tenkintų reikalavimų dalį, buvo priteista iš apelianto. Tai leidžia teigi, kad iš ieškovės patirtų 4 768,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atimtina minėta 500,00 Eur suma. Todėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 4 268,00 Eur (4 768,00 – 500,00). Kadangi pirmosios instancijos teismas patenkino 65,15 proc. ieškovės reikalavimų, todėl ieškovės naudai priteistina bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti sumažinama iki 2 780,60 Eur (4 268,00 x 65,15).

ieškovės IES1 apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo;

priteisti iš ieškovės IES1 patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas įrodė, kad nepilnamečių vaikų poreikiai yra mažesni nei minimalioji mėnesinė alga, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Atsakovas pateiktais detaliais skaičiavimais ir juos pagrindžiančiais išlaidų įrodymais pagrindė, kad šalių nepilnamečių vaikų poreikiai yra žymiai mažesni nei minimalioji mėnesinė alga, kuri bylos nagrinėjimo metu sudarė 777,00 Eur (atskaičius mokesčius), kadangi nepilnamečiams vaikams lygiai tiek pat laiko būnant su atsakovu jis išleidžia žymiai mažesnes pinigų sumas, nei nurodo išleidžianti apeliantė. Kadangi šalys su nepilnamečiais vaikais šalims nustojus gyventi kartu daugiau nei metus laiko praleisdavo vienodai laiko, atsakovas surinko įrodymus apie tai, kiek jis faktiškai patiria išlaidų. Atsakovas vaikų išlaikymui išleidžia bendrą 394,00 Eur sumą, iš kurios 262,00 Eur tenka sūnui, o 132,00 Eur – dukrai. Iš bankinių pavedimų išrašų matyti, kad atsakovas pervesdavo apeliantei sumas už sūnaus lankomą darželį, logopedą, baseiną, vaikams perkamus drabužius, avalynę ir kitas išlaidas, kurias šalys dalydavosi lygiomis dalimis. Atsakovo pateiktos čekių ir kvitų kopijos patvirtina, kad jis patiria išlaidas vaikams būnant pas jį. Tai, kad apeliantė nepatiria vaikų poreikiams tenkinti tokių išlaidų, kokias ji nurodo patikslintame ieškinyje ir apeliaciniame skunde, patvirtina byloje pateikti ieškovės banko sąskaitų išrašai. Pavyzdžiui, apeliantė 2025 m. rugpjūčio mėnesį išleido 1 489,41 Eur sumą (į išlaidas nebuvo skaičiuojamos išlaidos advokato padėjėjai ir pervedimai į savo kitą sąskaitą). Ši suma turėjo būti skirta abiejų nepilnamečių vaikų ir pačios apeliantės poreikiams tenkinti. Todėl tenkinti vieno asmens poreikiams apeliantė išleidžia ne daugiau nei 500,00 Eur. Kad patikslintame ieškinyje nurodytų sumų ieškovė neišleidžia, patvirtina ir kitų mėnesių banko sąskaitos išrašai ir juose matomos išlaidos. Be to, atsakovas mažesnius vaikų poreikius įrodinėjo ir kritikuodamas apeliantės pateiktą nepilnamečių vaikų poreikių lentelę. Pastebėtina, kad apeliantė pirminiame ieškinyje prašė iš atsakovo priteisti po 250,00 Eur išlaikymo kiekvienam nepilnamečiam vaikui, tačiau praėjus keliems mėnesiams pareiškė patikslintą ieškinį ir prašomas priteisti sumas padidino iki 330,00 Eur kiekvienam vaikui. Apeliantei taip pat nurodė, kad nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 1 153,00 Eur padidėjo minimalioji mėnesinė alga. Tačiau pastebėtina, kad vien nuo to atsakovo darbo užmokestis nepasikeitė. Atsakovas gauna didesnį nei minimalųjį darbo užmokestį, o darbdavys vien dėl MMA padidėjimo nėra linkęs didinti atsakovo darbo užmokesčio. Nors atsakovo darbo užmokestis šiek tiek didėja, tačiau kyla ir atsakovo pragyvenimo išlaidos.

Nesutinka su ieškovės argumentu, kad, vertinant atsakovo turtinę padėtį, turėjo būti atsižvelgta ne tik į faktines gaunamas pajamas, bet ir į tai, kokias pastangas atsakovas deda, kad gautų didesnes pajamas. Byloje nustatyta, kad atsakovo turtinė padėtis nėra gera. Bendros atsakovo asmeniniams poreikiams ir vaikų poreikiams tenkinti išlaidos sudaro 831,90 Eur sumą. Apeliantė nepateikė duomenų apie savo gaunamas pajamas, tačiau bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jos pajamos per mėnesį sudaro apie 1 000,00 Eur. Jos turtinė padėtis yra panaši į atsakovo. Apeliantės argumentas, kad atsakovas nededa pakankamai pastangų, kad gautų didesnį darbo užmokestį, šiuo atveju gali būti taikomas ir pačiai apeliantei, kurios darbo užmokestis yra panašus į atsakovo. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Viena vertus, apeliantei tenka didesnė kasdienės vaikų priežiūros našta, tačiau atsakovas šioje civilinėje byloje siekia maksimalaus bendravimo su nepilnamečiais vaikais. Jeigu apeliantė už minėtą pinigų sumą nesugeba išlaikyti vaikų, atsakovas sutiktų, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų pakeista ir nustatyta su juo, taip atsakovui prisiimant kasdienę vaikų išlaikymo naštą. Šioje vietoje pažymėtina, kad atsakovas mėgino ieškoti geriau mokamo darbo, tačiau kol kas to jam nepavyko padaryti. Tačiau, kaip minėta, lygiai taip pat geriau mokamo darbo gali ieškotis ir apeliantė. Maža to, apeliantei prašant priteisti 330,00 Eur dydžio išlaikymą kiekvienam vaikui, apeliantė tokia pačia dalimi turėtų prisidėti prie vaikų išlaikymo. Tačiau iš jau minėtų apeliantės banko sąskaitos išrašų matyti, kad ji neišleidžia vaikams 1 320,00 Eur sumos (330 x 2 x 2). Nors išleidžiama bendra suma panaši, tačiau akivaizdu, kad apeliantė perka prekes ir paslaugas ne tik nepilnamečiams vaikams, bet ir sau, t. y. skiria taip pat ne mažesnę sumą asmeniniam pragyvenimui.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nepilnamečių vaikų išlaikymo dydį, atsižvelgė ir į kitas teismų praktikoje svarbiomis pripažįstamas aplinkybes. Šalims pradėjus gyventi skyriumi, apeliantė išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Šį sprendimą apeliantė priėmė vienvaldiškai, dėl to byloje ginčo nėra. Kadangi nustačius bendravimo tvarką būtent atsakovui tenka našta nepilnamečius vaikus pasiimti iš jų gyvenamosios vietos ir juos grąžinti, tai reiškia, kad kiekvieną savaitę atsakovas turės bent po vieną kartą vykti į (duomenys neskelbtini), pasiimti vaikus į (duomenys neskelbtini) ir vėliau juos nuvežti į (duomenys neskelbtini) bei pats grįžti namo į (duomenys neskelbtini). Atstumas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) sudaro apie 60 kilometrų. Todėl kiekvieną savaitę atsakovas įveiks ir šiuo metu įveikia bent po 240 kilometrų atstumą. Atsakovas neturėtų vienas prisiimti šių atsiradusių išlaidų, kurias nulėmė apeliantės asmeninis sprendimas. Todėl teismas pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę nustatydamas išlaikymo dydį nepilnamečiams vaikams. Teismo sprendime dėl bendravimo tvarkos nustatytas vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su kiekvienu iš tėvų yra svarbi aplinkybė, nuo kurios gali priklausyti iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) priteistino išlaikymo dydis. Pirmosios instancijos teismas nustatė pakankamai intensyvią bendravimo tvarką, o tenkinus atsakovo apeliacinį skundą, bendravimo tvarka taptų dar intensyvesnė. Maža to, iš atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovas šiuo metu su nepilnamečiais vaikais praleidžia panašiai laiko kaip ir apeliantė. Todėl teismas, nustatydamas priteistino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį, pagrįstai atsižvelgė į atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos intensyvumą.

Kaip apeliantė nurodo patikslintame ieškinyje, ji ir atsakovas kartu negyvena nuo maždaug 2024 metų birželio mėnesio. Šalims nustojus gyventi kartu, šalys praleisdavo panašiai laiko su nepilnamečiais vaikais. 2024 metų vasarą vaikai po lygiai laiko praleisdavo su apeliante ir atsakovu, t. y. vieną savaitę gyvendavo su apeliante, o kitą – su atsakovu. Nuo 2024 metų rugsėjo mėnesio atsakovas sūnų pasiimdavo iš jo gyvenamosios vietos sekmadienį vakare (apie 18 val.) ir grąžindavo apeliantei penktadienį vakare (apie 18 val.), o dukrą pasiimdavo penktadieniais vakare (apie 18 val.) ir grąžindavo ją į jos gyvenamąją vietą to paties savaitgalio 18 val. Faktinė bendravimo tvarka – atsakovas su sūnumi praleisdavo 5, o su dukra – 2 dienas per savaitę. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad tai neatitinka tikrovės, tačiau pati apeliantė tai patvirtino savo žodiniais paaiškinimais 2025 m. liepos 10 d. ir 2025 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžių metu. Tai sudaro apie 9 dienas per mėnesį, todėl apeliantė negali teigti, kad atsakovas visiškai neprisidėjo prie dukros išlaikymo. Byloje pateikti atsakovo bankinių pavedimų išrašai, iš kurių matyti, kad laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2025 m. liepos 15 d. atsakovas apeliantei pervedė iš viso 1 533,23 Eur abiejų vaikų išlaikymui. Tai atsispindi ir pateiktoje atsakovo detalizacijoje, kurioje nurodoma, kokios sumos kiekvieną mėnesį buvo pervedamos apeliantei ir kokia buvo jų tikslinė paskirtis. Sutinka, kad apeliantė daugiau prisidėjo prie dukros kasdienių poreikių tenkinimo, pavyzdžiui, maisto, komunalinių paslaugų išlaidų. Tačiau analogiškai atsakovas daugiau prisidėdavo prie sūnaus kasdienių poreikių tenkinimo, nes su juo praleisdavo 5 dienas per savaitę kiekvieną savaitę, o apeliantė su sūnumi praleisdavo tik 2 dienas per savaitę. Pagal apeliantės logiką, atsakovas galėtų reikalauti analogiško sūnaus išlaikymo įsiskolinimo iš apeliantės. Atsakovas niekada neskaičiavo vaikams patiriamų išlaidų atskirai, o jas skaičiavo kartu ir stengėsi visuomet prie vaikų poreikių prisidėti lygiomis dalimis. Todėl skaičiuojant abiejų vaikų poreikių tenkinimo išlaidas kartu atsakovas prie jų prisidėjo tokia pačia lygia dalimi kaip ir apeliantė. Pažymi, kad apeliantė iki pat kreipimosi į teismą dienos neprašė iš atsakovo jokių papildomų sumų, nereiškė jokių pretenzijų atsakovui dėl tariamo neprisidėjimo prie dukros poreikių tenkinimo. Apeliantė tokio reikalavimo nereiškė ir kartu su pirminiu ieškiniu. Toks apeliantės reikalavimas atsirado tik patikslinus savo ieškinio reikalavimus. Jos pozicija teisminio bylos nagrinėjimo metu keitėsi, todėl apeliantės pozicija šiuo klausimu vertintina kritiškai.

atsakovo ATS1 apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimo dalį dėl atsakovo bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais;

priteisti iš atsakovo ATS1 ieškovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nesutinka su apelianto siūlomu bendravimo tvarkos pakeitimu.

Nurodo, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio sutarimu, nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas). To siekdama, ieškovė visais būdais stengėsi susitarti su apeliantu dėl visų spręstinu klausimų, nutraukiant santuoką su apeliantu, bet apeliantas visada į pirmą vietą iškeldavo savo interesus ir neieškojo kompromisų, kad jo ir vaikų bendravimas bei teikiamas išlaikymas vaikams tenkintų išskirtinai vaikų interesus. Remiantis kasacinio teismo praktika, tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan. ir norus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

Pažymi, kad apeliantas tik pirmosios instancijos teisme siekė po bendravimo su vaikais savaitgalį ir ateinantį pirmadienį ryte nuvežti juos į ugdymo įstaigą, tačiau jau sausio, vasario mėnesiais vaikus grąžindavo sekmadienį apie 20 val. Ieškovei. Apelianto deklaruojamas noras kuo daugiau laiko praleisti su vaikais buvo principinis, siekiant suklaidinti teismą ir galimai sumažinti išlaikymo dydį nepilnamečiams vaikams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad, jei būtų tėvo ir vaikų bendravimas tris savaitgalius per mėnesį, susidarytų tokia situacija, kad tėvo ir vaikų bendravimas būtų labiau orientuotas į poilsį, pramogas, veiklas, kurios vaikams kelia džiugias, pozityvias emocijas, o motinos ir vaikų bendravimas – kasdienės buities, rutinos, pareigų atlikimą. Šiuo atveju sutiktina su teismu, nes apelianto pateiktos nuotraukos kartu su apeliaciniu skundu įrodo, kad apeliantas tik pramogauja ir žaidžia su vaikais. Apeliantas savo argumentuose remiasi kasacinio teismo praktika dėl abiejų tėvų praleidžiamo laiko su nepilnamečiais vaikais vienodumo, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą nustatydamas, kad skyrium gyvenantis apeliantas ir ieškovė su nepilnamečiais vaikais bendrauja po du savaitgalius per mėnesį.

Teigia, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl tėvo (motinos) bendravimo tvarkos su vaiku, reikia vadovautis būtent vaiko interesais, o ne tėvų pageidavimais ir poreikiais. Apeliantas reikalauja tokios bendravimo tvarkos, pagal kurią jis turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti vaikus trečiadienį iš ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į ugdymo įstaigą kitos dienos rytą. Tačiau 2026 metų sausio ir vasario mėnesiais apeliantas nė vieną trečiadienį neatvažiavo pabendrauti su vaikais. Taigi šis apelianto reikalavimas taip pat yra principinis, o ne tikslas kuo daugiau laiko skirti bendravimui su vaikais ir juos prižiūrėti. Atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas nekalba lietuviškai, jis negalėtų padėti vaikams paruošti namų darbų kitos dienos pamokoms. Šalių sūnus 2026 m. rugsėjo 1 d. eis į pirmą klasę, taigi prasidės intensyvus mokymasis mokykloje, kurioje visos pamokos bus lietuvių kalba. Po pamokų reikės padėti sūnui paruošti pamokas, o apeliantas, nesuprasdamas lietuvių kalbos, negalės to padaryti. Patenkinus apelianto prašymą, sūnus, o vėliau ir dukra į mokyklą bus pristatyti nepadarę namų darbų, o tai pažeis vaikų dienos ir ugdymo režimus. Apeliantas reikalaujama bendravimo tvarka iš esmės siekia vaikus auklėti taip, kad būtų galima ne visada padaryti namų darbus, kad nėra pareigos kiekvieną dieną būti atsakingiems ir rūpestingiems. Skyrium gyvenančių tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant turi būti vykdoma tik vaiko interesais. Vaiko ugdymo režimo pažeidinėjimas neatitinka vaiko interesų ir negali būti pateisinamas atsakovo pageidavimu ilgiau bendrauti su vaiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2022).

Nesutinka su apelianto argumentu, kad pastaruoju metu, baigus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, susiklostė tokia situacija, kai dėl ieškovės darbo grafiko jis faktiškai praleidžia daugumą savaitgalių su vaikais. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė 2025 m. gruodžio 30 d., o apelianto dėstomos aplinkybės yra dėl įvykių iki šio sprendimo priėmimo. Vieną savaitgalį, kuris priklausė ieškovei bendrauti su vaikais, apeliantas prašė duoti jam, kad jis galėtų pasiimti vaikus, nes atvažiuoja jo sesuo iš Vengrijos. Ieškovė, būdama geranoriška, sutiko, kad vaikai pabendrautų su apelianto giminaičiais. Apeliantas patikino, kad tą bendravimo savaitgalį kompensuos savo kitu bendravimo savaitgaliu, bet to neįvyko. Taip pat apeliantas gruodžio mėnesį, nepasitaręs ir nesiderinęs su ieškove, nupirko bilietus į Vengriją ir po fakto pasakė jai, kad vaikai 2026 m. sausio mėnesį skris su juo aplankyti senelių. Ieškovė, nenorėdama pyktis ir kelti stresinės situacijos, nuo kurios nukentėtų vaikai, vėl būdama geranoriška, sutiko išleisti vaikus į Vengriją kelioms savaitėms, o tai buvo jos savaitgaliai. Taip pat ieškovė jau žinojo, kad vasario mėnesį atostogaus, ir apeliantas patikino, kad ieškovė galės kompensuoti praleistus savo savaitgalius su vaikais.

Vertina, kad apelianto ginčijama bendravimo tvarka yra susijusi su jo siekiu sumažinti išmokos dydį. Pažymi, kad apeliantas pats savanoriškai neteikia pirmosios instancijos teismo nustatyto išlaikymo savo vaikams, todėl ieškovė priversta kreiptis į antstolį. Ieškovei už 2026 m. sausio mėnesį antstolis pervedė tik po 116,00 Eur už kiekvieną vaiką. Visos išlaidos patenkinti vaikų būtinuosius poreikius tenka ieškovei, o apeliantas tenkina tik savo poreikius ir piktybiškai nevykdo savo kaip tėvo pareigos išlaikyti savo vaikus. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės prašomos 330,00 Eur išlaikymo sumos kiekvienam vaikui, akcentavo, kad visa našta pasiimti vaikus ir sutartu laiku juos grąžinti yra perkelta išimtinai tik apeliantui, kuris dėl nustatytos bendravimo tvarkos per mėnesį iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir atgal turės vykti mažiausiai 12 kartų savomis lėšomis. Paminėtos aplinkybės ir pateikti įrodymai rodo, kad apeliantas darbo dienomis neatvažiuoja pabendrauti su vaikais, kad jam ne bendravimas su vaikais ir jų tinkama priežiūra aktualu, o pirmoje vietoje sudėliojami apelianto prioritetai ir norai. Nors apeliantas ir patiria išlaidų, kai šalių vaikai leidžia su juo, tačiau dėl to negali būti mažinamas vaikų išlaikymo dydis. Vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, ji paskirta vaiko išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise, todėl ieškovei tenka pareiga tvarkyti nepilnamečių vaikų išlaikymui priteistas lėšas, jas skirstyti ir naudoti išimtinai vaiko interesais. Teismo sprendimu vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas savaime nereiškia, kad tėvai negali gera valia teikti vaikui papildomo išlaikymo tiek teismo sprendime nustatyta, tiek ir kitokia forma. Toks tėvų elgesys atitinka CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, taip pat ir geros moralės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016).

Nesutinka, kad teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos 3 punkte nustatyta bendravimo tvarka švenčių dienomis būtų keičiama taip, kaip nori apeliantas, t. y. keičiant teismo nustatytą 13 val. laiką į apelianto norimą 10 val. Toks reikalavimas parodo, kad apeliantas nori tik sau patogios bendravimo su vaikais tvarkos, sumažindamas vaikų bendravimo laiką keliomis valandomis, grąžindamas juos keliomis valandomis anksčiau. Tai nėra patogu vaikams, nes vaikai šventiniu laikotarpiu norės pailsėti, o ne keltis anksti ryte, kad būtų susiruošę grįžti į gyvenamąją vietą, ir (ar) išvažiuoti pas apeliantą į namus. Pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog teismo nustatyta skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka vaiko tėvams ar vienam iš jų, jų subjektyviu vertinimu, yra nepatogi, vaiko tėvai ar vienas jų šios tvarkos laikytis nenori, nenustačius neigiamos nustatytos bendravimo tvarkos įtakos pačiam vaikui, negali būti pagrindas keisti teismo nustatytą bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2022).

Ginčija apelianto argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų. Pažymi, kad patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančius dokumentus buvo pateikusi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tik po 2025 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio tą pačią dieną buvo pateikta 2025 m. gruodžio 15 d. sąskaita faktūra Nr. TM-024-044, suma – 500,00 Eur. Kartu su prašymu taip pat pridėtas tos pačios dienos bankinio pavedimo išrašas, iš kurio matyti, kad minėta sąskaita yra apmokėta, sumokėta 500,00 Eur suma už suteiktas teisines paslaugas. Taigi iš anksto nebuvo galima numatyti, kiek laiko truks teismo posėdis, ir numatyti ieškovės atstovės darbo laiko, kuris būtų apmokestintinas, tik pasibaigus teismo posėdžiui tą pačią dieną buvo išrašyta sąskaita faktūra ir atliktas mokėjimas. Teigia, kad apeliantas apeliaciniame skunde remiasi kasacinio teismo praktika, kuri netaikytina šioje byloje, nes nėra tapačios aplinkybės. CPK 98 straipsnio nuostatos gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (inter alia (be kita ko), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015). Nesutinka, kad būtų išminusuota 400,00 Eur suma pagal 2025 m. rugsėjo 25 d. sąskaitą faktūrą TM-025-032. Ieškovė nuo pat bylos pradžios prašė teismo nustatyti laikiną bendravimo tvarką, nes manė, kad su apeliantu pavyks geranoriškai sutarti dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais. Bet, įpusėjus teismo procesui, išaiškėjo, kad apeliantas siekė ir toliau siekia apeliacinės instancijos teisme tokios bendravimo tvarkos, kuri tenkintų išskirtinai tik jo interesus. Teismas netenkino ieškovės prašymo, nes nebuvo pateikti įrodymai. Teigia, kad privalėjo ginti savo vaikų interesus, kad vaikai turėtų pakankamą laiką poilsiui ir tinkamai būtų pasirengę naujai savaitei, ir prašyti teismo nustatyti laikiną bendravimo tvarką su vaikais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliaciniai skundai atmetami.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių pateiktus apeliacinius skundus, absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), taip pat nenustatė aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinių skundų ribas. Todėl apeliantų apeliacinius skundus nagrinėja neperžengdama apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų ir remiasi jų teisiniais ir faktiniais pagrindais.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas.

Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių dėl atsakovo ir jo nepilnamečių vaikų nustatytos bendravimo tvarkos, nustatyto teikiamo išlaikymo dydžio, išlaikymo įsiskolinimo bei paskirstytų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliacinės instancijos teismui šalys teikia papildomus naujus įrodymus:

Ieškovė su atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą Nr. DOK-11152 (atsiliepimo į apeliacinį skundą priedas „Atsiliep.priedai į apeliac.skundą“) teikia papildomus įrodymus: 1) šalių susirašinėjimą SMS žinutėmis, įrodantį, kad 2026 m. sausio–vasario mėnesiais atsakovas nė vieną trečiadienį neatvažiavo pabendrauti su vaikais, o jis nori tokios bendravimo tvarkos, pagal kurią jis turėtų teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti nepilnamečius vaikus trečiadienį iš ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į ugdymo įstaigą kitos dienos rytą; kad savaitgalius ieškovė atidavė atsakovui, jog jis galėtų išvykti į Vengriją, o ne tai, kad susiklostytų situacija, kai dėl jos veiksmų atsakovas bendrauja su vaikais; 2) ieškovės mėnesinio grafiko kopiją, patvirtinančią, kad atsakovas žinojo, jog ieškovė atostogaus, ir jis patikino, kad ieškovė galės kompensuoti savo praleistus savaitgalius.

Atsakovas kartu su 2026 m. sausio 29 d. apeliaciniu skundu Nr. DOK-6381 teikia papildomus įrodymus: 1) šalių susirašinėjimą SMS žinutėmis (apeliacinio skundo priedas „Priedas Nr. 1_Šalių susirašinėjimas“); 2) atsakovo ir vaikų fotonuotraukas (apeliacinio skundo priedas „Priedas Nr. 2_Nuotraukos <...>“). Šie įrodymai pagrindžia, kad atsakovas dėl ieškovės darbo grafiko daugumą savaitgalių praleidžia su vaikais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Pažymėtina, kad šių juridinių faktų egzistavimas pats savaime nėra pakankamas naujiems įrodymams priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant klausimą, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018, 54–55 punktai). Taigi dalyvaujantiems byloje asmenims iš esmės yra suteikta galimybė pateikti naujus įrodymus ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau siekdami realizuoti šią savo procesinę teisę jie turi paisyti papildomų įstatyme nustatytų reikalavimų, užtikrinančių, kad jų veiksmai atitiktų apeliacinio proceso esmę – jie turi ne tik nurodyti naujai teikiamų įrodymų ryšį su nagrinėjama byla, tačiau taip pat pagrįsti, kodėl šie įrodymai yra teikiami tik šioje proceso stadijoje.

Nagrinėjamu atveju šalių teikiami įrodymai nors ir turi ryšį su šios apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie negali būti priimti ir vertinami, nes jie neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, bylai išspręsti pakanka rašytinės medžiagos, taip pat šalys apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodo, kaip teikiami nauji įrodymai gali lemti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės IES1 ir atsakovo ATS1 pateikti duomenys apeliacinės instancijos teisme negali būti priimti ir vertinami.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl skyrium gyvenančio tėvo – apelianto ATS1 ir jo nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos, teikiamo išlaikymo dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo. Apeliacinės instancijos teisme sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka atitinka pagrindinių tėvo bendravimo su vaikais principus, nustatytas nepilnamečių vaikų išlaikymo dydis yra teisėtas ir pagrįstas ir ar pagrįstai atmestas reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą.

CK 3.165 straipsnyje įtvirtinta: tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu; tėvai atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (1 dalis); tėvai privalo sudaryti sąlygas savo vaikams mokytis iki įstatymuose nustatyto amžiaus (2 dalis); visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas). Jeigu tėvai nesusitaria dėl klausimų, susijusių su vaiko auklėjimu, ginčą tarp tėvų sprendžia teismas (3.165 straipsnio 3 dalis). Tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad šalys į teismą kreipėsi prašydamos nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, išsprendžiant visus su tuo susijusius klausimus. Šalys turi du nepilnamečius vaikus: KTA1, gimusį (duomenys neskelbtini), ir KTA2, gimusią (duomenys neskelbtini).

Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis ir 3.170 straipsnis). Taigi ši teisė ir pareiga bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais, dalyvauti jų auklėjime išliko ir skyrium gyvenančioms ginčo šalimis.

CK 3.170 straipsnyje nustatyta: tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (1 dalis); vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (2 dalis); kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (3 dalis). Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi, tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktas). Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (inter alia, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014), o tai reiškia, kad teismo sprendimu, kuriuo nustatoma bendravimo su vaiku tvarka, turi būti nustatomos konkrečios bylos šalių pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-378/2021, 50 punktas).

Bendravimo tvarkos tikslas – užtikrinti realų vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimą, taip užtikrinant vaiko teisę į šeimos ryšius (inter alia, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020, 19 punktas). Tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, bendravimo su juo pagrindiniai principai: 1) bendravimo tvarka turi užtikrinti geriausius vaiko interesus, 2) bendravimo tvarka turi užtikrinti saugaus, tiesioginio ir pastovaus ryšio su atskirai gyvenančiu tėvu (motina) nuolatinį palaikymą; 3) tais atvejais, kai tėvas (motina) nebendrauja ar trukdo bendrauti kitam tėvui (motinai) su vaiku, teismas gali abiem tėvams ar vienam iš jų taikyti sankcijas dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymo ar netinkamo vykdymo, jei tai geriausiai atitinka vaiko interesus; 4) tais atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tiesioginis tėvo (motinos) ir vaiko bendravimas neatitinka geriausių vaiko interesų, turi būti užtikrintas netiesioginis, per tarpininką ar kitokios formos tėvo (motinos) ir vaiko šeiminių ryšių palaikymas; 5) teismas, nustatydamas tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi vertinti vaiko interesus ilgesnėje laiko perspektyvoje, todėl net ir tuo atveju, jei dėl vienų ar kitų priežasčių vaiko bendravimas su tėvu (motina) šiuo metu gali būti komplikuotas, teismas turi vertinti, ar bendravimo ribojimas nepakenks vaiko interesams ateityje; 6) teismas turi įvertinti, ar jo nustatoma tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka galės būti realiai įgyvendinta, todėl tais atvejais, kai vaikas išreiškia kategorišką priešiškumą bendrauti su tėvu (motina), turi būti stengiamasi nustatyti tokio priešiškumo priežastis, tėvo (motinos) ir vaiko tarpusavio santykius iki sprendimo priėmimo ir jų pokytį sprendimo vykdymo metu ir nustatyti priemones tokioms priežastims pašalinti ar sumažinti (galimai nustatant tėvo (motinos) bendravimą su vaiku per tarpininką); 7) vaikai patiria emocinę žalą ne tik dėl nuolat besitęsiančių tėvų konfliktų, bet ir dėl jiems, jų nuomonės svarbai primetamos tėvų atsakomybės už bendravimo tvarkos (ne)vykdymą, todėl teismas turi siekti išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko nuomonės ir norų svarbos vertinimo bei vaiko prigimtinio intereso užmegzti glaudesnį ryšį su kartu negyvenančiu tėvu (motina), jį saugoti ir plėtoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021, 34 punktas).

Šalys nuo 2024 m. birželio mėnesio pradžios gyveno atskirus gyvenimus. Nuo to laiko tėvo bendravimo su vaikais tvarka iš principo nusistovėjo pagal modelį „50:50 procentų laiko“, kurio laikymasis iš esmės negali būti įgyvendintas pasikeitus vaikų motinos gyvenamajai vietovei ir vaikams šioje vietovėje pradėjus lankyti ugdymo įstaigą.

Nutraukdamas šalių santuoką, pirmosios instancijos teismas nustatė vaikų gyvenamąją vietą su jų motina – ieškove IES1. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir atsižvelgęs į Tarnybos išvadą, konstatavo, kad apeliantas turi pakankamai įgūdžių prižiūrėti vaikus savarankiškai, vaikams jo draugija, rutina yra pažįstama, aplinka yra saugi, ir nustatė maksimalią skyrium gyvenančio tėvo apelianto ATS1 bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Ši bendravimo tvarka išdėstyta taip:

tėvas bendrauja su nepilnamečiais vaikais 2 (du) savaitgalius per mėnesį, pasiimdamas nepilnamečius vaikus iš jų ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos penktadienį ir kitą pirmadienį nuveždamas juos į jų ugdymo įstaigą. Dėl to, kuriais savaitgaliais atsakovas bendrauja su nepilnamečiais vaikais, šalys susitaria tarpusavyje, o šalims nepavykus susitarti, tėvas su nepilnamečiais vaikais bendrauja pirmą ir trečią mėnesio savaitgalį (1 punktas);

tėvas turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti nepilnamečius vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip iki 20 val., vaikus perduodamas ieškovei arba kartu su ja gyvenančiam kitam suaugusiam asmeniui (2 punktas);

tėvas bendrauja su nepilnamečiais vaikais per lyginių metų katalikų šv. Kūčias ir šv. Kalėdas, pasiimdamas nepilnamečius vaikus iš jų ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos gruodžio 23-ąją 17 val. ir grąžindamas gruodžio 25-ąją 13 val., o nelyginiais metais – pasiimdamas nepilnamečius vaikus gruodžio 25-ąją 13 val. ir grąžindamas nepilnamečius vaikus gruodžio 26-ąją 19 val. (3 punktas);

neporiniais metais Naujųjų metų sutikimo dieną ir pirmą Naujųjų metų dieną tėvas bendrauja su vaikais ir švenčia šventes, pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos pirmą bendravimo dieną ne vėliau nei 18 val. ir grąžindamas vaikus į jų gyvenamąją vietą paskutinę bendravimo dieną ne vėliau nei 18 val. (4 punktas);

tėvas bendrauja su nepilnamečiais vaikais per lyginių metų katalikų šv. Velykas, pasiimdamas nepilnamečius vaikus šv. Velykų išvakarėse 10 val. ir grąžindamas pirmąją šv. Velykų dieną 13 val., o nelyginiais metais – pasiimdamas nepilnamečius vaikus pirmąją šv. Velykų dieną 13 val. ir grąžindamas nepilnamečius vaikus antrąją šv. Velykų 19 val. (5 punktas);

tėvas praleidžia su nepilnamečiais vaikais kiekvienų lyginių metų šventines dienas: Kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena; Birželio 24 d. – Joninės; Rugpjūčio 15 d. – Žolinės. Tėvas praleidžia su nepilnamečiais vaikais kiekvienų nelyginių metų šventines dienas: Vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena; Gegužės 1 d. – Tarptautinė darbininkų diena; Liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės) diena; Lapkričio 1 d. – Visų šventųjų diena; Lapkričio 2 d. – Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės. Tėvas pasiima nepilnamečius vaikus šventinės dienos išvakarėse ne vėliau kaip iki 18 val. ir nuveža juos į ugdymo įstaigą artimiausios darbo dienos rytą (6 punktas);

tėvas su vaikais kiekvienais kalendoriniais metais švenčia Tėvo dieną, t. y. birželio pirmą sekmadienį, pasiimdamas vaikus birželio pirmą sekmadienį ne vėliau iki 10 val., ir nuveža juos į ugdymo įstaigą artimiausios darbo dienos rytą (7 punktas);

vaikų motina su vaikais kiekvienais kalendoriniais metais švenčia Motinos dieną, t. y. gegužės pirmą sekmadienį. Jei Motinos diena įeina į savaitgalį, kurį tėvas bendrauja su vaikais, tėvas vaikus parveža į vaikų gyvenamąją vietą iki šios dienos 10 val. (8 punktas);

tėvas turi teisę atostogauti su nepilnamečiais vaikais kiekvienais metais 5 (penkias) savaites, iš kurių 2 savaites bendraujama nepertraukiamai, jeigu tokios atostogos sutampa su nepilnamečių vaikų atostogomis ugdymo įstaigose. Apie planuojamas atostogas tėvas informuoja vaikų motiną raštu (žinute, elektroniniu laišku, kt.) ne vėliau nei prieš 1 (vieną) mėnesį laiko (9 punktas);

šalys atostogų metu turi teisę be kito iš tėvų rašytinio sutikimo išsivežti vaikus į kitą Europos Sąjungos arba Europos Ekonominės Erdvės šalį, tačiau apie planuojamas atostogas užsienio valstybėje privalo informuoti kitą iš tėvų ne vėliau kaip nei prieš 1 mėnesį. Motinos arba tėvo rašytinis sutikimas reikalingas tik tuo atveju, jeigu vienas iš tėvų siekia išsivežti vaikus į ne Europos Sąjungos ir (arba) ne Europos Ekonominės Erdvės šalį (10 punktas);

numatyta bendravimo tvarka švenčių dienomis turi prioritetą prieš bendravimo tvarką atostogų metu ir prieš bendravimo tvarką, numatytą pirmame bendravimo tvarkos punkte, o bendravimo tvarka atostogų metu turi prioritetą prieš bendravimo tvarką, numatytą pirmame bendravimo tvarkos punkte, nebent šalys iš anksto susitartų kitaip. Tačiau nei vaikų motinos, nei tėvo atostogų su nepilnamečiais vaikais trukmė negali būti ilgesnė nei 2 (dvi) savaitės (11 punktas);

specialiosios bendravimo tvarkos sąlygos, kai jos netaikomos atsakovui, taikomos ieškovei (12 punktas);

vaikų tėvas gali bendrauti su nepilnamečiais vaikais elektroninėmis nuotolinio ryšio priemonėmis neribotai, jeigu tai netrukdo nepilnamečių vaikų miegui, ugdymo užsiėmimams ir būreliams (13 punktas).

Siekdamas užtikrinti vaikų poreikius, pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti po 250,00 Eur kiekvienam vaikui išlaikymo išmokos, atmesdamas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 800,00 Eur išlaikymo įsiskolinimą dukrai, apskaičiuotą nuo 2024 m. birželio mėnesio iki ieškinio padavimo teismui dienos.

Šalys su šiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka.

Dėl nustatytos apelianto bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos teisėtumo ir pagrįstumo

Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas skundžiamą bendravimo tvarką, neįvertino itin glaudaus apelianto ir vaikų ryšio, ieškovės darbo grafiko ir pasikeitusios gyvenamosios vietovės, taip pat neatsižvelgė į vaikų interesus, tėvų lygių teisių principą, todėl nepagrįstai nustatė, kad jis su nepilnamečiais vaikais bendrauja tik du savaitgalius per mėnesį, kad jis tik vieną darbo dieną per savaitę gali pasiimti vaikus iš ugdymo įstaigos ir turi grąžinti juos į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip iki 20 val. Teisėjų kolegija su tuo negali sutikti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir atsižvelgęs į Tarnybos išvadą, konstatavo, kad apeliantas turi pakankamai įgūdžių prižiūrėti vaikus savarankiškai, vaikams jo draugija, rutina yra pažįstama, aplinka yra saugi, ir nustatė maksimalią skyrium gyvenančio tėvo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką. Tai nustatydamas, teismas nusprendė, kad tėvo bendravimas būtent du savaitgalius per mėnesį atitinka tėvų lygiateisiškumo, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Šį klausimą spręsdamas, teismas įvertino tą aplinkybę, kad įprastomis darbo dienomis laisvas motinos ir vaikų bendravimas yra apribotas dėl vaikų ugdymosi ugdymo įstaigoje, papildomų logopedo, plaukimo ir kitų popamokinių veiklų, lankymosi pas gydytojus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustačius tėvo ir vaikų bendravimą tris savaitgalius per mėnesį susidarytų tokia situacija, kad tėvo ir vaikų bendravimas būtų labiau orientuotas į poilsį, pramogas, veiklas, kurios vaikams kelia džiugias, pozityvias emocijas, o motinos ir vaikų bendravimas – kasdienės buities, rutinos, pareigų atlikimą. Tokia tvarka pažeistų tiek vaikų, tiek motinos pozityvaus tarpusavio ryšio formavimą, sudarytų kliūtis ieškovei kurti bendras šeimos tradicijas, atrasti ją išskirtinai su vaikais siejančias veiklas, tuo labiau kad ieškovės darbo grafikas yra kintantis, yra tikimybė, kad jos ir vaikų savaitgalį jai dalį laiko gali tekti dirbti. Dėl šios priežasties teismas taip pat nusprendė netenkinti ir apelianto prašymo nustatyti, kad ilgąjį savaitgalį jis vaikus pasiima iš jų ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos ne darbo dienos išvakarėse ir nuveža juos į jų ugdymo įstaigą artimiausios darbo dienos rytą.

Sutiktina su apelianto argumentu, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas; kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktas). Šiame kontekste svarstytinas klausimas, ar ši kasacinio teismo doktrininė nuostata iš tiesų reiškia, kad apeliantui ir ieškovei turi būti nustatytas vienodas bendravimo su vaikais laikas, šį vienodumą suprantant ir aiškinant aritmetiniu tikslumu.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad tėvo bendravimas du savaitgalius per mėnesį atitinka tėvų lygiateisiškumo, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Jis teigia, kad, kadangi metuose yra 52 savaitgaliai, jis turi turėti galimybę su vaikais bendrauti bent 26 savaitgalius per metus, o, pagal teismo nustatytą bendravimo tvarką, jis su vaikais bendraus 24 savaitgalius per metus. Sutiktina su tuo, kad tam tikri mėnesiai turi 5 savaites ir šiuo atveju ieškovei turėtų tekti daugiau savaitgalių negu apeliantui. Metuose esant 52 savaitgaliams, išeitų, kad apeliantas dviem savaitgaliais turėtų bendrauti su vaikais mažiau negu ieškovė. Tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nustatyti, jog apelianto bendravimas būtent du savaitgalius per mėnesį neatitinka tėvų lygiateisiškumo, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, be kita ko, maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principo.

Minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teigia, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi, tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti; tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Kitaip tariant, tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad tuo atveju, kai nėra priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimo auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė maksimalią skyrium gyvenančio apelianto ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką, nes nebuvo nustatyta priežasčių riboti jo dalyvavimą auklėjant vaikus. Tačiau turimų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą nustatyti, kad apeliantas su vaikais bendrauja du mėnesio savaitgalius.

Iš tiesų apelianto apeliaciniame skunde minimoje kasacinio teismo nutartyje nurodyta, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi, tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti; tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas; kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios kasacinio teismo doktrininės nuostatos reiškia, kad paskirstymas turi būti kuo lygesnis, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvieno kalendorinio mėnesio ir kiekvieno savaitgalio laikas turi būti aritmetiškai vienodas. Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką neturi būti suprantami ir aiškinami kaip absoliutus aritmetinis principas. Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką nereiškia teismo pareigos po lygiai aritmetiniu tikslumu nustatyti tėvų bendravimo su vaikais laiką. Svarbiausias kriterijus – vaiko interesai, o ne vien kalendorinių savaitgalių skaičius, vertinant jį atsietai nuo visos bendravimo tvarkos konteksto. Apelianto argumentas dėl dviem savaitgaliais trumpesnio bendravimo laiko yra arčiau nustatyto bendravimo laiko vienodumo ir vien dėl to negalima vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nustatyta bendravimo tvarka nukrypo nuo bendravimo su vaiku laiko suvienodinimo siektino standarto, šią tvarką apeliacinės instancijos teismui keičiant, neatsižvelgiant į visą teismo bendravimo tvarkoje nustatytą tėvo bendravimo su vaikais laiką. Apeliantas nepagrįstai savo argumentuose susikoncentruoja į du savaitgalius nevertindamas šio laiko visų bendravimo su vaikais tvarkos nuostatų konteksto. Apeliantas nepateikė jokių argumentų dėl to, kaip jo siūloma bendravimo tvarka padės užtikrinti tiek vaikų, tiek motinos pozityvaus tarpusavio ryšio formavimą, nesudarys kliūčių ieškovei kurti bendras šeimos tradicijas, atrasti ją išskirtinai su vaikais siejančias veiklas, nepakenks normaliam vaikų dienos režimui, apeliantui kartu prašant pakeisti pirmosios instancijos teismo nustatytą bendravimo laiką taip, kad jis galėtų vieną darbo dieną per savaitę pasiimti vaikus iš ugdymo įstaigos ir grąžinti juos ne tą pačią dieną į jų gyvenamąją vietą teismo rezoliucinėje dalyje nurodytą ne vėliau kaip iki 20 val., o kitą dieną nuvežti vaikus į ugdymo įstaigą. Spręstinas klausimas nėra tai, ko norėtų apeliantas, siekiant vaikų interesus priderinti prie apelianto interesų. Spręstinas klausimas – ar tai, ko norėtų apeliantas, labiausiai atitinka vaikų interesus. Apeliantas nepateikė jokių argumentų dėl to, kaip jo norima bendravimo tvarka paveiks bendrą pirmosios instancijos teismo nustatytą tvarką, ar toks didesnis skaičius savaitgalių iš tiesų labiau atitiks vaikų interesus ir jų poreikius, atsižvelgiant į jų amžių, gyvenimo būdą, įpročius, ugdymo aplinkybes, socialinius ryšius ir pan. ir norus, kad skundžiama teismo nustatyta bendravimo tvarka turės neigiamos įtakos vaikų interesams. Apeliantas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad bendravimas du savaitgalius per mėnesį, kuris yra beveik vienodas ieškovės turimiems savaitgaliams, turi neigiamos įtakos vaikų interesams ir (ar) juos pažeidžia ir dėl to yra būtina keisti nustatytą bendravimo tvarką tuo būdu, kuriuo prašo apeliantas. Apeliantas teisėjų kolegijos neįtikino, kad jo norimas bendravimo tvarkos pakeitimas labiau atitinka vaikų interesus, kuris yra svarbiausias šiuo atveju kriterijus, sprendžiant dėl bendravimo tvarkos pakeitimo.

Apeliantas argumentuoja, kad jo bendravimas su vaikais darbo dienomis tampa apsunkintas, ir dėl to jis prašė nustatyti bendravimo tvarką, nustatant tris savaitgalius per mėnesį. Taip jam būtų kompensuotas žymiai retesnis bendravimas darbo dienomis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, papildomi savaitgaliai nėra kompensacinė priemonė vien dėl to, kad bendravimas darbo dienomis yra, kaip nurodo apeliantas, apsunkintas. Apsunkintas bendravimas darbo dienomis nėra pagrindas nustatyti papildomus savaitgalius apeliantui bendrauti su vaikais, pakeičiant pirmosios instancijos teismo nustatytą bendravimo tvarką.

Apeliantas savo argumentuose nurodo, kad dėl ieškovės darbo grafiko pastaruoju metu būtent jis daugumą savaitgalių faktiškai praleidžia su vaikais: 2025 m. lapkričio mėnesį jis su vaikais bendravo visus savaitgalius, 2025 m. gruodžio mėnesį ieškovė su vaikais bendravo vieną savaitgalį (gruodžio 13–14 d.), o likusius savaitgalius su vaikais leido jis; 2026 m. sausio mėnesį jis su vaikais praleido visus savaitgalius; šių metų pradžioje ieškovė parašė žinutę apeliantui, kad jis galės su vaikais pabendrauti tik vasario pirmąjį savaitgalį. Šių apelianto nurodytų aplinkybių, t. y. jo praleistų su vaikais savaitgalių fakto, neginčija ir ieškovė. Tačiau tai rodo, kad šalys tiek iki teismui nustatant bendravimo tvarką, tiek ją jau nustačius geba kalbėtis, tartis, susitarti, t. y. daryti tai, kas yra vadinama tėvų bendradarbiavimu, tad apelianto nurodytas metinis savaitgalių trūkumas gali būti kompensuotas be papildomo teismo įsikišimo šalims veikiant išimtinai vaikų interesais. Apelianto nurodytos aplinkybės vertintinos ne kaip pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką apelianto ginčijamu aspektu, o kaip patvirtinimas to, kad šalys, veikdamos išimtinai vaikų interesais, iš tiesų geba bendradarbiauti. Apelianto nurodytas ieškovės kintantis darbo grafikas, pagal kurį ieškovei gali tekti dirbti savaitgaliais, labai nedidelė apelianto prašomų priteisti savaitgalių dalis, šalims bendradarbiaujat ir veikiant išimtinai vaikų interesais, gali būti atiduota apeliantui. Apelianto nenoras, kad jo bendravimo su vaikais tvarka būtų nulemta vaikų motinos gera valia nėra pakankamas pagrindas jo prašomos bendravimo tvarkos nustatymui, kai tai nėra paremta konkrečiais duomenimis. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad vaikų motina nėra linkusi bendradarbiauti, ir tam, kad būtų užtikrintas apelianto bendravimas su vaikais papildomais savaitgaliais, būtinas teismo įsikišimas.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino jo turimo stipraus ryšio su vaikais. Sutiktina, kad stiprus tėvo ryšys su vaikais yra teigiamas veiksnys, kurį reikia saugoti ir puoselėti. Tačiau tai nereiškia, kad turi būti skirta daugiau apelianto norimo bendravimo laiko. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė maksimalią skyrium gyvenančio tėvo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nustatyta bendravimo tvarka prisideda prie šio ryšio išsaugojimo ir puoselėjimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo, o teismas, nustatęs, kad tai atitiktų vaiko interesus, gali pakeisti nustatytą skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2004).

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta teise kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną. Jis norėtų kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į ugdymo įstaigą kitos dienos rytą, siekiant užtikrinti ilgesnį jo bendravimą su vaikais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos, atsižvelgdamas į jų ugdymosi režimą. Tačiau, siekdamas išlaikyti vaikų bendravimo su motina nepertraukiamumą, tęstinumą, savaitės režimo aiškumą, teismas atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas grąžintų vaikus tą pačią dieną taip, kaip nurodė ieškovė, nė vėliau kaip iki 20.30 val., nustatė juos grąžinti iki 20 val. Tai, teismo vertinimu, iš esmės nepažeis nei vaikų, nei tėvo interesų. Taigi svarbiausias tokios apelianto bendravimo su vaikais nustatymo kriterijus – vaikų interesai. Vaikų ugdymo režimo neužtikrinimas, jo pažeidinėjimas neatitinka vaikų interesų. Apeliantas neįrodė, kad jo siūloma bendravimo tvarka, pagal kurią būtų užtikrintas jo ilgesnis bendravimas su vaikais, bus užtikrintas vaikų ugdymo režimas, ja šis režimas nebus pažeidinėjimas, geriau atitiks tiek jo, tiek jo vaikų interesus. Vaikų ugdymo režimo neužtikrinimas, jo pažeidinėjimas negali būti pateisinamas apelianto pageidavimu ilgiau bendrauti su vaikais (remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2022). Apeliantas taip pat neįrodė, kad siekis užtikrinti ilgesnį jo bendravimą su vaikais nepaneigs vaikų bendravimo su motina nepertraukiamumo, tęstinumo, savaitės režimo aiškumo (tam nebus pakenkta) ir tuo nebus pažeisti būtent vaikų interesai.

Vis dėlto sutiktina su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nustatęs, jog apeliantas turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti nepilnamečius vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip iki 20.30 val., rezoliucinėje dalyje įtvirtino kitą laiką – ne vėliau kaip iki 20 val. Apeliantas kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies prieštaravimo rezoliucinei daliai, pažeidžiant teismo sprendimo vientisumo principą.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymas, be kita ko, suponuoja, kad baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu). Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje (nutariamojoje) dalyje yra nurodyta: „Atsakovas turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti nepilnamečius vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip iki 20 val. <...>“ (bendravimo tvarkos 2 punktas). Teismas motyvuojamojoje dalyje nustatė: „Atsakovas turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos, atsižvelgdamas į jų ugdymosi režimą, tačiau visgi šiuo atveju, siekiant išlaikyti vaikų bendravimo su motina nepertraukiamumą, tęstinumą, savaitės režimo aiškumą, atsakovas turi vaikus grąžinti tą pačią dieną, taip, kaip nurodė ieškovė, ne vėliau kaip iki 20.30 val., kas iš esmės nepažeis nei vaikų, nei tėvo interesus <...>.“ Iš byloje esančios medžiagos (2025 m. rugpjūčio 12 d. ieškovės atsiliepimo į priešieškinį Nr. DOK-48176 16 punktas) matyti, kad, ieškovės vertinimu, atsakovas galėtų bendrauti su vaikais kiekvienos kalendorinės savaitės trečiadieniais, pasiimdamas vaikus iš ugdymo įstaigos nuo 17 val. iki 18 val. ir grąžindamas juos į gyvenamąją vietą iki 20.30 val. Taigi, kaip ir nurodyta pirmosios instancijos teismo, ieškovė nurodė labai aiškų laiką – 20.30 val., į kurį teismas atsižvelgė. Taip pat pirmosios instancijos teismas, motyvuojamojoje dalyje apibendrindamas savo argumentus dėl apelianto bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, nurodė: „Atsakovas turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti nepilnamečius vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip iki 20.30 val. <...>.“ Taigi, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas skaičius (20 val.) neatitinka motyvuojamojoje dalyje nurodyto skaičiaus (20.30 val.). Svarstytina, ar nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis prieštarauja rezoliucinei daliai, pažeidžiant teismo procesinio sprendimo vientisumo principą, taip sudarant pagrindą apeliacinės instancijos teismui keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ar visgi tai gali būti traktuojama kaip pirmosios instancijos teismo padaryta techninio pobūdžio klaida, vertinama kaip teismo padarytas rašymo apsirikimas CPK 276 straipsnio prasme, taip dėl to apeliacinės instancijos teismui nekeičiant pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, bet teismo rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą ištaisant.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šis skaičiaus neatitikimas vis dėlto nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo vertinti kaip neatitinkančio baigiamojo teismo akto kaip vientiso teisės akto reikalavimo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje neišdėstytais argumentais. Pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios dalies turinys rodo, kad teismo intencija (ketinimas) buvo nustatyti 20.30 val., o rezoliucinėje dalyje įrašytu skaičiumi 20 realiai jis nustatė 20 val. laiką, taip iš esmės susiaurindamas apelianto bendravimo su vaikais apimtį, nors tokios intencijos (ketinimo) net nebuvo. Pirmosios instancijos teismo motyvuojamojoje dalyje turimas ketinimas yra aiškus ir konkretus – apeliantas turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos, atsižvelgdamas į jų ugdymosi režimą, tačiau visgi šiuo atveju, siekiant išlaikyti vaikų bendravimo su motina nepertraukiamumą, tęstinumą, savaitės režimo aiškumą, atsakovas turi vaikus grąžinti tą pačią dieną taip, kaip nurodė ieškovė, t. y. ne vėliau kaip iki 20.30 val. Klausimas dėl galimybės siaurinti šią apelianto bendravimo tvarką iki 20 val. net nebuvo kilęs jokiais aspektais. Pati ieškovė sutiko, kad apeliantas galėtų bendrauti su vaikais iki 20.30 val., ir būtent šio ieškovės išreikšto sutikimo pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai paisė ir jį norėjo patenkinti, t. y. būtent tik taip, kaip nurodė ieškovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, dalykas, kuris apimamas teismo sprendimo autoriaus – teisėjo – intencijos, įeina į teismo sprendimą, tarsi jis būtų sprendimo raidėje. Šiuo atveju, kaip minėta, teismo intencija – 20.30 val. Pagal CPK 276 straipsnio 2 dalį, teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Būtent nagrinėjamo rašymo apsirikimo ištaisymas nekeičia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmės. Taigi teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas ištaisytinas.

Apeliantas apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyti, kad apeliantas su vaikais bendrauja du mėnesio savaitgalius, taip pat su nustatyta bendravimo tvarka, pagal kurią jis su vaikais bendrauja vieną darbo dieną per savaitę, nepilnamečius vaikus pasiimdamas iš ugdymo įstaigos ir grąžindamas į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip iki 20 val., kelia abejones dėl tam tikrų šios pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nuostatų, apeliacinės instancijos teisme ginčydamas jų teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamiems apelianto klausimams spręsti aktualios šios pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nuostatos:

tėvas bendrauja su nepilnamečiais vaikais 2 (du) savaitgalius per mėnesį, pasiimdamas nepilnamečius vaikus iš jų ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos penktadienį ir kitą pirmadienį nuveždamas juos į jų ugdymo įstaigą. Dėl to, kuriais savaitgaliais atsakovas bendrauja su nepilnamečiais vaikais, šalys susitaria tarpusavyje, o šalims nepavykus susitarti, tėvas su nepilnamečiais vaikais bendrauja pirmą ir trečią mėnesio savaitgalį (1 punktas);

tėvas turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti nepilnamečius vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip iki 20 val., vaikus perduodamas ieškovei arba kartu su ja gyvenančiam kitam suaugusiam asmeniui (2 punktas).

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyti, kad jis su vaikais bendrauja du mėnesio savaitgalius, taip pat su tuo, kad jis su vaikais bendrauja vieną darbo dieną per savaitę, nepilnamečius vaikus pasiimdamas iš ugdymo įstaigos ir grąžindamas į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip iki 20 val., apeliacinės instancijos teismo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką, ją išdėstant taip:

tėvas bendrauja su vaikais 3 (tris) savaitgalius per mėnesį, pasiimdamas juos iš jų ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos penktadienį ir kitą pirmadienį nuveždamas juos į jų ugdymo įstaigą. Dėl to, kuriais 3 (trimis) savaitgaliais tėvas bendrauja su vaikais, šalys susitaria tarpusavyje, o šalims nepavykus susitarti, tėvas su vaikais bendrauja pirmą, trečią ir ketvirtą mėnesio savaitgalį (1 punktas);

jeigu tėvas su vaikais bendrauja ilgąjį savaitgalį (kai penktadienis arba pirmadienis yra valstybinė šventė, t. y. ne darbo diena), tokiu atveju tėvas vaikus pasiima iš ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos ne darbo dienos išvakarėse ir nuveža juos į jų ugdymo įstaigą artimiausios darbo dienos rytą (2 punktas);

tėvas turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į ugdymo įstaigą kitos dienos rytą (3 punktas);

tėvas bendrauja su vaikais per lyginių metų katalikų šv. Kūčias ir šv. Kalėdas, pasiimdamas vaikus iš jų ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos gruodžio 23-ąją 17 val. ir grąžindamas gruodžio 25-ąją 10 val., o nelyginiais metais – pasiimdamas vaikus gruodžio 25-ąją 10 val. ir grąžindamas juos gruodžio 26-ąją 19 val. (4 punktas);

tėvas bendrauja su vaikais per lyginių metų katalikų šv. Velykas, pasiimdamas vaikus šv. Velykų išvakarėse 10 val. ir grąžindamas pirmąją šv. Velykų dieną 13 val., o nelyginiais metais – pasiimdamas vaikus pirmąją šv. Velykų dieną 13 val. ir grąžindamas juos antrąją šv. Velykų dieną 19 val. (5 punktas);

tėvas praleidžia su vaikais kiekvienų lyginių metų šventines dienas: Kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena; Birželio 24 d. – Joninės; Rugpjūčio 15 d. – Žolinės. Tėvas praleidžia su vaikais kiekvienų nelyginių metų šventines dienas: Vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena; Gegužės 1 d. – Tarptautinė darbininkų diena; Liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės) diena; Lapkričio 1 d. – Visų šventųjų diena; Lapkričio 2 d. – Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės. Tėvas pasiima vaikus šventinės dienos išvakarėse ir nuveža juos į ugdymo įstaigą artimiausios darbo dienos rytą. Jeigu šventinė diena sutampa su tėvo bendravimu su vaikais ilgąjį savaitgalį, šis punktas netaikomas (6 punktas);

tėvas turi teisę atostogauti su vaikais kiekvienais metais 5 (penkias) savaites, iš kurių 3 (tris) savaites bendraujama nepertraukiamai, jeigu tokios atostogos sutampa su vaikų atostogomis ugdymo įstaigose. Apie planuojamas atostogas tėvas informuoja vaikų motiną raštu (žinute, elektroniniu laišku, kt.) ne vėliau nei prieš 1 (vieną) mėnesį laiko (7 punktas);

tėvas atostogų metu turi teisę be ieškovės rašytinio sutikimo išsivežti vaikus į kitą Europos Sąjungos arba Europos Ekonominės Erdvės šalį. Vaikų motinos rašytinis sutikimas reikalingas tik tuo atveju, jeigu tėvas siekia išsivežti vaikus į ne Europos Sąjungos ir (arba) ne Europos Ekonominės Erdvės šalį (8 punktas);

numatyta bendravimo tvarka švenčių dienomis turi prioritetą prieš bendravimo tvarką atostogų metu ir prieš bendravimo tvarką, numatytą pirmame bendravimo tvarkos punkte, nebent šalys iš anksto susitartų kitaip. Tačiau nei vaikų motinos, nei tėvo atostogų su vaikais trukmė negali būti ilgesnė nei 3 (trys) savaitės (9 punktas);

tėvas turi teisę praleisti su vaikais Tėvo dieną, o vaikų motina – Motinos dieną. Tokiu atveju šis punktas turi pirmenybę prieš kitus bendravimo tvarkos punktus (10 punktas);

tėvas gali bendrauti su vaikais elektroninėmis nuotolinio ryšio priemonėmis neribotai, jeigu tai netrukdo vaikų miegui, ugdymo užsiėmimams ir būreliams (11 punktas).

Įvertinus apelianto siūlomas ir apeliacinės instancijos teismo prašomas nustatyti bendravimo tvarkos nuostatas, galima teigti, kad nepaisant to, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyti, kad jis su vaikais bendrauja du mėnesio savaitgalius, taip pat su tuo, kad jis su vaikais bendrauja vieną darbo dieną per savaitę, nepilnamečius vaikus pasiimdamas iš ugdymo įstaigos ir grąžindamas į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip iki 20 val., jo siūloma bendravimo tvarka keičia ir kitas pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas bendravimo tvarkos nuostatas. Todėl bylai spręsti reikšmingos šios pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nuostatos:

tėvas bendrauja su nepilnamečiais vaikais 2 (du) savaitgalius per mėnesį, pasiimdamas nepilnamečius vaikus iš jų ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos penktadienį ir kitą pirmadienį nuveždamas juos į jų ugdymo įstaigą. Dėl to, kuriais savaitgaliais atsakovas bendrauja su nepilnamečiais vaikais, šalys susitaria tarpusavyje, o šalims nepavykus susitarti, tėvas su nepilnamečiais vaikais bendrauja pirmą ir trečią mėnesio savaitgalį (1 punktas);

tėvas turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti nepilnamečius vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip iki 20 val., vaikus perduodamas ieškovei arba kartu su ja gyvenančiam kitam suaugusiam asmeniui (2 punktas);

tėvas bendrauja su nepilnamečiais vaikais per lyginių metų katalikų šv. Kūčias ir šv. Kalėdas, pasiimdamas nepilnamečius vaikus iš jų ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos gruodžio 23-ąją 17 val. ir grąžindamas gruodžio 25-ąją 13 val., o nelyginiais metais – pasiimdamas nepilnamečius vaikus gruodžio 25-ąją 13 val. ir grąžindamas nepilnamečius vaikus gruodžio 26-ąją 19 val. (3 punktas);

neporiniais metais Naujųjų metų sutikimo dieną ir pirmą Naujųjų metų dieną tėvas bendrauja su vaikais ir švenčia šventes, pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos pirmą bendravimo dieną ne vėliau nei 18 val. ir grąžindamas vaikus į jų gyvenamąją vietą paskutinę bendravimo dieną ne vėliau nei 18 val. (4 punktas);

tėvas praleidžia su nepilnamečiais vaikais kiekvienų lyginių metų šventines dienas: Kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena; Birželio 24 d. – Joninės; Rugpjūčio 15 d. – Žolinės. Tėvas praleidžia su nepilnamečiais vaikais kiekvienų nelyginių metų šventines dienas: Vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena; Gegužės 1 d. – Tarptautinė darbininkų diena; Liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės) diena; Lapkričio 1 d. – Visų šventųjų diena; Lapkričio 2 d. – Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės. Tėvas pasiima nepilnamečius vaikus šventinės dienos išvakarėse ne vėliau kaip iki 18 val. ir nuveža juos į ugdymo įstaigą artimiausios darbo dienos rytą (6 punktas);

tėvas su vaikais kiekvienais kalendoriniais metais švenčia Tėvo dieną, t. y. birželio pirmą sekmadienį, pasiimdamas vaikus birželio pirmą sekmadienį ne vėliau iki 10 val., ir nuveža juos į ugdymo įstaigą artimiausios darbo dienos rytą (7 punktas);

vaikų motina su vaikais kiekvienais kalendoriniais metais švenčia Motinos dieną, t. y. gegužės pirmą sekmadienį. Jei Motinos diena įeina į savaitgalį, kurį tėvas bendrauja su vaikais, tėvas vaikus parveža į vaikų gyvenamąją vietą iki šios dienos 10 val. (8 punktas);

tėvas turi teisę atostogauti su nepilnamečiais vaikais kiekvienais metais 5 (penkias) savaites, iš kurių 2 savaites bendraujama nepertraukiamai, jeigu tokios atostogos sutampa su nepilnamečių vaikų atostogomis ugdymo įstaigose. Apie planuojamas atostogas tėvas informuoja vaikų motiną raštu (žinute, elektroniniu laišku, kt.) ne vėliau nei prieš 1 (vieną) mėnesį laiko (9 punktas);

šalys atostogų metu turi teisę be kito iš tėvų rašytinio sutikimo išsivežti vaikus į kitą Europos Sąjungos arba Europos Ekonominės Erdvės šalį, tačiau apie planuojamas atostogas užsienio valstybėje privalo informuoti kitą iš tėvų ne vėliau kaip nei prieš 1 mėnesį. Motinos arba tėvo rašytinis sutikimas reikalingas tik tuo atveju, jeigu vienas iš tėvų siekia išsivežti vaikus į ne Europos Sąjungos ir (arba) ne Europos Ekonominės Erdvės šalį (10 punktas);

numatyta bendravimo tvarka švenčių dienomis turi prioritetą prieš bendravimo tvarką atostogų metu ir prieš bendravimo tvarką, numatytą pirmame bendravimo tvarkos punkte, o bendravimo tvarka atostogų metu turi prioritetą prieš bendravimo tvarką, numatytą pirmame bendravimo tvarkos punkte, nebent šalys iš anksto susitartų kitaip. Tačiau nei vaikų motinos, nei tėvo atostogų su nepilnamečiais vaikais trukmė negali būti ilgesnė nei 2 (dvi) savaitės (11 punktas);

specialiosios bendravimo tvarkos sąlygos, kai jos netaikomos atsakovui, taikomos ieškovei (12 punktas).

Apeliantas siūloma bendravimo tvarka nori, kad tuo atveju, kai jis su vaikais bendrauja ilgąjį savaitgalį (kai penktadienis arba pirmadienis yra valstybinė šventė, t. y. ne darbo diena), jis vaikus pasiima iš ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos ne darbo dienos išvakarėse ir nuveža juos į jų ugdymo įstaigą artimiausios darbo dienos rytą (2 punktas). Tačiau apeliantas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl šios bendravimo tvarkos geresnės atitikties vaikų interesams. Apeliantas neįrodė, kad šis bendravimo tvarkos pakeitimas labiau atitinka vaikų interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti šią bendravimo tvarką, keičiant pirmosios instancijos teismo nustatytąją, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nustatytoje bendravimo tvarkoje numatyta, kad tėvas bendrauja su nepilnamečiais vaikais per lyginių metų katalikų šv. Kūčias ir šv. Kalėdas, pasiimdamas nepilnamečius vaikus iš jų ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos gruodžio 23-ąją 17 val. ir grąžindamas gruodžio 25-ąją 13 val., o nelyginiais metais – pasiimdamas nepilnamečius vaikus gruodžio 25-ąją 13 val. ir grąžindamas nepilnamečius vaikus gruodžio 26-ąją 19 val. (3 punktas). Apeliantas šią bendravimo tvarkos nuostatą nori keisti, įtvirtinant – jis bendrauja su vaikais per lyginių metų katalikų šv. Kūčias ir šv. Kalėdas, pasiimdamas vaikus iš jų ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos gruodžio 23-ąją 17 val. ir grąžindamas gruodžio 25-ąją 10 val., o nelyginiais metais – pasiimdamas vaikus gruodžio 25-ąją 10 val. ir grąžindamas juos gruodžio 26-ąją 19 val. (4 punktas). Tačiau apeliantas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl šios bendravimo tvarkos geresnės atitikties vaikų interesams, dėl laiko keitimo būtinumo. Apeliantas neįrodė, kad šis bendravimo tvarkos pakeitimas labiau atitinka vaikų interesus. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti šią bendravimo tvarką, keičiant pirmosios instancijos teismo nustatytąją, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nustatytoje bendravimo tvarkoje numatyta, kad neporiniais metais Naujųjų metų sutikimo dieną ir pirmą Naujųjų metų dieną tėvas bendrauja su vaikais ir švenčia šventes, pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos pirmą bendravimo dieną ne vėliau nei 18 val. ir grąžindamas vaikus į jų gyvenamąją vietą paskutinę bendravimo dieną ne vėliau nei 18 val. (4 punktas). Apelianto siūlomoje bendravimo tvarkoje šios nuostatos nelieka ir apeliantas nepateikė jokių argumentų dėl šios nuostatos. Tai vertinama taip, kad apeliantas siūlo šią pirmosios instancijos teismo nustatytą bendravimo tvarkos nuostatą eliminuoti (pašalinti), nepateikdamas jokių argumentų dėl tokio sprendimo geresnės atitikties vaikų interesams. Apeliantas neįrodė, kad šis bendravimo tvarkos pakeitimas nagrinėjamu aspektu labiau atitinka vaikų interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti šią bendravimo tvarką, keičiant pirmosios instancijos teismo nustatytąją, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nustatytoje bendravimo tvarkoje numatyta, kad tėvas praleidžia su nepilnamečiais vaikais kiekvienų lyginių metų šventines dienas: Kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena; Birželio 24 d. – Joninės; Rugpjūčio 15 d. – Žolinės. Tėvas praleidžia su nepilnamečiais vaikais kiekvienų nelyginių metų šventines dienas: Vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena; Gegužės 1 d. – Tarptautinė darbininkų diena; Liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės) diena; Lapkričio 1 d. – Visų šventųjų diena; Lapkričio 2 d. – Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės. Tėvas pasiima nepilnamečius vaikus šventinės dienos išvakarėse ne vėliau kaip iki 18 val. ir nuveža juos į ugdymo įstaigą artimiausios darbo dienos rytą (6 punktas). Apeliantas šią bendravimo tvarkos nuostatą nori keisti, įtvirtinant – tėvas praleidžia su vaikais kiekvienų lyginių metų šventines dienas: <...> pasiima vaikus šventinės dienos išvakarėse ir nuveža juos į ugdymo įstaigą artimiausios darbo dienos rytą. Jeigu šventinė diena sutampa su tėvo bendravimu su vaikais ilgąjį savaitgalį, šis punktas netaikomas (6 punktas). Taigi apelianto siūloma bendravimo tvarka eliminuojama (pašalinama) teismo nustatyta bendravimo tvarkos nuostata – tėvas pasiima nepilnamečius vaikus šventinės dienos išvakarėse ne vėliau kaip iki 18 val., papildomai įterpiant – jeigu šventinė diena sutampa su tėvo bendravimu su vaikais ilgąjį savaitgalį, šis punktas netaikomas. Tačiau apeliantas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl šios bendravimo tvarkos geresnės atitikties vaikų interesams, argumentų, kodėl iš teismo nustatytos bendravimo tvarkos lieka eliminuotas (pašalintas) reikalavimas, kad tėvas pasiima nepilnamečius vaikus šventinės dienos išvakarėse ne vėliau kaip iki 18 val., kodėl papildomai įterpiama nuostata, kad jeigu šventinė diena sutampa su apelianto bendravimu su vaikais ilgąjį savaitgalį, šis punktas netaikomas. Apeliantas neįrodė, kad šis bendravimo tvarkos pakeitimas labiau nei pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka nagrinėjamu aspektu atitinka vaikų interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti šią bendravimo tvarką, keičiant pirmosios instancijos teismo nustatytąją, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nustatytoje bendravimo tvarkoje numatyta, kad tėvas su vaikais kiekvienais kalendoriniais metais švenčia Tėvo dieną, t. y. birželio pirmą sekmadienį, pasiimdamas vaikus birželio pirmą sekmadienį ne vėliau iki 10 val., ir nuveža juos į ugdymo įstaigą artimiausios darbo dienos rytą (7 punktas); kad vaikų motina su vaikais kiekvienais kalendoriniais metais švenčia Motinos dieną, t. y. gegužės pirmą sekmadienį. Jei Motinos diena įeina į savaitgalį, kurį tėvas bendrauja su vaikais, tėvas vaikus parveža į vaikų gyvenamąją vietą iki šios dienos 10 val. (8 punktas). Apeliantas šią bendravimo tvarkos nuostatą nori keisti, įtvirtinant – tėvas turi teisę praleisti su vaikais Tėvo dieną, o ieškovė – Motinos dieną. Tokiu atveju šis punktas turi pirmenybę prieš kitus bendravimo tvarkos punktus (10 punktas). Tačiau apeliantas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl šios bendravimo tvarkos geresnės atitikties vaikų interesams, kodėl jo siūlomas įtvirtinti punktas turi turėti pirmenybę prieš kitus bendravimo tvarkos punktus, siekiant geresnės atitikties vaikų interesams. Apeliantas neįrodė, kad šis bendravimo tvarkos pakeitimas nagrinėjamu aspektu labiau atitinka vaikų interesus. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti šią bendravimo tvarką, keičiant pirmosios instancijos teismo nustatytąją, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nustatytoje bendravimo tvarkoje numatyta, kad tėvas turi teisę atostogauti su nepilnamečiais vaikais kiekvienais metais 5 (penkias) savaites, iš kurių 2 savaites bendraujama nepertraukiamai, jeigu tokios atostogos sutampa su nepilnamečių vaikų atostogomis ugdymo įstaigose. Apie planuojamas atostogas tėvas informuoja vaikų motiną raštu (žinute, elektroniniu laišku, kt.) ne vėliau nei prieš 1 (vieną) mėnesį laiko (9 punktas). Apeliantas šią bendravimo tvarkos nuostatą nori keisti, įtvirtinant – tėvas turi teisę atostogauti su vaikais kiekvienais metais 5 (penkias) savaites, iš kurių 3 (tris) savaites bendraujama nepertraukiamai, jeigu tokios atostogos sutampa su vaikų atostogomis ugdymo įstaigose. Apie planuojamas atostogas apeliantas informuoja vaikų motiną raštu (žinute, elektroniniu laišku, kt.) ne vėliau nei prieš 1 (vieną) mėnesį laiko (7 punktas). Taigi apeliantas nori su vaikais bendrauti tris savaitės, o ne teismo nustatytas dvi, t. y. padidinti savo nepertraukiamo bendravimo su vaikais laiką. Tačiau apeliantas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl šios bendravimo tvarkos geresnės atitikties vaikų interesams. Jis nepateikė jokių argumentų, kodėl būtent trys savaitės nepertraukiamo bendravimo labiau atitinka vaikų interesus, negu teismo nustatytas dviejų savaičių laikas. Apeliantas neįrodė, kad šis bendravimo tvarkos pakeitimas labiau nei pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka nagrinėjamu aspektu atitinka vaikų interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti apelianto siūlomą bendravimo tvarką, keičiant pirmosios instancijos teismo nustatytąją, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nustatytoje bendravimo tvarkoje numatyta, kad šalys atostogų metu turi teisę be kito iš tėvų rašytinio sutikimo išsivežti vaikus į kitą Europos Sąjungos arba Europos Ekonominės Erdvės šalį, tačiau apie planuojamas atostogas užsienio valstybėje privalo informuoti kitą iš tėvų ne vėliau kaip nei prieš 1 mėnesį. Motinos arba tėvo rašytinis sutikimas reikalingas tik tuo atveju, jeigu vienas iš tėvų siekia išsivežti vaikus į ne Europos Sąjungos ir (arba) ne Europos Ekonominės Erdvės šalį (10 punktas). Apeliantas šią bendravimo tvarkos nuostatą nori keisti, įtvirtinant – tėvas atostogų metu turi teisę be ieškovės rašytinio sutikimo išsivežti vaikus į kitą Europos Sąjungos arba Europos Ekonominės Erdvės šalį. Vaikų motinos rašytinis sutikimas reikalingas tik tuo atveju, jeigu jis siekia išsivežti vaikus į ne Europos Sąjungos ir (arba) ne Europos Ekonominės Erdvės šalį (8 punktas). Taigi apeliantas siūlomoje bendravimo tvarkos nuostatoje nori įtvirtinti išskirtinai savo teises, joje nelieka tėvų vienas kito informavimo ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį pareigos. Tačiau apeliantas nepagrindžia tokios nuostatos nustatymo būtinybės, kodėl norima pašalinti teismo nustatytą tėvų vienas kito informavimo ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį pareigą. Jis nepateikė jokių argumentų dėl siūlomos bendravimo tvarkos geresnės atitikties vaikų interesams. Apeliantas neįrodė, kad šis bendravimo tvarkos pakeitimas labiau nei pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka nagrinėjamu aspektu atitinka vaikų interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti apelianto siūlomą bendravimo tvarką, keičiant pirmosios instancijos teismo nustatytąją, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nustatytoje bendravimo tvarkoje įtvirtinta, kad numatyta bendravimo tvarka švenčių dienomis turi prioritetą prieš bendravimo tvarką atostogų metu ir prieš bendravimo tvarką, numatytą pirmame bendravimo tvarkos punkte, o bendravimo tvarka atostogų metu turi prioritetą prieš bendravimo tvarką, numatytą pirmame bendravimo tvarkos punkte, nebent šalys iš anksto susitartų kitaip. Tačiau nei vaikų motinos, nei tėvo atostogų su nepilnamečiais vaikais trukmė negali būti ilgesnė nei 2 (dvi) savaitės (11 punktas). Apeliantas šią bendravimo tvarkos nuostatą nori keisti, įtvirtinant – numatyta bendravimo tvarka švenčių dienomis turi prioritetą prieš bendravimo tvarką atostogų metu ir prieš bendravimo tvarką, numatytą pirmame bendravimo tvarkos punkte, nebent šalys iš anksto susitartų kitaip. Tačiau nei vaikų motinos, nei tėvo atostogų su vaikais trukmė negali būti ilgesnė nei 3 (trys) savaitės (9 punktas). Taigi apeliantas iš dalies keičia bendravimo tvarkos nuostatų prioretizavimo tvarką, taip pat siūlo nustatyti ilgesnę vaikų motinos ir tėvo atostogų su vaikais trukmę. Tačiau apeliantas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl šios bendravimo tvarkos geresnės atitikties vaikų interesams. Jis nepateikė jokių argumentų, kodėl iš dalies keičiama bendravimo tvarkos nuostatų prioretizavimo tvarka, pagrindžiant, kad jo siūloma tvarka geriau atitiks vaikų interesus, kodėl nei vaikų motinos, nei tėvo atostogų su vaikais trukmė negali būti ilgesnė būtent nei trys savaitės, pagrindžiant, kad siūlomos nustatyti trys savaitės labiau atitinka vaikų interesus negu pirmosios instancijos teismo nustatytos dvi savaitės. Apeliantas neįrodė, kad jo siūlomas bendravimo tvarkos pakeitimas labiau nei pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka nagrinėjamu aspektu atitinka vaikų interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti apelianto siūlomą bendravimo tvarką, keičiant pirmosios instancijos teismo nustatytąją, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nustatytoje bendravimo tvarkoje numatyta, kad specialiosios bendravimo tvarkos sąlygos, kai jos netaikomos atsakovui, taikomos ieškovei (12 punktas). Apelianto siūlomoje bendravimo tvarkoje šios nuostatos nelieka ir apeliantas nepateikė jokių argumentų dėl šios nuostatos. Tai vertinama taip, kad apeliantas siūlo šią pirmosios instancijos teismo nustatytą bendravimo tvarkos nuostatą eliminuoti (pašalinti), nepateikdamas jokių argumentų dėl tokio sprendimo geresnės atitikties vaikų interesams. Nustatyti apelianto siūlomą bendravimo tvarką, keičiant pirmosios instancijos teismo nustatytąją, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyti, kad jis su vaikais bendrauja du mėnesio savaitgalius, taip pat su tuo, kad jis su vaikais bendrauja vieną darbo dieną per savaitę, nepilnamečius vaikus pasiimdamas iš ugdymo įstaigos ir grąžindamas juos į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip iki 20 val. Tačiau apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytą bendravimo tvarką šiuo aspektu, nori pakeisti ir kitas pirmosios instancijos teismo bendravimo tvarkos nuostatas, kurios nėra susijusios su bendravimo tvarkos ginčijamais aspektais, nepateikdamas dėl to jokių argumentų. Todėl nėra aišku, kodėl nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyti, kad apeliantas su vaikais bendrauja du mėnesio savaitgalius, taip pat su tuo, kad jis su vaikais bendrauja vieną darbo dieną per savaitę, nepilnamečius vaikus pasiimant iš ugdymo įstaigos ir grąžinant juos į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip iki 20 val., turi būti by default (automatiškai) keičiamos ir kitos bendravimo tvarkos nuostatos, apeliantui visiškai nepagrindžiant, kodėl jos turi būti keičiamos būtent tuo būdu, kuriuo nori jis. Maža to, apeliantas nepateikia jokių argumentų, kad jo siūloma bendravimo tvarka labiau atitinka maksimalaus laiko, kurį vaikai praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, vienodumo standartą. Apeliantas siūlomoje bendravimo tvarkoje siekia ne tik nustatyti tris savaitgalius per mėnesį, bet kartu siekia nustatyti, kad jis turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į ugdymo įstaigą kitos dienos rytą. Tačiau nepateikė jokių argumentų dėl to, kaip bus užtikrintas bendravimo laiko vienodumo principas, ypač įvertinus tą aplinkybę, kad savo argumentuose apeliantas prašo nustatyti tris savaitgalius kaip kompensacinę priemonę dėl jo apsunkinto bendravimo darbo dienomis, kai siūloma nustatyti bendravimo tvarka siūloma nustatyti ir tris savaitgalius, ir teisę bendrauti darbo dienomis pasiimant vaikus iš ugdymo įstaigos ir grąžinant juos į ugdymo įstaigą kitos dienos rytą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėjamu aspektu yra teisėtas ir pagrįstas. Teismo nustatyta apelianto bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka atitinka tėvų lygių teisių principą. Keisti šios bendravimo tvarkos apelianto nurodytais aspektais nėra pagrindo.

Dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo

Apeliantė prašė priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams kiekvienam po 330,00 Eur išlaikymą periodinėmis išmokomis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs vaikų poreikius ir tėvų turtinę padėtį, nusprendė šią apeliantės reikalaujamą sumą sumažinti iki 250,00 Eur ir priteisė po 250,00 Eur kiekvienam vaikui. Apeliantė su tuo nesutinka ir teigia, kad 330,00 Eur kas mėnesį mokamų išmokų kiekvienam vaikui dydis pagrįstas byloje pateiktais įrodymais ir atitinka kasacinio teismo rekomenduojamą nepilnamečių vaikų poreikių patenkinimo išlaidų sumą, kad vaikai galėtų augti saugioje aplinkoje, turėtų reikiamas ugdymo priemones, aprangą ir visavertiškai maitintųsi, taip pat būtų užtikrintos nepilnamečių vaikų sveikatos ir laisvalaikio sąlygos. Šiuos apeliantės argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194 ir 3.196 straipsniai). Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad abu tėvai turi lygias pareigas išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nepriklausomai nuo to, gyvena su jais kartu ar skyrium. Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

Spręsdamas dėl apeliantės prašomo 330,00 Eur išlaikymo dydžio, pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo formuojama praktika nagrinėjamu aspektu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas pažymi, kad vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 32 punktas). Atkreipia dėmesį į tai, kad, plėtodamas nurodytą kasacinio teismo praktiką, kasacinis teismas konstatavo, kad bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-969/2020, 21 ir 22 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 40 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tiek į apeliantės nurodytą minimaliosios mėnesinės algos kriterijų, tiek ir į tai, kad minimalusis darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad 2025 m. spalio mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybė jau buvo nustačiusi, jog nuo 2026 m. sausio 1 d. MMA bus 1 153,00 Eur, atskaičius mokesčius į rankas bus gaunama 847,00 Eur. Teisėjų kolegija su tuo negali sutikti.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas apeliantės ginčijamą klausimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu Nr. 709 „Dėl 2025 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“, kuriuo patvirtinta 2025 metais minimalioji mėnesinė alga — 1 038,00 Eur (777,00 Eur atskaičius mokesčius). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2025 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 700 „Dėl 2026 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ patvirtino, kad 2026 metais taikoma minimalioji mėnesinė alga – 1 153 Eur. Šis nutarimas įsigaliojo kitą dieną po paskelbimo Teisės aktų registre – 2025 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą 2025 m. gruodžio 30 d. Nors teismo sprendimo priėmimo metu jau galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2025 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 700 „Dėl 2026 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ patvirtinta 2026 metais taikoma minimalioji mėnesinė alga – 1 153 Eur, tačiau juo buvo nustatyta 2026 metais taikoma minimalioji mėnesinė alga. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas išmokų dydį, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 709 „Dėl 2025 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ nuostatomis.

Apeliantė teigia, kad 330,00 Eur kas mėnesį mokamų išmokų kiekvienam vaikui dydis pagrįstas byloje pateiktais įrodymais ir atitinka kasacinio teismo rekomenduojamą nepilnamečių vaikų poreikių patenkinimo išlaidų sumą, kad vaikai galėtų augti saugioje aplinkoje, turėtų reikiamas ugdymo priemones, aprangą ir visavertiškai maitintųsi, taip pat būtų užtikrintos nepilnamečių vaikų sveikatos ir laisvalaikio sąlygos. Šiuos apeliantės nurodytus vaikų poreikius pripažino ir pirmosios instancijos teismas, kuris, pažymėtina, sutiko, kad norint patenkinti šalių vaikų poreikius reikalinga ne mažesnė nei 655,00 Eur išlaikymo suma, o tai, suapvalinus, ir yra 330,00 Eur. Tam pritaria ir apeliacinės instancijos teisme apeliacine tvarka šį klausimą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Tačiau sprendžiant klausimą dėl išlaikymo dydžio vaiko interesai patys savaime nelemia teismo sprendimo dėl išlaikymo priteisimo. Šiuo atveju yra būtina nustatyti turtinę padėtį tų, kurie turi vaikus ir išlaikyti, būtent – tėvų. Negalima priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis. Išlaikymo vaikams dydis turi būti realiai įgyvendinamas. Pirmosios instancijos teismas šią padėtį turėjo vertinti ir, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai tinkamai ją vertino.

Teismas tėvų turtinę padėtį vertino, atsižvelgdamas į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, finansinius įsipareigojimus, sveikatą. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad byloje nėra nustatyta, kad šalys turi sveikatos problemų, būtų nustatytas neįgalumas ar kitos aplinkybės, objektyviai trukdančios dirbti ir tokiu būdu gauti pajamas. Taigi, skirtingai, nei nurodo apeliantė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas yra jaunas, darbingo amžiaus vyras, neturintis sveikatos sutrikimų. Įvertinęs kiekvieno iš tėvų turtinės padėties status quo (esama padėtis), pagrįstai nustatė, kad tėvų turtinė padėtis iš esmės yra panaši – abu tėvai yra dirbantys, nekilnojamojo turto neturi, nors nutraukus santuoką apeliantei lieka viena transporto priemonė, tačiau ji pagal metus yra naujesnė, todėl, tikėtina, jos vertė yra didesnė, be to, tai, kad dalytino turto vertė yra panaši, rodo ir tai, kad šalys neprašo kompensacijos dėl didesnės vienai iš šalių tenkančios turto vertės, atsakovas, be kita ko, kas mėnesį moka nuomos mokestį, kuris sudaro trečdalį jo gaunamo darbo užmokesčio. Teismas taip pat įvertino tai, kad pareiga išlaikyti vaikus tenka išimtinai tėvams, todėl tiek atsakovo, tiek apeliantės tėvų ar kitų giminaičių teikiama jiems parama negali būti įtraukta vertinant materialinę padėtį, kadangi tėvų teikiama parama yra ne jų prievolė, o moralinė pagalba, kuri bet kada pasikeitus aplinkybėms gali būti nutraukta.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek nepilnamečių vaikų poreikius, kuriuos vertindamas, pažymėtina, visiškai sutiko su apeliantės nurodytos sumos dydžiu, tiek šalių turtinę padėtį ir atsižvelgęs į šalių vaikų amžių (sūnui – 6 metai, dukrai greitu metu sukaks 2); į byloje nustatytą šalių vaikams būtiną išlaikymo dydį, tenkinantį jų poreikius, į abiejų tėvų turtinę padėtį; į tai, kad, vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, vaikams reikalingą išlaikymą iš dalies padengia pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos išmokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020); į tai, kad išlaikymo vaikui dydis turi atitikti tėvų turtinę padėtį ir būti realiai įgyvendinamas; į tai, kad šiuo atveju šalių vaikai gyvena su apeliante, tačiau atsakovas nėra nusišalinęs nuo vaikų auginimo ir auklėjimo, yra aktyviai įsitraukęs į jų priežiūrą, sutartu laiku juos pasiima, su jais leidžia laisvalaikį, pramogauja, dėl ko taip pat turi papildomų išlaidų, visa našta pasiimti vaikus ir sutartu laiku juos grąžinti yra perkelta išimtinai tik atsakovui, kuris dėl nustatytos bendravimo tvarkos per mėnesį iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir atgal turės vykti mažiausiai 12 kartų savomis lėšomis, be to, kad turi išlaikyti vaikus, turi užtikrinti ir savo bent minimalius poreikius, pagrįstai nusprendė, kad šalių nepilnamečiams vaikams išlaikyti iš tėvo priteistina po 250,00 Eur suma kas mėnesį užtikrins jų poreikius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad šis išlaikymo dydis yra racionalus ir adekvatus, atitinkantis vaikų poreikius ir tėvų turtinės padėties pusiausvyrą bei realiai įvykdytinas. Kaip minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, vaikų poreikiai neabejotinai yra labai reikšmingi, siekiant nustatyti priteistinos išmokos dydį. Tačiau šie poreikiai negali būti prioretizuoti objektyvios tėvų turtinės padėties atžvilgiu, nustatant tokį išlaikymo dydį, kuris realiai nebus įgyvendinamas.

Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas orientavusi išskirtinai į atsakovo galimybes, be kita ko, į tai, kad jis per mėnesį iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir atgal turės vykti mažiausiai 12 kartų savomis lėšomis. Tačiau neįvertino byloje esančių įrodymų, kad vaikus į (duomenys neskelbtini) taip pat veža ir apeliantė, ir apeliantės sesuo. Vis dėlto apeliantės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o tėvas, kuris, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, aktyviai dalyvauja vaikų priežiūroje, siekdamas tinkamai vykdyti bendravimo tvarkoje nustatytas nuostatas, turės per mėnesį iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir atgal vykti mažiausiai 12 kartų. Apeliantė nepateikė jokių argumentų, kad veikdama geriausiais vaikų interesais ir siekdama su jais kartu kažką veikti ji, o ne jos sesuo turės iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir atgal vykti bent 12 kartų per mėnesį.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad atsakovas nenurodė nė vienos priežasties, kodėl nesiėmė aktyvių veiksmų savo finansinei padėčiai pagerinti. Pagal savo gebėjimus ir amžių atsakovas gali susirasti geriau mokamą darbą ir įgyti naują profesiją. Bet lygiai tą patį gali padaryti ir apeliantė. Teismas, vertindamas tėvų turtinę padėtį, turi atsižvelgti į faktinių aplinkybių visumą, o ne į vienos šalies lūkesčių sistemą dėl kitos šalies elgesio. Kiekvienas teisėtas darbas yra gerbtinas ir vertas pagarbos. Tai, kad už atitinkamą darbą nėra mokamas asmens poreikius ir orumą atitinkantis darbo užmokestis, taip pat nėra mokamas toks darbo užmokestis, kuris atitiktų apeliantės turimų lūkesčių sistemą, yra klausimas, kurio sprendimas nėra teisminės valdžios (teismo) kompetencija. Apeliantė nepateikė jokių argumentų dėl to, kokių priemonių atsakovas nesiėmė (neatliko veiksmų), kad gautų savo amžių ir profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų galimas teikti apeliantės prašomas išlaikymas vaikams. Apeliantė neįrodė, kad tas darbas, kurį dirba atsakovas, yra tas darbas, kurį jis gavo, nesutelkęs visų savo galimų maksimalių pastangų, kad šį darbą gautų. Tai, ką apeliantė įsivaizduoja, kad gali daryti kita šalis, nereiškia, kad pagal faktą ji gali tai padaryti. Tai, ką abstrakčiuoju būdu gali daryti kitas asmuo, nereiškia, kad realaus gyvenimo aplinkybės jam leidžia tai padaryti. Kita vertus, tai, kad šiuo metu, čia ir dabar asmuo negali padaryti to, ką jis / ji galėtų padaryti, nereiškia, kad ateitis tokios galimybės nesuteiks. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino tėvų turtinę padėtį, kaip to reikalauja CK 3.192 straipsnio 2 dalis. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismo sprendimas dėl išlaikymo vaikui formos ir dydžio nustatymo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios bylos šalims neįgyja, todėl, po teismo sprendimo priėmimo iš esmės pasikeitus šalių turtinei padėčiai ar atsiradus kitų svarbių aplinkybių, tiek motina, tiek ir tėvas gali kreiptis dėl išlaikymo formos ir dydžio pakeitimo (CK 3.201 straipsnis).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėjamu aspektu yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo

Apeliantė prašė priteisti iš atsakovo 1 800,00 Eur išlaikymo įsiskolinimą dukrai, apskaičiuotą nuo 2024 m. birželio mėnesio iki ieškinio padavimo teismui dienos. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų duomenų pagrindu padarė išvadą, kad abi šalys vienodai pasidalijo vaikų išlaikymo naštą, kiekvienas jų turėjo išlaidų, susijusių su kasdienių, einamųjų vaiko poreikių tenkinimu. Todėl apeliantės prašymą dėl išlaikymo įsiskolinimo atmetė. Apeliantė su tuo nesutinka ir teigia, kad ji ir atsakovas nuo 2024 m. birželio mėnesio pradžios gyveno atskirus gyvenimus ir nuo tos dienos atsakovas neteikė išlaikymo savo dukrai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodymus vertino vienpusiškai, išimtinai atsakovo naudai. Šiuos apeliantės argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal CK 3.200 straipsnį, išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Šiame straipsnyje išlaikymo prievolės atsiradimo momentas siejamas su įrodinėtina faktine aplinkybe – konkrečiu laiko momentu (konkrečia data), nuo kurio vaiko tėvai nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus.

Išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. Kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, teismas turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: 1) vaiko poreikiai; 2) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis; 3) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai; 4) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu; 5) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3 ir 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys nuo 2024 m. birželio mėnesio pradėjo gyventi skyriumi. Apeliantė teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2024 m. vasarą ji laikinai gyveno (duomenys neskelbtini) pas močiutę, vaikai būdavo su tėvu. Kol ji gyveno (duomenys neskelbtini), vaikus ji pasiimdavo po pietų, o savaitgaliais dalydavosi. Kadangi jos ir močiutės santykiai buvo prasti, ji išsikėlė į (duomenys neskelbtini). Liepos mėnesį ji pradėjo dirbti, atsakovas nuo liepos 8 d. iki rugsėjo mėnesio pradžios buvo vaiko priežiūros atostogų. Tuo metu ji su vaikais būdavo laisvu nuo darbo laiku. Prasidėjus mokslo metams sūnus įprastomis darbo dienomis būdavo su tėvu, dukra – su mama, savaitgaliais šalys vaikais apsikeisdavo.

Teismų praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai tėvai susitaria dėl vaiko poreikių tenkinimo ir bendrauja su vaiku lygiomis dalimis, išlaikymas vaikui gali būti nepriteisiamas iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos), tačiau tais atvejais, kai tėvai bendraudami su vaiku pagal „50:50 procentų laiko“ modelį tenkina tik kasdienius būtinus vaiko poreikius (maistas, apranga, būstas ir pan.), tačiau nesusitaria dėl kitų vaikui svarbių poreikių tenkinimo (ugdymas, sveikata ir pan.), tokiems poreikiams tenkinti gali būti priteisiamas išlaikymas iš to tėvo (motinos), su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, „Aktualūs vaiko išlaikymo klausimai naujausioje Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje“, Teismų praktika, 53, 2020).

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ši teismų praktika nėra tapti nagrinėjamo atvejo kontekste, ir pritartina teismo vertinimui, kad teisinės pasekmės vis dėlto yra panašios, t. y. atsakovas 5 dienas per savaitę prižiūrėjo sūnų, tenkino jo būtinuosius poreikius, o ieškovė – dukros, savaitgaliais – atvirkščiai. Turimų duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šalys buvo vienodai pasiskirsčiusios būtinųjų vaikų poreikių tenkinimo naštą, kiekvienas jų turėjo išlaidų, susijusių su kasdienių, einamųjų vaiko poreikių tenkinimu.

Apeliantė teigia, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, nurodydamas, kad prasidėjus mokslo metams sūnus įprastomis darbo dienomis būdavo su tėvu, dukra – su motina, savaitgaliais šalys vaikais apsikeisdavo. Teismas netinkamai taikė bendravimo su vaiku pagal „50:50 procentų laiko“ modelį, nes vaikai gyveno pas ieškovę, motina jais rūpinosi ir išlaikė viena. Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino, kad atsakovas 5 dienas per savaitę prižiūrėjo sūnų, tenkino jo būtinuosius poreikius, o apeliantė – dukros, savaitgaliais – atvirkščiai. Nurodo, kad toks bendravimas buvo tik kelis mėnesius, kol sūnus pabaigs ugdymo įstaigą (duomenys neskelbtini) ir nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. pradės lankyti (duomenys neskelbtini) ugdymo įstaigą. Taigi apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą nagrinėjamu aspektu remdamasi aplinkybėmis, kurios buvo 2025 metais.

Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą dukrai, apskaičiuotą nuo 2024 m. birželio mėnesio už 6 mėnesių laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tas aplinkybes, kurios buvo konkrečiais 2024 metais, o būtent – nuo 2024 m. birželio mėnesio. Teismo posėdžio metu apeliantė paaiškino, kad nuo 2024 m. birželio mėnesio, kai ji ir atsakovas pradėjo gyventi atskirai, KTA1 darbo dienomis būdavo pas atsakovą, kadangi lankė darželį (duomenys neskelbtini), savaitgaliais jie apsikeisdavo vaikais: KTA2 būdavo pas atsakovą, KTA1 pas ją. Bet ilgainiui pamatė, kad brolis ir sesuo vienas kito nemato, todėl nuo žiemos KTA1 būdavo pas atsakovą, KTA2 – su ja, o savaitgaliais – arba ji su abiem vaikais, arba atsakovas (2025 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 35 min. 58 sek.–1 val. 37 min. 24 sek.). Taip pat apeliantė paaiškino, kad 2024 metų vasarą ji laikinai gyveno (duomenys neskelbtini) pas močiutę, tačiau jos ir močiutės santykiai buvo prasti, todėl išsikėlė į (duomenys neskelbtini). Kol gyveno (duomenys neskelbtini), vaikus jis pasiimdavo po pietų, po darbo, o savaitgaliais dalydavosi, galiausiai teigdama: „Kiek atsimenu, taip būdavo (2025 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 37 min. 30 sek.–1 val. 39 min. 5 sek.). Šią 2024 metų vasaros tvarką apeliantė aiškino, atsakydama į atsakovo atstovo klausimą: ar ta bendravimo tvarka, pagal kurią KTA1 darbo dienomis būdavo pas atsakovą, o savaitgaliais jie apsikeisdavo vaikais: KTA2 būdavo pas atsakovą, KTA1 – pas ją, buvo nuo 2024 m. birželio mėnesio, ar nuo vėlesnio laikotarpio (2025 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 37 min. 30 sek.). Taigi ginčijama bendravimo tvarka galiojo nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio, ji, kaip nurodė apeliantė teismo posėdžio metu, nuo žiemos buvo modifikuota.

Apeliantės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės sutampa su atsakovo paaiškinimais. Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad kai jis ir apeliantė pradėjo gyventi atskirai, KTA1 lanke (duomenys neskelbtini) darželį, todėl jis daugiausia laiko praleisdavo su juo. Kol IES1 gyveno (duomenys neskelbtini), KTA2 taip pat būdavo su juo. Kai IES1 išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), bendravimas truputį pasikeitė, KTA1 su juo būdavo įprastomis darbo dienomis, KTA2 – savaitgaliais (2025 m. spalio 9 d. teismo posėdžio garso įrašas: 27 min. 16 sek.–28 min. 11 sek.).

Apeliantė, siekdama paneigti bendravimo tvarką, pagal kurią sūnus darbo dienomis būdavo pas atsakovą, o savaitgaliais jie apsikeisdavo vaikais: dukra būdavo pas atsakovą, o sūnus pas apeliantę, teigia, kad toks bendravimas buvo tik kelis mėnesius, kol sūnus pabaigs ugdymo įstaigą (duomenys neskelbtini) ir nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. pradės lankyti (duomenys neskelbtini) ugdymo įstaigą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio įrašas atskleidžia, koks buvo bendravimas 2025 m. vasarą iki sūnui pradėjus lankyti ugdymo įstaigą (duomenys neskelbtini) 2025 m. rugsėjo 1 d. Teismo posėdžio, vykusio 2025 m. liepos 10 d., metu atsakovo atstovas nurodė: „Šiuo metu atsakovas yra tėvystės atostogose ir šalys susitarė, kad du mėnesius nepilnamečiai vaikai daugiausia laiko praleis su atsakovu“ (19 min. 16 sek.–19 min. 42 sek.). Tai, kad atsakovas teismo posėdžio metu buvo tėvystės atostogose, patvirtino ir apeliantė 2025 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio metu, nurodydama, kad jis šiose atostogose yra nuo liepos 8 d. iki rugsėjo pradžios (1 val. 40 min. 42 sek.–1 val. 40 min. 44 sek.). Apeliantė neginčijo atsakovo atstovo nurodytų aplinkybių. 2025 m. liepos 10 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovas taip pat paaiškino, kad atsakovas birželio mėnesį bendravo su vaikais savaitgaliais, nurodydamas: „Ieškovė nutyli, kad buvo šalių susitarimas, kad birželio mėnesį ieškovė daugiau laiko praleis su vaikais, kadangi liepos ir rugpjūčio mėnesiais atsakovas daugiau praleis laiko su vaikais dėl tėvystės atostogų“ (48 min. 18 sek.–49 min. 18 sek.). Šių aplinkybių apeliantė neginčijo. Šios aplinkybės susijusios su 2025 metų vasaros laikotarpiu iki 2025 m. rugsėjo 1 d. ir jos neturėjo esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išieškojimo įsiskolinimo nuo 2024 m. birželio mėnesio už 6 mėnesių laikotarpį priteisimo. Taigi apeliantės palaikomoje argumentavimo strategijoje yra lacuna (spraga).

Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, jog šalių dukra visas savaitės darbo dienas gyvendavo su apeliante, tik kas antrą savaitgalį atsakovas pasiimdavo dukrą, nes dukra yra mažametė, taigi kiekvieną savaitgalį atsakovas dukros neprižiūrėjo, kartu neteikė išlaikymo savo dukrai. Tai, kad atsakovas per visą laikotarpį pervedė du kartus po keliasdešimt eurų, nelaikytina mažametės dukros tinkamu išlaikymu, kas suponuoja teisėtą išlaikymo įsiskolinimą dukrai. Tačiau, atsižvelgus į anksčiau nurodytas aplinkybes, yra neaišku, apie kurį laikotarpį apeliantė kalba, kokio laikotarpio aplinkybėmis ji grindžia savo argumentus, ypač įvertinus tai, kad ji apeliaciniame skunde ginčija aplinkybes, kurias pati ir nurodė pirmosios instancijos teisme, nutylėdama aplinkybes, kurios turi esminės reikšmės situacijos vertinimui ir sprendimo priėmimui.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėjamu aspektu yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

Pirmosios instancijos teismas patenkino 65,15 proc. ieškovės reikalavimų ir ieškovei iš apelianto priteisė 3 106,35 Eur (4 768,00 x 65,15 proc.). Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė procesinės teisės normas, įtvirtintas CPK 98 straipsnio 1 dalyje, nepagrįstai priteisė ir tas ieškovės bylinėjimosi išlaidas, kurios tiek buvo patirtos, tiek jas pagrindžiantys įrodymai buvo pateikti jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės. Todėl yra pagrindas ieškovės naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas mažinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi su tuo susijusias aplinkybes apelianto ginčijamu aspektu, su šiais apelianto argumentais negali sutikti.

CPK 98 straipsnyje nustatyta: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ( 1 dalis); šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (2 dalis); šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (3 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas patenkino 65,15 proc. ieškovės reikalavimų ir ieškovei iš apelianto priteisė 3 106,35 Eur (4 768,00 x 65,15 proc.). 4 768,00 Eur suma gauta prie 5 000,00 Eur patirtų išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas pridėjus ieškovės sumokėtą 168,00 Eur žyminį mokestį ir atėmus 400,00 Eur sumą pagal 2025 m. rugsėjo 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TM-025-032 už advokato suteiktas teisines paslaugas. Iš byloje esančios medžiagos (2025 m. gruodžio 12 d. prašymo Nr. DOK-74374 priedo „Prašymo priedai dėl bylinėjimosi išlaidų“ 15 lapas) matyti, kad ši 400,00 Eur suma buvo sumokėta už prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių parengimą. Kadangi pirmosios instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė, 400,00 Eur sumą už šio prašymo atmetimą išminusavo ir gavo apelianto ginčijamą 4 768,00 Eur sumą.

Apelianto vertinimu, iš šios 4 768,00 Eur sumos taip pat turėtų būti išminusuota 500,00 Eur suma pagal 2025 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. TM-025-044. Ši PVM sąskaita faktūra išrašyta ir mokėjimas atliktas 2025 m. gruodžio 15 d., t. y. paskutinio teismo posėdžio dieną. Tačiau šie dokumentai į EPP sistemą buvo įkelti jau po teismo posėdžio pabaigos, todėl tikėtina, kad PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta ir apmokėta taip pat po 2025 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio pabaigos.

Iš byloje esančios medžiagos (2025 m. gruodžio 15 d. prašymo Nr. DOK-74772 priedo „Sąskaita_faktūra TM 025-044“ 1 lapas ir priedo „Payment“ 1 lapas) matyti, kad PVM sąskaita faktūra Nr. TM-025-044 buvo išrašyta už: 1) pasirengimą 2025 m. gruodžio 15 d. posėdžiui; 2) klientės atstovavimą 2025 m. gruodžio 15 d. posėdyje. Šioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta suma 500,00 Eur. Mokėjimas už suteiktas teisines paslaugas atliktas 2025 m. gruodžio 15 d. Taip pat iš LITEKO informacinės sistemos matyti, kad šią dieną vyko teismo posėdis. Iš teismo 2025 m. gruodžio 15 d. informacinės medžiagos matyti, kad posėdis prasidėjo 9.09 val., baigėsi 11.50 val. Taigi sutiktina su apelianto argumentu, kad tiek PVM sąskaita faktūra, tiek mokėjimas už suteiktas teisines paslaugas įvyko 2025 m. gruodžio 15 d., t. y. paskutinio posėdžio dieną; šie dokumentai į EPP sistemą buvo įkelti jau po teismo posėdžio pabaigos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 pakoregavo kasacinio teismo praktiką, pagal kurią draudimas byloje priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą dėl to, kad jos nebuvo apmokėtos iki bylos išnagrinėjimo pabaigos ir teismui nebuvo pateiktas tai patvirtinantis dokumentas, o to nepadariusi šalis turi galimybę iš naujo kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ši kasacinio teismo praktika pilnai neužtikrina tinkamo asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo ir asmens teisės į atstovavimą, neatitinka bendrųjų teisingumo ir protingumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų bei CPK 2 straipsnyje įtvirtinto civilinio proceso tikslo ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus (98 punktas). Teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą (106 punktas). Atsižvelgdama į šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujai suformuluotą CPK 98 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo taisyklę ir turėdama nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad išminusuoti apelianto prašomą 500,00 Eur sumą nėra pagrindo.

CPK 98 straipsnio taikymas konkrečioje situacijoje negali būti vien formalus, o realiai suteiktų paslaugų ir vėliau išrašytos bei apmokėtos sąskaitos aplinkybės turi būti įvertintos kartu. Minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties esmė yra užtikrinti, kad teismas turėtų dokumentus, patvirtinančius paslaugas ir jų kainą, siekiant užtikrinti tinkamą asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą ir asmens teisę į atstovavimą, bendrųjų teisingumo ir protingumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų bei CPK 2 straipsnyje įtvirtinto civilinio proceso tikslo ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus įgyvendinimą. Ieškovės išlaidos buvo patirtos už advokato pasirengimą posėdžiui ir atstovavimą jame, t. y. už veiksmus, kurie faktiškai buvo atlikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Po paskutinio teismo posėdžio nebuvo sukurtos naujos atstovavimo išlaidos, o buvo išrašyta sąskaita faktūra už jau suteiktas teisines paslaugas ir atliktas mokėjimas už jas. Patirtos išlaidos yra realios, pagrįstos ir turi ryšį su nagrinėjama byla. Šių išlaidų realumo, pagrįstumo ir ryšio turėjimo su nagrinėjama byla neginčija ir pats apeliantas. Ieškovės prašymas buvo pateiktas tą pačią dieną, kaip ir įvykęs išlaidų apmokėjimas, ir pateiktas iki teismo sprendimo priėmimo, todėl teismas turėjo galimybę įvertinti išlaidų pagrįstumą ir jų dydį, o kita šalis – apeliantas – pateikti dėl jų prieštaravimus. Ir nors prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo pateiktas 2025 m. gruodžio 15 d. po teismo posėdžio, tačiau teismas turėjo visus dokumentus, patvirtinančius suteiktas teisines paslaugas ir jų kainą, 2025 m. gruodžio 15 d. Šis formalus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujai suformuluotos CPK 98 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo taisyklės nesilaikymas nėra pagrindas pripažinti, kad ieškovė neturi teisės į reikalaujamas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėjamu aspektu yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo paskirstytas bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad atsakovas sąmoningai tęsė bylos nagrinėjimą. Apeliantė inicijavo teisminės mediacijos procesą, norėjo su atsakovu šią bylą užbaigti taikiu susitarimu, bet atsakovas neieškojo kompromisų ir sąmoningai laikėsi savo interesų, pamiršdamas savo vaikų poreikius ir interesus. Šiuo atsakovo elgesiu buvo pažeisti teisingumo ir sąžiningumo principai, nes apeliantė buvo priversta ilgiau dalyvauti teisminiame procese ir patirti papildomų finansinių sunkumų, kurių buvo galima išvengti, jei atsakovas būtų bendradarbiavęs ir į pirmą vietą būtų iškėlęs vaikų interesus ir poreikius, o ne savo. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais negali sutikti ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad teisminį procesą inicijavo būtent apeliantė. Ji 2025 m. sausio 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo ir kt. Taigi ji galėjo įvertinti visas su inicijuotu teisminiu procesu susijusias galimas rizikas. Procesas pirmosios instancijos teisme baigėsi tuo, kad apeliantės patikslintas ieškinys ir atsakovo priešieškinio dalis dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo tenkinta visiškai, reikalavimai dėl skyrium gyvenančio tėvo ir vaikų bendravimo tvarkos tenkinti 50 proc., apeliantės ieškinys dėl išlaikymo vaikams tenkintas 75,76 proc., dėl išlaikymo įsiskolinimo atmestas, atsakovo priešieškinio dalis dėl išlaikymo netenkinta 52 proc. ((250 – 120) x100 / 250). Apeliantei iš atsakovo nuspręsta priteisti 65,15 proc. ((100 proc. + 100 proc. + 50 proc. + 75,76 proc. + 0 proc.) / 5) jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, atsakovui iš apeliantės – 74,50 proc. ((100 proc. + 100 proc. + 50 proc. + 48 proc.) /4 ), t. y. apeliantei 3 106,35 Eur (4 768,00 x 65,15 proc.), atsakovui – 2 371,19 Eur (3 182,80 x 74,50 proc.). Taigi apeliantė nelaimėjo proceso šimtu procentų.

CPK 93 straipsnyje nustatyta: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis); jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis); šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (3 dalis); teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas; teismas, nustatęs, kad šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus, taip pat gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Taigi kitos šalies veiksmai yra pagrindas teismui nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

Apeliantė teigia, kad ji inicijavo teisminės mediacijos procesą, norėjo su atsakovu šią bylą užbaigti taikiu susitarimu, bet atsakovas neieškojo kompromisų ir sąmoningai laikėsi savo interesų, pamiršdamas savo vaikų poreikius ir interesus. Šiuo atsakovo elgesiu buvo pažeisti teisingumo ir sąžiningumo principai, nes ji buvo priversta ilgiau dalyvauti teisminiame procese ir patirti papildomų finansinių sunkumų, kurių buvo galima išvengti, jei atsakovas būtų bendradarbiavęs ir į pirmą vietą būtų iškėlęs vaikų interesus ir poreikius, o ne savo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad apeliantė turėjo ilgiau dalyvauti procese ir patirti papildomų finansinių sunkumų, neduoda pagrindo spręsti, kad buvo atliekami veiksmai, kuriais buvo pažeisti teisingumo ir sąžiningumo principai. Vien abstraktaus pobūdžio apeliantės argumentai, kad ji buvo įtraukta į, jos vertinimu, ilgą procesą ir dėl to patyrė papildomų išlaidų, nesudaro pagrindo spręsti, ar konkretus poelgis buvo ir šiuo poelgiu buvo padaryti apeliantės nurodyti pažeidimai. Kaip minėta, apeliantė pati inicijavo procesą, kuris truko ne tiek, kiek buvo prognozuota, tačiau tai nesudaro pagrindo vertinti atsakovo veiksmus kaip pažeidžiančius teisingumo ir sąžiningumo principus. Apeliantė apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl to, kokius konkrečius veiksmus atliko (ar neatliko) atsakovas, reikšmingų siekiant nustatyti, ar atitinkamas poelgis buvo ir šiuo poelgiu buvo padaryti apeliantės nurodyti pažeidimai. Teismas negali pasisakyti dėl apeliantės pateiktų atsakovo veiksmų vertinimo. Taigi apeliantė neįrodė, kad yra pagrindas teismui nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėjamu aspektu yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau nurodyta, nutaria, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo pakeisti ar panaikinti remiantis apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nutaria apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Atmetus šalių apeliacinius skundus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą nėra pagrindo konstatuoti, kad ši nutartis yra priimama kurios nors iš šalių naudai CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal bylos metu pateiktus rašytinius įrodymus, tačiau nepateikė patirtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų, kaip to reikalauja CPK 98 straipsnio 1 dalis. Todėl ieškovės parašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, netenkintinas, nes ji nepateikė išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo priteisti visas jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžiantys dokumentai buvo teismui pateikti vėliau. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui 2025 m. liepos 2 d. prašymu Nr. DOK-79716 dėl bylinėjimosi išlaidų pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 161,60 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas, susijusias su apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, t. y. 2026 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00426, išrašytą už 2026 m. sausio 29 d. už apeliacinio skundo parengimą (480,00 Eur) ir 2026 m. vasario 17 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (480,00 Eur), bei 2026 m. gegužės 6 d. mokėjimo nurodymą. Kartu su atsakovo apeliaciniu skundu buvo pateiktas 114,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, todėl atsakovo prašymas apima iš jo sumokėto žyminio mokesčio atlyginimą. Vėliau pateiktame prašyme detalizavus advokato suteiktų teisinių paslaugų išlaidas, atsakovo ankstesnis prašymas dėl visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nebuvo susiaurintas. Kadangi atsakovas nėra laimėjusi šalis apeliacinės instancijos teisme, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas. Kadangi atsakovas yra laimėjusi šalis ieškovės nepagrįsto apeliacinio skundo atžvilgiu, nes ieškovės apeliacinis skundas yra atmestinas, jo 480,00 Eur išlaidos yra vertintinos kaip patirtos ginantis nuo kitos šalies apeliacinio skundo, todėl gali būti priteistos, jeigu neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių. Atsakovo sumokėta 480,00 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio, todėl vertintina kaip pagrįsta ir priteistina. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovui iš ieškovės priteistina 480,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą, kitos atsakovo prašomos bylinėjimosi išlaidos atmestinos; ieškovės parašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovės IES1 ir atsakovo ATS1 (ATS1) teikiamų naujų įrodymų nepriimti.

Ieškovės IES1 ir atsakovo ATS1 apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje, vietoje rezoliucinėje dalyje nustatyto atsakovo ATS1 ir nepilnamečių vaikų KTA1 ir KTA2 bendravimo tvarkos 2 punkte, pagal kurį atsakovas turi teisę kiekvieną kalendorinę savaitę pasiimti nepilnamečius vaikus trečiadienį iš jų ugdymo įstaigos ir grąžinti juos į jų gyvenamąją vietą tą pačią dieną ne vėliau kaip iki 20 val., vaikus perduodamas ieškovei arba kartu su ja gyvenančiam kitam suaugusiam asmeniui, nurodyto bendravimo laiko iki 20 val. įrašyti iki 20.30 val.

Priteisti atsakovui ATS1 iš ieškovės IES1 480,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.