Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

nedalyvaujant civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos atstovui ir civilinio atsakovo LR transporto priemonių draudikų biuro atstovui

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

E. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lenkas, pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, neteistas, studijuojantis (duomenys neskelbtini), deklaruojantis gyvenamąją vietą ir gyvenantis adresu: (duomenys neskelbtini),

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnyje 5 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. T. 2021 m. birželio 3 d. apie 20.50 val. Vilniaus rajone, Zujūnų seniūnijoje, Šilėnų kaime, Naujosios Rėvos gatvėje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 224 punkto reikalavimą, numatantį, kad Lietuvos Respublikoje viešajame eisme leidžiama dalyvauti tik techniškai tvarkingoms motorinėms transporto priemonėms, ir 15 punkte numatytą draudimą vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę bei pažeisdamas motorinių transporto priemonių vairuotojams keliamą reikalavimą prieš pradedant važiuoti įsitikinti, ar transporto priemonė tvarkinga, vairavo techniškai netvarkingą automobilį „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su iš dalies neveikiančia darbinių stabdžių sistema, be to, vairuojamu automobiliu važiuodamas Naujosios Rėvos gatve Sviliškių kaimo kryptimi, jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 127 punkto reikalavimus, numatančius, kad, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, tai yra, pasirinkdamas saugų vairuojamo automobilio važiavimo greitį, užtikrinantį stabilų transporto priemonės judėjimą ir jos valdymo kontrolę, jis neatsižvelgė į žvyru dengtą kelio važiuojamąją dalį ir jo važiavimo kryptimi apie 650 metrų atstumu už Kun. M. Žuko gatvės buvusį kelio vingį į dešinę, dėl ko važiuodamas pasirinktais buvusiomis eismo sąlygomis per dideliu apie 60 km/h greičiu ir judėjimo trajektorija, jis kelio vingyje prarado kryptingo judėjimo stabilumo netekusio automobilio, kuris nevaldomai pakeitęs judėjimo kryptį užvažiavo ant ties kelio važiuojamosios dalies dešiniuoju kraštu buvusio šlaito ir po to apsivertė, valdymo kontrolę. Eismo įvykio metu buvo sužalotas automobilio „Opel Corsa“ keleivis E. K., gim. (duomenys neskelbtini) m., kuris dėl patirtų sunkių sužalojimų (duomenys neskelbtini) mirė VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Vaikų ligoninėje.

II. Byloje surinkti įrodymai

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis E. T. kaltę pripažino ir paaiškino, jog susitiko su draugais Čekoniškių k., kadangi vienas draugas buvo palikęs megztinį ,,Opel Corsa“ mašinoje, tad nusprendė nuvažiuoti į Šilėnų k. ir jį pasiimti. Atvažiavo į Šilėnus, prie K. namų. Ten stovėjo ta („Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) mašina, todėl nusprendė su ja prasivažiuoti. Automobilis buvo įsigytas ardymui, be techninės apžiūros, jis nesidomėjo, ar buvo draustas, apie stabdžių ir važiuoklių defektus nežinojo, mašina vizualiai atrodė netvarkinga, be priekinio stiklo, durelės nebuvo užrakintos, rakteliai buvo variklio spynoje. Jis žinojo, kad automobilis priklausė mažiausiai vienam žmogui. B. R. ir V. K. pirko jį kartu iš jo (kaltinamojo) kaimyno. Jis neklausė savininkų, ar gali pravažiuoti, nes tarp jų susiklostę draugiški santykiai. Manė, kad galima važiuoti, nes visi su ja važinėdavo (vardų nepamena, bet ir E. K. ir K. važinėdavo). Automobilio savininkai buvo kieme, bet jis neprisimena, kokiu atstumu. Jie matė, kai jis atsisėdo už vairo ir kai užvedė automobilį jie jį (kaltinamąjį) turėjo matyti, o pats nematė, kaip reagavo savininkai. B. R. ir V. K. bendravo tarpusavyje, jie nebuvo tolimu atstumu nuo automobilio. Jie turėjo išgirsti, kad važiuos, nes automobilio duslintuvas garsus. Automobilio savininkams prieiti iki automobilio buvo sekundžių klausimas. Jis būtų išgirdęs, jei automobilio savininkai būtų jį pašaukę. Jis atidarė dureles, atsisėdo, pasuko mašinos raktelį. Mašina iš karto nenorėjo kurtis, bet užsikūrė, šalia atsisėdo E. K.. Paprašė jo (E. K.) išlipti iš mašinos, nes norėjo važiuoti vienas. Jis neišlipo, jis (kaltinamasis) pagalvojo „tiek to ir važiuojam“. Keleivis ir jis (E. T.) nebuvo prisisegę saugos diržų, nors mašinoje saugos diržai buvo. Užsikūręs automobilį, jis (kaltinamasis) pradėjo važiuoti neasfaltuotu keliu (žvyrkeliu) link Rėvos gatvės, pavažiavo 50 metrų ir užgeso. Vėl užsivedė ir pradėjo važiuoti. Taip užgeso du kartus. Keliu važiuojant su nukentėjusiuoju nebendravo, vairavimui niekas netrukdė. Vėliau buvo posūkis į dešinę, pradėjo važiuoti tiesiai ir buvo vingis į kairę (apie kurį buvo pamiršęs), greitis buvo apie 50-60 km/h, anksčiau tokiu greičiu nėra važiavęs (į prokuroro patikslinamąjį klausimą, jis atsakė, jog prieš vingį važiavęs 30-40 km/h greičiu). Automobilį pradėjo stabdyti, bet šis nestabdė, pasuko į kairę vingio kryptimi, atsitrenkė į medį ir apsivertė. Nieko neatsimena, kas vyko salone įvykio metu. Mašina buvo ant stogo, išlipo per priekinį stiklą, o E. (E. K.) gulėjo prie kairiojo mašinos šono, netoli rato. Gal dėl jaudulio sakė, kad ištraukė nukentėjusįjį iš mašinos arba taip pasirodė. Pradėjo panikuoti, neturėjo su savimi telefono. Pabandė E. prikelti, bet jis neprisikėlė, pradėjo bėgti, kad pakviestų pagalbą (jam (kaltinamajam) truputį buvo galvos sužalojimų, bet mažai; dėl to į medikus nesikreipė). Toli nebėgo (link tvoros) ir tuo metu atvažiavo D. K.. Atsisėdo į jo mašiną, jis paklausė, kas nutiko, jis (kaltinamasis) pasakė, kad padarė avariją. Jiedu atvažiavo į vietą, kaltinamasis išlipo ir atvažiavo visi kiti. E. T. buvo panikoje, jam buvo stresas, nežinojo, ką daryti. Paprašė draugo K. R. išvežti iš eismo įvykio. Jie nuvažiavo link upės, išlipo iš mašinos ir kažkur draugas valandą bandė nuraminti jį. Truputį nusiramino ir tada iš K. telefono parašė mamai, kad pasiimtų jį (kaltinamąjį) iš vietos. Tėvai paėmė, iš pradžių jiems nieko nesakė, nes bijojo. Vėliau pasakė, kad ne jis vairavo automobilį, nes buvo panikoje. Tuo metu buvo nepilnametis, vairuotojo pažymėjimo neturėjo. Žinojo, kad negalima vairuoti neturint tam teisės. Po įvykio jis, dar būdamas nepilnamečiu, su tėvais buvo nuvykę pas nukentėjusiuosius. Teigė, kad vieną kartą vienas buvo nuvykęs, kitą kartą su tėvais. Dėl nukentėjusiojo domėjosi pas draugus. Po dviejų mėnesių nuo įvykio tapo pilnamečiu. Kaltinamasis, paklaustas, ar buvo vairavęs automobilį, atsakė, jog ne pirmą kartą sėdo už automobilio vairo, kartu su tėvu imdavo mašiną. Tuo metu irgi neturėjo vairuotojo teisių, jo mama buvo prieš. Prie kiemo (keliu iki įvykio nėra važiavęs) pasimokyti gal šiek tiek galima, kai esi prižiūrimas. Įvykio metu minimaliai žinojo kelių eismo taisykles, nes tik ruošėsi eiti į vairavimo mokyklą. Dėl šios situacijos nustojo mokintis vairuoti, nes manė, kad dėl įvykio negali laikyti vairuotojo teisių. Jis savo elgesį vertina blogai, tuo metu neturėjo vairuotojo teisių, nežinojo taisyklių, nereikėjo sėsti į automobilį ir dar kartu paimti žmogų. Pripažįsta, kad nukentėjusiesiems padaryta žala. Žalą nukentėjusiesiems mokėjo tėvai. Kol kas nukentėjusiesiems nemokėjo pats, kai pasibaigs mokslai, ieškos darbo. Stengsis darbo ieškoti pagal profesiją. Gali patvirtinti, kad elgsis atsakingai ir apdairiai. Sutinka , kad mama laiduotų. Santykiai su mama geri, ji jam visada padėdavo sunkioje situacijoje. Su mama bendrauja daug, jos labiau klauso.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsniu, byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. B. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, negali kentėti, sunku labai iki šiol, labai daug vaistų vartoja, tai liks visam gyvenimui. Kai nuėmė rūbus, džiūvusius lauke, nuėjo namo. E. nuėjo pas brolį žaisti, pasakė sūnui, kad greičiau ateitų ir ilgai nebūtų. Sūnus pasakė, kad greitai grįš. Atbėgo sūnus, D. K., ir pasakė, kad nežino, ką ir pasakyti. Ji paragino: „Sakyk, sūnau, kas nutiko“. D. pasakė, kad ji bėgtų žiūrėti, ar gyvas E., ar negyvas. Nubėgo ten, nežino, kaip ten ir atsidūrė. Atbėgo, o jis (E. K.) ant medžio gulėjo, paėmė už rankos ir pasakė jam, kad čia mama. Paprašė, kad paimtų už rankos ir ją suspaustų, o jis knarkė ir nieko negirdėjo. Kreipėsi į jį vardu, klausė, ar girdi, o jis nieko neatsakė, rankos nesuspaudė. Vėliau A. B. iškvietė greitąją ir nubėgo jos pasitikti. Atvažiavo greitoji, ji (nukentėjusioji) jau nieko neatsimena, jai davė vaistų, bet jie nepadėjo. E. išvežė greitoji, važiavo su vyru į Santariškes, laukė, nes operacija truko šešias valandas. Grįžo gydytojas ir pasakė, kad užuojauta, bet nieko nebus. Ji pradėjo verkti ir neatsimena, ką tada darė, nes labai ilgai laukė, kol pasibaigs operacija. E. buvo prijungtas prie aparato, paklausė, ar girdi, o jis nieko neatsakė. Penktą valandą ryto su vyru grįžo namo, vienuoliktą valandą vakare atvažiavo kaltinamojo tėvas su B. R.. Nepaklausė, kaip praėjo operacija, kaip ten viskas, ar kokia pagalba reikalinga. Nieko nepaklausė, tik nusikeikė ir paklausė, kaip užklijuoti mažajam galvą. Žuvęs sūnus buvo jauniausias. Praėjus keturiems mėnesiams po E. mirties, atvažiavo kaltinamojo mama ir pradėjo raginti susitaikyti. Pats E. nebuvo atėjęs, kai kartu su mama atvyko dėl susitaikymo. Ji (nukentėjusioji) paklausė, kur ji (E. mama) buvo anksčiau, ji pasakė, kad gavo šaukimą. Paklausė, ar jei nebūtų gavusi šaukimo, tai ji (kaltinamojo mama) neateitų ir susitaikyti. Vienoje klasėje mokėmės su E. T. mama, bet nebendraujam. Išsiskyrėm piktuoju. V. Z. pervedė 4000 Eur, ji pati pasakė, kad duos tuos pinigus. E. T. tėvas nepaklausė apie sveikatos būklę, tik nusikeikė, mama net neatėjo į laidotuves. E. T. iki teismo neatsiprašė asmeniškai. E. T. nebuvo atvykęs, pusantrų metų praėjo, bet neatėjo. Kai po įvykio atvyko kaltinamojo tėvas, jis pasakė, kad E. T. pripažino kaltę, kad jis buvo už vairo, kad ištraukė nukentėjusįjį iš automobilį. Nepajautė nuoširdumo iš E. T. tėvo po įvykio. Jeigu būtų atvažiavęs E. T. su tėvais po įvykio ir atsiprašęs, gal ir būtų švelnesnė reakcija. Kaltinamojo tėvai atvažiavo, kad jiems atleistų. Ji nesutiko taikytis, tiesiog kaltinamajam reikėjo taip pasakyti ar padaryti, kad sūnus nevažiuotų su juo. Kas atvažiuodavo visus išprašydavo ir nepriimdavo pagalbos. Anksčiau ji (nukentėjusioji) pažinojo E. T.. Prieš įvykį, kai E. T. pirmą kartą atvažiavo pas mus, pasakė jam, kad išeitų. Jis atsakė: „Kas tu esi tokia, kad man vadovautum!“ Tuo metu E. dar buvo gyvas. Ji (nukentėjusioji) klausė, kas jį taip išmokė kalbėti, jis atsakė, kad tėvas. Ji (nukentėjusioji) E. T. išvijo – draudė važinėti su mašinomis prie namų. Po įvykio lankosi pas psichiatrą, buvo pas psichologą, paskyrė nuo nervų ir miegui vaistus, gydymas tęsiasi. Vyras baisiai reagavo, vartoja vaistus nuo nervų ir miegui. Po įvykio buvo susisiekęs kaltinamojo gynėjas, ji verkė ir pasakė, kad neatleis. Pokalbio metu išreiškė poziciją, kad nesutinka taikytis. Gyvenimas po sūnaus netekties pasikeitė. Geri santykiai buvo su sūnumi. Iki įvykio sveikatos problemų, susijusių su psichine sveikata, neturėjo, viskas prasidėjo po sūnaus mirties. Prašo turtinės žalos už kapavietę, 20 000 eur neturtinės žalos.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas J. K. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, nukentėjo taip pat kaip žmona ir minėjo, iki šiol dar negali atsigauti. Jį dabar kamuoja bemiegės naktys, inkstai atsisakė, sumažėjo darbo našumas, darbe reikia skaičiuoti daug, o mintys ne apie tai, negali teigti, kad būtent dėl įvykio, bet sveikata pablogėjo. Po įvykio patiria įtampą. Pačio įvykio metu buvo namuose, vyresnysis sūnus D. atbėgo ir pasakė, kad jis (E. K.) ten guli. Nežino, kaip vaikai atsidūrė toje mašinoje. Girdėjo, kad užsikūrė mašina, bet su kuo jis išvažiavo nežinojo. Kaip kieme atsirado mašina taip pat nežino. Mašinas kieme pastatydavo, nes kiemas didelis. Sūnaus draugai paprašė, kad jis (nukentėjusysis) skirtų vietą mašinų ardymui. Grįžus iš darbo ji jau buvo. Po įvykio per laidotuves kaltinamasis buvo atvažiavęs su tėvu. Po kurio laiko pas juos (nukentėjusiuosius) buvo atvažiavę ir kaltinamojo tėvai. Per laidotuves kaltinamasis nebuvo priėjęs užuojautos pareikšti. Atvažiavo, padėjo gėlių ir išėjo, prie jo (nukentėjusiojo) nebuvo priėjęs. Paskui bandė susitarti, prašė, kad nesodintų jų sūnaus į kalėjimą. E. T. nieko nesakė. Tėvai bandė atsiprašyti. Kaltinamasis buvo atvažiavęs, bet sėdėjo mašinoje. Negali pasakyti, kiek buvo nuoširdumo, nes buvo labai skaudu. Nepažinojo anksčiau E. T.. Su kaltinamojo tėvu dirbo kartu, su motina buvo susipažinęs. Nežino, kiek tėvai užtikrins, kad sūnus nedarytų nusikalstamų veikų. Jis sūnui sakydavo, kad nesėstų į mašinas, tačiau sūnus buvo kaip ir visi kaimo vaikai, kurie lipa į mašinas ir mėgsta pasivažinėti, tačiau nebuvo įprasta, kad kieme susirenka vaikai ir važinėja. Trūksta labai vaiko, tikėjosi, kad bus su juo (nukentėjusiuoju) ilgiausiai, nes jis jauniausias. Sūnus per šventes visada būdavo su šeima. Dabar tris vaikus turi. Palaiko civilinį ieškinį dėl turtinės žalos. 20 000 Eur reikalauja neturtinės žalos. Su žmona pasitarė dėl žalos atlyginimo. 9 500 Eur gavo žalos atlyginimo.

Civilinis atsakovas B. R. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, susipažino su civiliniu ieškiniu. Jis yra ,,Opel Corsa“ savininkas. Automobilį įsigijo įvykio dienos rytą. Mašiną laikė prie K. namų, ten ardė porą mašinų. Mašiną įsigijo parduoti metalo laužui. Atvažiavęs su draugais prie K. namų, nuėjo perstatyti automobilį, kadangi ryte planavo jį ardyti. Kai jis atėjo, mašina iš karto neužsivedė. E. K. pasuko raktelį ir užvedė, jis (E. K.) sėdėjo vairuotojo pusėje. Nukentėjusysis nevažiavo, tik užvedė mašiną, nors jam to neleido. Pasakė, kad E. K. išliptų iš vairuotojo pusės ir jis persėdo prie vairo. Iš pradžių atsisakė, kad nukentėjusysis kartu važiuotų, paskui sutiko. Perstatė mašiną arčiau kelio ir nuėjo, palikęs raktelius spynelėje, kadangi manė, jog kuras buvo pasibaigęs (kuro rodyklė rodė mažiau nulio). Nukentėjusįjį paliko sėdintį automobilyje. Nežino, ar nukentėjusysis prieš tai važinėjo automobiliu. Nepriimtina važinėti, apart jo ir V. K. niekas nevažiavo su mašina. Beveik visi iš kompanijos turi vairuotojo pažymėjimus. Kieme prasilenkė su kaltinamuoju. Pusiaukelėje matė kaltinamąjį sėdant į automobilį. Kai pamatė, kad kaltinamasis įsėdo į mašiną, nuėjo toliau, nes nemanė, kad jis važiuos, niekada nebuvo taip, kad važiuotų savavališkai. Kad E. T. važiavo su automobiliu, pamatė per vėlai, negalėjo nieko padaryti. Būtų sustabdęs nuo važiavimo, jei būtų matęs, kad kažkas sės prie vairo. Automobilis buvo nutolęs nuo jo apie 40 metrų. Jis buvo už namo, todėl mašinos beveik nesimatė. Draugai pasakė, kas yra už vairo. Nesidomėjo, ar mašina kas nors važinėja, nes ji buvo skirta ardymui. Mašinos stabdžiai buvo blogi, nebuvo priekinio stiklo, kadangi su V. K. išėmė stiklą, nes jis nesilaikė, automobilyje saugos diržai buvo abejose pusėse. Automobilį pirko iš bendrų pinigų kartu su V. K., bet oficialiai (pirkimo – pardavimo sutartyje) savininkas nurodytas jis (B. R.). Pagrinde jis davė pinigus mašinos pirkimui. Pinigus už mašiną mokėjo jis. Kadangi mašiną ardymui pirko dviese, ją laikę pas V. K.. Už ardymą susigrąžindavo automobilio kainą, o pelną pasidalindavo su V. K.. V. K. pinigai buvo mokami už pagalbą, t. y. už automobilio saugojimą ir ardymą. Ši veikla buvo labiau hobis, o ne verslas. ,,Opel Corsa“ buvo trečiasis automobilis įsigytas ardymui. Kaltinamasis žinojo, kad mašina pirkta ne eksploatavimui, nes jie (B. R. ir V. K.) kitai paskirčiai neperka automobilių ir matėsi iš automobilio būklės. Nesijaučia atsakingu, kad buvo padaryta žala .

Civilinis atsakovas V. K. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad yra susipažinęs su civiliniu ieškiniu, jo nepripažįsta. B. mašinos savininkas, mašina tik jo (V. K.) kieme stovėjo ir ją išardyt reikėjo. Ta mašina buvo trečia, kurią įsigijo. Automobilių ieškodavo kartu. Formaliai savininkas būdavo B., bet faktiškai pirkdavo kartu. B. pasiimdavo pinigų sumą, kuri atitikdavo mašinos kainą, o gautą pelną pasidalindavo su juo už mašinos ardymą ir saugojimą kieme. Jų (K.) kieme daug vietos, kur galima ardyti mašinas. Mašina iš pradžių stovėjo už namo, prie laukų, paskui B. priėjo prie jo, paėmė raktelius, kad parvarytų mašiną. Mašinoje lango nebuvo ir vienas stabdis nestabdė. Kad lango nebuvo, matėsi akivaizdžiai. Nežinojo, kiek yra kuro. Mašina sunkiai užsivedinėjo, todėl manė, kad kuras jau baigėsi. Jie buvo pradėję ją ardyti. Matė, kai brolis lipo į automobilį ir pasuko raktelį, tuo metu buvo prie mašinos. Brolis sėdėjo prie vairo prieš pervarant mašiną. Iš pirmo karto B. automobilis neužsivedė, jo brolis, E. K., bandė užvesti ir jam pavyko. Jis (E. K.) nevažiavo, tik atsisėdo. Nukentėjusysis žaisdavo su broliu, kad sėdi už vairo ir važiuoja. B. sėdo už vairo, o jo brolis į keleivio pusę. Kai B. nuvarė mašiną, jis atėjo ir su juo kalbėjosi, nuo jų iki mašinos buvo 40 metrų. Jis ir B. tą dieną važiavo su mašina, daugiau niekas. Nematė kaip E. T. sėdo už vairo. E. T. pažinojo iš anksčiau. Prie automobilio kaltinamojo nematė, E. T. nepriėjo prie jo, jau tik po įvykio. Anksčiau jis nevažiavo su mašina. Žinojo, kad E. T. neturi vairuotojo pažymėjimo. Kaltinamasis leidimo važiuoti neprašė. Su B. ir A. atvažiavo į įvykio vietą. Joje rado brolį, jis gulėjo ant šakų iš vairuotojo pusės. Neprisimena, ant kurios sėdynės buvo daugiausiai kraujo. Vėliau atvyko tėvai ir jo mergina. Įvykio vietoje buvo E. T.. Klausė jo, kas sėdėjo už vairo, jis atsakė, kad jo (V. K.) brolis. Pasakė E. T., kad eitų iš įvykio vietos. Kalbėjo su pareigūnais, jie klausė, kas vairavo. Atsakė, kad brolis, kadangi taip pasakė E. T..

Galima laiduotoja V. Z. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, palaiko prašymą dėl laidavimo, nori pareikšti užuojautą visai žuvusiojo šeimai. Žino, kad sunku išgyventi ir atleisti iš motinos pusės. Nori atsiprašyti už sūnaus veiksmus. Mano, kad gali jam padėti, jį suprasti ir patarti. Artimesnio žmogaus nei ji nėra. Pataria jam (sūnui), jis paklausia jos patarimo. Nežino, kaip galėjo taip atsitikti, nes jis (E. T.) žinojo, kad be teisių negalima už vairo sėsti. Jam tai buvo aiškinta. Klausė, kodėl jis taip pasielgė. Sakė, kad nežino, jam buvo smalsu, norėjo pabandyti, kaip mašina važiuoja. Sakė, kad visi važinėja su šita mašina ir jam pabandyti buvo įdomu. Berniukas domėjosi, norėjo mokytis vairavimo mokykloje. Kad žinotų, kaip pajudėti iš vietos ar įjungti pavarą, tėvas jam kelis kartus parodė, kaip važiuoti. Sūnui nebuvo leidžiama išvažiuoti į viešus kelius, tik mūsų sklypo teritorijoje. Į pagrindinį kelią sūnus neišvažiuodavo, tėvas tik parodydavo pirmus žingsnius vairavimo. Apie įvykį sužinojo vakare, užėjo į socialinį tinklą ir pamatė, kad Šilėnų kaime įvyko avarija. Tą dieną sūnus dirbo, grįžęs pasakė, kad su draugais važiuos pasiimti kažkokio megztinio. Nematė su kuo jis išvažiavo, nes buvo darže. Kai socialiniuose tinkluose pamatė žinią, pradėjo jam skambinti, jo telefonas buvo namuose, nežinojo, kur kreiptis. Klausė kaimynų, ar turi draugo K. numerį, pradėjo su juo susirašinėti. Klausė apie avariją, kas buvo už vairo, draugas sakė, kad ne E.. Vėliau E. pradėjo rašyti iš draugo telefono, pasakė, kur yra ir paprašė jį pasiimti. Paskambino vyrui, kuris buvo žvejyboje, jis grįžo ir jie nuvažiavo. Pravažiavo avarijos vietą (sudaužytą automobilį, budinčią policiją, sužaloto vaiko ten nebuvo) nusileido, ten buvo E., K. ir draugė M.. Sūnus buvo išbalęs, apdraskytas, pasakė, kad apsivertė ir draugą išvežė į ligoninę. Grįžo namo, davė sūnui raminančių, nes buvo blogai, jis užmigo. Kitą dieną jam nieko neskaudėjo, todėl niekur nesikreipė. Po įvykio buvo emocinis šokas, niekaip negali toleruoti jo veiksmų, tai labai baisu ir sunku išgyventi jų šeimai. Kitą dieną po įvykio sužinojo, kas nutiko, nes sūnus prisipažino, kad buvo už vairo. Sūnus pasakė, kad nežino, ką daryti, jam baisu, nes už vairo buvo jis. Nepranešė policijai, nes buvo emocinis šokas. Nežinojo, kur kreiptis ir ką daryti. Sūnus pasakė, kad visus policija kviečia į apklausą ir kad juos iškvies, todėl palauks. Vaikui sakė, kad nieko nepakeisi, reikia sužinoti, kaip yra su vaiku. Tą ar kitą dieną tėvas su B. nuvažiavo pas nukentėjusiojo tėvus. Po kurio laiko grįžo, sakė, kad bandė kalbėti ir raminti, bet su nukentėjusiojo motina neįmanoma susikalbėti, nes ji raminamųjų prisigėrusi. Laidotuvių dieną jai reikėjo pas gydytoją, todėl tėvas su E. nuvažiavo į laidotuves. E. draugai pasakė, kad nukentėjusiojo mama laukia, kada ją iškvies į policiją. Jie kreipėsi į advokatą, kuris pabandė paskambinti nukentėjusiųjų pusei. Nukentėjusiojo motina pasakė, kad nenori girdėti atsiprašymų, nenori matyti kaltinamojo ar kad kas nors atvažiuotų. Kurį laiką palaukė ir visi nuvažiavo pas nukentėjusiuosius. Jie išlipo, nukentėjusiojo motina pasakė, kad nenori E. matyti, jie atsiprašė, norėjo bent kažkuo padėti. Ji (nukentėjusioji V. B.) sakė, kad neatleis už jokius pinigus ir nenori E. akyse matyti. Jei vaikas (kaltinamasis) kažką pasako, visada atsiprašo. Vaikas buvo gerai auklėjamas ir disciplinuotas. Sūnus labai gailėjosi ir iki šiol gailisi dėl savo poelgio. Galima sakyti, kad ji yra autoritetas sūnui. Iš mokyklos tik geri atsiliepimai apie sūnų, nes buvo aktyvus ir visur dalyvavo. Nėra sulaukusi priekaištų dėl savo sūnaus. Niekada nebuvo jokių problemų su teisėsauga. Sūnus yra paklusnus, klausia patarimų ir iki šiol gyvena kartu, todėl yra jos priežiūroje. Gali garantuoti, kad tai nepasikartos. Kai jų nepriėmė ir grįžo namo, nusprendė bent kažkiek padengti žalą. Per paštą padarė perlaidą 4000 Eur žalai atlyginti. Dėl neapdairumo pamiršo, kad pasibaigė techninė apžiūra ir ją radarai nufotografavo. Kai gavo baudą, pamatė, kad važinėjo be techninės apžiūros.

Iš teisiamojo posėdžio metu pagarsintų ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo (civilinio atsakovo) parodymų matyti, kad liudytojas (civilinis atsakovas) V. K. parodė, jog 2021-06-03, dienos metu, buvo Šilėnų kaime pas dėdę. Kartu su juo buvo ir jo jaunesnysis brolis E., kuris žaidė su dėdės sūnumi. Vakare, apie 15.00-17.00 val., jis nuvažiavo pas tame pačiame kaime gyvenančią motiną. Nuvažiavo automobiliu „Opel Corsa“, kurį tą dieną su B. R. buvo įsigiję ardymui. Kartu buvo ir pats B., kuris prieš tai buvo užvažiavęs pas jo dėdę. Iki motinos namų jie važiavo kartu. Automobilį „Opel Corsa“ paliko apie 100-200 metrų atstumu nuo namo. Palikęs raktelius automobilyje, jis nuėjo į namus. Tuo tarpu B. išvažiavo savo automobiliu „Audi A6“, kurį prieš tai buvo palikęs stovėti prie jo motinos namo. E. tuo metu dar buvo likęs pas jų dėdę. Po poros valandų B. vairuojamu automobiliu „Audi A6“ vėl atvažiavo į Šilėnus. Kartu su juo atvažiavo O. Č., vairavęs automobilį „Audi A3“, bei kiti jų bendri draugai ir pažįstami: M. M., E. T., A. B. ir K. R.. Jie su B. nuėjo prie automobilio „Opel Corsa“, o visi kiti liko stovėti ir bendrauti toliau nuo jų. Ketindami automobilį „pervaryti“ į kitą vietą, kad jau rytoj pradėtų jo ardymą, jie nesėkmingai pabandė transporto priemonę užvesti. Pagalvojo, kad galimai baigėsi benzinas. B. pasakius, kad jau laikas eiti namo, prie jų priėjo iš dėdės grįžęs jo brolis E.. Pastarasis sėdo prie automobilio „Opel Corsa“ vairo, pasuko spynelėje buvusį raktelį ir automobilis užsivedė. Po to, jo brolis, nieko nesakydamas, perlipo iš vairuotojo vietos į priekinę keleivio vietą. Tuo metu prie jų buvo priėjęs E. T.. Automobiliui „Opel Corsa“ pačiam savaime užgesus, jie su B. nuėjo kelis metrus į šalį ir sprendė, ką rytoj su šiuo automobiliu darys. Raktelis liko automobilio spynelėje. Bekalbant, jis išgirdo, kaip automobilis vėl buvo užvestas. Pažiūrėjęs link automobilio, jis pamatė šį nuvažiuojant keliu link Sviliškių kaimo. Kadangi automobilyje „Opel Corsa“ veikė tik priekinio dešiniojo rato stabdis, jis B. dar paklausė, ar vairuojančiam žinoma apie neveikiančius automobilio stabdžius. Tuo momentu jis nežinojo, kas išvažiavo automobiliu. Pastarasis atsakė, kad visi žino. Nuėjus prie kitų draugų ir paklausus, kas išvažiavo, pastarieji nurodė, kad automobilį „Opel Corsa“ vairavo E. T., o priekinėje keleivio vietoje sėdėjo jo brolis E. K.. Automobilis buvo be duslintuvo, todėl gerai girdėjosi jo „riaumojimas" tolstant keliu link Sviliškių. Maždaug po 2 minučių pasigirdo kažkoks trenksmas, po ko „riaumojimas" nutilo. Po šito pirmas kryptimi link nuvažiavusio automobilio „Opel Corsa“ nubėgo jo „vidurinis“ brolis D., kuris tuo metu buvo prie namo. Jis ir kiti link galimos automobilio „Opel Corsa“ buvimo vietos nuvažiavo automobiliu „Audi A6“. Privažiavę „sudaužytą“ automobilį „Opel Corsa“, jie sutiko D., tačiau pastarasis iškart iš įvykio vietos išbėgo. Kaip vėliau suprato, brolis skubėjo į namus apie įvykį pranešti mamai. Įvykio vietoje buvo E. T., kuris vaikščiojo, verkė ir bandė sakyti, kad automobilį vairavo jo brolis. Matė, kad jo kakta buvo nubrozdinta ir kraujavo. Negalėjo žiūrėti į E. T., netikėjo jo žodžiais, kad vairavo jo brolis. Tą jis jam ir pasakė bei liepė „dingti iš akių“. Kuriuo metu ir kaip E. T. paliko įvykio vietą jis nematė. Vėliau kažkas iš draugų minėjo, kad jį išsivežė į įvykio vietą atvykę jo tėvai. A. į įvykio vietą iškvietė medikus ir pareigūnus. Belaukiant medikų, jis apžiūrėjo automobilį. Matė, kad kraujo pėdsakai automobilyje pagrinde buvo išsidėstę vairuotojo pusėje. Kraujo buvo ant panelės už vairo bei ant priekinio kairiojo stiklo. Dėl minėtos priežasties kažkuriuo momentu pagalvojo, kad gal tikrai automobilį vairavo jo brolis. Tačiau vėliau, viską apmąstydamas, jis suprato, kad jo brolis ir E. T. tiesiog nebūtų turėję laiko kada apsikeisti vietomis. Nuo momento, kai jie E. T. vairuojamu automobiliu išvažiavo iš kiemo, iki pat trenksmo garso jis visą laiką girdėjo tolstančio automobilio „riaumojimą". Be to, nuo jų išvažiavimo iki trenksmo garso praėjo gana nedidelis, tik apie 2 minučių laiko tarpas. Jo prielaidas patvirtino ir E. T. tėvas, kuris po įvykio praėjus 2 dienoms buvo atvažiavęs į jo motinos namus. Girdėjo namo kieme E. T. tėvui kalbant su mama ir sakant, kad reikia „vaiką suklijuoti, pastatyti ant kojų“, taip pat, kad „vienas gali mirti, kitas gali sėsti į kalėjimą“, todėl esą reikia išgelbėti nors vieną. E. T. tėvas taip pat nurodė, kad sūnus jam sakęs, jog esą jis po įvykio iš automobilio ištraukė jo brolį. Po to, paprašęs informuoti jį apie brolio sveikatos būklę, E. T. tėvas išvyko. Daugiau jis su jais susisiekęs nebuvo. Jie su sūnumi buvo atvykę tik į brolio laidotuves, trumpai pabuvo ir išvažiavo (1 t. b. l. 71–73).

Iš teisiamojo posėdžio metu pagarsintos ikiteisminio tyrimo metu duotos papildomos liudytojo V. K. (civilinio atsakovo) apklausos matyti, kad liudytojas (civilinis atsakovas) V. K. parodė (2021-11-29 apklausa), kad po to, kai B. R. jų įsigytu automobiliu „Opel Corsa“ atvažiavo jo pasiimti pas jo Šilėnų kaime gyvenantį dėdę, minėtą automobilį iki motinos namų vairavo jis. Vairuodamas pajuto, kad „stabdžiai silpnai stabdo“. Kiek pamena, jam pasirodė, kad stabdo tik priekinis dešinysis ratas, o priekinis kairys – ne. Apie tai jis pasakė B.. Be B., jis daugiau su niekuo apie automobilio stabdžius nekalbėjo. Vėliau, kai tą pačią dieną, po poros valandų, B., jau kartu su jų bendrais draugais, vėl atvažiavo prie jo motinos namų, jis apie automobilį kalbėjo tik su B.. Su E. T. jis apie automobilį nekalbėjo, tą dieną jie išvis nebendravo. Galimai, po to, kai prieš pat įvykį automobiliu „Opel Corsa“ buvo išvažiuota iš jo motinos namo kiemo, jis klausė B., ar važiuojančiam žinoma apie sugedusius stabdžius. Šios aplinkybės tiksliai neatsimena. Jei taip, tai nepamena, ką jam atsakė B.. Atrodo, kad visi jo parodymuose paminėti asmenys, kurie įvykio dieną buvo atvažiavę prie jo tėvų namų, buvo blaivūs. Tvirtinti negali, nes, kaip minėjo, jam rūpimais klausimais kalbėjosi tik su B.. Nepastebėjo, kad kas nors iš atvažiavusių būtų vartojęs alkoholinius gėrimus ( 1 t. b. l. 74–76).

Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo D. K. parodymų matyti, jog liudytojas D. K. parodė (2021-06-23 apklausos), kad 2021-06-03 vakarą, apie 20.00-21.00 val., būdamas prie savo namų pastebėjo keliu į namus grįžtantį jaunesnįjį brolį E. K.. Kai broliui iki namų buvo likęs apie 200 metrų atstumas, prie jo sustojo lengvasis „Audi“ ar tai „BMW“ automobilis. Brolis įsėdo į automobilį. Paskui šitą automobilį važiavo dar vienas automobilis. Automobiliams sustojus netoli jų namo, iš jų be brolio E. išlipo kiti jų draugai ir pažįstami, tarp jų ir E. T.. Vienas jų, t. y. B., nuėjo prie kiek toliau stovėjusio automobilio „Opel Corsa“. Kas vyko prie to automobilio, jis nematė. Tiesiog po kiek laiko išgirdo, kad užsivedė šio automobilio variklis. Netrukus šis automobilis pro jį pravažiavo. Matė, kad automobilį vairavo E. T., o jo brolis E. K. sėdėjo priekinėje keleivio vietoje. Surėkė broliui, kad grįžtų namo, kad pasakys mamai. Tačiau brolis, dėl be duslintuvo buvusio automobilio „riaumojimo", greičiausiai jo net negirdėjo. Girdėjo Sviliškių kaimo kryptimi nuvažiavusio ir tolstančio automobilio „riaumojimą“. Po to, praėjus penkioms minutėms, išgirdo trenksmo garsą, po kurio „riaumojimas" dingo. Supratęs, kad automobilis „Opel Corsa“ galėjo į kažką atsitrenkti, jis puolė bėgti kryptimi, kuria buvo nuvažiavęs automobilis. „Sudaužytą“ automobilį pamatė maždaug 70 metrų atstumu nuo jų namo. Automobilis stovėjo prie kelio važiuojamosios dalies kairiojo krašto, priekine dalimi nukreiptas link Sviliškių kaimo. Nuo automobilio link jo bėgo E. T.. Jo nubrozdinta kakta kraujavo. Paklausus, kur jo brolis, E. T. nurodė, kad jis guli prie kelio. Po to E. T. kartu su juo grįžo prie automobilio. Prie jo kairiojo šono, ant kažkokių krūmų, gulėjo jo brolis. Jo galva buvo „stipriai sudaužyta“, jis sunkiai kvėpavo. Nors šiek tiek judėjo brolio kojos, matė, kad jis nesąmoningas. Tai pamatęs, jis puolė bėgti į namus. Pribėgęs prie namo, jis netoli jo stovėjusiai draugų ir pažįstamų kompanijai surėkė, kad jo brolis E. „susimušė“, paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Namuose apie stipriai sužalotą brolį pranešė mamai. Tai išgirdusi, ji puolė bėgti link įvykio vietos. Jis pats į eismo įvykio vietą negrįžo, nes jį sukrėtė brolio sužalotos galvos vaizdas, jis labai išsigando. Vėliau iš į namus grįžusios mamos sužinojo, kad į ligoninę išvežto brolio būklė sunki. Taip pat grįžo ir draugai bei pažįstami. Tarp jų E. T. jau nebuvo. Kažkas sakė, kad jį iš įvykio vietos išsivežė tėvai. Po įvykio praėjus dviem ar trims dienoms, pas juos į namus atvažiavo jam iš matymo pažįstamas E. T. tėvas. Pastarasis jų namo kieme kalbėjosi su motina. Jų pokalbio negirdėjo. Motinai grįžus į namus, jis išėjo į kiemą, kur vis dar buvo E. T. tėvas, tuo metu jau kalbėjęs su jo vyresniuoju broliu V.. Broliui buvo sakoma, kad E. reikia „suklijuoti" ir „pastatyti ant kojų“. E. T. tėvas sakė, kad jo tik 17 metų amžiaus sūnui gali tekti „sėsti į kalėjimą“. Taip pat pastarasis dar minėjo, kad jo sūnus jų brolį E. po įvykio ištraukė iš automobilio. Nebenorėdamas klausytis „nesąmonių“, jis grįžo į namus. (1 t., b. l. 78–80; 81–83).

Iš ikiteisminio tyrimo atliktos papildomos liudytojo D. K. apklausos matyti, kad D. K. parodė, jog automobilis „Opel Corsa“ buvo įsigytas jo brolio V. ir B. R.. Iki 2021-06-03 eismo įvykio jam nebuvo žinoma, kad šio automobilio stabdžiai sugedę, t. y. neveikia. Nei brolis, nei B. jam apie tai nieko nebuvo sakę, o jis pats minėtos transporto priemonės technine būkle ir nesidomėjo. Kai prieš eismo įvykį prie jų namo atvažiavo brolio V. draugai ir pažįstami, jis su jais nebendravo. Dėl minėtos priežasties jis negali pasakyti, ar jie buvo blaivūs. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jie elgėsi pakankamai tyliai ir ramiai, mano, kad jie nebuvo vartoję alkoholio. Kai eismo įvykio vietoje trumpai kalbėjosi su E. T., jis nepajuto, kad nuo pastarojo sklistų alkoholio kvapas ( 1 t. b. l. 84,85).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. K. apklausų metu nurodytas tyrimui reikšmingas įvykio aplinkybes patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2022-02-18) (t. 2, b .l. 94-98).

Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos papildomos liudytojo D. K. apklausos protokolo matyti, kad, patikslindamas anksčiau duotus parodymus, parodė (2022-02-23 apklausa, atlikta po parodymų patikrinimo vietoje), kad išgirdęs „trenksmo“ garsą, jis į eismo įvykio vietą ne nubėgo, o nuvažiavo vairuodamas brolio V. K. automobilį „Audi 80“, kuris tuo metu stovėjo prie namo. Anksčiau šios aplinkybės nenurodė, nes bijojo atsakomybės. Jis neturi teisės vairuoti transporto priemonių. Labai apgailestauja, kad nurodė neteisingas atvykimo į įvykio vietą aplinkybes ( 2 t., b. l. 99–101).

Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo K. R. parodymų matyti, jog K. R. parodė, kad 2021-06-03, apie 20.00 val., Vilniaus rajone, kartu su A. B., M. M. ir E. T. atvažiavo į Čekoniškių kaimą. Atvažiavo A. vairuojamu automobiliu „Audi A6“. Kaime susitiko su jo pusbroliu B. R. ir O. Č., kurie buvo atvažiavę O. vairuotu automobiliu „Audi A3“. B. nurodžius, kad jam reikia susitikti su V. K., kuris gyvena Šilėnų kaime, visi nuvažiavo į minėtą kaimą. Automobilius pastačius apie 200 metrų atstumu nuo V. namo, B. nuėjo pakalbėti su V.. Jie liko sėdėti automobilyje. Jis „naršė“ savo telefone. Iškart automobilio „Opel Corsa“ jis nepastebėjo, šis stovėjo kažkur toliau. Po kiek laiko, išgirdęs automobilio be duslintuvo „riaumojimą", jis pakėlė akis ir pamatė kaip pro juos kryptimi, iš kur jie prieš tai patys atvyko, nuvažiuoja automobilis „Opel Corsa“. Kaip suprato, automobilis tą dieną buvo įsigytas B.. Automobilis buvo be priekinio stiklo. Automobilis pro juos pravažiavo būdamas nutolęs apie 10-20 metrų atstumu, be to, būdamas pasuktas į juos kairiuoju šonu. Jis puikiai matė, kad automobilį „Opel Corsa“ vairavo E. T.. Nepastebėjo, kada pastarasis prieš tai išlipo iš jų automobilio „Audi A6“. Priekinėje keleivio vietoje, šalia E. T., sėdėjo E. K.. Nežino, kokiomis aplinkybėmis jie abu nusprendė įlipti į automobilį „Opel Corsa“ ir juo važiuoti. Automobilis „Opel Corsa“ pravažiavo pro juos lydimas garsaus „riaumojimo". Jis dar kurį laiką girdėjo tolstančio automobilio "riaumojimą". Staiga, jis išgirdo trenksmo garsą, po kurio „riaumojimas" nutilo. Iš karto prie jų automobilio „Audi A6“ pribėgo V. ir B.. Jiems įlipus į automobilį, jie nuvažiavo kryptimi, kuria prieš tai važiavo automobilis „Opel Corsa“. Nuvažiavus kelis šimtus metrų, jie pamatė kelyje, prie jo kairiojo krašto, stovintį automobilį „Opel Corsa“. Ant kelio prie automobilio stovėjęs E. T. pradėjo verkti, sakė, kad jis „davė E. vairą“. Jo kakta, labiau dešinėje pusėje, buvo nubrozdinta ir šiek tiek kraujavo. Taip pat buvo nubrozdinta ir kruvina kažkuri iš jo rankų. Iš toliau matė, kad E. K. guli ant žemės, prie automobilio kairiojo šono. Arčiau prie tos vietos jis nėjo. E. T. paprašė jų su M. nuvežti jį prie šalia esančios upės. E. T. norėjo nusiprausti. Jie nuvežė jį prie upės, kur pastarasis nusiprausė. Po to į jo telefoną pradėjo skambinti E. T. tėvai. Kadangi jo telefono mikrofonas neveikė ir nebuvo galimybės kalbėtis, E. T. naudodamasis jo telefonu pradėjo su tėvais, o tiksliau – su motina, „persirašinėti“. Iš pradžių jie vienas kitam rašė trumpąsias „sms“ žinutes, po to bendravo per „mesendžerį“. E. nurodžius vietą, kur jie buvo, po kiek laiko atvažiavo jo tėvai. Tėvams išsivežus E. T., jie liko su M.. Į eismo įvykio vietą jie daugiau negrįžo ( 1 t. b. l. 106–108).

Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos papildomos liudytojo K. R. apklausos protokolo matyti, jog liudytojas K. R. parodė (2021-12-09 apklausa), kad eismo įvykio dieną jam nebuvo žinoma, jog automobilio „Opel Corsa“ stabdžių sistema buvo sugedusi. Negirdėjo, kad įvykio dieną apie tai būtų kalbėjęs kažkuris iš jo paminėtų draugų. Apie šią aplinkybę jis sužinojo tik iš naujienų portalo „Delfi", kuriame buvo straipsnis apie 2021-06-03 eismo įvykį. Eismo įvykio dieną visi jo parodymuose nurodyti asmenys, įskaitant E. T., buvo blaivūs, niekas alkoholio tą dieną nevartojo (1 t. b. l. 109,110).

Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos M. M. parodymų matyti, jog liudytoja M. M. parodė (2021-06-14 apklausa), kad 2021-06-03, apie 20.00 val., kartu su pas ją į namus automobiliu „Audi A6“ atvažiavusiais A. B., E. T. ir K. R. nuvyko prie Vilniaus rajono Čekoniškių kaimo mokyklos. Ten susitiko su O. Č. ir B. R., kurie buvo atvažiavę automobiliu „Audi A3“. Po kiek laiko kažkas pasiūlė nuvažiuoti į netoliese esantį Šilėnų kaimą pas V. K.. Visi dviem automobiliais nuvažiavo į Šilėnų kaimą. Šilėnų kaime jie sustojo netoli V. namo. B. R. išlipo iš automobilio „Audi A3“ ir priėjo prie jų automobilio. Iš jų automobilio išlipo E. T.. Kiti vaikinai, t. y. A. ir K., kaip ir ji, liko sėdėti automobilyje „Audi A6“. Pastarieji bendravo su B. per atidarytus langus. Tuo metu ji „naršė“ telefone, kas vyksta aplinkui nestebėjo. Išgirdusi, kad netoliese užsivedė kitas automobilis, ji pakėlė akis ir pamatė apie 15-20 metrų atstumu nuo jų automobilio kitą automobilį – pilkos spalvos „Opel Corsa“. Matė, kad prie šio automobilio vairo sėdi E. T., o šalia jo – berniukas. Tai buvo V. K. jaunesnysis brolis E. K.. Nematė, kuriuo metu E. T. įsėdo į automobilį „Opel Corsa“. Kitą momentą automobilis „Opel Corsa“ pajudėjo iš vietos ir nuvažiavo. Niekas į tai nespėjo net sureaguoti. Praėjus kelioms, ne daugiau kaip 5 minutėms, prie jų atbėgo „vidurinis“ V. K. brolis ir pasakė girdėjęs garsą, lyg kažkas į kažką būtų atsitrenkęs. Vaikinai nutarė, kad reikia važiuoti pažiūrėti, kas atsitiko. Į automobilį „Audi A6“ atsisėdus B. ir V., jie visi nuvažiavo kryptimi, kuria prieš tai važiavo automobilis „Opel Corsa“. Nuvažiavę tam tikrą atstumą, galimai iki vieno kilometro, jie pamatė kelyje, prie jo kairiojo karšo, stovintį automobilį „Opel Corsa“. Prie šio automobilio dešinės pusės stovėjo E. T.. Jai ir K. likus sėdėti automobilyje, kiti vaikinai išlipo. Girdėjo E. T. jiems aiškinant, kad prieš eismo įvykį jie su kitu vaikinu, t. y. E. K., pasikeitė vietomis. Jai pačiai pasidarė bloga, labai norėjosi iš ten išvažiuoti. Tuo metu į jų automobilį „Audi A6“ įlipo E. T.. Pastarasis paprašė jį pavežti nusiprausti iki šalia tekėjusios Neries upės. E. kakta, labiau jos dešinė pusė, buvo nubrozdinta ir kraujavo. K. sėdo už vairo ir jie trise nuvažiavo prie upės. E. T. nusiprausė, o po to K. telefonu susirašinėjo su savo tėvais. Skambinti iš K. telefono nebuvo galimybės, nes neveikė telefono mikrofonas. Jos pačios telefoną eismo įvykio vietoje netyčia pagriebė iš automobilio išlipinėjęs B.. Po kiek laiko prie upės savo automobiliu atvažiavo E. T. tėvai ir sūnų išsivežė. Jie su K. į įvykio vietą nebegrįžo ir prie upės sulaukė iki automobiliu „Audi A3“ atvažiavo A., B., V. ir O.. Jie informavo, kad eismo įvykio metu sužalotas V. brolis E. K. sunkios būklės buvo išvežtas į ligoninę ( 1 t., b. l. 140–142).

Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos papildomos liudytojos M. M. apklausos protokolo matyti, jog liudytoja M. M. parodė (2021-12-09 apklausa), kad iki 2021-06-03 eismo įvykio nieko nežinojusi apie tai, kad buvo sugedę automobilio „Opel Corsa“ stabdžiai. Negirdėjo, kad apie tai būtų kalbėjęs kas nors iš jų draugų kompanijos. Apie tai sužinojo tik apklausos metu iš ikiteisminio tyrimo pareigūno. Eismo įvykio dieną ji ir kiti jos parodymuose nurodyti asmenys buvo blaivūs, niekas iš jų su savimi neturėjo alkoholinių gėrimų ( 1 t., b. l. 143,144).

Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo A. B. parodymų matyti, jog A. B. parodė (2021-06-10 apklausa), kad 2021-06-03, apie 20.00 val., Vilniaus rajone, Čekoniškių kaime susitiko su M. M., O. Č., B. R., K. R. ir E. T.. Po kurio laiko jie automobiliu „Audi A6“ nuvažiavo į šalia esantį Šilėnų kaimą, pas V. K.. Šilėnų kaime jie sustojo prie V. namo. Išlipę iš automobilio bendravo. Prie jų prisijungė ne tik V., bet ir jo brolis E. K. bei greta gyvenančios jo tetos sugyventinis A. S.. Kažkuriuo momentu B. su V. nuėjo toliau nuo jų pabendrauti. Paskui juos nuėjo ir E.. Likusieji toliau bendravo toje pačioje vietoje prie V. namo. Maždaug 50 metrų atstumu nuo jų stovėjo automobilis „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Jam buvo žinoma, kad tą dieną, t. y. 2021-06-03, šį automobilį įsigijo ardymui B.. Automobilis buvo be priekinio stiklo. Jiems bendraujant, jis staiga išgirdo, kad buvo užvestas automobilio „Opel Corsa“ variklis. Netrukus po to pamatė šį automobilį pravažiuojant pro juos. Automobilis į jo pusę buvo pasuktas dešiniąja puse. Jam gerai matėsi, kad priekinėje keleivio vietoje sėdėjo E. K., o kitas E., t. y. E. T. – už vairo. Automobilis nuvažiavo keliu link Sviliškių kaimo. Pagalvojo, kad vaikinai „prasuks ratą“ ir grįš. Netrukus, praėjus kelioms minutėms, prie jų pribėgo „vidurinis“ V. ir E. K. brolis D., kuris nurodė girdėjęs susidūrimo garsą. D. sakė, kad greičiausiai automobilis „Opel Corsa“, kuriuo išvažiavo E., į kažką atsitrenkė. Nors jis iš pradžių tuo suabejojo, tačiau vėliau, D. puolus bėgti kryptimi, kuria nuvažiavo automobilis, jie visi nubėgo paskui jį. Maždaug už 500 metrų ar šiek tiek didesniu atstumu, Naujosios Rėvos gatvėje, jie pamatė stovintį automobilį „Opel Corsa“. Automobilis stovėjo iš dalies įvažiavęs į kairįjį kelkraštį, priekine dalimi nukreiptas Sviliškių kaimo kryptimi. Šalia automobilio, prie jo dešinio šono, stovėjo E. T.. Jo kaktos dešinė pusė buvo nubrozdinta. Pribėgus prie automobilio „Opel Corsa“, E. T. pasakė, kad „davė vairą“ E. K. ir „bam“. Ką reiškė tas jo žodis „bam“, jis nesigilino. Pamatė, kad už automobilio gulėjo E. K.. Jo galva buvo stipriai sužalota. Tai pamatęs, sužalotojo brolis V. pradėjo šaukti ir verkti. Tuo metu jis paėjo į šoną ir pranešė apie eismo įvykį bendrajam pagalbos centrui, paprašė iškviesti medikus. Po kiek laiko į įvykio vietą atbėgo ir E. K. motina. Iš pradžių į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, po to – medikai. Pastarieji E. K. išvežė į ligoninę. E. T. kažkur dingo dar iki policijos pareigūnų atvykimo. Tik vėliau iš M. sužinojo, kad E. T. išsivežė į įvykio vietą automobiliu atvykę jo tėvai ( 1 t., b. l. 127–129).

Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos papildomos liudytojo A. B. apklausos protokolo matyti, jog liudytojas A. B. parodė (2021-12-13 apklausa), kad jis nieko nežinojo ir negirdėjo apie tai, kad buvo sugedę automobilio „Opel Corsa“ stabdžiai. Apie netvarkingą šio automobilio stabdžių sistemą sužinojo tik neseniai, kai juos visus pradėjo kviestis į policiją papildomai apklausai. Apie tai jam pasakė B. R.. Taip pat nori pasakyti, kad 2021-06-03 jie visi, įskaitant E. T., buvo blaivūs, niekas alkoholio nevartojo ( 1 t., b. l. 130–132).

Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos liudytojo O. Č. apklausos matyti, kad liudytojas O. Č. parodė parodė (2021-06-15 apklausa), jog 2021-06-03, apie 20.00 val., Vilniaus rajone, Čekoniškių kaime susitiko su A. B., M. M., B. R., K. R. ir E. T.. Jis ir B. į susitikimą atvažiavo automobiliu „Audi A3“, o kiti – A. priklausančiu automobiliu „Audi A6“. Po kurio laiko jie visi nuvažiavo į šalia esantį Šilėnų kaimą, pas V. K.. Automobilius pastatė prie pirmojo kaimo namo, o tiksliau – gyvenamojo vagonėlio, kuriame gyvena jo dėdė A. S.. V. namas stovėjo netoli šio vagonėlio. Jis nuėjo į vagonėlį pakalbėti su dėde. Matė, kad tuo metu iš automobilių išlipo ir kiti jo draugai. Būdamas pas dėdę, jis per didelį vagonėlio langą matė jų priparkuotus automobilius ir šalia jų esančius draugus. Praėjus apie 7 minučių laiko tarpui, jis išgirdo kažkur netoliese užvesto automobilio variklio garsą. Sekantį momentą jis per langą pamatė pro vagonėlį, apie 20-30 metrų atstumu nuo jo, pravažiuojantį automobilį „Opel Corsa“. Matė, kad priekinėje keleivio vietoje sėdėjo V. jaunesnysis brolis E. K., o už vairo – E. T.. Automobilis nuvažiavo kryptimi, iš kur jie prieš tai patys atvažiavo. Jis toliau bendravo su dėde. Girdėjo tolstančio automobilio „Opel Corsa“, kuriame nebuvo duslintuvo, garsą. Po 10 minučių garsas nutilo, jo daugiau nesigirdėjo. Dar po kokių 7 minučių pamatė, kad prie lauke buvusių jo draugų pribėgo „vidurinis“ V. ir E. K. brolis D.. Po to, visi, išskyrus D., skubiai susėdo į A. automobilį „Audi A6“. Supratęs, kad kažkas atsitiko, jis išskubėjo į lauką. D. jam pasakė, kad „jie atsitrenkė“ ar kažką panašaus. Automobiliui „Audi A6“ išvažiavus, jis nutarė ne važiuoti savo automobiliu, o nubėgti iki įvykio vietos. Priartėjus prie įvykio vietos, jis pirmiausiai susidūrė su A., kuris tuo metu jau skambino bendrajam pagalbos centrui. Pastarasis pasakė, kad „jie atsitrenkė“ ir kad vienas iš jų sužalotas. Kuris iš dviejų E. nukentėjo, jis jam nepasakė. Jis liko su A., jie buvo apie 30 metrų atstumu nuo įvykio vietos. Arčiau įvykio vietos nėjo. Tik vėliau V. pasakė, kad nukentėjo jo brolis. Po to jie su A. nuėjo pasitikti ir į įvykio vietą palydėti greitosios medicinos pagalbos automobilį. Medikai sužalotą E. K. išvežė į ligoninę. Kiek buvo eismo įvykio vietoje, jis E. T. nematė. Kada ir kokiomis aplinkybėmis E. T. paliko įvykio vietą, jis nežino ( 1 t., b. l. 134–136).

Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos papildomos liudytojo O. Č. apklausos protokolo matyti, jog liudytojas O. Č. parodė parodė (2021-12-09 apklausa), kad eismo įvykio dieną jis nieko nežinojo ir negirdėjo apie tai, kad neveikė automobilio „Opel Corsa“ stabdžiai. Apie sugedusius stabdžius sužinojo tik vėliau, po įvykio praėjus kelioms dienoms. Atrodo, kad jam apie tai pasakė B. R.. Eismo įvykio dieną tiek E. T., tiek ir kiti jo parodymuose paminėti asmenys buvo blaivūs, niekas alkoholinių gėrimų nevartojo (1 t., b. l. 137,138).

Iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu atliktoje įvykio vietos apžiūroje nustatyta, kad 2021-06-03 eismo įvykis kilo Vilniaus rajone, Zujūnų seniūnijoje, Šilėnų kaime, Naujosios Rėvos gatvėje, apie 650 metrų (toliau – m) atstumu už sankirtos su Kun. M. Žuko gatve esančiame kelio vingyje į dešinę pusę (žiūrint eismo kryptimi nuo Šilėnų kaimo pusės link Sviliškių kaimo, t. y. nustatyta pirmine E. T. vairuojamos transporto priemonės judėjimo kryptimi prieš įvykį). Gatvės kelio važiuojamoji dalis šiame ruože - tai apie 4,9 m pločio mišku besitęsiantis žvyrkelis (kelio danga apžiūros metu buvo sausa). Leistinas maksimalus greitis aptariamoje kelio atkarpoje – 70 km/h.

Žiūrint aptariama eismo kryptimi link Sviliškių kaimo, tiesiame Naujosios Rėvos gatvės kelio ruože, kelio ilgio atžvilgiu – apie 18-20 m atstumu už sąlyginės kelio vingio į dešinę pabaigos vietos, kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje (iš dalies, t. y. kairiu šonu, už važiuojamosios dalies kairiojo krašto) stovėjo automobilis „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilis priekine dalimi buvo nukreiptas eismo kryptimi link Sviliškių kaimo. Žiūrint aptariama eismo kryptimi, kelio ilgio atžvilgiu – prieš automobilio „Opel Corsa“ buvimo vietą, kelio vingio ribose ir iškart už jo pabaigos buvo rasti tikėtina šios transporto priemonės palikti pėdsakai. Buvo užfiksuota viena ištisinė apie 20,8 m ilgio, tikėtina, automobilio „Opel Corsa“ dešinės pusės rato (-ų) padangos (-ų) palikta žymė, kurios pradžia buvo kelio vingio į dešinę pradžioje, o pabaiga – vingio pabaigoje. Žymė pagal kelio vingio kreivės trajektoriją tęsėsi važiuojamąja dalimi prie pat jos dešiniojo krašto. Kelio pločio atžvilgiu, žymės pradžioje, ši nuo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto tęsėsi apie 0,1 m atstumu, jos viduryje – prie pat krašto, o vingio pabaigoje žymė baigėsi jau už važiuojamosios dalies dešiniojo krašto buvusiame apie 0,7 m aukščio šlaite. Toliau žymė apie 2,2 m atstumą, išilgai kelio ašinei linijai, jau tęsėsi minėtu apie 0,3 m atstumu už važiuojamosios dalies dešiniojo krašto buvusiu šlaitu. Nuo jos pabaigos šlaite iki priekyje (žiūrint eismo kryptimi link Sviliškių kaimo) kelyje stovinčio automobilio „Opel Corsa“ buvo apie 18-20 m atstumas. Tarpe tarp šių vietų, kelio važiuojamosios dalies viduryje, be žvyro dangos pažeidimo (išrausimo) buvo rasta ir išsibarsčiusių apgadinto automobilio plastikinių dalių šukių, tikėtina žyminčių transporto priemonės vertimosi vietą (1 t., b. l. 7–15).

Iš byloje esančio transporto priemonės apžiūros protokolo matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu atlikus transporto priemonės apžiūrą buvo nustatyta, kad automobilis „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (dviejų durų), eismo įvykio metu buvo apgadintas (sugadintas). Apgadinimai (įlenkimai/deformacijos) buvo išsidėstę tiek automobilio priekinėje dalyje, tiek ir kitose jo dalyse (abu šonai, stogas). Automobilio galinis stiklas buvo išdaužtas įvykio metu, priekinis – išimtas prieš įvykį. Ratų padangos atitiko reikalavimus. Apgadinimų pobūdis ir lokalizacija, o taip pat ta aplinkybė, kad visas automobilio kėbulas (intensyviausiai – ties dešinės pusės durimis) buvo suteptas žemėmis ir žvyru, leido manyti, jog transporto priemonė įvykio metu vertėsi. Automobilio salone, ant jo priekinių dalių, buvo rasta raudonų, tikėtina, kraujų dėmių (1t. b. l. 17–21; 35).

Iš byloje esančio apžiūros protokolo matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu atliktus papildomą transporto priemonės apžiūrą (2021-06-23) nustatyta,jog automobilio „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), salone, ant grindų ties priekine keleivio vieta buvo rastas kaulinės medžiagos fragmentas (galimai kaukolės kaulo dalis). Automobilio salono apžiūros metu buvo paimtos jo dalys, ant kurių buvo raudonos spalvos, tikėtina – kraujo, dėmių: 1) stogo vidinės dalies medžiaginės apdailos (virš vairuotojo vietos) skiautė, 2) plastikinė liuko (stoglangio) rankenėlė (1 t., b. l. 28–34).

Iš byloje esančių informacijos apie kelių transporto priemones, liudytojos K. T. apklausos protokolo ir transporto priemonės pirkimo pardavimo sutarties matyti, kad privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nedrausta transporto priemonė (automobilis „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriai taip pat nebuvo atlikta ir techninė apžiūra, VĮ „Regitra“ duomenimis, priklauso K. T., gim. (duomenys neskelbtini) m. Pastarosios apklausos metu buvo nustatyta, kad automobilis, remiantis 2021-06-03 pirkimo – pardavimo sutartimi, buvo perleistas (parduotas) B. R., gim. (duomenys neskelbtini) m. (t. y. ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustam asmeniui) (1 t., b .l. 25; 146–148; 149).

Iš byloje esančios Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-1608(21) matyti, kad diagnostinio tyrimo metu automobilio „Opel Corsa“ darbinių stabdžių sistema buvo iš dalies veikianti, t. y. veikianti neefektyviai (spaudžiant stabdžių pedalą, priekinis dešinys ir užpakalinis kairys ratai užstabdomi, o priekinis kairys ir užpakalinis dešinys ratai neužstabdomi). Tikėtina, kad automobilio stabdžių skysčio bakelyje stabdžių skysčio lygis tapo mažesnis negu gamintojo nustatyta minimali norma (o po to jo visiškai nebeliko) ir į užpakalinio dešinio bei priekinio kairiojo rato stabdžių sistemos hidraulinės pavaros kontūrą pateko oras automobilio „Opel Corsa“ ilgalaikės eksploatacijos metu, t. y. prieš 2021-06-03 eismo įvykį. Tokia automobilio darbinės stabdžių sistemos būklė turėjo įtakos stabdymo efektyvumui, t. y. jį sumažino ( 2 t., b. l. 41–45).

Iš byloje esančio Valstybinės TMT Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. M 744/2021(01) matyti, jog specialisto buvo nustatyta, kad E. K. mirė nuo kūno sumušimo, kuris, be odos nubrozdinimų įvairiose kūno srityse ir muštinių žaizdų kaktoje, pasireiškė kaukolės skliauto daugiaskeveldriniu įspaustiniu lūžiu, kaukolės pamato lūžiu su galvos smegenų suardymu ir kairio skruostikaulio lūžiu. Sužalojimai, tikėtina, eismo įvykio metu padaryti kietais bukais daiktais ir (ar) paviršiais.E. K. lavono raumenyje etilo alkoholio nerasta (pateiktuose medicinos dokumentuose nėra duomenų apie atliktą alkoholio kiekio nustatymą po patirto sužalojimo) (1 t., b. l. 39-46)

Iš byloje esančios Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-923(22) matyti, jog specialistų buvo nustatyta, kad nukentėjusysis E. K., eismo įvykio metu automobiliui „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), persiverčiant per stogą, tikėtina nebuvo prisisegęs saugos diržo. Nukentėjusiojo E. K. kūne nustatyti sužalojimai galėjo susidaryti ir nukentėjusiajam prisisegus saugos diržu, vertimosi metu traumuojantis į automobilio „Opel Corsa“ vidaus dalis. ( 2 t., b. l. 152–157).

Iš byloje esančios Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-1020(22) matyti, jog Specialistas nustatė tolesnę, tikėtiną, eismo įvykio eigą. Automobilis „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui apie 60 km/h greičiu važiuojant Naujosios Rėvos gatve link Sviliškių kaimo palei dešinį važiuojamosios dalies kraštą, vingyje į dešinę, priekiniu dešiniuoju ratu užvažiavo ant 0,7 metro aukščio šlaito, esančio ties važiuojamosios dalies kraštu, dėl ko automobilis pradėjo verstis ant kairiojo šono ir į žvyrkelį, ties jo viduriu (kur buvo užfiksuotos šukės), trenkėsi stogo kairės pusės kraštu ir kairiojo sparno viršutinės dalies išoriniu kraštu. Toliau automobilis vertėsi ant stogo ir slydo žvyrkeliu, vertėsi ant dešiniojo šono, nuo kurio stojosi ant ratų, toje padėtyje, kurioje jis buvo užfiksuotas po eismo įvykio (specialisto išvados punktas Nr. 5). Kaip nustatyta, prieš eismo įvykį automobilio „Opel Corsa“ vairuotojas 20,8 metrų atstumą važiavo link Sviliškių dešiniojo posūkio kreive palei Naujosios Rėvos gatvės žvyro dangos dešinįjį kraštą ir prieš užvažiuodamas ant šlaito judėjo apie 60 km/h greičiu (specialisto išvados punktai Nr. 1 ir 2).

Vertindamas, ar automobilio vairuotojas turėjo galimybę išvengti įvykio, specialistas pateikė tolesnes išvadas. Vairuotojas, eismo įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis, važiuodamas nustatytu apie 60 km/h greičiu, kaip ir 70 km/h greičiu (t. y. maksimaliu leistinu), neturėjo techninės galimybės pagal kelio trajektoriją pravažiuoti vingio į dešinę stabiliu automobilio judesiu (specialisto išvados punktas Nr. 4). Tačiau, vairuotojas, važiuodamas Naujosios Rėvos gatve ir artėdamas prie vingio, iš anksto sulėtinęs greitį ir važiuodamas žvyrkelio dešine puse nedidesniu kaip 50 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti šio eismo įvykio kilimo (specialisto išvados punktas Nr. 8).

Atsakydamas į klausimą dėl eismo įvykio kilimą sąlygojusios priežasties, specialistas pateikė išvadą, kad techniniu požiūriu pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti sudarė nepriimtini automobilio „Opel Corsa“ vairuotojo veiksmai, pasireiškę tuo, kad važiuodamas Naujosios Rėvos gatve vingyje į dešinę per dideliu greičiu, jis nesuvaldė automobilio, dėl ko automobilis užvažiavęs ant žvyrkelio dešiniame krašte esančio šlaito vertėsi (specialisto išvados punktas Nr. 6) ( 2 t., b. l. 158–164).

Iš byloje esančio specialisto apklauso protokolo matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausus specialisto išvadą Nr. 11-1020(22) pateikusį LTEC specialistą Vytautą Šakėną, specialistas pateikė tolesnius, su jo pateikta išvada susijusius, paaiškinimus.

Ekspertiniuose tyrimuose kelio reljefas įvertinamas tuomet, kada kelio nuolydis eismo įvykio vietoje yra didesnis kaip 10,0%÷14,0% (6º÷8º). Naujosios Rėvos gatvės atkarpoje, kurio kilo eismo įvykis, nustatytas kelio nuolydis yra 4,88%, t. y. tik apie 2,56º. Dėl minėtos priežasties teikiant specialisto išvadą Nr. 11-1020(22) ši faktinė aplinkybė nebuvo vertinama. Dėl tos pačios priežasties aptariama aplinkybė dėl 4,88% kelio išilginio nuolydžio Naujosios Rėvos gatvės vingyje į dešinę neturėjo jokios esminės įtakos specialių žinių reikalaujančio tyrimo metu nustatant automobilio kritinį judėjimo greitį stabiliu judesiu (be ratų praslydimo) išsukant važiuojamosios kelio dalies vingį. Transporto priemonės kritinį greitį kelio vingyje ratų šoniniam slydimui bei transporto priemonės vertimuisi apsprendžia posūkio kreivės ilgis, kelio dangos tipas ir skersinis kelio nuolydis.

Kaip nurodyta kitoje LTEC specialisto išvadoje Nr. 11-1608(21), automobilio ,,Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), techninės būklės patikrinimo metu buvo nustatyta, kad automobilio darbinių stabdžių sistema buvo techniškai netvarkinga (t. y. nestabdė priekinis kairys ir galinis dešinys ratai, o priekinis dešinys ir galinis kairys ratai buvo užstabdomi), dėl ko stabdžių sistema veikė neefektyviai. Tačiau automobilio vairuotojas, važiuodamas Naujosios Rėvos gatve ir artėdamas prie vingio, iš anksto sulėtinęs greitį (ką vairuotojas turėjo galimybę padaryti ir su neefektyviai veikiančia automobilio darbinių stabdžių sistema) ir važiuodamas žvyrkelio dešine puse nedidesniu kaip 50 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio kilimo.

Eismo įvykio vietoje nebuvo užfiksuota automobilio ,,Opel Corsa“ stabdymo pėdsakų (t. y. nei priekinio dešinio nei galinio kairiojo ratų paliktų pėdsakų), kurie nurodytų į tai, kad automobilis prieš pat eismo įvykį buvo stabdomas. Darytina išvada, kad vairuotojui važiuojant per dideliu greičiu, automobilis Naujosios Rėvos gatvės vingyje į dešinę neteko stabilaus judesio važiavimo kryptimi, užvažiavo ant žvyrkelio dešiniame krašte esančio šlaito ir dėl to vertėsi. Tinkamai neveikusi, t. y. maksimalaus stabdymo efektyvumo neišvysčiusi, automobilio „Opel Corsa" darbinių stabdžių sistema, techniniu požiūriu, nebuvo pagrindinė sąlyga eismo įvykio kilimui ( 2 t., b. l. 175–177).

III. Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo motyvų.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinęs teisiamojo posėdžio metu, konstatuoja, jog kaltinamojo E. T. kaltė, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles (toliau – KET) ir taip sukėlė eismo įvykį, dėl kurio metu žuvo žmogus, visiškai įrodyta.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai BK specialiosios dalies straipsnyje, jo dalyje numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, apibūdinančių pavojingą veiką kaip nusikaltimą ar kaip baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

Viena iš sąlygų atsakomybei pagal BK 281 straipsnį kilti yra kelių eismo taisyklių pažeidimas, todėl būtina nustatyti, ar kaltinamasis pažeidė kaltinamajame akte nurodytus kelių eismo taisyklių punktus. BK 281 straipsnis yra blanketinė norma, todėl nusikalstamos veikos sudėčiai nustatyti yra svarbios kelių eismo taisyklės (toliau – KET), patvirtintos LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (redakcija nuo 2021-04-03 iki 2021-09-20).

Pagal 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to buvo sukeltas eismo įvykis ir dėl šio įvykio žuvo žmogus. Kvalifikuojant veiką BK 281 straipsnio 5 dalį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką - konkretų kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimą (pažeidimus) ir jo padarinius, bet ir priežastinį ryšį tarp jų. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis KET reikalavimus, o kai pažeidimus padaro keli eismo dalyviai – kurio eismo dalyvio veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su eismo įvykiu ir jo metu kilusiais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141-697/2021).

Įvertinęs ir išanalizavęs proceso dalyvių parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka E. T. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei pagrįsti. E. T. kaltę pripažino visiškai. Kaltinamojo parodymus byloje patvirtina kiti duomenys, kurie leidžia prieiti prie pagrįstos išvados dėl įvykio aplinkybių, mechanizmo, priežastinio ryšio tarp KET pažeidimų ir atsiradusių padarinių.

Byloje nustatyta, kad kaltinamasis E. T. 2021 m. birželio 3 d. vairavo automobilį ,,Opel Corsa“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamos specialiosios teisės vairuoti transporto priemonę. Iš byloje surinktų duomenų – kaltinamojo ir liudytojų parodymų, specialisto išvados – matyti, kad automobilyje, keleivio vietoje, kartu važiavo dėl įvykio metu patirtų sužalojimų ligoninėje miręs E. K.. Byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis E. T. važiuodamas Naujosios Rėvos gatve Sviliškių kaimo link, žvyrkeliu, 60 km/ h greičiu, pavojingame kelio ruože – vingyje – neužtikrino automobilio valdymo kontrolės ir nesuvaldęs automobilio užvažiavo ant dešiniajame krašte esančio šlaito ir po to apsivertė. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis pripažino, kad važiuodami automobiliu kaltinamasis E. T. ir keleivis E. K. nebuvo prisisegę saugos diržų. Tiek kaltinamasis, tiek liudytojai, nukentėjusieji parodė, jog po automobilio apsivertimo E. K. gulėjo šalia automobilio dešiniojo šono, praradęs sąmonę. (duomenys neskelbtini) dėl dauginių galvos sužalojimų, patirtų įvykio metu, E. K. mirė Vaikų ligoninės Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filiale.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022-12-11 d. nutarimu Nr. 19520 patvirtintos Kelių eismo taisyklės, įvykio metu galiojusi 15, 177 ir 224 punktų redakcija draudė: 1) vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę; įpareigojo: 1) vairuotojui pasirinkti saugų važiavimo greitį, kai važiavimo sąlygos neįprastos, pavyzdžiui, kelio reljefas, automobilio būklė, oro sąlygos; 2) viešajame eisme dalyvauti tik techniškai tvarkingoms motorinėms transporto priemonėms. Teismas, tiesiogiai ištyręs byloje surinktus duomenis, daro išvadą, kad kaltinamasis E. T. pažeidė įvardintus Taisyklių punktus. Visų pirma, E. T., nesilaikė pareigos vairuoti techniškai tvarkingą automobilį. Teismas nustatė, jog įvykio dieną civiliniai atsakovai V. K. ir B. R. išmontavo automobilio ,,Opel Corsa“ priekinį stiklą. Taigi, automobilio defektai prieš sėdant kaltinamajam į automobilį buvo akivaizdūs. Abejonių dėl automobilių defektų taip pat kaltinamajam turėjo ir galėjo sukelti tai, kad automobilis, kaltinamajam nepavyko užvesti automobilio, jis užgeso net kelis kartus. Be to, tiek civiliniai atsakovai, tiek specialistas išvadoje patvirtinto, jog automobilio darbinių stabdžių sistema buvo techniškai netvarkinga. Nors kaltinamasis ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu teigė nežinojęs, jog automobilio darbinių stabdžių sistema iš dalies neveikianti, tačiau ši priežastis nepašalina kaltinamojo E. T. pareigos atsižvelgti į kitas KET punktuose įvardintas aplinkybes (t. y. kelio reljefą, artėjantį vingį, automobilio būklę, į tai, jog kaltinamasis automobilio važiavo ne vienas) ir pasirinkti saugų vairavimo greitį. Tad, E. T. neatsižvelgęs į akivaizdžius automobilio defektus, artėjantį vingį, kelio dangą, nepasirinko tinkamo greičio, automobilio nesuvaldė. Nors kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad bandė stabdyti automobilį, tačiau automobilio stabdžiai nesuveikė, net vis dėlto pagrindinė priežastis, sąlygojusį eismo įvykį buvo neapdairus kaltinamojo greičio pasirinkimas, o ne darbinių stabdžių techninė būklė. Vadinasi, įvertinus šiuos reikalavimus, byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas pripažįsta, kad E. T. Kelių eismo taisyklių draudimų ir įpareigojimų, numatytų 15, 177 ir 224 punktuose, nesilaikė.

Teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, įvertino būtinąsias padarinių kilimo sąlygas ir priežastinio ryšio pobūdį. Pažymėtina, kad nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-976/2018). Eismo saugumo taisyklių pažeidimo (nusikalstamos veikos) fakto nustatymas taip pat yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Tik teismo kompetencija vertinti ekspertų išvadas ir sutikti su jomis visiškai ar iš dalies. Eismo įvykio ekspertizės akte pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai dėl minėto požymio buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-368/2012, 2K-233-1073/2020). Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija. Teismų praktikoje pripažįstama, jog specialisto išvada (ekspertizės aktas) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatant kaltę asmens, kaltinamo padarius BK 281 straipsnio atitinkamoje dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau tai yra tik vieni iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jie neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Nustatant priežastinį ryšį tarp KET pažeidimų ir kilusių padarinių, svarbu įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju, ar KET taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

Specialisto išvadoje nurodoma, kad techniniu požiūriu pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti sudarė nepriimtini automobilio „Opel Corsa“ vairuotojo veiksmai, pasireiškę tuo, kad važiuodamas Naujosios Rėvos gatve vingyje į dešinę per dideliu greičiu, jis nesuvaldė automobilio, dėl ko automobilis užvažiavęs ant žvyrkelio dešiniame krašte esančio šlaito vertėsi. Be to, kaltinamasis pripažįsta, jog važiuojant žvyrkeliu vingio link greitis siekė 60 km/h. Pamatęs vingį, kaltinamasis E. T. pradėjo stabdyti automobilį, vis dėlto E. T. automobilio nesuvaldė. Taigi, eismo įvykį lėmė šios aplinkybės: 1) kaltinamasis E. T. nepasirinko vairavimo greičio atsižvelgdamas į tai, jog tokiu greičiu išvis nėra važiavęs, o neturėjęs patirties, važiavęs su automobiliu, kuris buvo įsigytas ardymui, šią aplinkybę žinojęs, neįvertinto ir to, jog automobilis galėjo turėti ir kitokių defektų; 2) kaltinamasis E. T. nepasirinko tokio vairavimo greičio, kad automobilį suvaldytų pavojingame kelio ruože. Tad, nagrinėjamu atveju, teismas, vertindamas įrodymų visumą, pripažįsta, jog E. T. KET pažeidimai buvo esminė priežastis, sąlygojanti eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus.

BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (BK 281 straipsnio 5 dalis), tai yra dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog vairuojantis transporto priemonę asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje nustatytais ir įvykio metu kilusiais padariniais. Padaryto KET pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo išvadai dėl asmens kaltės padarius BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Nes, sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat asmeninės jo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (pavyzdžiui, pėsčiojo pasirodymas važiuojamojoje kelio dalyje, kliūties, apribojančios matomumą, atsiradimas). Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus (ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti), kaltininko asmenines savybes (ar konkrečioje situacijoje iš vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių) ir kitas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-375/2014, 2K-99-511/2017 ir kt.).

E. T. teisiamojo posėdžio metu pripažino žinojęs, jog automobilį ,,Opel Corsa“ civiliniai atsakovai B. R. ir V. K. įsigijo ardymui. Automobilis buvo nupirktas eismo įvykio dienos rytą. Kaltinamasis turėjo ir galėjo suprasti, kad automobilis gali būti sugedęs, netvarkingas, ne tik dėl to, kad automobilis buvo perkamas ne eksploatavimui viešame eisme, bet ir dėl to, jog automobilis buvo jau pradėtas ardyti, t. y. buvo išmontuotas priekinis automobilio stiklas. Be kita ko, kaltinamasis, neturėdamas patirties vairuoti viešame eisme, neatsižvelgė į sau ir keleiviui, kitiems eismo dalyviams keliamą pavojų, ignoravo visuomenėje nusistovėjusias vertybes, susitarimus, taip dėl savo neapdairaus elgesio sukėlė sunkiausio pobūdžio neatstatomus padarinius – žmogaus mirtį.

Kaltinamojo ignoravimą visuomenės vertybėms liudija ir kiti byloje surinkti duomenys. Kaltinamasis E. T. vairavo svetimą automobilį, išvažiavęs iš svetimo kiemo. Automobilio savininkai, B. R. ir V. K., patikino, jog kaltinamasis E. T. leidimo važiuoti automobiliu neprašė. Pats kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu prisipažino, kad automobiliu važiavo savavališkai, manęs, kad tarp automobilio savininkų ir jo susiklosčiusių draugiškų santykių pagrindu svetimame kieme leidžiama imti / naudoti ar kitaip disponuoti svetimais daiktais. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog kaltinamasis, po įvykio praėjus keliems mėnesiams sulaukė pilnametystės, be kita ko, į tai, jog galima laiduotoja V. Z., E. T. liudijo, jog už automobilio vairo kaltinamasis sėdo ne pirmą kartą, pabrėžia, jog kaltinamasis turėjo ir galėjo suprasti, jog neturėdamas patirties vairuoti viešame eisme, važiuodamas su svetimu akivaizdžiai techniškai netvarkingu automobiliu, kartu su nepilnamečiu keleiviu, elgėsi rizikingai ir pavojingai, nors pagal savo asmenines savybes turėjo ir galėjo numatyti, kad, ignoruodamas elementarius saugumo reikalavimus, gali sukelti eismo įvykį.

Taigi, kaltinamasis E. T. nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. jis nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Todėl ištyrus įrodymus teismas daro išvadą, jog byloje surinktų, teisme ištirtų ir išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad E. T. padarė BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.

IV. Dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

V. Z. pateikė prašymą perduoti kaltinamąjį E. T. jos atsakomybėn pagal laidavimą.

BK 40 straipsnio 1 dalis numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, jei yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Kaip nustatyta kaltinamasis E. T. padarė neatsargų nusikaltimą. Byloje yra pateiktas V. Z. prašymas perduoti kaltinamąjį jos atsakomybėn. Prašymas atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Jį patvirtinto teisiamojo posėdžio metu ir pati laiduotoja. Ji prisiima visą atsakomybę laiduoti už savo sūnų E. T.. V. Z. neteista (t. 3, b. l. 73), bausta administracine tvarka pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį (vairavo transporto priemonę be privalomosios techninės apžiūros) (t. 3, b. l. 75), baigusi (duomenys neskelbtini) specialybės kursą (t. 3, b. l. 77).

Baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad siekiant nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės būtina šių sąlygų visuma, tačiau, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-52-648/2017, Nr. 2K-116-1073/2018, Nr. 2K-153-976/2018).

Iš surinktų byloje duomenų matyti, kad kaltinamasis E. T. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, V. Z., E. T. mama, iš dalies atlygino žalą, pervesdama 4 000 Eur nukentėjusiesiems. V. Z. teisiamojo posėdžio metu patikino, jog užtikrins, kad jos sūnus E. T. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, laikysis įstatymų. Tačiau pažymėtina, jog BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-31 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-489/2018).

Tačiau net ir esant visoms šioms išvardintoms sąlygoms atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga. Sprendžiant dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės spręstina ne tik įstatymo išvardintų formalių sąlygų kontekste ir bet ir visos bylos aplinkybių visumoje, susijusių su padaryta nusikalstama veika, jos pasekmėmis, kaltininko asmenybe.

Taigi E. T. atitinka formalias atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas. Tačiau nagrinėjamu atveju sprendžiant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas pažymi, jog E. T. darydamas kelių eismo taisyklių pažeidimus, sukėlė skaudžias pasekmes, žuvo žmogus. Be to nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, iš teisiamojo posėdžio metu duotų kaltinamojo paaiškinimų matyti, jog kaltinamasis yra ir anksčiau vairavęs transporto priemonę, savo kieme, kartu su tėvu imdavo mašiną. ( 4 t.b.l.66). Nagrinėjamoje situacijoje transporto priemonę paėmė , neturėdamas leidimo, su akivaizdžiai matomais transporto priemonės defektais, be priekinio stiklo, neturėdamas nei teisės vairuoti, nei leidimo paimti svetimą transporto priemonę, vairavo kelyje.

Teismas spręsdamas asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą taip pat atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui ( LR BK 40 str. 3 d.). Pagal baudžiamąjį įstatymą laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Pažymėtina, kad teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į jo charakteristiką ir kitus duomenis (LAT nutartys Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008, 2K-84/2010).

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teisiamojo posėdžio metu, įvertinęs nukentėjusiųjų, E. T., galimos laiduotojos V. Z., B. R., V. K. parodymus, konstatuoja, jog, nors formaliai egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, tačiau teismas turi pagrindo manyti, jog V. Z. negalės užtikrinti, jog E. T. daugiau nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas šią išvadą grindžia šiomis aplinkybėmis: visų pirma, V. Z. neužtikrino, jog kaltinamasis E. T., būdamas socialiai subrendęs (anksčiau minėta, jog kaltinamasis po eismo įvykio praėjus keliems mėnesiams sulaukė pilnametystės), paisys elementarių saugumo reikalavimų, brangins svetimą turtą, bus atsargus, nesės už svetimo automobilio vairo negavęs automobilio savininkų sutikimo ir be suaugusiojo, turinčio specialiąją teisę vairuoti ir vairavimo patirtį, priežiūros.

LR CK 3.255 straipsnis numatantis tėvų valdžios turinį nepilnamečių vaikų atžvilgiu, nustato, jog vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi, tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

Kaip minėta iš teisiamojo posėdžio metu duotų kaltinamojo paaiškinimų matyti, jog kaltinamasis yra ir anksčiau vairavęs transporto priemonę, savo kieme, kartu su tėvu imdavo mašiną. Mama buvo prieš ( 4 t.b.l.66). Taigi šiuo atveju matyti, nors kaltinamojo mama buvo prieš vairavimą neturint teisės, tačiau neužtikrino, kad kaltinamasis nevairuotų transporto priemonių, neturėdamas tam teisės. Tai šiuo atveju nepilnamečiui sūnui nepadarė įtakos ir neužtikrino, jog nepilnametis nevairuotų ir nenusikalstų. Todėl teismui kelia pagrįstų abejonių dėl laiduotojos galimybės užtikrinti, jog sulaukęs pilnametystės nedarys jokių teisės pažeidimų.

Be to, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusieji V. B. ir J. K. liudijo, kad po įvykio kaltinamojo tėvai ir kaltinamasis buvo atvažiavę atsiprašyti, elgėsi įžūliai, savanaudiškai, iškeldami pirmiausia savo sūnaus interesus, o pats kaltinamasis žuvusiojo E. K. tėvų neatsiprašė, nors tokią galimybę turėjo net kelis kartus. Taip pat per E. K. laidotuves kaltinamasis, nors ir turėjo galimybę atsiprašyti, to nepadarė. Tad kyla pagrįstų abejonių dėl kaltinamojo mamos V. Z. teigiamos įtakos kaltinamajam.

Sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą teismui neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2013).

Todėl sprendžiant iš visų bylos aplinkybių visumos ir ypač sukeltas pasekmes, kurios dvigubai didesnės negu minimalios –įvykio metu žuvo žmogus, teismas daro išvadą, jog E. T. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės neleistų įgyvendinti baudžiamosios politikos prevencijos tikslų, kuriais siekiama atgrasinti ne tik nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir kitus asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių ir nepatogumų, susijusių su įvykdyta nuskalstama veika. Taigi, įvertinus visas bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, jog atleisti kaltinamąjį E. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 nėra pagrindo.

Pagal 81 straipsnio 1 dalį XI skyriaus Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. Kadangi, kaltinamajam E. T. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 17 metų, jam taikomi nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai.

Baudžiamojo kodekso 93 straipsnyje įtvirtinta galimybė nepilnametį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: 1) asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; 2) jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; 3) jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-140-929/2023).

BK 93 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo diskrecijos teisė, o ne pareiga. Todėl net ir nustačius, kad kaltinamasis atitinka formaliai visas įstatyme įtvirtintas būtinąsias sąlygas ir bent vieną alternatyvią, teismas motyvuotai gali atsisakyti taikyti BK 93 straipsnio nuostatas.

Nagrinėjamu atveju pažymima, kad E. T. atitinka visas būtinąsias sąlygas, t. y. 1) kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė dar nesulaukęs pilnametystės (<...>); 2) kaltinamasis padarė neatsargią nusikalstamą veiką; 3) nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą <...>.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusieji J. K. ir V. B. nurodė, kad kaltinamasis iki baudžiamojo proceso pradėjimo, nukentėjusiųjų neatsiprašė. Nors kaltinamasis su tėvais buvo atvykęs į nukentėjusiojo namus, tačiau žuvusiojo E. K. tėvų neatsiprašė, nepasiteiravo dėl sunkius sužalojimus patyrusio E. K. sveikatos, nors tokią galimybę turėjo. Tik teisiamojo posėdžio metu, susiklosčius visoms aplinkybėms, kaltinamasis E. T. formaliai atsiprašė, apgailestavo dėl savo elgesio. Be to, kaip matyti, iš kaltinamojo parodymų duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis savo iniciatyva, neturėdamas teisės nusprendė važiuoti netvarkingu automobiliu. Taigi, teismo įsitikinimu, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės tiek BK 93 straipsnio, tiek BK 40 straipsnio pagrindu nebus proporcinga priemonė siekti BK 80 straipsnio 4 dalyje tikslo, jog kaltinamasis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai (Vilniaus apygardos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-283-468/2023). Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis E. T. visiškai ignoravo visuomenėje nusistovėjusias taisykles, elgėsi lengvabūdiškai, nesirūpino nei savo, nei kaltinamojo sveikata ir gyvybe, ir tokiu savo elgesiu pasikėsino į jauno žmogaus gyvybę – teismo įsitikinimu šios nustatytos aplinkybės šalina bet kokias galimybes asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Atleidus kaltinamąjį E. T. praktikoje būtų formuojamos nebaudžiamumo situacijos. Toks kaltinamojo neatsakingas elgesys turi sulaukti atitinkamų ir proporcingų pasekmių. Bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga (Šiaulių apygardos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-364-332/2016). Visuomenėje turi būti užtikrinta, jog asmenys laikysis saugaus eismo taisyklių, nekels pavojaus žmonių gyvybei ir elgsis apdairiai bei atsakingai. Be to, galimybės suteikimas asmeniui nors nusikalstamos veikos padarymo metu esant nepilnamečiui, būti atleistam nuo atsakomybės už kelių eismo taisyklių pažeidimais, sukeltas itin sunkias pasekmės būtų aiškiai neproporcingas žuvusiojo nepilnamečio tėvų atžvilgiu.

Apibendrinus minėtas aplinkybes darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kaltinamąjį E. T. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl skirtina bausmė.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.

Kaltinamasis E. T. padarė nusikalstamą veiką, kurios subjektyviosios pusės požymis – kaltė apibūdinama neatsargumu, nes nors kaltinamasis nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti visuomenei pavojingos pasekmės, bet pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 str. 3 d.). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tai, kad nėra nustatyta sunkinančios aplinkybės bei į tai, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnamečiu

Teismas taip pat atsižvelgia į kaltinamojo asmenybę – studijuojantis, neteistas, administracine tvarka yra baustas, objektyvių duomenų apie priklausomybės ligų ir psichiatrinį gydymą valstybinis kaltintojas nesurinko. Dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos šioje byloje yra nukentėjusiųjų asmenų ir civiliniais ieškovais bei atsakovais pripažintų asmenų.

Kadangi kaltinamasis E. T. nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės vadovaujamasi ne tik bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, bet ir BK XI skyriaus nuostatomis.

Už nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnyje 5 dalyje, baudžiama laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Švelnesnė negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti paskirta tik taikant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismo nuomone, skirti E. T. švelnesnę, nei įstatyme numatyta bausmę, taikant BK 62 straipsnio nuostatas, nėra įstatyme numatytų būtinųjų sąlygų. Kaip nustatyta padarius autoįvykį kaltinamasis tik sekančią dieną prisipažino tėvams, jog jis buvo už vairo. Nukentėjusiojo atsiprašė tik teisiamojo posėdžio metu, nors teismo vertinimu buvo visos sąlygos ir galimybės atsiprašyti nukentėjusiųjų . Buvo nuvykęs į laidotuves, taip pat su tėvais buvo nuvykęs prie nukentėjusiųjų namų, tačiau kartu su tėvais nenuėjo atsiprašyti. Vien jo nurodama aplinkybė, kad žuvusiojo mama nenorėjo kaltinamojo matyti, teismo vertinimu nėra laikytina svarbia priežastimi.

E. T. neteistas, dėl nusikalstamo nerūpestingumo padarė vieną neatsargų nusikaltimą transporto eismo saugumui, kurio pasekmės neatitaisomos – žuvo vienas žmogus. Jis baustas administracine tvarka, tačiau nuobaudos negalioja. Viena iš nuobaudų yra skirta už administracinį nusižengimą padarytą to paties eismo įvykio metu. Įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) E. T. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Parenkant bausmės dydį atsižvelgtina į kaltinamąjį charakterizuojančią medžiagą, tai kad neteistas, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, jauną amžių, mokosi, taip pat į tai, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnamečiu. Atsižvelgus ir įvertinus visas aplinkybes, E. T. už BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė, ženkliai mažesnė už BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį – laisvės atėmimas 1 metams.

Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis kaltę pripažino pilnai ir byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymo tyrimo tvarka, esant BK 64¹ str. numatytiems pagrindams, paskirtoji bausmė mažintina 1/3 dalimi.

BK 92 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus <...>, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jei teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Teismas atsižvelgęs į jauną kaltinamojo amžių, į tai, kad kaltinamasis studijuoja Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje, konstatuoja bausmės tikslai bus pasiekti bausmės vykdymą atidėjus minimaliam laikui

Atkreiptinas dėmesys, kad BK 80 straipsnyje pažymima, kad asmenims, kuriems veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, prioritetas turi būti skiriamas auklėjamojo poveikio priemonių skyrimui, ne laisvės atėmimui. Tad, teismas, atsižvelgęs į jauną kaltinamojo amžių, į tai, kad kaltinamasis studijuoja Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje, konstatuoja, jog specialiosios prevencijos tikslai (t. y. atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų) gali būti pasiekti įpareigojant kaltinamąjį atlikti kelias teismo numatytas auklėjamojo poveikio priemones per nustatytą laiką. Teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos pobūdį, daro išvadą jog bausmės tikslai bus pasiekti bausmės vykdymą atidėjus ir paskyrus elgesio apribojimą 12 mėnesių ir BK 87 straipsnyje numatytus įpareigojimus ir draudimus , tai yra įgyti tam tirų žinių ir išmokti draudimus, t. y. saugaus eismo taisykles, dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog nusikalstamą veiką padarė vairuodamas transporto priemonę, skirtinas elgesio apribojimas draudimas vairuoti transporto priemones.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių

Posėdžio metu prokuroras prašė skirti baudžiamojo poveikio priemonę teisės vairuoti atėmimą. BK 67 straipsnio numato, jog Pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos šios baudžiamojo poveikio priemonės:1) uždraudimas naudotis specialia teise;2) viešųjų teisių atėmimas;3) teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas;4) turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas;5) nemokami darbai;6) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;7) turto konfiskavimas;8) įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu;9) dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose;10) išplėstinis turto konfiskavimas;11) įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos.

To paties straipsnio 4 dalis numato, jog nepilnamečiui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI ar XI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje arba 92 straipsnyje numatytais pagrindais, gali būti skiriama įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turto konfiskavimas, išplėstinis turto konfiskavimas. Kartu su baudos bausme įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą neskiriama.

Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju E. T. nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnamečiu, todėl baudžiamoji poveikio priemonė uždraudimas naudotis specialia teise neskirtina. Pažymėtina, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus auklėjamojo poveikio priemonę draudimas vairuoti transporto priemones

V. Dėl civilinių ieškinių

Dėl nukentėjusiųjų V. B. ir J. K. civilinių ieškinių

Nukentėjusieji V. B. ir J. K. pateikė civilinį ieškinį (4 t., b.l. 1–12.).

Nukentėjusioji V. B. civiliniu ieškiniu prašo priteisti 22 030 eurų, kurį sudaro 20 370 eurų neturtinė žala ir 1660 eurų turtinė žala ( kapavietės sutvarkymas).

Nukentėjusysis J. K. civiliniu ieškiniu prašo priteisti 20 916, 50 eurų, kurį sudaro neturtinė žala 20370 eurų, turtinė žala 546, 50 eurų.

Nukentėjusioji V. B. civiliniame ieškinyje nurodo, jog patyrė turtinę žalą, kurią sudaro žuvusiojo kapavietės sutvarkymo darbai. Taip pat prašo priteisti neturtinę žalą, kurią grindžia tuo, kad žuvo sūnus. Apie kelių eismo įvykį pranešė kitas sūnus D. K.. Kelių eismo įvykis įvyko 70 metrų nuo jos gyvenamojo namo. Nukentėjusioji atbėgusi į įvykio vietą pamatė sudaužytą automobilį , šalia jo be sąmonės komos būsenoje gulint sūnų E. K.. Įvykio vietoje nukentėjusioji patyrė šoką, didelį dvasinį sukrėtimą. Po įvykio sūnus išgyveno 60 valandų. Šiuo laikotarpiu gydytojai kovojo dėl sūnaus gyvybės, o ji išgyveno skaudžias kančias dėl sūnaus išgyvenimo. Ją su sūnumi siejo labai artimi ir glaudūs santykiai, sūnus buvo nepilnametis, jam tebuvo 15 metų. Kartu leido laisvalaikį ir šventes. Po sūnaus mirties patyrė šoką, didžiulį dvasinį sukrėtimą, pablogėjo atmintis, kenčia psichologinį skausmą, kuris sukėlė ilgalaikes pasekmes, atsirado depresinė nuotaika, nerimo simptomai. Teisiamojo posėdžio metu civilinį ieškinį palaikė

Nukentėjusysis J. K. civiliniame ieškinyje nurodo, jog patyrė turtinę žalą, kurią sudaro laidojimo išlaidos. Ieškinyje nurodo, jog J. K. su UAB „Laidojimo paslaugų centras“ 2021-06-07 sudarė paslaugų teikimo sutartis Nr.J21_00541 dėl sūnaus E. K. šarvojimo ir laidojimo vietų 1139,50 eurų. 2021-06- 10 ši sutartis buvo patikslinta ir už visas suteiktas paslaugas J. K. UAB „Laidojimo paslaugų centras“ sumokėjo 1 413,00 eurų. Tai patvirtina 2021-06-07 bei 2021-06-10 patikslinta UAB „Laidojimo paslaugų centras“ sutartis Nr. J21 00541 sudaryta su J. K., bei UAB „Laidojimo paslaugų centras“ 2021-06-07 kasos kvitas Nr.009609 1139,50 eurų sumai bei UAB „Laidojimo paslaugų centras“ 2021-06-10 kasos kvitas Nr. 273,50 eurų sumai, kurių bendra suma sudaro 1 413,00 eurų (1 139,50 euro + 273,50 euro = 1 413,00 euro). Šiai sumai, suteiktos paslaugos, paslaugų kainos detalizuotos virš paminėtoj UAB „Laidojimų paslaugų centras“ 2021- 06-10 paslaugų teikimo sutartyje Nr. J21_00541.

Atsižvelgiant į tai, AB „Lietuvos Draudimas“ J. K. kompensavo 50% patirtos turtinės žalos, kurios sudaro 546,50 eurų laidojimo išlaidų, todėl tuo pagrindu ir prašo atlyginti likusią 546,50 euro patirtą turtinę žalą.

Civiliniu ieškiniu nukentėjusysis prašo priteisti ir neturtinę žalą. Nurodo, jog dėl sūnaus netekties patyrė dvasinius išgyvenimus. Apie kelių eismo įvykį sužinojo iškarto. Jam su žmona pranešė jo sūnus D. K.. Su sutuoktine nedelsiant nubėgo į įvykio vietą. Įvykio vietoje patyrė didelį šoką, pamačius sūnų gulintį šalia automobilio beveik be gyvybės ženklų, komos būsenoje, galvoje žaizda, matėsi smegenys. Patyrė didelius išgyvenimus kol gydytojai ligoninėje kovojo dėl sūnaus gyvybės. Po netikėtos ir staigios sūnaus E. žūties šiuo metu patiria didelius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, neigiamas emocijas. Pergyvena, kad sūnus žuvo jauno amžiaus, galėjo dar ilgai gyventi, mokytis, dirbti, sukurti šeimą, turėti vaikų. Niekada jo nebus su jais nei prie Šv.Kūčių, Šv.Kalėdų, nei prie kitų šeimos šventinio stalo. Pergyvena dėl kitų vaikų ateities. Pergyvena, kad dėl patirto streso ir neigiamų emocijų ateityje gali pablogėti jo sveikata. Dėl kaltinamojo E. T. kaltės J. K. privalėjo darbdavio atsiprašinėti iš darbo, kad galėtų nuvykti į ikiteisminį tyrimą, dalyvauti teismo posėdžiuose. O tai jam yra nepriimtini dalykai, sukeliantys neigiamas emocijas ir prisiminimus, verčiantys prisiminti apie patirtus išgyvenimus dėl savo sūnaus žūties. Teisiamojo posėdžio metu civilinį ieškinį palaikė.

Nagrinėjamoje byloje transporto priemonė, kuria buvo padarytas eismo įvykis nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę, atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Draudikų biurui ar Draudikų biuro atstovui.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad draudikų biuras yra savotiškas garantas, nes jis moka draudimo išmokas tais atvejais, kai, pavyzdžiui, kaltininkas vairuoja neapdraustą transporto priemonę, pabėga iš eismo įvykio vietos ir nenustatomas, ir kitais TPVCAPDĮ nustatytais atvejais. Tokiu teisiniu reguliavimu ginami ne transporto priemonės valdytojo, bet nukentėjusiojo interesai, kartu suteikiant teisę išmokėjusiam išmoką draudikui ar draudikų biurui atgręžtiniu reikalavimu susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalą asmens, arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). (Klaipėdos apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1A-197-417/2020). Tokiu būdu, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-198/2009, 3K-3-255/2010).

Todėl byloje civiliniu atsakovu buvo įtrauktas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė nesutinka su Biuro pripažinimu civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje.

žalos atlyginimą prašoma priteisti ir iš kitų civilinių atsakovų - E. T., B. R. ir V. K.. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 13 straipsnio 3 dalies nuostatose yra įtvirtinta, kad pretenzija dėl padarytos žalos negali būti teikiama Biurui, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo yra kreipęsis į teismą, kad per eismo įvykį padarytą žalą atlygintų atsakingas už padarytą žalą asmuo („...atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau - kaltininkas)...“ (TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalis) (šiuo atveju - E. T., B. R. ir V. K.) arba atsakingas draudikas. Nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti Biurui tik atsisakęs atsakingam už padarytą žalą asmeniui arba atsakingam draudikui pareikšto ieškinio, jei šį atsisakymą teismas priėmė ir bylą nutraukė.

Su atsiliepimu taip pat pateiktas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro Žalų administravimo raštas, kuriuo nurodo, jog ieškovai kaip nukentėjusieji asmenys dėl žalos atlyginimo kreipėsi į draudimo bendrovę AB “Lietuvos draudimas”, kuri administravo ir Biuro vardu Ieškovams atlygino žalą: Ieškovei atlyginta 5.630,00 Eur neturtinės žalos, Ieškovui atlyginta 9.630,00 Eur neturtinės žalos ir 546,50 Eur turtinės žalos. Draudimo bendrovė „Lietuvos draudimas“ sprendimą dėl žalos atlyginimo priėmė suderinus su Biuru. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu 2018 m. spalio 30 d. Nr. 1K-367 patvirtintomis 6 punktu, mirties atveju kompensuojama iki 30 MMA (kur MMA - Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, eismo įvykio datai lygi 642,00 Eur), todėl kiekvieno iš ieškovų patirta neturtinė žala vertinama po 19.260,00 Eur (642,00 Eur x 30 MMA). Žalą sumažino 50 procentų dėl paties žuvusiojo neatsargumo ( eismo įvykio metu nebuvo prisisegęs saugos diržo. Nurodė, jog ieškovės V. B. turtinė 1660 eurų žala, mažintina 50 procentų, atsižvelgiant į žuvusiojo neatsargumą. Ir pateikė išvadą, jog Ieškovei atlygintina 830,00 Eur (50 procentų) turtinės žalos dėl kapavietės sutvarkymo išlaidų.

Dėl turtinės žalos

CK 6.249 straipsnyje nurodyta, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.

CK 6.251 str. nustatyta, jog padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, nukentėjusioji V. B. pateikė 2022 spalio 26 d. kasos pajamų orderio kvitą ir PVM sąskaitą faktūrą, patvirtinantį šios pinigų sumos sumokėjimą už kapavietės sutvarkymą (4 t. , b.l.25–26). Taigi nukentėjusiosios V. B. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos yra pagrįstas. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro Žalų administravimo departamentas žalą mažina 50 procentų, kadangi nukentėjusysis važiavo neprisegęs diržo.

Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančio specialisto išvados matyti, jog nukentėjusiojo E. K. kūne nustatyti sužalojimai galėjo susidaryti ir nukentėjusiajam prisisegus saugos diržu, vertimosi metu traumuojantis į automobilio „Opel Corsa“ vidaus dalis. ( 2 t., b. l. 152–157). Todėl teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo mažinti turtinės žalos dydžio. Todėl V. B. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos tenkintinas pilnai.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, nukentėjusysis J. K. pateikė 2021-06-10 UAB Laidojimo paslaugų centro“ paslaugų teikimo sutartį, patvirtinantį patirtas laidojimo išlaidas (4 t. , b.l.17–18). Taigi nukentėjusiojo J. K. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos yra pagrįstas. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog 546, 50 eurų yra kompesuota, kas sudaro 50 procentų. Tačiau atsižvelgus į aukščiau minėta specialisto išvadą, nėra pagrindo mažinti turtinės žalos dydžio. Todėl likusi turtinė žala atlygintina ir priteistina nukentėjusiajam 546,50 eurų turtinė žalos.

Dėl neturtinės žalos

Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad KET pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai svyruoja nuo 2896,20 Eur iki 30 000 Eur (žuvusiojo vaikui), nuo 4344,30 Eur iki 20 000 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, 2K-539/2010, 2K-150/2011, 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K-243-648/2015, 2K-346-511/2016), nuo 5792 Eur iki 25 000 Eur (žuvusiojo tėvams) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2011, 2K-7-49-788/2016, 2K-346-511/2016, 2K-29/2009 ir kt.). Kelių eismo taisyklių pažeidimo bylose broliams ar seserims, netekusiems savo seserų ar brolių, yra priteisiama įvairiai: 3 000 Eur (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2-788/2018), 11 584,80 Eur (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-383/2010).

Teismas, vertindamas neturtinę žalą pinigais už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistinos žalos dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-288/2014, 3K-3-217-690/2018). Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik įvertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Nustatydamas žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-628/2019). Neturtinės žalos įvertinimas pripažįstamas teisingu, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-699/2017), be to, turi būti vertinama žalos dydžio nustatymo kriterijų visuma, o ne pasirinktinai sureikšminamos tik atskiros aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-895/2018). Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-699/2017).

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą bendriausia prasme yra reglamentuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CK 6.250 straipsnyje. Šių nuostatų kontekste neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju žala yra padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, todėl neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi. Neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti, todėl teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). CK nuostatos neįtvirtina atlygintinos neturtinės žalos minimalaus ar maksimalaus dydžio, tačiau žalos atlyginimo dydžiui įvertinti minėtos CK nuostatos pateikia nebaigtinį kriterijų, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, sąrašą. CK 6.250 straipsnio 2 dalis nustato, jog teismas, spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, privalo atsižvelgti į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, jog šis įtvirtintas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Atsižvelgdamas į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Tai lemia, jog kriterijai, nuo kurių priklauso žalos atlyginimo dydis, teismo procesiniame sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Atliekant tokį vertinimą teismo pagrindinė užduotis yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko, kaip jau minėta, neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009).

CK 6.284 straipsnio 1 dalis formaliai įvardija asmenis, kuriems žala galėtų būti atlyginama fizinio asmens mirties atveju. Tačiau realybėje susiklostančių santykių įvairovė bei minėta neturtinės žalos atlyginimo prigimtis lemia poreikį atsižvelgti ir įvertinti realius asmenis siejusius ryšius, jų pobūdį, taip įvertinant ir ieškovo patirtų išgyvenimų patyrimą ir (ar) jų intensyvumą dėl tokio asmens netekties. Teismų praktika vertindama neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo gyvybės atėmimo atvejus, taip pat yra pasisakiusi, kad tokiais atvejais esminę reikšmę turi realus ieškovo ir mirusio asmens santykis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010), todėl būtina kiekvienu atveju įvertinti šių asmenų tarpusavio ryšį, jo pobūdį, kokybę, intensyvumą, nuoširdumą, pastovumą, juos siejantį giminystės laipsnį, bendro gyvenimo trukmę, nukentėjusių asmenų galimybę ateityje sukurti panašius į prarastus šeimos ar kitokius santykius, visiškai ar bent iš dalies sukonstruoti panašaus bendravimo modelį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Teismai, be kita ko, privalo atsižvelgti į asmenų emocinį artumą, kaip juos paveikė artimo asmens mirtis, kaip jie į tai reagavo, kokių neigiamų padarinių sveikatai dėl to kilo, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313-788/2016).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusieji J. K. ir V. B. yra žuvusiojo E. K. tėvai. Po įvykusios nelaimės patyrė dvasinius išgyvenimus. 2022-10-12 Vilniaus rajono centrinės poliklinikos 2022-10-18 rašte Nr. A10-763, kuriame nurodyta, kad V. B. nustatytas vidutinio sunkumo depresijos epizodas F32.10, gydosi pas psichiatrą, kardiologą. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų paaiškinimų su sūnaus netektimi negali susitaikyti iki šiol . Iš byloje esančių duomenų išrašo iš medicininių dokumentų nukentėjusiajai pablogėjo emocinė sveikata. Neabejotina, kad nukentėjusieji patyrė emocinį sukrėtimą įvykio vietoje pamatę sūnų beveik be gyvybės ženklų, po to išgyvenimus ir viltį, kol gydytojai kovojo dėl sūnaus gyvybės. Pažymėtina, kad vaiko netektis tėvams bet kokiu atveju yra skaudus ir emocine prasme traumuojantis įvykis. Teismų praktika laikosi pozicijos, kad didesnius išgyvenimus tėvams sukelia mažamečių vaikų netektis, kadangi jų emocinis ryšys yra kur kas stipresnis. Nagrinėjamu atveju matyti, jog įvykio metu žuvusiajam buvo E. K. buvo 15 metų. Neabejotina, jog žuvusįjį su tėvais siejo glaudesnis ryšys, kadangi dar gyveno su tėvais. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo tėvas teigė, jog tikėjosi, kad sūnus bus ilgiausiai su jais, nes yra jauniausiais. Sūnus visada būdavo per šventes. Po įvykio pablogėjo sveikata, atsisakė inkstai, nors kategoriškai neteigė, jog dėl šio įvykio sutriko inkstų veikla, bet nurodė, jog sveikata neabejotinai pablogėjo. Kaip matyti iš nukentėjusiosios V. B. paaiškinimų, jog sunku iki šiol, labai daug vaistų vartoja, tai liks visam gyvenimui. Teismas neabejoja, kad ieškovams yra padaryta neturtinė žala, ir jų prašoma priteisti neturtinė žala atitinka teismų praktikoje formuojamus neturtinės žalos dydį esant tik kaltinamojo kaltei.

Taip pa pažymėtina kad pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Taigi nukentėjusiojo kaltė, sunki žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra neturtinės žalos nustatymo kriterijai, mažinantys šios žalos dydį. Teismas šiuos kriterijus turi vertinti drauge su kriterijais, išvardytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir tik tada nustatyti atlygintinos neturtinės žalos dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-294/2011, 2K-429/2013, 2K-303/2013, 2K-359-697/2017). Nors LR draudikų biuras teigė, jog šiuo atveju žala turėtų būti mažintina 50 procentų, kadangi nukentėjusysis važiavo neprisisegęs saugos diržų, tačiau kaip minėta specialistai savo išvadoje konstatavo, jog ši aplinkybė nukentėjusiojo patirtiems sužalojimams įvykio metu įtakos neturėjo. Todėl teismas konstatuoja, jog dėl šios aplinkybės nėra pagrindo mažinti neturtinės žalos dydžio. Tačiau spręsdamas dėl žalos dydžio teismas visgi atsižvelgia ir kaltinamojo pakankamai jauną amžių, iš dalies atsižvelgia ir į paties nukentėjusiojo veiksmus, nors šiuo atveju pats nukentėjusysis buvo nepilnametis, tačiau teismo vertinimu būdamas 15 metų galėjo suprasti , jog nėra saugu važiuoti transporto priemonėje, kurioje nėra priekinio stiklo, tačiau dėl šios aplinkybės 50 procentų mažinti neturtinę žalą nėra pagrindo

Nagrinėjamu atveju matyti, jog AB “Lietuvos draudimas”, Biuro vardu nukentėjusiajam J. K. atlygino 9.630,00 Eur neturtinės žalos, nukentėjusiajai V. B. 5.630,00 Eur. Taip pat iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusiajai V. B. kaltinamojo mama V. Z. pašto perlaidomis 2021-10-19 sumokėjo 2000 eurų ir 2021-11-08 sumokėjo 2000 eurų. Taigi ir nukentėjusiajai yra atlyginta 9630 eurų neturtinės žalos.

Tačiau įvertinus aplinkybių visumą, nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus, teismo vertinimu atlyginta neturtinė žala nėra proporcinga patirtiems dvasiniams išgyvenimam dėl jauniausiojo sūnaus žūties, todėl papildomai priteistina nukentėjusių naudai po 5370 Eurų neturinei žalai atlyginti, likusioje dalyje civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atmestinas

Taip pat yra įstatyminis pagrindas priteisti palūkanas, nes CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Šios CK normos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-699/2015, Nr. 2K-11-303/2019). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nukentėjusiųjų prašymas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkintinas.

Dėl civilinių atsakovų

Nagrinėjamoje byloje civiliniais atsakovai dėl eismo įvykio metu patirtos žalos buvo įtraukti LR transporto priemonių draudikų biuras, kaltinamasis E. T., bei V. K. ir B. R..

Lietuvos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistema yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – Įstatymas arba TPVCAPDĮ). Pagal Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui ar Biuro atstovui. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 punktą Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir tais atvejais, kai kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę ir dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tai reiškia, jog Biuras tokiu atveju yra BPK 111 straipsnyje numatyta įstaiga pagal įstatymus materialiai atsakanti už įtariamojo ar kaltinamojo, kuris padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą transporto priemonę, nusikalstama veika padarytą žalą.

Tai reiškia, jog Draudikų biuras tokiu atveju yra BPK 111 straipsnyje numatyta įstaiga, atsakanti už nusikalstama veika kaltinamo asmens padarytą žalą. Ta aplinkybė, kad nukentėjusieji dėl žalos atlyginimo TPVCAPDĮ 17, 18, 19 straipsnių nustatyta tvarka ir terminu tiesiogiai nesikreipia į Draudikų biurą, o baudžiamajame procese pareiškia civilinį ieškinį, nepanaikina Draudikų biuro pareigos atlyginti žalą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2011, 2K-503-511/2015 ir kt.). Be to, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į praktikos išaiškinimus, kad Draudikų biuras yra savotiškas garantas, nes jis moka draudimo išmokas tais atvejais, kai, pavyzdžiui, kaltininkas vairuoja neapdraustą transporto priemonę, pabėga iš eismo įvykio vietos ir nenustatomas, bei kitais TPVCAPDĮ nustatytais atvejais. Tokiu teisiniu reguliavimu ginami ne transporto priemonės valdytojo, bet nukentėjusiojo interesai, kartu suteikiant teisę išmokėjusiam išmoką draudikui ar draudikų biurui atgręžtiniu reikalavimu susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalą asmens, arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-198/2009, 3K-3-255/2010, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.).

Taigi, nagrinėjamu atveju LR transporto priemonių draudikų biuras yra tinkamas atsakovas.

Nagrinėjamoje byloje civiliniais atsakovai buvo įtraukti V. K. ir B. R., kaip transporto priemonės savininkai.

LR CK 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Pagal minėtą nuostatą Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:1) pagal sandorius;2) paveldėjimu; 3) pasisavinant vaisius ir pajamas; 4) pagaminant naują daiktą; 5) pasisavinant bešeimininkį daiktą; 6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites; 7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus; 8) pasisavinant radinį, lobį; 9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams; 10) konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą); 11) įgyjamąja senatimi; 12) kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Nagrinėjamoje byloje teisiamojo posėdžio metu civiliniai atsakovai, B. R. ir V. K., nurodė, kad automobilį savomis lėšomis pirko B. R.. Pagal Civilinio kodekso 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja daiktą (prekę) priimti ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Iš surinktų byloje duomenų matyti, kad už automobilį ,,Opel Corsa“ sumokėjo ir šį automobilį priėmė B. R.. Be to, automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje ,,Opel Corsa“ pirkėju įvardintas B. R.. Šią aplinkybę patvirtino ir civiliniai atsakovai. Atkreiptinas dėmesys, kad automobilį realizavus, B. R. iš gautos pinigų sumos atskaičiuodavo pinigus, už kuriuos pirkdavo automobilį, o gautą pelną civiliniai atsakovai pasidalindavo tarpusavyje. V. K. B. R. mokėjo už automobilį ardymą ir saugojimą savame kieme. Iš byloje esančios pirkimo pardavimo sutarties matyti, jog 2021-06-09 d. 13 val. B. R. transporto priemonę įsigijo iš K. T.. Taigi, teismas daro išvadą, kad įvykio metu 2021-06-03 20.50 val., automobilio savininku buvo B. R..

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnio ir 111 straipsnio 1 dalies procesinėse normose yra įtvirtinta, kad dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį ne tik įtariamajam (kaltinamajam), bet ir už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, t. y. civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą.

Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja specialioji teisės norma – CK 6.270 straipsnis. Pagal šio straipsnio nuostatas didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas.

Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, jog CK 6.270 straipsnio 3 dalyje yra reglamentuojama didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė už tuo šaltiniu padarytą žalą tais atvejais, kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojas galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį praranda dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už tuo šaltiniu padarytą žalą, jeigu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo nėra jo kaltės. Tačiau jeigu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, už tuo šaltiniu padarytą žalą jis atsako solidariai su tą šaltinį neteisėtai užvaldžiusiu ir juo žalą padariusiu asmeniu. Tokiu atveju didesnio pavojaus šaltinio valdytojui kyla pareiga nukentėjusiam asmeniui tuo šaltiniu padarytą žalą atlyginti solidariai su tą šaltinį neteisėtai užvaldžiusiu ir žalą tiesiogiai padariusiu asmeniu. Taip pat pažymėjo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vykdydamas teisingumą ir spręsdamas nukentėjusiam asmeniui didesnio pavojaus šaltiniu padarytos žalos atlyginimo klausimą, privalo, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, įvertinti, ar yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltė dėl to šaltinio valdymo netekimo, ir nuspręsti, ar yra pagrindas didesnio pavojaus šaltinio valdytojui taikyti civilinę atsakomybę, kartu ir CK 6.270 straipsnio 3 dalyje numatytą solidarią atsakomybę ( LR Konstitucinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

Nagrinėjamoje byloje iš teisiamojo posėdžio tiesiogiai ištirtų parodymų matyti, kad kaltinamasis E. T. neteisėtai užvaldė B. R. priklausiantį automobilį. Nors kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad automobilio ,,Opel Corsa“ savininko prašymo važiuoti neprašė, tačiau buvo įsitikinęs, kad paliktu automobiliu važiuoti galima dėl susiklosčiusių draugiškų santykių. Tačiau, teismas pabrėžia, kad vien susiklostę draugiški santykiai, neatleidžia nuo pareigos pasiteirauti dėl svetimo daikto naudojimo. Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdymo perleidimo sandoriui įstatymai nenumato specialios formos – valdymas gali būti teisėtai perleistas nuo nuomos, panaudos, pavedimo ar kitokios sutarties sudarymo ir transporto priemonės savininkui ar jos teisėtam valdytojui perdavimo ją naudotis naujam valdytojui. Teismų praktikoje pažymėta, kad vadovaujantis CK 6.270 str. 2 d. teisėtas valdymas yra tada, kai jis atliekamas teisėto civilinio sandorio pagrindu, esant valdymą perduodančio ir valdymą priimančiojo asmens valiai. Sandorį dėl transporto priemonės valdymo perdavimo sudarančių asmenų valia yra ribojama CK 6.156 str. 1 d., 6.157 str. nustatytų sutarties laisvės principo ribų – imperatyviųjų teisės normų (Klaipėdos apygardos nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-3-557/2017). Iš teisiamojo posėdžio metu surinktų įrodymų neįrodyta, kad E. T. ir civilinis atsakovas B. R. būtų susitarę dėl automobilio ,,Opel Corsa“ laikino naudojimo, pasivažinėjimo. Teisiamojo posėdžio metu tiek automobilio savininkas (civilinis atsakovas) B. R., tiek civilinis atsakovas V. K. teismui patikino, kad E. T. prašymo važiuoti su automobiliu neprašė. Civilinis atsakovas B. R. patvirtino, kad automobiliais, stovinčiais E. K. kieme, savavališkai niekas nevažinėjo. Be to, kaip matyti iš paaiškinimų B. R. stovėjo toliau, kai išgirdo važiuojantį automobilį, todėl neturėjo galimybės užkirsti kelią, kad nevažiuotų. Nors automobilyje buvo paliktas užvedimo raktelis, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti nurodomai aplinkybei, jog nesitikėjo, kad gali važiuoti , nes nebuvo kuro, be to mašina buvo skirta ardymui. Tad kaltinamojo E. T. įsitikinimas, kad automobilio savininkai neprieštarauja, jog E. T. važiuotų automobiliu, pirktu ardymui, viešajame eisme, yra nepakankamas tam, kad teismas galėtų daryti neabejotiną išvadą dėl teisėto automobilio, priklausiusio B. R., užvaldymo.

Dėl Vilniaus teritorinė ligonių kasos ieškinio

Baudžiamojoje byloje Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį (2 t. b.l.114–115). Civiliniu ieškiniu prašo priteisti iš atsakingo asmens PSDF biudžetui padarytą 2648,88 Eur žalą dėl nukentėjusiojo gydymo ir 5 proc. metinių palūkanų. Ieškinio dydį patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Kaip nustatyta dėl kaltinamojo veiksmų nukentėjusysis buvo gydomas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose.

Pažymėtina, kad teisė pareikšti atgręžtinį reikalavimą nepriklauso nuo to, ar kaltininkas savo transporto priemonę buvo apdraudęs civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ar neapdraudęs. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 punktą, kai civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis sudaryta, o draudžiamasis įvykis įvyko sutarties galiojimo metu, atsakovu trauktinas draudikas, o jo nesant, eismo įvykio kaltininkas. Tais atvejais, kai tokia sutartis nebuvo sudaryta arba nėra atsakingo draudiko (taip pat kai jis negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų), atsakovu trauktinas transporto priemonės valdytojas (CK 6.270 straipsnis).Pažymėtina, kad toks įstatyminis reglamentavimas reiškia tai, jog nagrinėjamoje byloje Valstybinė ligonių kasa, kaip socialinio draudimo institucija, neturi regreso teisės į Draudikų biurą dėl Ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio nukentėjusiųjų gydymo išlaidoms atlyginti. Tokių nuostatų laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009). Todėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos išlaidos, susijusias su nukentėjusiojo E. K. gydymu atlygintinos iš kaltinamojo E. T..

Baudžiamojoje byloje gauti duomenys, jog Vilniaus teritorinės ligonių kasa ir kaltinamasis E. T. susitarė dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo -2021-12-14 sudarė „Žalos PSDF biudžetui atlyginimo sutartį Nr. 3126, kuria E. T. įsipareigojo atlyginti žalą Privalomojo sveikatos fondo biudžetui per 60 mėn. nuo sutarties sudarymo dienos, kiekvieną mėnesį mokant po 44 eur., pirmos įmokos suma 53,88 eur.

Susitarimas neprieštarauja įstatymui ir gerai moralei, šalių interesų nepažeidžia, todėl susitarimas tvirtintinas, procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktinas.

VI. Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusioji V. B. prašo atlyginti ir 850 Eur patirtas atstovavimo išlaidas. Į bylą kartu su civiliniu ieškiniu nukentėjusysis pinigų priėmimo kvitus , iš kurių matyti, jog 2021m. spalio 1d. sumokėjo 500 eur., 2023 m. sausio 10 d. sumokėjo 350 eurų advoktaui už atstovavimą. (3 t., b.l. 173).

Nukentėjusysis J. K. prašo atlyginti ir 550 Eur patirtas atstovavimo išlaidas. Į bylą kartu su civiliniu ieškiniu nukentėjusysis pinigų priėmimo kvitus , iš kurių matyti, jog 2021 m. gruodžio mėn. 2 d. sumokėjo 200 eur., 2023 m. sausio 10 d. sumokėjo 350 eurų advokatui už atstovavimą. (3 t., b.l. 174).

Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Neginčytina, kad nukentėjusieji turėjo teisę turėti atstovą. Jų atstovas dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose nagrinėjant bylą posėdžių metu buvo aktyvus, rengė civilinį ieškinį, teikė teisines konsultacijas. Iš bylos duomenų matyti, jog jų atstovas dalyvavo ir ikiteisminiame tyrime, teikė konsultacijas, teikė prašymus, dalyvavo parodymų patikrinime kaip nukentėjusiųjų atstovas.

Viena vertus teismų praktikoje, laikomasi pozicijos, jog spręsdamas ne tik civilinio ieškinio, bet ir proceso išlaidų išieškojimo (paskirstymo) klausimus teismas privalo vadovautis ne vien tik BPK, bet ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normomis, reglamentuojančiomis šiuos klausimus. CPK 93 straipsnio 2 dalyje (bylinėjimosi išlaidos) yra nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos išieškomos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai <...>. Teismas pažymi, jog įstatymas gina abi proceso šalis – tiek ieškovą, tiek atsakovą, todėl CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatos, be kitų funkcijų atlikdamos ir prevencinę funkciją, saugo asmenis nuo nepagrįstai didelių civilinių ieškinių reiškimo teisme bei įpareigoja asmenis, reiškiančius civilinius reikalavimus, atidžiai ir rūpestingai įvertinti tokių reikalavimų pagrįstumą, o tuo pačiu ir jų dydžius (2022-05-12 Vilniaus apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1A-294-574/2022). Kitus vertus nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į baudžiamosios bylos apimtį, kurią sudaro 4 tomai, tai, kad advokatas nukentėjusiuosius atstovavo ir ikiteisminio tyrimo metu kur teikė prašymus, dalyvavo parodymų patikrinime kaip nukentėjusiųjų atstovas, dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose, nors nukentėjusiųjų civilinis ieškinys buvo patenkintinas iš dalies, dėl turtinės žalos patenkintas pilnai, tik dėl neturtinės žalos buvo patenkintas iš dalies. Teismo vertinimu būtų neproporcinga mažinti priteistinas proceso išlaidas. Taip pat pažymėtina, jog nukentėjusiųjų sumokėta atstovui advokato paslaugoms apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022-04-29 įsakymu Nr. 1R-184 dėl rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinių išlaidų advokatų ir advokatų padėjėjų suteiktoms paslaugoms apmokėti atlygintinų išlaidų rekomenduojamų maksimalių dydžių.

Atsižvelgiant į išdėstytą nukentėjusiųjų patirtos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo.

Dėl transporto priemonės saugojimo ir nuvežimo išlaidų

BPK 103 straipsnio 5, 6 punktuose nustatyta, kad proceso išlaidomis pripažįstamos išlaidos, patirtos dėl daiktų laikymo ar persiuntimo bei kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus aps. VPK dėl transporto priemonės, automobilio „Opel Corsa” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvežimo ir saugojimo nuo 2021-06-03 iki 2021-07-19 UAB „Tomadas“ aikštelėje patyrė 141 eurų išlaidas. (4 t., b.l.84.)

Šios Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patirtos išlaidos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103 straipsnio 5 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš E. T. Vilniaus aps. VPK naudai (141 Eur).

VII. Procesiniai klausimai

Ikiteisminio tyrimo metu E. T. paskirtas kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimą neišvykti, – paliktinas galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o nuosprendį pradėjus vykdyti panaikintina.

Daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti ir nagrinėti – 2021-06-23 automobilio „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu paimtus: a) stogo vidinės dalies medžiaginės apdailos skiautę, b) plastikinė liuko (stoglangio) rankenėlę ; 2) 2021-07-09 automobilio „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu paimtus: a) pagrindinį stabdžių cilindrį, b) priekinio kairiojo rato stabdžių cilindrą, c) galinio dešiniojo rato stabdžių cilindrą, saugomus Vilniaus apskrities VPK Aptarnavimo skyriaus Turto valdymo poskyryje (Vilnius, Buivydiškių g. 20), nuosprendžiui įsiteisėjus , grąžintini B. R..

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

E.(E.rnest) T., pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje ir skirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Pritaikyti BK 92 straipsnio 2 dalį, 4 dalį 5 dalį ir BK 87 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 2,3,5, 3 dalies 3 punktą ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams paskiriant auklėjamojo poveikio priemones elgesio apribojimą 1 metams, įpareigojant mokytis arba dirbti, įgyti tam tikrų žinių ir išmokti draudimus saugaus eismo, dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamosios socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse bei uždrausti vairuoti motorinę transporto priemonę

Priteisti iš civilinio atsakovo LR transporto priemonių draudikų biuro civilinei ieškovei V. B. 5370 Eur (penkis tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 1660 Eur ( vieną tūkstantį šešis šimtus šešiasdešimt eurus) turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš civilinio atsakovo LR transporto priemonių draudikų biuro civiliniam ieškovui J. K. 5370 Eur (penkis tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 546,50 Eur ( penkis šimtus keturiasdešimt šešis eurus 50 ct.) turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Iš kaltinamojo E. T. priteisti 850 ( aštuonis šimtus penkiasdešimt ) eurų bylinėjimosi išlaidų nukentėjusiajai V. B..

Iš kaltinamojo E. T. priteisti 550 ( penkis šimtus penkiasdešimt ) eurų bylinėjimosi išlaidų nukentėjusiajam J. K..

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103 straipsnio 5 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi iš E. T. priteisti 141 Eur ( vieną šimtą keturiasdešimt vieną eurą ) proceso išlaidų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai, sumokant juos į Policijos departamento prie LR VRM sąskaitą Nr. LT327044060001188548, AB „SEB bankas“ mokėjimo paskirtyje nurodant automobilio valstybinį numerį ir vardą pavardę.

Patvirtinti kaltinamojo E. T. ir civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2021-12-14 pasirašytą Žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį Nr. 3126, pagal kurią E. T. įsipareigoja atlyginti žalą- 2649,88 Eur, per 60 mėnesių nuo sutarties sudarymo dienos, kiekvieną mėnesį mokėdamas po 44 Eur, pirmos įmokos sumą 53,88 eur, įsipareigoja sumokėti iki mėnesio, kurį sudaryta Sutartis, paskutinės dienos ir procesą dėl civilinio ieškinio nutraukti.

Ikiteisminio tyrimo metu E. T. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, – palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o nuosprendį pradėjus vykdyti panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti ir nagrinėti – 2021-06-23 automobilio „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu paimtus: a) stogo vidinės dalies medžiaginės apdailos skiautę, b) plastikinė liuko (stoglangio) rankenėlę ; 2) 2021-07-09 automobilio „Opel Corsa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu paimtus: a) pagrindinį stabdžių cilindrą, b) priekinio kairiojo rato stabdžių cilindrą, c) galinio dešiniojo rato stabdžių cilindrą ir saugomus, Vilniaus apskrities VPK Aptarnavimo skyriaus Turto valdymo poskyryje (Vilnius, Buivydiškių g. 20), nuosprendžiui įsiteisėjus , grąžinti B. R..

Nuosprendis per 20 dienų gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui, paduodant skundą per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.