- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-26
- Bylos Nr.
- 2K-368/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-00079-2009-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Armanas Abramavičius (pirm.), Rimantas Baumilas, Vytautas Piesliakas (pran.)
- Kaltinamasis
- G. L.
- Nukentėjusysis
- E. B.
- Advokatai
- Alvydas Buta
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. nuosprendžiu G. L. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių. Nukentėjusiosios E. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi nukentėjusiosios E. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą, nukentėjusiosios E. B. atstovo, advokato, prašiusio nukentėjusiosios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, išteisintojo G. L. , prašiusio nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009 m. vasario 19 d., apie 15.45 val., Klaipėdoje, Smiltelės ir Karlskronos gatvių sankryžoje, būdamas blaivus, sukeldamas pavojų eismo saugumui, vairuodamas automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė saugaus eismo taisyklių, esant šlapiai asfaltuotai kelio dangai, natūraliam apšvietimui, nesant kelio pirmumo ženklų, kai matomumas į priekį apie 250 m, išvažiuodamas iš Karlskronos g., nepraleido iš kairės pusės Smiltelės g. važiuojančio automobilio „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo E. B., ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės, E. Banienei nesunkiai sutrikdyta sveikata. Šiais savo veiksmais G. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 163 punkto reikalavimus, kad jeigu vairuotojas negali nustatyti, kokia kelio danga, o pirmumo ženklų nėra, jis turi elgtis taip, lyg važiuotų šalutiniu keliu.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusioji E. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu G. L. liko išteisintas nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teismai, pasak E. B. , neteisingai taikė ir aiškino Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) nuostatas, padarydami neteisingą išvadą, kad eismo įvykis įvyko lygiareikšmių kelių sankryžoje. Kasatorės nuomone, teismai savo sprendimus iš esmės grindė tik eksperto pateikta autotechninio tyrimo išvada, kurioje nurodyta, kad techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu turėjo nukentėjusiosios E. B. veiksmai, kuriais lygiareikšmių gatvių sankryžoje ji nedavė kelio jai iš dešinės artėjusiam ir per sankryžą G. L. vairuojamam automobiliui. E. B. mano, kad ekspertas išvadą apie kelių lygiareikšmiškumą padarė remdamasis informacija, jog kelių danga buvo vienoda ir nebuvo ženklų. Ekspertas nurodė, su tuo besąlygiškai sutiko ir teismai, kad šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi KET 159 punktu, nurodančiu, kad lygiareikšmių kelių sankryžoje vairuotojas privalo duoti kelią iš dešinės artėjančioms transporto priemonėms. Pasak kasatorės, nepagrįstai, konstatuota ne tik tai, kad eismo įvykis įvyko lygiareikšmių kelių sankryžoje, bet ir tai, kad eismo įvykis įvyko sankryžoje. Pagal KET 3 punktą „sankryža laikoma kelių kirtimosi, jungimosi arba atsišakojimo viename lygyje vieta, įskaitant atvirus plotus, kuriuos sudaro minėti kelių susikirtimai, susijungimai arba atsišakojimai. Sankryžomis nelaikomos vietos, kur išvažiuojama iš kelio į esančias šalia jo teritorijas arba įvažiuojama į kelią iš esančių šalia jo teritorijų...". KET neapibrėžta sąvoka „esanti šalia kelio teritorija“, tačiau, kasatorės nuomone, aiškinant šią sąvoką sistemiškai, esanti šalia kelio teritorija turėtų būti laikoma teritorija, esanti prie kelio, kuri nėra skirta tiesioginiam transporto priemonių pravažiavimui (kiemai, gyvenamieji rajonai, automobilio stovėjimo aikštelės, degalinės, įmonės teritorijos ir pan.). E. B. teigimu, iš palydovinės fotonuotraukos matyti, kad Karlskronos gatvė neturi tiesioginio pravažiavimo, o keturių eismo juostų Smiltelės gatvė yra kelias, todėl G. L. , išvažiuodamas iš Karlskronos gatvės į Smiltelės gatvę, privalėjo ją praleisti, vadovautis KET 107 punkto nuostatomis, kad, įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms. Iš G. L. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jis KET prasme teritoriją, iš kurios išvažiavo, laikė „šalia esančia teritorija", nes parodė, kad buvo įsitikinęs važiuojantis šalutiniu keliu, nes išvažinėjo iš savo kiemo. Anot kasatorės, nepagrįstai konstatavus, kad eismo įvykis įvyko sankryžoje, KET 159 punktas negalėjo būti taikomas, nes jos veika nėra susijusi priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu, o būtent G. L. veiksmai sukėlė eismo įvykį, nes jis nesivadovavo KET 107 punktu. Kasatorės nuomone, G. L. privalėjo vadovautis KET 163 punkto nuostatomis - jeigu vairuotojas negali nustatyti, kokia kelio danga, o pirmumo ženklų nėra, jis turi elgtis taip, lyg važiuotų šalutiniu keliu. Teismai konstatavo, kad G. L. veikoje nėra būtinųjų nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų požymių - nusikalstamos veikos, t. y. KET 163 punkto pažeidimo - esą kelio danga buvo vienoda, pirmumo ženklų nebuvo, todėl turėjo būti vadovaujamasi KET 159 punktu. Kasatorės nuomone, ekspertas ir teismai nepagrįstai konstatavo, kad abu keliai buvo su vienoda danga. KET 29 punktas pagrindinį kelią apibrėžia kaip kelią su danga (betonas, asfaltas, skalda, žvyras, grindinys ir panašiai) kelio be dangos atžvilgiu. Šalutiniame kelyje prieš pat sankryžą esantis ruožas su danga nedaro jo lygiareikšmio su kertamuoju. 2009 m. vasario 19 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokole bei pažymoje apie eismo įvykį nurodyta, kad eismo įvykio vieta Smiltelės - Karlskronos gatvių sankirta, o kelio danga - asfaltas. Būtent šiais duomenimis apie kelio dangą vadovavosi ekspertas, atlikęs autotechninį tyrimą, o vėliau ir teismai, bet policijos pareigūnai užfiksavo tik Karlskronos gatvės asfalto dangą ties sankirta su Smiltelės gatve, tačiau neatkreipė dėmesio, kad tolėliau Karlskronos gatvė yra be dangos, tai matyti iš Klaipėdos miesto savivaldybės pažymos (žr. priedą Nr. 5), nurodančios, kad dar 2007 m. įrengta apie 38 metrai asfalto dangos nuo Smiltelės gatvės ribos įvažiavimui į Karlskronos gatvę ir po to jokie darbai atliekami nebuvo. Kasatorės nuomone, iš palydovinės nuotraukos matyti, kad danga Karlskronos gatvėje yra tik ties sankirta su Smiltelės gatve, todėl Karlskronos gatvės lygiareikšmiu keliu su Smiltelės gatve pagal KET 3 punkto nuostatas laikyti nėra jokio pagrindo. Kasatorė teigia važiavusi keturių eismo juostų Smiltelės gatve (plotis 19,4 m), o G. L. važiavo vienos eismo juostos Karlskronos gatve (plotis 9,5 m). Kad šios aplinkybės buvo objektyvios ir pakankamos spręsti apie važiavimo per gatvių sankirtą, patvirtina ir išteisintojo G. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose nurodoma, kad nors ir nebuvo ženklo „Duoti kelią", jis buvo įsitikinęs, kad važiuoja šalutiniu keliu, todėl teismai, anot kasatorės, neturėjo pagrindo vertinti, kad ji turėjo duoti kelią ir jos veika yra tiesioginė pasekmių kilimo priežastis.
Kasatorė teigia, kad specialisto išvadoje nurodoma, jog G. L. važiavo ne ta vieta, kurioje Smiltelės gatvėje priešpriešines juostas skiria punktyrinė kelio ženklinimo linija, bet kirsdamas dvigubą ištisinę liniją, dėl to E. B. neteko galimybės sustabdyti vairuojamo automobilio ir išvengti susidūrimo; E. B. automobilis po eismo įvykio sustojo net 4,7 m atstumu neprivažiavus vietos, kurioje yra Smiltelės gatvės priešpriešines eismo juostas skiriančios dvigubos ištisinės juostos pabaiga, t. y. ta vieta, kurios ribos nepažeidęs galėjo vairuoti G. L. . Ekspertas nurodo, kad, susidūrimui neįvykus, jos automobilis būtų sustojęs nuo tos vietos, kur jis buvo aptiktas po eismo įvykio, maždaug 2,6 – 4 m atstumu. Pasak kasatorės, tai reiškia, kad ji būtų sustojusi 70 cm neprivažiavusi leistinos G. L. važiuoti per Smiltelės gatvę vietos (4,7m-4m=0,7m), t. y. jei G. L. būtų vairavęs automobilį leistina vieta (nekirsdamas ištisinės kelio linijos), ji būtų spėjusi automobilį sustabdyti. Kasatorės nuomone, jei G. L. būtų laikęsis KET reikalavimų ir važiavęs ne per dvigubą ištisinę liniją, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nes ji iki šios linijos pabaigos būtų sustojusi. E. B. teigia, kad G. L. veiksmai kertant ištisinę liniją yra susiję būtinu tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis – eismo įvykio metu jai padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiosios E. B. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl Klaipėdos apygardos teismo nutarties
G. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis Klaipėdoje, Smiltelės ir Karlskronos g. sankryžoje, vairuodamas automobilį „Audi A6“, nesant kelio pirmumo ženklų, išvažiuodamas iš Karlskronos g., nepraleido iš kairės pusės Smiltelės g. važiuojančio automobilio „Ford Mondeo“, vairuojamo E. B., ir su juo susidūrė. Šiais savo veiksmais G. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 163 punkto reikalavimus, kad jeigu vairuotojas negali nustatyti, kokia kelio danga, o pirmumo ženklų nėra, jis turi elgtis taip, lyg važiuotų šalutiniu keliu. Taigi kaltinamajame akte buvo nustatyta, kad G. L. važiavo šalutiniu keliu ir turėjo praleisti pagrindiniu keliu važiuojančią E. B. .
Apylinkės teismas aptartų įrodymų pagrindu konstatavo, kad G. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymių ir jį pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad įvykio metu kelio ženklas Nr. 203 „Sankryža su pagrindiniu keliu“ Smiltelės-Karlskronos g. sankryžoje įrengtas nebuvo, todėl sankryža buvo lygiareikšmė, o lygiareikšmėje sankryžoje, vairuotojas privalo duoti kelią jam iš dešinės, o ne iš kairės artėjančioms transporto priemonėms. Todėl darytina išvada, jog kaltinamasis G. L. KET nepažeidė, jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymių. Jei nukentėjusioji būtų buvusi pakankamai atidi ir nereguliuojamoje lygiareikšmėje sankryžoje būtų sustojusi, kaip to reikalauja KET, ir praleidusi jai iš dešinės artėjantį automobilį, vienareikšmiai eismo įvykio nebūtų. Darytina išvada, kad nukentėjusiosios KET pažeidimai susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, tą patvirtina ir specialisto išvada Nr. 11K-166(09), kurioje konstatuota, kad techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu turėjo automobilio „Ford Mondeo“ vairuotojos E. B. veiksmai, - lygiareikšmių gatvių sankryžoje ji nedavė kelio sankryžoje iš dešinės artėjusiam ir per sankryžą važiavusiam automobiliui.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs bylą pagal nukentėjusiosios apeliacinį skundą, jį atmetė, neradęs nusikaltimo požymių G. L. veikoje. Teismas patvirtino apylinkės teismo išvadą, kad eismo įvykis įvyko lygiareikšmių kelių sankryžoje, ir, esant tokiai situacijai, nukentėjusioji privalėjo praleisti G. L. vairuojamą automobilį, taigi ji pati pažeidė Kelių eismo taisykles. Tuo tarpu G. L. kaltinti KET 163 punkto reikalavimų pažeidimu nebuvo pagrindo, nes KET nenumato pareigos vairuotojui lygiareikšmėje sankryžoje duoti kelią iš kairės pusės artėjančioms transporto priemonėms. Kaip tik KET 159 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad lygiareikšmių kelių sankryžoje vairuotojas privalo duoti kelią iš dešinės artėjančioms transporto priemonėms. Tiesa, teismas nustatė, kad įvykio metu G. L. vairuojamas automobilis, važiuodamas per sankryžą ir išvažiuodamas iš jos į priešpriešinę eismo juostą, manevro metu kirto ištisinę dvigubą kelio ženklinimo liniją, o tai suteikia pagrindą manyti, kad, priešingai nei nuosprendyje konstatavo teismas, KET pažeidė ir G. L. Tačiau ėmęs nustatinėti, kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, teismas padarė išvadą, kad būtent E. B. padarytas KET 159 punkto pažeidimas buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga, tiesioginė padarinių atsiradimo priežastis. Jei ji analogiškoje situacijoje būtų įvykdžiusi minėtą KET reikalavimą (nereguliuojamoje lygiareikšmių kelių sankryžoje būtų buvusi pakankamai atidi ir būtų davusi kelią jai iš dešinės artėjusiam automobiliui), o išteisintasis būtų važiavęs anksčiau nurodytu būdu, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, nebūtų įvykęs.
Pagrindinė problema, nuo kurios sprendimo priklauso bylos baigtis, yra šių dviejų gatvių Smiltelės-Karlskronos vertinimas dviem aspektais: pirma, ar įvykis buvo sankryžoje, ar kelių sankirtoje, antra, ar šios gatvės lygiareikšmės, ar Smiltelės gatvė yra pagrindinė, ir eismo įvykis įvyko iš antraeilės gatvės įvažiuojant į pagrindinę gatvę. Teismai, priešingai negu buvo konstatuota kaltinamajame akte, vienareikšmiai patvirtino, kad įvykis vyko sankryžoje ir kad abu keliai yra lygiareikšmiai.
Žemesnės instancijos teismas
Visų pirma teismai sprendė klausimą, ar eismo įvykis įvyko sankryžoje ar kelių sankirtoje. E. B. teigia, kad įvykis vyko ne sankryžoje, nes sankryža yra už kelių šimtų metrų, o Karlskronos gatvė tai išvažiavimas iš kiemo. Apylinkės teismas nuosprendyje pažymėjo, kad Smiltelės–Karlskronos gatvių sankirta yra sankryža, ir motyvavo savo išvadą tuo, kad įvykio metu kelio ženklas Nr. 203 „Sankryža su pagrindiniu keliu“ Smiltelės–Karlskronos gatvių sankryžoje pastatytas nebuvo, o abiejų kelių danga buvo vienoda – asfaltas. Apygardos teismas patvirtino tokią apylinkės teismo išvadą. Tačiau motyvas dėl kelio ženklo Nr. 203 nebuvimo eismo įvykio metu ir asfalto dangos buvimas prieš pat kelių sankirtą nėra pakankamas pagrindas teigti, kad minėtų kelių susikirtimas buvo sankryža KET prasme. KET 3 punktas sankryžą apibūdina kaip kelių kirtimosi, jungimosi arba atsišakojimo viename lygyje vietą, įskaitant atvirus plotus, kuriuos sudaro minėti kelių susikirtimai, susijungimai arba atsišakojimai. Sankryžomis nelaikomos vietos, kur išvažiuojama iš kelio į esančias šalia jo teritorijas arba įvažiuojama į kelią iš esančių šalia jo teritorijų. Taigi pagal KET 3 punktą sankryžomis nelaikomos vietos, kur išvažiuojama iš kelio į esančias šalia jo teritorijas arba įvažiuojama į kelią iš esančių šalia jo teritorijų. Nei apylinkės, nei apygardos teismai nedavė atsakymo į šį svarbų bylai teisingai išspręsti klausimą. Tuo tarpu 2009 m. birželio 12 d. specialisto išvadoje aprašomojoje dalyje įvykio vieta apibūdinama kaip kelių sankirta, o išvadose jau vartojamas žodis sankryža. Taigi ir specialisto išvada šioje dalyje prieštaringa. Tuo tarpu, jei šių gatvių susikirtimas nėra sankryža, o tik kelių sankirta, Karlskronos gatvė net ir nesant kelio ženklų, nustatančių kelių lygiareikšmiškumą, laikytina šalutine Smiltelės gatvės atžvilgiu.
Kitas svarbus klausimas, lemiantis G. L. veiksmų teisinį vertinimą (jei atsakymas į ankstesnį klausimą būtų – sankryža): ar eismo įvykis įvyko lygiareikšmių kelių sankryžoje. E. B. patvirtino, jog, važiuodama Smiltelės gatve, matė iš Karlskronos gatvės į Smiltelės gatvę išvažiuojantį G. L. vairuojamą automobilį, tačiau manė važiuojanti pagrindiniu keliu, todėl iš anksto nestabdė automobilio, neketindama duoti kelio jai iš dešinės artėjančiam išteisintojo vairuojamam automobiliui. Apklaustas kaip įtariamasis G. L. parodė, kad artėdamas prie Smiltelės gatvės buvo įsitikinęs, jog važiuoja šalutiniu keliu, nes išvažinėjo iš savo kiemo, ir nors nebuvo kelio ženklo, nurodančio „šalutinis kelias“, turėjo praleisti Smiltelės gatve važiuojančius automobilius. Apklaustas kaltinamuoju pirmosios instancijos teisme G. L. parodė, kad 2009 m. vasario 19 d., apie 15.45 val., automobiliu „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo Karlskronos gatve. Privažiavęs Smiltelės ir Karlskronos gatvių sankryžą, norėdamas sukti į kairę, sustojo, nes Smiltelės gatve važiavo automobiliai. Jam stovint prie Karlskronos ir Smiltelės gatvių sankryžos, pamatė Smiltelės gatve iš kairės pusės pirmąja eismo juosta atvažiuojantį pilkos spalvos automobilį. Minėto automobilio vairuotojas sulėtino greitį ir pamirksėjo šviesomis, duodamas ženklą, jog jis gali važiuoti. Pažiūrėjęs į dešinę pusę, ar nėra atvažiuojančių automobilių, ir rodydamas posūkį į kairę, jis pradėjo važiuoti ir staiga pajuto stiprų smūgį iš kairės. Tačiau, prieštaraudamas savo prieš tai pasakytoms mintims bei savo parodymams ikiteisminio tyrimo metu, G. L. pareiškė, kad šią sankryžą vertina kaip lygiareikšmių kelių sankryžą. Taigi iš abiejų eismo dalyvių parodymų visiškai aišku, kad jie vienareikšmiai suvokė savo kaip eismo dalyvių situaciją ir pareigas šioje sankirtoje. E. B. suvokė, kad važiuoja pagrindine gatve, o iš G. L. parodymų akivaizdu, jog jis suvokė, kad išvažiuoja iš šalutinės gatvės, nes sustojo ir praleidinėjo Smiltelės gatve važiuojančias transporto priemones. Taigi iš E. B. ir G. L. parodymų aišku, kaip eismo įvykio dalyviai suvokė Smiltelės-Karlskronos gatvių teisinį statusą. Akivaizdu, kaip šių dviejų gatvių reikšmę suvokė savivaldybė, kuri praėjus kuriam laikui po eismo įvykio prie išvažiavimo iš Karlskronos gatvės į Smiltelės gatvę pastatė kelio ženklą Nr. 203 susikirtimas su pagrindine gatve. Be to, savivaldybės rašte, pateiktame Kelių policijos biurui, buvo aiškiai duota užuomina teismui, kad „akivaizdu, kad pagrindinis kelias - Smiltelės gatvė, o šalutinis - Karlskronos gatvė“. Tai savaime aišku ir be ženklo. Smiltelės gatvė turi po dvi eismo juostas kiekviena kryptimi, Karlskronos tik po vieną. Be to, Karlskronos gatvė įsilieja į Smiltelės gatvę, o ne atvirkščiai. Tuo tarpu specialisto išvadoje teigiama, kad šių gatvių sankryža yra lygiareikšmių kelių sankryža.
KET 3 punktas pagrindinį kelią aiškina taip: „tai kelias, pažymėtas ženklais „Pagrindinis kelias“, „Sankryža su šalutiniu keliu“, „Šalutinis kelias iš dešinės (kairės)“, „Automagistralė“, „Automobilių kelias“ kertamojo ar prisijungiančiojo kelio atžvilgiu; kelias kito kelio, pažymėto kelio ženklais „Duoti kelią“, „Stop“, „Gyvenamosios zonos pabaiga“, atžvilgiu; kelias su danga (betonas, asfaltas, skalda, žvyras, grindinys) kelio be dangos atžvilgiu. Šalutiniame kelyje prieš pat sankryžą esantis ruožas su danga nedaro jo lygiareikšmio su kertamuoju. Pagrindinio kelio nėra reguliuojamose sankryžose“. Taigi šalutiniame kelyje prieš pat sankryžą esantis ruožas su danga nedaro jo lygiareikšmio su kertamuoju. Būtent panašus atvejis, sprendžiant iš byloje esančios medžiagos, buvo šioje byloje. Nei vienam eismo dalyviui, savivaldybei, nei kelių policijai nekilo abejonių dėl šių dviejų gatvių reikšmingumo. Tačiau teismas padarė išvadas, neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių, ypač dėl Karlskronos gatvės, ir nesivadovaudamas protingumo principu.
Teisėjų kolegijos manymu, šioje situacijoje teismai, vertindami įrodymus, turėjo vadovautis BPK 20 straipsnio nuostatomis ir vertinti ne tik specialisto išvadą, bet įrodymų, esančių byloje, visumą ir vadovautis protingumo principu, o ne teikti prioritetą vienam įrodymui. Joks įrodymas negali turėti prioriteto prieš kitus įrodymus. Be to, pažymėtina, kad klausimas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo fakto (šiuo atveju dėl sankirtos (sankryžos) pobūdžio, dėl kelių lygiareikšmiškumo) yra teisinis, o ne techninis klausimas, ir jo sprendimas yra ne eksperto, o teismo kompetencija. Ekspertai sprendžia tik techninius klausimus, o teisinius – tik teismas. Tam ir yra teismas, kad veika ir jos padariniai būtų vertinami teisiniu požiūriu. Tik teismo kompetencija yra vertinti ekspertų išvadas ir sutikti su jomis visiškai ar iš dalies (kasacinė nutartis Nr. 2K-187-2005). Teismai visai neatsižvelgė į šį svarbų bylai spręsti dalyką.
Be to, sprendžiant probleminius Kelių eismo taisyklių pažeidimo klausimus, į kuriuos KET neduoda tiesioginio atsakymo, svarbu vadovautis protingumo principu. Vadovaujantis apylinkės ir apygardos teismų padaryta išvada išeitų, kad šioje kelių sankirtoje galioja dešinės rankos taisyklė, t. y. automobiliai, judėdami Smiltelės gatve tiesiai, turėtų sustoti ir praleisti iš Karlskronos gatvės ir iš visų kitų panašių gatvių į Smiltelės gatvę išvažiuojančius automobilius. Smiltelės gatvė yra pakankamai ilga ir plati, į ją įsilieja nemažai mažesnių gatvelių, savo dydžiu panašių į Karlskronos gatvę. Ar tai būtų logiška ir nesukeltų transporto chaoso, jei vairuotojai, važiuodami Smiltelės gatve ir kirsdami mažesnes gatveles, turėtų suvokti, kad sankryžos yra lygiareikšmės, ir praleisti įvažiuojančius automobilius. Nelogiškumą suvokė visi vairuotojai, net ir to automobilio, kuris tariamai sustojo prieš sankirtą praleisti G. L. vairuojamą automobilį, vairuotojas, kuris, G. L. žodžiais tariant, pašvietė šviesomis (tai reiškia „praleidžiu tave“). Vadinasi, jis tik iš mandagumo praleido G. L. , o ne galvodamas, kad važiuoja šalutine gatve. Jei jis galvotų, kad važiuoja šalutine gatve, jam nereikėtų šviesti šviesomis, nes praleisti išvažiuojantį automobilį jis privalėtų pagal KET, o ne iš mandagumo.
Be to, teismai nesiaiškino, ar per visą Smiltelės gatvės ilgį nėra nė vieno kelio ženklo, nurodančio, kad tai pagrindinis kelias. Juk ženklas „Pagrindinis kelias“ nestatomas ties kiekviena kelių sankirta.
Teismai, priimdami sprendimą, neįvertino kitų KET reikalavimų, kurie padėtų suvokti kelių eismo reikalavimus, kaip antai KET 158 punkto (Nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu), 161 punkto (Sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti ir lenkiančioms transporto priemonėms), 162 punkto (Sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią visiems eismo dalyviams, kertantiems jo važiavimo krypties eismo juostas, Sukdamas į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams, kertantiems bet kurią važiuojamosios dalies eismo juostą), 164 punkto (Draudžiama įvažiuoti į važiuojamųjų dalių sankirtą, jeigu joje ar už jos yra kliūtis, kuri priverstų vairuotoją sustoti sankryžoje ir trukdyti kitų transporto priemonių eismui) reikalavimų.
Be to, byloje nustatyta, kad G. L. į Smiltelės gatvę įvažiavo ne ta vieta, kurioje Smiltelės gatvės priešpriešines eismo juostas skiria punktyrinė kelio ženklinimo linija, bet kirsdamas dvigubą ištisinę liniją, kurios kirtimas yra draudžiamas. Tuo pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad KET pažeidė ir G. L. (priešingai nei nuosprendyje konstatavo apylinkės teismas). Tačiau nustatinėdamas priežastinį ryšį tarp šio G. L. padaryto pažeidimo ir kilusių padarinių, remdamasis specialisto išvada teismas konstatavo, kad tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu turėjo automobilio „Ford Mondeo“ vairuotojos E. B. veiksmai, - lygiareikšmių gatvių sankryžoje nedavė kelio sankryžoje iš dešinės artėjusiam ir per sankryžą važiavusiam automobiliui. Šiuo atveju teismas neteisingai nustatinėjo priežastinį ryšį. Jei teismas konstatuoja, kad abu eismo dalyviai šioje situacijoje pažeidė KET, abiejų eismo dalyvių pažeidimus reikėjo vertinti priežastinio ryšio požiūriu. Tačiau vertinta tik E. B. padaryto KET pažeidimo įtaka padarinių atsiradimui. Tuo tarpu visai nevertinta, ar įvyktų eismo įvykis tuo atveju, jei G. L. nepažeistų KET taisyklių, kirstų Smiltelės gatvę per leidžiamą punktyrinę liniją. Specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl to automobilio „Ford Mondeo“ vairuotoja neteko galimybės sustabdyti jos vairuojamo automobilio iki susidūrimo ir išvengti susidūrimo.
Dėl viso to, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, neišsamiai išnagrinėjo nuteistosios apeliacinį skundą, nepatikrino skundžiamo apylinkės teismo sprendimo, ar šis tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar tinkamai vertino įrodymus, nemotyvavo, kodėl teikia pirmenybę vieniems įrodymams ir nesivadovauja kitais, tinkamai nemotyvavo išvadų dėl to, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisykles ir kurio eismo dalyvio pažeidimas turėjo būtinąjį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Šie pažeidimai suvaržė proceso dalyvių, visų pirma E. B. , teises ir įtakojo galimai neteisėto sprendimo priėmimą, todėl jie laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinė nutartis naikintina ir byla gražintina naujam apeliaciniam nagrinėjimui.
Nagrinėjant iš naujo bylą, būtina nustatyti, ar įvykis įvyko sankryžoje ar kelių sankirtoje, nes bylos duomenys apie tai yra prieštaringi. Būtina nustatyti, ar iš tikrųjų, kaip nustatė teismai, šios gatvės lygiareikšmės, ir tik tinkamai nustačius šias bylos aplinkybes galima spręsti, kuris eismo dalyvis pažeidė KET, kokie Kelių eismo taisyklių punktai buvo pažeisti, kieno ir kokiu metu padarytas KET pažeidimas turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su padariniais ir kuris vairuotojas atsakingas dėl eismo įvykio bei E. B. sužalojimo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.