- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-03
- Bylos Nr.
- 2K-404/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00581-2009-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Jonas Prapiestis (pran.), Olegas Fedosiukas
- Nuteistasis
- G. Ž., G. Ž. Draudikų
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Civilinis ieškovas
- A. Z.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 2 d. nutarties, kuria, patenkinus Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir draudikų biuras) apeliacinį skundą, nuteistojo G. Ž. baudžiamojoje byloje panaikinta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 20 d. nuosprendžio dalis, kuria iš draudikų biuro nukentėjusiajam A. M. bei jo atstovei pagal įstatymą civilinei ieškovei A. Z. priteista 3453 Lt proporcingai jų pareikštiems reikalavimams neturtinei žalai atlyginti, o likusi suma priteista iš nuteistojo G. Ž. Draudikų biurui pareikštas civilinis ieškinys atmestas ir iš nuteistojo G. Ž. civilinei ieškovei A. Z. priteista 5000 Lt, o nukentėjusiajam A. M. – 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kita Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 20 d. nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 20 d. nuosprendžiu G. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 6 dalį ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas nuteistajam G. Ž. atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Civilinės ieškovės A. Z. 5000 Lt bei nukentėjusiojo A. M. 20 000 Lt civilinis ieškinys visiškai patenkintas. Iš draudikų biuro nukentėjusiajam A. M. ir jo atstovei pagal įstatymą A. Z. priteista 3453 Lt proporcingai jų pareikštiems reikalavimams atlyginti, o iš nuteistojo G. Ž. – likusi suma. Civilinei ieškovei A. Z. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl nepilnamečio vaiko išlaikymą A. M. naudai iki jo pilnametystės patenkinimą, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. Ž. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 10 d., apie 22.40 val., Panevėžio r., kelio Ramygala–Krekenava 3,992 km, vairuodamas automobilį „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 14, 133 punktų reikalavimus, dėl to sukėlė eismo įvykį, dėl kurio vienas žmogus žuvo, o kitam – nesunkiai sutrikdyta sveikata. G. Ž. automobilį „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, nesilaikė visų būtinų eismo dalyviui atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus važiavo greičio, neatsižvelgė į važiavimo, meteorologines sąlygas, dėl to nesuvaldė vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio sankasos ir vertėsi. Eismo įvykio metu buvo sužalotas automobilio „Ford Mondeo“ keleivis T. M., kuris 2009 m. rugsėjo 18 d. nuo patirtų sužalojimų ligoninėje mirė, o automobilio keleiviui G. S. – nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl civilinio ieškinio išsprendimo, nutartyje teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas) nuostatas nukentėjusysis gali kreiptis tiesiogiai į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo iš kaltininko arba į draudikų biurą, tačiau pretenziją dėl padarytos žalos nukentėjusysis draudikų biurui gali pateikti tik atsisakęs eismo įvykio kaltininkui ar atsakingam draudikui pareikšto ieškinio, jeigu šį atsisakymą teismas priėmė ir bylą nutraukė. Nutartyje taip pat nurodoma, kad, skirtingai nei draudimo kompanija, draudikų biuras, jeigu į jį įstatymo nustatytais atvejais nesikreipia nukentėjusieji, nėra materialiai už kaltinamojo veiksmus atsakingas asmuo. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad eismo įvykio metu G. Ž. vairuojama transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, A. Z. bei A. M. dėl žalos atlyginimo nesikreipė į draudikų biurą ir pretenzijos dėl padarytos žalos atlyginimo draudikų biurui nepateikė, taip pat neatsisakė pareikšto ieškinio eismo įvykio kaltininkui G. Ž., konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš draudikų biuro jiems negalėjo priteisti išmokos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje už draudimo sutarties sudarymą buvo atsakingas nuteistasis G. Ž., todėl jis, o ne draudikų biuras turi būti atsakingas už eismo įvykio metu padarytą neturtinę žalą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš draudikų biuro A. Z. ir A. M. priteista 3453 Lt proporcingai jų pareikštiems reikalavimams neturtinei žalai atlyginti, o likusi suma priteista iš nuteistojo, ir draudikų biurui pareikštą civilinį ieškinį atmetė, iš nuteistojo civilinei ieškovei A. Z. priteisė 5000 Lt, o nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. M., atstovaujamam jo motinos A. Z., – 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Valdemaras Mociškis prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį – panaikinti nutarties dalį, kuria draudikų biurui pareikštas civilinis ieškinys buvo atmestas, ir palikti galioti be pakeitimų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl priteisto civilinio ieškinio.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo G. Ž. baudžiamojoje byloje spręsdamas civilinio ieškinio priteisimo klausimą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK) 109–115 straipsnių nuostatas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš draudikų biuro A. Z. ir A. M. negalėjo priteisti žalos atlyginimo, nes jie nebuvo pareiškę pretenzijos tiesiogiai draudikų biurui ir už draudimo sutarties vykdymą buvo atsakingas nuteistasis, todėl jis, o ne draudikų biuras yra atsakingas už jiems padarytą neturtinę žalą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino įstatymą ir nutartyje nepagrįstai konstatavo, „jog pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pasirinkti pateikti vienam iš šių subjektų: 1) atsakingam už padarytą žalą asmeniui – eismo įvykio kaltininkui; 2) tiesiogiai draudikui, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę; 3) draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui“, nes jame nenurodyta, kad pretenziją galima pateikti tik vienam iš minėto įstatymo 13 straipsnyje išvardytų subjektų. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiesiems tretiesiems asmenims, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė.
Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iki įrodymų tyrimo pradžios protokoline nutartimi draudikų biurą pripažino civiliniu atsakovu, paskelbė pertrauką, informavo jį apie teismo posėdį, taip pat gavo draudikų biuro raštą, kuriame jis išdėstė savo poziciją dėl jo įtraukimo į bylą civiliniu atsakovu ir prašė baudžiamąją bylą nagrinėti nedalyvaujant jo atstovui. Kasatoriaus teigimu, šioje byloje buvo laikomasi BPK taisyklių, reglamentuojančių civilinio ieškinio pareiškimą, jo nagrinėjimą, patikslintas ieškinys, kaip to reikalauja BPK nuostatos, buvo paduotas iki įrodymų tyrimo pradžios, teismas jį priėmė, atsakovu įtraukdamas ir draudikų biurą bei išaiškindamas jam jo procesines teises. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad nukentėjusieji teikdami patikslintą ieškinį nebegalėjo pareikšti pretenzijų draudikų biurui. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas draudikų biuro skundą dėl priteisto civilinio ieškinio, nepagrįstai vadovavosi Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad pretenzija dėl padarytos žalos negali būti teikiama draudikų biurui, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo yra kreipęsis į teismą, kad per eismo įvykį padarytą žalą atlygintų kaltininkas arba atsakingas draudikas, nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti draudikų biurui tik atsisakęs eismo įvykio kaltininkui arba atsakingam draudikui pareikšto ieškinio, jei šį atsisakymą teismas priėmė ir bylą nutraukė. Ta aplinkybė, kad nukentėjusieji dėl žalos atlyginimo Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17, 18, 19 straipsnių numatyta tvarka ir terminu tiesiogiai nesikreipė į draudikų biurą, o baudžiamajame procese pareiškė civilinį ieškinį, kasatoriaus tvirtinimu, negali panaikinti draudikų biuro pareigos atlyginti žalą. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas, skirtingai nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos (42 straipsnio 2 dalis, 293 straipsnis) nenumato galimybės teisėjui priimti sprendimą nutraukti bylą priimant ieškinio atsisakymą.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Lina Beinarytė, sutikdama su Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinio skundo argumentais, atsiliepimu į jį prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti –panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria draudikų biurui pareikštas civilinis ieškinys buvo atmestas, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl priteisto civilinio ieškinio palikti galioti be pakeitimų.
Žemesnės instancijos teismas
Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo iš draudikų biuro A. Z. bei A. M. priteisti išmokos, nes jie nebuvo pareiškę pretenzijos tiesiogiai draudikų biurui ir už draudimo sutarties sudarymą šioje byloje buvo atsakingas nuteistasis, todėl jis, o ne draudikų biuras buvo atsakingas ir už eismo įvykio metu padarytą neturtinę žalą. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog pirmosios instancijos teismas iki įrodymų tyrimo pradžios protokoline nutartimi draudikų biurą pripažino civiliniu atsakovu, pranešė jam apie teismo posėdį, taip pat gavo draudikų biuro raštą, kuriame buvo išdėstyta pozicija dėl jo įtraukimo byloje civiliniu atsakovu ir prašoma bylą nagrinėti teismo posėdyje nedalyvaujant biuro atstovui. Prokurorės teigimu, šioje baudžiamojoje byloje buvo laikomasi BPK reikalavimų, reglamentuojančių civilinio ieškinio pareiškimą, jo nagrinėjimą. Patikslintas civilinis ieškinys buvo paduotas iki įrodymų tyrimo pradžios, teismas jį priėmė, civiliniu atsakovu byloje įtraukdamas ir draudikų biurą, išaiškino šiam jo procesines teises. Prokurorės tvirtinimu, tai, kad A. Z. bei A. M. dėl žalos atlyginimo Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminu nesikreipė tiesiogiai į draudikų biurą, o baudžiamajame procese pareiškė civilinį ieškinį, negali panaikinti draudikų biuro pareigos atlyginti žalą. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl civilinio ieškinio, pažeidė BPK 109, 111, 113 straipsnio 1 dalies, 115 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Prokurorės tvirtinimu, šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Atsiliepimas
Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro direktorius Algimantas Križinauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Draudikų biuro direktorius atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad asmuo, eismo įvykio metu nukentėjęs nuo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės, turi teisę pasirinkti tik vieną iš subjektų, kuriam gali reikšti reikalavimą atlyginti patirtą tą pačią žalą – atsakingą už eismo įvykį asmenį, t. y. kaltininką, (CK nustatyta tvarka) arba draudikų biurą (Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta tvarka). Draudikų biuro direktorius atkreipia dėmesį į tai, kad Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog pretenzija dėl padarytos žalos negali būti teikiama draudikų biurui, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo yra kreipęsis į teismą, kad per eismo įvykį padarytą žalą atlygintų kaltininkas arba atsakingas draudikas. Tokiais atvejais reikalavimas draudikų biurui gali būti reiškiamas tik nukentėjusiajam asmeniui atsisakius savo reikalavimų kaltininkui ir tik teismui priėmus tokį atsisakymą bei bylą nutraukus. Tuo tarpu A. Z. bei A. M. pirminiu ieškiniu žalos atlyginimo reikalavo tik iš eismo įvykio kaltininko G. Ž. – tik vėliau jie, neatsisakę G. Ž. pareikštų reikalavimų, dėl tos pačios žalos pateikė reikalavimus ir draudikų biurui. Vadinasi, draudikų biuro direktoriaus nuomone, taip jie prarado subjektyvią teisę Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta tvarka reikšti pretenziją draudikų biurui.
Be to, draudikų biuro direktorius teigia, kad Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nedviprasmiškai nurodyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo, norėdamas gauti išmoką iš draudikų biuro, pats ar per savo atstovą per tris darbo dienas po eismo įvykio dienos privalo raštu pranešti apie eismo įvykį draudikų biurui. Nukentėjęs trečiasis asmuo taip pat privalo draudikų biurui pateikti pretenziją dėl padarytos žalos, informaciją, turimus dokumentus apie kaltininką, eismo įvykio aplinkybes, dokumentus, įrodančius per eismo įvykį padarytos žalos dydį ir leisti susipažinti dokumentais, galinčiais patvirtinti padarytos žalos aplinkybes, faktą bei dydį. Tuo tarpu A. Z. bei A. M., pasak draudikų biuro direktoriaus, šių pareigų nevykdė ir nesikreipė į draudikų biurą ar jo atstovą, todėl draudikų biurui nebuvo teisinio pagrindo spręsti galimos išmokos mokėjimo, o teismui – jos priteisimo klausimo. Draudikų biuro direktorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pagal draudikų biuro skundą prokuroras sutiko su apeliaciniu skundu ir prašė jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Esminis kasatoriaus skundo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo G. Ž. baudžiamojoje byloje spręsdamas civilinio ieškinio priteisimo klausimą, pažeidė BPK 109–115 straipsnių nuostatas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas ir nutartyje neteisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš draudikų biuro A. Z. ir A. M. negalėjo priteisti žalos atlyginimo, nes jie nebuvo pareiškę pretenzijos tiesiogiai draudikų biurui ir už draudimo sutarties vykdymą buvo atsakingas nuteistasis, todėl jis, o ne draudikų biuras atsakingas už jiems padarytą neturtinę žalą.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, bet ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. (BPK 112 straipsnio 1 dalis, 113 straipsnis).
Pagal Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę, atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – draudikų biurui ar jo atstovui. Pretenzija dėl padarytos žalos negali būti teikiama draudikų biurui, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo yra kreipęsis į teismą, kad per eismo įvykį padarytą žalą atlygintų kaltininkas arba atsakingas draudikas, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytus atvejus (bankrutavus draudimo įmonei). Nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti draudikų biurui tik atsisakęs eismo įvykio kaltininkui arba atsakingam draudikui pareikšto ieškinio, jei šį atsisakymą teismas priėmė ir bylą nutraukė. Draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos kyla transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybė (13 straipsnio 1, 3 dalys, 16 straipsnio 3 dalis, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadinasi, pagal Civilinės atsakomybės privalomojo įstatymo nuostatas nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pareikšti vienam arba keliems iš išvardytų subjektų. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudikų biuras yra savotiškas garantas, nes jis moka draudimo išmokas tais atvejais, kai, pavyzdžiui, kaltininkas vairuoja neapdraustą transporto priemonę, pabėga iš eismo įvykio vietos ir nenustatomas, bei kitais Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatytais atvejais. Tokiu teisiniu reguliavimu ginami ne transporto priemonės valdytojo, bet nukentėjusiojo interesai, kartu suteikiant teisę išmokėjusiam išmoką draudikui ar draudikų biurui atgręžtiniu reikalavimu susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalą asmens, arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado, naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę (pvz., kasacinės bylos Nr. 3K-3-198/2009, 3K-3-255/2010). Ta aplinkybė, kad nukentėjusieji dėl žalos atlyginimo Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17, 18, 19 straipsnių nustatyta tvarka ir terminu tiesiogiai nesikreipia į draudikų biurą, o baudžiamajame procese pareiškia civilinį ieškinį, nepanaikina draudikų biuro pareigos atlyginti žalą.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad: nuteistasis G. Ž. žalą padarė vairuodamas faktiškai jam priklausantį, nors jo vardu ir neperregistruotą, civilinės atsakomybės draudimu neapdraustą automobilį; civilinė ieškovė A. Z. dėl išmokos su pretenzija į draudikų biurą nesikreipė – ji ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. rugsėjo 24 d. pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, jame nenurodydama, kam jį reiškia; pirmosios instancijos teismo 2010 m. kovo 17 d. teisiamajame posėdyje, t. y. iki įrodymų tyrimo pabaigos, A. Z. pateikė patikslintą civilinį ieškinį, nurodydama kaip atsakovus G. Ž. ir draudikų biurą; pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi nutarė patikslintą ieškinį pridėti prie bylos, kaip civilinį atsakovą patraukti draudikų biurą, atidėti bylos nagrinėjimą, o apie bylos nagrinėjimą pranešti draudikų biurui; pirmosios instancijos teisme buvo gautas draudikų biuro raštas, kuriame išdėstyta jo pozicija dėl įtraukimo į bylą kaip civilinio atsakovo ir prašoma bylą nagrinėti nedalyvaujant jo atstovui; šis raštas pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo balsu perskaitytas ir teismo protokoline nutartimi pridėtas prie bylos. Vadinasi, draudikų biuro įtraukimo į bylą kaip civilinio atsakovo klausimas pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiamas laikantis BPK nuostatų, o draudikų biurui buvo užtikrintos galimybės naudotis BPK 110 straipsnio 2 dalyje nustatytomis civilinio atsakovo procesinėmis teisėmis.
Taigi pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad civiliniams ieškovams neturint galimybės pasinaudoti teise gauti žalos atlyginimą iš draudimo bendrovės, vadovaujantis Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, į bylą kaip atsakovas įtrauktinas draudikų biuras, motyvuotai konstatavo, kad „dalis neturtinės žalos A. Z. ir A. M., Biuro atsakomybės ribose – 1000 eurų (3453 Lt) A. Z. ir A. M., proporcingai pareikštiems reikalavimams, priteistina iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro“. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas iš draudikų biuro A. Z. ir A. M. negalėjo priteisti išmokos, nes už eismo įvykio metu padarytą neturtinę žalą atsakingas nuteistasis, o ne draudikų biuras, kolegijos nuomone, neteisingai aiškino Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir pažeidė BPK 109 straipsnį, 113 straipsnio 1 dalį. Šie BPK pažeidimai kolegijos pripažįstami esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis šioje byloje naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 2 d. nutartį G. Ž. baudžiamojoje byloje panaikinti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 20 d. nuosprendį be pakeitimų.