Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo NEO Finance, AB apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 13 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-9845-466/2020 pagal ieškovo NEO Finance, AB ieškinį atsakovui J. G. dėl skolos už negrąžintą vartojimo kreditą priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas NEO Finance, AB kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo J. G. 1 099,37 Eur negrąžinto vartojimo kredito, 54,54 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki 2020 m. vasario 17 d., 18 procentų mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 1 099,37 Eur nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 69,98 Eur tarpininkavimo mokestį, 210 Eur administravimo mokestį, 2,52 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 278,01 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2017 m. kovo 20 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui paskolino 5 308 Eur sumą 36 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo ją grąžinti ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1 600,40 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma 18 procentų), 407.59 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 870 Eur administravimo mokesčio iki 2020 m. kovo 22 d. Atsakovas nemokėjo mėnesinių įmokų, todėl ieškovas 2020 m. sausio 29 d. pranešimu informavo atsakovą apie sutarties nutraukimą ir skolos grąžinimą, tačiau atsakovas skolos iki šiol negrąžino. Atsakovas liko skolingas 1 099,37 Eur negrąžintą vartojimo kredito sumą, 54,54 Eur mokėjimo palūkanų, paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą 2020 m. vasario 17 d., ir 18 procentų mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito 1 099,37 Eur sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas taip pat privalo sumokėti 69,98 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 210 Eur administravimo mokesčio. Tarpininkavimo mokesčio paskirtis yra padengti ieškovo patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Administravimo mokestis skirtas padengti ieškovo išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės priežiūra. Atsakovas taip pat privalo sumokėti 2,52 Eur sutartinių (kompensuojamųjų) palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo 2019 m. rugsėjo 23 d. iki kreipimosi į teismą dienos (CK 6.4 str., 6.256 str., 6.261 str., 6.873 str.).

2. Atsakovas J. G. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 13 d. sprendimu už akių nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovo J. G. 1 099,37 Eur negrąžintą vartojimo kreditą, 47,49 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, 2,52 Eur kompensacines palūkanas, 69,98 Eur tarpininkavimo mokestį, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą 1 219,36 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. vasario 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 236 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovo NEO Finance“, AB, naudai; kitoje dalyje ieškinį atmesti.

4. Teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 20 d. ieškovas NEO Finance, AB ir atsakovas J. G. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 5 308 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1 600,40 Eur palūkanas (metinė palūkanų norma 18 procentų), 407,59 Eur tarpininkavimo mokestį ir 870 Eur administravimo mokestį iki 2020 m. kovo 22 d. Atsakovas neįvykdė savo įsipareigojimų, todėl 2020 m. sausio 29 d. siųstu išankstiniu raštišku pranešimu ieškovas nutraukė su atsakovu sudarytą vartojimo kredito sutartį. Sutarties nutraukimas įsigaliojo nuo 2020 m. vasario 4 d. Nutraukus vartojimo kredito sutartį, atsakovas liko skolingas ieškovui 1 099,37 Eur negrąžinto vartojimo kredito, 54,54 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 2,52 Eur kompensacinių palūkanų, 69,98 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 210 Eur administravimo mokesčio.

5. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimai dalyje dėl 1 099,37 Eur negrąžinto vartojimo kredito ir 69,98 Eur tarpininkavimo mokesčio yra pagrįsti, todėl nusprendė ieškinį šioje dalyje tenkinti.

6. Teismas nurodė, kad pagal naujai formuojamą kasacinio teismo praktiką nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos. Paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę, t. y. reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, teismas nusprendė priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 47,49 Eur mokėjimo palūkanų nuo negrąžintos 1 099,37 Eur paskolos sumos iki sutarties nutraukimo 2020 m. vasario 4 d. (54,54 Eur - (1 099,37 Eur x 18 procentų / 100 procentų) / 365 x 13 d.).

7. Teismas nurodė, kad ieškovas nereiškė reikalavimo dėl 7,05 Eur palūkanų, kaip negautų pajamų, paskaičiuotų nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. vasario 17 d., todėl reikalavimas negali būti tenkinamas. Teismas taip pat nusprendė atmesti ieškovo reikalavimą dėl 18 procentų mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito 1 099,37 Eur sumą nuo kreipimosi į teismą 2020 m. vasario 17 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos priteisimo.

8. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas dėl 2,52 Eur sutartinių (kompensuojamųjų) palūkanų priteisimo yra pagrįstas, kadangi atsakovas laiku neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, nors šalys vartojimo kredito sutartyje susitarė, jog vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos 18 procentų palūkanos bus skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies, kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos.

9. Teismas nusprendė atmesti ieškovo reikalavimą dėl 210 Eur sutarties administravimo mokesčio priteisimo ir nurodė, kad pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatas vartojimo kredito davėjai neturi teisės taikyti jokių papildomų skolos išieškojimo, nepriklausomai nuo to, ar išieškojimą vykdo pats vartojimo kredito davėjas, ar yra pasitelkiami tretieji asmenys, pranešimo apie įsiskolinimą ir kitų mokesčių. Šie mokesčiai yra tiesiogiai susiję su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, todėl papildomas jų nustatymas, t. y. konkrečiu atveju administravimo mokesčio, susijusio su kredito suteikimu ir administravimu, nustatymas, prieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatoms.

10. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimai patenkinti 84,89 procentais, todėl iš atsakovo priteisė 27,16 Eur (iš 32 Eur) žyminio mokesčio ir 208,84 Eur (iš 246,01 Eur) advokato teisinei pagalbai turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovo naudai (CK 6.205 str., 6.210 str., 6.281 str., 6.874 str.; Vartojimo kredito įstatymas).

III. Apeliacinio skundo argumentai

11.1. pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 13 d. sprendimą:

11.1.1. dalyje dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, skaičiuojamų iki kreipimosi į teismą dienos, ir priteisti ieškovui iš atsakovo J. G. 52,02 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki 2020 m. vasario 4 d. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos;

11.1.2. dalyje dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, skaičiuojamų nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, ir priteisti ieškovui iš atsakovo J. G. 18 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito 1 099,37 Eur sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2020 m. kovo 22 d.;

11.1.3. dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovui iš atsakovo J. G. 278,01 Eur pirmosios instancijos teisme sumokėtų bylinėjimosi išlaidų;

11.1.4. priteisti ieškovui iš atsakovo J. G. 18 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito 1 099,37 Eur sumą nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2020 m. kovo 23 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos;

11.1.5. kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą;

11.2. arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;

11.3. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12.1. Teismas neatsižvelgė, kad kasacinio teismo praktika dėl mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo po paskolos sutarties nutraukimo pasikeitė bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Iki tol galiojo teismų praktika, pagal kurią skolininko pareiga mokėti mokėjimo palūkanas išliko ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį. Tai reiškia, kad ieškinio pateikimo dieną ieškovo reikalavimai dėl mokėjimo palūkanų, paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos, taip pat dėl skaičiuojamų nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, buvo pagrįsti ir tenkintini. Kasacinio teismo suformuotas precedentas įsigaliojo jo priėmimo dieną ir iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo suteikti ieškovui galimybę susipažinti su nauju teismų praktiką formuojančiu precedentu ir pateikti patikslintą ieškinį ar poziciją dėl pradiniame ieškinyje nurodytų reikalavimų, kurie buvo pareikšti, atsižvelgiant iki naujo precedento galiojusią teismų praktiką. Kadangi ieškovui nebuvo pasiūlyta patikslinti ieškinio reikalavimus, teismas galėjo savo iniciatyva ieškovo reikalavimą priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito 1 099,37 Eur sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos kvalifikuoti, kaip prašymą taikyti atsakovui civilinę atsakomybę ir priteisti palūkanas pagal kasacinio teismo naujai suformuotą teisės aiškinimo taisyklę, t. y. vietoje 18 procentų mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo, priteisti 18 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanas nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, bei kompensuojamąją funkciją atliekančias 18 procentų dydžio palūkanas nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimas turi būti pakeistas, priteisiant iš atsakovo ieškovo naudai 18 procentų dydžio negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito 1 099,37 Eur sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. vasario 4 d. iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2020 m. kovo 23 d., 18 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito 1 099,37 Eur sumą nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2020 m. kovo 23 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, taip pat 52,02 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. vasario 4 d. Tenkinus ieškinį pilna apimtimi, atitinkamai turi būti pakeista skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisiant atsakovui visas patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai (CK 6.38 str.; CPK 93 str.).

3. Atsakovas J. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

5. Byloje nustatyta, kad šalys 2017 m. kovo 30 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 5 308 Eur dydžio vartojimo kreditą 36 mėnesių laikotarpiui. Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1 600,40 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 18 procentų), 407,59 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 870 Eur administravimo mokesčio iki 2020 m. kovo 22 d. (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 24,58 procentų).

6. Ieškovas sutartį nutraukė 2020 m. vasario 4 d., kadangi atsakovas 3 mėnesius iš eilės pradelsė mokėti įmokas.

7. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta iš dalies tenkinti ieškovo ieškinį dėl 1 099,37 Eur negrąžinto vartojimo kredito, 54,54 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą 2020 m. vasario 17 d., 18 procentų mokėjimo palūkanų už negrąžintą 1 099,37 Eur vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 69,98 Eur tarpininkavimo mokesčio, 210 Eur administravimo mokesčio, 2,52 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo 2019 m. rugsėjo 23 d. iki kreipimosi į teismą dienos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nusprendė priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 1 099,37 Eur negrąžinto vartojimo kredito, 47,49 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 2,52 Eur kompensacinių palūkanų, 69,98 Eur tarpininkavimo mokesčio, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 1 219,36 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. vasario 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 236 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitoje dalyje ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas mokėjimo palūkanų dydį nuo 54,54 Eur iki 47,49 Eur, t. y. paskaičiuotų tik iki sutarties nutraukimo, o ne iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos, kaip prašė ieškovas, ir atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl 18 procentų mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito 1 099,37 Eur sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos priteisimo, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformuota teismų praktika.

8. Kasacinis teismas nurodytoje 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškino, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, t. y. šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė nekyla nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2 str., 6.221 str.). Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, t. y. atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos.

9. Apeliantas nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl dalyje dėl 7,05 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų ir 18 procento dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą priteisimo. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti ieškovui įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformuotą teismų praktiką, kad ieškovas turėtų galimybę patikslinti ieškinio pagrindą ir reikalavimus.

10. Pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d. teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 str. nurodyta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų, kaip precedentų, todėl gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019). Kasacinio teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 362 str. 1 d.). Vadinasi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. priimta nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-823/2020 ir joje sukurtas precedentas, susijęs su mokėjimo palūkanų skaičiavimu, tapo privalomas visiems Lietuvos Respublikos teismams nuo precedento sukūrimo. Byloje nėra ginčo, kad kasacinio teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje nurodyti išaiškinimai dėl mokėjimo palūkanų skaičiavimo yra aktualūs nagrinėjamai bylai. Šioje byloje skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas už akių priimtas 2020 m. liepos 13 d., todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-823/2020 nurodytais išaiškinamais.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016). Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016). Nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai reiškia, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas šalių nurodytų faktinių aplinkybių ir suformuluotų reikalavimų.

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso dispozityvumo principas (CPK 13 str.) užtikrina šalių lygiateisiškumą procese, taip pat teisę pasirinkti teisių gynimo būdus ir įrodyti, kad pažeistai teisei apginti pasirinktas gynimo būdas teismo gali būti pritaikytas. CPK 135 str. 1 d. 4 p. nustatytas reikalavimas ieškovui suformuluoti ieškinio dalyką (reikalavimus) reiškia, kad ieškovas turi aiškiai suformuluoti savo reikalavimus, nurodydamas, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą teisę. Dispozityvumo principas reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Ieškinį reiškiantis asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 str.), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 str. 1 d.). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyką ar faktinį pagrindą. Teisminio nagrinėjimo dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas taip, kad būtų aiškios bylos teisminio nagrinėjimo ribos ir būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama, iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos ją nagrinėjant, yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, nes teismas nagrinėja ginčą, neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus.

14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas, atstovaujamas profesionalaus teisininko (advokato), ieškinį pirmosios instancijos teisme pateikė 2020 m. vasario 17 d. Ieškinys pirmosios instancijos teisme buvo priimtas 2020 m. vasario 25 d. Ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1 099,37 Eur negrąžintą vartojimo kreditą, 54,54 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki 2020 m. vasario 17 d., 18 procentų mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 1 099,37 Eur nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 69,98 Eur tarpininkavimo mokestį, 210 Eur administravimo mokestį, 2,52 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 278,01 Eur bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, kuria buvo iš esmės pakeista iki tol galiojusi mokėjimo (pelno) funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo teismų praktika, buvo priimta 2020 m. gegužės 25 d. Apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas už akių buvo priimtas 2020 m. liepos 13 d., t. y. po pusantro mėnesio nuo naujo kasacinio teismo suformuoto precedento sukūrimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, per nurodytą laikotarpį nuo naujo kasacinio teismo precedento sukūrimo iki šioje byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių priėmimo ieškovas objektyviai turėjo visas galimybes susipažinti su nauju kasacinio teismo precedentu, jį įvertinti bei patikslinti ieškinio reikalavimus, atsižvelgiant į naujame kasacinio teismo sukurtame precedente nurodytos išaiškinimus. Apeliantas ieškinio reikalavimų nepatikslino, nors tam turėjo pakankamai laiko ir galimybių (ieškovą atstovauja advokatas), todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių procesinės teisės pažeidimų, dėl kurių byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką teisminio nagrinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas nagrinėja ginčą, neperžengdamas šalių nustatytų ribų. Ieškovui tinkamai neįvykdžius pareigos tinkamai suformuluoti ieškinio reikalavimus, ribojama atsakovo teisė gintis nuo pareikštų reikalavimų. Teismui draudžiama tapti šalies advokatu, patarti šalims, kokius gynimo būdus ar priemones taikyti, kokius reikalavimus reikšti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-969/2018). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovą šioje byloje atstovauja advokatas, kurio pareiga yra padėti atstovaujamai šaliai tinkamai suformuoti ieškinio reikalavimus ir pasirinkti tinkamą savo teisių gynimo būdą. Kadangi pagal teismų praktiką, teismas neturi teisės konsultuoti bylos šalių, t. y. iš esmės negali tapti šalies advokatu, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neprivalėjo ieškovui nustatyti termino ieškinio reikalavimams patikslinti.

16. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus išaiškinimus ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 nurodytais išaiškinimais, turėjo savo iniciatyva vertinti ieškovo reikalavimą priteisti 18 procentų dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, kaip reikalavimą taikyti atsakovui sutartinę civilinę atsakomybę ir priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Ieškovas pirmosios instancijos teisme taip pat neprašė priteisti mokėjimo palūkanų, kaip negautų pajamų už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos (7,05 Eur), todėl ir šiuo atveju apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismo veiksmų, t. y. nepasiūlant patikslinti ieškinio reikalavimus ir savo iniciatyva nekeičiant pirminio ieškinio reikalavimų, atmestini, kaip nepagrįsti, kadangi ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo pareiga ir ieškovas nagrinėjamu atveju turėjo visas galimybes savo iniciatyva patikslinti ieškinio reikalavimus pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuotą precedentą.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 aiškiai nurodė, kad kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, todėl jis negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, nes tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 str., pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių pagrįstai sprendė, kad ieškovas neturėjo teisės skaičiuoti mokėjimo (pelno) palūkanų už ilgesnį laikotarpį nei iki sutarties nutraukimo.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog pagal savo turinį nagrinėjamu atveju tarp šalių sudaryta kredito sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi (CK 6.886 str. 1 d.; Vartojimo kredito sutarties 2 str. 14 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ str. 2 d. Kasacinio teismo praktikoje yra išskiriami du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektai: procedūrinis, t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė, ir materialinis, t. y. sutarties turinio kontrolė. Materialinis sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolės aspektas reiškia sutarties sąlygų vertinimą pagal CK 6.228⁴ str. 2 d. nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Pagal šią teisės normą nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CK 6.228⁴ str. 2 d. 5 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018).

19. Pagal CK 6.37 str. 1 d. palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; CK 6.37 str. 1 d., 6.872 str.), ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą CK 6.210 str., 6.261 str.). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos.

20. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015).

21. Pagal CK 6.870 str. paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.872 str. 1 d. nurodyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 str. 2 d.).

22. Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

23. Netesybos (bauda, delspinigiai) tai yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 str. 1 d.). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70 str., 6.71 str.), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Kreditorius už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali reikalauti taikyti skolininkui dviejų formų sutartinę civilinę atsakomybę: netesybų išieškojimą ir (ar) nuostolių atlyginimą (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str.).

24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją taisyklę netesybos (bauda, delspinigiai) yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, dėl kurių šalys susitaria, sudarydamos sutartį, ir kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016).

25. Palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Vadinasi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati – kompensacinė, ir jos pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti.

26. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. minimos netesybos aiškintinos, kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, kuri buvo įgyvendinta Vartojimo kredito įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys 2017 m. kovo 30 d. vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 p. susitarė, jog vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos, t. y. 18 procentų dydžio, yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Visiško skolos sumokėjimo diena laikoma bendrovės darbo diena, kurią bendrovės darbo valandomis laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į bendrovės banko sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 išaiškino, kad kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. minimos netesybos aiškintinos, kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Įvertinus nurodytą 2017 m. kovo 30 d. vartojimo kredito sutarties nuostatą ir kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 2,52 Eur kompensuojamąsias palūkanas, kurios neviršija Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nurodyto dydžio ir yra paskaičiuotos už laikotarpį nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo 2019 m. rugsėjo 23 d. iki kreipimosi į teismą 2020 m. vasario 17 d.

28. Ieškovas taip pat prašė priteisti 210 Eur sutarties administravimo mokestį, tačiau pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 1.30. p. nurodyta, kad sutarties administravimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.4. punkte nustatyta, kad sutarties administravimo mokestis yra apskaičiuojamas taip: 1,2 procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą komisinį mokestį. Sutarties administravimo mokestis per mėnesį yra ne daugiau nei 30 Eur. Šalys susitaria, kad vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi sutarties 5.14. p. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.14. p. nustatyta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, sutarties administravimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtam laikotarpiui (t. y., kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau kaip 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Vadinasi, pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.4. p. sutarties sudarymo metu administravimo mokesčiui nustatyta nuolaida ir jis lygus nuliui. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.4., 5.14. p. nustatyta nuolaida sutarties administravimo mokesčiui, apskaičiuotam pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.4. p., yra sąlyginė ir taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia), ir tik pažeidus vartojimo kredito sutartį, t. y. daugiau kaip 30 dienų praleidus bent vienos įmokos mokėjimo terminą, minėta nuolaida nėra taikoma.

29. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl administravimo mokesčio priteisimo, kadangi toks mokestis, kuris mokamas esant sutarties pažeidimui, iš esmės yra netesybos. Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. aiškiai nurodyta, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vartojimo kredito davėjai neturi teisės taikyti jokių papildomų skolos išieškojimo, nepriklausomai nuo to, ar išieškojimą vykdo pats vartojimo kredito davėjas, ar yra pasitelkiami tretieji asmenys, pranešimo apie įsiskolinimą ir kitų mokesčių. Šie mokesčiai yra tiesiogiai susiję su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, todėl papildomas jų nustatymas laikytinas prieštaraujančiu Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų nuostatos, susijusios su administravimo mokesčiu, yra suformuotos neaiškiai, kadangi nei bendrosiose, nei specialiosiose sąlygose nėra nurodytas konkretus tokio mokesčio dydis sutarties pažeidimo atveju, todėl atsakovas, kaip silpnesnioji sutarties šalis, sutarties sudarymo metu negalėjo įvertinti prisiimamų įsipareigojimų masto, t. y. tokios sutarties laikytinos ne tik prieštaraujančiomis Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatoms, bet ir neskaidriomis silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) atžvilgiu.

30. Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 69,98 Eur tarpininkavimo mokesčio, kurį pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo ieškovo naudai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 14 p. nurodyta, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius tai yra asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. To paties straipsnio 23 p. nustatyta, kad vartojimo kredito tarpininkas tai yra asmuo, kuris nėra vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius ir kuris verslo arba profesijos tikslais už atlygį atlieka bent vieną iš šių veiksmų: 1) pateikia arba siūlo vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui; 2) padeda vartojimo kredito gavėjui atlikti kitus su vartojimo kredito gavimu susijusius veiksmus, išskyrus šios dalies 1 punkte numatytą veiksmą; 3) vartojimo kredito davėjo arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus vardu sudaro vartojimo kredito sutartį su vartojimo kredito gavėju. Ne mažiau kaip 50 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų (Vartojimo kredito įstatymo 25³ str. 6 d.; šiuo metu galiojanti straipsnio redakcija). Tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojusi Vartojimo kredito įstatymo 25³ str. 6 d. numatė, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų.

31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalių sudarytoje vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.28. p. nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis tai yra mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.5. p. nurodyta, kad ieškovas yra įrašytas į Lietuvos banko tvarkomus viešąjį vartojimo kredito davėjų ir viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašus. Vartojimo kredito gavėjas – fizinis asmuo, su kuriuo bendrovė sudarė vartojimo kredito sutartį. Šiuose santykiuose bendrovė veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.3. p. numatyta tvarka. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.8 p. nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina (vartojimo kredito mokestis) tai yra visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinį mokestį, sutarties administravimo mokestį ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma specialiosiose sąlygose tik pagal vartojimo kredito paraišką suteikiamo vartojimo kredito atžvilgiu ir neapima jokių išlaidų, susijusių su bendrovės iki tol vartojimo kredito gavėjui suteiktais vartojimo kreditais ar ateityje suteikiamais kreditais. Kaina apskaičiuojama preziumuojant, kad vartojimo kredito gavėjas visas iš šios sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai ir neapima išlaidų, kurias vartojimo kredito gavėjas moka ir (arba) kompensuoja bendrovei už pradelstą laikotarpį. Šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 5.3. p. nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas tokia tvarka: tai yra specialiosiose sąlygose numatytas procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas. Sutarties specialiosiose sąlygose šalys sulygo dėl konkrečios 407,59 Eur tarpininkavimo mokesčio.

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors šalių sudarytos sutarties bendrosios sąlygose nenurodyta tarpininkavimo mokesčio paskirtis, tačiau dėl šio mokesčio šalys susitarė specialiosiose sutarties sąlygose, t. y. su atsakovu buvo aptartos individualiai, todėl atsakovas turėjo suprasti ir suprato tarpininkavimo mokesčio paskirtį, kadangi atsakovo nesumokėto tarpininkavimo mokesčio likutis yra 69,98 Eur iš bendros 407,59 Eur sumos, negrąžinto kredito – 1 099,37 Eur iš bendros 5 308 Eur sumos. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju šalių sutartas tarpininkavimo mokestis iš esmės buvo skirtas atlyginti ieškovo, kaip tarpusavio platformos operatoriaus, išlaidas, susijusias su įmonės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1–2 d. (vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojusi redakcija) bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bendra 2 007,99 Eur vartojimo kredito kaina, t. y. su sutartinėmis palūkanomis ir tarpininkavimo mokesčiu, yra mažesnė už vartojimo kredito sumą 5 308 Eur, todėl laikytina, kad šalių sulygtas tarpininkavimo mokestis atitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijus, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros.

33. Pagal CPK 4 str. vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, remiantis Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimais, sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015).

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose fiksuota suma nurodytas tarpininkavimo mokestis įeina į bendrą vartojimo kredito kainą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė jį priteisti. Analogiškos praktikos dėl tarpininkavimo mokesčio, sutarčių specialiosiose sąlygose nurodyto konkrečia suma ir nesusiejant šio mokesčio su netesybomis (nuolaidomis) už pagrindinės prievolės nevykdymą/netinkama vykdymą, priteisimo yra laikomasi kitose Vilniaus apygardos teismo apeliacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-309-430/2019; 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-770-467/2019; 2019 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-925-565/2019; 2019 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-954-392/2019; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-979-577/2019; 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1089-640/2019; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1522-614/2019).

35. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CK 6.38 str., 6.71 str., 6.870 str.; Teismų įstatymo 33 str.; Vartojimo kredito įstatymo 11 str.; CPK 2 str., 4 str., 7 str., 178 str., 185 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 13 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.