Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valdo Vitunsko ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Šalaševičiaus apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2021 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie bausmės, paskirtos 2020 m. lapkričio 12 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, subendrinus bausmes, paskirtas 2019 m. birželio 19 d. ir 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiais, iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė M. Š. paskirta – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 2 (dviems) mėnesiams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2021 m. birželio 3 d. Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. gegužės 27 d., vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir iki 2021 m. birželio 3 d. atlikta bausmė pagal 2020 m. lapkričio 12 d. nutartį.

Taikytos kardomosios priemonės panaikintos.

M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. gegužės 27 d. ir nuo 2019 m. rugpjūčio 13 d. iki 2020 m. gegužės 13 d., vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2, 4 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, M. M. įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje. M. M. paskirta BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 25 MGL (941,50 eurų) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant, kad įmoka turi būti sumokėta per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąsias priemones nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

E. J. iš kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. Š. ir M. M. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrai, pagrobė didelės vertės svetimą turtą, o būtent: naktį iš 2017 m. balandžio 10 d. į 2017 m. balandžio 11 d., tikslesnis laikas nenustatytas, bendrais veiksmais, iš sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), pagrobė didelės vertės svetimą turtą – N. K. priklausantį kultivatorių „(duomenys neskelbtini)“, kainuojantį 33 880 eurų, tuo padarydami nukentėjusiajam N. K. 33 880 eurų turtinę žalą.

2. E. J. išteisintas iš kaltinimo, kad pagrobė didelės vertės svetimą turtą, tai yra naktį iš 2017 m. balandžio 10 d. į 2017 m. balandžio 11 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, veikdamas bendrai su M. Š. ir M. M., iš sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), pagrobė didelės vertės svetimą turtą – N. K. priklausantį kultivatorių „(duomenys neskelbtini)“, tuo padarydamas nukentėjusiajam N. K. 33 880 eurų turtinę žalą.

Nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Šalaševičiaus apeliacinis skundas tenkinami iš dalies.

Dėl nuteistojo M. Š. apeliacinio skundo

9. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. Š. pripažintas kaltu padaręs vieną sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikaltimą (BK 178 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 5 dalis). BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už didelės vertės svetimo turto pagrobimą gali būti skiriama tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui M. Š. buvo paskirta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, dalinio suėjimo būdu buvo subendrinta su Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartimi subendrintomis bausmėmis, ir paskyrė jam galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 5 (penkeriems) metams 2 (dviem) mėnesiams. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas dėl M. Š. skirtinos bausmės dydžio, pirmosios instancijos teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos rūšį, pobūdį ir pavojingumą: padarytas vienas tyčinis sunkus nusikaltimas, nusikalstama veika baigta, nusikalstama veika padaryta nuosavybei. Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę: M. Š. anksčiau teistas šešis kartus, ne kartą teistas ir už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą (pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 189 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 3 dalį ir kt.), skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu atlikinėjo ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nustatyta, kad nuteistasis baustas ir administracine tvarka, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Skiriant bausmę buvo atsižvelgta ir į tai, kad nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nors pirmosios instancijos teismas kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi bei žalos atlyginimo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažino, tačiau į tai atsižvelgė ir skyrė M. Š. laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir pažymi, jog nuteistajam paskirta baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatytas terminuotas laisvės atėmimo bausmės ir jos dydis atitinka bausmės paskirtį ir bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad M. Š. padaryta nusikalstama veika pagrobiant svetimą turtą, kurio vertė viršija 250 MGL (BK 190 straipsnio 1 dalis), šią nusikalstamą veiką padarant sunkinančiomis aplinkybėmis – veikiant bendrininkų grupėje, atitinka rūšinį nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą, o analizuojant nuteistojo asmenybę nustatyta, kad už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą M. Š. buvo teistas ne kartą. Be to, jo atžvilgiu buvo taikytas ir švelnesnės bausmės (bauda, viešieji darbai), taip pat jo atžvilgiu buvo taikytas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Tačiau nepaisant aptartų nuteistojo atžvilgiu taikomų prievartos priemonių, pastarasis ir toliau darė nusikalstamas veikas, nusikalstamas veikas nuteistasis darė sistemingai, o tai rodo, jog nuteistajam skiriamos švelnesnės bausmės (bauda, viešieji darbai, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas) nėra pakankamos bausmės tikslams pasiekti, nuteistojo elgesio nekeičia bei nesulaiko jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nuteistasis nėra linkęs kritiškai vertinti savo netinkamo elgesio, yra linkęs daryti teisės pažeidimus. Aptartų aplinkybių kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog švelnesnės bausmės nėra pakankamos sulaikyti nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, pariboti šiam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei pastarąjį nubausti, o jo resocializacija, mažinant nusikalstamų veikų recidyvą, galima tik atliekant realią laisvės atėmimo bausmę.

11. Apeliaciniame skunde nuteistasis kelia klausimą dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir teigia, kad nagrinėjamu atveju jo atsakomybę lengvinančios aplinkybėmis turėtų būti pripažintas kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, savanoriškas žalos atlyginimas bei tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 6 punktai). Atmetant šiuos skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis yra vidinis psichinis kaltininko santykis su jo padaryta veika, kuris nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, kad asmuo nori pasitaisyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2014, 2K-87-976/2020). Teismų praktikoje nuoširdus gailėjimasis nustatomas tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiojo ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015, 2K‑145-139/2015 ir kt.). Taigi, nuoširdaus gailėjimosi objektyvi išraiška yra atitinkamas kaltininko elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, rodantis, kad jis neigiamai vertina savo nusikalstamus veiksmus, stengiasi pagal galimybes sušvelninti situaciją.

13. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino prisipažinimo ir galėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. Š. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigė, parodymus duoti atsisakė (t. 5, b. l. 5, 8-9), pirmosios instancijos teisme parodymus duoti sutiko tik po visų liudytojų apklausos, o apklausiamas naujos teismo sudėties, 2021 m. vasario 25 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, kaltę pripažino visiškai (t. 11, b. l. 1‑8). Atsakant į apelianto skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jo prisipažinimas naujos sudėties teismui nepripažintinas nuoširdžiu, o apeliacinio skundo argumentai tik patvirtina, jog savo deklaratyviu prisipažinimu iš esmės baigus nagrinėti baudžiamąją bylą, nuteistasis siekė tik švelnesnės bausmės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip jau buvo minėta, baudžiamoji byla apylinkės teisme buvo gauta 2018 m. rugsėjo 19 d., teisiamojo posėdžio, vykusio 2019 m. sausio 17 d., metu parodymus duoti atsisakė, pozicijos dėl jam pareikšto kaltinimo neišsakė. Iš baudžiamojo byloje esančių duomenų matyti, kad teisiamieji posėdžiai vyko su trikdžiais, tačiau pirmosios sudėties teisme buvo apklausti beveik visi į apklaustinų asmenų sąrašą įtraukti asmenys. Tačiau vertinant nuteistojo apeliacinio skundo argumentų nuoširdumą, o taip pat ir vertinant galimybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe kaltės pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, svarbu tai, kad su kaltinamuoju aktu gauta baudžiamoji byla T. N. atžvilgiu buvo išskirta tik Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi, apkaltinamasis nuosprendis T. N. atžvilgiu buvo priimtas 2019 m. gegužės 31 d. Taigi, priešingai nei savo apeliaciniame skunde dėsto nuteistasis, teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir dėl tos priežasties jis nepripažino savo kaltės, nėra. Iš tiesų, 2020 m. gegužės 11 d. nutartimi šią baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas, nuo jos nagrinėjimo nusišalino, o nusišalinimo pagrindas buvo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas T. N. byloje, kuri turėjo tiesioginės reikšmės šios baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nuo baudžiamosios bylos gavimo iki jos išskyrimo T. N. atžvilgiu, praėjo beveik septyni mėnesiai, pirmojo teisiamojo posėdžio metu (2019 m. sausio 17 d.) nei vienam, iš tuo metu, kaltinamųjų, dar nebuvo žinoma, kad baudžiamoji byla T. N. atžvilgiu gali ir bus išskirta. Todėl apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir vertina juos kaip nuteistojo M. Š. pasirinktą gynybinę versiją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį.

14. Tačiau, teisėjų kolegija, sutinka su apeliantu, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – žalos atlyginimo. Iš tiesų, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog nuteistieji atlygino tik dalį žalos, reikšmingą turtinės žalos dydį atlygino draudimo bendrovė, tačiau vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, dalinis žalos atlyginimas gali būti pripažintas atitinkančiu BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau tokia situacija yra daugiau išimtis negu bendra taisyklė. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Priklausomai nuo bylos aplinkybių teismas gali pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013, 2K-21-942/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2019 m. balandžio 10 d. (duomenys neskelbtini) pateikė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, iš kurio matyti, kad draudimo bendrovė išmokėjo nukentėjusiajam dalį prašomos turtinės žalos, todėl prašė baudžiamojoje byloje pakeisti civilinį ieškovą (t. 8, b. l. 115-118). Tuo tarpu nukentėjusysis 2021 m. sausio 28 pareiškimu nurodė, kad civilinio ieškinio atsisako, kadangi jam padaryta turtinė ir neturtinė žala yra visiškai atlyginta (t. 10, b. l. 126), o nuteistojo M. Š. apeliaciniame skunde nurodoma, kad žala nukentėjusiajam buvo atlyginta 2020 m. liepos 30 d. Nepaisant to, kad didžioji dalis turtinės žalos nukentėjusiajam buvo atlyginta draudimo bendrovės, itin svarbu tai, kad nuteistieji iki nuosprendžio šioje baudžiamojoje byloje atlygino likusią neatlygintos turtinės žalos dalį, o taip pat ir neturtinę žalą. Todėl, vertinamu atveju, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė M. Š., o taip pat M. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – savo noru atlygintos padarytos žalos. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau paminėtus duomenis konstatuoja, jog M. Š. ir M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina savanoriškas žalos atlyginimas.

15. Visgi, pripažintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – žalos atlyginimą – kontekste vertinant nuoširdų gailėjimąsi pažymėtina, kad ši baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo gauta 2018 m. balandžio 20 d., 2018 m. gegužės 18 d. nutartimi ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau itin aktualu tai, kad 2018 m. rugsėjo 19 d. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmuose buvo gautas nukentėjusiojo N. K. civilinis ieškinys, kuriuo jis prašė atlyginti jam neteisėtais nuteistųjų veiksmais padarytą 6 770,54 eurų turtinę ir 1000 eurų neturtinę žalą (t. 6, b. l. 33-41). Taigi, neabejotina, kad nuteistajam M. Š. buvo žinoma, jog savo neteisėtais veiksmais padarė žalą nukentėjusiajam, nors žalą nukentėjusysis prašė priteisti ne tik iš kaltinamųjų, tačiau ir draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini). Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad 2019 m. balandžio 10 d. (duomenys neskelbtini) pateikė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, iš kurio matyti, kad draudimo bendrovė išmokėjo nukentėjusiajam dalį prašomos turtinės žalos, todėl prašė baudžiamojoje byloje pakeisti civilinį ieškovą (t. 8, b. l. 115-118). Tuo tarpu nukentėjusysis 2021 m. sausio 28 pareiškimu nurodė, kad civilinio ieškinio atsisako, kadangi jam padaryta turtinė ir neturtinė žala yra visiškai atlyginta (t. 10, b. l. 126). Iš aptartų duomenų matyti, kad dalį nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos atlygino draudimo bendrovė, apeliaciniame skunde nurodoma, kad žalą 2020 m. liepos 30 d. atlygino nuteistasis M. Š.. Tačiau tai, kad žala buvo atlyginta, nesudaro pagrindo žalos atlyginimo kontekste manyti, kad patvirtina ir nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau pareiškiant civilinį ieškinį, t. y. 2018 m. rugsėjo 19 d. nuteistajam buvo žinoma apie nukentėjusiajam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, tačiau jis net nebandė šiam atlyginti dėl padaryto nusikaltimo patirtos žalos arba švelninti savo neteisėtų veiksmų pasekmes. Akivaizdu, kad nuteistasis M. Š. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų iki bylos perdavimo teismui nukentėjusiojo patirtai žalai atlyginti, visiškai nesistengė kokiais nors konkrečiais veiksmais sušvelninti kilusias savo elgesio pasekmes, buvo visiškai abejingas nukentėjusiojo dėl jo kaltės patirtiems nepatogumams. Priešingai, iš 2019 m. sausio 17 d. vykusio teisiamojo posėdžio protokolo (t. 7, b. l. 12-21) matyti, kad tiek nuteistasis M. Š., tiek ir nuteistasis M. M., pateikdama klausimus nukentėjusiajam, susijusius su civiliniu ieškiniu, iš esmės mėgino paneigti nukentėjusiajam padarytą žalą. Tai, kad nuteistieji ginčijo ne tik turtinės žalos dydį, tačiau ir tai, kad nukentėjusysis neva turi ryšių su įmone, kurioje buvo atliekami kultivatoriaus remonto darbai, rodo, jog nei vienas iš nuteistųjų iš tiesų nepripažino savo kaltės ir savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą mėgino sumenkinti. Visų šiuo duomenų kontekste akivaizdu, jog turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam nebuvo nuoširdus, jis buvo nulemtas tik siekio sušvelninti savo teisinę padėtį. Todėl negalima ir vertinti, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos.

16. Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės teisėjų kolegija pažymi, kad provokuojantis nukentėjusiojo elgesys teismų praktikoje gali būti pripažįstamas, kuomet nagrinėjamos smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos, taip pat nusikalstamos veikos, susijusios su valstybės tarnyba ir viešaisiais interesais. Pažymima, kad ši aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir padarinių santykį. Provokuojančiu elgesiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Nagrinėjamu atveju nuteistasis M. Š. provokuojantį nukentėjusiojo elgesį prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi žemės ūkio padargas (kultivatorius) buvo paliktas negyvenamoje ir nesaugomoje sodyboje. Iš bylos medžiagos matyti, kad kultivatorių nukentėjusysis įsigijo 2016 m. spalio 27 d. (t. 1, b. l. 48-52), Pirkimo-pardavimo sutartimi įsigytas padargas pirkėjui (N. K.) buvo perduotas 2017 m. vasario 27 (t. 1, b. l. 53). Nors nukentėjusysis negalėjo tiksliai pasakyti nuo kada padargas buvo laikomas sodyboje, tačiau analizuojamų duomenų kontekste manytina, kad padargas į sodybą buvo pristatytas tą pačią dieną, kada buvo perduotas, t. y. 2017 m. vasario 27. Tuo tarpu jo vagystė buvo įvykdyta naktį iš 2017 m. balandžio 10 d. į 2017 m. balandžio 11 d. Taigi, padargas sodyboje buvo laikomas šiek tiek daugiau nei vieną mėnesį. Visgi, atkreiptinas dėmesys į tai, kad padargas buvo laikomas ūkyje, kuris priklausė L. M., kuris, be kita ko, parodė, kad ūkyje dažnai lankydavosi, kadangi atvažiuodavo šerti gyvulius. Tai, kad padargas buvo laikomas negyvenamoje sodyboje, nesudaro pagrindo išvadai, kad pats nukentėjusysis elgėsi neapdairiai ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kaip minėta, padargas ūkyje buvo laikomas apie vieną mėnesį, ten nuolatos lankydavosi ūkio savininkas, be to, ūkis yra privati nuosavybė, todėl padargo laikymo privačioje teritorijoje vertinimas kaip provokuojantis nukentėjusiojo elgesys būtų absurdiškas ir nelogiškas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad nuteistasis net ir apeliaciniu skundu bando perkelti dalį kaltės nukentėjusiajam, rodo, jog jis iki šiol nesupranta savo neteisėtų veiksmų ir savo elgesio kritiškai nevertina, tačiau priešingai, bando jį pateisinti. Tai tik pagrindžia išvadą, kad nuteistojo kaltės pripažinimas nebuvo nuoširdus, jis nesigaili dėl padarytos nusikalstamos veikos.

17. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nors teisėjų kolegijai pripažinus, kad byloje yra nustatyta viena M. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, šiuo atveju tai esminės reikmės pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšiai ir dydžiui neturi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. Š. už jo padarytą nusikaltimą skyrė sankcijoje numatytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą. Atsižvelgiant į bausmės skyrimo pagrindų visumą, pirmosios instancijos teismas M. Š. paskyrė pakankamai švelnią bausmę, kurios dar labiau švelninti nėra pagrindo, nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 ir 54 straipsniai). Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar apelianto asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti jo teisinę padėtį skiriant švelnesnę bausmės rūšį ar sutrumpinant paskirto laisvės atėmimo terminą, šioje byloje nenustatyta. Nenustatytas ir bausmių bendrinimo taisyklių pažeidimas, todėl pagrindo pilna apimtimi tenkinti apelianto skundą nėra. Pažymėtina, kad bausmė neturi atitikti išimtinai nusikaltimą padariusio asmens interesus ir pageidavimus. Šiuo atveju svarbesnis yra visuomenės interesas jaustis saugiai, nebijoti prarasti turto dėl nuolat į nusikaltimus daryti linkių asmenių elgesio. Priešingos išvados daryti neleidžia ir tai, kad nuteistasis yra vedęs ir turi vaiką. Asmuo, siekiantis užtikrinti šeimos narių saugumą ir gerovę, privalo pasirinkti teisėtus būdus jiems užtikrinti, o pasirinkęs elgtis neteisėtai privalo atsakyti įstatymų nustatyta tvarka. Prieš pasirinkdamas elgtis neteisėtai M. Š. privalėjo įvertinti kokias pasekmes tai turės ne tik jam, bet ir jo šeimai, tačiau akivaizdu, kad šeiminiai santykiai ir vaikų gerovė nagrinėjamu atveju nebuvo jo prioritetas. Todėl vertinti šias aplinkybes kaip pagrindą švelninti jo teisinę padėtį, pagrindo nėra.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepripažinęs vienos M. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Šioje dalyje Marijampolės miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. nuosprendis keistinas. Dėl bausmės rūšies ir dydžio M. Š. apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis šioje dalyje paliekamas nepakeistas. Nepaisant to, kad nuteistasis M. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė, o prokuroro apeliacinis skundas paduotas nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, jam taip pat pripažintina atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tokiu būdu skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeičiant BPK 328 straipsnio 1 punkto ir 326 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindais.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo dalyje dėl M. M. paskirtos bausmės

19. Prokuroras apeliaciniu skundu, be kita ko, skundžia Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam M. M. buvo paskirta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), buvo atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant M. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, bei paskiriant jam BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – 25 MGL (941,50 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

20. Patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismais netinkamai taikė BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatas ir M. M. nepagrįstai atidėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Todėl ši Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

21. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam bausmę atsižvelgė į tai, kad M. M. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 178 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), nustatytos tik jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, paskutinį kartą teistas prieš penkiolika metų, po šio nusikaltimo padarymo naujų nusikalstamų veikų nepadarė, Pilviškių seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, dirba, taip pat atsižvelgė į tai, kad baudžiamasis procesas truko ilgą laiką, nuteistasis 10 mėnesių ir 12 dienų buvo suimtas, ilgą laiką buvo taikomos kitos kardomosios priemonės, todėl sprendė, kad M. M. buvo padarytas pakankamas poveikis, kad jis daugiau nedarytų nusikalstamų veikų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skyrė M. M. 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir vadovaudamasis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje. M. M. paskirta BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 25 MGL (941,50 eurų) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant, kad įmoka turi būti sumokėta per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. M. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmės rūšis ir dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai, nuteistojo asmenybei ir yra tinkama pasiketi BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertino nuteistojo M. M. asmenybę ir taikydamas nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą, neteisingai vadovavosi BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatomis.

22. Nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustatė nusikalstamų veikų padarymo metu galiojęs BK 75 straipsnis (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), kurio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi teismas privalo ne tik atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus (nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį), bet ir įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi aptariamo įstatymo nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga ir yra galimas tik tada, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų, teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

23. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K‑179-693/2017, 2K-143-1073/2020).

24. Nagrinėjamu atveju M. M. padarė vieną BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką už ją paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams atitinka nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiame BK 75 straipsnyje (2015‑03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, sprendimą taikyti BK 75 straipsnio nuostatas M. M. atžvilgiu, grindė tuo, kad jis gyvenamosios vietos seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, yra dirbantis, be to, jam buvo taikomas suėmimas, nors anksčiau teistas, tačiau jau senai, ankstesni teistumai ne už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl paskirtos bausmės vykdymą M. M. atidėjimą, paskirdamas kelias tarpusavyje susijusias baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, galinčias turėti teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Visgi, aukštesniojo teismo vertinimu, šios apylinkės teismo nurodomos aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra pakankamos nulemti bausmės vykdymą, juo labiau, kad dalis itin reikšmingų aplinkybių apskritai liko neįvertinta.

25. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas BK 75 straipsnio (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) taikymo klausimą, nepagrįstai neatsižvelgė į reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes. O būtent, nuteistasis M. M. padarė vieną sunkų tyčinį BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitu nuteistuoju M. Š., kas pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. M. naują nusikalstamą veiką padarė praėjus kiek mažiau nei dvejiems metams po to, kad jo atžvilgiu priimtas baudžiamasis įsakymas ir jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunkčiu, laikytina, jog naują nusikalstamą veiką M. M. padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad naują nusikalstamą padarė būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Visgi, aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suėmime išbūtą laiką vertino kaip pakankamą laikotarpį nuteistojo įkalinimui, kuris neva pagrindžia, jog suėmime išbūtas laikas yra pakankamas laikas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad M. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 10 (dešimčiai) dienų (t. 5, b. l. 72-73), vėliau šios kardomosios priemonės terminas buvo pratęstas dar vienam mėnesiui (t. 5, b. l. 78-80), tačiau ji (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2017 m. gegužės 27 d. nutarimu buvo pakeista švelnesne kardomąja priemone – dokumentų paėmimu (t. 5, b. l. 87-88). Vėliau, t. y. 2017 m. lapkričio 2 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo nutarimu nuteistajam buvo paskirta dar viena kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nuteistasis M. M. pažeidė jam paskirtas kardomąsias priemones, nors žinojo apie jo atžvilgiu vykstantį baudžiamąjį procesą ir galiojantį pasižadėjimą neišvykti, iš Lietuvos išvyko dėl ko buvo paskelbta jo paieška (t. 7, b. l. 109-110), 2019 m. gegužės 30 d. buvo išduotas Europos arešto orderis (t. 7, b. l. 161-164). Paskelbus nuteistojo paiešką, jis buvo rastas (duomenys neskelbtini), kur nuo 2019 m. birželio 27 d. atlikinėjo bausmę (t. 8, b. l. 50). Taigi, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, į šias aplinkybes nepagrįstai sumenkino, į jas visiškai neatsižvelgė iš esmės sureikšmindamas tai, kad nuteistasis gana ilgą laiko tarpą buvo suimtas, tačiau neįvertino to, kad suimtas jis buvo dėl to, jog pažeidė kardomąsias priemones ir išvyko į užsienį.

26. Nors skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad po BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nuteistasis nepadarė naujų veikų, tačiau iš jau aptartų duomenų matyti, kad M. M. ne tik padarė naują nusikalstamą veiką, tačiau už jos padarymą buvo nuteistas ir Castlerea (Airija) kalėjime atliko jam paskirtą 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Cavan apygardos teismo jis buvo nuteistas ne už vienos nusikalstamos veikos padarymą, tačiau itin svarbu tai, kad jis buvo nuteistas ir panašaus pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą – vagystę. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai neįsigilino į ankstesnius nuteistojo teistumus, kadangi, kaip pagrįstai nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, M. M. po šios nusikalstamos veikos padarymo nuteistas buvo du kartus. Kaip minėta, jis teistas Airijoje, tačiau be šio teistumo M. M. 2018 m. spalio 18 d. buvo nuteistas ir Danijos Karalystėje, be kita ko, šis teistumas vėlgi susijęs su turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymu, t. y. jis buvo nuteistas už vagystę bei prekybą vogtomis prekėmis. Itin reikšminga ir tai, kad šiuo metu Kauno apygardos teisme M. M. atžvilgiu nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas net penkiolikos nusikalstamų veikų padarymu. Susipažinus su LITEKO sistemoje esančiais duomenimis nustatyta, kad nusikalstamos veikos, kurių padarymu M. M. yra kaltinamas, galimai buvo padarytos net šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamai nusikalstamai veikai artimu laiku, tačiau ir po jos padarymo, o taip pat ir po kaltinamojo akto šioje baudžiamojoje byloje surašymo.

27. Sprendžiant galimybę taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutą reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, kad teisminio nagrinėjimo metu pateikė dokumentus, kad buvo įdarbintas sesers ūkyje, tačiau iki šių duomenų nuteistasis niekur nedirbo, duomenų apie jo legalias pajamas nėra. Šioje baudžiamojoje byloje jis nuteistas už didelės vertės svetimo turto vagystę, po šios nusikalstamos veikos padarymo jis dar du kartus užsienyje buvo nuteistas, tame tarpe ir už analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, kitoje apygardos teisme jis kaltinamas nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimu. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad nuteistojo daromi nusikaltimai yra jo pragyvenimo šaltinis, todėl manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo, pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą svarbu įvertinti ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis neigė savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nesigailėjo, kaltę pripažino tik baigiamojoje bylos stadijoje, todėl akivaizdu, jos jis nesupranta savo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, kritiškai savo elgesio nevertina. Atsižvelgiant į tai, kaltės pripažinimas nepripažintinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistąjį ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančių bylos duomenų visuma, o taip pat ir vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas (žalos atlyginimas nukentėjusiajam), nesudaro pagrindo išvadai, kad M. M. paskirtos bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑P‑549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-171-697/2019, 2K-306-697/2019).

29. Įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes ir atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas nuteistajam prieštarautų bausmės paskirčiai, galėtų sudaryti prielaidas asmens nebaudžiamumui ir formuoti jo nepagarbą baudžiamajam įstatymui. Dėl to, prokuroro apeliacinis skundas dalyje dėl M. M. tenkinamas ir skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas) – naikinama nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam M. M. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas, ir paskiriama jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo dalyje dėl E. J. išteisinimo

30. Prokuroras apeliaciniu skundu iš esmės kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo E. J. atžvilgiu. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį E. J. atžvilgiu, nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, mano, kad netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus netiesioginius įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog neįrodyta, kad E. J. dalyvavo darant BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Motyvuojamoji dalis

31. Teisėjų kolegija pažymi, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

32. BK 2 straipsnio 4 dalis numato, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o privalo būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos tais atvejais, kai nėra pašalintos abejonės dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Byloje pareiga įrodinėti tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2014).

33. Skundžiamu nuosprendžiu E. J., dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisintas, pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog nėra pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad E. J. dalyvavo padarant minėtą nusikalstamą veiką. Prokuroras su tokia teismo išvada nesutinka, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo G. Š. parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų A. K., E. L., E. A., E. T. bei A. B. parodymais, taip pat ir parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokolu. Mano, kad šių netiesioginių įrodymų pagrindu E. J. turėjo būti pripažintas kaltu ir nuteistas už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta bylos medžiaga konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip kad ir numato įstatymas. Baudžiamajame įstatyme numatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys turi įrodomąją vertę, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam inkriminuojama minėta nusikalstama veika, veiksmuose. Įrodymų vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimų. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

34. Analizuojant liudytojo G. Š. parodymus nustatyta, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, jog 2017 m. balandžio 10 d. jam paskambino M. Š., kuris liepė šiam paruošti traktorių „(duomenys neskelbtini)“. Tos pačios dienos vakarą, apie 21 val., automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, M. Š. su draugu atvyko prie sandėlio, kuriame minėtas traktorius yra laikomas, įsidėto į traktorių ir abu išvažiavo. Liudytojas taip pat parodė, kad M. Š., dar kartą jam paskambino 2017 m. balandžio 15 d. apie 16 val., ir išsiaiškinęs kur liudytojas yra, atvyko jo pasiimti į nurodytą vietą. Iš liudytojo parodymų matyti, kad M. Š. buvo su tuo pačiu automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, su juo buvo dar du draugai, kurie vėliau buvo sulaikyti, ir jiems visiems nuvykus į sodybą, buvo liepta ardyti kultivatorių (t. 1, b. l. 69-70). Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, G. Š. buvo pateiktos šešių asmenų nuotraukos, iš kurių jis E. J. atpažino kaip asmenį, kuris 2017 m. balandžio 10 d. vakarą kartu su M. Š. išvažiavo liudytoju paruoštu traktoriumi (t. 1, b. l. 71-75). Tačiau apklausiant liudytoją pirmosios instancijos teisme, šis savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pakeitė ir parodė, kad 2017 m. balandžio 10 d., apie 21.00 val., prie sandėlio, kur laikomas traktorius, M. Š. atvyko su draugu, tačiau kokiu, liudytojas neįvardijo. G. Š. iš esmės paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat parodymus, kuriuos davė 2019 m. lapkričio 26 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu teigė, kad nesupranta kaip galėjo duoti tokius parodymus ir nurodė, kad teisingi parodymai yra tie, kuriuos jis davė apklausiamas teisme, bylą nagrinėjant naujos sudėties teismui (t. 11, b. l. 31-34). Be to, iš pakartotinės liudytojo apklausos matyti, kad jis teigė, jog policijos pareigūnai, atvykę pas jį ant kapoto padėjo nuotraukas ir liepė parodyti, kuriuos asmenis jis pažįsta (t. 11, b. l. 31-34). Taigi, liudytojas iš esmės paneigė parodymų atpažinti pagal nuotrauką veiksmus, t. y. anot liudytojo, jis parodė ne asmenį, kurį 2017 m. balandžio 10 val. matė su M. Š. išvykstant traktoriumi, o asmenį, kurį pažįsta. Visgi, net jei ir vadovautis liudytojo G. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, be jo parodymų daugiau jokių kitų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad E. J. dalyvavo vagiant kultivatorių, nėra. Pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme liudytojas G. Š. nepatvirtino, kad vagystėje dalyvavo ir E. J., tai yra liudytojas nenurodė kokius neteisėtus veiksmus vagiant ar ardant kultivatorių atliko E. J.. Jo kaltės neįrodo nei liudytojais apklaustų policijos pareigūnų, kurie dalyvavo asmenų sulaikyme, parodymai, nei iš G. Š. parodymų išvestinai liudytojos A. K. parodymai.

35. Teisėjų kolegija nekvestionuoja to, kad E. J. 2017 m. balandžio 15 d. buvo sulaikytas prie vogto ir jau ardomo kultivatoriaus, tačiau pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nepaneigta paties E. J. ir šioje byloje nuteistų asmenų iškelta versija, jog kultivatoriaus pakrovimui buvo reikalinga fizinė jėga, o tam buvo pasitelktas E. J.. Tačiau vadovaujantis prokuroro logika, jog sulaikymas prie ardomo agregato patvirtina dalyvavimą ir jo vagystėje, nuteistas turėtų būti ne tik E. J., tačiau ir kiti prie ardymo prisidėję asmenys. Priešingai nei skunde teigia prokuroras, slapto sekimo metu užfiksuoti duomenys visiškai nepatvirtina, jog E. J. dalyvavo vagiant agregatą. Išanalizavus nuteistojo M. Š. telefoninių pokalbių išklotines, neginčijamai nustatyta, kad nusikaltimo padarymo dieną, t. y. 2017 m. balandžio 10 d., jis intensyviai bendravo su nuteistuoju M. M., tačiau duomenų, kad būtų bendrauta su E. J. dėl kultivatoriaus vagystės, nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nekelia abejonių ir traktoriaus „(duomenys neskelbtini)“ pasitelkimas transportuojant vogtą agregatą į kitą vietą, kad jis iš tiesų buvo panaudotas, kaip teisingai nurodo prokuroras, patvirtina vagystės vietoje užfiksuoti būtent šio traktoriaus padangų spaudai. Tačiau priešingai nei mano prokuroras, tai nepatvirtina, kad nusikaltimo vietoje buvo ir E. J.. Nei vienas iš apklaustų asmenų neneigė, kad minėtu traktoriumi iš nusikaltimo vietos išgabeno agregatą, tačiau be liudytojo G. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie vėliau buvo pakeisti, daugiau jokių duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų E. J. vaidmenį dalyvaujant vagystėje, nėra.

36. Teisėjų kolegija, vertindama visų byloje surinktų įrodymų visumą konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada apie įrodymų nepakankamumą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su prokuroro teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino atskirai ir nesusiedamas jų į vieną visumą. Vertindamas skundžiamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtą nuosprendį priėmęs teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Išvadą, kad neįrodyta, jog E. J. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, teismas padarė tik ištyręs byloje esančių įrodymų visumą ir konstatavęs, kad nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, pagrindžiančių minėto asmens kaltę dėl jam inkriminuojamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Dėl anksčiau paminėtų priežasčių, prokuroro teiginiai, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti konkretus asmuo, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, todėl darytina išvada, jog apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, pagrįstai išteisino E. J., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šioje dalyje nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, o prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo M. Š. ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro G. Š. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2021 m. birželio 3 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pripažinti M. Š. ir M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jie atlygino nukentėjusiajam nusikaltimu padarytą žalą.

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. M. taikyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys.

M. M. paskirtą laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo M. M. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.