Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. D. ir jos gynėjo advokato Raimundo Gargaso kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nuosprendžiu V. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. D. taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis, ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį jai paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

V. D. nuteista už tai, kad neteisėtai laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) ir kontrabandos būdu narkotinę medžiagą gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną: 2016 m. gruodžio 5 d., apie 22.00–23.00 val., Ispanijos Karalystėje, (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 4052,42 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), kurią, paslėpusi dviejuose kelioniniuose krepšiuose, laikė bei gabeno mikroautobusu „Renault Traffic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu N. L., iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos. 2016 m. gruodžio 7 d., apie 9.00 val., vykdama iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lazdijų rajone, (duomenys neskelbtini), minėtu mikroautobusu, nepateikdama muitinės kontrolei; tą pačią dieną, apie 14.10 val., šią narkotinę medžiagą nugabeno į Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), esančią degalinę „Lukoil“. Po to, tęsdama nusikalstamą veiką, neteisėtai, taksi automobiliu „Ford Focus“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančiu R. C., labai didelį kiekį – 4052,42 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) gabeno Latvijos Respublikos valstybės sienos link, kol ties (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), taksi automobilis buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate apie 15.55 val. V. D. daiktų apžiūros metu narkotinės medžiagos buvo rastos ir paimtos.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymo

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai baudžiamojoje byloje, kurioje V. D. nuteista pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, priėmė skirtingus sprendimus dėl jai skirtinos bausmės. Pirmosios instancijos teismas, nuteistajai pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrė švelnesnę, nei numatyta minimali šio BK straipsnio sankcijoje, bausmę; ją subendrinęs su pagal BK 199 straipsnio 3 dalį paskirta bausme, paskyrė galutinę bausmę laisvės atėmimą šešeriems metams. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį pakeitė, panaikindamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą ir V. D. paskirdamas bausmę, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribose, t. y. laisvės atėmimą dešimčiai metų; ją subendrinęs su pagal BK 199 straipsnio 3 dalį paskirta bausme, paskyrė galutinę bausmę laisvės atėmimą dešimčiai metų.Kasaciniame skunde pateiktas prašymas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo argumentuojamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, ir nesivadovavo teisingumo ir protingumo principais. Be to, nurodo, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai nuteistosios prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi padarius nusikalstamas veikas nepripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to nuteistajai V. D. paskirtos bausmės teisingumo klausimas nagrinėtinas tiek, kiek tai susiję su baudžiamojo įstatymo, šiuo atveju – BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės paskyrimą, taikymu. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinės instancijos teismas apie paskirtos bausmės teisingumą sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes (padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamosios asmenybę, jos atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir kt.), padarė išvadą, kad V. D. padarytos nusikalstamos veikos neatsitiktinės, todėl jai skirtinos inkriminuotų nusikalstamų veikų atitinkamose BK straipsnių sankcijose numatytos realios laisvės atėmimo bausmės. Tačiau šis teismas padarė ir kitokią (iš esmės priešingą) išvadą: konstatavęs, kad byloje nustatytos aplinkybės – kaltinamosios elgesys, darant nusikalstamas veikas, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, kai ji nuoširdžiai gailėjosi dėl narkotinių priemonių gabenimo, analogiškų veikų anksčiau nėra padariusi, neteista, administracine tvarka už nusižengimus, susijusius su narkotinėmis priemonėmis, nebausta – yra išimtinės, neleidžiančios jos padarytų nusikalstamų veikų laikyti nuosekliu jos gyvenimo būdu ir todėl suponuojančios galimybę jai taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskiriant realią laisvės atėmimo bausmę, tačiau švelnesnę, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali bausmė.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad šis teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepagrįstai nuteistosios asmenybę apibūdinančius duomenis pripažino išimtinėmis aplinkybėmis. Šis teismas nuosprendyje nurodė, kad tai, jog V. D. neteista, nebausta administracine tvarka už nusižengimus, susijusius su narkotinėmis medžiagomis, augina du nepilnamečius vaikus, jos motina turi sveikatos problemų, yra aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti, skiriant bausmę, tačiau jos nėra išimtinės, o priešingai – įprastos ir būdingos daugeliui, taigi nesudarančios pagrindo nei vertinti nuteistosios nusikalstamos veikos pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, nei vertinti nuteistosios asmenybę kaip mažiau pavojingą. Baudžiamojo įstatymo, šiuo atveju BK 260 straipsnio 3 dalies, numatančios atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribos leidžia individualizuojant bausmę įvertinti tokio pobūdžio aplinkybes, o įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajai neprieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų (ne)taikymo V. D., bylos aplinkybes teisingai įvertino ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Šio teismo išvada pagrįsta ir atitinka baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų reikalavimus. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima skirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, ir vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015).Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajai V. D. pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, priešingai nei teigia kasatoriai, išsamiai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino aplinkybes, reikšmingas teisingos, BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytus tikslus atitinkančios bausmės paskyrimui (BK 54 straipsnis). Teisėjų kolegija, nekartodama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytų detalių ir argumentuotų išvadų, atkreipia dėmesį į tai, kad teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, parenkant konkrečią bausmę, turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė visoms šiam klausimui išspręsti svarbioms aplinkybėms, nė vienai iš jų neturi būti suteikiamas prioritetas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nurodė motyvus, pagrindžiančius BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės nebuvimą, ir paaiškino, kodėl V. D. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą skirtina minimali BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintam teisingumo principui, taigi, yra teisinga. Pažymėtina, kad kasatoriai nepagrįstai nurodo apie nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvimą. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kai pagal bylos medžiagą konstatuojama, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-381-507/2016).Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose kaltę pripažino iš dalies, prieštaringai aiškindama teisinę reikšmę turinčias įvykdytų nusikaltimų faktines aplinkybes, t. y. tvirtino nežinojusi, kad gabena narkotines medžiagas, manė, jog gabena dovanas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje išsamiai išanalizavęs V. D. parodymų turinį bei kitus bylos duomenis, nurodė, jog V. D. narkotinių medžiagų gabenimo faktą pripažino ir gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos tik deklaravo ir tik tada, kai buvo surinkta pakankamai jos kaltę pagrindžiančių įrodymų – rastos narkotinės medžiagos. Taigi, teismas pagrįstai konstatavo nesant nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nėra, pagal byloje nustatytas aplinkybes, apibūdinančias V. D. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jos asmenybę ir kt., jai apeliacinės instancijos teismo paskirta bausmė atitinka BK 41, 54 straipsnių nuostatas, nėra aiškiai per griežta ir neteisinga.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios V. D. ir jos gynėjo advokato Raimundo Gargaso kasacinį skundą atmesti.