Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Nijolios Indreikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. D. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-20564-375/2010 pagal P. R. R. ir V. S. R. ieškinį atsakovui P. D. dėl tėvo valdžios apribojimo ir globėjų skyrimo, išvadą teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Byla neteisminga Kauno miesto apylinkės teismui. Nuo 2010 m. rugpjūčio 24 d. atsakovo ir jo nepilnamečio sūnaus J. D. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Ieškinio priėmimo rezoliucijos data yra 2010 m. rugpjūčio 27 d., globa tuo metu atsakovo nepilnamečiui sūnui nebuvo paskirta, todėl ieškinys turėjo būti paduodamas pagal atsakovo ir jo nepilnamečio sūnaus deklaruotą gyvenamąją vietą (CPK 401 straipsnio 1 dalis). Teismingumas pagal ieškovo pasirinkimą negalėjo būti taikomas, nes ieškinio priėmimo dieną ieškovas nėjo globėjo pareigų.

Atsakovui nepranešta apie jo atžvilgiu pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę.

Ieškovai, žinodami apie atsakovo mokėtus 1300 Lt alimentus, siekia atsakovo nepilnamečio sūnaus globos tikėdamiesi iš jos pasipelnyti.

Nepagrįstai vadovautasi santuokos nutraukimo teisenos pagrindais pagal CK 3.65 straipsnio 1 dalį. Santuoka tarp P. D. ir pilietės D. D. nutraukta 2001 m. birželio 5 d. Ieškovai yra atsakovo nepilnamečio sūnaus seneliai, su jais atsakovas santuokoje nebuvo. Teismas, nepilnamečių vaikų valdžios atžvilgiu suteikdamas prioritetines teises seneliams, o ne tėvui, neteisėtai traktuoja giminystės sampratą.

Neatsižvelgta, kad teismas nebuvo nustatęs atsakovo bendravimo su sūnumi tvarkos, todėl motinai geranoriškai neleidžiant sūnui bendrauti su tėvu, ryšys tarp jų nutrūko. Vaiko teisių apsaugos tarnyba dešimt metų negynė atsakovo nepilnamečio sūnaus teisės bendrauti su tėvu.

Neįvertinta, kad apie nepilnamečio sūnaus motinos ligą, jos mirtį kartu gyvenę seneliai R. atsakovui, kaip nepilnamečio sūnaus tėvui, nepranešė, bandydami tai nuslėpti. Ieškovai pradėję atsakovo sūnų vadinti M. ir siekdami pakeisti jo pavardę į senelio pavardę „R.“, nori sunaikinti atsakovo nepilnamečio sūnaus kilmės ištakas. Tai yra atsakovo nepilnamečio sūnaus ir atsakovo, kaip tėvo, teisių pažeidimas. Mirus motinai, Kauno m. apylinkės teismo 2001 m. liepos 18 d. nutarimas (civilinė byla Nr. 2-10306) tapo įvykdytas, o visos teisės ir pareigos į sūnų J. D. atiteko tėvui (CK 3.155-3.160 straipsniai).

Neatsižvelgta, kad atsakovas yra nepriekaištingos reputacijos, našlys, neteistas, turi pastovų gerai apmokamą darbą (dirba VšĮ Šiaulių ligoninėje neurochirurgu ir chirurgu), gyvenamą vietą Šiauliuose (keturių kambarių butą, 87 kv. m.) ir Vilniuje (trijų kambarių butą, 64 kv. m.), neturi žalingų įpročių, yra sveikas. Dėl to atsakovas turi puikias sąlygas pasirūpinti sūnumi, mirus motinai. Savo norą rūpintis nepilnamečiu sūnumi išreiškė 2010 m. liepos 30 d. pareiškimuose Vaiko teisių apsaugos kontrolierei E. Žiobienei ir Kauno m. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnybai pagal mirusios motinos deklaruotą gyvenamąją vietą. Kauno m. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius vaiko senelius R. nepagrįstai nukreipė psichologo konsultacijoms, nes psichologo konsultacijoms reikia siųsti sūnų ir tėvą. Psichologo konsultacijų metu atsakovas dalyvavo kaip stebėtojas ir pastebėjo, jog sūnus su juo nebendrauja, tačiau vykdo bet kokius senelio R. nurodymus. Tai parodo senelių R. iš anksto tendencingai kuriamą neigiamą įtaką atsakovo nepilnamečiui sūnui tėvo atžvilgiu.

Pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė jau sukėlė teisines pasekmes atsakovo atžvilgiu. Kauno m. savivaldybės administracijos direktorius nustatė, kad atsakovo nepilnametis sūnus liko be abiejų tėvų globos ir nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nustatė jam laikinąją globą. Dėl to nukentėjo atsakovo ir jo nepilnamečio sūnaus teisėti interesai.

Prašo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas iš dalies tenkintinas.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (CPK 144 straipsnio 3 dalis), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK 145 straipsnis) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, apeliacine tvarka peržiūrima nutartimi uždrausdamas atsakovui matytis su sūnumi, netinkamai pritaikė CPK normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, reikalavimus. Dėl to galėjo būti pažeistos nurodytosios Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos.

CPK 148 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimo tvarka, pagal kurią laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Apylinkės teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė rašytinio proceso tvarka, apie prašymo nagrinėjimą nepranešęs atsakovui ir to nemotyvuodamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą nuspręsdamas tik ieškovų nurodytų aplinkybių pagrindu, nesant atsakovo atsikirtimų dėl pareikšto prašymo ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvados nagrinėjamu klausimu, negalėjo išsamiai įvertinti, ar, atsakovui matantis su vaiku, pastarojo interesai yra pažeidžiami (CPK 178, 185 straipsniai, 376 straipsnio 1 dalis). Dėl netinkamo CPK 148 straipsnio nuostatų taikymo laikinųjų apsaugos priemonių parinkimo ir paskyrimo klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai.

P. R. R. ir V. S. R. pareikšto ieškinio dalykas – tėvystės teisių apribojimas, J. D. nuolatinės globos ieškovams nustatymas. Ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovas 10 metų nevykdė tėvo pareigų auklėti vaiką, tarp atsakovo ir jo sūnaus nėra susiformavę jokie tėvo ir sūnaus santykiai. Laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti pareikštų reikalavimų įvykdymą ieškovui palankios bylos baigties atveju ( CPK 144 straipsnio 1 d.). Nagrinėjamos bylos ieškiniu pripažįstama, kad pagal CK 3.195 str., 3.180 str. 3 dalies nuostatas ieškovų reikalavimo patenkinimo atveju atsakovui išliktų teisė matytis su vaiku. Tuo vadovaujantis teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas draudimas atsakovui matytis su sūnumi yra kraštutinė priemonė, taikytina, tik nustačius ypatingai žalingą tėvo elgesio poveikį vaikui. Vien ta aplinkybė, kad, tėvams gyvenant skyrium, atsakovas ilgą laiką vengė auklėti vaiką, savaime nesudaro pagrindo uždrausti jam matytis su vaiku.

Pirmosios instancijos teismas laikinąją apsaugos priemonę pritaikė įvertinęs tai, jog vaikas atsakovo, kaip tėvo, kol kas visiškai nepažįsta, su juo nėra bendravęs nuo pat gimimo, tarp jų per tokį trumpą laikotarpį nesusiformavo ir negalėjo susiformuoti įprastiniai vidiniai tėvo ir vaiko emociniai ryšiai. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštuose Nr. 19-2-2772, Nr. 19-2-2776 (b. l. 24, 60) konstatuota, kad su psichologo pagalba būtina sukurti tėvo ir sūnaus ryšį. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2010 m. rugsėjo 27 d. pažymoje dėl P. D. skundų tyrimo Nr. 25-2010/1-170/1-201 (b. l. 102-109) taip pat rekomenduota tėvui neskubėti pasiimti sūnų pas save gyventi, o pirmiausiai sukurti ryšį su sūnumi konsultuojantis pas psichologą, pažinti savo sūnų, po truputį supažindinti jį su gyvenamąja vieta Šiauliuose. Įvertinus šias vaiko teisių apsaugos specialistų rekomendacijas, sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovui matytis su vaiku – trukdytų formuotis tėvo ir sūnaus ryšiui.

Apylinkės teismas būtinybę uždrausti atsakovui matytis su sūnumi motyvavo ir tuo, kad vaikas dėl vos prieš mėnesį įvykusios savo motinos mirties bei dėl baimės būti išplėštam iš savo įprastinės aplinkos, kurioje juo rūpinamasi, kurioje jis jaučiasi saugus, neabejotinai yra patyręs didelį stresą ir išgyvenimus. Iš Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2010 m. rugsėjo 27 d. pažymoje nurodytos psichologės R. P. konsultacijos matyti, kad motinos mirtis vaiką labai traumavo, reikia laiko išgyventi šią netektį, o tam reikia suaugusio žmogaus, kuris būtų jam artimas, pagalbos. Anot psichologės, vaiko gedėjimo procesas yra natūrali būsena, kuri gali tęsti metus laiko ir ilgiau, reikia žiūrėti, koks bus tėvo ir sūnaus tarpusavio ryšys, todėl klausimo dėl vaiko perkėlimo į kitą gyvenamąją vietą sprendimas atidėtinas ilgesniam laikui (b. l. 103). Šios rekomendacijos neduoda pagrindo manyti, kad draudimas atsakovui matytis su sūnumi yra būtina vaiko baimės likvidavimo sąlyga, o atsakovo nesimatymas su sūnumi gali padėti vaikui susitaikyti su motinos mirtimi ir sumažinti dėl to patirtą stresą. Priešingai – psichologė siūlo stebėti tėvo ir sūnaus tarpusavio ryšį.

Ieškovai savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, be kitų aplinkybių, motyvavo tuo, kad vaiko akivaizdoje atsakovo išsakyti neigiami atsiliepimai apie mirusią mamą įtakoja vaiko psichologinės būsenos pablogėjimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra objektyvių tai patvirtinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nurodomą faktą laikydamas vienu iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, turėjo vertinti šios aplinkybės įrodymo pakankamumą.

CK 3.157 straipsnyje, Vaiko teisių pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tėvai yra savo nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymus, tėvų teisės ir pareigos vaikams yra išimtinės. Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje, Vaiko teisių konvencijos 18 straipsnio 1 dalyje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 7 punkte ir 11 straipsnyje įtvirtinta principinė vaikų teisių apsaugos srities nuostata, numatanti, kad būtent tėvams tenka pagrindinė atsakomybė už vaikų auklėjimą ir vystymąsi. Tėvai, atlikdami šias pareigas, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 straipsnis). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išskirti vaiką su tėvais prieš vaiko, taip pat tėvų valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus). Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog iki galutinio teismo sprendimo priėmimo yra tikslinga uždrausti atsakovui matytis su sūnumi, nenurodė, kokius vaiko interesus apsaugotų pritaikytoji laikinoji apsaugos priemonė.

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad apylinkės teismas, skirdamas laikinąsias apsaugos priemones, iš dalies nepagrįstai vadovavosi CK 3.65 straipsniu. Šiame straipsnyje nurodytos laikinosios apsaugos priemonės taikytinos civilinėse bylose dėl santuokos nutraukimo, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo nuspręsti dėl ginčo klausimu priimtos nutarties neteisingumo. Teismui nutarus taikyti vaiko interesus atitinkančią laikinąją apsaugos priemonę, ji parinktina iš CPK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto laikinųjų apsaugos priemonių sąrašo, pagal analogiją taikant ir CK trečiojoje knygoje numatytas laikinąsias apsaugos priemones.

Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta atskirojo skundo argumentą dėl bylos neteismingumo Kauno miesto apylinkės teismui. Pagal CPK 401 straipsnio 1 dalį bylas dėl tėvų valdžios apribojimo nagrinėja vieno ar abiejų tėvų, kurių valdžią siekiama apriboti, arba vaiko gyvenamosios vietos apylinkės teismas. Iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Aleksoto seniūnijos 2010 m. rugsėjo 16 d. pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą Nr. (2010-47746-PD)-1270 matyti, jog J. D. gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini), čia jis gyveno visą laiką nuo gimimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti bylos teismingumo taisyklių pažeidimą.

Kiti atskirojo skundo argumentai susiję su šalių ginčo išsprendimu iš esmės, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

Įvertinusi apeliacine tvarka peržiūrėto klausimo išsprendimui aktualias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, siekiant maksimalios vaiko interesų apsaugos, ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėtinas žodinio proceso tvarka, apie tai pranešus byloje dalyvaujantiems asmenims ir turint vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą ginčo klausimu (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Kauno miesto apylinkės teismui netinkamai pritaikius pastarąją procesinės teisės normą, 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis panaikintina ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą iš dalies patenkinti.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir perduoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.