- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-23
- Bylos Nr.
- 2S-1072-254/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-14367-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- P. D., Kauno miesto savivaldybės administracijai
- Ieškovas
- P. R. R., V. S. R.
- Išvadą teikia
- Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo P. D. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1399-375/2012 pagal ieškovų P. R. R., V. S. R. ieškinį atsakovams P. D., Kauno miesto savivaldybės administracijai, institucijos, teikiančios išvadą byloje, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo ir globėjo paskyrimo ir pagal atsakovo P. D. priešieškinį dėl įsakymo dėl laikinosios globos nustatymo panaikinimo ir reikalavimo grąžinti tėvo valdžion nepilnametį sūnų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 29 d. nutartimi ieškovų P. R. R. ir V. S. R. prašymus tenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones: iki 2011-11-01 uždraudė atsakovui P. D. matytis su sūnumi J. D.; priteisė laikiną išlaikymą J. D. po 1 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2010-09-01, priteistą sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją iki teismo sprendimo priėmimo. Uzufrukto teise lėšų tvarkytoju paskyrė vaiko globėją P. R. R.. Atsakovo P. D. prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Šalies argumentai
Ieškovai P. R. R. ir V. S. R. kreipėsi į teismą su prašymu ir prašė pratęsti teismo 2011-04-29 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui P. D. matytis su sūnumi J. D. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Nurodė, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pasibaigė, tačiau neišnyko nė viena aplinkybė, dėl kurių laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos. Priešingai, procesiniuose dokumentuose P. D. įžeidinėja savo sūnų, naudodamasis tėvo valdžia jį psichologiškai traumuoja, prašydamas vaikui skirti psichiatrinę ekspertizę. Be to, atsakovas nuolatos teikia nepagrįstus atskiruosius skundus, reiškia nušalinimus taip vilkindamas bylos nagrinėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 2 d. nutartimi atsakovo P. D. prašymus atmetė. Ieškovų P. R. R. ir V. S. R. prašymą tenkino ir laikinąją apsaugos priemonę, numatytą Kauno miesto apylinkės teismo 2011-04-29 nutartyje – draudimą atsakovui P. D. matytis su sūnumi J. D. – pratęsė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 21 d. nutartimi, išnagrinėjęs atsakovo J. D. atskirąjį skundą, Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-02 nutarties dalį, kuria teismas ieškovų P. R. R. ir V. S. R. prašymą tenkino ir laikinąją apsaugos priemonę, numatytą 2011-04-29 Kauno miesto apylinkės teismo nutartyje - uždrausti atsakovui P. D. matytis su sūnumi J. D. – pratęsė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo panaikino ir šioje dalyje klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 27 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė. Teismas nurodė, kad prašymas atmestinas visų pirma tuo pagrindu, jog įstatymo leidėjas nenumatė laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pratęsimo, tačiau pažymėjo, kad šeimos kategorijos bylose numatytas aktyvus teismo vaidmuo. Vis dėlto, teismas laikė, kad atsižvelgiant į aplinkybę, jog teismo posėdis byloje numatytas 2012-03-23, iki šio posėdžio spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nereikalinga, tai yra neracionalu ir netikslinga, nes tai pažeistų vaiko teises ir interesus bei proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Nurodė esant reikalinga tiesiogiai ar per atstovus išsiaiškinti vaiko nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, išreikalauti iš Vaiko teisių apsaugos skyrių (Kauno ir Šiaulių) išvadas. Nagrinėjant bylą iš esmės teismas privalės vėl išklausyti visapusišką vaiko nuomonę jau dėl visų tiek ieškinio, tiek ir priešieškinio reikalavimų bei vėl įpareigoti VTAS pateikti išvadas. Teismas jau vieną kartą yra apklausęs J. D.. Apklausos patirtis parodė, jog apklausinėjamas vaikas labai jaudinosi ir neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, psichologinę traumą, todėl teismo pareiga vaiką kuo labiau apsaugoti.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas P. D. prašė atskirąjį skundą tenkinti, panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-27 nutartį ir priimti naują sprendimą – įpareigoti pirmosios instancijos teismą vykdyti Kauno apygardos teismo 2012-02-21 nutartį ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nagrinėti iš naujo. Apeliantas nurodo, kad CPK 144 straipsnyje nenumatyta galimybė teismui savo iniciatyva, nesant naujai suformuluotų šalių prašymų, jau išnagrinėtą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apeliantas teigia, kad teismas turėjo vienintelį būdą asmens teisių gynimo būdą – nustatyti nepilnamečio J. D. gyvenamąją vietą su tėvu P. D., kol bus patenkintas patikslintas priešieškinis P. R. R. ir V. S. R. ir priimtas galutinis teismo sprendimas. Apeliantas nurodo, kad byla per 3 metus nėra išnagrinėta dėl teisėjos I. Poderienės piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, todėl atsakovo sūnui svetimos savivaldybės paskirta laikinoji globa yra neteisėta, nėra įsiteisėjusi, todėl nevykdytina. Atsižvelgiant į tai, vaiko globėjų (ieškovų) įpareigojimas užtikrinti nepilnamečio vaiko dalyvavimą teismo posėdyje yra niekinis ir apeliacinės instancijos teismo naikintinas. Dėl teisėjos pripažinto piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi per trejus metus nutrūko 2010 m. rugpjūčio mėn. psichologo konsultacijose atkurtas tėvo ir sūnaus ryšys, nutrauktas 2010-08-27 nutartimi. Pirmosios instancijos teismas 2012-02-27 nutartimi atsisakęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones privalėjo vaiką grąžinti tėvui arba nedelsiant informuoti valstybinę vaikų teisių instituciją, įpareigojant ją trijų dienų laikotarpyje spręsti nepilnamečio vaiko laikinosios globos klausimą pakartotinai, o ne palikti nepilnametį vaiką su dabartiniais globėjais be jokios teisėtos globos. Atsakovo sūnui iki pilnametystės liko šešeri metai, todėl jo globos (vėliau – rūpybos) klausimas privaloma tvarka turėtų būti sprendžiamas įstatymų nustatyta skubos tvarka. Apeliantas pažymėjo, kad iš jo sūnaus atimama teisė bendrauti su nauja apelianto šeima. Be to, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė akivaizdžiai pažeidęs procesinės teisės normas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai P. R. R. ir V. S. R. prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-27 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad skundžiama nutartis nėra susijusi su paties apelianto prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes jo prašymas buvo atmestas. Ieškovų prašymas teismui pateiktas 2011-11-29 ir jo ieškovai neatsisakė, todėl teismas, vykdydamas Kauno apygardos teismo 2012-02-21 nutartį, pagrįstai šį prašymą nagrinėjo pakartotinai. Nepilnamečiu J. D. rūpinasi ieškovai, jį pilnai išlaiko, nes apeliantas po vaiko motinos mirties nutraukė išlaikymo mokėjimą ir pasisavino sūnui skirtą našlaičio pensiją. Pažymi, kad civilinė byla per 3 metus nepradėta nagrinėti dėl apelianto veiksmų piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo atsakovo P. D. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo ėmęsis nagrinėti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo, būtent ir vykdė Kauno apygardos teismo 2012-02-21 nutartį. Pažymi, kad civilinės bylos eiga stabdoma dėl atsakovo P. D. veiksmų, o ne teisėjos veikimo ar neveikimo. Apeliantas, iškeldamas savo kaip biologinio tėvo teisę į vaiką, nesivadovauja vaiko interesais, neįsiklauso į jo poreikius, neadekvačiai vertina sūnaus veiksmus ir emocijas, todėl jam kenkia, daro psichologinę traumą. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų, kad ėmėsi kokių nors priemonių emocinio ryšio tarp jo ir sūnaus atsiradimui ir to ryšio puoselėjimui.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.
Šios bylos apeliacijos objektas yra Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal ieškovų 2011-11-29 teismui pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pratęsimo – draudimo atsakovui P. D. matytis su nepilnamečiu sūnumi iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo. Kauno apygardos teismui 2012-02-21 nutartimi panaikinus Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-02 nutarties dalį, kuria laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas pratęstas iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, ir klausimą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismas pagrįstai turėjo šį klausimą išspręsti pakartotinai. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, galiojančiuose teisės aktuose nėra numatyta laikinųjų apsaugos priemonių pratęsimo, todėl teismas prašymo šiuo aspektu netenkino (CPK 144-152, 376 straipsnis). Vienok, pareiškėjų prašymo aplinkybės buvo pagrindu, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl apelianto argumentas, kad teismas skundžiama nutartimi šį klausimą sprendė savo iniciatyva, yra nepagrįstas.
Teismas negali sutikti su apelianto argumentu, kad skundžiama nutartis yra niekinė, nes teisėja nevykdė Kauno apygardos teismo nutarties. Pažymėtina, kad pastarojoje nutartyje buvo išdėstytos bendro pobūdžio aplinkybės, kurios nagrinėtinos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Teismas nutartyje detaliai nurodė, kodėl šioje proceso stadijoje laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos, ir apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais sutinka.
Apeliantas nurodė CPK 147 straipsnyje nustatyto termino, skirto spręsti prašymams dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, skaičiavimo pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pratęsimo teismui pateiktas 2011-11-29, išspręstas 2012-12-02 nutartimi, t. y. nepraleidus CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 dienų termino. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, civilinė byla iš Kauno apygardos teismo į pirmosios instancijos teismą grąžinta 2012-02-23, o teismas ieškovų prašymą pratęsti laikinąsias apsaugos priemones išsprendė 2012-02-27 nutartimi, todėl konstatuoti, kad teismas pažeidė CPK 147 straipsnyje nustatytą terminą nėra pagrindo.
Kiti atskirojo skundo argumentai (3-7 punktai) dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir globos paskyrimo, dėl ilgo civilinės bylos nagrinėjimo ir kt. yra susijusios su ieškinio ir priešieškinio reikalavimais, nėra apeliacijos dalykas, todėl dėl jų nepasisakoma.
Remiantis aukščiau nurodytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.