Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-276-951/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-11-08
Bylos Nr.: 1A-276-951/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-48143-2022-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas, Nerijus Masiulis, Ilona Jakubėnienė
Nuteistasis: R. P.
Nukentėjusysis: I. V.
Civilinis ieškovas: Šiaulių teritorinės ligonių kasos

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-276-951/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48143-2022-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.6.2.; 1.2.4.6.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.1.7.5.; 2.4.2.1.; 2.4.6.3.2. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 8 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Zigmo Kavaliausko, Nerijaus Masiulio,

sekretoriaujant Elonai Puščiuvienei,dalyvaujant prokurorei Inetai Žilinskienei,nuteistajam R. P. ir jo gynėjai advokatei Vitalijai Mataitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį per pirmuosius 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos programoje; per pirmuosius 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; visą bausmės atlikimo laiką uždrausti lankytis nukentėjusiosios I. V. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), ir bendrauti su ja.

Civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos, veikiančios Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos interesais, civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš R. P. priteista 53,31 Eur turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, kuri administruoja Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta daiktą, turintį reikšmės tiriant ir nagrinėjant nusikalstamą veiką: kompaktinį diską su skaitmeniniais garso ir vaizdo įrašais, darytais į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų su „Body“ kameromis, kuris prisegtas voke prie galinio viršelio, palikti saugoti byloje; suėjus bylos saugojimo terminui, sunaikinti su byla.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. P. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: 2022 m. gruodžio 24 d. apie 11.40 val. buto, esančio (duomenys neskelbtini), durimis tyčia prispaudė I. V. dešinę ranką ir dešiniame rieše padarė poodinę kraujosruvą, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį ir jį išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2.1. Teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas šališkai vertino tiek faktines bylos aplinkybes, tiek byloje esančius įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas.

2.2. Nurodo, jog priimant nuosprendį jo atžvilgiu, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos - nesukėlė nukentėjusiajai fizinio skausmo ir nepadarė nežymaus sveikatos sutrikdymo, jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys), todėl jam paskirta laisvės apribojimo bausmė yra neteisinga. Nurodo ir tai, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų ar duomenų, kurie leistų vienareikšmiškai ir neabejotinai teigti, jog jis būtų smurtavęs prieš nukentėjusiąją ar bet kokiais savo veiksmais sutrikdęs jos sveikatą. Teigia, kad nuosprendis grindžiamas ne įrodymais, loginėmis išvadomis, o įvairiomis interpretacijomis ir prielaidomis. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis nuosekliai laikėsi pozicijos, kad nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes, jei būtų padaręs tokią veiką, logiška būtų buvę susitaikyti su nukentėjusiąja, jos atsiprašyti, kas iš esmės ir buvo siūloma bylos nagrinėjimo metu, tačiau susitaikymo atveju jam būtų tekę save apkalbėti nebūtų veiksmų padarymu. Neneigia, kad 2022 m. gruodžio 24 d. apie 11.40 val. jam būnant namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptų aikštelėje, tarp jo ir nukentėjusios įvyko žodinis konfliktas, kai po savaitės ligos neapsikentęs nukentėjusios nepilnamečių vaikų keliamo triukšmo, prieššventinę, Kūčių dieną nuėjo nukentėjusios paprašyti liautis triukšmavus. Galbūt prašymas buvo išsakytas ne visai mandagia forma, bet dėl nukentėjusios mentaliteto į mandagius pasakymus nei ji, nei jos vaikai niekada nereaguoja. Pažymi, kad policijos pareigūnai dėl iš nukentėjusios buto sklindančio triukšmo kviečiami nebuvo, nes jie į jų iškvietimus dėl triukšmo ir jo šeimos patiriamo psichologinio smurto nereaguoja. Nurodo, kad apsižodžiavimas su nukentėjusiąja vyko apie 1-2 minutes, jam stovint laiptų aikštelėje ir už durų briaunos laikant į laiptinę atsidarančias jos buto duris. Paprašius pabaigti triukšmavus, nuo durų briaunos viršuje jis nuėmė ranką ir nuėjo į savo butą, durys liko praviros. Teigia, kad nukentėjusios buto durų nei uždarė, nei jų pastūmė, nes, duris pastūmęs, būtų pats susižalojęs ranką, kadangi durys užsidaro į vidinę buto pusę. Jokio fizinio kontakto tarp jo ir nukentėjusios nebuvo, pokalbis su nukentėjusiąja vyko jam būnant laiptinės aikštelėje, o nukentėjusiajai būnant bute. Kadangi duris laikė ne už rankenos, o už durų viršutinės briaunos, todėl durų negalėjo trenkti ar neatsargiai jas paleisti, bei tokiu būdu sužaloti nukentėjusios ranką. Šią situaciją tiesiogiai stebėjo R. P., kuri byloje apklausta liudytoja.

2.3. Apeliantas skunde pažymi, jog teismas, pripažindamas jį kaltu ir vertindamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, iš esmės vadovavosi ir prioritetą teikė tik nukentėjusiosios ir policijos pareigūno parodymams, atmesdamas jo (apelianto) parodymus, nors, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą, galima daryti išvadą, kad šie įrodymai paneigia jo kaltę. Teigia, kad nukentėjusios parodymai yra painūs, nenuoseklūs, todėl jos parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, tuo tarpu teismas tokius nukentėjusiosios parodymus vertino kaip visapusiškai teisingus ir nepaneigiamus. Kadangi jo ir nukentėjusios parodymai dėl žodinio konflikto skiriasi, teismas turėjo vadovautis ne tik nukentėjusios parodymais, bet lyginti juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Nurodo, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018).

2.4. Teigia, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, jog nukentėjusios ir liudytojos R. P. parodymai skiriasi, kad R. P. iš arti matė konfliktą ir patvirtino, jog jis netrenkė durų ir nukentėjusiajai negalėjo sužaloti rankos riešo. Nurodo, kad teismas nuosprendyje nepasisakė, kokiu pagrindu atmeta liudytojos R. P. parodymus.

2.5. Apeliantas taip pat skunde teigia, jog teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusios parodymus dėl mėlynės ant riešo atsiradimo, nes durims užsidarant, tokio pobūdžio mėlynė atsirasti negalėjo - mėlynė yra tik vienoje riešo pusėje, kitoje pusėje mėlynės nėra. Pažymi, kad nukentėjusioji apie tariamai jai sužalotą ranką tuoj po įvykio nieko nei jam, nei R. P. nesakė, pretenzijų nereiškė, policija pas ją atvyko ir ją apžiūrėjo po geros valandos, per šį laiką nukentėjusioji ranką tyčia ar netyčia galėjo susižaloti pati, taip pat ranka galėjo būti sužalota atliekant buities ruošos darbus dar iki žodinio konflikto.

2.6. Teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai vertino 2022 m. gruodžio 27 d. specialisto išvados Nr. G 1812/2022(04) teiginius, jog poodinė kraujosruva nukentėjusiai galėjo būti padaryta tiek tiesioginio trauminio poveikio pasekoje kietu buku daiktu, tiek griuviminės traumos metu kontaktuojant su kietu buku paviršiumi. Teismo nuosprendyje ši išvada nepaneigta. Mano, kad eksperto išvada turėjo būti vertinama kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių jo parodymus.

2.7. Taip pat apeliantas skunde teigia, kad turi būti atmestos kaip visiškai nepagrįstos teismo nuosprendžio prielaidos apie tariamą jo streso būklę konflikto metu, dėl ko jis neva adekvačiai nesuvokė savo veiksmų, nes byloje nėra surinkta jokių tai patvirtinančių duomenų. Mano, kad teismas selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, prioritetą teikė nukentėjusiajai ir neatsižvelgė į jo parodymus, taigi, jo atžvilgiu teismas buvo neobjektyvus ir šališkas. Nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais - kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Tos pačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos kasacinio teismo praktikoje - visi prieštaravimai, prielaidos, abejonės, jei jų pašalinti neįmanoma, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (2015 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-339-303/2015). Nurodo, kad nors baudžiamajame procese kaltintojo pareiga yra surinkti tiek įrodymų ir tokios vertės, kad neliktų abejonės dėl kaltinamojo atliktų veiksmų ir jų vertinimo kaip nusikalstamų, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkta objektyvių, tiesioginių ir nepaneigiamų įrodymų ar duomenų, kurie patvirtintų jo kaltę dėl smurtavimo prieš nukentėjusiąją ir jos sužalojimo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pažeistas vienas iš pamatinių baudžiamojo proceso principų - nekaltumo prezumpcijos principas.

Šalies argumentai

2.8. Apeliantas teigia, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nesivadovavo bausmės paskirtimi, numatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje, o jam paskirta laisvės apribojimo bausmė nėra teisinga ir proporcinga nusikalstamai veikai (jei tokia būtų padaryta) ar kilusioms pasekmėms. Nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog konkrečioje baudžiamojoje byloje į bausmę reikėtų žiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę, atsižvelgti į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-942/2017). Teigia, kad net ir darant hipotetinę prielaidą, jog nukentėjusiajai nesunkus kūno sužalojimas buvo padarytas dėl jo veiksmų, paskirta bausmė yra ne tik nelogiška, bet ir neatitinka nusikalstamos veikos pavojingumo bei bausmės teisingumo principo. Teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, nevertino tos aplinkybės, jog nėra duomenų, kad jis būtų smurtavęs anksčiau ar būtų linkęs smurtauti. Nurodo, kad jis nė karto nebuvo teistas, turi šeimą, nuolatinį darbą, dirba pagal darbo sutartį, moka mokesčius valstybei. Nurodo, kad jo, kaip dažytojo, darbas yra fiziškai sunkus, darbe pervargsta, visą laiką turi dirbti su dažais, kitomis cheminėmis medžiagomis, kurios kenkia sveikatai. Nepanaikinus nuosprendžio, jis turėtų atidirbti 60 valandų visuomenei naudingo darbo, kurį turėtų dirbti savaitgaliais arba savo atostogų sąskaita, kas reiškia, jog tokia bausmė yra nehumaniška. Be to, teismas, nuosprendžiu įpareigodamas jį dalyvauti elgesio keitimo programoje, laiko jį asocialu ir degraduojančiu individu, neatsižvelgė į jo socialinius, šeimos ryšius, į tai, kad jis darbe yra charakterizuojamas teigiamai, neturi jokių žalingų įpročių, kolektyvas, šeima dėl jo elgesio jokių priekaištų neturi. Be to, yra principingas, nesitaiksto su negerovėmis ir netinkamu aplinkinių elgesiu, kas ne visiems yra priimtina. Nurodo, kad jo žmona dirba mokytoja mokykloje, šeimoje jie sutaria gerai, teisingai ir pilietiškai auklėja vaikus. Mano, kad įpareigojimas dalyvauti elgesio keitimo pragramoje būtų perteklinis.

2.9. Apibendrindamas skunde išdėstytus argumentus, apeliantas teigia, jog nuosprendis turi būti panaikintas, o jis turi būti išteisintas, civilinio ieškovo - Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 53,31 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti – R. P. išteisinti arba, teismui nusprendus, kad jo veikoje yra nusikaltimo sudėtis, jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Prokurorė teismo posėdyje prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. P. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį naikinamas ir byla nutraukiama esant pagrindui kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 327 straipsnio 2 punktas).

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. R. P. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teismo išvadas dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai konstatuota, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog nors pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, padarė išvadas dėl nuteistojo R. P. kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau išsamios įrodymų analizės neatliko, ištirtų įrodymų negretino tarpusavyje, nepateikė motyvuotų išvadų dėl įrodymų vertinimo, kodėl tiki vienais įrodymais, o kitus įrodymus atmeta, be to, atmesdamas nuteistojo versiją, jog nukentėjusioji pati susižalojo ranką, išvadas grindė prielaidomis, o ne byloje surinktais įrodymais. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Šis pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas ištaisytinas, iš naujo įvertinant byloje surinktus įrodymus ir pateikiant motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės.

9. Nagrinėjamoje byloje R. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis durimis tyčia prispaudė I. V. dešinę ranką, padarydamas dešiniame rieše poodinę kraujosruvą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas, nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

10. Nuteistasis R. P. pirmosios instancijos teisme kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepripažino, teigė, kad nukentėjusiajai durimis per ranką netrenkė nei tyčia, nei netyčia. Nuteistasis pripažino, kad įvykio metu jis buvo nuėjęs pas nukentėjusiąją jai išsakyti pastabą dėl keliamo triukšmo, pastabą išsakė pakeltu tonu, tuo metu nukentėjusioji, atidariusi duris, laikė jas už durų rankenos, bandydama duris užsidaryti, o jis čiupo už durų rankenos ir duris ranka laikė už durų krašto, nukentėjusiajai nepavykus užsidaryti durų, ji per žingsnį atsitraukė nuo durų, „maskatavosi“, sakė savo dukrai kviesti policiją. Taip pat nuteistasis parodė, kad, nukentėjusiajai išsakęs pastabą dėl keliamo triukšmo, paleido duris ir nuėjo į savo butą, todėl neįsivaizduoja, kaip nukentėjusiajai galėjo būti sužalota ranka, jei ji stovėjo per žingsnį nuo durų slenksčio. Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes apeliantas nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu R. P. parodė, kad 2022 m. gruodžio 24 d. iš nukentėjusiosios buto eilinį kartą nuo pat ryto sklido triukšmas, todėl nuėjo pas nukentėjusiąją duoti jai pastabą dėl triukšmo, nuėjus į antrą aukštą, buto duris atidarė nukentėjusioji, jis kaire ranka įsikibo į buto durų kraštą ir pakeltu balsu davė pastabą, kad nukentėjusioji nuramintų savo vaikus, kai nukentėjusioji dešine ranka norėjo uždaryti duris, jis neleido, taip tarp jų įvyko durų stumdymas, davęs pastabą, jis paleido duris ir nuėjo į namus, nematė, jog, jam paleidus duris, I. V. jomis būtų prisispaudusi ranką, nes būtų girdėjęs trinktelėjimo garsą, bet nieko panašaus nebuvo, kai jis paleido duris ir nulipo laiptais žemyn, nukentėjusioji pradėjo šaukti, kad iškvies policiją, jo sutuoktinė dar minėjo, kad I. V. buvo išlindusi į tarpdurį ir juos keikė (1 t., b. l. 109-110). Akistatos su nukentėjusiąja metu nuteistasis taip pat patvirtino savo parodymus, teigdamas, jog išsakė nukentėjusiajai pastabą dėl keliamo triukšmo, laikydamas nukentėjusiosios buto duris už durų krašto iš viršaus, tuo metu nukentėjusioji tampėsi prie durų, tada jis duris paprasčiausiai paleido (1 t., b. l. 78-79). Vertinant tokius nuteistojo parodymus, matyti, kad nors nuteistasis pripažino, jog jis buvo nuėjęs pas nukentėjusiąją išsakyti jai pastabą dėl jos vaikų keliamo triukšmo, tačiau nuteistasis, ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs, kad tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko durų stumdymas (nukentėjusioji, laikydama už durų rankenos, bandė duris uždaryti, o jis, kaire ranka įsikibęs į durų kraštą, jų uždaryti neleido) ir, kad išsakęs pastabą, jis duris „paprasčiausiai paleido“, pirmosios instancijos teisme jau tvirtino, kad, duris paleidęs, nuėjo į savo butą, todėl neįsivaizduoja, kaip nukentėjusiajai galėjo būti sužalota ranka, jei ji stovėjo per žingsnį nuo durų slenksčio. Toks nuteistojo parodymų nenuoseklumas dėl esminės įvykio aplinkybės vertinamas kaip jo siekis sušvelninti savo teisinę padėtį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės.

11. Nuteistojo parodymus patvirtina įvykį stebėjusios nuteistojo sutuoktinės R. P. parodymai. Ši liudytoja teisme teigė, kad praeitų metų gruodžio 24 d. apie pietus jos sutuoktinis staiga išėjo iš buto, ji išėjo jam iš paskos, išėjusi į laiptinę matė, kad jos vyras nuėjo į antrą aukštą pas nukentėjusiąją dėl keliamo triukšmo, ji buvo palipusi 3-4 laiptelius ir pro laiptų turėklus puikiai matė, kas vyksta antrame aukšte – matė, kad nukentėjusiosios buto durys buvo praviros, jos sutuoktinis dešine ranka laikė praviras duris už durų briaunos, pačios kaimynės nematė, girdėjo, kad R. P. priekaištavo dėl nuolatinio triukšmo, pasakęs, ką galvoja, jos vyras atitraukė ranką nuo durų ir nuėjo žemyn, palikdamas praviras duris. Liudytoja tvirtino, kad jos vyras durų netrenkė ir ji matė, kad po to, kai jos vyras laiptais nulipo žemyn, nukentėjusioji dešine ranka tvirtai laikėsi už durų rankenos ir šaukė, grasino, kad iškvies policiją, kad yra nepatenkinta ir t. t., po to užsidarė buto duris. Tuo tarpu apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. P. parodė, kad staiga jos sutuoktinis R. P. išėjo iš namų, ji nuėjo žiūrėti, kur jis eina, matė, kad sutuoktinis užlipo į antrą aukštą prie kaimynės, gyvenančios virš jų buto, ji, palipusi kelis laiptukus, stebėjo, kas vyksta antrame aukšte, matė, kad jos sutuoktinis stovėjo prie atidarytų kaimynės buto durų ir dešine ranka laikė įsikabinęs į buto duris maždaug ties viduriu, kaimynės tarpduryje nematė, girdėjo, kaip sutuoktinis pakeltu tonu reiškė nepasitenkinimą dėl kaimynės elgesio, po to matė, kaip jos sutuoktinis paleido duris ir nulipo žemyn. Liudytoja R. P. tikino, kad durys tiesiog buvo paleistos, jos vyras R. P. specialiai durimis netrenkė, jos vyrui nusileidus, ji girdėjo, kaip kaimynė išlindusi šaukė, kad iškvies policiją (1 t., b. l. 90-91). Nors liudytoja R. P. įvykio aplinkybes nurodė iš esmės vienodai, tačiau ikiteisminio tyrimo metu parodžiusi, kad jos vyras, paleidęs duris, nulipo laiptais žemyn, pirmosios instancijos teisme jau tvirtino, kad vyras atitraukė ranką nuo durų ir nuėjo žemyn, palikdamas praviras duris. Iš tokių liudytojos R. P. parodymų matyti, jog jos parodymai yra priderinti prie jos sutuoktinio – nuteistojo R. P. parodymų, kad jis durų nepaleido, nulipdamas laiptais, nukentėjusiosios buto duris paliko praviras ir dėl to nukentėjusiosios negalėjo sužaloti. Be to, vertinant liudytojos R. P. parodymus, būtina atsižvelgti į tai, jog liudytoja yra nuteistojo artima šeimos narė – sutuoktinė, ji apie įvykio aplinkybes buvo apklausta ne iš karto, t. y. ne įvykio dieną, o po įvykio praėjus beveik trims mėnesiams. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytoja R. P. yra suinteresuota bylos baigtimi ir jos duoti parodymai apie įvykio aplinkybes yra priderinti prie nuteistojo parodymų, taip siekiant padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl to teisėjų kolegija liudytojos R. P. parodymais tiki tiek, kiek jie sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais.

12. Bylos medžiaga rodo, jog nuteistojo R. P. paaiškinimus ir liudytojos R. P. parodymus paneigia nukentėjusiosios I. V. parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai.

13. Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2022 m. gruodžio 24 d. apie 11.50 val. išgirdo stiprų beldimą į savo buto duris, atidariusi duris, pamatė, kad stovi kaimynas R. P., kuris, stovėdamas laiptinėje, šaukė, rėkė, įžeidinėjo, ją vadindamas „padla, sterva“, reikalavo susitvarkyti su savo vaikais, matė, kad ir kaimyno žmona stovėjo žemiau ant laiptų ir stebėjo. Nukentėjusioji parodė, kad ji duris laikė ir traukė į save, o kaimynas duris traukė į save, bet ji, neišgalėdama uždaryti durų, paleido durų rankeną, savo dešinę ranką buvo atrėmusi ant durų staktos, sukosi į savo dukrą, sakydama iškviesti policiją, tuo metu R. P. stipriai stūmė duris ir jai durimis trenkė per dešinę ranką ties riešu, taip jai sukėlė fizinį skausmą, kurį vertina 7-8 balais, bei dėl to atsirado mėlynė. Kaip teigė nukentėjusioji, tada ji greitai užsirakino buto duris ir paskambino policijai, atvykusiems pareigūnams papasakojo, kas nutiko, jie nufotografavo jos ranką, po to ji nuvyko į gydymo įstaigą ir į policiją parašyti pareiškimo.

14. Tokias pačias įvykio aplinkybes, jog R. P., pastūmęs laikytas jos buto duris, jomis stipriai prispaudė jos dešinį riešą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, nukentėjusioji nurodė apklausiama ne tik ikiteisminio tyrimo metu – pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 9-12), bet ir akistatos su nuteistuoju metu (1 t., b. l. 78-79).

15. Netikėti nukentėjusiosios I. V. parodymais, duotais davus priesaiką teisme, bei jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys.

16. Tokias pačias aplinkybes, kad R. P. durimis jai sužalojo ranką, nukentėjusioji nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams bei medikams apžiūros metu. Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas R. Š. parodė, kad buvo gautas moters pranešimas, nuvykus į įvykio vietą, moteris buvo išsigandusi, verkė, trumpai paaiškino įvykio aplinkybes, jog atėjęs kaimynas buvo agresyvus, plūdosi necenzūriniais žodžiais ir tyčia durimis prispaudė jai ranką. Kaip teigė liudytojas, apžiūrėję moters ranką, matė patinimą, kuris bendraujant vis didėjo ir ryškėjo, moteris skundėsi skausmu, todėl jis moteriai pasiūlė kreiptis į gydymo įstaigą. Liudytojas taip pat parodė, kad bendravo ir su vyru, gyvenančiu aukštu žemiau nei moteris, vyras buvo nusiteikęs agresyviai, konfliktiškai, aiškino, jog konfliktas kilo dėl vaikų keliamo triukšmo, bet jis nieko nepadarė. Tokias pat nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes liudytojas R. Š. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 86-87). Liudytojo R. Š. parodymus patvirtina ir 2022 m. gruodžio 24 d. jo rašytame tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys (1 t., b. l. 32) bei į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų „Body“ kameromis darytų vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 29-30). Šiuo atveju pažymėtina, kad pats nuteistasis neneigia, jog jis iš karto po įvykio bendravo su atvykusiu policijos pareigūnu, kuris buvo apklaustas liudytoju, t. y. R. Š.. Įvertinusi tai, kad liudytojo R. Š. parodymai yra vienodi, jis parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad liudytojas anksčiau būtų pažįstamas su nuteistuoju, su juo turėjęs piktumų, nesutarimų, dėl ko nuteistąjį galėtų apkalbėti, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuosekliais liudytojo R. Š. parodymais.

17. Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, jog aplinkybę, kad R. P. durimis sužalojo nukentėjusiajai ranką, I. V. nurodė ir medikams apžiūros metu. VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės 2022 m. gruodžio 24 d. gydytojo įraše nurodyta, jog I. V. atvyko 2022 m. gruodžio 24 d. 14.06 val., nurodyta, kad traumą ji patyrė smurto metu, kai kaimynas durimis privėrė dešinę ranką. Gydytojo įraše taip pat nurodyta, jog objektyvi būklė: dešinio riešo srityje ties stipinkaulio yline atauga stebima hematoma, palpuojant skausminga, judesiai per dešinio riešo sąnarį riboti, skausmingi (1 t., b. l. 18). Nukentėjusiosios sužalojimo faktą patvirtina ir nukentėjusio asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys - apžiūrint nukentėjusios dešinės rankos riešą, ties stipinkaulio yline atauga matosi apie 2,5 cm nubrozdinimas, vieta aplink nubrozdinimą patinusi, palpuojant skausminga (1 t., b. l. 34-39) bei teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyti duomenys. Specialisto išvadoje Nr. G 1812/2022(04), duotoje remiantis nukentėjusiosios medicininiais duomenimis bei apžiūrėjus pačią nukentėjusiąją, nurodyta, jog I. V. dešinio riešo nugariniame priekiniame paviršiuje yra 4,5 x 2,5 cm netaisyklingos formos melsva, žalsvu atspalviu poodinė kraujosruva, kuri galėjo būti padaryta užduotyje nurodytu laiku, sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesiogiai paveikus kietu buku daiktu, tiek griuviminės traumos metu kontaktuojant su kietu buku paviršiumi, sužalojimas galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu, sužalojimas traktuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 45). Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajai I. V. sužalojimas galėjo būti padarytas ir griuviminės traumos metu kontaktuojant su kietu buku paviršiumi, ir dėl to apeliantas mano, jog nukentėjusioji sužalojimą galėjo pasidaryti pati, tačiau specialisto išvada patvirtina tik faktą, kad nukentėjusiosios ranka buvo sužalota ir sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. Be to, pati nukentėjusioji I. V. kategoriškai nurodė, kad sužalojimas rankoje jai buvo padarytas tuo metu, kai nuteistasis trenkė durimis, tokias sužalojimo aplinkybes nukentėjusioji nuosekliai nurodė ne tik vykusių apklausų metu, bet ir atvykusiems policijos pareigūnams, jos kūno apžiūrų metu medikams, be to, tokius I. V. parodymus patvirtina ir byloje surinkti įrodymai. Nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusioji sužalojimą galėjo pasidaryti pati kitu laiku ir kitu būdu, nuteistojo versija, kad nukentėjusioji susižalojo pati, yra vertinama kaip deklaratyvi, kurios nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys, iškelta siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

18. Įvertinus tai, jog nukentėjusioji viso proceso metu vienodai aiškino jos sužalojimo atsiradimo aplinkybes, o tokius parodymus patvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai, daroma išvada, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, duoti davus priesaiką teisme, netikėti jais nėra pagrindo. Taigi, nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai ir juos patvirtinantys liudytojo R. Š. parodymai bei rašytiniai bylos įrodymai patvirtina nuteistojo R. P. kaltę sužalojus nukentėjusiąją.

19. Kaip jau minėta, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tyčine kaltės forma. Nuteistasis R. P. teigia, kad jis nukentėjusiosios rankos nei tyčia, nei netyčia durimis nesužalojo, nes, patraukęs nuo durų ranką, kuria laikėsi už durų krašto, nulipo laiptais žemyn, negirdėjo durų trinktelėjimo. Tačiau tokius nuteistojo R. P. paaiškinimus paneigia byloje surinkti įrodymai. Pirmiausia, pažymėtina tai, jog nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad jis nukentėjusiajai neleido uždaryti durų, laikė jas už durų krašto, o jas paleidęs nulipo laiptais. Tokie nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai sutampa su nukentėjusiosios I. V. parodymais. Taigi, remiantis nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais paaiškinimais, akivaizdu, jog nuteistasis matė, kad nukentėjusioji stovėjo prie durų, todėl, paleisdamas duris, turėjo ir galėjo suprasti, jog savo veiksmais, t. y. paleisdamas duris, kai prie jų stovi nukentėjusoji, gali ją sužaloti. Nuteistasis teigė, kad nukentėjusiosios nesužalojo, nes negirdėjo trinktelėjimo durimis. Tačiau tai, kad nuteistasis negirdėjo uždaromų durų garso, nepaneigia nukentėjusiosios parodymų, jog ranka jai buvo sužalota durimis, ir patvirtina, kad sužalojimas buvo padarytas durims atsitrenkiant į nukentėjusiosios ranką. Be to, tiek nuteistasis, tiek liudytoja R. P. parodė girdėję, jog po to, kai nuteistasis iš antro aukšto nulipo į pirmą aukštą, nukentėjusioji sakė iškviesianti policiją. Kas leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis R. P., paleisdamas laikytas duris ir nulipdamas laiptais, suprato, kad jo veiksmai sukėlė pasekmes, dėl kurių nukentėjusioji kreipėsi į teisėsaugos instituciją.

20. Visuma paminėtų įrodymų (nukentėjusiosios I. V., liudytojo R. Š. parodymai, specialisto išvadoje, „Body” kameromis darytų vaizdo įrašų apžiūros, nukentėjusio asmens apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys) patvirtina, kad nuteistasis, konflikto su nukentėjusiąja I. V. metu, matydamas ir žinodamas, jog nukentėjusioji stovi arti prie durų, tyčia paleisdamas duris, sužalojo nukentėjusiosios dešinę ranką, taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, tarp nuteistojo R. P. veiksmų ir nukentėjusiajai padaryto sužalojimo yra priežastinis ryšys. Šią veiką nuteistasis R. P. padarė veikdamas netiesiogine tyčia, suvokdamas savo veikos pavojingumą, t. y. matydamas, kad nukentėjusioji stovi prie durų, nepaisydamas to, paleido duris, dėl ko durys trenkė nukentėjusiajai per ranką, t. y. numatė, kad dėl jo veikimo (durų paleidimo) gali atsirasti padariniai ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems kilti.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti įrodymai papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo R. P. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Tad išteisinti nuteistąjį R. P. dėl jam inkriminuotos veikos, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas nuteistąjį R. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

22. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010), todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime. Todėl, teismas, vertindamas kaltininko atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, kiekvienu atveju privalo įvertinti realų padarytos veikos pavojingumą. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.).

23. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.). Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

24. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, kasacinio teismo praktika fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo kategorijos bylose rodo, jog besitęsiantys asmenų konfliktai, kurių metu yra pavartojamas smurtas, nebūtinai sąlygoja padidėjusį nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat būtinumą bei tikslingumą kaltininką už padarytą veiką patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017 ir kt.). Be to, aukštesnės instancijos teismai pažymi, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant ilgalaikiams konfliktiniams santykiams, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant klausimą dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-244-417/2019). Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

25. Iš bylos matyti, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo įvykio dieną įvyko konfliktas dėl nukentėjusiosios vaikų keliamo triukšmo, matyti ir tai, jog tarp nukentėjusiosios ir apelianto konfliktai tęsiasi jau kelerius metus (tai patvirtino ne tik pati nukentėjusioji ir apeliantas, bet ir liudytoja R. P.). Iš pažymos apie apelianto ankstesnius baustumus matyti, kad jis per paskutinius penkerius metus administracine tvarka buvo baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, už viešosios rimties trikdymą bei už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą (1 t., b. l. 123-126). Nors iš šios pažymos matyti, kad R. P. buvo baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalį, t. y. už tai, kad viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais apšaukė nukentėjusiosios dukterį K. S., rodė jai nepadorų gestą, tačiau apeliantas už nusižengimus nukentėjusiosios I. V. atžvilgiu nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Šie duomenys rodo, kad ankstesni apelianto ir nukentėjusiosios konfliktai baigdavosi apsižodžiavimais, nesukeliant nei vienai konflikto pusei rimtų pasekmių. Nagrinėtinu atveju nustatyta, kad fizinis smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu ir buvo panaudotas būtent žodinio konflikto metu, tačiau paminėtina, kad fizinio smurto panaudojimas nebuvo savitikslė nusikalstama veika. Šiuo atveju R. P. veiksmai nors iš pradžių ir buvo nukreipti į santykių aiškinimąsi su nukentėjusiąja dėl jos vaikų keliamo triukšmo, tačiau vėliau jie peraugo į fizinio smurto panaudojimą nukentėjusiosios atžvilgiu. Taigi, nekyla abejonių, kad nuteistasis R. P. šiuo nagrinėjamu atveju pasirinko netinkamą kilusios konfliktinės situacijos sprendimo būdą, R. P. veiksmai buvo spontaniški, trumpalaikiai ir neintensyvūs, atlikti veikiant netiesiogine tyčia.

26. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes apie įvykio dieną kilusią konfliktinę situaciją dėl keliamo triukšmo, tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (poodinė kraujosruva dešinės rankos rieše), įvertinus sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį, tai, kad sužalojimas padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje, atkreipiant dėmesį į tai, jog nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli (nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, nors fizinio skausmo sukėlimas šioje byloje kaltinamajam inkriminuotas nebuvo, tačiau pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba, kaip matyti, dėl padaryto sužalojimo liekamųjų reiškinių nėra, nebuvo reikalingas ilgalaikis gydymas ar specialistų konsultacijos), nukentėjusioji civilinio ieškinio dėl padarytos žalos atlyginimo nereiškė. Be to, apeliantas anksčiau nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, yra neteistas. Dėl to tokia R. P. veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis, būtų tikslinga kaltininką už padarytą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Taigi, nors R. P. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad už jos padarymą būtų tikslinga taikyti baudžiamąją atsakomybę, todėl apeliantas nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Paminėtina, kad analogišką praktiką formuoja ir kiti Lietuvos Respublikos teismai (Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-540-309/2013, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-79-92/2014, Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-822-593/2018, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-184-462/2019, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-244-417/2019, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-289-282/2019, Šiaulių apygardos teismo 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-87-616/2023 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, įvertinus nusikaltimo pobūdį ir kitus byloje surinktus duomenis, tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog po byloje tirto įvykio būtų buvę naujų apelianto konfliktų su nukentėjusiąja, įvertinusi R. P. charakterizuojančius duomenis, kriminalinės praeities nebuvimą, daro išvadą, kad jau pats baudžiamasis procesas turėjo auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį apeliantui R. P., todėl baudžiamojo poveikio priemonės neskiria.

28. Civilinis ieškovas – Šiaulių teritorinė ligonių kasa buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 53,31 Eur turtinės žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo už nukentėjusiajai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (1 t., b. l. 50-54), kurį pirmosios instancijos teismas patenkino visiškai, priteisdamas šią sumą iš apelianto civilinio ieškovo naudai.

29. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodoma, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021). Pažymėtina, kad R. P.smurtinio pobūdžio veiksmai yra įrodyti, nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai buvo padarytas būtent šio asmens. Nustačius, kad nukentėjusiajai I. V. nežymus sveikatos sutrikdymas dėl dešiniame rieše padarytos poodinės kraujosruvos buvo padarytas tyčiniais R. P. veiksmais, įvertinus tai, jog civilinio ieškovo pateikti dokumentai patvirtina, kad civilinis ieškovas patyrė išlaidų, susidariusių už nukentėjusiajai suteiktas medicinines paslaugas, todėl daroma išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo patenkintas civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo ir iš R. P. priteista 53,31 Eur suma civilinio ieškovo naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kolegija,

nusprendžia:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio dalį dėl R. P. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį.

Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsnį, R. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Kitą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Ilona JakubėnienėZigmas KavaliauskasNerijus Masiulis