Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. Š. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė – aštuoni (8) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais ir nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaičiuotas laikinojo sulaikymo laikas – viena laisvės atėmimo diena (nuo 2018 m. rugsėjo 22 d. 12 val. 40 min. iki 2018 m. rugsėjo 23 d. 11 val. 49 min.), ją prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomoji priemonė panaikintina.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. K. Š. nuteista už tai, kad 2018 m. rugsėjo 22 d., apie 11.50 val., buto (duomenys neskeltbini), tarpduryje, tyčia sugriebė viena ranka brolio sugyventinei nukentėjusiajai A. S. už plaukų ir tempė ne mažiau kaip tris kartus, po to abiem rankomis sugriebė nukentėjusiajai už plaukų ir tempė ne mažiau kaip du kartus bei nagais įbrėžė A. S. kaktos kairėje pusėje ir kakle. Tokiais smurtiniais veiksmais K. Š. sukėlė nukentėjusiajai A. S. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl K. Š. kaltės. Vien tai, kad nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o K. Š. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad K. Š. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

6. Nesutikdami su priimtu nuosprendžiu, nuteistoji ir jos gynėjas ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitiktį ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistosios kaltumo nekyla. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, įtariamosios parodymus ir kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistosios K. Š. kaltumui nustatyti.

7. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Minimo straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir su jais susijusių pagrįstų išvadų darymas yra nuosprendį priimančio teismo prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie gauti teisėtu būdu, laikytini įrodymais ir ar jie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Aptartos BPK normos atskleidžia išskirtinę teismo kompetenciją daryti išvadas, kurie bylos duomenys atitinka visas įstatymų nuostatas ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Taigi pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Be to, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).

9. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistoji K. Š. ir jos gynėjas O. Martinkus nesutinka dėl K. Š. nuteisimo už fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajai A. S.. Nors nuteistoji teigia, kad galėjo sužaloti nukentėjusiąją, tačiau teigia, kad ji tai padarė gindamasi, nes pati nukentėjusioji A. S. ją užpuolė pirma. Tačiau byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad K. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

9.1. Kaip matyti iš 2018 m. rugsėjo 22 d. protokolo-pareiškimo, liudytojo apklausos protokolų, nukentėjusioji A. S. nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 20 d., apie 11 val. 50 min., į jos gyvenamąją vietą atėjo jos sugyventinio A. Š. motina G. Š. ir sugyventinio sesuo K. Š., kurios buvo agresyviai nusiteikusios, skambino į duris, tačiau nukentėjusioji su sugyventiniu nusprendė tų durų neatidaryti. Kadangi atėjusios moterys įkyriai į duris skambino apie 10 minučių, nukentėjusioji nuėjo jų atidaryti, tačiau tik atidarius duris K. Š. pradėjo veržtis į butą, bandydama patraukti nukentėjusiąją nuo durų, stūmė nukentėjusiąją vieną kartą, dėl to nukentėjusioji gindamasi taip pat stūmė K. Š. nuo buto durų, po to K. Š. griebė nukentėjusiajai už plaukų ir smarkiai juos tempė, nagais apibraižė veidą, dėl to nukentėjusioji juto fizinį skausmą (t. 1, b. l. 1–2, 31–36). Šias aplinkybes nukentėjusioji patvirtino ir akistatos su nuteistąja K. Š. metu (t. 1, b. l. 41–42.), taip pat ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 5–7). Pažymėtina, kad nors liudytojas A. Š. ir nematė paties įvykio, kai nukentėjusiajai A. S. buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau jis apklaustas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad G. Š. ir K. Š. 2018 m. rugsėjo 22 d. atvyko agresyviai nusiteikusios, todėl jie nusprendė neatidaryti durų. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad konfliktai tarp nukentėjusiosios ir G. Š. bei K. Š. kyla jau seniai, nes G. Š. ir K. Š. nemėgsta nukentėjusiosios (t. 2., b. l. 51–52). Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais parodymais pripažindamas K. Š. kalta. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai L. V. (M.) ir P. B., kurie nors paties įvykio ir nematė, tačiau patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą juos pasitiko G. Š. su K. Š., kurios aiškino, kad norėjo pasikalbėti su A. S., tačiau nuėjus į A. Š. ir A. S. nuomojamą butą, G. Š. su K. Š. veržėsi į butą, nors šiame bute buvo nepageidaujamos, kadangi buvo konfliktiškos, agresyviai nusiteikusios (t. 1, b. l. 57–58, 67–68, t. 2, b. l. 7–9). Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiosios A. S. parodymais, nes jie neatitiko realios tikrovės, tačiau nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kitų minėtų liudytojų parodymai bei byloje esanti vaizdo medžiaga.

9.2. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis tik nukentėjusiosios parodymais, nes iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuosprendis priimtas remiantis išklausius teisme nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, įvertinus visą byloje esančią medžiagą. Nuteistosios ir jos gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo atmetė nuteistosios ir liudytojos G. Š. parodymus, o pripažindamas ją kalta rėmėsi tik nukentėjusiosios ir liudytojų policijos pareigūnų, kurie nagrinėjamo įvykio net nematė, parodymais. Iš tokių skundo argumentų matyti, kad nuteistoji prašo remtis tik su ja susijusio asmens parodymais ir juos vienintelius laiko teisingais. Tačiau pažymėtina, kad tiek nuteistosios, tiek nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais būdais, taikomais vertinant subjektyviosios kilmės duomenų patikimumą. Vertinant atskirų įrodymų šaltinių patikimumą ir savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į asmens santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą. Tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymai yra vertinami pagal įrodymų viseto kontekstą, lyginami su kitais byloje surinktais duomenimis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiosios A. S., liudytojų A. Š., L. V. (M.), P. B. parodymais, kuriuos patvirtina kita bylos medžiaga, o apeliantės nurodytos liudytojos G. Š. parodymai neatitinka kitos bylos medžiagos.

9.3. Nors nuteistoji viso proceso metu neigė savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė jos parodymais, nes jie yra nenuoseklūs, prieštarauja kitai byloje surinktai ir jau ištirtai medžiagai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nenustatė itin svarbios aplinkybės apie tai, kad nukentėjusioji buto duris atidarė ne vieną kartą, t. y. nuteistosios teigimu, pirmą kartą A. S. atidariusi duris apspjovė nuteistąją ir liudytoją G. Š.. Tačiau pažymėtina, kad tokią versiją K. Š. iškėlė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors ikiteisminio tyrimo metu ji buvo apklausta iš karto po įvykio. Iš pirmosios K. Š. apklausos matyti, kad ji nurodė, kad įvykio dieną ji kartu su mama G. Š. atėjo pas brolį A. Š. ir jo sugyventinę A. S., skambino į duris, tačiau durų niekas neatidarė. Po kiek laiko duris atidarė A. S., kuri rankoje turėjo telefoną, ir pasakė, kad duoda penkias minutes. K. Š. nurodė, kad A. S. rodė įvairias grimasas, bandė provokuoti K. Š., po to stūmė K. Š., todėl ji gindamasi pastūmė A. S., po to A. S. sudavė K. Š. į veidą, todėl K. Š. taip pat sudavė A. S. į veidą, po to A. S. jai dar kartą sudavė į veidą, jos buvo įsikibusios viena kitai į plaukus. Konflikto metu jos mama G. Š. buvo šalia ir šaukė, kad kas nors ateitų gelbėti, dėl to atėjo jos brolis A. Š. ir jas išskyrė t. 1 , b. l. 103–104). Taigi, kaip matyti iš šios K. Š. apklausos, ji nenurodo tokios aplinkybės, kad konfliktas įvyko tuomet, kai A. S. antrą kartą atidarė duris, ir nieko neužsimena apie tai, kad pirmą kartą atidariusi duris A. S. apspjovė K. Š. ir G. Š., nors akivaizdu, kad tokią svarbią aplinkybę, kuri turėjo įtakos kilusiam konfliktui, K. Š. turėjo ir galėjo nurodyti jau pirmoje apklausoje. Pažymėtina, kad K. Š. buvo apklausta ir akistatos su nukentėjusiąja A. S. metu, tačiau šio veiksmo metu ji atsisakė duoti parodymus, nors akivaizdu, kad jos pirmosios apklausos metu duoti parodymai prieštaravo nukentėjusiosios A. S. parodymams (t. 1, b. l. 41–42). Be to, kartu su K. Š. buvusi jos mama G. Š. pirmos apklausos metu, kai buvo apklausta tą pačią įvykio dieną, taip pat nenurodė tokių aplinkybių, kad pirmą kartą atidariusi duris A. S. apspjovė K. Š. ir G. Š., ir tada uždarė duris, o konfliktas kilo tik antrą kartą A. S. atidarius duris (t. 1, b. l. 73–74). Pažymėtina, kad asmenų parodymai iš karto po įvykio geriau atspindi įvykio situaciją, nes nuo įvykio praėjus nedaug laiko yra lengviau atsiminti visas aplinkybes bei tiksliai jas nurodyti, be to, yra mažiau galimybių suderinti parodymus. Todėl akivaizdu, kad nuteistosios K. Š. ir liudytojos G. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atspindi tikrąją įvykio situaciją, duodamos parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jos nieko neužsiminė, kad A. S. pirmą kartą atidariusi duris jas apspjovė, ir tik A. S. antrą kartą atidarius duris kilo konfliktas ir grumtynės, nors vertinant įvykio situaciją, natūralu, kad jeigu A. S. tikrai buvo atlikusi tokius veiksmus, t. y. atidariusi duris apspjovė K. Š. ir G. Š. ir iš karto uždarė duris, todėl supykusios K. Š. ir G. Š. toliau skambino į buto duris, tiek nuteistoji K. Š., tiek G. Š. šias aplinkybes būtų nurodžiusios pirmųjų apklausų metų, kurios buvo atliktos iš karto po įvykio. Šiuo atveju tokią versiją K. Š. ir G. Š. pateikė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tiek nuteistosios K. Š., tiek liudytojos G. Š., kuri yra nuteistosios mama, parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys kitai bylos medžiagai, todėl pagrįstai padarė išvadą, kad tokiais parodymais K. Š. siekia pateisinti savo neteisėtus veiksmus ir išvengti baudžiamosios atsakomybės.

9.4. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad teismas neatskleidė konflikto esmės, nesigilino į aplinkybes, kad G. Š. buvo paskolinusi pinigų savo sūnui A. Š., kuris gyvena kartu su A. S., todėl pagrįstai turėjo teisę reikšti turtines pretenzijas savo sūnui. Tačiau akivaizdu, kad tarp G. Š. ir A. Š. dėl paskolintų pinigų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, A. Š. neneigia, kad yra pasiskolinęs pinigų iš savo motinos G. Š., todėl G. Š., norėdama reikšti pretenzijas sūnui G. Š. dėl paskolintų pinigų, turi tai daryti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiuo atveju G. Š. kartu su K. Š. atvykus pas A. Š. ir jo sugyventinę konfliktas kilo ne dėl paskolintų pinigų, o dėl to, kad A. Š. su A. S. nenorėjo bendrauti su K. Š. ir G. Š., t. y. ilgą laiką neatidarė durų. Be to, aplinkybę, kad G. Š. ir K. Š. atvyko ne pas Š., o pas A. S., patvirtina pačios K. Š. paaiškinimai, kuriuos ji davė iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams, t. y. policijos pareigūnams pati K. Š. nurodė, kad atvyko todėl, nes norėjo pasišnekėti su A. S. (t. 1, b. l. 22). Be to, BK 140 straipsnio nėra numatytas tikslas kaip pagrindinis šios nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl tikslai ir motyvai paprastai gali rodyti tiesioginę tyčią bei turėti įtakos kaltinamajam skiriant bausmę, bet ne veikos kvalifikavimui.

9.5. Skunde didelis dėmesys skiriamas aplinkybei, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo ištirti K. Š. akiniai, kurie nukrito konflikto metu, kuriuos, pasak nuteistosios ir jos gynėjo, apspjovė A. S. pirmą kartą atidariusi duris. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. neneigia apspjovusi nuteistąją K. Š. ir su ja kartu buvusią liudytoją G. Š., tačiau teigia tai padariusi po konflikto. Pažymėtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad kontaktas tarp A. S. ir K. Š. buvo, todėl biologinių pėdsakų galėjo atsirasti ir ant K. Š. akinių. Be to, pati A. S. neneigia, kad apspjovė K. Š., todėl A. S. biologiniai pėdsakai galėjo papulti net ir ant nukritusių K. Š. akinių, todėl ši aplinkybė negalėtų patvirtinti K. Š. parodymų apie tai, kad A. S. K. Š. ir G. Š. apspjovė iš karto atidariusi duris.

10. Nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos G. A. veiksmų, nors akivaizdu, kad ši tyrėja liudininkus apklausinėjo formaliai, jos surašytuose protokoluose kartojasi netgi tos pačios klaidos. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų matyti, kad teismas ėmėsi priemonių išsiaiškinti šiuos nuteistosios gynėjo nurodytus faktus, apklausė tyrėją G. A. ir nustatė, kad ši tyrėja ikiteisminį tyrimą atliko tinkamai.

10.1. Asmenų duotų parodymų fiksavimas apklausos protokole ne pagal jų parodymus apklausos metu, o perrašant ar kitaip atsižvelgiant į ankstesnius apklausiamų asmenų parodymus pažeidžia BPK 179, 188, 189 straipsnių reikalavimus, todėl tokie parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kur yra teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų L. V. (M.) ir P. B. parodymai negali būti pripažinti tinkamais, nes jie tiesiog buvo perkelti. Remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad liudytojų L. V. (M.) ir P. B. liudytojų apklausos protokolai yra pastarųjų pasirašyti (t. 1, b. l. 57–58, 67–68), juos nurodomos analogiškos aplinkybės, nes abu šie liudytojai atvyko į įvykio vietą dėl vieno ir to paties įvykio, todėl natūralu, kad šių asmenų parodymai sutampa. Be to, kiekvienas jų savo ranka užrašė ir tokiu būdu patvirtino, kad jų nurodytos aplinkybės ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo užfiksuotos teisingai. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, tyrėja D. A. taip pat parodė, kad apklausiant liudytojus, kiekvieną kartą yra spausdinamas naujas protokolas, kurį vėliau asmuo perskaito ir pats pasirašo. D. A. patvirtino, kad liudytojus ji apklausinėjo pati, parodymų nekopijavo, pripažino, kad galėjo padaryti gramatinių klaidų (t. 2, b. l. 39–40).

10.2. Kolegijos nuomone, tokiu atveju, jeigu kelių asmenų parodymai iš esmės nesikeičia, iš ankstesnių apklausų būna įterpiamos atskiros pastraipos, tačiau tai nereiškia, jog yra „aklai“ nukopijuojamas visas ankstesnės asmens apklausos tekstas. Įvertinus tai, kad minėtų liudytojų L. V. (M.) ir P. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo patikrinti pirmosios instancijos teisme, jie patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl teismas neturi jokio pagrindo abejoti šio įrodymų šaltinio teisėtumu. Vien tai, kad surašydama parodymus tyrėja padarė gramatinių klaidų, nereiškia, kad liudytojų L. V. (M.) ir P. B. parodymai, kurie buvo patikrinti pirmosios instancijos teisme, yra nepatikimi.

11. Įvertinus anksčiau išdėstytus argumentus daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad K. Š. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl K. Š. kaltės bei jos veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dal. Apylinkės teismas pagrįstai ir motyvuotai įvertino visas bylos aplinkybes, įrodymus, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus ir teisėjų kolegijai patikrinus visą bylos medžiagą nėra pagrindo nesutikti su apylinkės teismo motyvais, jog šiuo nagrinėjamu atveju yra surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad būtent nuteistoji griebė nukentėjusiajai A. S. už plaukų ir juos tempdama sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

12. Nuteistoji ir jos gynėjas tiek apeliaciniame skunde, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nurodo, kad nuosprendyje nurodytus veiksmus K. Š. atliko, nes gynėsi nuo A. S., kuri pirma užpuolė K. Š.. Tačiau tokiems argumentams nėra pagrindo pritarti, nes iš bylos medžiagos matyti, kad būtent K. Š. su G. Š. atėjo agresyviai nusiteikusios, ilgai skambino į A. Š. ir A. S. nuomojamo buto duris, kol A. S. jas atidarė. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusioji A. S., tiek liudytojas A. Š. patvirtino, kad jie neatidarė durų G. Š. ir K. Š. būtent todėl, kad žinojo, jog pastarosios yra konfliktiškos ir su jomis konfliktai tęsėsi jau kiek laiko. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris yra realus, akivaizdus, besiginančio asmens veiksmais žala padaroma besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos. Nagrinėjamu atveju atmetamas skundo argumentas dėl būtinosios ginties, kadangi šiuo atveju nebuvo nustatytas realus pavojus nuteistajai, kad būtų galimybė nustatyti būtinąją gintį, nes šiuo atveju A. S., pastumdama K. Š., būtent bandė apginti save ir savo būstą, į kurį veržėsi K. Š.. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad policijos pareigūnams atvyktus į įvykio vietą K. Š. ir G. Š. buvo agresyviai nusiteikusios, net ir esant policijos pareigūnams bandė brautis į butą. Be to, tiek K. Š., tiek G. Š. nurodomos įvykio aplinkybės neatitinka nuoseklios įvykio sekos ir užfiksuotų aplinkybių, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo teigti, kad K. Š. buvo kilusi reali grėsmė.

13. Baudžiamoji byla nutrauktina dėl veikos mažareikšmiškumo

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes bei atsižvelgusi į tai, jog nors formaliai K. Š. veika turi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, tačiau, kolegijos vertinimu, dėl mažareikšmiškumo nėra pavojinga, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atleisti K. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 37 straipsnį.

15. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

16. Pažymėtina, jog atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

17. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinė žala kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog kasacinio teismo praktika fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo kategorijos bylose rodo, jog besitęsiantys asmenų konfliktai, kurių metu yra pavartojamas smurtas, nebūtinai sąlygoja padidėjusį nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat būtinumą bei tikslingumą kaltininką už padarytą veiką patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017 ir kt.). Dėl nagrinėjamos bylos konteksto pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant ilgalaikiams konfliktiniams santykiams, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant klausimą dėl nusikalstamos veikos pavojingumo.

18. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai A. S. buvo sukeltas fizinis skausmas. Pati A. S. nurodė, kad jai buvo sukeltas momentinis fizinis skausmas, šiek tiek paraudo kaklas. Pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019). Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji po jai sukelto fizinio skausmo į medikus nesikreipė, jokie sužalojimai jai nebuvo nustatyti, civilinio ieškinio nukentėjusioji nereiškė, todėl darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

19. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413-895/2016). Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju tarp A. S. ir K. Š. bei G. Š., kaip minėta, jau ilgą laiką yra įtempti bei konfliktiški santykiai, šios aplinkybės neginčija nei nuteistoji, nei nukentėjusioji. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog K. Š., tyčia tempdama A. S. už plaukų, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokiems K. Š. veiksmams didelę reikšmę turėjo tarp jos ir nukentėjusiosios įsivyravę konfliktiški santykiai. Taigi nustatytos K. Š. padarytos veikos aplinkybės leidžia teigti, kad nors jos veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, yra pagrindas pripažinti jos veiką mažareikšme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje aplinkybės leidžia teigti, kad K. Š. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Todėl K. Š. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

20. Vadovaujantis išdėstytais motyvais skundžiamas Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. birželio 25 d. nuosprendis, kuriuo K. Š. nuteista dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, naikintinas. Vadovaujantis BK 37 straipsniu K. Š. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutrauktina (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. birželio 25 d. nuosprendį dėl K. Š. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis BK 37 straipsniu, K. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, – CD laikmeną su vaizdo įrašu, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.