Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-289-282/2019

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-12-05
Bylos Nr.: 1A-289-282/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-27162-2018-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Rezultatas: Nuosprendis:panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą BPK 327 str. 2 punkte numatytais pagrindais

Teisėjai: Boleslovas Kalainis, Vidmantas Mylė, Virginija Žindulienė
Nuteistasis: S. N.
Nukentėjusysis: L. G.
Advokatai: Daiva Balčiūnienė

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-289-282/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27162-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.6.2.; 1.2.4.6.1.; 2.1.2.12.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.1.14.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.2.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.7.; 2.4.9. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 5 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Boleslovo Kalainio ir Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorei Elonai Korostinai,nuteistojo gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo S. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, jeigu tai nėra susiję su darbu.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš S. N. priteista 450 Eur nukentėjusiajam L. G. neturtinei žalai atlyginti.

Iš S. N. priteista 1000 Eur L. G. jo patirtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. N. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai kad jis 2018 m. birželio 8 d., apie 16.20 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia, iš asmeninių paskatų, ranka paėmęs už kaklo smaugė L. G., po to pastarąjį pastūmė, to rezultate L. G. nugriuvo ant žemės, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam L. G. padarė odos nubrozdinimą dešiniajame rieše, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. N. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2019-08-09 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti arba bylą nutraukti dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Teigia, kad nuosprendis nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių.

2.1. Nurodo, kad jis buvo kaltinamas ir teismui perduotas teisti dėl to, kad L. G. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, bylą nagrinėjant teisme Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnyje numatyta tvarka kaltinimas nebuvo pakeistas, tačiau iš nuosprendžio motyvų matyti, kad jis yra nuteistas ne tik dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, bet ir dėl fizinio skausmo sukėlimo L. G.. Išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismas padarė remdamasis nukentėjusiojo parodymais, medicininiais dokumentais užfiksuotomis ant nukentėjusiojo kūno likusiomis žymėmis. Taigi, teismas nuosprendžiu pasunkino jo teisinę padėtį ir pažeidė jo teisę į gynybą, nes nuosprendžiu jį kaltu pripažino dėl veikos – fizinio skausmo sukėlimo, kuri jam nebuvo inkriminuota. Dėl to apeliantas teigia, kad teismas pažeidė jo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis) bei nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis), tai yra esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo, kaip kaltinamojo, teisės ir šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas, 369 straipsnio 3 dalis).

2.2. Apeliantas skunde nurodo, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik esant kaltininko tyčiai, tačiau teismas nuosprendyje nepateikė jokių motyvų dėl jo kaltės formos, nekonkretizavo tyčios formos, dėl to teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos atskleidžiant kaltininko tyčios turinį. Teigia, kad jis nuteistas už tai, kad nukentėjusiajam L. G. padarė odos nubrozdinimą dešiniajame rieše, kuris gavosi jam nugriuvus nuo pastūmimo, t. y. sužalojimas padarytas ne tiesioginiu jo veiksmu, todėl mano, kad negalima baudžiamoji atsakomybė už padarinius, kilusius dėl asmens veikos, padarytos be kaltės. Nurodo, kad nors teismas pripažino jo motyvus (stresas, pasipiktinimas dėl vos neįvykusio jo ir L. G. transporto priemonių susidūrimo, jaunesnio vairuotojo pamokymas) patvirtinančius jo pasipiktinimą L. G. elgesiu ir norą jį sudrausminti, tačiau apeliantas mano, kad tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad jis turėjo tikslą L. G. padaryti fizinę žalą. Mano, kad teismas, nuspręsdamas dėl jo kaltės, turėjo atskleisti priežastinį ryšį tarp jo veiksmų bei L. G. sužalojimo.

2.3. Teigia, kad teismas nuosprendį priėmė pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes jį kaltu pripažino remdamasis nepatikimais įrodymais bei prielaidomis, nepašalino prieštaravimų ir abejonių. Nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme vienodai ir nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, jog L. G., išvažiuodamas į gatvę iš dešinės pusės, iš savo namų kiemo, tiesiai prieš jo (apelianto) vairuojamą automobilį, nesidairydamas ir nepristabdymas, taip sudarė kliūtį (avarinę situaciją), kad reaguodamas į tokį L. G. manevrą, jis paspaudė garsinį signalą, tačiau L. G. per vairuotojo durelių langą iškišęs aukštai iškėlė ranką su atkištu viduriniu pirštu, todėl jis (apeliantas) prisivijęs L. G., įvažiavusį į Č. namo kiemą, siekė nedrausmingą vairuotoją L. G. sudrausminti, bet jokių smurtinių veiksmų L. G. atžvilgiu neatliko, buvo per ištiestos rankos atstumą. Nors teismas jo motyvą sudrausminti L. G. dėl sukeltos avarinės situacijos pripažino teisingomis aplinkybėmis, tačiau nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiojo L. G. parodymais. L. G. parodymais abejoti verčia ir tai, kad įvykis buvo 16.20 val., o policijai pranešė tik po valandos (pranešimas BPC – 17.35 val.), pasitaręs su draugu policininku, tėvais, mėginęs užsitikrinti jam naudingą G. G. liudijimą, spaudžiant ją žinutėmis. Apeliantas teigia, kad apklausiamas teisme L. G. taip pat mėgino meluoti ir susipainiojo, nes į jį atstovaujančio advokato klausimą atsakė, kad „policijai pranešė būdamas pas G. G.“ (t. y. Č. namuose), tačiau vėliau į teisėjos klausimą atsakydamas pripažino, kad bendruoju pagalbos telefonu skambino jau būdamas namuose, maždaug po valandos, pasitaręs su draugu policininku. Be to, teisme L. G. prasitarė, kad „be G. G. parodymų būtų nieko nepešęs“, darė jai akivaizdų spaudimą, apeliuodamas į draugystę, grasindamas nutraukti santykius ir pan. Taip pat apeliantas nurodo, kad L. G. parodymai apie kraujuojančią žaizdą („gydytojai sutvarstė, žaizdą gydė savaitę“), likusį randą, akivaizdžiai neatitinka tikrovės, nes teisme apklaustas gydytojas A. K. parodė, kad L. G. rankos rieše buvo nubrozdinimas – paviršinis odos pažeidimas, kuris nekraujavo, nes jei kraujuotų, tai būtų žaizda, o žaizdų L. G. rankoje nenustatė. Nesant žaizdos, akivaizdu, ir rando negalėjo likti. Be to, L. G. civilinio ieškinio argumentai ir L. G. parodymai apie patirtą neturtinę žalą duoda pagrindo manyti, kad L. G. kaltinimai jam (apeliantui) gali būti susiję ir su tikslu pasipelnyti, nes L. G. teismui nurodė, kad jis (apeliantas) „turi finansines galimybes mokėti“. Apeliantas teigia, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių L. G. parodymus apie patirtą smurtą, nes jis (apeliantas) parodė, kad, išlipdamas iš automobilio, galimai išsigandęs ir skubėdamas išvengti pokalbio su juo, L. G. kluptelėjo, ranka atsiremdamas į žemę, todėl neatmestina, kad tuomet jis galėjo nusibrozdinti riešą, be to, įvykio vakarą L. G. apžiūrėjęs gydytojas A. K. nustatė 3 cm paraudimą ties kaklo grandinėle, tačiau teismo medicinos specialisto išvadoje kaklo paraudimas nepriskirtas prie kaklo suspaudimo požymių, taip paneigtas smaugimas, kuris jam (apeliantui) inkriminuotas remiantis vien L. G. parodymais. Pažymi, kad teisme apklaustas gydytojas A. K. parodė, kad diagnozę „kaklo smaugimo padariniai“ parašė pagal L. G. paaiškinimą, be to, gydytojas prisiminė, kad paraudimas buvo raktikaulio zonoje, o tai ne kaklas ir ne smaugimo vieta. Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoju apklaustas policijos pareigūnas G. R. parodė matęs nežymų nubrozdinimą L. G. alkūnės srityje, paprašytas patikslinti, nurodė kairę ranką, parodė, kad kakle jokių sužalojimų nebuvo, jei būtų buvę sužalojimai, jis būtų surašęs įvykio ataskaitoje.

2.4. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė nepilnametės liudytojos G. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, nes teismas visiškai ignoravo byloje nustatytas aplinkybes – kad ne tik L. G. (po įvykio rašė SMS žinutes ir tiesmukai reikalavo duoti jo poziciją palaikančius parodymus), bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė spaudimą nepilnametei G. G. siekiant išgauti jos parodymus, patvirtinančius L. G. versiją (tyrėjas vyko pas G. G. močiutę S. G. ir per ją darė spaudimą, užklausinėjo duomenis apie G. G. jos mokymosi įstaigoje). Teisme G. G. senelė S. G. parodė, kad į namus atvykęs tyrėjas grasino G. G. atsakomybe už melagingų parodymų davimą – kad ji gali būti nubausta viešaisiais darbais, sulaikyta, įtraukta į nepilnamečiu įskaitą ir pan. Dėl to apeliantas mano, kad nėra pagrindo remtis tokiais nepilnametės liudytojos parodymais, gautais po poveikio. Pastebi, kad prokuratūra jau ikiteisminio tyrimo metu nusprendė, kurie liudytojos G. G. parodymai yra melagingi, o kurie ne, tačiau parodymų, kaip įrodymų šaltinį, vertinimą daro bylą nagrinėjantis teismas, todėl ikiteisminio tyrimo metu prokurorų padarytas sprendimas, kad G. G. parodymai duoti iki jos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, yra melagingi, o 2018 m. lapkričio 7 d. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui yra teisingi, negali turėti jokios prejudicinės galios teismui vertinant visetą šioje byloje teismo ištirtų įrodymų, taip pat ir G. G. parodymus. Nurodo, kad G. G. 2018-07-27, 2018-10-03, 2018-10-12 vykusių apklausų metu davė vienodus parodymus, jog buvo ginčas tarp L. G. ir S. N., bet daugiau nieko ji nematė, nes įvedė vaiką į namus, o po to L. G. atėjo į terasą, ji jam nudažė plaukus ir jis išvažiavo. Liudytojos apklausų metu dalyvavo jos globėjai M. ir T. Č., nors nuo 2018-08-25 liudytoja gyveno pas S. G. (duomenys neskelbtini), į apklausas atvykdavo atskirai nuo globėjų ir nei vienos šių apklausų metu nenurodė apie globėjų jai darytą įtaką, kad jie nebūtų kviečiami. Pastebi, kad nepilnametės liudytojos apklausos galėjo būti atliktos dalyvaujant vaikų teisių apsaugos specialistui. Nurodo, kad iš L. G. pateikto susirašinėjimo su G. G. matyti, kad nuo 16.47 val. G. G. globėjai M. ir T. Č. dar nebuvo griže į namus iš darbo ir susitikę su G. G., todėl negalėjo jai daryti įtakos, bet jau tada iš G. G. žinučių matyti, kad ji siekia išvengti L. G. primygtinai prašomo liudijimo. Teigia, kad G. G. žinutės, neva globėjai jai liepę nesikišti, galimai buvo jos mėginimas pasiteisinti prieš L. G., kodėl ji nenori liudyti taip, kaip nori L. G., ji konkrečiai parašo „Aš nieko nemačiau“. Pažymi, kad visame L. G. ir G. G. tarpusavio susirašinėjime nėra nei vienos G. G. žinutės L. G., kur ji patvirtintų mačiusi jo (apelianto) ir L. G. konfliktą. Iš L. G. žinučių matyti akivaizdus spaudimas G. G. su grasinimais „pažadu nebebendrausiu gyvenime“, „nu pažėsim ką pasakysi“, „pati dar sakė aš už draugus “. Be to, 2018 m. liepos 1 d. susirašinėjime L. G. G. G. ragina pakeisti parodymus. Pastebėtina, kad dalis L. G. susirašinėjimo su G. G. 2018 m. spalio 11 d. daiktų apžiūros protokole net neįrašyta (protokolo priedai bylos 72-75 lape, nuo datos „2018 M. V 25 D.“), o iš šios dalies susirašinėjimo matyti, kad L. G. spaudė G. G. dėl liudijimo, nors ši rašo, kad „ Taip ar taip aš nebeliūdisiu“. Be to, šis susirašinėjimas, kuriame L. G. prašo G. G. telefono numerio ir nurodo, kad jis reikalingas policijai, sutampa su tyrėjo apsilankymu pas G. G. senelę S. G., grasinimais dėl melagingų parodymų ir po to sekusiu G. G. parodymų pakeitimu, informacijos apie G. G. užklausimu jos mokymo įstaigoje – (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad G. G. iš globėjų M. ir T. Č. išėjo gyventi pas senelę S. G. dėl su globėjais kilusių nesutarimų – dėl to, kad G. G. nenorėjo padėti buityje, prieš Kalėdas G. G. SMS žinute atsiprašė globėjų „už viską, ką jums padariau...“, be to, šiuo metu G. G. vėl grįžo gyventi pas globėjus M. ir T. Č.. Apeliantas taip pat nurodo, kad L. G. ir G. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, apie jo (apelianto) veiksmus ir pasakytus žodžius nesutampa: L. G. teisme parodė, kad jis (apeliantas) priėjęs paėmė už gerklės, tvirtai suspaudė ir numetė ant žemės, pasakęs „išmok vairuoti mašiną“, o G. G. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad jis (apeliantas) priėjo prie L. G. ir pradėjęs rėkti pastūmė L. G. rankomis, o paskui paėmęs už kaklo nustūmė į žemę, L. G. nukrito. Teigia, kad iš tokių parodymų matyti, kad G. G. parodymai buvo derinami prie L. G. parodymų.

2.5. Apeliantas skunde teigia, kad teismas kaip jo kaltės įrodymą nuosprendyje nurodė 2018 m. lapkričio 13 d. tarnybinį pranešimą apie užfiksuotus jo ir T. Č. tarpusavio skambučius, tačiau teismas nenurodė, kaip teismas vertina šiuos duomenis. Pažymi, kad jis ir T. Č. yra pažįstami ir bendrauja, todėl jų tarpusavio skambučiai neturi nieko bendra su tariamu M. ir T. Č. poveikiu G. G., nes jo skambutis T. Č. įvykio dieną fiksuotas tik 19.02 val. o iki to laiko G. G. jau L. G. buvo parašiusi, jog ji nieko nematė ir neliudys (18.14 val., 18.19 val., 18.21 val., 18.24 G. G. rašė L. G., kad jai globėjai liepė nesikišti). Teigia, kad jo (apelianto) skambučiai T. Č. po G. G. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat niekio nereiškia, nes globėjai M. ir T. Č. apklausoje nedalyvavo, G. G. pas juos tuo metu nebegyveno.

2.6. Apeliantas teigia, kad teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojo M. N. parodymais vien dėl to, kad liudytojas yra jo (apelianto) brolis, nes objektyvių įrodymų, paneigiančių jo ir M. N. parodymus byloje nėra, liudytojo parodymai neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

2.7. Apeliantas teigia, kad jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad pakanka įrodymų jo kaltei pripažinti, mano, kad neturėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, veika turėtų būti pripažinta mažareikšme, nes konfliktinė situacija tarp jo ir L. G. kilo dėl pastarojo sukeltos avarinės situacijos, L. G. nustatytas tik 2x2 riešo nubrozdinimas, nesukėlęs jokių liekamųjų reiškinių, be to, nėra jokių duomenų, kad jis (apeliantas) būtų turėjęs tikslą smurtauti prieš L. G. ir jį sužaloti, po įvykio L. G. per naktį pramogavo – dalyvavo vakarėlyje gamtoje, vyko pas draugus į (duomenys neskelbtini), o tai rodo, jog jis nepatyrė jokių dvasinių išgyvenimų. Dėl to teigia, kad jam inkriminuota veika nelaikytina tokio pavojingumo, kad jį būtų būtina traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme.

3. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Apygardos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

5. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl S. N. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį naikinamas ir byla nutraukiama esant pagrindui kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

6. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl S. N. kaltės padarius nusikalstamą veiką, teisingai ją kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

8. Nuteistasis skunde teigia, kad nuosprendį priėmęs teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus ir pažeidė jo teisę į gynybą, nes praplėtė kaltinimo ribas, kadangi iš nuosprendžio motyvų matyti, kad jis yra nuteistas ne tik dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, bet ir dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam L. G.. Toks nuteistojo skundo argumentas yra nepagrįstas. Iš bylos matyti, kad S. N. buvo perduotas teismui teisti dėl L. G. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, t. y., kad jis „tyčia, iš asmeninių paskatų, ranka paėmęs už kaklo smaugė L. G., po ko pastarąjį pastūmė, ko rezultate L. G. nugriuvo ant žemės, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam L. G. padarė odos nubrozdinimą dešiniajame rieše“. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad S. N. nuteistas už tai, kad L. G. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir nuosprendyje suformuluotas kaltinimas yra identiškas kaltinamajame akte nurodytam kaltinimui. Taigi, jokios naujos faktinės aplinkybės S. N. nuosprendyje suformuluotame kaltinime nenurodytos. Tai, kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pasisakė apie nukentėjusiajam L. G. nuteistojo veiksmais (smaugimą, pastūmimą nugriūnant ant žemės ir nusibrozdinant dešinįjį riešą) sukeltą fizinį skausmą ir kad „fizinio skausmo tikrumą patvirtina medicininiais dokumentais užfiksuotos ant nukentėjusiojo likusios žymės“, nelaikytina S. N. suformuluoto kaltinimo praplėtimu ar kaltinimo pakeitimu, nes iš nukentėjusiojo L. G. pirminio pareiškimo, jo parodymų matyti, kad jis nuosekliai teigė, jog dėl S. N. veiksmų jis patyrė skausmą. Akivaizdu, kad dėl riešo nubrozdinimo nukentėjusysis patyrė skausmą, nes kreipėsi į medikus, jam buvo skirtas gydymas – įtvaras dešiniam riešui, nuskausminamieji esant poreikiui bei nurodyta, pablogėjus būklei kreiptis pakartotinai, tolesnis gydymas PASPC (t. 1, b. l. 33–34). Be to, pagal teismų praktiką fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakydamas apie nukentėjusiajam L. G. nusikalstamais S. N. veiksmais padarytą sužalojimą sukeliant nukentėjusiam ir fizinį skausmą, baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė, nuteistojo teisės į gynybą nepažeidė.

9. Skundžiamu nuosprendžiu S. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

10. BK 140 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiame straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

11. Nuteistasis S. N. neigia padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam L. G., teigia, kad jokių smurtinių veiksmų prieš L. G. nesiėmė, jo nepalietė, kad L. G. ranką galėjo nusibrozdinti, kai išlipo iš automobilio ir kluptelėjo, nes ranka atsirėmė į žemę. Nors nuteistojo parodymus, jog jis L. G. nesužalojo, teisme patvirtino kaip liudytojas apklaustas įvykio metu kartu su juo važiavęs jo brolis M. N., tačiau nuteistojo ir liudytojo parodymus dėl L. G. nesužalojimo paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

12. Nukentėjusysis L. G. parodė, kad įvykio dieną jis važiavo pas liudytoją G. G., iš paskos jo į liudytojos kiemą atvažiavo ir S. N., kuris priėjęs prie jo, paėmė už gerklės, tvirtai suspaudė ir numetė jį ant žemės, pasakydamas „išmok vairuoti mašiną“, kad dėl tokių S. N. veiksmų jis patyrė fizinį skausmą. Iš esmės tokias pačias jo sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis L. G. nurodė ne tik teisme, bet ir 2018-06-08 protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 17–18), skambindamas bendruoju pagalbos telefonu ir pranešdamas apie įvykį (t. 1, b. l. 70–72), apklausos ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 115–117), akistatų su liudytoja G. G. bei nuteistuoju S. N. metu (t. 1, b. l. 123–125; t. 2, b. l. 88–91). Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusiojo L. G. parodymai apie jo sužalojimo aplinkybes yra vienodi ir nuoseklūs, todėl nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, jog nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs ir jais tikėti nėra pagrindo. Tai, kad nukentėjusysis L. G. dėl jo sužalojimo policijai bendruoju pagalbos telefonu pranešė po įvykio praėjus valandai, neduoda pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip iš esmės neteisingus ar melagingus ir kad tokio įvykio iš viso nebuvo. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo anksčiau vyko konfliktai, nesutarimai, pats nuteistasis teisme nurodė, kad jiedu anksčiau nekonfliktavo. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusysis apkalba nuteistąjį.

13. Nukentėjusiojo parodymus apie jam padarytą sužalojimą patvirtina policijos pareigūno G. R. parodymai. Liudytojas G. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad L. G. jam nurodė, jog S. N. jį smaugė, kad pastūmė ir jis susižalojo ranką, kad dėl to L. G. buvo sukeltas fizinis skausmas (t. 1, b. l. 174–176; t. 3, b. l. 27–28). Nors liudytojas apklausos metu nurodė pastebėjęs neseną nubrozdinimą, bet ant kitos nukentėjusiojo rankos nei nustatyta byloje, tačiau dėl to nėra pagrindo teigti, kad liudytojo G. R. parodymai iš esmės nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų. Priešingai, liudytojas G. R. patvirtino esmines nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl patirto sužalojimo. Be to, nukentėjusiojo L. G. parodymus dėl jam padarytų sužalojimų – rankos nubrozdinimo nugriuvus ir smaugimo – patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai. Išraše iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės L. G. ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės nurodyta, jog 2018-06-08 19.33 val. L. G. dėl sužalojimų kreipėsi pas medikus ir jam buvo diagnozuotas dešinio riešo nubrozdinimas, kaklo smaugimo padariniai (t. 1, b. l. 33). Specialisto išvadoje Nr. G 1045/2018(04) nurodyta, kad L. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl odos nubrozdinimo dešiniame rieše, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje, t. y. tiek tiesioginio trauminio poveikio pasekoje, tiek griuviminės traumos metu, kad kaklo suspaudimo diagnozė nepagrįsta objektyviais medicininiais duomenimis (t. 1, b. l. 110). Teisme kaip liudytojas apklaustas nukentėjusįjį ligoninėje apžiūrėjęs gydytojas A. K. paaiškino, kad jo nurodyta L. G. diagnozė buvo nustatyta pagal aplinkybes, kurias jam nurodė pacientas ir pagal klinikinius radinius, kad netikėti pacientu jis neturėjo pagrindo. Gydytojas taip pat parodė, kad smaugimo žymė nebūtinai turi atrodyti kaip visų penkių pirštų žymės, likusios ant kaklo, kad paraudimas L. G. buvo virš raktikaulinės zonos, ties „kaklo grandinėle“ (t. 3, b. l. 49–50). Nors pagal specialisto išvadą kaklo suspaudimo diagnozė nepagrįsta objektyviais medicininiais duomenimis, tačiau nukentėjusiojo medicininės apžiūros duomenys – paraudimas „ties kaklo grandinėle“, kaklo smaugimo padariniai, gydytojo A. K. paaiškinimai dėl šio paraudimo ir jo nustatyta diagnozė „kaklo smaugimo padariniai“, liudytojos G. G. parodymai, jog ji matė kaip S. N. buvo paėmęs L. G. už kaklo, patvirtina nukentėjusiojo L. G. parodymus ir leidžia konstatuoti, jog L. G. paraudimas kakle, nustatytas jo medicininės apžiūros metu, buvo padarytas S. N. veiksmais. Dėl to S. N. pagrįstai inkriminuoti tokie smurtiniai veiksmai – paėmimas ranka už kaklo, smaugimas.

14. Be paminėtų įrodymų nukentėjusiojo L. G. parodymus, jog S. N. jį buvo suėmęs už kaklo, kad stipriai pastūmė ir jis nugriuvęs ant žemės susižalojo ranką, patvirtina liudytojos G. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 166–167). Nuteistasis skunde teigia, kad liudytojos G. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui yra neteisingi, priderinti prie nukentėjusiojo parodymų bei padarius liudytojai spaudimą, grasinant atsakomybe. Toks nuteistojo skundo argumentas yra nepagrįstas. Nors ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja apklausta S. G. patvirtino, kad pas ją į namus dėl anūkės G. G. duotų parodymų buvo atvažiavęs tyrėjas, kuris sakė žinąs, kad G. G. meluoja, kalbėjo apie baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą, kad bylos tyrimo metu buvo gauta liudytoją G. G. charakterizuojanti informacija iš jos mokymosi įstaigos, tačiau šie duomenys nepatvirtina apelianto teiginių, kad liudytoja G. G. parodymus tyrimo metu pakeitė dėl tyrėjo daromo spaudimo, grasinimų. Priešingai, byloje nustatyta, kad įtaką liudytojai padarė jos globėjai.

15. Iš bylos matyti, kad nepilnametė G. G. ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja buvo apklausta net penkis kartus ir jos duoti parodymai šių apklausų metu nebuvo nuoseklūs: iš pradžių liudytoja parodė, kad prasidėjus konfliktui tarp S. N. ir L. G. ji įėjo į kambarį ir nebesiklausė ką jie vienas kitam pasakė ir nestebėjo, kas vyko lauke, kad po to L. G. jai nieko nepasakojo ir nesiskundė (t. 1, b. l. 134–135, 139–141, 143–144), tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo liudytoja nurodė priešingas aplinkybes, t. y. kad matė kaip prie L. G. priėjęs S. N. paėmė už kaklo, kaip pastūmė L. G. ir jis nugriuvo ant žemės, kad po to matė L. G. nubrozdintą ranką (t. 1, b. l. 166–167).

16. Liudytoja G. G. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei po to vykusios jos papildomos apklausos metu įvardijo priežastis, kodėl jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kardinaliai skiriasi nuo jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pradžioje. Liudytoja nurodė, kad jos globėjai jai buvo uždraudę liudyti, nurodydami nesikišti, kad jie nenori pyktis su S. N., o dabar pasakė tiesą, nes jai buvo labai nemalonu meluoti, be to, močiutė pasakė, kad reikia sakyti tiesą (t. 1, b. l. 166-167, 168–170). G. G. nurodytą melagingų parodymų davimą pirminėse jos apklausose priežastį – globėjų liepimą nesikišti – patvirtina ir 2018 m. birželio 8 d. antstolio R. K. surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole bei 2018-10-11 apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie G. G. ir L. G. susirašinėjimą „(duomenys neskelbtini)“ programėle iš karto po įvykio (t. 1, b. l. 35–44, 76–94), liudytojo G. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog apklausiant L. G., pastarasis apklausos metu su kažkuo bendravo SMS žinutėmis, po to nurodė, kad jo draugei uždraudė liudyti (t. 1, b. l. 174–176). Liudytoja S. G. patvirtino, kad ji sakiusi anūkei G. G. apklausos metu pasakyti tiesą (t. 1, b. l. 179–180; t. 3, b. l. 28–29). Iš psichologės V. Š. rašto bylą kontroliuojančiai prokurorei J. Klimčukienei matyti, kad psichologė nurodė, jog įžanginio pokalbio metu G. G. buvo atvira, dominavo teigiamos emocijos, aukšta motyvacija duoti parodymus („... šį kartą nebenoriu meluoti“), kad apklausos metu mergina pasakojo apie konfliktą, kilusį tarp L. G. ir S. N., kad apie įvykį pasakojo nuosekliai, pateikė aiškų kontekstą, išsamiai papasakojo apie S. N. panaudotą smurtą. Taip pat psichologė rašte nurodė, kad G. G. yra paveiki jai reikšmingiems žmonėms, todėl duodama pirminius parodymus (dėl galimos globėjų įtakos) demonstravo žemą motyvaciją, vengė pasakoti įvykio detales (t. 1, b. l. 152).

17. Nuteistasis skunde teigia, kad L. G., susirašinėdamas su liudytoja G. G., darė jai spaudimą duoti jam naudingus parodymus. Toks nuteistojo skundo teiginys yra nepagrįstas, nes iš G. G. ir L. G. susirašinėjimo „(duomenys neskelbtini)“ programėle matyti, kad L. G. nenurodo, kokius parodymus G. G. turėtų duoti, tiesiog prašoma paliudyti apie buvusį įvykį (t. 1, b. l. 35–44, 76–94). Taip pat iš šių susirašinėjimų matyti, kad liudytoja G. G. nukentėjusiajam pranešė apie tai, kad globėjai jai neleido liudyti ir tai pagal susirašinėjimo laiką atitinka liudytojų M. ir T. Č. parodymuose jų nurodytą sugrįžimo į namus laiką. Dėl to nepagrįstas apelianto skundo teiginys, kad G. G. globėjai uždraudė liudyti nebūdami namuose ir kad tai buvo tik G. G. siekis „išvengti L. G. primygtinai prašomo liudijimo“.

18. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad spaudimą liudytojai G. G. neliudyti apie S. N. fizinį smurtą prieš L. G. darė liudytojos globėjai M. ir T. Č.. Nors ikiteisminio tyrimo metu bei teisme kaip liudytojai apklausti M. ir T. Č. neigė darę spaudimą G. G. dėl jos parodymų byloje, kad jai tik patarę neliudyti to, ko ji nematė, tačiau pati liudytoja apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei po to papildomai vykusios apklausos pas tyrėją metu nurodė, kad jos globėjai liepė jai neliudyti, nesikišti, nes nenori pyktis su S. N., kad prieš apklausas globėjas jai liepęs laikytis savo parodymų, kad niekas nesuprastų, kad ji meluoja (t. 1, b. l. 166–167, 168–170). Taigi, nors liudytoja nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. pabaigos nebegyveno su globėjais M. ir T. Č., o gyveno pas savo močiutę S. G., tačiau iš bylos matyti, kad liudytojos G. G. apklausose dalyvaudavo vienas iš jos globėjų, iki tol, kol liudytoja nebuvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir nenurodė, kad būtent globėjai jai neleido liudyti. Be to, iš byloje esančių 2018-11-02 ir 2018-11-13 tarnybinių pranešimų matyti, kad laikotarpiu nuo 2018-06-08 iki 2018-11-08 buvo užfiksuoti S. N. ir liudytojos G. G. globėjo T. Č. pokalbiai telefonu ir SMS žinutės net 27 kartus (t. 2, b. l. 16, 26). Nors byloje nėra pateiktos šių pokalbių ir SMS žinučių išklotinės, ir dėl to negalima patikrinti, ar S. N. darė įtaką G. G. globėjams dėl jos parodymų, tačiau nustatyta, kad S. N. skambino T. Č. būtent tomis dienomis, kai buvo vykdoma liudytojos G. G. apklausa. Pastebėtina, kad prokuroro nutarimais M. ir T. Č. buvo paskirtos baudos už trukdymą byloje nustatyti tiesą. Prokuroro nutarimai, kuriais buvo paskirtos baudos M. ir T. Č., nebuvo panaikinti, jie yra įsiteisėję (2 t., b. l. 40–41, 53–57).

19. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, kurios reikšmingos vertinant liudytojos G. G. parodymus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojos G. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, vertino kaip patikimus ir jais rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą. Be to, liudytojos G. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus patvirtina liudytojos S. G. parodymai, jog ji kalbėjosi su G. G., iš kurios žino, kad tarp S. N. ir L. G. įvyko konfliktas, kad jiedu apsistumdė. Taigi, liudytoja G. G. apie matytą S. N. ir L. G. konfliktą ir S. N. smurtinius veiksmus buvo nurodžiusi ir savo močiutei. Be to, G. G. parodymų, jog ji konflikto metu buvo kieme ir viską matė, neneigė ir pats apeliantas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, nurodęs, kad G. G. kieme buvo apie 10 m atstumu nuo jo (t. 2, b. l. 82–83, 97–98; t. 3, b. l. 25–26).

20. Nuteistasis skunde teigia, kad jo parodymus patvirtina jo brolio M. N. parodymai, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymus vertino kritiškai ir jais nesivadovavo priimdamas skundžiamą sprendimą. Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu M. N., pasinaudojęs savo teise, atsisakė duoti bet kokius parodymus byloje, nes jo brolis S. N. yra įtariamasis (t. 1, b. l. 129–130). Teisme M. N. kaip liudytojas apie įvykį buvo apklaustas, po įvykio praėjus metams (t. 3, b. l. 63–64). Be to, nors liudytojas teisme parodė matęs viską, kas vyko kieme, tačiau liudytojo parodymai esminėse įvykio aplinkybėse nesutampa ne tik su nukentėjusiojo, liudytojos G. G. parodymais, bet ir su paties nuteistojo parodymais. Liudytojas M. N. parodė, kad tarp jo brolio S. N. ir automobilio „BMW“ vairuotojo (t. y. nukentėjusiojo L. G.) fizinio kontakto nebuvo, kad L. G. stovėjo veidu į jį, o brolis nugara, kad S. N. kažką pasakęs L. G. grįžo į savo automobilį ir jie išvažiavo, kad kieme buvusi 15–16 metų mergaitė įeidinėjo į namą (t. 3, b. l. 63–64). Iš M. N. parodymų matyti, kad jis nematė, jog nukentėjusysis L. G. būtų nugriuvęs ant žemės, nors tiek nukentėjusysis bei liudytoja G. G., tiek pats nuteistasis S. N. nurodė, kad nukentėjusysis L. G. buvo nugriuvęs ant žemės. Taigi, liudytojas M. N. nematė visko, kas vyko kieme. Įvertinus visas šias paminėtas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad liudytojas M. N. yra nuteistojo artimas giminaitis, daroma išvada, kad liudytojo M. N. parodymai dėl nuteistojo S. N. veiksmų, atliktų L. G. atžvilgiu G. G. kieme, yra nepatikimi, todėl jais besąlygiškai vadovautis nėra pagrindo.

21. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 97–99), tiek teisme (t. 3, b. l. 25–26) bei apeliaciniame skunde nurodo, kad ranką L. G. galėjo susižaloti pats kluptelėjęs ir ranka atsirėmęs į kiemo dangą. Tokių nuteistojo teiginių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai: nukentėjusiojo L. G. nuoseklūs parodymai, liudytojos G. G. pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti parodymai. Pažymėtina, kad tiesiogiai įvykį matęs liudytojas M. N. parodė nematęs, kad L. G. būtų kluptelėjęs ir ranka atsirėmęs į žemę. Be to, tokią aplinkybę, kad L. G. pats susižalojo ranką kluptelėjęs, nuteistasis nurodė tik antros savo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, pirmos apklausos metu teigė nežinąs, kur L. G. galėjo susižaloti ranką (t. 2, b. l. 82–83). Įvertinus tai, kad S. N. parodymų, jog L. G. ranką susižalojo pats, kluptelėjęs ir ranka atsirėmęs į kiemo dangą, nepatvirtina jokie byloje surinkti objektyvūs duomenys, daroma išvada, kad S. N. parodymai apie L. G. rankos susižalojimą yra nenuoseklūs ir dėl to nėra pagrindo jais tikėti.

22. Iš bylos matyti, kad tiek nuteistasis S. N., tiek nukentėjusysis L. G. patvirtino, kad įvykio metu tarp jų įvyko konfliktas. S. N. nurodė, kad konfliktas įvyko dėl to, kad L. G., išvažiuodamas iš savo namų kiemo, sukėlė avarinę situaciją, kad po to parodė nepadorų rankos gestą (rodė vidurinį rankos pirštą), todėl jis, įvažiavęs į liudytojos G. G. kiemą paskui L. G., norėjo L. G. tik sudrausminti. Nors nukentėjusysis neigia sukėlęs avarinę situaciją, tačiau iš byloje esančio L. G. ir liudytojos G. G. susirašinėjimo „(duomenys neskelbtini)“ programėle matyti, kad L. G. reiškė nepasitenkinimą, susijusį su transporto priemonių vairavimu. Liudytojas M. N. patvirtino nuteistojo S. N. parodymus, jog L. G., išvažiuodamas iš savo namų kiemo, sukėlė avarinę situaciją, dėl to S. N. nuvažiavo paskui L. G. į G. G. kiemą. Pats nukentėjusysis bei liudytoja G. G. patvirtino, kad konflikto metu S. N. nukentėjusiajam L. G. sakė priekaištus dėl vairavimo. Taigi, šios paminėtos aplinkybės iš dalies patvirtina nuteistojo S. N. parodymus dėl L. G. sukeltos avarinės situacijos ir leidžia teismui pagrįstai manyti, kad L. G. veiksmai buvo priežastimi byloje tiriamo konflikto, kurio metu S. N., siekdamas sudrausminti nedrausmingą vairuotoją L. G., panaudojo pastarojo atžvilgiu fizinį smurtą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, S. N. nedrausmingą vairuotoją L. G. galėjo sudrausminti kitomis teisėtomis priemonėmis, o ne smurtu, t. y. galėjo pranešti policijai.

23. Visuma paminėtų įrodymų (nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys) patvirtina, kad nuteistasis konflikto metu su nukentėjusiuoju L. G., tyčia panaudojo fizinį smurtą, dėl to nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų yra priežastinis ryšys. Nors apylinkės teismas nuosprendyje nedetalizavo nuteistojo kaltės formos, tačiau iš byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų matyti, kad nusikalstamą veiką S. N. padarė veikdamas netiesiogine tyčia, nes suimdamas rankomis L. G. už kaklo bei pastumdamas, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ant žemės ir susižalojo ranką, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo (suėmimo rankomis už kaklo (smaugimo), pastūmimo) gali atsirasti padariniai, nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti (nukentėjusiajam ant kaklo buvo paraudimas, nubrozdintas rankos riešas).

24. Atsižvelgiant į tai, kas buvo paminėta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad S. N. veiksmuose yra nustatyti visi subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. N. pripažino kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Dėl to išteisinti S. N., kaip to jis prašo apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

25. Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo bylą jo atžvilgiu nutraukti dėl veikos mažareikšmiškumo.

26. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

27. Iš bylos matyti, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvykio dieną įvyko konfliktas dėl nedrausmingo L. G. vairavimo, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (odos nubrozdinimas rankos rieše), kad įvertinus sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį, nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli (nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas (smaugimas, rankos nusibrozdinimas) nebuvo ilgalaikis, liekamųjų reiškinių nėra, nebuvo reikalingas ilgalaikis gydymas ar specialistų konsultacijos). Dėl to tokia S. N. veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis, būtų tikslinga kaltininką už padarytą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Taigi, nors S. N. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad už jos padarymą būtų tikslinga taikyti baudžiamąją atsakomybę, todėl apeliantas nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Dėl to nuosprendis naikinamas ir byla nutraukiama, S. N. skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – 65 MGL (3 250 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 71 straipsnis).

28. Byloje nukentėjusysis L. G. pateikė civilinį ieškinį dėl 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 3, b. l. 10–11). BPK 109 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys išsprendžiamas priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalys). Priimant išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys atmetamas, kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, arba paliekamas nenagrinėtas, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 straipsnio 3 dalis). Bylos nutraukimo atvejais įstatymas nenumato reikalavimo (ir galimybės) tenkinti civilinį ieškinį. Kadangi nutraukiant baudžiamąją bylą, sprendimas kaltinamąjį pripažinti kaltu nepriimamas, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

29. Nukentėjusysis taip pat prašė atlyginti jo patirtas išlaidas advokatui – 1500 Eur (t. 3, b. l. 12). BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismo teisę iš nuteistųjų priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 105 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas turi teisę nuspręsti išieškoti proceso išlaidas ir iš kaltinamojo, kuris pripažintas kaltu, bet nuo bausmės atleistas arba kuriam bausmė nepaskirta.

30. Iš bylos matyti, kad nukentėjusiojo atstovas adv. V. Falkauskas susipažino su bylos medžiaga, surašė nukentėjusiojo vardu civilinį ieškinį, atstovavo nukentėjusįjį pirmosios instancijos teisme (penki posėdžiai). Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisinės pagalbos būtinumo pagrindą bei apimtį procese, į nukentėjusiojo sumokėtą pinigų sumą advokatui bei į tai, kad yra konstatuota, jog S. N. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo patirtos išlaidos atstovavimui priteistinos iš S. N., bet ne didesnės nei priteistos skundžiamu nuosprendžiu (BPK 104 straipsnio 2 dalis, 105 straipsnio 2 dalis, 106 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kolegija,

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

S. N., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Nukentėjusiojo L. G. 3 000 Eur civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos palikti nenagrinėtą.

Iš S. N. priteisti 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) nukentėjusiajam L. G. jo patirtims advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Kolegijos pirmininkė Virginija ŽindulienėTeisėjai Boleslovas KalainisVidmantas Mylė