Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų teisėja Kristina Jurevičienė, sekretoriaujant Jolitai Juknienei, dalyvaujant prokurorui Laurynui Butvydui,

teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje S. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs Joniškio rajone, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio išsilavinimo, vedęs, vykdantis individualią žemės ūkio veiklą, gyvenantis B. kaime, Joniškio rajono savivaldybėje, neteistas,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

S. N. 2018 m. birželio 8 d. apie 16.20 val. gyvenamojo namo, esančio, B. k., Joniškio r., kieme, tyčia iš asmeninių paskatų, ranka paėmęs už kaklo smaugė L. G., po ko pastarąjį pastūmė, ko rezultate L. G. nugriuvo ant žemės, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam L. G. padarė odos nubrozdinimą dešiniajame rieše, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamuoju S. N. dėl padaryto nusikaltimo kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad dienos nepamena, važiavo namo nusipirkęs vonios baldus, įvažiavus į B. kaimą, privažiavus L. G. namus, iš kiemo dideliu greičiu išvažiavo L. G. savo automobiliu, dėl ko turėjo staigiai stabdyti ir sukti į priešingą eismo juostą, kad išvengti susidūrimo. Trumpai pasignalizavo, L. G. net nesustojęs per automobilio langą iškišo pirštą ir nuvažiavo. Važiavo L. G. iš paskos, nuvažiavo į kiemą, išlipo iš automobilio, L. G. jau buvo išlipęs. Jis ėjo link jo ir jis nuo savo automobilio ėjo link jo. Tuo momentu jis kluptelėjo, viena ranka atsirėmė į žemę ir staigiai atsistojo. Priėjęs prie jo, bandė pamoralizuoti, pasakė „pacuke, jeigu nemoki tai nevairuok“ ir apsisukęs nuėjo. Eidamas dar pasakė „melskis, kad nebūtų sudužę baldai“. Pro L. G. namą turėjo pravažiuoti vykdamas į savo namus. Abu išlipo T. Č. ir M. Č. kieme. Konfliktas tarp jų buvo tik žodinis. Nebuvo priėjęs prie jo net per rankos atstumą. Matė, kad per Č. kiemą ėjo mergina – G. G., nežino, ką ji matė. Su juo vyko brolis, jis viską matė, bet išlipęs iš automobilio nebuvo. Su L. G. apsižodžiavo ir išsiskirstė, sėdo į savo mašiną ir išvažiavo. Iki tol su L. G. jokių santykių nebuvo, pažinojo jį, nes gyvena vienam kaime. Su M. ir T. Č. apie įvykio aplinkybes nekalbėjo. Su T. Č. bendravo telefonu, gal ir susitikę buvo. Neklausė Č., ar G. G. matė įvykį, nediskutavo ta tema. G. G. ėjo per kiemą šonu, ėjo iš kiemo gilumos į kambarį. Ji galėjo girdėti žodžius, o veiksmus ar matė, nežino. Dabar supranta, kad nereikia niekam moralizuoti. Dabar tikrai taip nesielgtų, nes reikia bereikalingai gaišti laiką. Nemano, kad tai buvo kažkoks kriminalas. Dėl L. G. parodyto piršto neįsižeidė, jam buvo stresas, nes iki susidūrimo truko milimetro.

nukentėjusysis L. G. parodė, kad liepos 8 d. apie 16. 20 val. važiavo pas G. G.. Išsukdamas iš kiemo, pamatė S. N. autobusiuką kairėje pusėje. Įvertinęs situaciją, kad gali važiuoti į pagrindinį kelią, išsuko iš kiemo. S. N. pasivijo ir užtvėrė su mašina kelią. Nesuprato kodėl jis taip padarė. Jį apvažiavo ir nuvažiavo į G. G. kiemą. S. N. atvažiavo iš paskos, jis išlipo iš automobilio, išlipo ir jis. S. N. priėjo prie jo, paėmė už gerklės, tvirtai suspaudė ir numetė jį ant žemės. S. N. pasakė „išmok vairuoti mašiną“. Kieme buvo G. G., ji viską matė. S. N. priėjo prie jo, paėmė jį už kaklo ir sakė: „išmok vairuoti“, jam skaudėjo, liko randas, žymės nuo grandinėlės. Tada pastūmė, griūdamas susižeidė ranką, bėgo kraujas, todėl vyko į priėmimo skyrių, gydytojas sutvarstė. S. N. elgėsi agresyviai, buvo piktas. S. N. buvo su broliu. Jo brolis matė įvykį, bet iš automobilio nebuvo išlipęs. Paėmęs už kaklo, S. N. pasakė keiksmažodžius, jie buvo žeminantys. Po įvykio, grįžus namo, G. jam parašė, kad negali liudyti. Iš pradžių su ja kalbėjo, kad ji liudys už jį, o paskui jam parašė, kad jai liudyti neleidžia globėjai, sakė jai nesikišti. Dėl kūno sužalojimų patyrė skausmą, psichologinį pažeminimą, liko randas. Palaiko savo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Visų pirma skambino draugui pareigūnui, o ne bendruoju pagalbos telefonu, nes norėjo paklausti ką daryti, ar kviesti policiją ar ne. Norėjo išsiaiškinti, ar galima kviesti policiją už tokius dalykus. G. rašė norėdamas įsitikinti, ar ji liudys. Kai G. išvažiavo gyventi pas močiutę ir pakeitė visus parodymus, pradėjo liudyti ir pasakė visą tiesą kaip ir buvo.

2018 m. birželio 8 d. protokolu-pareiškimu L. G. informavo apie tai, jog 2018 m. birželio 8 d. jį gyvenamojo namo kieme, esančiame B k., Joniškio r., S. N. suėmė už kaklo ir smaugė, o po to stipriai pastūmė, griūdamas susižalojo ranką (1 t., b. l. 17).

Motyvuojamoji dalis

Pažymėtina, jog pagrindą tikėti nukentėjusiojo ir liudytojos G. G. parodymais taip pat suteikia ir tai, kad specialisto išvadoje Nr. G 1045/2018(04) L. G. nustatytas sužalojimas – odos nubrozdinimas dešiniajame rieše – bei jo atsiradimo aplinkybės ir mechanizmas neprieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojos G. G. paaiškinimams (1 t., b. l. 110). Tuo tarpu aplinkybės apie L. G. galimą rankos susižalojimą jam pačiam kluptelėjus ir ranka atsirėmus į kiemo dangą, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, taip pat ir liudytojo M. N., kaip pats nurodė, tiesiogiai mačiusio įvykį. Mačiusi L. G. rankos nubrozdinimą nurodė ir liudytoja G. G. (1 t., b. l. 166). Pastebėtina, kad S. N. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju, jokių aplinkybių apie L. G. kluptelėjimą ir galimą rankos susižalojimą tokiu būdu nenurodė, teigdamas, kad nežino, kur šis galėjo ranką susižaloti (2 t., b. l. 82–83), taigi, nebuvo nuoseklus šiuo aspektu.

Nors minėtoje specialisto išvadoje ir nurodoma, kad kaklo suspaudimo diagnozė nėra pagrįsta objektyviais medicininiais duomenimis, teismo vertinimu, būtent L. G. apžiūrėjusio gydytojo A. K. užfiksuotas „paraudimas ties kaklo grandinėle“ (1 t., b. l. 33) patvirtina nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, jog jis S. N. buvo suimtas už kaklo jį spaudžiant. Natūralu, kad suimant už kaklo konfliktinėje situacijoje, ant kaklo buvusi grandinėlė (jos) dalis, gali patekti į suspaudimo plotą ir palikti žymes ant odos. Kaip nurodė apklausiamas liudytoju A. K., smaugimo žymė nebūtinai turi atrodyti kaip visų penkių rankos pirštų žymės, likusios ant kaklo. Be to, patvirtino, kad pamena apžiūrint L. G. buvusį paraudimą būtent virš raktikaulinės zonos, skirtingai nei akcentuoja kaltinamojo gynėja baigiamojoje kalboje. Tai, kad po įvykio su L. G. bendravęs policijos pareigūnas liudytoju apklaustas G. R. negalėjo nurodyti matęs nubrozdinimą L. G. dešiniajame rieše ar ant kaklo, teismo įsitikinimu, nepaneigia išvados, padarytos remiantis anksčiau išvardytais argumentais. Tai, kad nukentėjusysis į policiją kreipėsi ne tuoj pat po įvykio, taip pat nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiuoju dėl sužalojimų atsiradimo aplinkybių ir nepaneigia buvus aptariamus įvykius.

Liudytojo M. N. parodymus, duotus teisme, vertina kritiškai ir jais nesivadovauja, tačiau ne tik dėl tos priežasties, kad minėtas liudytojas yra kaltinamojo brolis. Visų pirma, nors jis, kaip kaltinamojo giminaitis ir turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jo pasirinkimas šia teise pasinaudoti abejotinas turint omeny galimybę padėti savo artimam giminaičiui įrodyti, kaip gynybos teigiama, jo nekaltumą. Be to, kaip jau anksčiau minėta, tik dalis M. N. duotų parodymų sutampa ir patvirtina kaltinamojo duotus parodymus. Nurodęs, kad matė, kas vyko T. ir M. Č. namo kieme, liudytojas nepaaiškino ir nepatvirtino S. N. parodymų ir svarbių aplinkybių dėl L. G. rankos sužalojimo (susižalojimo). Pastebėtina, kad aplinkybes, jog L. G. buvo nuvirtęs patvirtino tiek pats kaltinamasis, tiek L. G., skirtingai nurodydami to priežastis. G. G. parodymuose taip pat nurodoma, kad L. G. ant žemės krito, kas sutampa su S. N. ir su L. G. parodymais. Tuo tarpu M. N. parodymai šia apimtimi nesutampa nei su vieno iš minėtų asmenų parodymais.

Teismui nekyla abejonių ir dėl S. N. padarytos nusikalstamos veikos motyvų. Kaip nurodė ir pats kaltinamasis, jam buvo stresas, jis pasipiktino (2 t., b. l. 98) dėl vos neįvykusio jo ir L. G. transporto priemonių susidūrimo, savo važiavimo pagal L. G. į T. ir M. Č. kiemą tikslą įvardijo kaip norą pamoralizuoti. Natūralu, kad konfliktinėje situacijoje, kaip ją suprato S. N., jaunesnio vairuotojas pamokymas nėra smerktinas, tačiau tik pasirenkant tam priimtinus ir teisėtus būdus.

Pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti būtina įsitikinti, kad dėl fizinio sąlyčio nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474-489/2016, 2K-93-788/2017).

Nukentėjusysis L. G. teismo posėdyje nurodė, kad dėl S. N. veiksmų patyrė skausmą. Aplinkybes, jog apie patirtą skausmą nukentėjusysis nurodė ir apklausiamas policijos pareigūno, patvirtino ir liudytojas G. R.. Pastebėtina, kad priešingai, nei teigia gynyba kaltinamojo ir nukentėjusiojo fizinės savybės yra aiškiai skirtingos (ūgis, kūno sudėjimas ir pan.), kas taip pat paneigia iškeltas abejones dėl S. N. galimybių apskritai atlikti L. G. atžvilgiu kaltinime nurodytus veiksmus ir šiais veiksmais sukelti fizinį skausmą. Nors ir pritartina gynybos teiginiams, kad nukentėjusiojo parodymai apie fizinio poveikio mastą galimai perdėti (nurodant apie „kraujuojančią žaizdą“ ir pan.), tačiau kilusio fizinio skausmo tikrumą, teismo vertinimu, patvirtina ir medicininiais dokumentais užfiksuotos ant nukentėjusiojo kūno likusios žymės.

Ištirtų įrodymų visetu, teismui nekyla abejonių, kad S. N. 2018 m. birželio 8 d., apie 16 val. 20 min., gyvenamojo namo, esančio B. k., Joniškio r., kieme, tyčia iš asmeninių paskatų, ranka paėmęs už kaklo smaugė L. G., po ko pastarąjį pastūmė, ko rezultate L. G. nugriuvo ant žemės, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam L. G. padarė odos nubrozdinimą dešiniajame rieše, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl paminėtų aplinkybių kaltinamojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atsakant į nukentėjusiojo atstovo abejonę dėl galimai netinkamo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, pasakytina, kad kaltinamojo veiksmai, nors ir buvo atlikti matant kitiems asmenims, teismo vertinimu, nebuvo nukreipti sutrikdyti visuomenės rimtį ar viešąją tvarką.

Bausmės skyrimas

BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Paskiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

BK 140 straipsnio 1 dalyje yra numatytos keturios alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Prokuroras prašė skirti kaltinamajam 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, laisvės apribojimo laikotarpiu įpareigoti būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ryto, jeigu tai nėra susiję su darbu.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus, tikslus, kaltinamojo asmenybę, kaltinamojo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes (BK 54 straipsnis).

Teismas skirdamas bausmę S. N. atsižvelgia į nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas tyčinis nusikaltimas), kaltės formą (nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika baigta), bei į tai, kad padarytas nusikaltimas yra priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Taip pat atsižvelgia į kaltinamojo asmenybę. S. N. neteistas (1 t., b. l. 66) administracine tvarka metų laikotarpiu nebaustas, galiojančių nuobaudų neturi (2 t., b. l. 67–69). Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, kaltinamajam už jo padarytą nusikalstamą veiką, skirtina BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės apribojimas.

Dėl civilinio ieškinio

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą.

Nukentėjusysis L. G. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (3 t., b. l. 10–11). Nukentėjusysis nurodė, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos patyrė stresą, skausmą, psichologinį pažeminimą, liko randas.

Teismai, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimus, vadovaujasi CK 6.250 straipsniu ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: 1) įvykio pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Pagal formuojamą teismų praktiką priteisiamos neturtinės žalos sumos fizinio skausmo, tyčinio nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejais paprastai svyruoja apytiksliai nuo 150 Eur iki 1500 Eur (Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-67-519/2019).

Baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nukentėjusysis dėl įvykio patyrė sužalojimą – jam buvo padarytas odos nubrozdinimas dešiniajame rieše, dėl kurio jam konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismui nekyla abejonių, kad dėl įvykusio incidento nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, nemalonius išgyvenimus.

Teismas atsižvelgia į nusikaltimo padarymo aplinkybes, pasekmių kilimo priežastį, nukentėjusiojo veiksmus iki nusikalstamos veikos, kaltinamojo veiksmų motyvus, jo turtinę padėtį. Teismas taip pat įvertina nukentėjusiojo elgesį po jo atžvilgiu atliktų S. N. veiksmų (liko G. G. namuose dažytis plaukų, tą patį vakarą vyko su draugais pramogauti gamtoje ir pan.), aplinkybes, kad, kaip nurodoma ir civiliniame ieškinyje, sukeltas fizinis skausmas nebuvo ilgalaikis, liekamųjų reiškinių nėra, nebuvo reikalingas ilgalaikis gydymas ar specialistų konsultacijos. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas daro išvadą, kad prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra aiškiai per didelė ir neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai. Taip pat įvertinus ir tai, kad kaltinamojo nusikalstama veika negali tapti pasipelnymo šaltiniu, žalos suma yra mažintina ir iš kaltinamojo S. N. priteistina L. G. naudai 450 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitoje dalyje civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo netenkintinas, kaip nepagrįstas (BPK 109 straipsnis, 115 straipsnis, CK 6.250 straipsnis).

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja BPK 106 straipsnis, kuris numato teisę iš nuteistųjų priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš nuteistojo nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Nukentėjusysis civiliniu ieškiniu taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos advokatui – 1500 Eur (3 t., b. l. 12). BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, pripažinęs asmenį kaltu, turi teisę iš jo priteisti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju iš byloje pateikto pinigų priėmimų kvitų Nr. 874148 ir Nr.847150 (3 t., b. l. 13, 14) matyti, kad advokatas V. F. dalyvavo procese susipažindamas su bylos medžiaga, surašydamas nukentėjusiajam civilinį ieškinį bei teikdamas patarimus, o pačiame teismo procese, jis kaip atstovas, dalyvavo teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisinės pagalbos būtinumo pagrindą bei apimtį procese (bylos nagrinėjimui teisme surengti penki posėdžiai), į nukentėjusiojo sumokėtą pinigų sumą advokatui, ir siekdamas abiejų pusių turtinių interesų pusiausvyros, iš kaltinamojo nukentėjusiajam priteistiną atstovavimo išlaidų sumą mažina iki 1000 Eur.

Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t., b. l. 101–102, 111–112), paliktina galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Prie bylos esantys kompaktiniai diskai, paliktini saugoti prie bylos per visą jos saugojimo laiką.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 303, 304, 305, 307, 308 str. teismas

nusprendžia:

S. N. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 8 (aštuonis) mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, jeigu tai nėra susiję su darbu.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš kaltinamojo S. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam L. G. 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš kaltinamojo S. N. 1000 Eur (tūkstantį eurų) L. G. jo patirtoms advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Prie bylos esančius kompaktinius diskus 4 (vnt.), palikti saugoti prie bylos per visą jos saugojimo laiką.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant skundą Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmuose.