- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-12-21
- Bylos Nr.
- 1A-822-593/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05076-2018-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nuosprendis:panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą BPK 327 str. 2 punkte numatytais pagrindais
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- A. V.
- Advokatai
- Vygaudas Molis
- Kategorijos
- 1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str
- 1.2.4.6Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str.)
- 2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 147 str. 3 d., 147-2 str. 2 d., 157 str. 3 d., 189-1 str. 2 d., 227 str. 4 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 str. 2 p.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. V. gynėjo advokato V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteista šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant ją būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val. ir uždraudžiant lankytis P. S. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini).
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimas neišvykti, pradėjus paskirtos bausmės vykdymą – nuspręsta panaikinti.
P. S. civilinis ieškinys tenkintas dalinai, iš A. V. priteista 250 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. V. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. sausio 29 d. apie 10.25 val. veržėsi į P. S. namus, esančius (duomenys neskelbtini), o P. S. bandant uždaryti duris, tyčia sugriebė jai už rankos ir šiais veiksmais padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairio žasto srityje.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina A. V. kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Skundžiamu nuosprendžiu buvo iš dalies patenkintas nukentėjusios P. S. civilinis ieškinys, kuriuo buvo prašoma iš nuteistosios priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir, įvertinus nusikaltimo pasekmes, nukentėjusiajai padaryto sveikatos sužalojimo mąstą, A. V. tyčios formą bei atsižvelgus į teismų praktiką tokio paties pobūdžio baudžiamosiose bylose, nukentėjusiajai priteista 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
3. Nuteistosios A. V. gynėjas advokatas Vygaudas Molis apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį panaikinti, baudžiamąją bylą nutraukti ir nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti.
3.1. Apelianto teigimu byloje esančiais duomenimis neabejotinai nustatyta, jog pati nukentėjusioji buvo agresyviai nusiteikusi, o konfliktas tarp jos ir nuteistosios kilo tik dėl jos pačios (t. y. P. S.) neadekvačių veiksmų. Anot nuteistosios gynėjo byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad konfliktą pradėjo P. S. pirma pastumdama A. V., šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja A. S., tiesiogiai mačiusi tarp jos dukters ir nuteistosios kilusį konfliktą. Apeliantas pažymi ir tai, jog tarp A. V. ir P. S. konfliktų yra kilę ir anksčiau, ką patvirtina liudytojų R. L. ir I. D. parodymai bei 2015 m. vasario 19 d. 15.45 val. VšĮ Kauno miesto Greitosios medicinos pagalbos stotyje registruotas iškvietimas adresu (duomenys neskelbtini), pacientei A. V..
3.2. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog A. V. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine tyčia, t. y. suvokdama, jog sugriebdama P. S. už rankos, gali padaryti jai sužalojimus ir sąmoningai to siekė. Pažymima, kad minėtos teismo išvados nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, o A. V. viso baudžiamojo proceso metu savo kaltę dėl tyčinio nukentėjusiosios sužalojimo nuosekliai neigė. Apelianto manymu, įvertinus priešiškus A. V. ir P. S. santykius (egzistavusius dar prieš konflikto pradžią), nėra jokio pagrįsto pagrindo nukentėjusiosios parodymų apie jai padaryto sužalojimo aplinkybes ir nuteistosios tyčios kryptingumą vertinti kaip nekeliančiais abejonių ir vien šiais nukentėjusiosios parodymais grįsti A. V. kaltę, tuo pačiu atmetant nuteistosios parodymus, nes vienas iš pagrindinių baudžiamosios teisės principų in dubio pro reo įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą visas nepašalintas abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai bei draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis. Anot nuteistosios gynėjo, įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetu yra nepaneigta nuteistosios versija, jog ji prieš nukentėjusiąją nenaudojo fizinio smurto ir nesiekė jos tyčia sužaloti ar sukelti jai fizinį skausmą, o teismo medicinos išvadoje nurodyti sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusiajai su nuteistąja apsistumdžius ar A. V. įsikibus į nukentėjusiąją bandant išlaikyti pusiausvyrą ir nenugriūti. Be to, apeliantas pažymi, kad neįrodyta ir tai, kad P. S. patiri sužalojimai jai buvo padaryti būtent konflikto su A. V. metu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliantas pažymi, jog skundžiamu nuosprendžiu A. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo nuteista nepagrįstai, kadangi nagrinėjamu atveju tinkamai neįrodžius, jog nuteistoji aptariamo konflikto metu veikė tiesiogine tyčia, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šiuo atveju A. V. veiksmuose yra nustatyti visi būtinieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
3.3. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos neteisingai įvertino nuteistosios bei nukentėjusiosios parodymus ir todėl netinkamai kvalifikavo A. V. veiksmus. Be to, apelianto manymu pirmosios instancijos teismas netinkamai ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertino surinktus įrodymus, nepagrįstai teikdamas pirmenybę nukentėjusiosios ir jos mamos parodymams. Anot apelianto, remiantis liudytojų parodymais, darytina išvada, jog be P. S. mamos, aptariamo konflikto niekas nematė, nukentėjusios kaimynai negirdėjo šauksmų, o policijos pareigūnų parodymuose nėra paminėta, kad jie atvykę į įvykio vietą būtų pastebėję ant nukentėjusiosios rankos kraujosruvas ar kitokius sužalojimus, atkreipiamas dėmesys į tai, jog atvykus policijos pareigūnams, nukentėjusioji atsisakė rašyti pareiškimą ar vykti į ligoninę, kadangi turėjo vykti į darbą. Apelianto teigimu, remiantis nurodytais įrodymais, egzistuoja pagrįstas pagrindas daryti išvadą, jog liudytojų parodymai yra subjektyvūs.
Žemesnės instancijos teismas
3.4. Skunde teigiama ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai sprendė, jog nėra jokio pagrindo abejoti išsamiais ir nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kadangi iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad baudžiamojo proceso metu nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs ir išsamūs. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu P. S. nurodė, jog „būnant savo kambaryje išgirdo mamos šauksmą ir atbėgusi pamatė, jog A. V. veržiasi į buto vidų <...> A. V. liepė išeiti, o tada A. V. griebė už rankos“. Tačiau, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nukentėjusioji nurodė kitokias nagrinėjamo įvykio aplinkybes, parodydama, kad ją pakvietė mama ir atėjusi ji pamatė koridoriuje stovinčią A. V. ir joms besistumdant nuteistoji sugriebė jai už kairės rankos.
3.5. Taip pat, apeliantas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojos A. S. parodymų nenuoseklumo, pasireiškusio tuo, jog apklausiama ikiteisminio tyrimo metu minėta liudytoja nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu į jos namus atėjus A. V., duris atidarė būtent ji (t. y. A. S.) ir tuomet, išgirdusi triukšmą, į koridorių atėjo dukra, kuriai bandant uždaryti duris, A. V. griebė jai už rankos, o apklausiama teisminio bylos nagrinėjimo metu A. S. nurodė visiškai kitokias aplinkybes, t. y. kad A. V. buvo įėjusi į jos namų koridorių, todėl P. S. stūmė ją pro duris į lauką ir tada A. V. sugriebė jos dukrai už rankos.
3.6. Taipogi, apeliaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiajai P. S. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Anot apelianto, priteistas 250 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis ir neproporcingas – nukentėjusioji nenurodė, kokius nepatogumus, susijusius su patirtu sužalojimu (kraujosruva) jai teko patirti ir kodėl jai už tai turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Ir nors, prašydama priteisti civilinį ieškinį nukentėjusioji nurodė, jog po konflikto ji vengė išeiti iš namų, tačiau ši aplinkybė yra paneigta baudžiamosios bylos medžiagoje esančiais policijos pareigūnų parodymais, kuriuose teigiama, jog atvykus į įvykio vietą P. S. atsisakė rašyti pareiškimą ir vykti į ligoninę, kadangi turėjo eiti į darbą, ką ir padarė, be jokių nesklandumų palikdama savo namus. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, jog nors nukentėjusioji nurodė, jog dėl neteisėtų A. V. veiksmų ji patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nesaugumo jausmą, tačiau dėl tokios psichologinės būklės ji nesikreipė į medikus ir nepateikė jokių duomenų įrodančių patvirtinančių jai padarytą emocinę ir psichologinę žalą.
Atsiliepimas
4. Nukentėjusioji P. S. atsiliepimu į nuteistosios gynėjos apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.
4.1. Nukentėjusioji nurodo pritarianti skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog A. V., padarydama jai nežymų sveikatos sutrikdymą, veikė tiesiogine tyčia, ką patvirtina šios nustatytos aplinkybės: A. V. be leidimo įsibrovė į jos namus, vartojo necenzūrinius žodžius, agresyviai elgėsi ir ignoravo prašymus išeiti iš jos namų, be to suvokdama savo veiksmų pasekmes tyčia sugriebė jai už rankos.
4.2. Be to, atsiliepime nurodoma, kad nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde klaidingai teigiama, jog aptariamą konfliktinę situaciją inicijavo nukentėjusioji ir, kad ši aplinkybė yra patvirtinta jos pačios ir jos mamos parodymais. Nukentėjusioji pažymi, jog aptariamą konfliktą savo agresyviais veiksmais išprovokavo būtent A. V., nes jei ji nebūtų veržusis į jos namus, joks konfliktas nebūtų kilęs.
4.3. Taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog nuteistosios parodymai turėtų būti vertinami kaip nenuoseklūs, kadangi apklausiama į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų ji nurodė, jog į P. S. namus veržėsi todėl, kad prie nukentėjusios namų stovėjo jos sūnaus automobilis, kuris priklausė ir jai, tačiau apklausiama pirmosios instancijos teisme A. V. šios aplinkybės nebenurodė.
4.4. Atsiliepime į apeliacinį skundą taipogi pažymėta, kad A. V. be leidimo P. S. gyvenamojoje vietoje lankėsi ir anksčiau, yra nuketėjusiajai ne kartą grasinusi ir ją šantažavusi, todėl ji iki šiol bijo, kad gali pasikartoti 2018 m. sausio 29 d. įvykiai, kuomet A. V. įsiveržė į jos namus, todėl jaučiasi nesaugi ir bijo dėl savo sveikatos.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistosios Vasiliauskienės apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
7. Nuteistoji A. V. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, prašo ją išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendė, jog A. V. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje požymiai, o jos kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais ir objektyviais, ir kuriais grindžia A. V. kaltę padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo padarytomis išvadomis, o pateikia savo įrodymų vertinimą, negali būti aplinkybe, leidžiančia manyti, jog teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
10. Nors A. V. kaltės dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nepripažino, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajai inkriminuotos veikos padarymas neginčijamai įrodytas nukentėjusiosios P. S., liudytojos A. S. parodymais, Bendrosios pagalbos centro pateikta informacija, Valstybinės Teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G375/2012(02) ir kitais byloje esančiais duomenimis.
11. Nuteistosios gynėjo skunde akcentuojama, jog byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad konfliktą pradėjo ne A. V., o P. S., kuri pirma pastūmė nuteistąją. Su skunde nurodyta aplinkybe, jog pirmoji A. V. pastūmė P. S., kolegija sutinka, tačiau nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog konfliktas prasidėjo šiuo pastūmimu. Tiek P. S., tiek jos mamos A. S. parodymais nustatyta, jog P. S. iš tiesų stūmė A. V. pro duris, tačiau šiuos veiksmus ji atliko norėdama, kad nuteistoji išeitų iš jos namų, į kuriuos atėjo be pakvietimo ir nepakluso A. S. ir P. S. prašymui išeiti.
12. Atkreiptinas dėmesys, jog vertinant apeliacinio skundo teiginius, matyti, jog skundo autorius iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintomis aplinkybėmis dėl tarp A. V. ir P. S. kilusio konflikto namo viduje. Skunde analizuojama konflikto eiga, P. S. veiksmai stumiant A. V., nors pagal A. V. parodymus pirmosios instancijos teisme – tarp jos ir nukentėjusiosios fizinio kontakto iš viso nebuvo, o P. S. policiją kvietė melagingai, kai A. V. po pokalbio su nukentėjusiosios mama jau išeidinėjo pro vartelius. Būtent šias aplinkybes, t. y. jog A. V. buvo įėjusi į namo vidų, viso proceso metu nuosekliai tvirtino tiek A. S., tiek P. S., todėl nėra pagrindo netikėti šių asmenų parodymais ar daryti išvadą, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde, jog jie kito ir buvo nenuoseklūs. Nėra pagrindo parodymų nenuoseklumu laikyti nežymius nukentėjusiosios ir liudytojos A. S. paaiškinimų neatitikimus apie tai, kokiu būdu P. S. įsijungė į konfliktą – ar atėjo pašaukta mamos, ar išgirdusi triukšmą.
13. Nors nuteistosios A. V. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, tačiau jie prieštarauja kitiems bylos duomenims. Kaip jau minėta, A. V. teigė, jog tarpduryje pakalbėjo su A. S. ir išėjo pro vartelius, tačiau tiek A. S. tiek P. S. patvirtino aplinkybę, jog nuteistoji buvo įėjusi į namo vidų. Šią aplinkybę, nors ir netiesiogiai, patvirtina ir Bendrosios pagalbos centro pateiktas garso įrašas, kuriame P. S. operatoriui nurodo, jog ,,<...> įsibrovė į kiemą moteris, atvažiavo su dviračiu, pradėjo, atsidarė lupti duris, grasinti visokiais žodžiais <...>“ (1 t. 55 b. l.). Be to, su teismo nustatyta aplinkybe, jog A. V. buvo įėjusi į P. S. namus, sutinkama ir A. V. gynėjo apeliaciniame skunde, kuriame nurodyta, jog P. S. pirmoji pastūmė A. V.. Todėl remiantis šiais duomenimis apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme A. V. nuosekliai nurodydama savo veiksmų seką jai būnant P. S. namo kieme, nutylėjo aplinkybę, jog prieš tai ji buvo įėjusi į namo vidų, iš kur P. S. ją išstūmė.
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstu laikytinas ir nuteistosios gynėjo skundo teiginys, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetu yra nepaneigta nuteistosios versija, jog ji prieš nukentėjusiąją nenaudojo fizinio smurto ir nesiekė jos tyčia sužaloti ar sukelti jai fizinį skausmą, o nukentėjusiajai teismo medicinos išvadoje nurodyti sužalojimai galėjo atsirasti joms apsistumdžius ar A. V. įsikibus į nukentėjusiąją bandant išlaikyti pusiausvyrą ir nenugriūti, ar iš viso ne šio įvykio metu. Kaip jau buvo minėta, bylos duomenimis nustatyta, jog konfliktas ir fizinis kontaktas tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios buvo ir visa tai vyko nukentėjusiosios namuose. Nors skunde teigiama, jog nukentėjusioji sužalojimą galėjo patirti jai su A. V. susistumdžius, ar A. V. įsikibus į nukentėjusiąją ir bandant išlaikyti pusiausvyrą, tačiau daryti tokią išvadą pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo, kadangi A. V. iš viso neigė bet kokį fizinį kontaktą su nukentėjusiąja. Tačiau tiek P. S., tiek jos mama A. S. teigė priešingai, nurodydamos A. V. prašymo išeiti iš namų ir jos išstūmimo pro duris aplinkybes. Būtent P. S. nurodė, jog dėl to, kad nuteistoji nenorėjo išeiti, ji pastarąją bandė išstumti iš namų ir tuomet A. V. sugriebė jai už kairės rankos tarp alkūnės ir peties. Šiuos jos parodymus patvirtino ir A. S., kuri nuosekliai teigė, jog pamatė į koridorių įėjusią A. V., reikalaujant, jog ji išeitų, o dukrai stumiant ją pro duris, A. V. griebė dukrai už kairės rankos, plūdo įvairiais žodžiais. Šiuos liudytojų parodymus patvirtino ir į įvykio vietą atvykusi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1 kuopos 1 būrio vyr. patrulė I. S.. Ji nurodė, jog P. S. buvo susijaudinusi, apsiverkusi, pasakė, kad A. V. veržėsi jėga į namus, skaudžiai suėmė P. S. už kairės rankos žasto. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G375/2012(02) patvirtina, kad P. S. konstatuota poodinė kraujosruva kairio žasto srityje sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., 34 b. l.). Minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, jog P. S. sužalojimas galėjo gautis suėmus už kairio žasto (1 t., 34 b. l.). Apie tai, jog A. V. skaudžiai suėmė P. S. už kairės rankos, nukentėjusioji nurodė atvykusiai policijos pareigūnei. Tą pačią dieną, 21 val. 5 min. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, jog iš pareiškėjos priimtas pareiškimas, kad: ,,apie 10 val. 25 min. į namus atėjusi buvusio draugo mama A. V. veržėsi į butą (...) griebė už kairės rankos tuo sukeldama fizinį skausmą“ (1 t., 6 b. l.), šio protokolo priede – nuotraukoje – matyti kairės rankos sužalojimo vaizdas – matosi, kad fotografuota kabinete (1 t., 8, 10-11 b. l.), kas leidžia daryti išvadą, jog sužalojimas užfiksuotas būtent pareiškimo priėmimo dieną, apie 21 val., tą pačią dieną duota užduotis atlikti objektų tyrimą (1 t., 31 b. l.).
15. Aptarti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog A. V. 2018 m. sausio 29 d. smurtavo prieš P. S.. Tai, jog atvykę policijos pareigūnai nematė sužalojimo nukentėjusiosios rankoje šių aplinkybių nepaneigia, kadangi pareigūnai nukentėjusiosios kūno neapžiūrinėjo, o įvertinus tai, jog aptariamas konfliktas įvyko šaltuoju metų laiku (t. y. sausio pabaigoje) ir tai, jog nukentėjusioji ruošėsi ir skubėjo į darbą, darytina išvada, jog P. S. buvo apsirengusi ir ant jos kūno atsiradę sužalojimai negalėjo būti akivaizdžiai matomi.
16. Nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog A. V., suprasdama, jog yra nepageidaujama P. S. namuose (į kuriuos pateko be kvietimo ar leidimo) ir būdama P. S. iš šių namų stumiama pro duris, nepaklusdama P. S. ir nenorėdama būti išstumta, sugriebė pastarosios ranką taip padarydama joje poodinę kraujosruvą. Nėra duomenų, jog A. V. P. S. suėmė už rankos turėdama tikslą ją sužaloti ir/ar sukelti jai skausmą, tačiau akivaizdu, jog atlikdama šį veiksmą, A. V. neabejotinai suprato, kokios pasekmės gali būti sukeltos ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido minėtiems padariniams atsirasti. Tai leidžia daryti išvadą, jog A. V. veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia, todėl kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog A. V. veikė tiesiogine tyčia.
17. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, dėl GMP pažymos (1 t., 149 b. l.) apie A. V. kviestą greitąją medicinos pagalbą dar 2015 metais ir liudytojų R. L. ir I. D. parodymų apie ankstesnius konfliktiškus kaltinamosios ir nukentėjusiosios santykius nevertinimo, kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nors minėti duomenys konfliktiškų nuteistosios ir nukentėjusiosios santykių nepatvirtina, tačiau dėl tokių santykių buvimo kolegijai abejonių nekyla. Liudytojos R. L. ir I. D. buvo apklaustos tik ikiteisminio tyrimo metu, į teisiamąjį posėdį nekviestos, tokio prašymo neišreiškus niekam iš proceso dalyvių, o iš minėtų liudytojų apklausos protokolų matyti, jog nagrinėjamo konflikto jos tiesiogiai nematė ir negirdėjo, todėl daroma išvada, kad jų parodymai reikšmės nagrinėjamam įvykiui neturėjo ir pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo jas apklausti teisiamajame posėdyje, o juo labiau jų parodymus vertinti teismo nuosprendyje.
Dėl A. V. veikos mažareikšmiškumo
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010), todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime. Todėl, teismas, vertindamas kaltininko atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, kiekvienu atveju privalo įvertinti realų padarytos veikos pavojingumą.
19. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad asmuo padaręs nusikaltimą gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, jo padaryta veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tuo atveju jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis ir jos dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų veikų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė.
20. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.).
21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. V. ranka sugriebė nukentėjusiajai už žasto ir padarė kraujosruvą. Iš pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumos matyti, jog A. V. nepritarė nukentėjusiosios gyvenimo būdui, jos bendravimui su nuteistosios sūnumi, dėl ko tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios įsivyravo priešiški santykiai. Nagrinėjamo įvykio metu A. V. į P. S. namus atėjo ne šiaip sau, bet būtent dėl to, kad pamatė kieme stovintį sūnaus automobilį ir pamanė, kad P. S. namuose yra ir jos sūnus. Nors akivaizdu, jog A. V. neturėjo jokios dingsties nerimauti dėl savo sūnaus būklės, galimai jam būnant P. S. namuose, bet būtent dėl to ji įėjo į šiuos namus ir reiškė pretenzijas. Tiek nuteistosios veiksmus be leidimo einant į svetimus namus, tiek nukentėjusiosios veiksmus stumiant ją iš savo namų – išprovokavo ne kas kitas, o priešiški P. S. ir A. V. santykiai. Nors P. S. teisėti veiksmai neleidžiant į savo namus jos nepageidaujamo asmens nepateisina A. V. elgesio – vengiant išeiti iš P. S. namų, griebimo nukentėjusiajai už rankos, tačiau anksčiau aptartas A. V. tyčios kryptingumas būtent ir rodo tai, jog ji nukentėjusiajai už rankos griebė ne norėdama pastarąją sužaloti, bet nenorėdama būti išvaryta iš P. S. namų. Akivaizdu, jog fizinį skausmą nukentėjusioji pajuto tik konfliktui atslūgus, kadangi skambindama bendrosios pagalbos centro telefonu, ji akcentavo ne jai sukeltą skausmą ar padarytą sužalojimą, bet nuteistosios veiksmus veržiantis į jos namus. Tik po to, kai A. V. išėjo iš nukentėjusiosios kiemo, kai atvyko policija, P. S. pajuto skausmą rankoje ir apie tai informavo atvykusią pareigūnę, nurodydama, kad šį skausmą sukėlė A. V. sugriebdama jai už rankos.
22. Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir nustačius, jog nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas pasireiškė viena poodine kraujosruva rankoje, atsižvelgus į tai, jog kaltinamoji veikė netiesiogine tyčia, kolegija sprendžia, jog A. V. padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas. Todėl A. V. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) o baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutrauktina (Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnis).
Dėl civilinio ieškinio
23. Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas nesutinka ir su byloje priteistu civiliniu ieškiniu, nurodydamas, jog 250 Eur žalos atlyginimas yra per didelis ir neadekvatus nusikalstamos veikos pobūdžiui bei sveikatos sutrikdymo mastui.
24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas.
25. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai klausimą, apylinkės teismas atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Įvertino tai, kad P. S. patyrė fizinį skausmą, stresą ir dvasinius išgyvenimus, atsižvelgė į tai, jog smurtas buvo pavartotas pačios nukentėjusiosios namuose, kas vertė ją jaustis nesaugiai, atsižvelgė į sužalojimo mastą, į pagrįstus kaltininko interesus bei teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose (priteisiama nuo 150 Eurų iki 1500 Eurų) ir prašomą priteisti neturtinei žalai atlyginti sumą sumažino pusiau. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl neturtinės žalos, kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai, jog įrodymais nepagrįsta P. S. nurodyta aplinkybė, jog ji vengė išeiti iš namų, nes į darbą išėjo be jokių nesklandumų, medicininiais duomenimis nepatvirtinta P. S. nurodomas dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir nesaugumo jausmas, atmestini, kadangi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas teisingam neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes (taip pat ir minėtas apeliaciniame skunde nurodytas, aplinkybes) – civilinį ieškinį sumažino. Teisėjų kolegijos vertinimu skundžiamu nuosprendžiu P. S. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis neprieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. V. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 06 val., ir uždraudžiant lankytis P. S. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini).
Vadovaujantis BK 37 straipsniu, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį A. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir bylą nutraukti.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.