Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjos advokatės J. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas viešaisiais darbais 1 (vienam) mėnesiui, įpareigojant per jį išdirbti 20 valandų visuomenės labui.

Nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 3 vnt. kompaktinių diskų, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą kitam žmogui ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: 2022 m. kovo 2 d., apie 11.50 val., (duomenys neskelbtini) mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia ranka suėmęs už kairės rankos žasto nustūmė ir prie koridoriaus lango prirėmė nepilnametį (duomenys neskelbtini) moksleivį V. A., ranka griebė jam už rankų, bandydamas atimti mobiliojo ryšio telefoną, po to, atitraukęs V. A. nuo lango, iš nugaros pusės rankomis apglėbęs V. A. per kaklą jį parvertė sėdmenimis ant koridoriaus grindų, tuo padarė nukentėjusiajam V. A. poodines kraujosruvas dešinėje krūtinės ląstos pusėje, kairėje pažastyje, kairiame žaste, odos nubrozdinimus kairėje kaklo pusėje ir dešinės plaštakos V krumplio srityje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėja advokatė J. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Teigia, kad byloje nėra patikimų, objektyvių V. K. kaltę patvirtinančių duomenų, kuriuos būtų galima laikyti įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. K. veika vertintina kaip nusikalstama. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, pažeidė įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK)), kasacinio teismo, Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotas įrodymų vertinimo taisykles ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso teisės pažeidimą, lėmusį neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), bei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo V. K. veikus netiesiogine tyčia, taigi nepagrįstai pripažino, jog padaryta nusikalstama veika, nors tokia negalėjo būti nustatyta. Teigia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, be teisėtų motyvų byloje esančius prieštaravimus vertino ne nuteistojo, bet nukentėjusiojo naudai, taip grubiai pažeisdamas in dubio pro reo principą. Gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino nukentėjusiojo keltą pavojų ir nuteistojo pareigas. Nurodo, kad nors skundžiamame nuosprendyje pripažįstama, jog nukentėjusysis smurtavo, elgėsi neteisėtai ir jo neteisėtas elgesys išprovokavo konfliktą, o nuteistojo elgesys buvo tiesiogiai sąlygotas jo pareigų, t. y. būtent jas eidamas nuteistasis padarė veiką, dėl kurios yra nuteistas, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai įvertino visą įvykių kontekstą, neįvertino galimų nukentėjusiojo netinkamo elgesio pasekmių tuo atveju, jeigu nuteistasis nebūtų atlikęs tokių veiksmų, kokius atliko ir nebūtų ėmęsis tokių priemonių, kokių ėmėsi. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino nuteistojo darbo funkcijas bei jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Todėl apeliacinės instancijos teismo prašo ištaisyti visus šiuos padarytus pažeidimus.

2.2. Teigia, kad byloje esančiais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, jog nuteistasis V. K. yra (duomenys neskelbtini) socialinis pedagogas. Skundžiamame teismo nuosprendyje pripažįstama, kad, be kita ko, į V. K. pareigas įėjo konfliktų tarp mokytojų ir mokinių sprendimas, pokalbiai su agresyviais mokiniais ir jų atribojimas nuo kitų mokykloje esančių žmonių, leistinų poveikio priemonių, numatytų Lietuvos Respublikos Švietimo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. V-1268 patvirtintose „Rekomendacijose dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams“ (toliau – ir Rekomendacijos) taikymas. Nurodo, kad padaręs pagrįstą išvadą dėl nuteistojo darbo specifikos ir jo veikloje aktualių teisės aktų taikymo, pirmosios instancijos teismas netinkamai juos aiškino ir taikė šios bylos kontekste, o tuo pačiu netinkamai įvertino ištirtus įrodymus. Nurodo, kad V. K., būdamas Lietuvos Respublikos švietimo sistemos dalimi, t. y. būdamas socialiniu pedagogu, vykdydamas savo darbo pareigas ir veikdamas pagal teisės aktuose numatytą privalomą elgesio, veiksmų modelį, privalėjo pasielgti būtent taip, kaip pasielgė. Teigia, kad V. K. privalėjo apsaugoti mokyklos mokinius ir pedagogus nuo agresyvaus, neprognozuojamo, įsiaudrinusio, necenzūriniais žodžiais besikeikiančio, grasinančio susidorojimu, naudojančio fizinius veiksmus nuteistojo atžvilgiu nukentėjusiojo V. A., ypač žinant, jog nagrinėjama veika vyko pagrindinėje mokykloje, pertraukos metu, veiką stebint keliolikai moksleivių (skirtingu metu jų buvo nuo 4 iki 21), kurių dalis buvo mažamečiai. Dėl nurodytų priežasčių mano, kad tinkamam nuteistojo ir nukentėjusiojo elgesio įvertinimui būtina remtis ne tik Lietuvos Respublikos BK nuostatomis, bet ir specifiniais, švietimą ugdymo įstaigose reglamentuojančiais teisės aktais. Teigia, kad V. K. yra socialinis pedagogas, t. y. švietimo sistemos ir specifinės švietimo veiklos dalis, todėl jo darbas, tiriamo įvykio metu užimtos pareigos suponuoja tam tikrą būtiną bei privalomą mokytojo, socialinio pedagogo, elgesį, požiūrį ir pareigas, kurios turi sutapti su švietimo tikslais, uždaviniais, siekiamais rezultatais. Nurodo, kad V. K., būdamas švietimo sistemos, kaip veiklos, dalis, vykdydamas savo pareigas, privalėjo siekti būtent Švietimo įstatyme ir kituose švietimą mūsų valstybėje reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų tikslų, užtikrinti jų bei švietimo uždavinių įgyvendinimą, o visos rekomendacijos bei sąlygos yra nuosekliai, pažodžiui perkeltos į (duomenys neskelbtini) patvirtintą poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams tvarką, kuri yra byloje ir buvo ištirta kartu su kitais įrodymais.

2.3. Tvirtina, kad V. K. 2022 m. kovo 2 d. elgėsi išimtinai pagal Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, Rekomendacijų nuostatas ir jų nepažeidė. Teigia, kad nuteistasis V. K. veikė savo profesinių pareigų ribose, pagal šias ribas nustatančių teisės aktų reikalavimus ir jų neperžengė. Nurodo, kad būtent tokį V. K. elgesį sąlygojo, lėmė, išprovokavo, iššaukė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių V. K., įpareigotas savo darbo funkcijų ir įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų profesinių pareigų reglamentavimo, privalėjo panaudoti nukentėjusiojo atžvilgiu fizinius veiksmus, kurie negali būti laikomi fiziniu smurtu nukentėjusiojo atžvilgiu. Teigia, kad tokie V. K. veiksmai ir jo elgesys negali būti laikomi nei mušimu, nei kitokiu smurtavimu, bei V. K. veiksmai negali būti laikomi tyčine nusikalstama veika, kaip ji yra apibrėžta BK 140 straipsnio 1 dalyje

2.4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tvirtina, jog nuteistojo veiksmai atlošiant ir pagriaunant nukentėjusįjį iš už nugaros akivaizdžiai pažeidė Rekomendacijų 26.4 (naudojama didesnė nei būtina fizinė jėga) bei 28 (minimalūs būtini fiziniai veiksmai) punktus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados neabejotinai patvirtina, jog konflikto vienintelė priežastis ir šaltinis buvo neteisėtas nukentėjusiojo elgesys, kurį teismas pagrįstai pripažino smurtiniu, o nukentėjusįjį – smurtautoju Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 2 straipsnio 25¹ punkto prasme. Be to, pirmosios instancijos teisiamuosiuose posėdžiuose ištirti įrodymai patvirtina, kad buvo visos sąlygos taikyti pačias griežčiausias Rekomendacijose nurodomas poveikio priemones: (duomenys neskelbtini) nukentėjusiojo charakteristikoje (1 t., b. l. 108) nurodyta, kad nors nukentėjusysis (duomenys neskelbtini) mokėsi tik šešis mėnesius, pirmą pusmetį jis praleido 307 pamokas, nuo vasario 1 d. – 63 pamokas. Iš jų pirmą pusmetį pateisintos buvo 288 pamokos, antrą pusmetį – 6 pamokos. Be to, teisiamajame posėdyje apklausus liudytojais nukentėjusiojo motiną J. A. ir tėvą V. A. nustatyta, kad nepilnametis nukentėjusysis gyveno be pilnamečių asmenų priežiūros, ne su tėvu ir ne su motina, taigi pastaroji tik parašydavo sūnui pateisinančius raštelius apie tariamus nukentėjusiojo susirgimus, nes realiai negyvendama su sūnumi (nukentėjusiuoju) motina negalėjo žinoti ir nežinojo realios nukentėjusiojo sveikatos būklės. Gynėjos teigimu, tuo pačiu dokumentu, o taip pat liudytojų mokytojų V. J., G. D., D. S., moksleivių nepilnamečių liudytojų G. D., G. M., T. K., E. B., D. P., nuteistojo V. K. parodymais bei kitais bylos duomenimis nustatyta, kad dar iki 2022 m. kovo 2 d. įvykio nukentėjusysis V. A. pedagogams ir moksleiviams buvo žinomas kaip nesilaikantis mokyklos vidaus taisyklių, nesilaikantis su mokykla pasirašytos sutarties, ignoruojantis pedagogų prašymus, ignoruojantis teisėtus pedagogų reikalavimus, nuolatos ir sistemingai besikeikiantis necenzūriniais žodžiais (kurių didžioji dalis yra rusiški keiksmažodžiai, susisiję su žmogaus lytiniais organais ir jų įvardijimu) girdint pedagogams ir kitiems moksleiviams, t. y. keiksmažodžiai adresuojami aplinkiniams ir skirti jiems; besikreipiantis į pedagogus tik kreipiniu „Tu“ ir niekuomet kreipiniu „Jūs“; nereaguojantis į kvietimus atvykti į Vaiko gerovės komisijos posėdžius ir nedalyvaujantis jo elgesio svarstymuose; impulsyviai reaguojantis į gautas pastabas; nematantis jokių problemų savo elgesyje; neturintis būtinų ugdymo reikmenų, nenešiojantis uniformos ir demonstratyviai nešiojantis galvos apdangalą, kurio nusiimti pedagogų prašymu nesutinka ir į prašymus nereaguojantis arba reaguojantis necenzūriniais žodžiais. Teigia, kad šie duomenys patvirtina, jog dar iki nagrinėjamo konflikto, t.y. praeityje, buvo išnaudotos visos kitos galimos poveikio priemonės ir švietimo pagalbos nukentėjusiajam teikimo galimybės. Akcentuoja, kad V. K. jau buvo žinomi šie duomenys, kai jis 2022 m. kovo 2 d. sulaukė kolegos, garbingo amžiaus pedagogo, kūno kultūros mokytojo V. J. prašymo padėti išspręsti kilusį konfliktą. Nurodo, kad V. K. iš V. J. gavo objektyvią informaciją apie tai, jog nukentėjusysis V. A. ne tik nelanko kūno kultūros pamokų, nevykdo teisėtų pedagogo reikalavimų, bet ir kitų moksleivių akivaizdoje demonstratyviai žemina mokytoją, vadina necenzūriniais rusiškais žodžiais, „siuntinėja“, demonstratyviai naudoja nepagarbų kreipinį „Tu“. Taigi tuo metu, kai V. K. sulaukė savo kolegos ir buvusio savo paties mokytojo V. J. prašymo padėti išspręsti konfliktą, V. K. jau turėjo pagrindo manyti, kad būtent iš V. A. galima tikėtis bet kokio, neprognozuojamo elgesio ir neadekvačios reakcijos, neteisėtų veiksmų ir taisyklių pažeidimų, psichologinio ir kitokio smurto apraiškų.

2.5. Gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino nukentėjusįjį kaip smurtautoją pagal Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 2 straipsnio 23¹ dalies, 23¹ straipsnio 1 dalies 3 punktus, nes būtent psichologinio smurto veiksmus V. A. atliko mokytojo V. J. atžvilgiu savo bendramokslių akivaizdoje, viešai, mokyklos koridoriuje prie valgyklos. Lygiai tokius pat tyčinius smurtinius veiksmus V. A. demonstravo ir vėliau, socialinio pedagogo V. K. pakviestas pasikalbėti ir išsiaiškinti, kodėl V. A. negerbia mokytojo V. J., kodėl jį viešai žemina ir įžeidinėja kitų moksleivių akivaizdoje, kodėl V. A. nelanko kūno kultūros pamokų, kodėl atsisako vykdyti teisėtus pedagogų reikalavimus. Teigia, kad V. K. dėl savo užimamų pareigų privalėjo užtikrinti, jog niekas netrukdytų siekti Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme nustatytų tikslų ir uždavinių, kad būtų įgyvendinti reikalavimai, keliamų švietimo įstaigoms ir pedagogams, kaip švietimo sistemos daliai, o ypač kad būtų užtikrintos švietimo įstaigą lankančių moksleivių teisės į saugią aplinką ir visas sąlygas dėl tinkamo ugdymo, dorovės bei moralės normų puoselėjimo pareigos užtikrinti; kad moksleiviai būtų ugdomi tapti pilietiškais, sąžiningais, dorais valstybės ir visuomenės nariais; kad jie mokykloje būtų saugūs ir turėtų galimybę pasiekti visų kitų Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymu siekiamų tikslų. Akcentuoja ir tai, kad teisės aktai suteikia garantijas Lietuvos Respublikos švietimo įstaigose dirbantiems pedagogams, numato pareigą apsaugoti juos nuo smurto, užtikrinti, kad jie tinkamai galėtų vykdyti pedagogų pareigas. Tokiu būdu V. K., kaip socialinis pedagogas, vykdantis savo pareigas, privalėjo siekti ne tik nukentėjusiojo V. A. teisių bei teisėtų interesų apsaugos, bet ir lygiai taip pat privalėjo siekti, pagal savo galimybes užtikrinti, kad nebūtų grubiai pažeistos kitų (duomenys neskelbtini) mokyklos moksleivių teisės bei teisėti interesai. Be to, lygiai taip pat socialinis pedagogas V. K. privalėjo siekti, pagal savo galimybes užtikrinti, kad nebūtų grubiai pažeistos (duomenys neskelbtini) mokyklos pedagogų teisės bei teisėti interesai. Būtent tokiomis aplinkybėmis V. K., gynėjos teigimu, nukentėjusiojo atliko privalomus veiksmus, kurie byloje nepagrįstai įvertinti kaip nusikalstami.

2.6. Teigia, kad V. K. veikoje nėra nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios, kurią nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, požymių, kadangi V. K. veika yra neatsargi. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaip netinkamą šioje byloje kasacinio teismo praktiką, suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-8-489/2022, kadangi minimoje byloje buvo nagrinėjamos tam tikra prasme panašios faktinės aplinkybės ir buvo keliamas klausimas dėl nuteistojo tyčios turinio. Taip pat teigia, kad kasacinis teismas yra suformulavęs teisės taikymo taisyklę, jog asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais (pvz., kraujosruvomis ar nubrozdinimais), būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės.

2.7. Pažymi, kad V. K. privalėjo išspręsti konfliktą tarp mokinio ir kūno kultūros mokytojo, ir, kaip minėta, turėjo kitų pareigų: privalėjo užtikrinti (bent jau išnaudoti visas galimybes, siekti), kad mokinys neįžeidinėtų garbingo amžiaus mokytojo, jo nevadintų necenzūriniais rusiškais keiksmažodžiais, nesiuntinėtų, neminėtų žmogaus lytinių organų (rusų kalba), nesikreiptų į jį „tu“, vykdytų jo teisėtus reikalavimus (pasiaiškinti, kodėl nelanko kūno kultūros pamokų). Teigia, kad pats nukentėjusysis patvirtina, jog V. K. iš pat pradžių dėjo visas pastangas šiam konfliktui išspręsti, tačiau nukentėjusysis nenorėjo spręsti konflikto, nenorėjo aiškintis, tvirtino, kad niekas neturi teisės prie jo liestis, į daugumą klausimų atsakinėjo, kad tai yra jo reikalas ir ne pedagogų reikalas (kreipdamasis į juos įvardžiu „tu“). Akcentuoja, kad byloje nustatyta, jog iš pat pradžių V. K. ėmėsi įtikinėjimo priemonių, siekė įtraukti nukentėjusįjį į pokalbį, argumentavo, aiškino mokyklos vidaus tvarkos ir kitų teisės aktų nuostatas, tačiau nukentėjusysis argumentavimo nesiklausė ir paprasčiausiai norėjo pasišalinti, palikti konfliktą neišspręstą. Gynėjos teigimu, socialinis pedagogas V. K. negalėjo to leisti, nes konfliktų šalinimas, minėta, įeina į tiesiogines socialinio pedagogo funkcijas. Teigia, kad V. K., V. J. ir iš dalies paties nukentėjusiojo parodymais nustatyta, jog agresyviai ir arogantiškai nusiteikęs nukentėjusysis ignoravo teisėtus pedagogų reikalavimus pasiaiškinti ir pradėjo elgtis agresyviai, grasinti, o po to bandė pasišalinti iš įvykio vietos, eidamas į klasę. Nurodo, kad V. K. negalėjo leisti įsiaudrinusiam, agresyviai nusiteikusiam, besikeikiančiam moksleiviui eiti į klasę, kur buvo ir kitų mokinių. Akcentuoja, kad su tokia išvada sutinka ir pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, pripažindamas, kad nuteistasis V. K. pagrįstai užstojo nukentėjusiajam V. A. kelią bei neleido eiti jam į klasę, tačiau šis teisėtas V. K. veiksmas iššaukė dar didesnę V. A. agresiją: filmuotoje medžiagoje matyti, kad V. A. prie kabineto durų mojuoja rankomis (nuteistojo teigimu, tuo metu nukentėjusysis jam sudavė), veržiasi, naudoja fizinę jėgą. Gynėjos vertinimu, visiškai logiški, paaiškinami, pateisinami ir atitinkantys Rekomendacijų reikalavimus yra tolesni nuteistojo veiksmai: nukentėjusiojo pristūmimas rankomis prie lango, nukentėjusiojo apkabinimas per pečius, bandymas apkabinti per juosmenį, pastangos laikyti apkabintą nukentėjusįjį, tuo pačiu nuolat jį raminant ir bandant nukreipti susinervinusio nukentėjusiojo dėmesį kitur – t. y. nuolat jo prašant, įkalbinėjant atiduoti mobilaus ryšio telefoną, kad galima būtų pasikalbėti su tėčiu.

2.8. Pažymi, jog nėra ginčo dėl to (t. y. niekas nenurodė priešingai, todėl nepaneigta), kad nei socialinis pedagogas, nei V. J. konflikto metu nekėlė balso ir kalbėjo ramiai, tuo tarpu nukentėjusysis kalbėjo pakeltų balsu, šaukė, rėkė, nukentėjusiojo riksmų turinys buvo pilnas grasinimų ir necenzūrinių rusiškų keiksmažodžių. Prieitina prie išvados, kad triukšmą, kurio susirinko pažiūrėti mokyklos moksleiviai, sukėlė pats nukentėjusysis. Mano, kad V. K. privalėjo fiziniais veiksmais apriboti agresyviai nusiteikusio, besikeikiančio, rėkaujančio ir grasinančio nukentėjusiojo galimybes įsiveržti į klasę, o taip pat privalėjo naudoti fizinę jėgą, siekdamas nukentėjusiojo nusiraminimo, priešingu atveju aplinkiniams kilo grėsmė, o užkirsti tokiai grėsmei kelią buvo socialinio pedagogo pareiga. Dėl nurodytų priežasčių kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie tai, kad nukentėjusysis nekėlė grėsmės. Teigia, kad tokias išvadas paneigia byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo netinkamai ištirti įrodymai: nuteistojo, visų be išimties įvykį mačiusių liudytojų parodymai apie nukentėjusiojo agresiją, jo iššaukiantį ir agresyvų elgesį, apie sukeltą kitiems asmenims baimę: liudytoja D. P., moksleivė, apklausta teisiamajame posėdyje, parodė, kad ji stebėjo iš toli, jai „...buvo baisu, nes A. buvo įtūžęs. Matėsi, kad nevyksta nieko gero, negalėjau nuspėti, kas bus“; „Mes su klasiokėmis išsigandom. Elgesys buvo neadekvatus“; „Maniau, kad A. trenks socialiniam pedagogui arba puls ant klasiokų, nes yra konfliktinis“; „esu girdėjusi, kad A. yra kažką sužalojęs“ (2022 m. lapkričio 7 d. teisiamasis posėdis); liudytoja R. M., pedagogė, apklausta 2022 m. lapkričio 7 d. teisiamajame posėdyje nurodė, jog matė sudirgusį mokinį, kuris šaukė „neturit teisės“, įvykio gerai nebeprisimena, bet iš karto po įvykio jį aprašė raštu; į bylą pateiktas liudytojos R. M. paaiškinimas, teiktas iš karto po įvykio (2022 m. kovo 4 d.), patvirtina, kad kovo 2 d. (padaryta akivaizdi techninė klaida: nurodyta kovo 3 d.) vyresniųjų klasių mokinys (t. y. V. A.) „garsiai šaukė ir rėkė, keikėsi, mosikavo rankomis; liudytoja girdėjo, kaip socialinis pedagogas kvietė mokinį eiti su juo į kabinetą, bet mokinys keikėsi, šaukė, stūmė rankomis į krūtinę pedagogui, necenzūriniais žodžiais plūdo kūno kultūros mokytoją V. J.“; liudytoja G. D., moksleivė, apklausta 2022 m. spalio 27 d. teisiamajame posėdyje, nurodė, kad V. A. dar iki konflikto su V. K. keikėsi ir gyrėsi, kad įžeidinėjo kūno kultūros mokytoją (V. J.); konflikto metu keikėsi, skeryčiojosi, rodė „didelę agresiją“; „agresija buvo ryški ir mums visiems, buvusiems koridoriuje, buvo baisu, kad mūsų nesužeistų“ „tą pačią dieną prieš įvykį V. A. 1-2 pamokoje istorijos elgėsi neadekvačiai, atsikalbinėjo, vartojo rusiškus keiksmažodžius“; liudytojas G. M., V. A. draugas, 2022 m. spalio 27 d. teisiamajame posėdyje nurodė, kad V. A. prieš konfliktą gyrėsi, kad „pasiuntė“ kūno kultūros mokytoją ir išvadino jį „gaidžiu“; konflikto metu V. A. keikėsi, nepagarbiai kalbėjo, atsikalbinėjo; V. A. niekas nesmaugė, jis tik buvo priremtas prie lango; iš karto po įvykio bendravo su V. A., jis skausmu nesiskundė, jokių įbrėžimų ar sužalojimų ant jo kūno liudytojas nematė; liudytojas T. K., V. A. draugas, 2022 m. spalio 27 d. teisiamajame posėdyje nurodė, kad V. A. prieš konfliktą gyrėsi „pasiuntęs“ kūno kultūros mokytoją; konflikto metu V. A. „skeryčiojosi“, rėkavo; socialinis pedagogas bandė jį nuraminti, nesikeikė ir prašė, kad eitų pasikalbėti dviese, „dėl V. elgesio kilo pavojus mokiniams, nes jis skeryčiojosi ir galėjo kam nors trenkti“; liudytojas E. B., buvęs V. A. draugas, 2022 m. spalio 27 d. teisiamajame posėdyje nurodė, kad įvykio nematė, apie jį tik girdėjo, tačiau „su V. bendrų reikalų turėjome vasarą, kartu sumušėm vieną jaunuolį prieš šį įvykį. Negalima tikėti viskuo, ką sako V.. Man dažnai jis meluodavo“; liudytojas E. V. 2022 m. spalio 27 d. teisiamajame posėdyje parodė, kad konflikto nematė, bet jį girdėjo, t. y. girdėjo „didelį triukšmą“‘ konflikto metu koridoriuje buvo daugiau nei 9 žmonės; liudytojas V. J., (duomenys neskelbtini) mokyklos pedagogas, 2022 m. spalio 3 d. teisiamajame posėdyje parodė, kad iš vakaro prieš įvykį į jo klausimą dėl pamokų nelankymo V. A., girdint kitiems moksleiviams, atsakė „koks tavo reikalas“, o įvykio dieną, t. y. 2022 m. kovo 2 d. prie valgyklos įėjimo, stebint ir girdint kitiems mokyklos moksleiviams, šaukė ant mokytojo, reikalavo jo neliesti, vadino necenzūriniais žodžiais ir įžeidinėjo; kreipėsi į socialinį pedagogą V. K., kuris bandė spręsti konfliktą, tačiau V. A. nesiklausė mandagių prašymų ir mokinio taisyklių aiškinimo, abu pedagogus įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, grasino, kad dabar jiems bus (necenzūriniai žodžiai); elgėsi lyg apsvaigęs, visus „siuntinėjo“ necenzūriniais žodžiais; V. K. vaiką ramino ir jo nelietė, bet vaikas vis keikėsi, buvo susinervinęs, „stumtelėjo V. K. į pilvą“, šaukė; kilo didžiulė grėsmė; V. K. jį „užtvėrė prie sienos dėl grėsmės kitiems mokiniams. V. K. apkabino jį, švelniai kartodamas baigti ir prašė eiti. Vaikas bandė ištrūkti, slystelėjo ir pritūpė. Jis grindų nepalietė“; „V. K. nukentėjusiojo kaklo palietęs nebuvo, tik buvo apglėbęs aplink pečius“; „Man (liudytojui) pasirodė, kad jis buvo tik pritūpęs. Dar jis padarė kelis mostus, palietė socialinį pedagogą“; vėliau, po įvykio, išeidamas iš kabineto, nukentėjusysis sudavė į duris rankos krumpliais, kai durys neatsidarė; liudytoja Z. M., mokyklos socialinė pedagogė, 2022 m. spalio 3 d. teisiamajame posėdyje parodė, kad po įvykio pas ją į kabinetą 2022 m. kovo 2 d. atėjo du agresyviai nusiteikę jaunuoliai – nukentėjusysis ir jo brolis E. A.; liudytoja apžiūrėjo nukentėjusiojo kaklą, ant jo sužalojimų nebuvo; tada V. A. brolis E. A. brūkštelėjo automobilio rakteliais per nukentėjusiojo kaklą. Po įvykio buvo komentarų, nei vienas vaikas nepatvirtino, kad nukentėjusįjį smaugė; ji yra socialinė pedagogė ir gali patvirtinti, kad iškilus tokiai situacijai privaloma remtis Rekomendacijomis, taikyti poveikio priemones, išvesti vaiką į kitą patalpą, tokio vaiko negalima leisti į klasę, nes kyla grėsmė kitiems mokiniams. Ji girdėjo tiesiogiai iš T. (K.) ir G. (M.), kad socialinis pedagogas kvietė A. eiti į jo kabinetą pasikalbėti, kad jam vos nesudavė į veidą, nes A. mosikavo rankomis; liudytoja Z. M., mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 2022 m. spalio 3 d. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2022 m. kovo 2 d. pas ją į kabinetą atėjo nuteistasis ir nukentėjusysis, kuris buvo labai įsiaudrinęs; pasiskambino V. A. tėčiui, pakalbėjo su juo, susitarė dėl atvykimo į mokyklą; ji dalyvavo V. A. apžiūroje; V. A. buvo žinomas kaip įžūlus, nepaisantis taisyklių, prie jos įžeidinėjo mokytoją J. necenzūriniais žodžiais.

2.9. Pažymi, kad visi be išimties byloje apklausti liudytojai, tiesiogiai ilgiau ar trumpiau matę įvykį, parodė, jog nukentėjusysis V. A. buvo agresyvus, neprognozuojamas, dėl savo elgesio kėlė aplinkiniams baimę ir kėlė jiems realią grėsmę. Teigia, kad tai nustatyta šalia buvusių pakankamai objektyvių stebėtojų akimis, nes nenustatytas jų suinteresuotumas bylos baigtimi, nenustatytos sąlygos, dėl kurių jų parodymai turėtų būti atmesti. Gynėjos teigimu, tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, priėjęs priešingą išvadą dėl nuteistajam V. K. kilusios neabejotinos būtinybės panaudoti fizinę jėgą, ne tik netinkamai įvertino įrodymus, bet ir priėjo prie nepagrįstas išvados dėl nuteistojo kaltės formos. Akcentuoja, kad V. K. fiziniais veiksmais tik siekė suvaldyti nukentėjusiojo agresiją, siekė nukreipti nukentėjusiojo dėmesį, siekė neleisti jam grįžti į klasę, kur nuo agresyvaus, pikto, įniršusio nukentėjusiojo galėjo nukentėti nukentėjusiojo bendraklasiai.

2.10. Gynėjos vertinimu, nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados galėjo būti prieitos dėl netinkamai įvertinto vieno iš bylos įrodymų – 2022 m. kovo 2 d. vaizdo įrašo su įvykio medžiaga, kuri yra be garso. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog nukentėjusysis nekėlė grėsmės dėl to, jog negirdėjo ir negalėjo girdėti nukentėjusiojo riksmų, šauksmų, keiksmažodžių, grasinimų, t. y. negalėjo susidaryti visapusiško ir pilno vaizdo apie nukentėjusiojo keltą grėsmę.

2.11. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje ištirtus įrodymus ir nesivadovavo kasacinio teismo praktika, pažeidė in dubio pro reo principą, todėl priėmė neteisėtą nuosprendį. Akcentuoja, kad byloje nėra V. K. parodymus paneigiančių įrodymų ir objektyvių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, kurie būtų pakankami pripažinti, jog apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas.

2.12. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo argumentus dėl nukentėjusiojo pavojingumo socialiai jautriai, ypatingai aplinkai, t. y. dėl to, kad nukentėjusysis buvo pavojingas aplinkiniams mažamečiams ir nepilnamečiams vaikams, mokytojams ir pačiam nuteistajam. Taip pat teigia, kad teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tendencingai, selektyviai ir šališkai įvertino įrodymus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai, remdamasis vien tik nukentėjusiojo ir jam artimų asmenų subjektyviais parodymais, prieštaraujančiais kitiems bylos įrodymams, atmetė nuteistojo argumentus dėl socialinio pedagogo pareigų tinkamo vykdymo ir dėl paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų iššauktos būtinybės naudoti fizinę jėgą bei fizinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu.

2.13. Gynėjos teigimu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas aprašė nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, išvardino kitus bylos įrodymus, tačiau rėmėsi ne visais, o tik tais, kurie patvirtina teismo nuosprendyje padarytas subjektyvias išvadas apie nuteistojo tyčinius veiksmus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pateisinamų priežasčių atmetė V. K. parodymus ir jo poziciją patvirtinančius liudytojų, paties nuteistojo parodymus, kitus byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus apie tai, kad V. K. nukentėjusiojo tyčia nepergriovė; kad nukentėjusysis buvo agresyvus, pavojingas, kėlė aplinkiniams pavojų ir baimę; kad nukentėjusysis sudavė nuteistajam; kad aplinkiniams buvo akivaizdu (susidarė įspūdis), jog nukentėjusysis gali pulti aplinkui esančius vaikus, gali panaudoti fizinį smurtą aplinkinių atžvilgiu.

2.14. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas vertino veiką būtinosios ginties kontekste (BK 28 straipsnis) ir pripažino, jog nėra pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį, nes nebuvo tikro, realaus nukentėjusiojo pasikėsinimo. Nežiūrint to, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nukentėjusysis garsiai reiškė savo nepasitenkinimą, garsiai keikėsi necenzūriniais keiksmažodžiais, tai darė viešoje vietoje, girdint mokyklos koridoriuje buvusiems mokiniams ir kad tokis nukentėjusiojo elgesys (veika) kvalifikuotinas kaip psichologinis smurtas (Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 2 straipsnio 25¹ punkto prasme).

2.15. Gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo išsakytų grasinimų mokytojui V. J., nuteistajam V. K., nevertino nukentėjusiojo rodomos agresijos veiksmais ir ypač provokatyvios agresijos, reiškiamos balsu, garsiai, nekreipiant dėmesio į aplinkinius, t. y. jų nesivaržant ir provokuojant pašnekovus mokytojus V. K. bei mokytoją V. J.. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė argumentus dėl nesutapimų tarp specialisto padarytos išvados ir policijos pareigūnų apžiūroje užfiksuotų sužalojimų nukentėjusiojo kūne – teismo nuomone, nesutapimai yra nežymūs. Teigia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo atmetė argumentus dėl dešinės plaštakos išorės sužalojimo, kuris atsirado (galėjo atsirasti) nukentėjusiajam pačiam smogiant į duris tik dėl to, kad tai neigė nukentėjusysis. Akcentuoja, kad pritardamas nukentėjusiojo parodymams, pirmosios instancijos teismas rėmėsi vaizdo įraše esančiu uždarų durų vaizdu ir durų rankenos „virptelėjimu“, o taip pat vaizdo įrašu, kuriame, teismo nuomone, matyti, jog nukentėjusysis tiesia ranką žemyn, nors durys yra nepermatomos, tuo tarpu liudytojų parodymais nustatyta, jog nukentėjusysis dešine ranka smogė į duris, tikėdamasis, kad jos atsidarys. Taigi tikėtina, jog taip galėjo atsirasti sužalojimas ant nukentėjusiojo rankos. Akcentuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo ir gynybos argumentus apie sužalojimų kakle mechanizmą, nukentėjusiojo broliui E. A. perbraukiant per brolio kaklą automobilio rakteliais ir nesirėmė nuteistojo, liudytojų – mokyklos pedagogų, įvykį mačiusių moksleivių parodymais. Teismas dar kartą rėmėsi nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvada apie tokių sužalojimų egzistavimo faktą, taip pat aplinkybėmis dėl nukentėjusiojo skundų iš karto po įvykio ir jo noro užfiksuoti nukentėjusiojo kaklo būklę iš karto po įvykio, tačiau, gynėjos vertinimu, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė liudytojų parodymus apie tai, kad ant nukentėjusiojo kaklo po įvykio sužalojimų požymių nebuvo, kad jie atsirado po brolio E. perbraukimo automobilio rakteliais.

2.16. Pažymi, kad pirmosios instancijos nekoregavo ir nekeitė prokurorės suformuluoto kaltinimo, kuriame nėra teismo tariamai nustatytų duomenų ir tokių kaltinimų, susijusių su V. K. veiksmais, t. y.: kad nuteistasis kaire ranka palenkia nukentėjusiojo galvą žemyn; kad nuteistasis apglėbė nukentėjusįjį už viršutinės kūno dalies ir staigiai atvertė nukentėjusįjį atgal, pasodindamas jį ant žemės; kad nuteistasis „grumiasi“ su nukentėjusiuoju. Prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne nuosprendyje minimą įrodymą – įvykio vaizdo įrašą, bet į teismo nuosprendį perkėlė neobjektyvius, t. y. visiškai subjektyvius ikiteisminio tyrimo pareigūnės tyrėjos A. V. padarytus 2022 m. gegužės 3 d. ir 2022 m. gegužės 5 d. vaizdo įrašų aprašymus, kurie pavadinti „Kitų objektų apžiūros protokolais“ ir kuriuos tyrėja laisvai interpretuoja savo matomus vaizdus. Teigia, kad tyrėjos aprašyme naudojami tokie žodžiai, kaip „bando sulaikyti“, nors objektyviai matyti tik tai, kad vienas vaizde matomas žmogus (nuteistasis V. K.) ištiesia ranką link kito žmogaus (nukentėjusiojo V. A.); tyrėja nurodo, kad „matosi, kad (...) vyras jį sugriebia rankomis ir nustumia prie koridoriuje esančio lango“, nors objektyviai matyti tik tai, kad vienas įraše matomas asmuo juda į priekį, o kitas – atbulomis, jie tikėtinai liečiasi vienas prie kito, nors objektyviai to patvirtinti iš vaizdo įrašo medžiagos negalima; tyrėja nurodo, kad „tas vyras bando sugriebti moksleivį už rankos ir galimai atimti mobilaus ryšio telefoną“, nors objektyviai matyti tik tai, kad „tas vyras“ (V. K.) tiesia ranką link nukentėjusiojo, o nukentėjusysis atitraukia savo ranką su mobilaus ryšio telefonu, ją kilnoja, ja mosuoja. Teigia, kad tyrėja leidžia sau būti visiškai neobjektyvia ir aprašyti ne tai, ką objektyviai mato vaizdo įraše, bet interpretuoti savo nuožiūra, pagal tik vienai tyrėjai žinomus kriterijus ir ne pagal BPK reikalavimus: nurodoma, kad vyras „minėtą moksleivį tampo po koridorių“, kai tuo tarpu objektyviai vaizdo įraše matyti, kad abu asmenys tam tikrą laiko tarpą juda ta pačia kryptimi, po to abu – kita kryptimi; iš vaizdo įrašo nėra galimybės nustatyti, ar kuris nors asmuo yra įsikibęs, laikosi kito asmens; galima tik daryti prielaidą, kad jie liečia vienas kitą, bet objektyviai tokios išvados vien tik iš apžiūros padaryti neįmanoma; dar keistesnis yra tyrėjos išsireiškimas „grumiasi“, kurio naudojimo oficialiame dokumente pateisinti ir paaiškinti neįmanoma. Akcentuoja, kad sąvokų žodynas žodį „grumtis“, „grumti“ aiškina kaip „mušti, kauti“, o tai reikštų, kad – anot tyrėjos – „vyras“ ir „moksleivis“ mušasi, kaunasi. Tuo tarpu vien tik objektyviai stebint, be dalyvavusių stebimųjų asmenų pasakojimo ir subjektyvaus vertinimo būtų įmanoma nurodyti tik tai, kuria kryptimi kuris asmuo juda, kurią ranką ir kuria kryptimi kiekvienas asmuo tiesia. Nurodo, kad objektyviai, vien tik iš vaizdo įrašo, nėra jokių galimybių nustatyti net ir tai, ar vienas asmuo kitą liečią, jau nekalbant apie tai, kad nėra galimybės objektyviai, vien tik stebint vaizdo įrašą, nustatyti, kurio iš asmenų jėgos ir valios poveikyje juda kitas asmuo, ar tas kitas asmuo juda savo noru, savo valia, ar dėl greta esančio asmens valios, jo jėgos.

2.17. Taip pat pabrėžia vaizdo įrašo trūkumus, dėl kurių kitokios objektyvios išvados neįmanomos: pirma, vaizdo įrašas yra be garso, taigi nėra galimybės garsų pagalba nustatyti, ar, pvz., vienas asmuo realiai, objektyviai prisilietė vienas prie kito, ar tik, pvz., tiesė ranką link kito asmens; antra, vaizdo įraše užfiksuotus įvykio veiksmus objektyviam stebėtojui užstoja arba durys, arba liudytojas V. J., arba kiti koridoriuje esantys, praeidami incidentą stebintys arba turintys galimybę stebėti, o taip pat ir specialiai išėję, sustoję bei incidentą stebintys asmenys, kurių yra daug (nuo 2-3 asmenų incidento pradžioje iki 22 asmenų tam tikrais incidento momentais). Be to, dalį vaizdo užstoja ir patys incidente dalyvavę asmenys, t. y. nuteistasis V. K. ir nukentėjusysis V. A., nes jie juda, dažname kadre matyti tik V. K. nugara, nukentėjusysis yra už jo. Todėl gynėja teigia, kad galima tik subjektyviai spėlioti, kokius veiksmus vienas kito atžvilgiu asmenys atlieka, bet neįmanoma objektyviai konstatuoti, jog matoma, kaip vienas ar kitas asmuo „sugriebia“, „tempia“, „stumia“, „grumiasi“. Taip pat akcentuoja, kad sąvokos „stumia“, „tempia“, „grumiasi“ apibūdina veiksmus, kurių turinys pašaliniam stebėtojui negali būti aiškus ir akivaizdus be papildomų objektyvių faktinių duomenų, pvz.: aiktelėjimo ar kitokio netikėto garso sugriebus, skaudžiai prisilietus; be incidente dalyvavusio asmens apibūdinimo, ką jis tuo metu jautė. Gynėjos vertinimu, tyrėja (o vėliau – ir pirmosios instancijos teismas, kuris rėmėsi objektų apžiūros protokolais) pažeidė BPK 1 straipsnio, 18 straipsnio, 205 straipsnio, 207 straipsnio reikalavimus objektyviai ištirti įrodymus, įskaitant ir apžiūrimą objektą; apžiūros protokole smulkiai aprašyti apžiūrėtus objektus, nurodyti jų požymius, turinčius reikšmės nusikalstamoms aplinkybėms nustatyti, kadangi tyrėjui nėra suteikta teisė pateikti savo subjektyvų vertinimą, kaip tyrėjas subjektyviai supranta vienokį ar kitokį tiriamą objektą, kokia apie tai yra tyrėjo nuomonė. Todėl, gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, prieidamas išvadą dėl šio įrodymo (filmuotos medžiagos – vaizdo įrašo), nepagrįstai rėmėsi įrodymais, kurie gauti pažeidžiant BPK reikalavimus, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnės laisvai atlikta tiriamo objekto turinio interpretacija, subjektyviu vertinimu ir panaudojo juos apkaltinamajame nuosprendyje, o tai yra neteisėta.

2.18. Nurodo, kad visiškai neobjektyvios, prieštaraujančios ištirtiems įrodymams yra pirmosios instancijos teismo išvados, jog nukentėjusiajam V. A. atsiradę nežymūs sveikatos sužalojimai buvo padaryti nuteistajam V. K. tyčia rankomis suimant nukentėjusiajam už kaklo ir už rankos, priremiant dilbiu jį prie lango, taip padarant nubrozdinimus kakle ir kraujosruvas žaste bei krūtinėje ir tokiu būdu jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Teigia, kad nustatyti padariniai nėra vienintelis ir neginčijamas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įrodymas, priešingai, būtina nustatyti kaltininko tyčią, o tai šioje byloje padaryta nebuvo. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo nurodė, jog V. K. suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir nors jų nesiekė, tačiau leido jiems kilti. Gynėjos teigimu, byloje nustatyta, jog V. K. veiksmai padarinių atžvilgiu vertintini kaip neatsargūs, nes socialinis pedagogas visų pirma siekė fiziniais veiksmais, fizine jėga apsaugoti kitus asmenis nuo nukentėjusiojo realiai galimų neteisėtų veiksmų, buvo nukentėjusįjį apkabinęs, laikė nukentėjusįjį prispaudęs prie lango, siekdamas, kad šis negrįžtų į klasę, buvo apglėbęs nukentėjusįjį per pečius ir visą tą laiką nukentėjusysis muistėsi, trūkčiojo, spurdėjo bei stengėsi ištrūkti. Todėl visiškai tikėtina ir akivaizdu, kad nukentėjusiojo kūne taip galėjo atsirasti kaltinime nurodyti sužalojimai (išskyrus sužalojimą rankoje ir kakle, kurių atsiradimo mechanizmas aptartas aukščiau).

2.19. Akcentuoja, kad nuteistasis nesudavė jokių smūgių nukentėjusiajam. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertino nuteistojo „staigų veiksmą stipriai suimant nukentėjusįjį už sprando ir smarkiai atlošiant jį atgal verčiant ant žemės“, tačiau, visų pirma, tokių duomenų nepatvirtina byloje ištirti įrodymai, įskaitant ir vaizdo įrašą, kuriame nėra jokių objektyvių duomenų apie nukentėjusiojo suėmimą už sprando, bet matyti, kad nuteistasis tiesia ranką link nukentėjusiojo, o šis staigiai palenkia galvą, greičiausiai siekdamas išvengti V. K. prisilietimo. Taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie nukentėjusiojo parvertimą ant žemės, tačiau matyti, kad V. K. apglėbęs nukentėjusįjį, o šis muistosi ir (galimai) ištrūksta, pritūpdamas ant žemės. Antra, V. K. nėra ir nebuvo kaltinamas teismo nurodytais veiksmais, t. y. tuo, kad atliko „staigų veiksmą stipriai suimant nukentėjusįjį už sprando ir smarkiai atlošiant jį atgal verčiant ant žemės“. Todėl teigia, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. K. sukėlė V. A. fizinį skausmą ir padarė sužalojimus veikdamas netiesiogine tyčia.

2.20. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo padaryta veika negali būti kvalifikuota kaip neatsargus nusikaltimas (nusikalstamas pasitikėjimas), yra nepagrįsta. Gynėjos teigimu, nuteistojo elgesys vertintinas socialinio pedagogo pareigų kontekste ir vertinant jo teisėtą tikslą apsaugoti aplinkinius nuo agresyvaus paauglio. Akcentuoja, kad V. K. negalėjo iš anksto protingai numatyti, jog nukentėjusysis ne tik nepaklus įkalbinėjimams, taisyklių aiškinimui, švelniai, protingai ir proporcingai naudojamai būtinai fizinei jėgai, būtinoms fizinėms priemonėms, bet ir blaškysis, agresyviai bandys ištrūkti, pats naudos fizinę jėgą.

2.21. Nurodo, kad byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina, jog V. K. parodymais galima remtis kaip patikimais, nes jie yra nuoseklūs, nekito, juos patvirtina kiti byloje ištirti įrodymai. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina kiti byloje ištirti įrodymai, net artimų, nukentėjusiajam palankių asmenų parodymai, kuriuose duomenys apie įvykį pateikiami kaip sužinoti iš nukentėjusiojo.

2.22. Pažymi, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Akcentuoja, kad kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai (kurių iš esmės negalėtų būti), kai nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Teigia, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, o tokių šioje byloje nėra.

2.23. Akcentuoja, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme.

2.24. Taip pat pažymi, kad skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas ir neteisingas: teismas pagrįstai sprendė, jog būtų neteisinga uždrausti V. K. dirbti pedagoginį darbą, tačiau teismui yra žinoma, kad po apkaltinamojo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo V. K. tokią teisę neišvengiamai praras pagal Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo nuostatas. Teigia, kad tai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl V. K. kaltės prieštaringumą ir nepagrįstumą.

3. Atsiliepimų į nuteistojo V. K. gynėjos advokatės J. G. apeliacinį skundą negauta

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo V. K. gynėjos advokatės J. G. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis V. K. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir byla nutraukiama esant pagrindui atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

6. Nuteistojo V. K. gynėja apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistojo V. K. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir mano, kad nuteistojo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo gynėjos skundo argumentais, nuteistojo ir jo gynėjos išsakytais argumentais, siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog V. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio nuostatų ir V. K. neatleido nuo baudžiamosios atsakomybė dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

Dėl įrodymų vertinimo ir V. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog V. K. tyčia smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam V. A.. Šias aplinkybes neginčijamai patvirtina nukentėjusiojo V. A. (3 t., b. l. 82-85), liudytojų V. A. (3 t., b. l. 85-86), J. A. (3 t., b. l. 86-87), E. A. (3 t., b. l. 68-69), R. Č. (3 t., b. l. 67) parodymai, iš dalies paties nuteistojo V. K. parodymai (3 t., b. l. 136-138), specialisto H. D. paaiškinimai ir parodymai pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose (3 t., b. l. 43-48, 3 t., b. l. 66, 4 t., b. l. 46-48), pareiškime-protokole (1 t., b. l. 11-16), asmens apžiūros protokole su fotonuotraukomis (1 t., b. l. 29-40), Bendrojo pagalbos centro telefoninio pokalbio apžiūros protokole (1 t., b. l. 69-70), greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (1 t., b. l. 44-45), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje (1 t., b. l. 49), vaizdo įraše Nr. record-0000-000A-CH11-20220302110000-20220302120000 (CD diske pavadinimu „(duomenys neskelbtini)... (5 vaizdo įrašai)“, esančiame voke prie 4 tomo bylos viršelio) užfiksuoti duomenys apie įvykio aplinkybes.

8. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka iš dalies sutinka.

9. Byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), koridorius (1 t., b. l. 19-28), laikas – 2022 m. kovo 2 d. apie 11.50 val. (1 t., b. l. 58-62, 63-66). Nuteistasis V. K. įvykio metu (duomenys neskelbtini) socialiniu pedagogu, o nukentėjusysis – šios mokyklos (duomenys neskelbtini) klasės mokinys. Aptariamame įvykyje dalyvavo trys asmenys: nuteistasis V. K., nukentėjusysis V. A. ir liudytojas – mokytojas V. J.. Iš nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojo V. J. parodymų nustatyta, kad iki analizuojamo įvykio tarp nepilnamečio nukentėjusiojo ir liudytojo V. J. kilo konfliktas, kurį, vykdydamas savo tiesiogines pareigas, įvykio metu sprendė nuteistasis V. K.. Vaizdo įrašas patvirtina, kad nuteistasis ir liudytojas pasikvietė nukentėjusįjį iš klasės į mokyklos koridorių, kur aiškinosi su nukentėjusiuoju minėto konflikto priežastis. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nuteistasis V. K. tvirtino, kad prašomas pasiaiškinti, nukentėjusysis piktinosi, kodėl mokytojas jį liečia, kalbėdamas vartojo necenzūrinius žodžius, rodė agresiją šalia sėdėjusio mokytojo atžvilgiu. Nuteistasis teigė aiškinęs nukentėjusiajam mokinio taisykles, bet nukentėjusysis įsiaudrinęs nieko neklausė, o V. J. bandant paimti už rankos, nustūmė ranką, pasakė, kad eina skambinti „mentams“, ir norėjo eiti į klasę. Teigė, kad vadovaudamasis praktika, jog įsiaudrinusį vaiką reikia atskirti, nuteistasis siekė pašalinti jį iš esamos aplinkos, neleido jam eiti į klasę. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis, verždamasis į klasę, rankos mostu jį kliudė ir nuteistasis suprato tai kaip grėsmę sau, todėl pristūmė nukentėjusįjį prie lango, reikalavo duoti telefoną, kadangi iš praeities žinojo, jog mokinys klauso tik savo tėvo, todėl manė, kad skambutis tėvui būtų viską išsprendęs. Pasak nuteistojo, vadovavosi Rekomendacijomis, pagal kurias turi teisę tvardyti mokinį, grubiai pažeidžiantį darbuotojo garbę ir orumą, bandė jį apglėbti, apsikabino per pečius, galėjo parklupdyti, nes nukentėjusysis tuo metu prisėdo. Teigė, kad už kaklo suėmęs ir už žasto sugriebęs nukentėjusiajam nebuvo, sužalojimai žaste galėjo atsirasti nukentėjusiajam priešinantis ir muistantis (3 t., b. l. 136-138). Tuo tarpu nukentėjusysis V. A. tvirtino, kad socialinis pedagogas kvietė eiti su juo į kambariuką, o nukentėjusiajam atsisakius, griebė už dešinio žasto, bandė atimti telefoną, permetė ant žemės ir spaudė kaklą iš priekio – gerklės pusės. Teigė, kad nuteistasis buvo prispaudęs jį per krūtinę su kairiu dilbiu prie lango, o dešine bandė atimti telefoną. Taip pat teigė, kad gulėjo nugara ant grindų, jam buvo sutrenkta prie krūtinės, atsirado mėlynės žaste, krentant buvo sužalotas krumplis (3 t., b. l. 82-85). Tiesioginis įvykio liudytojas mokytojas V. J. tvirtino, kad V. K., norėdamas nukentėjusįjį atriboti nuo kitų vaikų, išskėtęs rankas užtvėrė nukentėjusįjį prie sienos, apkabino, prašė nurimti ir eiti kartu, liudytojui pasirodė, kad jie abu buvo pritūpę. Teigė, kad nuteistasis prie nukentėjusiojo kaklo nebuvo prisilietęs. Liudytojo tvirtinimu, nuteistasis prašė nukentėjusįjį duoti telefono aparatą, kad galėtų paskambinti jo tėvui, bet šis telefono nedavė, nuėjo į klasę. Akcentavo, kad nukentėjusysis buvo susinervinęs ir socialiniam pedagogui stumtelėjo į pilvą (3 t., b. l. 65). Triukšmą išgirdusių ir iš klasės į koridorių išėjusių mokinių – liudytojos G. D. teigimu, V. A. tuo metu rankoje laikė telefoną ir skambino tėčiui, o nuteistasis, jį ramindamas apglėbė, bet nukentėjusysis iš glėbio išslydo, pritūpė (3 t., b. l. 121-122), liudytojo G. M. teigimu, nuteistasis buvo prirėmęs nukentėjusįjį prie sienos savo kūnu, bet nesmaugė, nematė, kad nukentėjusysis būtų suklupęs (3 t., b. l. 123), liudytojo T. K. teigimu, jis matė besiskeryčiojantį V. A. ir jį prirėmusį prie sienos nuteistąjį, vėliau nukentėjusysis susmuko, bet nebuvo griaunamas (3 t., b. l. 125), o liudytojos D. P. teigimu, ji matė tik koridoriaus gale nukentėjusįjį konfliktuojantį su nuteistuoju, matė, kad V. A. neleido iš jo paimti telefono ir pakalbėti su tėčiu (3 t., b. l. 134-135).

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi prieštaringus įvykyje dalyvavusių ir jį mačiusių asmenų parodymus bei siekdama pašalinti apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl netinkamai ikiteisminio tyrimo metu atliktos vaizdo įrašo Nr. record-0000-000A-CH11-20220302110000-20220302120000 apžiūros, užfiksuotos 2022 m. gegužės 3 ir 5 d. kitų objektų apžiūros protokoluose (1 t., b. l. 58-62, 63-66), taip pat dėl pirmosios instancijos teismo atlikto šio vaizdo įrašo vertinimo, apeliacinės instancijos teismo posėdyje pakartotinai ištyrė vaizdo įrašą Nr. record-0000-000A-CH11-20220302110000-20220302120000, dalyvaujant specialisto išvadą byloje pateikusiam specialistui H. D. (4 t., b. l. 46-48). Atlikus papildomą įrodymo (vaizdo įrašo iš mokyklos koridoriaus) tyrimą, neginčijamai nustatyta, kad vaizdo įraše nuo 56:06 min (11:56:03 laiku) užfiksuota, kaip nagrinėjamo įvykio metu nuteistasis V. K. dešine ranka suėmė nukentėjusiajam V. A. už kairės rankos žasto ir specialistas patvirtino, kad nustatytos kraujosruvos žaste būdingos sugriebiant pirštais, nustūmė ir prie koridoriaus lango, toliau laikydamas už kairės rankos žasto, prirėmė nukentėjusįjį V. A. prie lango, nuo kontakto su langu padarydamas jam poodines kraujosruvas dešinėje krūtinės ląstos pusėje, o kairėje pažastyje – nuo prispaustos rankos laikymo bei atitraukimo nuo lango, taip pat ranka griebė nukentėjusiajam už rankų, bandydamas iš jo atimti mobiliojo ryšio telefoną, taip pat iš nugaros pusės rankomis apglėbus jį per viršutinę kūno dalį, parvertė (pasodino) nukentėjusįjį ant koridoriaus grindų. Vaizdo įrašo apžiūros metu nustatytos aplinkybės neprieštarauja specialisto išvadoje (1 t., b. l. 49) ir asmens apžiūros protokole (1 t., b. l. 29-40) užfiksuotiems nukentėjusiojo sužalojimams ir iš dalies paties nukentėjusiojo parodymams apie sukeltą fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad specialisto išvadoje ir asmens apžiūros protokole nurodyti kūno sužalojimai nežymiai skiriasi (apžiūros protokole nurodyta daugiau nubrozdinimų ant dešinio šono ir krūtinės bei nėra nurodytas nubrozdinimas kairiame žaste). Tačiau įvertinus tai, kad asmens apžiūra atlikta policijos pareigūnų, o ne medicinos specialistų, patikimesniais laikomi specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai. Be to, nors vaizdo įraše nesimato, kad nuteistasis nukentėjusįjį ant žemės pasodino apglėbdamas per kaklą (matyti tik tai, kad apglėbta per viršutinę kūno dalį), tačiau atsižvelgus į tai, kad nukentėjusysis nuo pat pradžių akcentavo nuteistojo rankų kontaktą su jo kaklu bei tą patvirtina netiesioginių liudytojų – nukentėjusiojo įstatyminio atstovo V. A. (3 t., b. l. 85-86), J. A. (3 t., b. l. 86-87), E. A. (3 t., b. l. 68-69), D. S. (3 t., b. l. 67-68), R. Č. (3 t., b. l. 67) parodymai, taip pat greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje nurodyti nukentėjusiojo nusiskundimai (1 t., b. l. 44-45), nėra pagrindo abejoti, kad nuteistasis apglėbė nukentėjusįjį per kaklą ir, tokiu būdu pasodindamas jį ant grindų, sukėlė fizinį skausmą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis, ranka suimdamas už kairės rankos žasto, nustumdamas ir prie koridoriaus lango priremdamas nukentėjusįjį, taip pat atitraukdamas nuo lango, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusios sužalojimus: poodines kraujosruvas dešinėje krūtinės ląstos pusėje, kairėje pažastyje, kairiame žaste, o ranka griebdamas nukentėjusiajam už rankų, bandydamas atimti mobiliojo ryšio telefoną, iš nugaros pusės rankomis apglėbdamas per kaklą ir pasodindamas ant koridoriaus grindų, sukėlė fizinį skausmą.

11. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog V. K. veiksmais nukentėjusiajam V. A. buvo padarytas odos nubrozdinimas kairėje kaklo pusėje.

12. Nukentėjusiojo teigimu, sužalojimas kairėje kaklo pusėje buvo padarytas nuteistajam V. K. jį smaugiant – spaudžiant jam kaklą iš gerklės pusės (3 t., b. l. 82-85). Vaizdo įrašas Nr. record-0000-000A-CH11-20220302110000-20220302120000 patvirtina, kad iškart po šio įvykio nukentėjusysis V. A. grįžo į klasę ir nei vienas iš apklaustų klasiokų nepatvirtino matę odos nubrozdinimą ant nukentėjusiojo kaklo. Liudytoja G. D. paaiškino, kad nukentėjusysis, grįžęs į klasę, rodė kaklą, tačiau ji jokių žymių nematė. Tvirtino, kad su nukentėjusiuoju niekada nesipyko ir neturi pagrindo jo apkalbėti (3 t., b. l. 121-122). Liudytojas T. K. taip pat parodė, kad jokių sužalojimų nematė, nukentėjusysis nesiskundė, nors klasiokėms rodė įbrėžimus, kažkas fotografavo. Pats įbrėžimų nematė (3 t., b. l. 125). Liudytoja D. P. parodė, kad grįžęs į klasę nukentėjusysis sakė, kad buvo sužalotas jo kaklas ir K. M. fotografavo, tačiau ji sužalojimų nematė (3 t., b. l. 134-135). Liudytoja K. M. davė tokius pačius parodymus bei patikslino, kad fotografavo, bet sužalojimų nebuvo matyti, matė tik labai nežymų nubraukimą delno išorinėje dalyje. Nuotraukų neišsaugojo (3 t., b. l. 150-151). Liudytojas E. B. parodė, kad įvykio nematė, tik vėliau sutiko nukentėjusįjį su G. M., nukentėjusysis minėjo, kad socialinis darbuotojas jį smaugė, tačiau liudytojas jokių žymių nematė, nors nukentėjusiojo kaklas buvo atviras (3 t., b. l. 125). Klasės auklėtoja G. D. taip pat parodė, kad po šio įvykio buvo susitikusi nukentėjusįjį mieste ir jo veide bei kitose matomose vietose sužalojimų nematė, apžiūrint dalyvavo klasiokai E. B. ir G. M. (3 t., b. l. 64-65). Liudytojas G. M. tvirtino, kad po šio susitikimo prie jų privažiavo nukentėjusiojo brolis, kuris su V. A. išvažiavo (3 t., b. l. 123). Nustatyta, kad tuo metu nukentėjusysis su broliu grįžo atgal į mokyklą. Nuteistasis V. K. tvirtino, jog po dviejų valandų nuo įvykio mokykloje sutiko nukentėjusįjį V. A. su broliu E. A., kuris priekaištavo dėl nukentėjusiojo tampymo ir smaugimo. Nuteistasis teigė, kad šalia buvusi kolegė Z. M. paprieštaravo, jog jokių žymių nėra, o E. A. automobilio rakteliu du kartus brūkštelėjo per nukentėjusiojo kaklą sakydamas: „dabar yra“ (3 t., b. l. 136-138). Liudytoja Z. M. patvirtino, kad kalbantis su kolega V. K. kabinete užėjo du jaunuoliai, vienas iš jų buvo nukentėjusysis, kuris elgėsi agresyviai, kaltino V. K. smurtavimu, keikėsi, grasino atleisti iš darbo. Tvirtino, kad ant nukentėjusiojo kaklo žymių nematė, tačiau jo brolis pokalbio metu rodydamas perbraukė per jo kaklą automobilio rakteliu (3 t., b. l. 66-67). Tačiau liudytoju apklaustas E. A. parodė, kad mokykloje nuteistojo V. K. kolegės kabinete klausė nuteistojo, kodėl smurtaujama prieš jo brolį, parodė žymes ant kaklo nuo smaugimo ir nagų, bet nuteistasis viską neigė, sakydamas, jog įdrėskimą padarė pats liudytojas E. A. automobilio rakteliu, rodymo metu braukdamas per kaklą (3 t., b. l. 68-69). Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. A. neneigė, jog norėdamas parodyti žymes ant savo brolio kaklo, netyčia, labai švelniai, rankoje laikytu savo automobilio „BMW E90“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) užvedimo raktu – pultu, perbraukė savo broliui V. A. per kaklą (1 t., b. l. 147-150). Tuo tarpu specialistas H. D. (medicinos ekspertas), tvirtindamas savo išvadą, nurodė, kad nubrozdinimai nukentėjusiojo kakle yra linijiniai, padaryti braukimo metu. Teigė, kad teoriškai šis odos nubrozdinimas galėjo būti padaryti automobilio rakto kraštu (3 t., b. l. 66) Apklausiamas apeliacinės instancijos teisiamajame posėdyje specialistas patikslino, kad nubrozdinimas turėjo būti padarytas tiesiogiai aštresniu daiktu, konkrečiai ribotu paviršiumi. Teigė, kad nagu galima padaryti tokį nubrozdinimą, tačiau akcentavo, jog pats nubrozdinimas yra kaklo apatiniame trečdalyje iš priekinės pusės, ne sprande (todėl pagal nubrozdinimo lokaciją negalėjo būti padarytas nagu) bei dar kartą patvirtino, kad negalima atmesti varianto, jog nubrozdinimas kakle galėjo būti padarytas automobilinio rakto kraštu, kampu. Nors vaizdo įrašas Nr. record-0000-000A-CH11-20220302110000-20220302120000 bei paties nuteistojo V. A. parodymai patvirtina, kad įvykio metu nuteistasis ant kairės rankos riešo segėjo laikrodį, visgi apeliacinės instancijos teisme nuteistasis akcentavo, jog ant jo nešiojamo laikrodžio aštrių kampų nėra, kadangi jo detalės – silikoninės. Todėl nėra pagrindo neginčijamai išvadai, jog minėtu laikrodžiu, nuteistajam V. K. iš nugaros rankomis apglėbus nukentėjusįjį V. A., tokiu būdu galėjo būti sužalotas nukentėjusiojo kaklas. Vaizdo įraše taip pat nėra matyti, kad nukentėjusiojo laikrodis būtų kontaktavęs su nukentėjusiojo kaklu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai kelia pagrįstas abejones, ar nukentėjusiajam odos nubrozdinimas kairėje kaklo pusėje padarytas nuteistojo V. K. veiksmais, todėl ši aplinkybė, vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, iš aprašomosios dalies šalinama.

13. Taip pat nepagrįsti pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog V. K. veiksmais nukentėjusiajam V. A. buvo padarytas odos nubrozdinimas dešinės plaštakos V krumplio srityje.

14. Nukentėjusysis V. A. tvirtino, kad rankos krumplį susižalojo nuteistojo V. K. veiksmais verčiamas ant žemės. Specialistas H. D. parodė, kad krumplio nubrozdinimai būdingi griuvimui, atsitrenkimui (3 t., b. l. 66). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme specialistas teigė, kad nubrozdinimas dešiniame krumplyje galėjo atsirasti griūvant, kadangi nukentėjusysis su žeme kontaktavo dešine ranka. Vaizdo įrašas Nr. record-0000-000A-CH11-20220302110000-20220302120000 patvirtina, kad V. A. dešine ranka atsirėmė į grindis, visgi byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog minėtas sužalojimas atsirado būtent nurodytu metu. Kaip matyti, nukentėjusysis V. A. parodė, kad po šio įvykio, klasėje, atgavęs iš nuteistojo savo telefoną, iš klasės ėjo susinervinęs, bandė atidaryti duris, bet nepavyko, todėl kažkiek susitrenkė. Nukentėjusysis patikslino, kad susinervinęs pečiu stūmė duris, bet nepalenkė rankenos, todėl durys neatsidarė. Palenkus rankeną – durys atsidarė ir nukentėjusysis išėjo iš mokyklos (3 t., b. l. 82-85). Nuteistasis V. K. tvirtino, kad klasėje garsiai pasakius apie konfliktą, apie tai užsiminus ir kitiems mokytojams, nukentėjusysis su trenksmais išėjo iš klasės. Nuteistasis teigė girdėjęs du trenksmus: vieną kartą durys nukentėjusiajam neatsidarė, su antru – nukentėjusysis išėjo (3 t., b. l. 136-138). Liudytojas V. J. parodė, kad užėjus į klasę, ten jau buvo trys pedagogai, kurie bandė kalbėtis su V. A., bet šis staiga pakilo, priėjo prie durų, spyrė į jas, tačiau durys neatsidarė, tada smogė krumpliais ir, durims atsidarius, išėjo (3 t., b. l. 65). Liudytoja G. D. patvirtino, kad pokalbio metu V. A. pašoko ir, trenkdamas duris, išėjo iš klasės. Atsakydama į klausimus liudytoja patikslino, kad nukentėjusysis krumpliais sudavė į duris, po to, griebęs už rankenos, išėjo (3 t., b. l. 64-65). Liudytojai G. D., G. M., T. K. patvirtino, kad nukentėjusysis iš klasės išėjo susinervinęs ir piktas (3 t., b. l. 121-122, 123, 125). Aplinkybę, kad V. A. odos nubrozdinimas dešinės plaštakos V krumplio srityje galėjo atsirasti jam pačiam išeinant iš klasės, kumščiu smogiant į duris, patvirtina ir vaizdo įrašas Nr. record-0000-000A-CH11-20220302120000-20220302130000, kuriame matyti, jog 12.06.50 val. klasės durys sudreba ir durų rankena linkteli vieną kartą, tuoj pat – antrą kartą ir, durims atsidarius, sparčiu žingsniu iš klasės išeina V. A. (CD diskas pavadinimu „(duomenys neskelbtini)... (5 vaizdo įrašai)“, esantis voke prie 4 tomo bylos viršelio). Todėl nėra pagrindo neabejotinai išvadai, jog minėtas sužalojimas nukentėjusiajam padarytas nuteistojo V. K. smurtiniais veiksmais. Aukštesnes instancijos teismas pastebi ir tai, kad liudytoja apklausta K. M. parodė, jog po aptariamo įvykio, klasėje matė ant nukentėjusiojo V. A. dešinio delno viršaus raudonį (3 t., b. l. 150-151), tačiau liudytojos nurodyta sužalojimo lokacija neatitinka odos nubrozdinimo, konstatuoto specialisto išvada – dešinės plaštakos išorinė dalis. Pažymima, kad nekaltumo prezumpcija reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, kurių negalima paneigti ar pašalinti byloje surinktais įrodymais, būtų vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens – šiuo atveju, nuteistojo V. K. naudai. Todėl, priešingai nei nustatyta skundžiamame nuosprendyje, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka neabejotinai išvadai, jog V. K. veiksmais nukentėjusiajam V. A. buvo padarytas dešinės plaštakos V krumplio srityje. Todėl iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies ši aplinkybė taip pat pašalinama. Pašalintos aplinkybės nuteistojo veikos kvalifikacijai reikšmės neturi, kadangi apeliacinės instancijos teisme apklausiamas specialistas patvirtino, jog tiek nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų visuma, tiek kiekvienas sužalojimas atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (4 t., b. l.46-48).

15. Įvertinusi aukščiau aptartus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tiek pirmosios, tiek aukštesnės instancijos teismo posėdžių metu ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija nustato, kad:

15.1. V. K. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą kitam žmogui ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: 2022 m. kovo 2 d., apie 11.50 val., (duomenys neskelbtini) mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), koridoriuje, tyčia ranka suėmęs už kairės rankos žasto nustūmė ir prie koridoriaus lango prirėmė nepilnametį (duomenys neskelbtini) moksleivį V. A., ranka griebė jam už rankų, bandydamas atimti mobiliojo ryšio telefoną, po to, atitraukęs V. A. nuo lango, iš nugaros pusės rankomis apglėbęs V. A. per kaklą jį parvertė sėdmenimis ant koridoriaus grindų, tuo padarė nukentėjusiajam V. A. poodines kraujosruvas dešinėje krūtinės ląstos pusėje, kairėje pažastyje, kairiame žaste, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

16. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistasis, būdamas socialiniu pedagogu, fizinę jėgą panaudojo pagal Rekomendacijas ir tai buvo proporcingas bei adekvatus atsakas į nukentėjusiojo, nepilnamečio moksleivio, elgesį. Su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

17. Rekomendacijų 23 punkto 1-6 papunkčiuose numatyta, kad mokyklos darbuotojas pagrįstus fizinius veiksmus mokinio atžvilgiu gali taikyti tik tais atvejais, kai siekiama: apsaugoti mokinį nuo savęs ar kitų asmenų (su)žalojimo; užkirsti kelią ir (ar) nutraukti smurtinį mokinio elgesį prieš kitus mokinius, mokyklos darbuotojus ar kitus aplinkinius asmenis; neleisti mokiniui palikti patalpos, jeigu jo pasišalinimas kelia grėsmę jo paties ar kitų asmenų saugumui; nutraukti mokinių tarpusavio muštynes, jei mokinys(-iai) nereaguoja į žodinius mokyklos darbuotojo paliepimus jas nutraukti; nutraukti mokinio veiksmus, kuriais niokojamas turtas, ir (ar) apsaugoti turtą nuo galimo sunaikinimo ar sugadinimo arba sustabdyti netvarką; atskirti mokinį, griaunantį bendrą klasės tvarką ar mokyklos renginį, kai jis nepaiso pakartotinių reikalavimų ir raginimų laikytis elgesio taisyklių, išvedant jį iš patalpos (pavyzdžiui, klasės, salės, valgyklos ar pan.). Rekomendacijų 24 punkte taip pat numatyta, kad pagrįsti fiziniai veiksmai gali varijuoti nuo stovėjimo tarp mokinių gresiant potencialiam atviram jų konfliktui, stovėjimo prieš mokinį, siekiant užkirsti kelią pavojingam mokinio elgesiui (pavyzdžiui, siekiant atitverti kelią prie lango, jei mokinys grasina iššokti, ar pan.), vedimo paėmus už rankos, iki mokinio sulaikymo, fiziškai apribojant mokinio veiksmus. Šiame punkte akcentuota, kad mokinio sulaikymas gali būti naudojamas tik ekstremaliose situacijose (pavyzdžiui, kai siekiama nutraukti mokinių muštynes, jeigu nėra kitų galimybių jų išskirti nenaudojant fizinės intervencijos; kai siekiama nutraukti mokinio save žalojantį elgesį, jį apglėbiant ir laikant tol, kol mokinys nurims, ir pan.). Tuo tarpu Rekomendacijų 26 punkte numatyta, kad fiziniai veiksmai laikomi nepagrįstais, draudžiamais ir traktuojami kaip smurtas mokinio atžvilgiu tokiais atvejais, kai jie: naudojami kaip bausmė; naudojami norint pademonstruoti savo viršenybę; naudojami siekiant sukelti vaikui skausmą; naudojama didesnė nei būtina fizinė jėga.

18. Byloje esanti nukentėjusiojo V. A. charakteristika patvirtina, kad nukentėjusysis pusės metų laikotarpyje turėjo 12 pastabų dėl visiško nedarbo pamokose, nereagavimo į mokytojų prašymus, dėl naudojimosi telefonu, dėl priemonių neturėjimo ar necenzūrinių žodžių naudojimo. Teigiama, kad į gautas pastabas nukentėjusysis reaguoja impulsyviai, savo elgesyje problemų nemato (1 t., b. l. 108). Taip pat nustatyta, kad įvykio dieną, per pirmą pamoką V. A. nepakluso mokytojos reikalavimui persėsti į nurodytą vietą, pasiėmęs kėdę, savavališkai nuėjo į kabineto galą ir atsisėdo ten, kur nėra mokyklinio suolo stalo, pasiėmė mobilųjį telefoną ir į mokytojos prašymus nereagavo (3 t., b. l. 112). Nukentėjusysis V. A. pats pripažino, kad pažeisdamas mokyklos taisykles nevilkėjo uniformos, vaikščiojo su kepure, dėl to pykosi su pedagogais, pasitaikydavo, kad kreipdavosi į juos „tu“, tačiau keiksmažodžių nevartojo, juos vartojo tik įvykio metu, yra praleidęs daug pamokų dėl ligos (3 t., b. l. 82-85). Nukentėjusiojo įstatyminis atstovas (liudytojas) V. A. patvirtino, kad mokykla skundėsi dėl sūnaus elgesio (3 t., b. l. 85-86), nukentėjusiojo brolis V. A. taip pat pripažino, kad su nukentėjusiuoju sunku susitvarkyti (3 t., b. l. 68-69). Nors nukentėjusiojo motina J. A. tvirtino, kad su V. A. auklėjimo problemų neturėjo ir auklėtoja jį gyrė, visgi ji apie pamokų nelankymą nežinojo, taip pat nežinojo, kad V. A. gyvena nuomojame bute kartu su savo broliu (3 t., b. l. 86-87). Liudytojos G. D. (nukentėjusiojo klasės vadovė), D. S. (direktoriaus pavaduotoja) parodė, kad nukentėjusysis yra impulsyvaus charakterio, nepaiso mokyklos taisyklių, elgiasi grubiai, keikiasi, dėl jo elgesio buvo surengti du gerovės komisijos posėdžiai (3 t., b. l. 64-65, 67-68). Šie duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo elgesys mokykloje nebuvo tinkamas, visgi nėra duomenų, kad jo elgesys iki įvykio akivaizdžiai kėlė grėsmę jo paties ar kitų asmenų saugumui.

19. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad nukentėjusiojo elgesys įvykio metu taip pat nebuvo pasiekęs tokio pavojingumo lygio, dėl kurio nuteistasis V. K. privalėjo, remdamasis Rekomendacijų 23-24 punktais, panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Liudytoja R. M. (mokytoja) tvirtino, kad įvykio metu ėjo pro šalį ir matė įsiaudrinusį mokinį, kuris šaukė: „neturite teisės manęs liesti“, o šalia sėdėjęs mokytojas V. J. jį ramino, šalia stovėjo socialinis darbuotojas (3 t., b. l. 135-136). Tačiau iš paties vaizdo įrašo matyti, kad liudytojai R. M. nukentėjusiojo elgesys jokios reakcijos nesukėlė ir ji tik praėjo pro šalį. Nuteistojo ir liudytojo V. J. parodymai, kad nukentėjusysis kliudė nuteistąjį, norėdamas įeiti į klasę, taip pat nevertinami kaip akivaizdus fizinės prievartos panaudojimas ar susidariusi ekstremali situacija, kadangi tuo metu nuteistasis buvo užstojęs praėjimą į klasę nukentėjusiajam ir nukentėjusysis galėjo jį kliudyti netyčia, be to, vaizdo įraše duomenų apie nurodomą nukentėjusiojo veiksmą neužfiksuota. Nors liudytojais apklausti mokiniai G. D., T. K., D. P. tvirtino, kad išgirdę triukšmą ir išėję iš klasės pasižiūrėti bijojo, jog nukentėjusysis ko nors nesužeistų (3 t., b. l. 121-122, 125, 134-135), tačiau vaizdo įrašas patvirtina, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo išimtinai susierzinęs tik nuteistojo atžvilgiu, atsikalbinėjo ir stūmė į jį tiesiamas rankas, nesutiko eiti jo rodoma linkme, o į kitus, šalia esančius mokinius, net nežiūrėjo, nekreipė dėmesio ir kitaip nesidomėjo. Taip pat matyti, kad nukentėjusiojo dėmesys daugiausiai buvo sutelktas į rankoje turimą telefoną, į kurį jis nesiliovė žiūrėti net ir pasodintas ant žemės. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad nukentėjusysis skambino savo tėvui, ir šis telefonu atsiliepė (3 t., b. l. 85-86). Vaizdo įrašas, nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojų parodymų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistasis fizinę jėgą nukentėjusiojo atžvilgiu iš esmės panaudojo dėl dviejų priežasčių – siekiant paimti nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną, akcentuodamas būtinybę susisiekti su nukentėjusiojo įstatyminiu atstovu dėl netinkamo jo elgesio, nors akivaizdu, kad susisiekti su nukentėjusiojo įstatyminiu atstovu buvo galima ir kitais būdais; taip pat siekiant neleisti nukentėjusiajam grįžti atgal į klasę. Tačiau surinkti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiojo elgesys nekėlė aplinkiniams tokios grėsmės, dėl kurios jo veiksmus būtų reikėję slopinti prieš jį panaudojant fizinį smurtą. Matyti, kad nukentėjusysis įvykio metu garsiai reiškė savo nepasitenkinimą, vartojo necenzūrinius žodžius ir tai darė viešoje vietoje (mokyklos koridoriuje) – nors vaizdo įrašas yra be garso, tačiau tai patvirtina visi be išimties įvykio metu dalyvavę asmenys, – tačiau šios aplinkybės neleidžia prieiti prie išvados, kad nukentėjusysis kėlė akivaizdų pavojų savo ar kitų asmenų atžvilgiu. Pastebėtina ir tai, kad nukentėjusysis susierzinimą rodė jau po pavartoto smurto jo atžvilgiu. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pragrįstai sprendė, kad nuteistasis fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo nepagrįstai bei viršydamas Rekomendacijų reikalavimus.

20. Nagrinėjamu atveju skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas taip pat pagrįstai priėjo prie išvados, kad nuteistasis V. K. prieš nukentėjusįjį smurtavo tyčia – suvokdamas savo veikos pavojingumą, numatydamas pasekmes, kad smurtiniais veiksmais sukels nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarys sužalojimus, ir nors jų nesiekdamas, tačiau leisdamas jiems kilti, tai yra, veikdamas netiesiogine tyčia. Teisėjų kolegijos vertinimu, ištirti ir išanalizuoti įrodymai neabejotinai leidžia konstatuoti, kad apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjos iškelta versija dėl nuteistojo prieš nukentėjusįjį atliktų veiksmų vertinimo – kad nuteistasis nukentėjusįjį sužalojo ne tyčia, o dėl neatsargumo, nėra pagrįsta. Nuteistasis, būdamas sveikas, suaugęs žmogus, akivaizdžiai fiziškai stipresnis už nepilnametį nukentėjusįjį, atsakydamas į provokuojantį nukentėjusiojo elgesį bei atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus (ranka suimdamas už kairės rankos žasto ir nustumdamas bei prie koridoriaus lango priremdamas nepilnametį, ranka griebdamas jam už rankų bei bandydamas atimti mobiliojo ryšio telefoną, po to, atitraukdamas nuo lango, iš nugaros pusės rankomis apglėbdamas V. A. per kaklą, pasodindamas ant koridoriaus grindų) galėjo suprasti, kad taip sukels nukentėjusiajam fizinį skausmą bei padarys jam sveikatos sutrikdymą.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti įrodymai papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo V. K. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Tad išteisinti nuteistąjį V. K. dėl jam inkriminuotos veikos, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas nuteistąjį V. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

22. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

23. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021, 2K-54-976/2023 ir kt.).

24. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Kita vertus, pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-219-303/2021).

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė poodinėmis kraujosruvomis dešinėje krūtinės ląstos pusėje, kairėje pažastyje, kairiame žaste. Be abejo, ši nukentėjusiajam padaryta žala, kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, yra reikšminga, tačiau, įvertinus sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, darytina išvada, kad nusikaltimų padariniai nėra tokie dideli, kad kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

26. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad konfliktinė situacija iš esmės kilo dėl paties nukentėjusiojo V. A. netinkamo elgesio, t. y. jo elgesys buvo provokuojantis bei prieštaraujantis (duomenys neskelbtini) vidaus tvarkos taisyklėms. Kaip tvirtino nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu, patirtą skausmą jis vertina tik 3 balais (1 t., b. l. 87-91), jokių ilgalaikių neigiamų pasekmių nepilnamečiui nukentėjusiajam šis įvykis nesukėlė (nei nukentėjusysis, nei jo atstovai tokių aplinkybių nenurodė), teisiamojo posėdžio metu tiek nukentėjusysis, tiek jo atstovas pagal įstatymą tėvas V. A. teigė, kad ant nuteistojo nepyksta (3 t., b. l. 82-85) ir civilinio ieškinio nereiškė. Vertinant nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, galima spręsti ir apie tai, jog nukentėjusysis V. A. daugiau buvo šokiruotas dėl jam netikėto socialinio pedagogo poelgio ir jis jautėsi nejaukiai, nes buvo pažemintas prieš klasiokus, kitus koridoriuje buvusius vaikus, ir tik po to buvo akcentuojama tai, kad pedagogo V. K. veiksmai sukėlė jam skausmą. Tuo tarpu nuteistasis V. K. akcentavo, kad savo veiksmais jis tik siekė sutramdyti netinkamai besielgiantį mokinį. Taigi nekyla abejonių, kad nuteistasis V. K. šiuo nagrinėjamu atveju pasirinko netinkamą kilusios konfliktinės situacijos sprendimo būdą, jie buvo spontaniški, trumpalaikiai ir neintensyvūs, atlikti netiesiogine tyčia.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad V. K. veika, nors ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų tikslinga V. K. už padarytą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn, todėl jis atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

Dėl proceso išlaidų

28. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad asmenį išteisinus, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

29. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gautas V. K. gynėjos advokatės J. G. prašymas priteisti iš valstybės V. K. naudai 2057 Eur jo patirtas advokato pagalbos išlaidas. Prie prašymo pateikti šias išlaidas patvirtinantys dokumentai (4 t., b. l. 55–58).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad V. K. atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o ne išteisinamas, sprendžia, jog priteisti iš valstybės V. K. jo turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl prašymas netenkinamas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. nuosprendį panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, V. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Pašalinti aplinkybes dėl nukentėjusiajam V. A. odos nubrozdinimo kairėje kaklo pusėje ir dešinės plaštakos V krumplio srityje.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 3 vnt. kompaktinių diskų, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

Nepriteisti iš valstybės V. K. jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.