Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. J. ieškinį atsakovui K. J. dėl skolos priteisimo ir atsakovo K. J. priešieškinį ieškovui G. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas G. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui K. J. dėl skolos priteisimo, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 340 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

14. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovo paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas priteisiant ieškovui iš atsakovo 1 000 Eur skolos ir atmestas priešieškinio reikalavimas priteisti atsakovui iš ieškovo 125 Eur skolos. Pirmosios instancijos teismas šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip paskolos ir sprendė ieškovą įrodžius, jog atsakovas negrąžino jam 2019 m. liepos 4 d. mokėjimo pavedimu perduotos paskolos, o atsakovą – neįrodžius, jog ieškovas jam būtų skolingas. Atsakovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde argumentuoja, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino 2019 m. liepos 4 d. mokėjimo pavedimą paskolos suteikimu ir nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas yra skolingas ieškovui, o ieškovas yra atsiskaitęs su atsakovu pagal vekselius bei mokėjimo pavedimais perduotas paskolas. Taigi, byloje tiek ieškovas, tiek atsakovas įrodinėja, jog buvo suteikę vienas kitam paskolas, bei prašo priteisti iš to kildinamas skolas; keliami klausimai dėl 2019 m. liepos 4 d. mokėjimo pavedimo bei įrodymų, kuriais šalys grindžia tarpusavio skolinius įsipareigojimus, vertinimo.

16. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Taigi, tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020 14 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

17. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-313/2017; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-187/2008). Ieškovui, reiškiančiam reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, kyla pareiga įrodyti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021). Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas prezumpcijas, t. y. faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai.

18. Pažymėtina, kad, pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį, fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, yra nurodęs, kad CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. <...> Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-313/2017).

19. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019).

Dėl ieškinio

20. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, nagrinėjamu atveju, ieškovui pareiškus reikalavimą dėl 1000 Eur paskolos grąžinimo, įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti nuodytos paskolos sutarties sudarymo faktą: ar pinigai buvo perduoti kaip paskola ir ar lėšas gavusi šalis įsipareigojo gautus pinigus grąžinti. Šiuo atveju skolą prašanti priteisti šalis (ieškovas), vykdydama jai tenkančią įrodinėjimo naštą, privalėjo įrodyti, kad pinigai pervesti/perduoti kaip paskola ir kad paskolos gavėjas (atsakovas) įsipareigojo juos grąžinti.

21. Bylos šalys neginčija, kad rašytinės paskolos sutarties dėl 1 000 Eur paskolos atsakovui suteikimo nebuvo sudariusios. Ieškovas, grįsdamas teiginius dėl šalis siejusių paskolos teisinių santykių ir prašydamas priteisti negrąžintą skolą, pateikė teismui 2019 m. liepos 4 d. banko mokėjimo nurodymą Nr. 93, kuriuo ieškovas pervedė atsakovui 1 000 Eur. Šio fakto, t. y. to, jog nurodytus pinigus gavo, neginčija ir atsakovas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas įrodė pinigų perdavimo atsakovui faktą. Ginčas kilo dėl to, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalys skirtingai vertina 2019 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodymą Nr. 93 ir skirtingai interpretuoja perduotų pinigų paskirtį – ieškovas teigė, kad 1 000 Eur pervedė atsakovui kaip paskolą, o atsakovas nurodė, jog šiuo mokėjimo nurodymu ieškovas dengė savo ankstesnę skolą atsakovui.

22. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 1 000 Eur skolos priteisimo, pripažinęs ieškovą įrodžius, kad 2019 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 93 ieškovas suteikė atsakovui paskolą, ir nenustatęs fakto, jog ši paskola būtų grąžinta. Atsakovas, apeliaciniame skunde ginčydamas šią teismo išvadą ir prašydamas ieškinį atmesti, kelia klausimą dėl byloje pateiktų įrodymų, kuriais rėmėsi teismas – 2019 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodymo Nr. 93, 2020 m. rugsėjo 15 d. liudytojo papildomos apklausos protokolo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-35689-20, šalių susirašinėjimo medžiagos – vertinimo teisme tinkamumo.

23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir apeliacinio skundo argumentus, pripažįsta pagrįstais apelianto teiginius, jog teismas nepakankamai atsižvelgė į esmines paskolos sutarties sąlygas ir, nevisapusiškai įvertinęs įrodymus, ieškinio dalį dėl 1 000 Eur skolos priteisimo tenkino nepagrįstai. Kaip minėta, pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, tam, jog atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pinigų perdavimo atsakovui faktas buvo nustatytas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nebuvo pagrindo pripažinti, jog nurodyti pinigai 2019 m. liepos 4 d. perduoti kaip paskola (CPK 185 straipsnis).

24. Pirma, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija lėšų pervedimo paskirtį „paskola“, o kita šalis pervedamas lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas. Tačiau, kilus ginčui dėl pervestų pinigų paskirties, teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti ir kitų reikšmingų aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011). Kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011).

25. Nagrinėjamu atveju, lingvistiškai aiškinant 2019 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodyme nurodytą mokėjimo paskirtį – ,,susitarimas“ – nėra pagrindo konstatuoti atsakovo įsipareigojimo gautą sumą grąžinti bei susiklosčiusius šalių paskolos teisinius santykius. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo mokėjimo nurodyme nurodyta mokėjimo paskirtis apibrėžta itin lakoniškai (,,susitarimas“) ir suponuoja nenustatyto turinio šalių susitarimą, byloje turėjo būti kitais leistinais įrodymais pagrįsta, kad minimu mokėjimo pavedimu sumokėta suma buvo perduota atsakovui kaip paskola.

26. Šią išvadą patvirtina byloje esantys duomenys, atspindintys šalių tarpusavio mokėjimus viena kitai ir susiklosčiusį jų bendravimą šiuo aspektu. Teismas nustatė ir byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas ir atsakovas iki 2020 m. rugsėjo mėnesio gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Keldami priešpriešinius reikalavimus vienas kitam dėl skolų priteisimo, ieškovas ir atsakovas daugiausia rėmėsi sąskaitų išrašais, atspindinčiais jų tarpusavyje vienas kitam atliktus mokėjimus. Iš šalių pateiktų mokėjimo pavedimų matyti, kad šalys nuolat vienas kitam į sąskaitas mokėjo įvairias sumas, o mokėjimų paskirtis įvardindavo gan tiksliai, nurodydamos, kad mokama, pavyzdžiui: ,,skola“, ,,paskola“, ,,trumpalaikė paskola, galutinis grąžinimas pagal susitarimą 2018-09-01“, ,,paskola pagal sutarimą iki 2019-12-01“, ,,kreditas“, ,,nuoma“, ,,nuoma ir skolos dalis“, ,,už kelionės transportą Balyje“, „prievolė už maistą“, „prievolė už būstą“, „komunalinės“, „rimi“, ,,tau“, ,,šiaip“, „už taksi“, „už naktį “, ,,pramogoms“, ,,paslaugos“, „kaip paprašei“, ir kt. Tokia mokėjimo paskirtyse nurodomos informacijos įvairovė suponuoja, kad labiau tikėtina yra tai, jog tais atvejais, kai buvo skolinamos lėšos, mokėjimo paskirtyse tai buvo nurodoma. Dėl to situacija, kai ginčo 2019 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodyme lėšos mokamos paskirtyje nurodant ,,susitarimas“, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai spręsti, jog nurodytas susitarimas buvo paskolos sutartis. Toks įrašas dėl mokėjimo paskirties neatspindi susitarimo turinio, todėl pats savaime nėra pakankamas konstatuoti šalių valią sudaryti paskolos sutartį ar atsakovo įsipareigojimą grąžinti perduotas lėšas kaip paskolą. Remiantis vertinant įrodymus taikytinu tikėtinumo principu, atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, kad tą pačią dieną (2019 m. liepos 4 d.) ieškovas atliko du mokėjimus atsakovui, mokėjimo paskirtyse nurodydamas – ,,susitarimas“ ir ,,skola“. Ši aplinkybė taip pat labiau tikėtinu leidžia pripažinti tai, jog ginčo nurodymu, mokėjimo paskirtyje nurodant ,,susitarimas“, pinigai perduoti kitokio šalių tarpusavio susitarimo pagrindu, o ne kaip skola / paskola.

27. Antra, išvadą, kad ginčo mokėjimo pavedimu 1 000 Eur buvo perduota atsakovui kaip paskola, pirmosios instancijos teismas padarė atsižvelgdamas į 2020 m. rugsėjo 15 d. liudytojo papildomos apklausos protokolo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-35689-20 turinį. Teismo vertinimu, šioje apklausoje atsakovas pripažino savo 1 400 Eur dydžio skolą ieškovui, o protokolas laikytinas oficialiuoju įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismo teigimu, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti 2020 m. rugsėjo 15 d. liudytojo papildomos apklausos protokole išdėstytais teiginiais apie tai, kad apklausos metu atsakovas buvo skolingas ieškovui apie 1 400 Eur.

28. Kaip matyti, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato papildomos liudytojo K. J. 2020 m. rugsėjo 15 d. apklausos protokole ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-35689-20 užfiksuoti tokie atsakovo parodymai: „Aš kartu gyvenau su G. J. <...>, kadangi įvykio dieną tarp mūsų kilo konfliktas ir G. J. išsikraustė iš buto, jis paėmė man priklausančius daiktus t. y. minėtą planšetinį kompiuterį „Apple IPad Pro“ ir 700 Eur sumą. <...> Kadangi buvau labai susijaudinęs, kreipiausi į policiją, tačiau po kelių dienų man nusiraminus susiskambinau su G. J. ir mes sutarėme, kad jis atlygins man žalą, kitaip sakant aš esu jam skolingas apie 1 400 Eur, tai skolai padengti, palieku jam savo minėtą planšetinį kompiuterį bei 700 Eur sumą. Aš G. J. pretenzijų dėl pareiškime minėtų daiktų neturiu“. Teismo posėdžio metu ieškovas neigė aplinkybę, kad, išsikraustydamas iš bendro būsto, paėmė kompiuterį bei pinigus. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad, siekdamas, jog būtų nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal jo pareiškimą, pasakė apie skolą ieškovui ir ieškovo išsikraustant paimtus daiktus, taip argumentuodamas pretenzijų ieškovui atsisakymą. Nuosekliai įvertinus visą 2020 m. rugsėjo 15 d. apklausos protokolo turinį, matyti, jog atsakovas savo skolos ieškovui nepripažįsta, o teigia, kad šalys viena kitai turėjo turtinių pretenzijų, kurios turi būti įskaitomos tarpusavyje. Protokole užfiksuoti atsakovo teiginiai dėl skolos iš esmės yra sąlyginiai. Rašytinis įrodymas turėtų būti vertinamas kaip vientisas dokumentas, o atskiri jo teiginiai negali būti pripažinti patvirtintais, neatsižvelgiant į bendrą jų kontekstą ir mintį. Įvertinus visą protokolo turinį, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apklausos protokolas patvirtina, jog apklausos metu atsakovas buvo skolingas ieškovui apie 1 400 Eur. Dėl to, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pripažintina, jog minėtas protokolas negali būti laikomas vienareikšmiškai patvirtinančiu atsakovo skolą ieškovui. Be to, ieškovo nurodomos skolos ir atsakovo protokole minimos skolos dydžiai skiriasi, o byloje nepateikta duomenų, kurie leistų susieti nurodytus atsakovo teiginius dėl skolos su ginčo 2019 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodymu, iš kurio kildinamas ieškinio reikalavimas.

29. Trečia, teismas, pripažindamas įrodytu, jog ginčo mokėjimo pavedimu atsakovui buvo pervesta 1 000 Eur paskola, rėmėsi byloje pateikta šalių susirašinėjimo medžiaga, t. y. žinutėmis, kuriose atsakovas nurodė ieškovui: ,,kitus pavedimus pamažu padarysiu paeiliui. Tai nesijaudink dėl kortelės. Sutvarkysim. <...>“; ,,dėl skolos ir vėliau pakalbėsime“. Tačiau, lingvistiškai vertinant susirašinėjimo tekstą, nėra pagrindo nustatyti šalis siejusių paskolos teisinių santykių fakto bei turinio (CPK 185 straipsnis). Nurodytame susirašinėjime nėra užuominų ar sąsajų su ieškovo atsakovui sumokėta 1 000 Eur suma bei jos paskirtimi, o minima kortelė ir skolos, kurios, iš susirašinėjimo turinio, negali būti priskiriamos atsakovui ar siejamos su 2019 m. liepos 4 d. mokėjimu. Be to, iš susirašinėjimo nėra aišku, kuo minima kortelė gali būti susijusi su šalių tarpusavio paskolos santykiais, taip pat nėra aišku, kuo remiantis pripažinta, jog minima skola, dėl kurios bus kalbama, yra atsakovo skola ieškovui, o ne priešingai.

30. Ketvirta, ieškovas, grįsdamas savo reikalavimus, argumentuoja, jog atsakovas savo skolą pripažino, nes po teismo įsakymo išdavimo siūlė sumokėti ieškovui 700 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į šalių gyvenimo kartu bei bendro ūkio vedimo aplinkybę, dėl kurios šalys nuolat atlikdavo įvairios paskirties mokėjimus viena kitai, taip pat į asmeninį šalių tarpusavio santykių pobūdį, vien tai, jog atsakovas inicijavo derybas dėl galimo taikaus ginčo sprendimo, negali būti vertinama kaip skolos pripažinimas, ypač turint galvoje, jog bet koks taikus ginčo sprendimas neišvengiamai lemia tam tikras tarpusavio nuolaidas bei kompromisus. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad jis pasiėmė paskolą iš banko, nepatvirtina jo teiginių, jog šią paskolą jis ėmė tam, kad lėšas paskolintų atsakovui. Tokios sąsajos nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.

31. Apibendrinant nurodytą, pripažintina, kad byloje nėra duomenų (išskyrus paties ieškovo nurodytą pinigų pervedimo tikslą), kurie galėtų patvirtinti, jog tarp šalių 2019 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodymo pagrindu susiklostė paskolos teisiniai santykiai, t. y. bylos medžiaga nepatvirtina, jog atsakovas būtų prašęs ieškovo suteikti paskolą, jog šalys būtų dėl to derėjusios ar susitarusios dėl paskolos suteikimo bei grąžinimo sąlygų, terminų, jog 1 000 Eur perduoti juos skolinant. Nagrinėjamu atveju, įvertinus aptartus abiejų šalių pateiktus įrodymus ir paaiškinimus dėl situacijos, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo turinio bei apimties bylose dėl paskolos grąžinimo, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino tokio pobūdžio bylose įrodinėtinas aplinkybes ir neatsižvelgė į tai, jog, be pinigų perdavimo fakto, skolą priteisti prašantis kreditorius turėjo įrodyti ir šalių susitarimą šiuos perduotus pinigus laikyti paskola, atsakovo įsipareigojimą gautas lėšas grąžinti. Nagrinėjamu atveju surinktų įrodymų visuma ir šalių paaiškinimai leidžia labiau tikėtinu pripažinti tai, kad ginčo mokėjimo nurodymas buvo atliktas kitokiu pagrindu, o ne suteikiant paskolą atsakovui. Ieškovo pateikti mokėjimo dokumentai, kuriuose užfiksuotas pinigų perdavimo faktas, vertinant visos bylos medžiagos kontekste, nėra pakankami nustatyti atsakovo įsipareigojimą šias lėšas grąžinti (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovas neįrodė paskolos teisinių santykių buvimo 2019 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodymo pagrindu, t. y. nepagrindė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teisės aiškinimo bei taikymo praktikos sprendžiant dėl paskolos teisinių santykių buvimo bei įrodymų vertinimo tokio pobūdžio bylose.

32. Nenustačius esminių paskolos sutartinių teisinių santykių sąlygų – ne tik pinigų perdavimo, tačiau ir atsakovo įsipareigojimo juos grąžinti kaip paskolintus – nepagrįstai pripažintas įrodytu 1 000 Eur paskolos suteikimas ieškovo mokėjimo nurodymu Nr. 93. Esant tokioms aplinkybėms, teismo sprendimas keistinas, šioje dalyje priimant naują sprendimą ir ieškinį atmetant kaip neįrodytą.

Dėl priešieškinio

33. Atsakovas, grįsdamas priešieškinio reikalavimą dėl 125 Eur skolos priteisimo, pateikė laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 6 d. iki 2018 m. sausio 14 d. ieškovo išduotų paprastųjų vekselių kopijas, o skolos dydį įrodinėjo šalių į bylą pateiktais banko sąskaitų išrašais, teigdamas, kad sąskaitose matomų šalių mokėjimų vienas kitam balansas patvirtina, jog yra likusi ieškovo neapmokėta 125 Eur skolos dalis.

34. Byloje nėra ginčijama, jog vekseliai nebuvo realizuoti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka ir šioje byloje atsakovas jais remiasi kaip rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais paskolos teisinių santykių atsiradimą. Ieškovas byloje pripažino, kad išdavė atsakovo nurodytus vekselius, išskyrus vieną, dėl kurio išdavimo ieškovas abejojo. Teismui įpareigojus atsakovą pateikti į bylą paprastųjų vekselių originalus, o ne skaitmenines jų kopijas, atsakovas nurodė jų neturintis, nes jie buvo grąžinti ieškovui. Atsakovas neneigė, jog ieškovas skolą pagal vekselius yra grąžinęs, tačiau, grįsdamas priešieškinio reikalavimus, teigė, jog skolino pinigus ieškovui ir atlikdamas mokėjimo pavedimus, o bendras mokėjimų balansas patvirtina likusią ieškovo skolą atsakovui.

35. Šiame kontekste, atsižvelgiant į prezumpciją, jog skolinio dokumento buvimas pas skolininką tikėtinai pagrindžia skolos grąžinimo aplinkybę, jei nėra įrodyta priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, atsakovui nepateikus vekselių originalų ir nurodžius jų grąžinimo ieškovui aplinkybę, bylos medžiaga yra pakankama pripažinti, jog ieškovas pagal atsakovo pateiktus vekselius yra atsiskaitęs.

36. Teismui atmetus priešieškinio reikalavimą kaip neįrodytą, atsakovas apeliaciniame skunde argumentuoja, kad teismas nepagrįstai pripažino suklastotu 2017 m. gegužės 6 d. vekselį 1 100 Eur sumai, o ieškovo skolą patvirtina bendras atsakovo jam pervestų ir ieškovo grąžintų sumų balansas.

37. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos atsakovo teiginius kaip nepaneigiančius pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo. Kaip buvo nurodyta pirmiau, paskolos teisiniams santykiams konstatuoti bylose dėl suteiktos paskolos grąžinimo turi būti įrodytos dvi esminės aplinkybės: paskolos dalyko perdavimas skolininkui ir pastarojo įsipareigojimas jas grąžinti, taip pat aplinkybė, jog perduota paskola grąžinta nebuvo. Tuo tarpu šiuo atveju atsakovas reikalavimą dėl skolos priteisimo formuluoja itin abstrakčiai, atlikęs apibendrinamojo pobūdžio skaičiavimus, paremtus ieškovo banko sąskaitos išrašais. Byloje nesant ginčo dėl to, kad šalys kartu gyveno, banko sąskaitos išrašams neabejotinai patvirtinant, jog šalys viena kitai atlikdavo įvairaus pobūdžio su bendro ūkio vedimu susijusių mokėjimų, taip pat įvertinus ir grynųjų pinigų apyvartos galimybę šalims gyvenant kartu bei sprendžiant ūkinio pobūdžio klausimus, vien apibendrinamojo pobūdžio skaičiavimai negali būti pakankami paskolos sutarčiai ir esančiai skolai nustatyti. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir šalių elgesį, t. y. aplinkybę, jog priešieškinis buvo pateiktas tik 2021 m. lapkričio 11 d. – praėjus daug laiko nuo bylos nagrinėjimo teisme pradžios. Toks atsakovo elgesys teismo pagrįstai įvertintas kaip tikėtina reakcija į ieškinį.

38. Nepagrįsti ir teismo sprendimo turinio neatitinka atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas nepagrįstai pripažino 2017 m. gegužės 6 d. paprastąjį vekselį suklastotu. Kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas nesprendė šio dokumento (ne)pripažinimo suklastotu klausimu, o, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas nepateikė dokumento originalo, nesirėmė šiuo įrodymu. Pagal CPK 184 straipsnį, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus; tokiam pareiškimui patikrinti teismas gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Taigi įrodinėjimo našta tenka apie dokumento klastojimą pareiškusiai šaliai. Kai nėra dokumento originalo, neįmanoma patikrinti jo klastojimo fakto atliekant ekspertizę. Pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo diskrecijai; jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016 41 punktą). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nelaikė nurodyto vekselio rašytiniu įrodymu, atsižvelgęs į tai, kad nepateiktas vekselio originalas. Be to, įvertinus aplinkybę, jog atsakovas nepateikė vekselių originalų ir pripažino, jog pastarieji buvo grąžinti ieškovui, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad skolinio dokumento buvimas pas skolininką suponuoja, jog prievolė yra įvykdyta.

39. Įvertinus išdėstytą, konstatuojama, jog pirmosios instancijos tinkamai taikė materialiąsias ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog atsakovas neįrodė priešieškinio reikalavimo dėl 125 Eur skolos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo dalimi dėl priešieškinio atmetimo.

40. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 157/1996/776/977), 59–60 punktai). Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

41. Apeliaciniame skunde apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis tenkintas ieškinio reikalavimas dėl 1 000 Eur skolos priteisimo ir atmestas priešieškinis dėl 125 Eur skolos priteisimo. Apibendrinant pirmiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir ieškinio reikalavimą dėl 1 000 Eur skolos priteisimo atmesti, kitą teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

42. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 1–4 dalys). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, tiek ieškinys, tiek priešieškinis atmesti, šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai, CK 1.5 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese

43. Atsakovo apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, spręstinas bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

44. Ieškovas prašė priteisti 665 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti; pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (DOK-30014). Atsakovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro 744 Eur: 18 Eur žyminis mokestis ir 726 Eur išlaidų teisinei pagalbai; atsakovas pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (DOK-32068).

45. Apeliaciniu skundu atsakovas kėlė du reikalavimus: atmesti turtinį reikalavimą dėl 1 000 Eur priteisimo iš atsakovo ieškovui ir patenkinti priešieškinį dėl 125 Eur priteisimo atsakovui iš ieškovo, o apeliacinis skundas tenkintas iš dalies – 1 000 Eur dydžio turtinis ieškinio reikalavimas atmestas, o teismo sprendimas dėl 125 Eur dydžio turtinio priešieškinio reikalavimo atmetimo paliktas nepakeistas. Taigi, buvo patenkinta 89 proc. apeliacinio skundo. Atsižvelgiant į tai, proporcingai atsakovui turėtų būti atlyginta 662,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, o ieškovui – 73,15 Eur. Įskaičius šias sumas tarpusavyje, atsakovui iš ieškovo priteistina 589,01 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

atsakovo K. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 29 d. sprendimo dalį dėl ieškovo G. J. ieškinio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir teismo sprendimą išdėstyti taip:

,,Atmesti ieškovo G. J. ieškinį atsakovui K. J. dėl skolos priteisimo.

Atmesti atsakovo K. J. priešieškinį ieškovui G. J. dėl skolos priteisimo.“

Priteisti atsakovui K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo G. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 589,01 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 01 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.