- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-25
- Bylos Nr.
- e2A-1204-513/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-01440-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“
- Atsakovas
- L. T.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ ieškinį atsakovei L. T. dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Kapitalo valda“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės L. T. 598,67 Eur skolą, kurią sudaro 165,49 Eur skola, 416,63 Eur delspinigiai, 16,55 Eur bauda, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovei ieškinio su priedais kopijos įteiktos CPK 130 straipsnyje nustatyta tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – ieškovei UAB „Kapitalo valda“ priteisė iš atsakovės L. T. 165,49 Eur skolą, 59,58 Eur delspinigių, 16,55 Eur baudą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (241,62 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. rugpjūčio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.
4. Teismas nustatė, kad pradinė kreditorė UAB Ūkio banko lizingas ir atsakovė 2007 m. rugsėjo 12 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 709663535, pagal kurią atsakovė išperkamosios nuomos būdu įsigijo mobilųjį telefoną Nokia 5200. Atsakovė įsipareigojo per sutartyje numatytą 12 mėnesių turto išpirkimo laikotarpį iki 2008 m. rugsėjo 20 d. pagal šalių suderintą mokėjimų grafiką ir sąlygas mokėti mokėjimo grafike numatytas įmokas ir vykdyti kitas sutarties sąlygas. Atsakovė savo įsipareigojimų pagal sutartį tinkamai nevykdė, liko nesumokėta 571,41 Lt (165,49 Eur) dydžio suma. Pradinė kreditorė 2009 m. kovo 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 09/03/04-1 įsiskolinimo iš skolininkės reikalavimo teises perleido naujajai kreditorei – ieškovei.
5. Teismas konstatavo, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės susiklostė išperkamosios nuomos teisiniai santykiai. Kadangi atsakovė išperkamosios nuomos įmokų pagal Sutartyje nustatytą tvarką ir terminus tinkamai nemokėjo ir neatsiskaitė su ieškove, perėmusia reikalavimo teisę iš pradinės kreditorės, todėl ieškovės reikalavimą priteisti 165,49 Eur nesumokėtų nuomos įmokų patenkino.
6. Teismas, vertindamas ieškinio reikalavimo dėl delspinigių priteisimo pagrįstumą, nustatė, kad ieškovė prašo priteisti 416,63 Eur delspinigių, paskaičiuotų nuo 2007 m. spalio 20 d. iki 2021 m. rugpjūčio 2 d. už 5035 dienas. Teismas pažymėjo, kad prievolių įvykdymas pagal sutartį gali būti užtikrinamas netesybomis (CK 6.70 straipsnis). Atsakovė pažeidė savo sutartinę prievolę nustatyta tvarka ir terminais grąžinti suteiktą kreditą bei mokėti palūkanas ir kitus mokesčius, todėl privalo atlyginti ieškovei dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius ir sumokėti netesybas. Tačiau teismas nurodė, jog netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.
7. Teismas nurodė, jog pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį, jeigu netesybos yra neprotingai didelės, teismas gali jas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Teismas pažymėjo, kad konkrečiu atveju netaikytinas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas, taip pat nesant atsakovės prašymo netaikytina ieškinio senatis, tačiau teismas pažymėjo, kad ieškinys teisme gautas tik 2021 m. rugpjūčio 2 d., t. y. po reikalavimo perleidimo praėjus daugiau kaip vienuolikai metų, todėl darytina išvada, kad ieškovė pakankamai ilgą laiką nesiėmė veiksmų skolai išieškoti, bet už šį laikotarpį skaičiavo delspinigius. Teismas vertino, jog nors ieškovė sumažino sutartyje numatytus delspinigius nuo 0,2 procento iki 0,05 procento, prašoma priteisti suma (416,63 Eur) palyginus su pagrindine skola (165,49 Eur) yra akivaizdžiai per didelė ir prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti bei pažeidžia teisėtus atsakovės interesus. Teismas pažymėjo, kad Vartojimo kredito įstatyme nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine, vertinant ir iki įstatymo įsigaliojimo su vartotojais sudarytose sutartyse nustatytus netesybų dydžius, o įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Teismas sumažino netesybas ir priteisė delspinigius, apskaičiuotus už 180 dienų, taikant šalių sutartimi (jos 11.1. punkte) nustatytą 0,2 proc. delspinigių normą, t. y. 59,58 Eur (165,49 Eur x 0,2 procento x 180 dienų).
8. Teismas nustatė, kad Sutarties 11.2 punktas numatė, kad nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas šios sutarties 5.2 ir 5.5 punktus, nuomininkas sumoka Lizingo įmonei 10 procentų neišpirktos turto vertės baudą, todėl teismas priteisė 16,55 Eur baudą.
9. Teismas nurodė, kad jei prievolė tinkamai neįvykdyta, įstatymas numato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl sprendė, kad iš atsakovės priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.123 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
10. Teismas nurodė, kad pagal ieškovės ieškinį patenkinti 40,36 procentai reikalavimų, todėl sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos vadovaujantis šia proporcija.
III. Apeliacinio skundo argumentai
11. Ieškovė UAB „Kapitalo valda“ (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimo už akių dalį dėl delspinigių ir priteisti 416,63 Eur delspinigių, taip pat priteisti 17,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą, ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
12. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas priteisti 357,05 Eur dydžio delspinigius, yra nepagrįsta, neproporcinga (neadekvati), neatitinka šalių interesų pusiausvyros, neteisinga, o priteista 59,58 Eur dydžio delspinigių suma yra neproporcingai maža palyginus su atsakovės neįvykdytais įsipareigojimais, pradelstu įsipareigojimų (ne)įvykdymo laikotarpiu, skolininkės elgesiu.
13. Pažymi, jog Sutarties 11.1 punktu, šalys susitarė dėl Sutarties neįvykdymo pasekmių, t. y. susitarė, jog atsakovei pažeidus mokėjimų grafiką – vėluojant (su)mokėti mokėjimus ar jų dalį, nuomininkas įsipareigoja mokėti lizingo įmonei 0,2 procento dydžio delspinigius nuo vėluojamos (su)mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Nurodo, kad atsakovė nesumokėjo nė vienos išperkamosios nuomos mėnesinės įmokos, įsipareigojimų nevykdo nuo 2007 m. spalio 20 d., Sutarties nenutraukė, turto negrąžino, neįvykdė visų kitų prisiimtų įsipareigojimų pagal Sutartį, nemokėjo sutartinių delspinigių ir baudos, tuo pažeidė sutartinius įsipareigojimus, įtvirtintus Sutarties 2.1 punkte, dėl to Sutarties 11.1 punkto pagrindu atsakovei buvo skaičiuojami delspinigiai už visą Sutarties nevykdymo laikotarpį.
14. Mano, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimui dėl delspinigių priteisimo nepagrįstai savo iniciatyva pritaikė sutrumpintą 6 mėnesių senaties terminą. Būtent dėl to ir teikia apeliacinį skundą. Pažymi, kad CK 6.73 straipsnio 2 dalis ir 6.258 straipsnio 3 dalis įtvirtina teismo teisę sumažinti netesybas, tačiau nesuteikia teismui teisės, nesant šalies reikalavimo, ex officio taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl delspinigių priteisimo. Nurodo, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais.
15. Taip pat pažymi, kad sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, kuri nėra vartojimo kredito sutartis, todėl teismas neturėjo pagrindo atsakovę laikyti vartotoja, o ieškovę – kredito davėja, taip pat neturėjo pagrindo sumažinti delspinigius, nes to neprašė atsakovė, be to, pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji prašo ne visų sutartimi numatytų delspinigių, o juos sumažino atsižvelgusi į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, nors pats įstatymas byloje netaikytinas. Pažymi, kad dėl atsakovės sutartinių prievolių nevykdymo, nebendradarbiavimo ir piktnaudžiavimo patyrė įvairių papildomų išlaidų (kurias sudėtinga apskaičiuoti (konkrečiai identifikuoti), todėl priskiriamos prie bendrųjų išlaidų) nuo pat reikalavimo į atsakovę atsiradimo dienos, tačiau teismo neprašė priteisti papildomų nuostolių dėl sutarties nevykdymo, o pareiškė reikalavimą tik dėl sutartinių netesybų (delspinigių) priteisimo. Mano, kad teismas, vadovaudamasis vien tik formaliais kriterijais (dėl silpnesnės šalies (vartotojo)), negali ginti vien tik skolininkės interesus, taip pat teismas turi teisingai ir objektyviai įvertinti šalių interesų pusiausvyrą, o to nebuvo padaryta.
16. Pažymi, kad pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ši teisės norma yra imperatyvi, o nesant ginčo šalies prašymo dėl ieškinio senaties taikymo, teismas savo iniciatyva ieškinio senaties taikyti negali. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, kad atsakovė būtų pateikusi prašymą taikyti sutrumpintą ieškinio senatį reikalavimui dėl delspinigių priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
19. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo už akių dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti jai iš atsakovės delspinigius, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
20. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys (pradinė kreditorė ir atsakovė) 2007 m. rugsėjo 12 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 709663535, pagal kurią atsakovė išperkamosios nuomos būdu įsigijo mobilųjį telefoną Nokia 5200, o atsakovė įsipareigojo per sutartyje numatytą 12 mėnesių turto išpirkimo laikotarpį iki 2008 m. rugsėjo 20 d. pagal šalių suderintą mokėjimų grafiką ir sąlygas mokėti mokėjimo grafike numatytas įmokas ir vykdyti kitas sutarties sąlygas. Atsakovė savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, visų įmokų neatliko bei negrąžino išnuomoto daikto. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė turi 165,49 Eur įsipareigojimą ieškovei, kylantį iš sutartinių santykių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių sprendė, kad, atsakovei pažeidus sutarties sąlygas, jai kyla pareiga sumokėti Sutartimi numatytas netesybas (delspinigius), tačiau apskaičiuotus už 180 dienų, taikant šalių sutartimi (jos 11.1 punkte) nustatytą 0,2 proc. delspinigių normą, t. y. 59,58 Eur.
21. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priteisęs delspinigius už 180 dienų, faktiškai pritaikė ieškinio senatį, nors atsakovė to neprašė, be to, nepagrįstai kvalifikavo sutartį kaip vartojimo ir gynė vartotojo interesus, neatsižvelgdamas į ieškovės interesus, į aplinkybę, kad pati ieškovė sumažino delspinigių normą nuo sutartinių 0,2 proc. iki Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatytų 0,05 proc., į tai, kad būtent atsakovė nesirūpino skolos grąžinimu ir buvo nesąžininga. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad apeliantės argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį laikyti neteisėta ir nepagrįsta bei ją pakeisti.
22. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, turėtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. CK 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus – atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių turėjusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl teismo teisės sumažinti netesybas, pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).
23. Apeliantė teigia, kad išperkamosios nuomos sutartis nėra vartojimo kredito sutartis, tačiau atsakovės ir pradinės kreditorės UAB ,,Ūkio banko lizingas“ 2007 m. rugsėjo 12 d. sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. 709663535, pagal kurią atsakovė išperkamosios nuomos būdu įsigijo nutartyje nurodytą turtą – mobilųjį telefoną, yra prilyginama vartojimo kredito sutarčiai. Sandorio sudarymo metu galioję teisės aktai išperkamosios nuomos sutartis prilygino vartojimo kredito sutartims. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, jog išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). CK 6.886 straipsnio 2 dalyje numatė, jog vartojimo kredito sutartimi taip pat laikoma pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius. Kasacinis teismas nurodytą reglamentavimą aiškino kaip reiškiantį, kad aptariamam teisiniam santykiui taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011). Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas numato, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto (VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovė įsipareigojo mokėti įmokas ir įsigyti telefoną, be to, atsakovė išperkamosios nuomos sutartimi įsigijo telefoną iš verslą vykdančio juridinio asmens, todėl konstatuotina, kad aptariamoje situacijoje Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas nedraudžia taikyti šio Įstatymo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išperkamosios nuomos sutartį kvalifikavo vartojimo sutartimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019).
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad konkrečiu atveju netaikytinas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas, kadangi sutarties sudarymo momentu jis negaliojo, tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Įstatyme nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine, vertinant ir iki Įstatymo įsigaliojimo su vartotojais sudarytose sutartyse nustatytus netesybų dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma ne tik 180 dienų maksimali trukmė, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, bet ir maksimalus jų dydis 0,05 proc. už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas šiuo Įstatymu būtent ir vadovavosi kaip orientaciniu kriterijumi spręsdamas dėl reikalavimo priteisti delspinigius. Atsižvelgus į tai, apeliantės argumentai, kad skaičiuodama delspinigius ji taikė netesybų dydį 0,05 proc. už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad netesybos nėra pernelyg didelės, nes ieškovė jas skaičiavo už 5035 vėlavimo dienų laikotarpį, kuris beveik 28 kartus viršija laikotarpį, nurodytą Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje.
25. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai taikė 6 mėnesių ieškinio senatį, nesant atsakovo prašymo. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą, nes pirmosios instancijos teismas, sumažindamas delspinigių dydį, sprendime nesirėmė ieškinio senatį reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 1.131 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas delspinigių dydį, taikė CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas ir apie tai nurodė sprendime. Nagrinėjamu atveju teismo pasirinktas 180 dienų laikotarpis vertinamas kaip orientacinis laikotarpis, už kurį apskaičiuotos netesybos pripažįstamos pagrįstomis, t. y. pirmosios instancijos teismas 180 dienų terminą pasirinko kaip kriterijų, leidžiantį nustatyti šalių interesų pusiausvyrą atitinkantį delspinigių dydį. Teismas priteisė delspinigių sumą, apskaičiuotą taikant sutartimi nustatytą 0,2 proc. normą, tuo įvertindamas ir atsakovės elgesį nevykdant savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų (pvz. žr. Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-944-390/2021; 2021 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-949-254/2021; 2021 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-1002-390/2021; 2021 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-725-896/2021; 2021 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-622-260/2021 ir kt.).
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad atsakovė yra vartotoja, jog pagrindinės prievolės suma yra daugiau negu du kartus mažesnė nei prašoma priteisti delspinigių suma, kad ieškovė daugiau kaip 10 metų delsė kreiptis dėl skolos priteisimo, patvirtina sąlygų mažinti delspinigius egzistavimą ir nepažeidžia sutarčių laisvės principo.
27. Apeliantei argumentuojant, kad pirmosios instancijos teismas nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, pažymėtina, jog teismų praktika yra kintantis dalykas, o esant teismų sukurtų precedentų konkurencijai turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką, kitus turinčius reikšmės veiksnius, galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.) ir pan. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nors apeliantė pagrįstai teigia, kad jos nurodytose apygardų teismų išnagrinėtose civilinėse bylose buvo kitaip sprendžiamas klausimas dėl delspinigių, praktika keičiasi ir naujausioje ir aktualiausioje apygardų teismų praktikoje laikomasi šioje nutartyje išdėstytos pazicijos (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1002-390/2021, 2021 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1206-601/2021, 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1193-886/2021; 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1215-587/2021; Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-393-589/2021; Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-305-460/2021; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-773-779/2021, kt.).
28. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą už akių, pagrįstai atsižvelgė į teismų praktiką, suformuotą sprendžiant klausimus dėl delspinigių dydžio, į tai, kad atsakovė yra vartotoja, o delspinigių dydis yra akivaizdžiai per didelis. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės prašomas priteisti netesybas sumažino iki 59,58 Eur, jas paskaičiuodamas pagal Sutartyje nustatytą dydį už 180 dienų. Apeliantė duomenų, patvirtinančių, jog ji patyrė daugiau nuostolių, nei skundžiamu sprendimu už akių priteisė pirmosios instancijos teismas, nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu už akių netesybos buvo sumažintos nepagrįstai ir (ar) aiškiai per didele apimtimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimo priteisti ieškinyje nurodyto dydžio delspinigius tenkinimas, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, prieštarautų pagrindiniams bei esminiams civilinės teisės principams (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) ir būtų neadekvati sankcija skolininkės padarytam pažeidimui bei ieškovės nuostoliams.
29. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
30. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, suteikiančias teismui teisę mažinti nepagrįstai dideles netesybas, nepažeidė šios kategorijos bylose formuojamos teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą už akių, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Netenkintus apeliacinio skundo reikalavimo dėl delspinigių dydžio pakeitimo ir palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius tenkintas iš dalies, nėra pagrindo kitaip perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.
31. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, nėra pagrindo ieškovei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.