- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-15
- Bylos Nr.
- e2A-305-460/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erika Misiūnienė, Irma Čuchraj, Aušra Maškevičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“
- Atsakovas
- L. G.
- Kategorijos
- 2.6.16.9Išperkamoji nuoma
- 2.6.8.3Vartojimo sutartis
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ ieškinį atsakovei L. G. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kapitalo valda“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į Tauragės apylinkės teismą su ieškiniu, juo prašė priteisti iš atsakovės L. G. (toliau – ir atsakovė) 171,45 Eur skolą, 420,22 Eur delspinigių, 17,14 Eur baudą ir bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 15 Eur žyminis mokestis bei 2,90 Eur dydžio išlaidos už Gyventojų registro pažymą. Atsakovei nepateikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį, ieškovė prašė priimti sprendimą už akių.
2. Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ? CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (paliekant pranešimą deklaruotoje gyvenamojoje vietoje). Atsakovė teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl esant ieškovės prašymui, priimtas teismo sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimu už akių ieškinys patenkintas iš dalies. Teismas nusprendė priteisti iš atsakovės L. G. 171,45 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt vieną eurą, 45 ct) skolą, 61,72 Eur (šešiasdešimt vieną eurą, 72 ct) delspinigius, 17,14 Eur (septyniolika eurų, 14 ct) baudą, 5 (penkis) procentus dydžio metines palūkanas už priteistą 250,31 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. lapkričio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 7,34 Eur (septynis eurus, 34 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Kapitalo valda“, juridinio asmens kodas 126308223. Kitą ieškinio dalį atmetė. Pagrindiniai argumentai:
3.1. Teismas nustatė, jog byloje duomenų, kad atsakovė su ieškove atsiskaitė, nėra (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Dėl to ieškovei iš atsakovės priteisė 171,45 Eur skolą.
3.2. Teismas nustatė, jog atsakovė savo prievolės nevykdė nuo 2007 m. gegužės 29 d. Pradinė kreditorė reikalavimo teisę ieškovei perleido 2009 m. kovo 4 d., tačiau ieškovės ieškinys teisme gautas tik 2020 m. spalio 30 d., t. y. po reikalavimo perleidimo praėjus daugiau kaip dešimt metų. Teismas sprendė, kad ieškovė ypač ilgą laiką nesiėmė visų galimų veiksmų skolai išieškoti, tačiau už šį laikotarpį skaičiavo delspinigius.
3.3. Teismas pažymėjo, jog kreipimosi į teismą dieną paskaičiuota delspinigių suma jau daugiau kaip du kartus viršija pagrindinės skolos sumą. Ieškovė teismui nenurodė jokių logiškų, svarbių priežasčių ir nepateikė įrodymais pagrįstų paaiškinimų, kodėl tiek metų nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo. Todėl, nors ieškovė savanoriškai sumažino sutartyje numatytus delspinigius nuo 0,2 proc. iki 0,05 proc., konstatavo, kad prašoma priteisti delspinigių suma (420,22 Eur), palyginus su pagrindine skola (171,45 Eur) yra akivaizdžiai per didelė ir prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus (CK 1.2 straipsnis).
3.4. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes bei tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovė yra silpnesnė šalis – vartotojas, o per ilgai delsdama kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo ieškovė leido susidaryti pernelyg didelėms, akivaizdžiai neprotingoms netesyboms, kurių priteisimas neatitiktų šalių interesų pusiausvyros, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų, netesybas sumažino ir iš atsakovės ieškovei priteisė delspinigius, apskaičiuotus už 180 dienų, taikydamas šalių sutartimi nustatytą 0,2 proc. normą, t. y. 61,72 Eur (171,45 Eur x 0,2 proc. x 180 dienų).
3.5. Nustatė, kad ieškovė, remdamasi sutarties 11.2 punktu prašo priteisti iš atsakovės 10 procentų neišpirktos turto vertės baudą, tai sudaro 17,14 Eur sumą, Teismas nusprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti 17,14 Eur baudą yra pagrįstas ir jį tenkino.
III. Apeliacinio skundo argumentai
4. Apeliantė apeliaciniu skundu prašo: 1) pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimo už akių dalį dėl delspinigių priteisimo, t. y. ieškovei iš atsakovės priteistą 61,72 Eur dydžio delspinigių sumą padidinti (priteisti) iki 420,22 Eur dydžio delspinigių sumos (0,05 proc.); atitinkamai patikslinti, kad priteistos procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo 171,45 Eur dydžio skolos, 420,22 Eur dydžio delspinigių, 17,14 Eur dydžio baudos, kitų sumų), kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 15,00 Eur (penkiolika eurų ir 00 euro et) žyminį mokestį už šį apeliacinį skundą; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės kitas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
4.1. Remiantis teismų praktika, faktinėmis bylos aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Pažymi, kad CK 6.73 str. 2 d.ir CK 6.258 str. 3 d. įtvirtinta teismo teisė sumažinti netesybas nesuteikia teismui teisės, nesant šalies reikalavimo, ex officio taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl delspinigių priteisimo.
4.2. Teismo išvada, jog ieškovė delsė reikalauti įvykdyti prievolę, todėl yra atsakinga už pradelstų įvykdyti prievolę pagal Sutartį dienų skaičių yra nepagrįsta ir prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Nuo pat reikalavimo į atsakovę atsiradimo, ieškovė ėmėsi visų įmanomų aktyvių veiksmų išieškoti skolą iš atsakovės ikiteisminiu būdu (keliu), abiem šalims (kontrahentėms) patiriant kuo mažiau išlaidų, o būtent: jau 2009 m. kovo 23 d. atsakovei buvo pateikta visa informacija (duomenys) apie kreditoriaus pagal Sutartį pasikeitimą bei reikalavimas įvykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį arba kreiptis į ieškovę nurodytais kontaktais (kontaktiniais duomenimis), siunčiami raginimai ir siekiama išspręsti ginčą taikiai, vėliau pradėtas skolos išieškojimas ikiteisminiu būdu (keliu) per skolų išieškojimo įmonę UAB „Sergel“, o nepavykus išieškoti ikiteismine tvarka, kreiptasi į teismą.
4.3. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad būtent atsakovė ne tik nesirūpino skolos grąžinimu (nepranešė apie pasikeitusius kontaktinius duomenis, vengė bendradarbiauti, įsipareigojimų nevykdė (ir nevykdo) ilgą laiką ir nė karto nebuvo susisiekusi nei su pradiniu kreditoriumi, nei su ieškove), bet ir elgėsi nesąžiningai, visais įmanomais būdais sąmoningai vengdama įvykdyti prievolę (apsunkino skolos išieškojimą, kas didino skolos išieškojimo išlaidas, nereagavo į daugkartinius ieškovės bandymus susiekti ir t. t.).
4.4. Apeliantė mano, kad negali visa atsakomybės našta būti perkeliama (perkelta) vien tik kreditoriui (verslininkui, kaip nurodoma ginčijamame teismo sprendime), t. v. tai šaliai, nors ir stipresnei, kurios interesai akivaizdžiai yra pažeisti, taip pat mano, kad pareiga ginti savo pažeistas teises turi būti realizuojama ne tik kreditoriaus. Teismas nevertino irtos aplinkybės, kad pati skolininkė per aptariamą laikotarpį visiškai ne(į)vykdė savo pareigų (įvykdyti pradelstus įsipareigojimus kreditoriui), nebendradarbiavo su kreditoriumi, nebuvo aktyvi, nesidomėjo, nesiekė susitarimo (ginčo išsprendimo taikiai - neteismine tvarka) su kreditoriumi, dėl ko, jeigu būtų buvusi abipusė iniciatyva (t. y. ne tik iš kreditoriaus, bet ir iš skolininkės), šis ginčas, pareiškėjos nuomone, jau būtų buvęs išspręstas taikiai.
4.5. Apeliantė sutinka ir neginčija tos aplinkybės, kad yra stipresnis kontrahentas, tačiau mano, kad i tai atsižvelgė, t. v. tai jau įvertino, kadangi delspinigių dydi ieškinyje savo inciatvva sumažino nuo 0,2 proc. (sutartiniu) iki 0,05 proc. (įstatyminiu), vadovaudamasis įstatymine nuostata, t. v. Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d., bei įvertindama sutarties stipresnės ir silpnesnės šalių pusiausvyros (balanso) nustatymo aplinkybę. Tačiau apeliantė ginčija teismo sprendimo dalį dėl faktinio delspinigių paskaičiavimo už sutrumpintą 180 d. laikotarpį, kadangi mano, jog tokiam laikotarpiui (180 d.) paskaičiuoti delspinigius teismas neturėjo pagrindo, juo labiau faktiškai pritaikyti sutrumpintą 6 (šešių) mėn. senatį, nesant atsakovės prašymo delspinigiams pritaikyti sutrumpintą 6 mėn. / 180 d. senatį.
4.6. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, kad atsakovė būtų pateikusi prašymą taikyti sutrumpintą ieškinio senatį, ji tokią galimybę/teisę turėjo, kadangi žinojo apie vykstantį teismo procesą dėl skolos priteisimo.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
7. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
8. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog pradinė kreditorė UAB Ūkio banko lizingas ir atsakovė 2007 m. balandžio 6 d. pasirašė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 704597229, pagal ją atsakovė išperkamosios nuomos būdu įsigijo prekę (daiktą) – mobilųjį telefoną Ericsson Z550i. Atsakovė Sutarties 2.1 punktu įsipareigojo per sutartyje numatytą 12 mėnesių turto išpirkimo laikotarpį (t. y. iki 2008 m. kovo 29 d.) pagal šalių suderintą (susitartą) mokėjimų grafiką ir sąlygas mokėti lizingo įmonei visas mokėjimo grafike numatytas įmokas, vykdyti kitas sutarties sąlygas. Atsakovė taip pat įsipareigojo sutarties 5.5 punktu informuoti lizingo bendrovę, jeigu pasikeičia jos adresas ar telefonas, banko rekvizitai, turto laikymo vieta, atsakovo finansinė būklė, turinti reikšmės sutarties vykdymui (dėl ko negali ar negalėtų vykdyti Sutarties) ir t. t. Sutartimi ginčo šalys susitarė dėl sutarties neįvykdymo pasekmių, t. y. susitarė, jog atsakovei „pažeidus mokėjimų grafiką – vėluojant mokėti mokėjimus ar jų dalį, Nuomininkas įsipareigoja mokėti Lizingo įmonei 0,2 procento delspinigius nuo vėluojamos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną“ (Sutarties 11.1 punktas), o sutarties 11.2 punkte buvo numatyta, jog „nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas šios Sutarties <...> 5.5 p. Nuomininkas sumoka Lizingo įmonei 10 procentų neišpirktos turto vertės baudą“. Atsakovė nuo 2007 m. gegužės 29 d. jokių įmokų nemokėjo (sumokėjo 2 įmokas iš 13) ir liko skolinga 171,45 Eur (591,97 Lt) dydžio sumą (pagrindinę skolą). Tarp ieškovės ir UAB Ūkio banko lizingas 2009 m. kovo 4 d. buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 09/03/04-1, kurios pagrindu pradinis kreditorius perleido reikalavimo teisę į esamą atsakovės skolą pagal 2007 m. balandžio 6 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. 702575330 (2009 m. kovo 4 d. perdavimo priėmimo aktas Nr. 522).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
9. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, be kita ko, konstatavo, jog ieškovė nepagrįstai ilgą laiką nesiėmė galimų veiksmų skolai išieškoti, tačiau vis tiek atsakovei skaičiavo delspinigius už daugiau kaip 10 metų laikotarpį, kurių suma jau daugiau kaip du kartus viršija pagrindinės skolos sumą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes bei vadovaudamasis Lietuvos apygardų teismų praktika analogiškose bylose, teismas nusprendė sumažinti iš atsakovės ieškovei priteistinus delspinigius, apskaičiuojant juos už 180 dienų, taikant šalių Sutartimi nustatytą 0,2 procentų delspinigių normą, t. y. 61,72 Eur (171,45 Eur x 0,2 proc. x 180 dienų).
10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė delspinigius tik už sutrumpintą 180 dienų laikotarpį, teismas neturėjo pagrindo trumpinti laikotarpį už kurį priteisiami delspinigiai, juo labiau – pritaikyti sutrumpintą 6 (šešių) mėnesių senatį, nesant atsakovės prašymo taikyti sutrumpintą ieškinio senatį. Apeliantė rėmėsi kasacinio teismo ir apygardų teismų praktika.
11. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog sandorio sudarymo metu galiojusioje CK 1.39 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės analogiška vartojimo sutarties samprata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK 6.228¹ straipsnyje. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog išperkamosios nuomos sutartis, sudaryta tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės. Pagal įsigytos prekės pobūdį / rūšį (telefonas) bei tai, kad prekę įsigijo asmeniškai fizinis asmuo iš juridinio asmens, t. y. verslo subjekto.
12. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai, minėta, papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, jog ginčo teisiniai santykiai kilę iš vartojimo teisinių santykių pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovę laikė vartotoja bei silpnesniąja šalimi.
13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog stiprioji sandorio šalis yra kreditorius ir atitinkamai taikė vartotojų teisių apsaugos nuostatas. Pagal kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką, išperkamosios nuomos sutarčiai taikomas vartotojų teisių apsaugos institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 59-248/2019).
14. Svarstant delspinigių dydį šioje civilinėje byloje pažymėtina tai, jog kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, todėl ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos visada turi būti tik tam tikro dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012). Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad VKĮ nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine, vertinant ir iki VKĮ įsigaliojimo su vartotojais sudarytose sutartyse nustatytus netesybų dydžius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014), o Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau ir ) VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma ne tik 180 dienų maksimali trukmė, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, bet ir maksimalus jų dydis 0,05 procentai už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.
15. Nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).
16. Pažymėtina, kad teismo teisė mažinti netesybų dydį yra numatyta ne tik Vartojimo kredito įstatyme, bet ir kituose įstatymuose. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl taikytinų kriterijų sprendžiant dėl netesybų mažinimo, taip pat CK 1.5 straipsnyje nustatytus teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad prašomos priteisti netesybos atitinka jos nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą ir dėl to negali būti priteisiamos mažesnės (CK 6.258 straipsnio 3 dalis, 6.73 straipsnio 2 dalis).
17. Akcentuotina tai, kad nors apeliantė skunde itin daug dėmesio skiria ieškinio senaties institutui ir jo taikymui, tačiau pirmosios instancijos teismas jo netaikė. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad teismas 180 dienų terminą pasirinko kaip kriterijų, leidžiantį nustatyti šalių interesų pusiausvyrą atitinkantį delspinigių dydį, kuris, vartojimo santykiuose yra taikomas ne tik kaip ieškinio senaties terminas, bet ir kaip orientacinis laikotarpis, už kurį apskaičiuotos netesybos pripažįstamos pagrįstomis.
18. Aktualu ir tai, jog teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas VKĮ nuostatų tiesiogiai netaikė, į jas atsižvelgė tik siekdamas nustatyti, ar prašomos priteisti netesybos nėra aiškiai per didelės, taip pat kokia netesybų suma galėtų būti laikoma teisinga ir protinga. Kita vertus, ieškovė ieškinyje prašė taikyti sumažintą 0,05 procentų delspinigių dydį vietoj sutartyje nurodytojo 0,2 procentų dydžio.
19. Iš ginčijamo sprendimo turinio spręstina, kad teismas šio reikalavimo pagrįstumo klausimą vertino CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste, t. y. jei netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali jas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
20. Kaip minėta, apeliantė siekia prisiteisti netesybas už 4902 pradelstas įvykdyti prievolę dienas. Pirmosios instancijos teismas tokį reikalavimą tik iš dalies pripažino pagrįstu ir pagrįstai pritaikė 180 dienų terminą, kaip maksimalų laikotarpį netesyboms skaičiuoti, kuris yra imperatyviai įtvirtintas šiuo metu galiojančiame VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje.
21. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, mažindamas priteisiamų netesybų dydį, detaliai įvertino šiam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas ne tik atsižvelgė į tai, jog Sutartis sudaryta tarp silpnesnės šalies – vartotojo ir juridinio asmens, bet ir į tai, kad ieškovė perėmusi reikalavimo teises į atsakovą daugiau nei 10 metų delsė kreiptis į teismą. Priešingai nei dėstoma apeliaciniame skunde, ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu neteikė įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius apie aktyvius ikiteisminio skolos išieškojimo veiksmus ir niekaip nepagrindė kodėl nebuvo imtasi Sutarties 12 punkte „Sutarties nutraukimas pirma laiko“ ar Sutarties 6 punkte „Lizingo įmonė turi teisę“ numatytų priemonių, taikytinų netinkamai vykdant Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
22. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad ieškovė, iš esmės priėmusi pasyvų savo, kaip sutarties šalies vaidmenį, delsė kreiptis į teismą dėl sutarties pažeidimo.
23. Apeliantės nurodomos įvairios apygardos teismų išnagrinėtos bylos tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek nagrinėtais reikalavimais nėra tapačios šios bylos aplinkybėms, tad nagrinėjamai teisinei situacijai, minėtų teismų priimti procesiniai sprendimai nėra aktualūs. Be to, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad vienodą teismų praktiką formuoja kasacinis teismas, kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017).
24. Apeliantės nurodomos kasacinio teismo nutartys yra susijusios su senaties taikymu. Vertinant tai, kad senaties terminas šioje byloje nebuvo taikytas, jos irgi neaktualios.
25. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas; kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
26. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
27. Teisėjų kolegijai atmetus esminius apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad apeliantė teisės už skundą į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys). Dėl to jos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.