Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Simonaitienės ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. B. ir ieškovo D. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovei G. B. dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių, bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo ir skolos priteisimo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, ir atsakovės G. B. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „Swedbank“, AB, institucija teikianti išvadą byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Faktinės bylos aplinkybės

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. B. ir G. B. (ikisantuokinė pavardė – P.) (I t., b. l. 160) susituokė (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 65, 144, 162). Santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė D. B. (I t., b. l. 66, 161), kurios deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 163). VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis nustatyta, kad atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 2010-08-19 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (pateikta buto pirkimo-pardavimo sutarties kopija, iki 2010-07-26 mokėto 4000,00 Lt avanso pardavėjui (tarpininkui) susitarimo kopija) (I t., b. l. 21 – 22; II t., b. l. 119 – 120, V t., b. l. 112 – 117, 118, 119, 120 – 121), pateiktos šio buto fotonuotraukos, duomenys, jog 2021-10-15 kaina rinkoje galėtų būti 52000,00 Eur (IV t., b. l. 91 – 93, V t., b. l. 183 – 188). VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis nustatyta, kad ieškovei ir atsakovui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 0,0500 ha žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), įgyti 2016-11-30 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, kuriems įregistruota hipoteka (I t., b. l. 23 – 26, 67 – 70; II t., b. l. 116 – 118).

10. Ieškovo vardu pagal 2020-03-06 Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį yra 2020-03-10 įregistruota transporto priemonės automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (įsigyta už 6500,00 Eur) (I t., b. l. 123, 124; II t., b. l. 121). VĮ „Regitra“ duomenimis atsakovė savo vardu nėra įregistravusi transporto priemonių (II t., b. l. 122). D. B. nuo 2015-06-22 priklauso 2500 vnt. 2500,00 Eur vertės UAB „N,“ akcijų ir D. B. yra šios bendrovės steigėjas (IV t., b. l. 106 – 107, 111 – 112; V t., b. l. 104 – 105). 2016-11-23 „Swedbank“, AB, Kredito sutartimi Nr. 16-116596-FA ieškovui ir atsakovei buvo suteiktas 100000,00 Eur kreditas būstui su priklausiniais ir žemės sklypui (perkamas gyvenamasis namas su priklausiniais ir žemės sklypu, esantys (duomenys neskelbtini)) įsigyti (I t., b. l. 71 – 95).

Dėl praleisto termino apeliaciniam skundui pateikti

11. Atsakovės G. B. teigimu, apeliacinis procesas dėl ieškovo D. B. apeliacinio skundo turėtų būti nutrauktinas, nes D. B. apeliacinis skundas pateiktas praleidus apeliacinio skundo pateikimo terminą, o pirmosios instancijos teismas šio termino atnaujinimo klausimo neišsprendė, taip pat nurodo, kad nebuvo ir paties pagrindo termino atnaujinimui.

12. Viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių yra dalyvaujančio byloje asmens teisė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą. Tačiau bylinėjimosi procesas negali trukti neapibrėžtą laiką, todėl įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią byloje dalyvaujantiems asmenims nepagrįstai vilkinti procesą bei turėdamas tikslą užtikrinti greitą ir efektyvų teisminių ginčų nagrinėjimą, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniams veiksmams atlikti nustatė konkrečius procesinius terminus (CPK 73 straipsnio 1 dalis).

13. Vadovaujantis CPK 307 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas gali būti paduotas per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Praleidus įstatymo nustatytą 30 dienų terminą, teisė paduoti apeliacinį skundą išnyksta (CPK 75 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad asmuo iš viso prarado galimybę atlikti tą procesinį veiksmą. CPK 307 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 30 dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti nėra naikinamasis ir gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CPK 78 straipsnio 1 dalis, 307 straipsnio 2 dalis). Prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip 3 mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos (CPK 307 straipsnio 3 dalis).

14. Apeliantas D. B. apeliacinį skundą teismui pateikė 2022 m. sausio 31 d., nors paskutinė diena apeliaciniam skundui pateikti buvo 2022 m. sausio 20 d. D. B. apeliaciniame skunde buvo teikiamas prašymas šį terminą atnaujinti ir nurodytos priežastys, kodėl šis terminas buvo praleistas (ieškovo atstovės atostogos šventiniu laikotarpiu ir atstovės užimtumas kitose bylose). Apeliacinis skundas tą pačią gavimo dieną (2022 m. sausio 31 d.) teisėjo rezoliucija priimtas ir nustatytas terminas atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti (6 t. 91 b.l.). Praleisto termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo klausimas pirmosios instancijos teismo nebuvo išspręstas.

15. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, prieš priimdamas apeliacinį skundą ir nustatydamas šalims terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti, turėjo pareigą išspręsti praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo klausimą. Vis dėl to iš bylos duomenų negalima daryti išvados, kad ieškovas praleido apeliacinio skundo pateikimo terminą, sąmoningai siekdamas vilkinti bylos procesą, ar turėjo kitų su teisingu bylos išnagrinėjimu nesusijusių tikslų.

16. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad CPK 307 straipsnio 3 dalis nustato net trijų mėnesių terminą, per kurį teismas gali atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Nagrinėjamu atveju, atsisakymas atnaujinti praleistą terminą ieškovui turėtų neigiamų pasekmių. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CPK 78, 307 straipsniai).

17. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis įstatymo leidėjo nustatytų terminų praleidimo priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis, yra suformuoti teisminėje praktikoje. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo, kiekvienu atveju turi atsižvelgti į jo trukmę, nustatytą konkretiems santykiams, įvertinti termino praleidimo trukmę ir nurodomas priežastis, kreipimosi į teismą operatyvumą po priežasčių, sutrukdžiusių laiku paduoti skundą, išnykimo ir kitus elgesio rūpestingumo, apdairumo aspektus, ginčo esmę bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti ir tai, kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

18. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjamoje situacijoje ieškovas neturėtų prarasti vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismui priėmus apeliacinį skundą, o apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad terminas praleistas nežymiai, esant ir atsakovės pateiktam apeliaciniam skundui, vertintina, kad priėmus ieškovo apeliacinį skundą bus užtikrinta ieškovo teisė į apeliaciją, laikytina, kad praleistas įstatymo nustatytas terminas apeliaciniam skundui paduoti atnaujintas teismui priėmus apeliacinį skundą (CPK 78 straipsnis), todėl atmestinas atsakovės apeliacinio skundo reikalavimas dėl apeliacinio proceso nutraukimo dėl ieškovo D. B. apeliacinio skundo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

19. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas). Kasacinio teismo praktika, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybę, be kita ko, siejanti su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Pasisakydamas dėl CPK 314 normos santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo atsisakymas priimti kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/213). Taigi, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo rodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė. Kita vertus, klausimo dėl naujų įrodymų priėmimo sprendimo metu naujai pateiktų įrodymų įrodomoji vertė visų bylos įrodymų kontekste dažniausiai nėra akivaizdi. Aptariama kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį.

20. Nagrinėjamu atveju ieškovas D. B. prašo apeliacinio skundo reikalavimų nagrinėjimui prijungti naują rašytinį įrodymą – pastato- gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) planą. Ieškovas nurodo, kad planas teikiamas tik dabar todėl, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme gyvenamąjį namą vertino kaip nedalų ir prašė namą priteisti ieškovui natūra, atsakovei priteisiant piniginę kompensaciją. Tačiau pirmosios instancijos teismui nusprendus namą padalinti natūra iškilo poreikis teikti gyvenamojo namo planą, nes turtą dalijant natūra, būtina vadovautis gyvenamojo namo planu.

21. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo naujai pateiktų įrodymų priėmimo klausimą, nustatė, jog visi pareiškėjo pateikti dokumentai egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad naujas įrodymas teikiamas reiškiant reikalavimą dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, kurio ieškovas nereiškė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad pateiktas gyvenamojo namo planas neturi esminės reikšmės apelianto skundo motyvų nagrinėjimui, todėl šį įrodymą atsisakytina priimti.

23. Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

24. Ieškovas procese buvo atstovaujamas profesionalios teisininkės, kuriai aiškiai žinoma pareiga pateikti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Ieškovo atstovė advokatė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų teikė 2021 m. lapkričio 29 d., kartu teikdama PVM sąskaitą – faktūrą Nr. OM097 4000,00 Eur sumai ir pateikė tik vieną mokėjimo pavedimo nurodymą 2783,00 Eur sumai. Toks ieškovo ir jo atstovės procesinis elgesys, kai likusi bylinėjimosi išlaidų suma apmokama tik 2022 m. vasario 9 d., t.y. esant informuotiems apie gautą atsakovės apeliacinį skundą, ir šie įrodymai pateikiami tik teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, vertintinas kaip nesąžiningas. Todėl, atsižvelgiant į ieškovo ir jo atstovės procesinį elgesį, pateiktą įrodymą - 2022 m. vasario 9 d. mokėjimo nurodymo kopiją – atsisakytina priimti.

Dėl sutuoktinių kaltės

25. Ieškovas D. B. nesutinka, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, prašo pakeisti sprendimą šioje dalyje ir nutraukti santuoką dėl atsakovės G. B. kaltės. Ieškovo nuomone, atsakovė pažeidė sutuoktinės pareigas vienašališkai palikdama namus ir jais nesirūpindama, nevesdama bendro ūkio nuo 2020 m. sausio 1 d., nesidalindama pareiga dengti šalių pasiimtą kreditą, mokėti komunalinius mokesčius, inicijuodama konfliktus, tuo darant neigiamą poveikį šalių nepilnamečiam vaikui.

26. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, jog santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį stengiantis išsaugoti santuoką tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K. , bylos Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B. , bylos 3K-3-2/2011; kt.).???

27. Santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės yra pakankamai griežta atsakomybės forma, todėl ji taikoma tik tinkamai nustačius jos taikymo sąlygas – kaltus sutuoktinio veiksmus ar neveikimą ir jų priežastinį ryšį su kilusiais žalingais padariniais – santuokos nutraukimu. Tačiau tarpusavio asmeniniams santykiams būdinga tai, kad vieno asmens elgesys dažniausiai sąlygoja kito asmens elgesį. Todėl tais atvejais, kai vienas sutuoktinis elgiasi netinkamai, santuokoje kylančių problemų savalaikis pastebėjimas ir jų sprendimas didele dalimi priklauso ir nuo kito sutuoktinio, ypač jo netoleravimo tokio elgesio bei tokio elgesio priežasčių. Tačiau jei sutuoktiniai laiku nepastebi ir nesprendžia santuokoje kylančių problemų, jų tarpusavio ryšiai gali nutrūkti, bet ne dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, o dėl jų abiejų nesugebėjimo rasti sprendimą, net ir taikiai išsiskirti.

28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 18 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

29. Nagrinėjamoje byloje abi šalys pateikė skirtingus vertinimus dėl santuokos iširimo priežasčių. Ieškovas, kaip pagrindines priežastis, nurodo atsakovės išsikraustymą iš bendrų šeimos namų ir atsakovės elgesį po išsikraustymo. Atsakovė savo ruožtu nurodo, kad sprendimas išsikraustyti buvo priimtas abipusiai ir buvo tikimasi susitaikyti. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ieškovo rūpinimasis atsakovės būsto nuomos kaštais jai išsikrausčius, aplinkybės, kad atsakovė vis dėl to vėliau grįžo į šeimos namus, rodo, kad tai buvo laikinas sprendimas ir išsikraustymo metu sutuoktiniai palaikė ryšį, sprendė šeimos klausimus. Ieškovo argumentai, kad atsakovei išsikrausčius ji neprisidėjo prie kredito grąžinimo ir komunalinių mokesčių, negali būti vertintini kaip vienpusė atsakovės kaltė dėl santuokos nutrūkimo, nes iš šalių teiktų duomenų ir faktinių aplinkybių (tokių kaip ieškovo rūpinimasis nuomojamo būsto nuomos kaštais) akivaizdu, kad ieškovas šeimos santykiuose daugiau rūpinosi šeimos finansinių poreikių tenkinimu (tai patvirtina ir pats ieškovas apeliacinio skundo 52 p.) ir tai buvo įprasta sutuoktinių šeimoje.

Dėl momento, nuo kurio ieškovas prašo nustatyti padarinius sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms

31. Ieškovas prašė taikyti santuokos nutraukimo padarinius nuo 2020 m. sausio 1 d., nes būtent nuo tada ieškovas vienas rūpinosi bendrais šeimos namais, adresu(duomenys neskelbtini), vienas mokėjo kredito įmokas, komunalinius ir kitus mokesčius. Ieškovas taip pat motyvuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra visiškai be motyvų, todėl tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

32. Pagal CPK 268 straipsnio 4 dalį teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti CPK 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus. CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Tuo atveju, kai teismas pažeidžia CPK 270 straipsnio 4 dalyje 4 punkte nustatytą pareigą, t. y. kai apeliacinės instancijos teismas nustato, kad sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), yra konstatuojamas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnis).

33. Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerija, kt., bylos Nr. 3K-3-344/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Taigi, tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisinga išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

34. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti visiško motyvų nebuvimo ir to pasėkoje absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 50 pastraipoje nurodė, kad šalys tik nuo 2020 m. gegužės pabaigos gyvena skyrium, nors šeima ir toliau naudojasi tuo pačiu gyvenamuoju būstu, jį išlaiko ir dalinasi viena transporto priemone.

35. CK 3.67 straipsnyje reglamentuojama santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms. Pagal bendrąją CK 3.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Tačiau sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 straipsnio 2 dalis). Toks teisinis reglamentavimas siejamas su galimybe išvengti turtinių pasekmių, atsirandančių dėl įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo taikymo (CK 3.87 straipsnio 1 dalis) ir sutuoktinių prievolių bendrumo (CK 3.109 straipsnio 1 dalis).

36. Kadangi sutuoktiniams kartu nebegyvenant tampa sudėtingiau priimti bendrus sprendimus dėl disponavimo bendrąja jungtine nuosavybe esančiu turtu ir bendrų prievolių prisiėmimo, daryti įtaką kito sutuoktinio priimamiems sprendimams, teismas, įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, gali paankstinti santuokos nutraukimo turtinių pasekmių sutuoktinių teisėms atsiradimo momentą. Taikant CK 3.67 straipsnio 2 dalį, santuokos nenutraukę, tačiau kartu gyventi nustoję sutuoktiniai gali išvengti turto įgijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn ir bendrų prievolių atsiradimo. Prašymą taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalį pareiškiantis sutuoktinis paprastai siekia turtinės naudos (išvengti jo įgyto turto dalijimo ir (arba) kito sutuoktinio prisiimtų prievolių bendrumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013).

37. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo siekiant nustatyti momentą, nuo kada kilo padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms. Šis momentas sukelia padarinių abiem šalims dėl mokėtų kredito įmokų, komunalinių ir kitų mokesčių ir pan. Ieškovas visą laiką laikėsi pozicijos, kad sutuoktiniai bendro ūkio neveda nuo 2021 m. sausio 1 d. Atsakovės teigimu, abu sutuoktiniai iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo teisme dienos, turėjo panašių išlaidų dėl bendrosios jungtinės nuosavybės išlaikymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalys tik nuo 2020 metų gegužės mėnesio pabaigos gyvena skyrium, tačiau ir toliau naudojasi tuo pačiu gyvenamuoju būstu, jį išlaiko, dalinasi viena transporto priemone. Teisėjų kolegija šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria.

38. CK 3.67 straipsnio 2 dalis įtvirtina aiškų momentą, nuo kada anksčiau nei pats santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms gali kilti teisiniai padariniai – nuo sutuoktinių faktinio negyvenimo kartu. Tačiau teisės normoje nėra pateikti kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatomas faktinis negyvenimas kartu. Vertinant sistemiškai, laikytina, kad faktinis negyvenimas kartu turėtų būti nustatomas pagal tai, ar sutuoktiniai nebeveda kartu bendro ūkio.

39. Paprastai bendru ūkio tvarkymu pripažįstamos situacijos, kai asmenys bendroms reikmėms naudoja kiekvieno jų gautas lėšas, kartu rūpinasi buto išlaikymu, remontu, bendrai maitinasi, naudojasi tais pačiais buities ir namų apstatymo daiktais, teikia vieni kitiems buitinę paramą ir pan. Be to, svarbus prisidėjimo prie bendro ūkio tvarkymo sistemingumas, nuolatinis pobūdis. Konkreti bendro ūkio tvarkymo išraiška kiekvienu atveju priklauso ir nuo sutuoktinių socialinės padėties, interesų ir kita. Įprastai kartu gyvenantys sutuoktiniai, esant geriems santykiams, nesaugo kasdienes išlaidas patvirtinančių finansinių dokumentų, ypač dėl nedidelių sumų, nekaupia savo indėlį į bendro ūkio tvarkymą galėsiančių patvirtinti rašytinių įrodymų. Atsižvelgiant į tarpusavio santykių specifiką bei į tai, kad teisės normos nenustato, jog bendro ūkio tvarkymo aplinkybės gali būti patvirtinamos tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 3 dalis), tokio pobūdžio bylose apie tai, ar bylai reikšminga aplinkybė įrodyta, turėtų būti sprendžiama pateiktų įrodymų pagrindu, o ne nurodant įrodymus, kurie šias aplinkybes galėtų patvirtinti patikimiau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019 34, 36 punktus).

40. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalys iki pat bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienos naudojosi tais pačiais gyvenamojo namo patogumais, rūpinosi būsto išlaikymu, turėjo bendrų ūkinių interesų rūpindamiesi šalių nepilnamete dukra (ieškovas dengė kredito įmokas, atsakovė rūpinosi dukters išlaikymu), šalys naudojosi bendra transporto priemone. Vien aplinkybė, kad atsakovė keletui mėnesių buvo išsikrausčiusi iš bendrų namų, savaime nesuponuoja išvados, kad šalių bendro ūkio vedimas nutrūko, nes ieškovas dengė būsto nuomos išlaidas, atsakovė išlaikė nepilnametę dukrą, o ir pati atsakovė vėliau grįžo į bendrus namus. Darytina išvada, kad šalys tvarkė bendrą ūkį iki pat bylos teisme iškėlimo dienos ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą taikyti pasekmes sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms nuo 2020 m. sausio 1 d. taip pat nėra pagrindo nustatyti kito ankstesnio nei bylos teisme iškėlimo diena, momento, nuo kada taikytini padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms.

Dėl automobilio pripažinimo ieškovo asmenine nuosavybe

41. Apeliaciniu skundu ieškovas D. B. prašo automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), palikti asmenine D. B. nuosavybe, nes šis automobilis 2020 m. kovo 6 d. buvo įgytas už ieškovo tėvų jam dovanotas lėšas. Tam pagrįsti ieškovas byloje teikė tėvų pinigų dovanojimo įrodymus.

42. Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu suformuota, joje įtvirtinta, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje G. L. v. J. L.; bylos Nr. 3K-3-490/2007; 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Z. v. V. Z.; bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D.; bylos Nr. 3K-3-343/2006; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3-K-3-24/2010; kt.).

43. Sprendžiant, ar santuokos metu įgytas turtas pripažintinas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, reikia nustatyti: pirma, ar turtas buvo įgytas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą; antra, ar turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Vien tik aplinkybė, kad turtui įsigyti buvo panaudotos vieno iš sutuoktinių asmeninės lėšos, būtų pagrindas ne pripažinti turtą asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, bet nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant šį turtą (CK 3.98 straipsnio 2 dalis, 3.123 straipsnio 1 dalis). Taigi, viena iš esminių sąlygų, lemiančių turto, įgyto santuokos metu, (ne)pripažinimą asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, yra sutuoktinio valia tą turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn ir aiški tokios valios išraiška to turto įsigijimo metu.

44. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo turtas – automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas 2020 m. kovo 6 d., santuokos metu šeimos poreikiams tenkinti – abi šalys patvirtina, kad automobilis buvo naudojamas bendrai (skiriasi tik šalių motyvai), juo buvo vežiojama šalių nepilnametė dukra. Byloje pateiktas susirašinėjimas telefonu, iš kurio matyti, kad šalys dėl automobilio pirkimo sprendė kartu (II t. 147 – 148 b.l.). Pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kad ieškovo pateikti duomenys apie jo tėvų jam dovanotas pinigines lėšas nepatvirtina, kad šios lėšos buvo skirtos būtent automobilio įsigijimui ir būtent už šias lėšas jis ir buvo pirktas.

45. Aplinkybė, kad automobilis registruotas tik D. B. vardu, taip pat savaime nesuponuoja, kad tai jo asmeninė nuosavybė. Tai kad transporto priemonė registruojama vieno asmens vardu laikytina įprasta praktika, automobilis įgytas šalims esant santuokoje ir dar vedant bendrą ūkį, naudojamas šeimos poreikiams tenkinti, todėl darytina išvada, kad ginčo turtas atitinka bendrosios jungtinės nuosavybės paskirtį, nes buvo įsigytas bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti, t. y. abiejų šalių valia buvo nukreipta šeimos poreikiams tenkinti, taip pat ieškovas neįrodė, kad jo pirkimui panaudojo asmenines lėšas. Ieškovas nepaneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, todėl teismo išvada, kad automobilis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, yra pagrįsta, atitinkanti byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes (CPK 185 straipsnis). Teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad automobilis paliktinas atsakovei G. B., nes su ja nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta ir automobilis bus naudojamas nepilnamečio poreikiams tenkinti.

Dėl šalių jungtinės veiklos ir kompensacijos

46. Ieškovas prašo pripažinti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos ir ieškovui pripažinti teisę į ½ buto, esančio(duomenys neskelbtini), nes nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. šalys vedė bendrą ūkį.

47. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui, tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis).

48. Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvauja tokioje veikloje savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016). Pakankamas pagrindas pripažinti buvusį asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, gali būti ir nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015).

49. Nėra reikalaujama, kad susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, būtinai būtų rašytinis. Nerašytinis susitarimas įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).

50. Taip pat kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad, skirtingai nei susituokusių asmenų atveju, kai (nesant vedybų sutarties) galioja įstatymu įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės turto režimo prezumpcija, pagal kurią sutuoktinių turto dalys yra lygios, jungtinės veiklos sutarties tarp nesusituokusių asmenų atveju taikomos dalinės nuosavybės teisės normos ir partnerių dalys nustatomos atsižvelgiant į jų susitarimą. Sutarties turinys, jos sąlygos yra teisiškai reikšmingos kiekvienai iš jos šalių tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės nustatymui. Vien tai, kad jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo šios sutarties sudariusios rašytine forma, nesudaro pagrindo preziumuoti, kad dėl konkrečių įnašų ir dalių jos nebuvo susitarusios. Pastarosios aplinkybės įrodinėjimo pareiga byloje tenka ja besiremiančiai šaliai.

51. Pareiškęs reikalavimą pripažinti D. B. nuosavybės teisę į ½ dalį jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto, gyvenat kartu su atsakove G. B. apeliantas byloje turėjo įrodyti, kad tarp jo ir atsakovės buvo bendras susitarimas kartu sukurti bendrą turtą, o turto dalys nustatytinos pagal CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą lygių dalių prezumpciją. Pirmosios instancijos teismas šią ieškinio dalį atmetė kaip neįrodytą.

52. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė duomenų apie susitarimo dėl jungtinės veiklos sudarymą, nepateikė įrodymų apie šalių siekį įgyti aptariamą butą kartu ir teisėjų kolegija su šiais argumentais sutinka.

53. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė byloje pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad buto įsigijimo metu turėjo finansines galimybes jį įsigyti (atsakovės močiutės E. P. dovanotos lėšos, atsakovės sąskaitų išrašai), butas registruotas kaip atsakovės asmeninė nuosavybė, įgytas iki santuokos su apeliantu sudarymu. Nors ir galima teikti, kad iki santuokos ieškovas su atsakove atskirais periodais vedė bendrą ūkį (abi šalys patvirtino, kad jų santykiai buvo nutrūkę ir iki santuokos), tačiau jungtinės veiklos vykdymo faktui konstatuoti nebuvo pagrindo.

54. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu jam priteistos 2563,15 Eur skolos, susijusios su buto remontu ir avanso sumokėjimu. Apeliantas nurodo, kad šio buto įsigijimui ir esminiam pagerinimui patyrė mažiausiai 9441,64 Eur.

55. Tarp šalių nebuvo ginčo, kad atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esantis (duomenys neskelbtini), buvo atlikti remonto darbai šalims gyvenant jame kartu. Ieškovas teigia, kad buvo atliktas kapitalinis buto remontas, už kurį ieškovas mokėjo savo asmeninėmis lėšomis. Atsakovės teigimu buvo atliktas balkono keitimas už bendrus sutuoktinių pinigus, o pati atsakovė visuomet turėjusi lėšų pragyvenimui.

56. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).

57. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai aptarta, kokiais byloje surinktais įrodymais remiantis padaryta išvada, kokiu pagrindu paskaičiuota ieškovo išleista pinigų suma remontui (teismo sprendimo 52 pastraipa), nustatyta galima remonto darbų pabaiga, dėl ko atmestas reikalavimas dėl 20000,00 Lt skolos priteisimo. Teismas išsamiai ir aiškiai nurodė skolos už remonto darbus paskaičiavimą. Ieškovo apeliacinio skundo motyvai dėl šios sprendimo dalies vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka, kad byloje nėra įmanoma objektyviai nustatyti visų buto pagerinimo darbų, atliktų prieš 10 metų, taip pat neįmanoma tiksliai nustatyti kiekvienos iš šalies finansinio indėlio į šiuos darbus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui priteistinas sumas už buto pagerinimą paskaičiavo remdamasis išimtinai tik byloje esančiais rašytiniais duomenimis ir ieškovo apeliacinio skundo reikalavimai dėl šios sprendimo dalies netenkintini. Vien tai, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepalankiai ieškovui, nesuteikia pagrindo išvadai, kad teismo sprendimu padarytos nepagrįstos išvados.

Dėl nekilnojamojo ir jame esančio kilnojamojo turto padalijimo būdo ir naujų ieškovo reikalavimų

58. Apeliaciniu skundu ieškovas teigia, kad liko neišspręstas gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių(duomenys neskelbtini) , ir jame esančio nekilnojamojo turto padalijimo klausimas, nes teismas, dalindamas nekilnojamąjį turtą po ½ dalį turėjo šias dalis konkrečiai paskirstyti kiekvienai iš šalių. Ieškovas prašo panaikinti teismo sprendimą šioje dalyje ir išspręsti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto padalijimo klausimą iš esmės ir padalinti natūra namą, žemės sklypą bei nekilnojamuosius daiktus, nustatant kiekvienai šaliai asmeninės nuosavybės teise tenkančias konkrečias dalis, vienetus pagal ieškovo pasiūlytą tvarką.

59. Atsakovė su šiuo reikalavimu nesutiko, nurodė, kad teismas nei galėjo, nei privalėjo aiškiai nustatyti, kokios turto dalys ir/ar vienetai sudaro kiekvienai šaliai priskirtą dalį.

60. Sutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad apeliaciniu skundu ieškovas kelia naują reikalavimą – nekilnojamąjį ir jame esantį kilnojamąjį turtą padalinti konkrečiomis dalis – nurodant kiekvienai iš šalių tenkančias turto dalis ir kilnojamuosius daiktus. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei ieškovas, nei atsakovė tokio reikalavimo nekėlė. Kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų ar jų grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija nenagrinėja ieškovo apeliaciniame skunde nurodytų naujų reikalavimų, dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), ir jame esančio kilnojamojo turto, padalijimo konkrečiomis dalimis.

61. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

62. Kasacinio teismo praktika dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo yra pakankamai gausi ir išplėtota, joje nuosekliai pažymima, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006).

63. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo klausimą, ginčas tarp šalių pirmoje instancijoje kilo dėl padalijimo būdo – ieškovas nuosekliai prašė šį turtą priteisti jam asmeninės nuosavybės teise išmokant ieškovei piniginę kompensaciją, o atsakovė siekė nekilnojamojo turto padalijimo natūra po ½ dalį ir priešieškiniu prašė gyvenamajame name esančius kilnojamuosius daiktus palikti bendram šalių naudojimui, nenurodant konkrečios šių daiktų padalijimo tvarkos.

65. Atkreiptinas dėmesys, kad nors apeliacinio skundo argumentuose ieškovas ir kvestionuoja teismo sprendimą padalinti aptariamą turtą natūra, tačiau galutiniais apeliacinio skundo reikalavimais vis dėl to sutinka su turto padalijimu natūra, tačiau siekia nustatyti konkrečias šios turto dalis ir nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), padalijimo. Ieškovas apeliaciniu skundu neformuluoja reikalavimo dėl šio turto priteisimo jam asmeninės nuosavybės teise, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl teismo sprendimo padalinti žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), natūra, vertinant, kad ieškovas iš esmės nebeprieštarauja tokiam turto padalijimo būdui.

66. Atmestini ieškovo argumentai, kad teismas, dalindamas nekilnojamąjį turtą natūra, privalėjo kartu nustatyti ir naudojimosi juo tvarką ar nurodyti kiekvienai iš šalių tenkančią aiškiai apibrėžtą šio turto dalį. Nei viena iš šalių pirmosios instancijos teisme neteikė prašymo dėl žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos nustatymo, nes šalys šalys laikėsi priešingų pozicijų dėl šio nekilnojamojo turto padalijimo būdo.

67. Nors apeliacinės instancijos teismas ir sutinka su apelianto argumentais, kad konkreti naudojimosi tvarka nekilnojamuoju turtu užtikrintų aiškesnę apibrėžtį tarp šalių santykių, padėtų išvengti galimų nesutarimų dėl naudojimosi šiuo turtu, tačiau, kaip jau minėta, nei viena iš šalių tokio prašymo pirmosios instancijos teisme neteikė, ir jos turi galimybę naudojimosi tvarką šiuo turtu nusistatyti bendru sutarimu arba kreipiantis į teismą dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, todėl atmestini ieškovo apeliacinio skundo reikalavimai dėl žemės sklypo ir gyvenamojo namo padalijimo natūra, nustatant kiekvienai iš šalių jai tenkančias konkrečias dalis.

68. Nepriklausomai nuo to, kuriuo būdu sprendžiamas santuokos nutraukimo klausimas – abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, vieno sutuoktinio prašymu ar dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės – įstatyme visais atvejais teismas įpareigojamas išspręsti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo klausimą (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Šis įstatyminis reikalavimas grindžiamas tuo, kad santuokos nutraukimas kartu yra ir bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindas (CK 3.100 straipsnio 4 punktas).

69. Sprendžiant klausimą dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo, pažymėtina, kad įstatyme visų pirma suteikiama galimybė sutuoktiniams turtą pasidalyti jų susitarimu (CK 3.116 straipsnio 1 dalis), ir tik nesant susitarimo dėl turto pasidalijimo turtas dalijamas teismo sprendimu. Galimybė turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pasidalyti sutuoktinių susitarimu leidžia turtą sutuoktiniams pasidalyti optimaliausiu jiems būdu, maksimaliai atsižvelgiant į kiekvieno iš jų, o esant kitų šeimos narių – ir į šių poreikius, konkretaus turto paskirtį, jo panaudojimo ypatumus, kitas svarbias aplinkybes. Tai atitinka ir teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principą, pagal kurį asmuo turi teisę kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Taigi tik sutuoktiniams turto nepasidalijus jų susitarimu turtas dalytinas teismo sprendimu. Tuo tikslu ieškinį reiškiančiam sutuoktiniui privalu ieškinyje nurodyti duomenis apie bendrą sutuoktinių turtą ir reikalavimą jį padalyti (CPK 382 straipsnio 4 punktas).

70. Šiuo atveju sutiktina su apelianto D. B. apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas šalims bendrai naudotis kilnojamaisiais daiktais, esančiais name, adresu (duomenys neskelbtini), neišsprendė turto, kuris yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė padalijimo klausimo. Iš šalių pozicijų akivaizdu, kad jų santykiai yra konfliktiški, ieškovas neturėjo procese ketinimo ir toliau gyventi su ieškove viename name ir sutiktina, kad šalių gyvenimas viename name galimai kuria prielaidas naujiems konfliktams, gali kelti psichologinį diskomfortą, tad naudojimasis bendrai visais name esančiais daiktais (ypač tokiais kaip miegamojo spinta, lova su čiužiniu, svetainės baldai) neužtikrina sutuoktinių interesų pusiausvyros.

71. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus ir viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 1, 3 dalys). Tai reiškia, kad, esant ginčui dėl turto padalijimo, teismas nėra suvaržytas konkrečiais sutuoktinių reikalavimais, bet turi išspręsti turto padalijimo klausimus tokiu būdu, jog laikantis įstatymų reikalavimų turtas būtų padalytas atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą bei maksimaliai eliminuojant galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita.

72. Atkreiptinas dėmesys, kad atsiliepimu į priešieškinį (III t. 109-120) ieškovas teikė poziciją dėl šių nekilnojamųjų daiktų padalijimo. Nors pirmosios instancijos teismas sprendimo 63 pastraipoje ir nurodė, kad daugelis šių daiktų yra nedalomi, arba jais naudosis ir šalių dukra, tačiau teismas kartu savo ruožtu konstatavo, kad turtą įmanoma padalinti natūra lygiomis dalimis, nes antrajame aukšte yra trys kambariai, name yra trys sanitariniai mazgai. Kilnojamieji daiktai yra skirtinguose kambariuose, todėl jų padalijimas įmanomas, atsižvelgiant į konkrečius šalių poreikius ir/ar susitarimą. Nors teismas ir neturėjo pareigos sprendimu išspręsti kuri konkrečiai namo dalis atitenka šaliai, nes šalys to neprašė, tačiau turėjo aiškintis, kurie iš aptariamų nekilnojamųjų daiktų bus reikalingi konkrečiai šaliai, aiškintis šalių poreikius, įvertinti, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove, ir kaip tai įtakoja nekilnojamųjų daiktų poreikį kiekvienai šaliai, siūlyti atsakovei tikslinti priešieškinio reikalavimus, nurodant aiškų nekilnojamųjų daiktų padalijimo būdą bei tikslinant viso turto balansą. Visi nekilnojamieji daiktai, kaip sutuoktinių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalis, buvo aiškiai nurodyti, todėl teismas privalėjo išspręsti jų padalijimo klausimą ir spręsti dėl galimos kompensacijos priteisimo vienai iš šalių. Nors teismas formaliai šių nekilnojamųjų daiktų vertę padalino per pusę ir įtraukė į dalintino turto balansą ir nurodė, kad jie paliekami bendram naudojimui, tačiau faktiškai šių daiktų padalijimas vienam iš sutuoktinių liko neišspręstas.

73. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų teisiškai reikšmingų šiai bylai išnagrinėti aplinkybių, susijusių su kilnojamojo turto, esančio name, adresu (duomenys neskelbtini), padalijimu, neišsprendė klausimo dėl visos bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo (o būtent dėl nekilnojamųjų daiktų) ir pagal byloje pateiktus įrodymus šio reikalavimo negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl bylos dalis dėl santuokoje įgytų kilnojamųjų daiktų, esančių gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), padalijimo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl kredito sutarties

75. Solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų.

76. Nagrinėjamu atveju šalių solidarioji prievolė nebuvo padalyta, taigi buvę sutuoktiniai išliko solidariosios prievolės subjektai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo ir atsakovės atsakomybė pagal kredito sutartį pagrįstai palikta solidaria sutuoktinių prievole, kadangi prievolės modifikavimui kreditorius sutikimo neišreiškė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad prievolė pagal minėtą kredito sutartį paliktina solidaria šalių prievole, todėl atmestinas ir šis ieškovo apeliacinio skundo argumentas.

Dėl kompensacijos skaičiavimo

77. Atsakovės teigimu, teismas atliko neteisingus aritmetinius skaičiavimus, nustatydamas ieškovui priteistinos piniginės kompensacijos dydį už atsakovei atitekusią didesnė santuokos metu įgyto turto dalį.

78. Pirmosios instancijos teismo sprendimo 69 pastraipoje nurodyta, kad santuokos metu įgyto viso turto vertė yra 88870,00 Eur. Ieškovui atitenka santuokos metu įgyto turto už 42435,00 Eur, atsakovei – už 46435,00 Eur ir šie skaičiavimai yra teisingi. Tačiau išties klaidingai nurodytas ieškovui priteistinos kompensacijos dydis, nes atsakovei atitekus daugiau turto už 4000 Eur, ji turėtų ieškovui sumokėti ne visus 4000,00 Eur, o tik pusę šios sumos, t.y. 2000 Eur.

79. Vis dėl to, perdavus pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti bylos dalį dėl dalies sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo gali kisti ir šalims tenkančio turto proporcijos ir iš to sekanti piniginė kompensacija už galimai kuriai nors šaliai tenkančią didesnę turto dalį. Atsižvelgiant į tai, kad nors apeliantės G. B. apeliacinio skundo motyvas dėl neteisingai paskaičiuoto kompensacijos dydžio yra pagrįstas, tačiau esant byloje neišspręstam dalies turto padalijimo klausimui, apeliacinės instancijos teismas negali šio klausimo išspręsti, kompensacijos dydžio klausimas taip pat perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl patenkintų reikalavimų apimties

80. Atsakovė apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo paskaičiuotą šalių reikalavimų patenkinimo proporciją, motyvuodama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

81. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepasisakoma, nes civilinės bylos dalis grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą, priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018).

82. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagrįstas atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas patvirtino būtent atsakovės prašomą bendravimo su vaiku tvarką (sprendimo 84-86 pastraipos), tačiau teismo sprendimo 88 pastraipoje klaidingai nurodyta, kad tuo visiškai tenkintas ieškovo reikalavimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

83. Kadangi dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinama ir bylos dalis perduodama šiam teismui nagrinėti iš naujo, iš naujo turės būti perskirstomas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, priklausomai nuo gauto bylos materialiojo teisinio rezultato, todėl nespręstinas ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymas.

Dėl bylos procesinės baigties

84. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas nustatydamas sutuoktinių abipusę kaltę dėl santuokos nutraukimo, nustatydamas kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl šalių jungtinės veiklos, dėl transporto priemonės padalijimo ir nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo būdo natūra, tačiau nenustatė visų teisiškai reikšmingų šiai bylai išnagrinėti aplinkybių, susijusių su kilnojamųjų daiktų, esančių gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), padalijimu ir šio klausimo neišsprendė. Tai suponuoja pagrindą panaikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl sutuoktiniams priklausančių kilnojamųjų daiktų padalijimo ir kompensacijos priteisimo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti šiam teismui (CPK 327 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria:

-pripažinta, kad po santuokos nutraukimo šiais kilnojamaisiais daiktais: virtuvės baldų komplektu, kurio vidutinė rinkos vertė yra 4000,00 Eur; orkaite – 300,00 Eur; indaplove – 300,00 Eur; mikrobangų krosnele – 150,00 Eur; kaitlente – 150,00 Eur; šaldytuvu – 200,00 Eur; gartraukiu – 250,00 Eur; prieškambario spinta – 1000,00 Eur; baru su kėdėmis – 300,00 Eur; kampu – 1000,00 Eur; indauja – 200,00 Eur; užuolaidomis (I a.) - 800,00 Eur; WC spintelėmis (I a.) – 400,00 Eur; konsole – 100,00 Eur; televizoriumi „Sony KD 65AG8“ – 1500,00 Eur; WC spintelėmis, dušu (II a.) – 600,00 Eur; skalbimo mašina – 200,00 Eur; drabužine (miegamajame) – 800,00 Eur; lova su čiužiniu – 500,00 Eur; vonia, spintelėmis – 700,00 Eur; foteliu – 100,00 Eur; sofa – 100,00 Eur; spinta – 1000,00 Eur; kosmetiniu staliuku – 200,00 Eur; spinta (vaiko kambario) – 400,00 Eur; užuolaidomis (II a.) – 1000,00 Eur, įskaitant ir dulkių siurblį „XIAOMI Roborock“ (iš turto vertė ne mažesnė kaip 16250,00 Eur), ieškovas D. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovė G. B., a.k. (duomenys neskelbtini) naudosis bendrai.

-iš atsakovės G. B., a.k. (duomenys neskelbtini) priteista 4000,00 Eur (keturių tūkstančių eurų, 00 centų) piniginė kompensacija ieškovui D. B., a.k. (duomenys neskelbtini) už atsakovei tenkančią didesnę dalį santuokos metu įgyto turto.

-priteista iš ieškovo D. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 812,75 Eur (aštuonis šimtus dvylika eurų, 75 centus) patirtų bylinėjimosi išlaidų atsakovei G. B., a.k. (duomenys neskelbtini)

-priteista iš atsakovės G. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 780,00 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt eurų 00 centų) bylinėjimosi išlaidų valstybei. Valstybės naudai priteistos išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

-priteista iš ieškovo D. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 11,80 Eur (vienuolika eurų 80 centų) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

ir perduoti bylos dalį dėl kilnojamųjų daiktų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), padalijimo, piniginės kompensacijos priteisimo ir bylinėjimo išlaidų paskirstymo nagrinėti iš naujo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.