- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-15
- Bylos Nr.
- e2A-1585-562/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39648-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Rosita Patackienė
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „SEB bankas“
- Advokatai
- Kristina Saukalienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmanto Šulco ir Tomo Venckaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. patikslintą ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „SEB bankas“ dėl kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. S. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) „SEB bankas“ (toliau – atsakovė), kurį vėliau patikslinusi prašė pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis tarp jos ir atsakovės sudarytos 2008 m. gruodžio 10 d. kredito sutarties bendrosios dalies 4.5–4.6 punktuose įtvirtintas sąlygas, nustatančias ieškovės prievolę mokėti 0,10 procentų per dieną netesybas (delspinigius) arba pakeisti šias sutarties sąlygas, sumažinant delspinigių normą iki 0,02 procentų dydžio per dieną.
2. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2008 m. gruodžio 4 d. pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Butas Tau“ turto vertės nustatymo pažymą 08/12-04:08 buto, esančio adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., namo Nr. (duomenys neskelbtini), buto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nustatyta turto rinkos vertė buvo lygi 770 000 Lt sumai. Ieškovė 2008 m. gruodžio 10 d. pasirašė su atsakove kredito sutartį Nr. 1450818074101-67 (toliau – sutartis), pagal kurią pasiskolino iš banko 18 872,31 Eur sumą, skirtą buto kapitaliniam remontui 25 metams (iki 2033 m. gruodžio 10 d.), ir šia sutartimi hipotekos lakštu įkeitė bankui butą, esantį adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)). Nurodė, kad, ieškovei derantis dėl šios paskolos suteikimo sąlygų ir pasirašant sutartį, kartu dalyvavo ir ieškovės įgaliotas asmuo A. C., pasirašant sutartį su atsakovės darbuotojais, buvo sutarta, kad visa informacija bus siunčiama ieškovės įgaliotam asmeniui, kuris savo elektroniniu paštu pagal sutarties 3.2 punkto sąlygas kas 3 mėnesius gaudavo paskolos kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafikus.
3. Papildomai nurodė, kad 2011 m. birželio 16 d. ieškovė pasirašė su atsakove sutarties sąlygų pakeitimo susitarimą Nr. 1, pagal kurį jai buvo papildomai suteikta 309,45 Eur kredito suma iki 2012 m. birželio 10 d. Ieškovė nurodytą sumą sugrąžino paskolos davėjui per nurodytą terminą. Ieškovės įgaliotas asmuo 2011 m. birželio 17 d. ir 2011 m. birželio 20 d. gavo tą patį papildomo kredito, suteikto pagal Susitarimą Nr. 1, grafiką, todėl pagal sutarties 4.19 punkto sąlygas parašė laišką atsakovės darbuotojai ir paprašė atsiųsti ir pagrindinės paskolos grafiką, tačiau negavo atsakymo ir prašyto grafiko, kaip ir vėliau negavo tolesnių prašytų grafikų pagal sutarties 3.2 punkto sąlygas.
4. Patikslintame ieškinyje taip pat nurodė, kad 2013 m. gruodžio 8 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su pretenzija , kadangi manė, jog atsakovės nenoras bendradarbiauti ir neteisėtas veikimas neturėtų būti toleruojamas banko vadovų, ir prašė atsakovės atnaujinti sutarties galiojimą, netaikyti tolesnių planuojamų veiksmų ir sankcijų, panaikinti nesąžiningai ir neteisėtai ne pagal sutarties sąlygas priskaičiuotus ir nesumokėtus delspinigius, sumažinti palūkanas ir panaikinti ne pagal sutarties sąlygas paskaičiuotus mokesčius, nes iki su atsakove sutartos datos (2013 m. gruodžio 5 d. imtinai) visi ieškovės vėlavimai pagal šios sutarties sąlygas buvo padengti. Taip pat ieškovė priminė atsakovei, kad ieškovės įgaliotas asmuo 2013 m. lapkričio 5 d. paskutinio susitikimo atsakovės patalpose metu ir ieškovė vėlesniuose laiškuose bei prašymuose ne kartą prašė atsakovės pateikti atsakovės suvestinę apie skolos sumą ir jos susidarymo laiką (joje turėjo matytis įmoka pagal sutarties įmokų grafiką, padarytas pavedimas, likusi nesumokėta skola), ir, kadangi ieškovė negavo ne kartą prašytos informacijos, pagal ieškovės turimą informaciją iki su atsakove sutartos datos visi ieškovės vėlavimai pagal šios sutarties sąlygas buvo padengti (viso buvo pervesta 1 247 Lt suma) ir buvo pervestos ieškinio priede Nr. 16 nurodytos sumos. Taip pat ieškovė savo pretenzijoje nurodė atsakovei, kad jos darbuotojų pageidavimu visas paskutines savo įmokas ieškovė pervesdavo į atsakovės darbuotojų nurodytą tranzitinę sąskaitą, kad atsakovė galėtų tinkamai jos įmokas įskaityti.
5. Ieškovė taip pat nurodė, kad, pirma, įstatymo leidėjas draudžia nustatyti didesnes nei 0,05 procentų dydžio netesybas už kiekvieną pradelstą mokėti dieną. Antra, kredito sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio atitinka nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų nustatymo kriterijų, nes delspinigiai neprotingai dideli; pastaroji sąlyga su ieškove individualiai nebuvo aptarta. Trečia, tokia nesąžininga sutarties sąlyga leidžia atsakovei nepagrįstai pasipelnyti, ypač įvertinus tai, kad rinkoje palūkanos yra 0,00 procento dydžio. Ketvirta, atsakovė neįrodė patirtų nuostolių dydžio.
Atsiliepimas
6. Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad visas savo prievoles, kylančias iš kredito sutarties, įvykdė – suteikė kreditą bei papildomas kredito sumas. Teigė, kad ieškovė, kaip kredito gavėja, taip pat privalėjo įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kurių svarbiausias – kredito sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti kreditą ir sumokėti už jį palūkanas. Pagal kredito sutarties bendrosios dalies 4 punktą ieškovė, kaip kredito gavėja, įsipareigojo pagal nustatytą grafiką kas mėnesį mokėjimo dienomis grąžinti dalimis kreditą ir kas mėnesį nuo negrąžintos kredito dalies mokėti apskaičiuotas palūkanas, o taip pat sumokėti netesybas (bendrosios dalies 4.5 ir 4.6 punktai). Kadangi ieškovė savo prievolių nevykdė (laiku neatlikdavo grafike nustatytų mokėjimų), atsakovė 2013 m. rugsėjo 27 d. kredito sutartį nutraukė. Nuo sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio šioje byloje pateikimo teismuose buvo sprendžiami su sutarties nutraukimu ir iš sutarties kilusia ieškovės prievole susiję ginčai, kurių šiai bylai, atsakovės nuomone, svarbiausias yra byla dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Ieškovei pateikus tokį reikalavimą teismui, bylą išnagrinėjus bendrosios kompetencijos teismuose, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 14 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017. Šioje byloje buvo konstatuotos bei teismo įvertintos visos sutarties vykdymo/nevykdymo, sutarties nutraukimo ir sutarties nutraukimo tvarkos sąžiningumo kredito gavėjos teisių apsaugos aspektu aplinkybės. Teigė, kad kasacinio teismo nutartis minėtiems klausimams turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje nagrinėjamam ginčui.
7. Atsakovė nesutiko su ieškovės pozicija, kad netesybos yra nesąžiningos jos atžvilgiu ir vadovaujantis teismų praktika ir įstatymu, turi būti panaikinamos arba mažinamos iki 0,02 procento. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, galinčių pagrįsti, kad sutartyje nustatytą delspinigių dydį būtų galima sumažinti bei paneigti sutarties šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Atkreipė dėmesį, jog sutartį ieškovė su atsakove sudarė 2008 metais, sutartis nutraukta buvo 2013 metais. Pagal sutarties, kurią sudarė ieškovė pasirašytinai, nuostatas akivaizdu, kad visos sutarties sąlygos jai buvo žinomos ir priimtinos siekiant gauti kreditą, o realaus siekio pakeisti sutarties kokias nors sąlygas ji neturėjo ir nesiekė iki momento, kai sutartis tapo nutraukta, nes nėra jokių įrodymų, kad būtų priešingai. Visą sutarties vykdymo laikotarpį ieškovei nekilo abejonių dėl per didelių netesybų. Tačiau per beveik penkerių metų nuo sutarties nutraukimo iki ieškinio šioje byloje pateikimo ieškovė itin aktyviai gynė savo menamai pažeistas teises teisme: ginčydama sutarties nutraukimą, sutarties turinio dalių sąžiningumą ieškovės atžvilgiu, bandė atnaujinti procesą užbaigtoje byloje dėl sutarties nutraukimo ginčijimo, bylinėjosi su antstoliu vykdomojoje byloje dėl už sutarties prievoles įkeisto turto priverstinio realizavimo, taip pat skundė visas jai nepalankias tarpines ir galutines teismų nutartis praėjusiose ir šioje byloje. Iš to, atsakovės nuomone, galima konstatuoti, kad ieškovė suvokia savo teisių, manydama jas esant pažeistas, gynimo būdus. Tačiau reikalavimą teisme dėl 2008 metais sudarytos ir 2013 metais nutrauktos sutarties nuostatų, nustatančių netesybas, ieškovė pareiškė tik 2017 metais. Tokiais savo veiksmais, manytina, ieškovė ne sąžiningai gina savo teises nuo kokių nors pažeidimų, o visais jai prieinamais būdais vilkina skolinės kreditinės prievolės atsakovei priverstinio vykdymo procesą.
8. Atsakovė teigė, kad nuo 2013 metais nutrauktos sutarties iki šiol negrąžino skolos patiria nuostolius dėl neatgautos paskolos, palūkanų; patiria skolos administravimo išlaidas, bylinėjasi su ieškove visą skolos laikotarpį.
Žemesnės instancijos teismas
9. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2018 m. rugpjūčio 1 d. vykusiame teismo posėdyje ieškovė žodžiu palaikė ieškinį. Papildomai pažymėjo, kad atsakovė jai jau du kartus buvo perskaičiavusi delspinigius, nuo dalies jų mokėjimo atleidusi.
Atsiliepimas
10. Atsakovės atstovė advokatė Kristina Saukalienė žodžiu palaikė atsiliepimą, papildomai pažymėjo, kad nesumokėtų delspinigių dydis sudaro tik apie 0,35 procento viso ieškovės įsiskolinimo.
11. Atsakovės atstovė patvirtino, kad du kartus sumažino ieškovei mokėtinų delspinigių dalį, kuomet buvo pasirašyti sutarties pakeitimai, suteikiant ieškovei papildomą kreditą.
Žemesnės instancijos teismas
12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020 nustatė, jog bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatą dėl maksimalaus netesybų dydžio aiškindami kaip taikytiną netesyboms, priskaičiuotoms už laikotarpį iki įstatymo įsigaliojimo, netinkamai aiškino minėtą įstatymo normą, todėl nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamos bylos šalių sudarytos sutarties 4.5–4.6 sąlygos yra neteisėtos tiek, kiek viršija minėto įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį.
13. Tačiau pripažinus, kad nagrinėjamos bylos šalių sutartyje (sutarties 4.5–4.6 punktai) įtvirtintoms netesyboms, apskaičiuotoms iki 2017 m. liepos 1 d., netaikoma Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalis, šios šalių sudarytos sutarties sąlygoms taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio nuostatos, vertinant šias sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu ieškovės (vartotojos) atžvilgiu.
14. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, jog teismai, spręsdami dėl ieškovės atsakomybės proporcingumo už sutarties neįvykdymą ar netinkamą vykdymą, sutarties 4.5 ir 4.6 punktų nuostatas vertino tik ta apimtimi, kiek ji atitinka Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą maksimalų netesybų dydį, ir panaikino sutarties 4.5–4.6 punktų sąlygas tiek, kiek jose nustatytas dydis viršija minėto įstatymo normoje nustatytą maksimalų 0,05 procento dydį, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl šių sutarties sąlygų sąžiningumo pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. neišsprendė ieškovės reikalavimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-831-845/2021 ieškinį atmetė.
16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje konstatuota, kad ginčijamos sutarties sąlygos dėl delspinigių dydžio (4.5 ir 4.6 punktai) yra standartinės, iš anksto atsakovės parengtos sutarties sąlygos, dėl kurių ieškovė neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su jomis tinkamai supažindinta (tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina ieškovės parašai ant kiekvieno sutarties lapo), todėl jos laikytinos individualiai neaptartomis vartojimo sutarties sąlygomis (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė neginčijo aplinkybės, jog ji nurodytų sutarties sąlygų nesuvokė sutarties sudarymo metu.
17. Aktualių sutarties sąlygų turinys, pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudarė pagrindą teigti, jog ieškovė buvo informuota apie bendrą kredito kainą, pateikiant fiksuotą delspinigių dydį ir tai, teismo vertinimu, įgyja esminę reikšmę. Pažymėjo, jog sutarties nuostata, susijusi su kredito kaina, taip pat ir su sutarties pagrindiniu dalyku, buvo suformuluota aiškia ir suprantama kalba sutarties sudarymo momentu. Pažymėjo, kad tai, jog ieškovė buvo supažindinta su sutarties 4.5 ir 4.6 punktais (nustatančiais 0,1 procento dydžio delspinigius nuo nesumokėto kredito ar jo dalies ir nuo nesumokėtų palūkanų už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį ar sumokėti palūkanas dieną) ir jai tai buvo žinoma bei priimtina, patvirtina byloje konstatuotas faktas, jog ieškovė vykdė sutartį ir atliko mokėjimus (nuo 2008 metų iki 2013 metų). Atkreipė dėmesį į tai, jog 2011 m. birželio 16 d. ieškovė pasirašė sutarties pakeitimo susitarimą Nr. 1, pagal kurį jai buvo suteiktas papildomas 309,45 Eur kreditas iki 2012 m. birželio 10 d., o 2012 m. kovo mėnesį ieškovė su atsakove sudarė sutarties sąlygų pakeitimo susitarimą Nr. 2, pagal kurį ieškovei papildomai buvo suteiktas 614,41 Eur dydžio kreditas iki 2017 m. kovo 10 d. Tokio pobūdžio aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino, kaip patvirtinančias, jog ieškovė žinojo savo pareigas, atsiradusias iš sutarties.
18. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sutarties 4.5 ir 4.6 punktų turinys ir formuluotė atitiko aiškumo ir suprantamumo reikalavimus, ieškovė su jomis buvo supažindinta ir jas akceptavo. Teigė, kad vertinti nurodytas sąlygas kaip neskaidrias, o būtent – pripažinti, jog ieškovei, kaip vartotojai, nebuvo suteikta esminė su sutartimi susijusi informacija (apie sutarties kainą), nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
19. Sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad ginčo sąlygos neatitiko sąžiningumo reikalavimo pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį.
20. Įvertinęs byloje susiklosčiusias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad sutarties 4.5 ir 4.6 punktai nagrinėjamos bylos kontekste (ieškovė sumokėjo tik 204,48 Eur delspinigių) ir ginčo sutarties sudarymo momentu nustatė ieškovei neproporcingai didelę atsakomybę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
21.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes (jų visumą), netinkamai įvertino ieškovės pateiktus įrodymus, neišsprendė visų prašymų ir reikalavimų, todėl pažeidė procesinės teisės normas. Taip pat ignoravo ieškovės pareikštus reikalavimus, argumentus.
21.2. Teismas netinkamai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes (jų visumą), nes ieškovė ne vieną kartą kreipėsi į atsakovę su prašymais (pavyzdžiui, 2011 m. gegužės 5 d. ir 2012 m. vasario 27 d.) panaikinti arba sumažinti priskaičiuotus nesąžiningus ir neprotingus delspinigius.
21.3. Sutarties sąlygos, numatytos 4.5 ir 4.6 punktuose, yra nesąžiningos, kadangi jos išreikštos neaiškiai ir nesuprantamai. Skirtingai šių punktų nuostatas suprato atsakovės atstovas ir ieškovės atstovas. Tokie punktai turėtų būti viename punkte.
21.4. Netesybos per didelės, kadangi net po kelis kartus viršijo įstatymuose nustatytus dydžius. 0,1 procento dydžio delspinigiai net penkis kartus viršijo teismų praktikoje taikomus delspinigius. Komercinėje praktikoje yra įprastas 0,02 procento dydžio delspinigiai per dieną. Be to, atsakovė nėra pateikusi suvestinės lentelės, iš kurios matyti, kiek delspinigių atsakovė yra gavusi iš ieškovės.
21.5. Delspinigiai buvo išieškoti prievartiniu būdu antstolio vykdomojoje byloje. Šį teiginį pagrindžia byloje esantys įrodymai, kad 2020 m. balandžio 27 d. T. K. bankiniu pavedimu Nr. 436 sumokėjo antstoliui Robertui Vasiliauskui į jo depozitinę sąskaitą 25 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „vykdomoji byla Nr. 0179/13/01165 paskolos sutartis Nr. 1450818074101. Už A. S. pagal paskolos sutartį 2020.04.17d.“. Tą pačią dieną buvo atliktas dar vienas 108,92 Eur mokėjimas antstoliui, mokėjimo paskirtyje nurodant „vykdomoji byla Nr. 0179/13/01165 paskolos sutartis Nr. 1450818074101. Už A. S.“. Šią informaciją patvirtina pačios ieškovės į civilinę bylą pateiktas 2020 m. spalio 30 d. prašymo priedas. Atsakovės byloje pateikti įrodymai buvo prieštaringi, nenuoseklūs.
21.6. Pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kuri buvo priimta neįvertinus naujų įrodymų ir priedų šioje byloje.
21.7. Ieškovė, sudarydama sutartį, jokiu būdu negalėjo nesutikti su atsakovės paruoštomis ir jai pateiktomis standartinėmis kredito sutarties nuostatomis.
21.8. Atsakovė atsisakė pateikti konkrečius skolos paskaičiavimus.
21.9. Ieškovė prievartiniu būdu buvo sumokėjusi visus delspinigius pagal sutarties 4.5 ir 4.6 punktus, t. y. ne 204,48 Eur, kaip nepagrįstai teigė teismas, nes ieškovė jau sumokėjo 219,33 Eur, nors iš jos buvo reikalaujama sumokėti 589,35 Eur.
21.10. Atsakovė, suteikdama kreditą ieškovei, netinkamai nustatė jos mokumą.
Atsiliepimas
22. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Atsakovės nuomone, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas tinkamai įvertino ieškovės ginčijamas sutarties sąlygas sąžiningumo ieškovės atžvilgiu aspektu pagal CK 6.228⁴ straipsnio nuostatas ir nenustatė jokių ieškovės teisių pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik tas bylos aplinkybes, kurios yra betarpiškai susijusios su nagrinėjamu klausimu ir nevertino kitų aplinkybių, kurios nėra susijusios.
22.2. Apeliacinio skundo teiginiai, kad antstolis priverstinai išieškojo 25 000 Eur ir kitą nurodytą sumą nepagrįsti. Jos pačios nurodyti teiginiai patvirtina, kad nurodytos sumos buvo sumokėtos gera valia, joks išieškojimas nebuvo atliktas priverstinai.
22.3. Pirmosios instancijos teismas ne tik galėjo, bet ir privalėjo remtis įsiteisėjusiais teismų sprendimais patvirtintomis aplinkybėmis ir jomis vadovautis, priešingu atveju susiklostytų situacija, kuomet žemesnės instancijos teismas turėtų galimybę iš naujo vertinti tas pačias aplinkybes tarp tų pačių šalių ir priimti galimai priešingą sprendimą jau įsiteisėjusiems sprendimams. Ieškovei pakeitus kelis reikalavimus ar jų formuluotes, savaime nesukuriamas pagrindas iš naujo vertinti kitų teismų ištirtus ir įvertintus įrodymus.
Šalies argumentai
22.4. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad jokiu būdu negalėjo nesutikti su atsakovės paruoštomis ir jai pateiktomis standartinėmis kredito sutarties nuostatomis. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad ji iš viso būtų bent bandžiusi derinti kokias nors sutarties nuostatas su atsakove ar kokios nors sąlygos sutarties pasirašymo metu ieškovei buvo nepriimtinos, todėl šis apeliacinio skundo teiginys nepagrįstas.
22.5. Apeliacinio skundo teiginiai, kad sutarties sąlygos, numatytos 4.5 ir 4.6 punktuose, yra nesąžiningos, kadangi jos išreikštos neaiškiai ir nesuprantamai, skirtingai šių punktų nuostatas suprato atsakovės atstovas ir ieškovės atstovas, bei kad tokie punktai turėtų būti viename punkte, yra nepagrįsti. Teismo posėdžio, vykusio 2021 m. vasario 21 d. metu, atsakovės atstovas ne kartą atkreipė teismo ir ieškovės atstovo dėmesį, kad pastarasis klaidingai interpretuoja aiškiai ir paprastai išdėstytus sutarties punktus. Minėti punktai yra išdėstyti aiškiai, pagrindo sujungti į vieną nėra; juose pateikta informacija yra suprantama ir nėra klaidinanti.
22.6. Ieškovė klaidina teismą nurodydama, kad 0,1 procento dydžio delspinigiai net penkis kartus viršijo teismų praktikoje taikomus delspinigius, kadangi komercinėje praktikoje yra įprastas 0,02 procento dydžio delspinigiai per dieną. Pažymėtina, jog sutarties sudarymo metu ir jos nutraukimo metu teisės aktai nenumatė konkretaus netesybų dydžio, taikytino nei vartotojų, nei verslo subjektu atžvilgiu, todėl kiekvienu atveju delspinigiai ir jų dydis yra vertinami individualiai. Atsakovė nuo sutarties nutraukimo dienos už vėlavimą atsiskaityti delspinigių nereikalavo, t. y. jie nebedidėjo. Priešingai nei nurodo ieškovė, pelno palūkanų ir netesybų vienu metu reikalauti galima.
22.7. Skirtingai nei nurodo ieškovė, atsakovė į bylą yra pateikusi suvestinę lentelę, iš kurios matyti, kiek delspinigių yra gavusi iš ieškovės. Lentelė yra pateikta 2020 m. spalio 29 d. (EPP dokumento Nr. DOK-212117). Joje matomos iš ieškovės gautos sumos delspinigiams dengti. Būtent atsakovė, kaip kreditorė, ir gali nurodyti, kiek delspinigių iš ieškovės ji reikalavo. Vien tai, kad ieškovė pati susikūrė lentelę, pati apsiskaičiavo iš jos menamai reikalaujamą delspinigių sumą, jokiu būdu nepatvirtina, kad tokios sumos, kurią nurodė ieškovė, atsakovė iš jos yra reikalavusi ar gavusi.
22.8. Su apeliacinio skundo teiginiu, kad atsakovė atsisakė pateikti konkrečius skolos paskaičiavimus, nesutiktina. Atsakovė dar 2018 m. rugpjūčio 1 d. yra pateikusi j bylą prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo (EPP dokumento Nr. DOK-180907), kuriuo pateikė teismui banko 2018 m. liepos 24 d. pažymą apie ieškovės įsiskolinimą atsakovei. Iš jos matyti, kad tuo metu ieškovė buvo skolinga atsakovei 16 849,89 Eur negrąžinto kredito, 300,63 Eur palūkanų ir tik 58,02 Eur delspinigių. Kartu su šiuo prašymu atsakovė pateikė ir kitą įrodymą – 2013 m. spalio 1 d. prašymą dėl vykdomojo įrašo atlikimo.
Šalies argumentai
22.9. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo , kad ji prievartiniu būdu buvo sumokėjusi visus delspinigius pagal sutarties 4.5 ir 4.6 punktus, t. y. ne 204,48 Eur, kaip nepagrįstai teigė teismas, nes ieškovė jau sumokėjo 219,33 Eur delspinigių, nors iš jos buvo reikalaujama sumokėti 589,35 Eur. Pažymėtina, kad atsakovė iš ieškovės yra gavusi iš viso tik 204,48 Eur. Ieškovė ne tik nepateikė įrodymų, kad ji sumokėjo 219,33 Eur, bet nepateikė ir jokių įrodymų, kad iš jos atsakovė būtų reikalavusi 589,35 Eur. Vien tai, kad ieškovė pati nusprendė, kad atsakovė iš jos turėjo teisę reikalauti 589,35 Eur delspinigių, bet gavusi 204,48 Eur daugiau nei reikalavo, nei reiškė kokias nors pretenzijas į jų patenkinimą, tik patvirtina atsakovės teiginius, kad 589,35 Eur dydžio netesybų iš ieškovės ji nereikalavo.
22.10. Nagrinėjamas ginčas buvo tik dėl sutarties 4.5 ir 4.6 punktų atitikties sąžiningumo reikalavimui vartotojo atžvilgiu. Ši byla nėra nei dėl procesinių palūkanų dydžio, nei dėl mokumo vertinimo ar kitų klausimų, dėl kurių jau yra pasisakyta ankstesniuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos esmės.
23. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
24. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
25. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-11971-987/2018 pripažino 2008 m. gruodžio 10 d. sutarties bendrosios dalies 4.5–4.6 punktuose įtvirtintas sąlygas dėl 0,1 procento dydžio delspinigių nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo dienos dėl tos dalies, kuri nustatė didesnį nei 0,05 procentų delspinigių dydį; kitą ieškinio dalį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-897-262/2019 paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-11971-987/2018. 2020-04-02 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atsakovės kasacinį skundą, 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-897-262/2019 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-11971-987/2018 bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Kasacinis teismas konstatavo, jog Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostata taikytina kredito sutartims, sudarytoms iki minėto įstatymo įsigaliojimo 2017 m. liepos 1 d., vadinasi netesyboms, apskaičiuotoms už laikotarpį iki minėto įstatymo įsigaliojimo, įstatymo 16 straipsnio 6 dalis netaikoma. Dėl šių aplinkybių aktualios yra CK 6.221 straipsnio nuostatos; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, jog sutarties sąlyga dėl netesybų savo esme yra šalutinė sutarties sąlyga, kuri lieka galioti ir po sutarties nutraukimo, nes priešingu atveju būtų paneigtas netesybų, kaip prievolės užtikrinimo priemonės, pobūdis.
26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovė ir atsakovė 2008 m. gruodžio 10 d. sudarė kredito sutartį Nr. 1450818074101-67 (sutartis), kurios pagrindu ieškovė buto kapitalinio remonto tikslais pasiskolino iš atsakovės 18 872,31 Eur 25 metų laikotarpiui. Sutarties vykdymas buvo užtikrintas ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), hipoteka. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad ieškovė 2011 m. birželio 16 d. pasirašė sutarties pakeitimo susitarimą Nr. 1, kurio pagrindu jai buvo suteiktas papildomas 309,45 Eur kreditas iki 2012 m. birželio 10 d.; 2012 m. kovo 20 d. ieškovė su atsakove sudarė sutarties sąlygų pakeitimo susitarimą Nr. 2, kurio pagrindu ieškovei papildomai buvo suteiktas 701,45 Eur dydžio kreditas iki 2017 m. kovo 10 d. Ieškovei nemokant sutartyje nustatytu grafiku mokėjimų, atsakovė sutartį 2013 m. rugsėjo 27 d. nutraukė vienašališkai.
27. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovė buvo supažindinta su sutarties 4.5. ir 4.6. punktais, daręs išvadą, kad jai buvo žinomos bei priimtinos sąlygos atsižvelgiant į tai, jog ieškovė vykdė sutartį ir atliko mokėjimus (nuo 2008 metų iki 2013 metų), kad pasirašė sutarties pakeitimo susitarimą Nr. 1, kad 2012 m. kovo 20 d. ieškovė su atsakove sudarė sutarties sąlygų pakeitimo susitarimą Nr. 2, ieškinį atmetė.
28. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, kadangi netinkamai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino ieškovės pateiktus įrodymus, neatsakė į visus argumentus. Ieškovės vertinimu, sutarties 4.5 ir 4.6 punktų sąlygos yra nesąžiningos, kadangi išreikštos neaiškiai ir nesuprantamai, ir tokie punktai turėtų būti viename sutarties punkte. Ieškovė teigia, kad sutarties netesybos per didelės. Be to, delspinigiai buvo išieškoti prievartiniu būdu. Ieškovė negalėjo nesutikti su atsakovės paruoštomis ir jai pateiktomis standartinėmis sutarties sąlygomis.
29. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad sutarties 4.5 ir 4.6 punktai išdėstyti aiškiai ir suprantamai, ir nesutikimo su sąlygomis ieškovė nebuvo išreiškusi, todėl tie punktai yra sąžiningi. Be to, ieškovės nurodyti priverstinai mokėti delspinigiai buvo sumokėti iš tiesų gera valia. Atsakovės teigimu, klaidingas apeliacinio skundo teiginys, jog delspinigiai viršijo teismų praktikoje taikomą delspinigių dydį.
Dėl sutarties 4.5 ir 4.6 punktų.
30. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog sutarties 4.5 ir 4.6 punktų sąlygos yra nesąžiningos, kadangi išreikštos neaiškiai ir nesuprantamai, ir tokie punktai turėtų būti viename sutarties punkte. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka ir vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės sprendė, jog šios sąlygos yra sąžiningos, buvo atskleistos tinkamai bei yra aiškios ir suprantamos.
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Taigi, teismo pareiga ex officio vertinti sąžiningumą yra ir vartojimo kredito teisinių santykių atveju.
32. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą ESTT praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.
33. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės.
34. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).
35. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).
36. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo ir ESTT praktiką, teismo pareiga – nustatyti, ar esminėmis laikomos sutarties sąlygos, susijusios su sutarties kaina (sutarties 4.5 ir 4.6 punktai) buvo aiškiai ir nedviprasmiškai atskleistos normalių gebėjimų asmeniui, ar jos buvo aiškiai išaiškintos. Sutarties 4.5 punkte nustatyta, jog ieškovė įsipareigoja už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną mokėti atsakovei 0,1 procento dydžio laiku nesumokėto kredito ar jo dalies delspinigius, jei negrąžina pagal grafiką nustatytos grąžinti kredito dalies. Ieškovė įsipareigoja už kiekvieną uždelstą mokėti palūkanas dieną mokėti atsakovei 0,1 procento dydžio laiku nesumokėtų palūkanų sumos delspinigius, jei nesumoka palūkanų pagal grafiką (sutarties 4.6 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios sutarties nuostatos, apibrėžiančios už vėlavimą grąžinti kreditą ar jo dalį ir mokėti palūkanas pagal grafiką mokėtinų delspinigių dydį, yra aiškios, nedviprasmiškos: tiek ginčo punktų lingvistinės formuluotės, tiek materialiosios sąlygos yra aiškios, surašytos abiem ginčo šalims aiškia kalba, suprantamos, kurių nėra pagrindo laikyti neaiškiomis ar nesuprantamomis. Apie tai, jog ieškovei sutarties 4.5 ir 4.6 punktų sąlygos buvo žinomos bei tinkamos, pagrindžia byloje patvirtintas faktas, jog ieškovė vykdė sutartį iš dalies ir yra atlikusi atsakovei mokėjimus laikotarpiu nuo 2008 iki 2013 metų. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti priešingas išvadas, t. y. kad ieškovė nebuvo supažindinta su ginčo sutarties nuostatomis, jog jos nebuvo ieškovei aiškiai atskleistos ar nebuvo suprantamos.
37. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio, ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti.
38. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl nustatytų delspinigių dydžio, dėl jų pagrįstumo motyvų nekartoja, tačiau papildomai pažymi, jog sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose nustatytas delspinigių dydis nelaikytinas neproporcingai didele ieškovės civiline atsakomybe, kadangi sutarties sudarymo metu negaliojo teisės aktai, draudžiantys tokį netesybų dydį, t. y. 0,1 procento už pradelstą dieną.
39. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovė negalėjo nesutikti su atsakovės paruoštomis ir jai pateiktomis standartinėmis sutarties sąlygomis. Ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų, iš kurių teismas galėtų susiformuoti nuomonę apie tai, jog ieškovė dėjo pastangas derėtis su atsakove dėl sutarties sąlygų, ar kad atitinkamos sutarties sąlygos ieškovei buvo nepriimtinos, sudarant sutartį. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė neturėjo galimybės derėtis su atsakove dėl su sutarties sąlygų ar, juo labiau, nesutikti su jomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė tokią galimybę turėjo.
Dėl proceso teisės normų pažeidimo.
40. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, kadangi netinkamai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino ieškovės pateiktus įrodymus, neatsakė į visus argumentus. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta, kaip nepagrįstus.
41. Pirma, CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
42. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
43. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016).
44. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).
45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kaip nepagrįstą vertina apeliacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir atmetė ieškinį, netinkamai įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus. Viena vertus, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nedetalizuojama, kokie konkrečiai šalių, t. y. ieškovės bei atsakovės, paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai įvertinti ar neįvertinti, taip pat neargumentuojama ir nenurodoma, kaip jie turėtų būti vertinami byloje surinktų įrodymų visumos kontekste pagal įrodymų vertinimo taisykles ir kodėl, kokios išvados, juos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumoje, padarytinos. Kita vertus, pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta dėl ieškovės teiktų įrodymų, jų vertinimo. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neteikia pagrindo pripažinti, kad šis teismas netinkamai vertino šalių rašytinius įrodymus ir paaiškinimus. Aplinkybė, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atliktas įrodymų vertinimas nėra palankus ieškovei, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nevertintina kaip teikianti pagrindą daryti išvadą, jog teismas netinkamai vertino šalių teiktus rašytinius įrodymus ir jų paaiškinimus.
46. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, taip pat darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, tinkamai nustatė ir bylai reikšmingas aplinkybes.
47. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus ieškovės argumentus, pažymi, jog teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, neprivalo atsakyti į kiekvieną šalių argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl procesinės bylos baigties.
48. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
49. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
50. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
51. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
52. Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
53. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog duomenų apie patirtų bylinėjimosi išlaidų faktą ir dydį atsakovė kartu su apeliaciniu skundu nepateikė. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, jog tokie duomenys apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nepateikti ir vėliau.
54. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija atsakovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.