Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) ieškovės A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „SEB bankas“ dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: pripažinti atsakovo akcinės bendrovės SEB banko 2013 m. rugsėjo 26 d. vienašališką tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos Kredito sutarties Nr. 1450818074101-67 nutraukimą negaliojančiu; įpareigoti banką atnaujinti kredito sutarties galiojimą; pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis kredito sutarties bendrosios dalies 3 straipsnio 2-6 punktus, 4 straipsnio 5-7, 11,16, 19, 21 punktus, 5 straipsnio 2, 5 punktus, 6 straipsnio 1 punktą, 12 ir 15 straipsnius, specialiosios dalies 5 straipsnio 7 punktą; panaikinti kredito sutarties 4 dalies 5-6 punktuose numatytą ieškovės prievolę mokėti 0,1 proc. dydžio per dieną delspinigius kaip nesąžiningą sąlygą arba sumažinti delspinigių dydį iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės A. S. ieškinį, todėl ieškovė pateikė atskirąjį skundą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmos instancijos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 2 d. priėmė sprendimą (civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015), kuriuo netenkino ieškovės A. S. ieškinio atsakovui akcinei bendrovei „SEB bankas“ dėl 2013 m. rugsėjo 26 d. vienašališko tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos Kredito sutarties Nr. 1450818074101-67 nutraukimo pripažinimo negaliojančiu bei minėtos kredito sutarties galiojimo neatnaujino, nepripažino pagal ieškinio reikalavimus nesąžiningomis sutarties sąlygų bei teismas ex officio įvertinęs sutarties sąlygas nematė pagrindo jas pripažinti nesąžiningomis; taip pat teismas pasisakė, kad ieškovei tik rašytiniuose paaiškinimuose iškėlus klausimą dėl delspinigių dydžio teismas ex officio neturi pagrindo sutarties sąlygų, apibrėžiančių delspinigių dydį, pripažinti nesąžiningomis, nes delspinigių suma nėra reikšminga bendrame ieškovės neįvykdytų prievolių kontekste bei byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl skolos (įskaitant delspinigius) priteisimo. Taip pat skundžiamoje teismo nutartyje nurodyta, kad ieškovė buvo pateikusi apeliacinį skundą, kurio vienas iš argumentų buvo tas, kad teismas privalėjo sukontroliuoti netesybų (delspinigių) dydį. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. e2A-1416-653/2016) ieškovės apeliacinį skundą atmetė. Ieškovei pateikus kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 14 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. e3K-318-611/2017) pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį ir pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą – panaikino jo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti kredito sutarties sąlygas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos ir šioje dalyje ieškinį tenkino iš dalies, pripažino 2008 m. gruodžio 10 d. kredito sutarties, sudarytos tarp akcinės bendrovės „SEB bankas“ ir A. S., sąlygas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą pagal sutarties 5 straipsnio 2 punkto 1 papunktį, 4 straipsnio 1, 2, 4 punktus nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos; kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Ieškovė A. S. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame be kitų argumentų nurodė ir tai, kad teismai neteisingai išnagrinėjo jos bylą, nes ex officio privalėjo įvertinti kredito sutarties sąlygas, įskaitant ir sąlygas dėl nepagrįstai didelio delspinigių dydžio. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. eA2-36767-1066/2017) atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015. Ieškovė dėl šios nutarties padavė atskirąjį skundą, todėl ji iki šiol nėra įsiteisėjusi.Teismas nurodė, jog, kaip matyti iš ieškovės naujai pareikšto ieškinio turinio ir aukščiau nutartyje aptartoje byloje nagrinėto ginčo dalyko, ieškovė abejose ieškiniuose reiškia tą patį pagrindinį reikalavimą – pripažinti atsakovo atliktą vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą atnaujinti kredito sutarties vykdymą; be to, abejose bylose ieškovė kelia klausimą dėl kredito sutarties sąlygų atitikimo sąžiningumo reikalavimams. Nors civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015 ieškovė tik rašytiniuose paaiškinimuose iškėlė klausimą dėl nesąžiningo delspinigių dydžio, ji reikalavimą įvertinti sutarties sąlygas dėl delspinigių nurodė tiek apeliaciniame ir kasaciniame skunduose, tiek ir prašyme dėl proceso atnaujinimo, kas reiškia, kad proceso atnaujinimo atveju (tuo atveju, jei ieškovės atskirasis skundas bus patenkintas) – ieškovės argumentai dėl delspinigių dydžio sumažinimo turės būti vertinami.Teismas, įvertinęs šioje byloje pateiktų ieškinio reikalavimų pobūdį bei Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015 suformuluotų ieškinio reikalavimų pobūdį, taip pat palyginęs abiejų ieškinių faktinius pagrindus ir sutampančias bylos šalis, sprendė kad ieškovė naujai pateiktu ieškiniu siekia iškelti civilinę bylą dėl ginčo, kuris vis dar vyksta kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015. Teismas nurodė, kad vien ta aplinkybė, kad ieškovė naujai pareikštame ieškinyje pradėjo įrodinėti savo kaip vartotojo teisių pažeidimus, remdamasi konkrečiais sutarties punktais, nekeičia paties byloje kilusio ginčo pobūdžio ir apimties – vartojimo kredito sutarties nutraukimo teisėtumo/neteisėtumo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, teismas atsisakė priimti ieškinį kaip paduotą, teismo žinioje esant bylai dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė A. S. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį. Nurodo, jog skundžiama pirmos instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Ieškovė 2017 m. spalio 27 d. pateikdama naują ieškinį nurodė šiuos esminius reikalavimus: 1) sustabdyti išieškojimo veiksmus pagal hipoteka ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones hipoteka įkeistam sutarties turtui, 2) pripažinti, kad AB SEB banko 2013.09.26 priimtas sprendimas vienašališkai prieš laiką nutraukti kredito sutartį Nr. 1450818074101-67 pagal šiuo metu galiojančius įstatymus buvo priimtas neteisėtai ir nesąžiningai, 3) pripažinti kredito sutarties sąlygas (bendrosios dalies 3 straipsnio 2-6 punktus, 4 straipsnio 5-7 ir 11, 16, 19, 21 punktus, 5 straipsnio 2, 5 punktus, 6 straipsnio 1 punktą, 12 ir 15 straipsnius, specialiosios dalies 5 straipsnio 7 punktą) nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos (ab initio); 4) panaikinti kredito sutarties 4 dalies 5-6 punktuose numatytą ieškovės prievolę mokėti 0,10 procento per dieną netesybas (delspinigius) už vėluojančius mokėjimus (paskolos įmokų ir palūkanų) arba sumažinti banko priskaičiuotus delspinigius iki 0,02 procento už kiekvieną praleidimo dieną, ir skaičiuojant delspinigius taikyti jiems 6 mėnesių senaties terminą; 5) įpareigoti banką atnaujinti kredito sutarties galiojimą nekeičiant sutarties ankstesnių sąlygų. Ieškovė taip pat nurodė kitus naujus procesinius prašymus.Teismas nutartyje netinkamai ir nepagrįstai nustatė, kad ieškovė turėjo teisę būtent apeliacinės instancijos teismo, kurio žinioje yra byla dėl ginčo esmės, prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir kad būtent Vilniaus apygardos teismui, kuriam persiunčiamas nagrinėti ieškovės atskirasis skundas ir kurio žinioje bus byla dėl ginčo esmės, ieškovė turėjo teisę tiesiogiai pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes priešingai ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galėjo būti sprendžiamas teisme ne tik priėmus ieškinį, įskaitant ir jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir nes ieškovės 2017.11.08 dienos skundas dėl 2017.11.03 dienos teismo nutarties dar nėra priimtas nagrinėti. Pageidavo, kad būtų skubiai taikomos laikinosios apsaugos priemonės pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, nes teismas šioje bylos stadijoje ir šioje vietoje galėjo spręsti klausimą dėl ieškovės skundo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl galėjo būti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovės turtui, tačiau tai nebuvo padaryta.Ieškovė paėmė iš banko paskola lygią 18 872,31 Eur sumai, pagal sutarties sąlygas per laikotarpį nuo 2008 iki 2014 metų sumokėjo bankui sumą lygią 20 159,73 Lt, tuo tarpu bankas reikalauja dar ir perimti sutarties turtą, kurio rinkos vertė lygi apie 300 000 Eur sumai, tokiu būdu iš ieškovės buvo reikalaujama grąžinti sumą, kuri viršijo suteiktos paskolos sumą beveik 12 kartų.Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad bankas (antstolis) nesilaikė paskutinių Europos Parlamento ir Europos Tarybos nuostatų, direktyvų ir reglamento reikalavimų (2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010), ir kadangi šiuo metu šios nuostatos vis dar nėra tinkamai perkeltos į Lietuvos teisę (direktyvoje numatytas perkelimo terminas buvo 2016.03.21 diena), todėl ieškovė šioje ginčo bylos galėjo tiesiogiai remtis šia ES Direktyva, jei valstybė jos laiku tinkamai neįgyvendino, nes tokia yra Europos Teisingumo Teismo praktika.Ankstesnėse ieškovės ir banko ginčo bylose buvo sprendžiamas ginčas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pagal šios sutarties sąlygas, tačiau nebuvo sprendžiamas ginčas dėl šios sutarties nutraukimo pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis pagal šiuo metu galiojančius Lietuvoje įstatymus (ES Direktyvas), bei kitų sutarties sąlygų tame tarpe ir delspinigių panaikinimo, ir kad bankas šio ginčo metu ne tik nebendradarbiavo su ieškove, bet siekė sau didelės naudos, tuo padarydamas labai didelę žalą ieškovei.ieškovė pateikė kartu su skundu ir prašymą teismui dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo. Vertinant ieškovės turtinę padėtį, teismo turėjo būti atsižvelgta į aplinkybę, kad, kaip buvo matyti iš pareikšto ieškinio (skundo) ir šios ginčo bylos, dėl banko ir antstolio neteisėtų ir padėties ieškovė tuo metu negalėjo sumokėti žyminio mokesčio sumos, o tai apsunkino jos pažeistų teisių gynybą, ir todėl jos skundo prašymas turėjo būti priimtas, išnagrinėtas ir patenkintas.Pagal CPK 137 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, priima dėl to motyvuotą nutartį, ir nutartyje teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją ar teismą reikia pareiškėjai kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teisme ar neteisminga tam teismui, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti ieškinį, todėl teismas turėjo ieškovei nurodyti kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti ieškinį, tačiau to tinkamai nepadarė, ir teismas turėjo nustatyti.Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė abejose ieškiniuose reiškė ne tą patį pagrindinį reikalavimą – pripažinti atsakovo atliktą vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, nes c.b. Nr. e2-343- 934/2015 ieškovė prašė pripažinti atsakovo atliktą vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu pagal šios sutarties sąlygas.Vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojos) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą, todėl nacionalinio teisėjo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą, nepaisant to, kad vartotoja to neprašo, yra konstatavęs ETT sujungtose bylose Océano Grupo Editorial et Salvat Editores (2000 m. birželio 27 d. sprendimas, C-240/98–C-244/98, Rink. p. I-4941, 26, 29, 32 punktai), ir atitinkamai byloje Cofidis ETT pabrėžė, kad teisėjo teisė ex officio ar vartotojos reikalavimu pripažinti nesąžiningą sutarties sąlygą negaliojančia turi būti įgyvendinama neatsižvelgiant į senaties terminą, galintį apriboti šią nacionalinio teismo teisę (2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimas, C-473/00, Rink. p. I-10875, 36, 38 punktai), tačiau tai nebuvo tinkamai padaryta šioje ginčo šalių byloje, nors ieškovė (vartotoja) prašė tai padaryti, ir kad ankstesnėje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pagal sutarties sąlygas (naujoje byloje pagal šiuo metu galiojančius įstatymus), tačiau nebuvo sprendžiamas ginčas dėl sutarties vykdymo ar skolos pagal sutartį priteisimo ir (ar) sutarties sąlygų, nustatančių skolininko pareigą mokėti delspinigius ir jų dydį, pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis, todėl pažymėtina, kad aptariamų sutarties sąlygų sąžiningumo ir galiojimo klausimas, atsižvelgiant į ieškovės kaip vartotojos, teisinį statusą, turi būti sprendžiamas tuo atveju, jei atsakovas pradėjo delspinigių išieškojimą pagal sutartį (nes atsakovas jau pradėjo delspinigių išieškojimą pagal sutartį), ir be to šis klausimas galėjo būti savarankišku teisminio ginčo objektu (ieškovei pareiškus tokį reikalavimą), nes netesybos nėra skirtos vienai sutarties pusei pasipelnyti kitos pusės sąskaita ir jos negali būti neprotingai didelės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinės bylos iškėlimas teisme – tai savarankiška, pirmoji ir privalomoji civilinio proceso stadija, kurioje tikrinama, ar yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą ar ne. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus: priimti ieškinį ir iškelti civilinę bylą (CPK 137 straipsnio 1 dalis); atsisakyti priimti ieškinį įstatyme nustatytais pagrindais (CPK 137 straipsnio 2 dalis); nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis).Nagrinėjamoje apeliacine tvarka byloje ieškovė atskirąjame skunde nurodė argumentus, kurie susiję ne tik su materialiniais reikalavimais, bet ir su procesiniais klausimais, kurie nebuvo spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje, t.y. dėl žyminio mokesčio, laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismas įvertindamas tai, kad nebuvo spręsti prašymai atleisti ieškovę nuo žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo priėmimo, dėl šioje dalyje nurodytų aplinkybių nepasisako, nes tai neveikia pirmosios instancijos teismo sprendimo atsisakyti priimti ieškinį.Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas, o Komercinio arbitražo įstatyme numatytais atvejais – Vilniaus apygardos teismas. Kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą.Nagrinėjamoje byloje ieškinį buvo atsisakyta priimti, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas neturėjo būti sprendžiamas, kaip tai nurodyta CPK 147 straipsnio 1 dalyje. Pagal to paties straipsnio 3 dalį teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Tuo atveju, jei ieškovė (apeliantė) tokį prašymą būtų pareiškusi pirmosios instancijos teismui, jis būtų privalėjęs jį išnagrinėti. Apeliantė nurodė, kad teismui suformulavo naujus 8 prašymus ir reikalavimus, todėl nepagrįstai buvo atsisakyta priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad procesinio pobūdžio prašymai, t.y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, žyminio mokesčio klausimai nėra ieškovo materialinis reikalavimas, kuriuo ginama subjektinė teisė, todėl jie nėra aktualūs sprendžiant klausimą dėl išnagrinėto šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ginčo. Apeliantei paaiškinama, jog 1) sustabdyti išieškojimo veiksmus pagal hipoteka ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones hipoteka įkeistam sutarties turtui, yra procesinis prašymas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas reglamentuoja laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Taigi toks ieškovės reikalavimas nėra nukreiptas į materialinio reikalavimo patenkinimą, todėl juo remtis įrodinėjant ieškinio naujumą negalima.CK 1.138 straipsnis numato, jog civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiais būdais: 1) pripažindamas tas teises; 2) atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį; ) užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys); 4) priteisdamas įvykdyti pareigą natūra; 5) nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį; 6) išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų arba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius); 7) pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais; 8) kitais įstatymų numatytais būdais.Tai, kad ieškovės 2014 m. spalio 3 d. ieškinyje suformuluoti reikalavimai yra nukreipti į teisinio santykio pakeitimą, galima spręsti iš šių nurodytų materialinių reikalavimų:

pripažinti kredito sutarties sąlygas (bendrosios dalies 3 straipsnio 2-6 punktus, 4 straipsnio 5-7 ir 11, 16, 19, 21 punktus, 5 straipsnio 2, 5 punktus, 6 straipsnio 1 punktą, 12 ir 15 straipsnius, specialiosios dalies 5 straipsnio 7 punktą) nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos (ab initio);panaikinti kredito sutarties 4 dalies 5-6 punktuose numatytą ieškovės prievolę mokėti 0,10 procento per dieną netesybas (delspinigius) už vėluojančius mokėjimus (paskolos įmokų ir palūkanų) arba sumažinti banko priskaičiuotus delspinigius iki 0,02 procento už kiekvieną praleidimo dieną, ir skaičiuojant delspinigius taikyti jiems 6 mėnesių senaties terminą; įpareigoti banką atnaujinti kredito sutarties galiojimą nekeičiant sutarties ankstesnių sąlygų.

Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, išnagrinėjus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2017 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017 klausimus dėl vienašališko vartojimo kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, teismo pareigos ištirti šios sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams, buvo pasisakyta dėl ginčo esmės dėl tarp ieškovės ir atsakovės 2008 m. gruodžio 10 d. sudarytos kredito sutarties šioje dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinės instancijos teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama, apeliantė negali vėl kelti klausimų dėl sutarties nesąžiningumo toje dalyje, kurioje yra pasisakyta (CPK 18 straipsnis, numatantis įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumą). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nutartimi buvo pasisakyta ir dėl šiame atskirąjame skunde keliamų klausimų, t.y. jog nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13/EEB taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo (žr. Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 28 ir 29 punktus; 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimo Cofidis, C-473/00, ECLI:EU:C:2002:705, 32 ir 33 punktus; 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Mostaza Claro, C-168/05, ECLI:EU:C:2006:675, 27 ir 28 punktus ir kt.). Nacionalinio teisėjo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų nesąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, Teisingumo Teismas yra konstatavęs 2000 m. birželio 27 d. sprendime Océano Grupo Editorial et Salvat Editores (C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 29, 32 punktai).Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas išsamiai išaiškino apeliantei dėl jos teisių, kylančių iš vartojimo teisinių santykių, apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako. Apeliantė remiasi ir argumentu, kad nebuvo spręsti išnagrinėtoje byloje klausimai dėl delspinigių dydžio ir jų skaičiavimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad dėl delspinigių nėra išspręsta civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nutarties 51 punkte nurodyta, jog apskaičiuota pradelstų delspinigių pagal Kredito sutartį suma nėra esminė bendrame ieškovės neįvykdytų prievolių kontekste, todėl neturi įtakos kredito sutarties pažeidimo esmingumui. Bylą nagrinėję teismai vadovavosi pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika ir nagrinėjamu atveju pagrįstai nesprendė dėl Kredito sutarties sąlygų dėl netesybų dydžio atitikties CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto normai.Taigi kasacinis teismas aiškiai nurodė, jog teismai nėra pasisakę dėl kredito sutarties 4 dalies 5-6 punktuose numatytos ieškovės prievolės mokėti 0,10 procento per dieną netesybas (delspinigius) už vėluojančius mokėjimus. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-1416-653/2016 nurodė, jog byloje nesant pareikšto savarankiško reikalavimo pripažinti negaliojančiomis sutarties sąlygas dėl delspinigių, pareiga jas įvertinti sąžiningumo aspektu ex officio teismui atsiranda tais atvejais, jei skolininko pareigos mokėti delspinigius pagal sutartį nevykdymas sudaro tokią sutarties pažeidimo dalį, kuri galėtų nulemti sutarties pažeidimo kvalifikavimą kaip esminį arba jei byloje būtų sprendžiama dėl skolos pagal sutartį (įskaitant delspinigius) priteisimo.Taigi ieškovės reikalavimas dėl delspinigių nebuvo nagrinėtas, nes nebuvo pareikštas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė naujai pateiktu ieškiniu siekia iškelti civilinę bylą dėl ginčo, kuris vis dar vyksta kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015 (nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015 dėl pačios ieškovės paduoto atskirojo skundo dar nėra įsiteisėjusi) tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl atsisakė priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktą.Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovas neturi pareigos nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, nes teisinis ginčo kvalifikavimas yra išimtinė teismo prerogatyva, tačiau, atkreipiant dėmesį į tai, pasakytina, jog CPK 366 straipsnis, reglamentuojantis proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato galimybės atnaujinti proceso dėl reikalavimo, kuris nebuvo pareikštas. Taigi teismas turėjo ne formaliai įvertinti ieškinio priėmimo metu egzistavusias aplinkybes, ir tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, konstatuojant, jog nebuvo pagrindo atsiakyti priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktą (tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), o egzistavo pagrindai nustatyti ieškinio trūkumus (CPK 115 straipsnis). Kadangi ieškinio priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencija ir apeliacinės instancijos teismas jo išspręsti negali (CPK 137 straipsnio 1 dalis), tai skundžiama nutartis panaikinama ir ieškinio priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

nutaria:

ieškovės A. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.