- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-04
- Bylos Nr.
- e2A-897-262/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39648-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Rita Kisielienė, Ona Gasiulytė
- Atsakovas
- AB ,,SEB bankas“
- Ieškovas
- A. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Danutės Kutrienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo AB ,,SEB bankas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui AB „SEB bankas“ dėl sutarties sąlygų dėl delspinigių dydžio pripažinimo nesąžiningomis ar delspinigių dydžio sumažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi priėmė ieškovės A. S. ieškinio reikalavimus dalyje dėl kredito sutarties 4 straipsnio 5-6 punktuose numatytos ieškovės prievolės mokėti 0,10 proc. per dieną netesybas (delspinigius) pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia arba šių sutarties sąlygų pakeitimo, delspinigių normą sumažinant iki 0,02 proc. dydžio per dieną.
2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs galutinio patikslinto ieškinio turinį, nustatė, kad ieškovė ginčija kredito sutarties sąlygas dėl delspinigių dydžio iš esmės 4 argumentais. Pirma, ieškovė nurodo, kad įstatymo leidėjas draudžia nustatyti didesnes nei 0,05 proc. netesybas už kiekvieną pradelstą mokėti dieną. Antra, kredito sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio atitinka nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų nustatymo kriterijų, nes delspinigiai neprotingai dideli; pastaroji sąlyga su ieškove individualiai nebuvo aptarta. Trečia, tokia nesąžininga sutarties sąlyga leidžia bankui nepagrįstai pasipelnyti, ypač įvertinus tai, kad rinkoje palūkanos yra 0,00 proc. Ketvirta, bankas neįrodė patirtų nuostolių dydžio.
Atsiliepimas
3. Atsakovas AB „SEB bankas“ atsiliepime prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2008 m. gruodžio 10 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta kredito sutartis, kurios pagrindu bankas suteikė ieškovei 18 825,30 Eur paskolą buto kapitaliniam remontui 25 metų laikotarpiui. Kredito sutarties sąlygos buvo keistos du kartus: 2011 m. birželio 16 d. susitarimu ir 2012 m. kovo 20 d. susitarimu, ieškovei suteikiant papildomus kreditus. Ieškovė galėjo nesutikti su kredito sąlygomis (įskaitant netesybų dydį), tačiau tokių pretenzijų nereiškė. Ieškovei nemokant sutartyje nustatytu grafiku mokėjimų, atsakovas 2013 m. rugsėjo 27 d. kredito sutartį nutraukė, o ieškovei kreipusis dėl to į teismą, kasacinis teismas konstatavo, kad sutartis su ieškove buvo nutraukta teisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017). Kadangi netesybos yra nustatytos suderinta šalių valia, atsakovas laiko, kad tokia nuostata saisto ieškovę, o pastaroji nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti būtinumą sumažinti delspinigius, nustatytus sutartyje. Atsakovas ieškovę laiko nesąžininga vartotoja, nes ji ginčijo kredito sutarties nutraukimą ir kredito sutarties sąlygas ankstesniu ieškiniu, tačiau tik dabar ginčija sutarties sąlygas dėl netesybų. Atsakovas teigia, kad ieškovė nuo 2013 m. nutrauktos kredito sutarties iki šiol negrąžino skolos, atsakovas patiria nuostolius dėl neatgautos paskolos, palūkanų; patiria skolos administravimo išlaidas, bylinėjasi su ieškove visą skolos laikotarpį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies 2008 m. gruodžio 10 d. Kredito sutarties Nr. 1450818074101-67, sudarytos tarp akcinės bendrovės „SEB bankas“ ir A. S., Bendrosios dalies 4.5-4.6 punktuose įtvirtintos sąlygos dėl 0,1 procento dydžio delspinigių pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos toje dalyje, kuri nustato didesnį nei 0,05 procentų delspinigių dydį; kita ieškinio dalis atmesta.
5. Teismas nurodė, kad nuo 2017 m. liepos 1 d., kuomet įsigaliojo Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijęs įstatymas ir šio įstatymo imperatyvios normos, nustatančios ne didesnį nei 0,05 procentų delspinigių dydį už kiekvieną pradelstos sumokėti sumos dieną, kredito sutarties, kurios įvykdymo užtikrinimui buvo nustatyta nekilnojamojo daikto hipoteka (nepaisant to, kada tokia sutartis buvo sudaryta), sąlygos, nustatančios didesnius nei 0,05 procento delspinigius, laikytinos iš esmės pažeidžiančiomis šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, nes pastato vartotoją į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 3 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Atsakovas apeliaciniu skundu prašė: panaikinti 2018-08-10 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo momento tarp ieškovės A. S. ir atsakovo AB SEB bankas 2008-12-10 sudarytos Kredito sutarties Nr. 1450818074101-67 Bendrosios dalies 4.5-4.6 punktų sąlygos, nustatančios sutartinių netesybų dydį 0,1 proc. dalyje, kiek jis viršija 0,05 proc., ir toje dalyje priimti naują sprendimą – atitinkamą ieškinio reikalavimą atmesti; priteisti iš ieškovės apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas.
7. Nurodė, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina kaip priimta teismui viršijus kompetenciją ir nepagrįstai išplėtus įstatymų leidėjo valios turinį. Teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normą, o būtent Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 58 str. 5 d. nuostatą dėl retrospektyvaus atskirų įstatymų normų taikymo, neteisingai pritaikydamas sutarčių teisės sutarties galiojimo ir sutarties nuostatų keitimo institutus bei pažeisdamas civilinių teisinių santykių dalyvių teisėtų lūkesčių principą. Teismo skundžiamu sprendimu pritaikyta įstatymo galiojimo išimtis yra aiškiai nukreipta į sudarytas iki įstatymo įsigaliojimo ir tebegaliojančias kredito sutartis, o kredito sutartis tarp ieškovės ir atsakovo buvo nutraukta nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. (t. y. dar net prieš minėto įstatymo priėmimą), todėl šis įstatymas šiuo atveju neturėjo būti taikomas.
Atsiliepimas
8. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nutrauktos sutartys negali būti modifikuojamos, nes tokiu atveju būtų pažeisti civilinėje teisėje galiojantys aiškūs pamatiniai principai ir vartotojų apsaugos ES doktrina ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina. Tokiu atveju silpnesnioji sutarties šalis nukentėjusi nuo nesąžiningos ir neteisėtos sutarties sąlygų taikymo ir jų pagrindu vienašališkai stipresnės šalies nutrauktos sutarties, negalėtų jokiu būdu apginti savo vartotojo pažeistų teisių ir kreiptis į teismą ir dėl nutrauktos sutarties sąlygų panaikinimo, modifikavimo, jų nuostatų pakeitimo (pripažinimo negaliojančiomis nuo jų pasirašymo momento), bei jų pagrindu atliktų veiksmų panaikinimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
9. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
10. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c. b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
11. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais.
12. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas netinkamu Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – Įstatymas) 58 str. 5 d. taikymo. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo įstatymų leidėjo valią, nes ši teisės norma yra taikoma tik galiojančioms sutartims, o ieškovės ir atsakovo sutartis buvo nutraukta dar 2013 m. rugsėjo 27 d., t. y. dar net prieš minėto įstatymo priėmimą. Teismas su tokiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka.
13. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusios Įstatymo 16 str. 6 d. buvo nurodyta, kad pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.
14. Įstatymo 58 str. 5 d. buvo nurodyta, kad šio įstatymo 14 straipsnis, 16 straipsnio 6 dalis, 17, 20, 21, 22 ir 23 straipsniai taikomi kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos.
15. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėtos teisės normos yra aiškios (ir pirmosios instancijos teismas jas teisingai taikė), tačiau kadangi apeliantas kelia šių teisės normų aiškinimo klausimą, jos bus aptartos išsamiau. Šioje situacijoje taip pat svarbu akcentuoti tai, kad nors ieškovo ir atsakovo sutartis nors ir nutraukta, bet ji vis dar nėra įvykdyta, t. y. jos vykdymas tebesitęsia.
16. Įstatymas buvo priimtas įgyvendinant 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/17/ES. Iš šios direktyvos preambulės 5 punkto, taip pat iš kitų punktų, matyti, kad ši direktyva yra skirta užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą kredito sutarčių dėl nekilnojamojo turto srityje, t. y. skirta vartotojų teisių gynybai. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad jeigu kyla kokių nors Įstatymo normų taikymo neaiškumų, įstatymų leidėjo valia turi būti interpretuojama vartotojų naudai.
17. Kaip minėta, Įstatymo 58 str. 5 d. yra nurodyta, kad tam tikri straipsniai, įskaitant 16 straipsnio 6 d., taikomi kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Taigi, šios normos tekstas yra trumpas, aiškus ir iš jo matyti, kad ši norma skirta visoms sutartimis, sudarytoms iki Įstatymo įsigaliojimo datos. Šioje normoje nėra atskirai nurodyta, kad ji taikoma, tik galiojančioms sutartimis ar kad ji netaikoma pavyzdžiui tam tikros rūšies sutartims (kaip šiuo atveju – nutrauktoms, bet neįvykdytoms kredito sutartims). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo tikslas buvo skirtas vartotojų teisių gynybai, jo tekstas turi būti interpretuojamas, kiek įmanoma palankiau vartotojui, t. y., kad Įstatymo 58 str. 5 d. galioja visoms be išimtiems iki jo sudarytoms tebevykdomoms kredito sutartims, nepriklausomai nuo to ar jos vykdomos tinkamai (nenutrauktoms) ar netinkamai (jau nutrauktoms, bet dar iki galo neįvykdytoms). Kitoks įstatymo aiškinimas, t. y., kad Įstatymo 58 str. 5 d. taikoma tik nenutrauktoms sutartims, būtų nepalankus vartotojui ir neatitiktų Įstatymo tikslų.
18. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai suprato ir taikė Įstatymo 58 str. 5 d. bei kitas Įstatymo nuostatas, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamą sprendimą.
19. Dėl išvardintų priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
20. Pažymėtina, kad šioje apeliacinėje byloje buvo svarstomas tik atsakovo apeliacinis skundas, jokie kiti klausimai sprendžiami nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl ieškovės dokumentų, pateiktų jau bylai esant Vilniaus apygardos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.