Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui AB „SEB bankas“ dėl kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė A. S. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis tarp jos ir atsakovo AB „SEB bankas“ sudarytos 2008 m. gruodžio 10 d. kredito sutarties Bendrosios dalies 4.5–4.6 punktuose įtvirtintas sąlygas, nustatančias ieškovės prievolę mokėti 0,10 proc. per dieną netesybas (delspinigius) arba pakeisti šias sutarties sąlygas, sumažinant delspinigių normą iki 0,02 proc. dydžio per dieną. Nurodė, kad įstatymo leidėjas draudžia nustatyti didesnes nei 0,05 proc. netesybas už kiekvieną pradelstą mokėti dieną; taigi kredito sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio atitinka nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų nustatymo kriterijų, nes delspinigiai neprotingai dideli; be to, pastaroji sąlyga su ieškove individualiai nebuvo aptarta. Pasak ieškovės, tokia nesąžininga sutarties sąlyga leidžia bankui nepagrįstai pasipelnyti; juolab, kad bankas neįrodė patirtų nuostolių dydžio.

Atsakovas AB „SEB bankas“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2008 m. gruodžio 10 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta kredito sutartis, kurios pagrindu bankas suteikė ieškovei 18 825,30 Eur paskolą buto kapitaliniam remontui 25 metų laikotarpiui. Pažymėjo, jog Kredito sutarties sąlygos buvo keistos du kartus: 2011 m. birželio 16 d. susitarimu ir 2012 m. kovo 20 d. susitarimu, ieškovei suteikiant papildomus kreditus, tačiau ieškovė neginčijo kredito sąlygų - netesybų. Kadangi ieškovė neatliko Sutartyje nustatytu grafiku mokėjimų, atsakovas 2013 m. rugsėjo 27 d. kredito sutartį nutraukė; nors ieškovė dėl to kreipėsi į teismą, kasacinis teismas konstatavo, kad Sutartis su ieškovei buvo nutraukta teisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017). Kadangi netesybos buvo nustatytos suderinta šalių valia, atsakovas laikė, kad tai saistė ieškovę; juolab, kad ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių būtinumą sumažinti delspinigius, nustatytus Sutartyje. Atsakovo teigimu, ieškovė yra nesąžininga vartotoja, kuri ginčijo kredito sutarties nutraukimą ir kredito sutarties sąlygas ankstesniu ieškiniu, o šiuo ieškiniu ginčija sutarties sąlygas dėl netesybų.

Teismo posėdyje ieškovės atstovas ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Ieškinys atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pripažino 2008 m. gruodžio 10 d. šalių sudarytos kredito sutarties Bendrosios dalies 4.5–4.6 punktuose įtvirtintas sąlygas dėl 0,1 proc. dydžio delspinigių nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos dėl tos dalies, kuri nustatė didesnį nei 0,05 procentų delspinigių dydį; kitą ieškinio dalį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2019-07-04 nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. 2020-04-02 nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Teismas nurodytoje nutartyje konstatavo, jog Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostata taikytina kredito sutartims, sudarytoms iki minėto įstatymo įsigaliojimo 2017 m. liepos 1 d., vadinasi netesyboms, apskaičiuotoms už laikotarpį iki minėto įstatymo įsigaliojimo, įstatymo 16 straipsnio 6 dalis netaikoma. Dėl šių aplinkybių aktualios yra CK 6.221 straipsnio nuostatos; LAT pabrėžė, jog sutarties sąlyga dėl netesybų savo esme yra šalutinė sutarties sąlyga, kuri lieka galioti ir po sutarties nutraukimo, nes priešingu atveju būtų paneigtas netesybų kaip prievolės užtikrinimo priemonės pobūdis.

Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2020-04-02 nutartyje nustatė, jog bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, Su nekilnojamuoju turtu susijusio įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatą dėl maksimalaus netesybų dydžio aiškindami kaip taikytiną netesyboms, priskaičiuotoms už laikotarpį iki įstatymo įsigaliojimo, netinkamai aiškino minėtą įstatymo normą, todėl nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamos bylos šalių sudarytos kredito sutarties 4.5–4.6 sąlygos yra neteisėtos tiek, kiek viršija minėto įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį. Tačiau pripažinus, kad nagrinėjamos bylos šalių kredito sutartyje (sutarties 4.5–4.6 punktai) įtvirtintoms netesyboms, apskaičiuotoms iki 2017 m. liepos 1 d., netaikoma Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalis, šios šalių sudarytos kredito sutarties sąlygoms taikytinos CK 6.228⁴ straipsnio nuostatos, vertinant šias sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu ieškovės (vartotojos) atžvilgiu. LAT taip pat konstatavo, jog teismai, spręsdami dėl ieškovės atsakomybės proporcingumo už sutarties neįvykdymą ar netinkamą vykdymą, kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktų nuostatas vertino tik ta apimtimi, kiek ji atitinka Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą maksimalų netesybų dydį, ir panaikino kredito sutarties 4.5–4.6 punktų sąlygas tiek, kiek jose nustatytas dydis viršija minėto įstatymo normoje nustatytą maksimalų 0,05 procento dydį, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl šių kredito sutarties sąlygų sąžiningumo pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. neišsprendė ieškovės reikalavimo.

Kadangi kasacinis teismas 2020-04-02 nutartyje konstatavo, jog bylą nagrinėję teismai nevertino ieškovės ginčijamų kredito sutarties sąlygų sąžiningumo ieškovės atžvilgiu aspektu pagal CK 6.228⁴ straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo ir vertindamas kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktus, vadovausis kasacinio teismo nurodymais dėl CK 6.228⁴ straipsnio normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2008 m. gruodžio 10 d. sudarė kredito sutartį (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią ieškovė pasiskolino 25 metams iš atsakovo 18 872,31 Eur buto kapitaliniam remontui. Kredito sutarties vykdymas buvo užtikrintas ieškovei priklausančio buto (duomenys neskelbtini), hipoteka. 2011 m. birželio 16 d. ieškovė pasirašė Kredito sutarties pakeitimo susitarimą Nr. 1, pagal kurį jai buvo suteiktas papildomas 309,45 Eur kreditas iki 2012 m. birželio 10 d.; 2012 m. kovo mėn. ieškovė su atsakove sudarė Kredito sutarties sąlygų pakeitimo susitarimą Nr. 2, pagal kurį ieškovei papildomai buvo suteiktas 614,41 Eur dydžio kreditas iki 2017 m. kovo 10 d. Ieškovei nemokant sutartyje nustatytu grafiku mokėjimų, atsakovė 2013 m. rugsėjo 27 d. kredito sutartį nutraukė vienašališkai (teismas nenurodo bylos lapų, kadangi Liteko sistemoje nepavyko suformuoti bylos).

Pažymėtina, jog kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017 konstatavo, kad sutartis su ieškove buvo nutraukta teisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017) (CPK 182 str. 2 p.); LAT šioje nutartyje nurodė, jog atsakovo paskaičiuota pradelstų delspinigių suma pagal Kredito sutartį nėra esminė bendrame ieškovės neįvykdytų prievolių kontekste, todėl neturi įtakos kredito sutarties pažeidimo esmingumui.

Taip pat nagrinėjamoje byloje konstatuota, jog tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta Kredito sutartis yra vertinama kaip vartojimo sutartis, sudaryta pagal atsakovės parengtas standartines sąlygas.

Ginčas byloje yra kilęs dėl Kredito sutarties sąlygų, o būtent - 4.5 ir 4.6 punktų sąžiningumo. Ieškovė ieškinio pareiškimu prašo pripažinti nurodytas sąlygas nesąžiningomis. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo 2020-04-02 nutartyje suformuluotus nurodymus, teismas nagrinėjamoje byloje vertins ar Kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktai atitiko CK 6.228⁴ straipsnio nuostatas sąžiningumo aspektu.

Pažymėtina, jog šalių sudarytos kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose buvo nustatyti 0,1 proc. delspinigiai nuo nesumokėto kredito ar jo dalies, nuo nesumokėtų palūkanų už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį ar sumokėti palūkanas dieną.

Dėl kredito sutarties sąlygų (4.5 ir 4.6 punktų) vertinimo sąžiningumo aspektu

Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis (buvęs CK 6.188 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Kasacinis teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 išsamiai ir aiškiai apibendrino kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.228⁴ straipsnio normų dėl vartojimo sutarties vertinimo jų sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija kredito sutarties bendrųjų sąlygų sąžiningumą jos, kaip vartotojos, atžvilgiu. Byloje konstatuota, jog ginčijamos Sutarties sąlygos dėl delspinigių dydžio (4.5 ir 4.6 punktai), yra standartinės, iš anksto atsakovės parengtos kredito sutarties sąlygos, dėl kurių ieškovė neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su jomis tinkamai supažindinta (tai patvirtina ieškovės parašai ant kiekvieno Sutarties lapo), todėl jos laikytinos individualiai neaptartomis vartojimo sutarties sąlygomis (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad ieškovė neginčijo aplinkybės, jog ji nurodytų sutarties sąlygų nesuvokė Sutarties sudarymo metu.

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos, t. y. kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje.

CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP J. Z., C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje B. M., I. O. Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-C. V. Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 48 punktas).

CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, jog bet kuri vartojimo sutarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Vertinant CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalies normą lingvistiškai, bet kuri neskaidri sutarties sąlyga, t. y. neatitinkanti aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, reiškia tokios sąlygos nesąžiningumą. Tokia nuostata atitinka Direktyvos 93/13/EEB normas.

Sprendžiant nagrinėjamoje byloje, ar sutarties sąlygos turinys ir formuluotė išdėstyti aiškiai, turi būti nustatyta, ar esminės sutarties nuostatos – šiuo atveju, susijusios su Sutarties kaina, buvo išdėstytos suprantamai normalių gebėjimų asmeniui, ar jos detaliai išaiškintos. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į visas su Sutarties sudarymu susijusias aplinkybes, patikrins, ar nagrinėjamoje byloje ieškovei (vartotojai) buvo perduota visa informacija, kuri gali turėti įtakos jo įsipareigojimų apimčiai ir leistų įvertinti, be kita ko, visą jo paskolos kainą. Atliekant šį vertinimą lemiamą reikšmę turi tai, ar sąlygos suformuluotos aiškiai ir suprantamai; iš Kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktų turinio matyti, jog juose buvo nustatyti 0,1 proc. delspinigiai nuo nesumokėto kredito ar jo dalies, nuo nesumokėtų palūkanų už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį ar sumokėti palūkanas dieną. Taigi nurodytas sąlygų turinys sudaro pagrindą teigti, jog ieškovė buvo informuota apie bendrą kredito kainą, pateikiant fiksuotą delspinigių dydį ir tai teismo vertinimu įgyja esminę reikšmę. Pažymėtina, jog kredito sutarties nuostata, susijusi su kredito kaina, taip pat ir su sutarties pagrindiniu dalyku, buvo suformuluota aiškia ir suprantama kalba Sutarties sudarymo momentu. Tai, jog ieškovė buvo supažindinta su Kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktais (nustatančiais 0,1 proc. delspinigius nuo nesumokėto kredito ar jo dalies ir nuo nesumokėtų palūkanų už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį ar sumokėti palūkanas dieną) ir jai tai buvo žinoma bei priimtina, patvirtina byloje konstatuotas faktas, jog ieškovė vykdė Sutartį ir atliko mokėjimus (nuo 2008 m. iki 2013 m.). Be to, teismas negali ignoruoti ir aplinkybių, jog 2011 m. birželio 16 d. ieškovė pasirašė Kredito sutarties pakeitimo susitarimą Nr. 1, pagal kurį jai buvo suteiktas papildomas 309,45 Eur kreditas iki 2012 m. birželio 10 d., o 2012 m. kovo mėn. ieškovė su atsakovu sudarė Kredito sutarties sąlygų pakeitimo susitarimą Nr. 2, pagal kurį ieškovei papildomai buvo suteiktas 614,41 Eur dydžio kreditas iki 2017 m. kovo 10 d. Tokio pobūdžio aplinkybės patvirtina, jog ieškovė žinojo savo pareigas, atsiradusias iš kredito sutarties.

CK 6.196 str. nurodyta, kad sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos arba numanomos. Tai reiškia, kad sutartyje turi būti išdėstytos esminės siūlomos sutarties sąlygos. Kitaip tariant, asmeniui, kuris akceptuoja ofertą turi būti aišku, kas konkrečiai siūloma ir nereikėtų jokios papildomos informacijos. Tuo tarpu sąlygų 4.5 ir 4.6 punktų turinys ir formuluotė atitiko aiškumo ir suprantamumo reikalavimus, ieškovė su jomis buvo supažindinta ir jas akceptavo; vertinti nurodytas sąlygas kaip neskaidrias, o būtent – pripažinti, jog ieškovei - vartotojai nebuvo suteikta esminė su Sutartimi susijusi informacija (apie Sutarties kainą), nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

ESTT savo praktikoje pažymėjo, jog nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas su sutarties sudarymu susijusias aplinkybes, turi patikrinti, ar nagrinėjamoje byloje vartotojui buvo perduota visa informacija, kuri gali turėti įtakos jo įsipareigojimų apimčiai ir leistų įvertinti, be kita ko, visą jo paskolos kainą. Atliekant šį vertinimą lemiamą reikšmę turi, pirma, tai, ar sąlygos suformuluotos aiškiai ir suprantamai, kad leistų vidutiniam vartotojui, t. y. pakankamai informuotam ir protingai pastabiam bei nuovokiam vartotojui, įvertinti šią kainą, ir, antra, ar aplinkybė, kad kredito sutartyje nenurodyta informacija, kuri, atsižvelgiant į šioje sutartyje nurodytų prekių ir paslaugų pobūdį, laikoma esmine (ESTT 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje C-186/16, 47 punktas).

Teisės doktrinoje išskiriama, kad esmine informacija laikytina ta, kuri apima visą kreditoriaus skolinių įsipareigojimų naštą (palūkanos, visi kiti mokesčiai ir pan.), bendros kredito kainos metinę normą, kredito grąžinimo terminus, kredito rūšį, sutarties atsisakymo ir nutraukimo sąlygas.

Sutarties kainą nustatančios sąlygos neabejotinai laikytinos pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančiomis sąlygomis. Kredito sutartyse nurodytos mokėjimo palūkanų dydį ir jų apskaičiavimo tvarką nustatančios sąlygos taip pat priskiriamos prie pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančių sąlygų (ESTT 2017 m. sausio 26 d. sprendimas byloje C-421/14, 64–67 punktai).

Taigi, išanalizavus ir įvertinus ginčo sąlygas santykyje su nacionalinės ir tarptautinės teisminės praktikos reikalavimais, teismas nenustatė, jog jos neatitiko skaidrumo reikalavimo, t. y. nebuvo išreikštos aiškiai ir suprantamai, kad jų ieškovė nesuprato. Priešingai – sąlygų 4.5 ir 4.6 punktai, nustatantys ieškovės skolinių įsipareigojimų naštą ir sudarantys pagrindinį sutarties dalyką, - buvo suformuluoti aiškiai ir suprantamai. Tokiu būdu teigti, jog sąlygos neatitiko sąžiningumo reikalavimo pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį nėra teisinio pagrindo.

CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių), ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti.

Sprendžiant, ar nagrinėjamoje byloje numatytos netesybos Sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose nustatė ieškovei neproporcingai didelę civilinę atsakomybę, teismas įvertina šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: 1) Kredito sutarties sudarymo metu (2008-12-10) Vartojimo kredito įstatymas, nustatantis 0,05 proc. delspinigius, nebuvo priimtas (įstatymas priimtas 2011-11-17), taip pat Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas buvo priimtas vėliau - 2016-11-17. Būtent Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Sutartyje nustatyta delspinigių suma (0,1 proc.) viršijo tik du kartus Vartojimo kredito įstatymu apibrėžtą sumą; 2) kasacinis teismas 2017 m. liepos 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017, spręsdamas dėl vienašalio ginčo sutarties nutraukimo, konstatavo, jog atsakovas, nutraukęs Sutartį, nereiškė ieškovei reikalavimo priteisti delspinigius (nutarties 51 p.); be to, LAT šioje nutartyje nurodė, jog atsakovo paskaičiuota pradelstų delspinigių suma pagal Kredito sutartį nėra esminė bendrame ieškovės neįvykdytų prievolių kontekste, todėl neturi įtakos kredito sutarties pažeidimo esmingumui; 3) atsakovo pateiktas 2020-10-29 paskaičiavimas apie gautas delspinigių sumas iš ieškovės liudija, jog pastaroji nuo Kredito sutarties sudarymo sumokėjo atsakovui iš viso 204,48 Eur delspinigių pagal ginčijamas Sutarties sąlygas (4.5 ir 4.6 punktus); 4) atsakovo atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad nutraukus vienašališkai Sutartį, buvo nutrauktas ir delspinigių, ir palūkanų mokėjimas (bankas atsisakė šio reikalavimo); atstovas taip pat paaiškino, jog ieškovė sumokėjo delspinigius tik už sumas, kurias vėlavo mokėti.

Taigi, išanalizavus ir įvertinus nurodytas faktines aplinkybes santykyje su ieškovei suteikto kredito suma - 18 825,30 Eur pagal ginčo Sutartį, sutarties sudarymo terminą - 25 metų laikotarpiui; taip pat, kad Kredito sutarties sąlygos buvo keistos du kartus, suteikiant ieškovei papildomus kreditus bei, kad Sutarties sudarymo metu nebuvo teisinio reguliavimo dėl 0,05 proc. palūkanų, - pripažinti, kad Sutarties 4.5 ir 4.6 punktai nagrinėjamos bylos kontekste (ieškovė sumokėjo tik 204,48 Eur delspinigių) ir ginčo sutarties sudarymo momentu nustatė ieškovei neproporcingai didelę atsakomybę, nėra pagrindo; juolab, kad ieškovei nustatyti delspinigiai viršijo tik du kartus Vartojimo kredito įstatyme nustatytą 0,05 proc. delspinigių dydį.

Be to, svarbu pažymėti, jog bylos nagrinėjimo metu ginčo Sutartis jau buvo nutraukta (dar 2013 metais), ieškovė yra sumokėjusi visus delspinigius pagal Sutarties 4.5 ir 4.6 punktus, t. y. 204,48 Eur. Nors ieškovė teigė, jog sumokėjo atsakovui 589,35 Eur delspinigių, įrodymų, pagrindžiančių, jog atliko tokio pobūdžio mokėjimus, nepateikė (CPK 178 str.); priešingai – ieškovė teismo posėdyje pakeitė poziciją ir teigė, jog tik paskaičiavo delspinigių sumą (589,35 Eur), tačiau jų nesumokėjo. Išanalizavus ir įvertinus ieškovės paaiškinimus santykyje su konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas sprendžia, jog pastarosios paaiškinimai nėra nuoseklūs ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams; dėl šių aplinkybių teismas jais nesivadovauja ir atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog atsakovo pateikta delspinigių paskaičiavimo lentelė vertinama kaip pakankama ir patvirtinanti kasacinio teismo nutartyje konstatuotas aplinkybes apie tai, jog atsakovo paskaičiuota pradelstų delspinigių suma pagal Kredito sutartį nėra esminė bendrame ieškovės neįvykdytų prievolių kontekste.

Išdėstytų aplinkybių kontekste teismas nenustatė, jog dėl ginčo sutarties sąlygų (4.5 ir 4.5 punktų) atsirado „ryškus“ iš Sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės ieškinys atmestinas.

Atmetus ieškovės ieškinį, bylinėjimosi išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 96 str.). Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str., 259 str., 260 str., 268 str., 270 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprend ž i a:

atmesti ieškovės A. S. ieškinį atsakovui AB „SEB bankas“ dėl kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.