Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (pareiškėjos) uždarosios akcinės bendrovės „Kasparlita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kasparlita“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Elme Messer LIT“, uždaroji akcinė bendrovė „Arginta Group“, G. D., V. D., uždaroji akcinė bendrovė „Literna“, uždaroji akcinė bendrovė „Emilė“, uždaroji akcinė bendrovė „OSKV“, uždaroji akcinė bendrovė „Ateities NT“, uždaroji akcinė bendrovė „Skrema“, uždaroji akcinė bendrovė „Vitropolis“, uždaroji akcinė bendrovė „Armila“, uždaroji akcinė bendrovė „Edrana Baltic“, uždaroji akcinė bendrovė „Ateities technologijų biuras“, Valstybės įmonė „Turto bankas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 25 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos UAB „Kasparlita“ pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

13. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 8.3534 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, šį žemės sklypą patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

14. 1998 m. kovo mėn. tarp 13 juridinių asmenų buvo nustatyta žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarka pagal inventorizacijos apmatavimus, kuri buvo papildyta 1998 m. lapkričio 12 d., t. y. akcinės bendrovės „Vilniaus Venta“ sąskaita buvo perskirstytas jos plotas, suteikiant UAB „Olvinta“ 1 593 kv. m žemės ploto.

15. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 2323-01 nuspręsta išnuomoti ne aukciono tvarka 99 metams UAB „Olvinta“ 1 593 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), kurio ribos nuomojamo žemės sklypo plane M1-500, pažymėtos skaičiais 1-10. UAB „Olvinta“ ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko, 1999 m. rugpjūčio 5 d. sudarė valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pareiškėja 99 metų laikotarpiui išsinuomojo 1 593 kv. m žemės sklypo dalį, esančią žemės sklype (duomenys neskelbtini) (šios sutarties 1 ir 2 punktai).

16. Likviduojama akcinė bendrovė „Vilniaus Venta“ ir UAB „Olvinta“ 2001 m. vasario 20 d. sudarė sutartį, pagal kurią UAB „Olvinta“ įgijo gamybiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), plane pažymėtame 4P 6/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rūsio patalpas pažymėtas indeksais: R1-1, 500/1000 dalis R3-8, pirmame aukšte 333/1000 dalis patalpos Nr. 1-13, ir 500/1000 dalis patalpos Nr. 1-51; antrame aukšte 334/1000 dalis patalpos Nr. 2-6, ir ketvirtame aukšte 500/1000 dalis patalpos Nr. 4-13.

17. UAB „Olvinta“ ir Vilniaus apskrities viršininkas, veikiantis pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą, 2001 m. rugsėjo 18 d. sudarė susitarimą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties papildymo, kuriuo patikslinta 1999 m. rugpjūčio 5 d. sutartis, t. y. padidintas nuomojamas plotas iki 2 830 kv. m.

18. UAB „Olvinta“ ir UAB „Kasparlita“ 2004 m. gruodžio 31 d. sudarė nekilnojamųjų daiktų pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią pareiškėja įgijo šias patalpas, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini).

19. Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, 2006 m. lapkričio 3 d. sudarė susitarimą dėl 1999 m. rugpjūčio 5 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pakeistos 2001 m. rugsėjo 18 d. susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini), dalinio pakeitimo, kuria pakeista sutarties preambulė, vietoje UAB „Olvinta“ įrašyta UAB „Kasparlita“. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-10218-01 pripažinta, kad UAB „Olvinta“ turėtos teisės ir pareigos pagal 1999 m. rugpjūčio 5 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pakeista 2001 m. rugsėjo 18 d. susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini), pereina UAB „Kasparlita“.

20. Pareiškėjai UAB „Kasparlita“ nuosavybės teise, pagal byloje pateiktus Nekilnojamojo turto registro išrašus, priklauso gamybinės patalpos pažymėtos: 3-1, nuo 3-8 iki 3-52, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis techninės patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėta 2-5, gamybinės patalpos pažymėtos nuo 3-2 iki 3-7, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini).

21. Iš kitų statinių ir jų dalių kadastro duomenų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), 1999 m. balandžio 21 d. užfiksuota, kad požeminis rezervuaras r1, pastatytas 1970 metais, prie jo 1988 metais pristatyta estakada, požeminis rezervuaras r2, pastatytas 1970 metais ir požeminis rezervuaras r14, pastatytas 1988 metais, kuriuos apeliantė siekia įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu.

22. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2021 m. gruodžio 22 d. raštu dėl informacijos pateikimo nurodė, kad inspekcijos archyve, dokumentų valdymo informacinėje sistemoje DVIS „Avilys“ ir Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ duomenų apie nekilnojamąjį turtą pažymėtą r14, r1 ir r2, esantį (duomenys neskelbtini), dėl savavališkos statybos nebuvo rasta. VĮ „Turto bankas“ atsakydamas į pareiškėjos 2021 m. gruodžio 8 d. prašymą nurodė, kad VĮ „Turto bankas“ patikėjimo teise nevaldo jokio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini).

23. Antstolės Brigitos Palavinskienės 2022 m. rugsėjo 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad siekiant patvirtinti užsakovės atstovės J. S. teiginius, ji nurodė konkrečias vietas, kuriose yra UAB „Kasparlita“ svarbūs objektai, dėl kurių vyksta teisminis ginčas, ir buvo užfiksuota: 1) metaline tvora aptverta teritorija (plane pažymėta skaičiumi – 1), kurioje sukrautos įvairios statybinės ir kt. medžiagos bei stovi mūrinis statinys (1 priedas, 1-2, 4-8 fotofiksacijos); taip pat, kaip paaiškino J. S., per šią teritoriją ir dar toliau eina betoninės / metalinės konstrukcijos statinys su elektros kabeliais (1 priedas, 1-8 fotofiksacijos); 2) Asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė (plane pažymėta skaičiumi – 2), kurioje konstatavimo metu stovi automobiliai. Aplink šią aikštelę ir dalinai per jos vidurį apželdinti medžiai bei krūmai. Užsakovės atstovė pažymėjo, kad būtent po šia asfalto danga yra užbetonuoti požeminiai rezervuarai (1 priedas, 9-14 fotofiksacijos). Taip pat UAB „Kasparlita“ atstovė J. S. pageidavo užfiksuoti ir nurodė vietą apžiūrimoje teritorijoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini)., vidiniame kieme, jos teigimu, ir yra statiniai, kuriuos savo 2022 m. rugsėjo 21 d. rašte nurodė VĮ „Turto bankas“, antstolė užfiksavo, kad privažiavus statinį (plane pažymėtą skaičiumi – 3) (1 priedas, 15 fotofiksacija), užfiksuota, kad šalia jo, t. y. sklype, apželdintame žole, yra 2022 m. rugsėjo 21 d. VĮ „Turto bankas“ rašte nurodyti rezervuarai (plane pažymėta skaičiumi – 5) (1 priedas, 15-17 fotofiksacijos), o už statinio (plane pažymėto skaičiumi – 3) yra dar vienas nenustatytos paskirties statinys (plane pažymėtas skaičiumi – 4) (1 priedas, 15-17 fotofiksacijos).

24. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl to, ar egzistuoja būtinosios sąlygos teismui nustatyti pareiškėjo nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.68 straipsnio 2 dalis). Apeliantė UAB „Kasparlita“ nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad nėra jokių įrodymų, kad statiniai r14 (požeminis rezervuaras), r1 (požeminis rezervuaras), r2 (požeminis rezervuaras), pažymėti 2014 m. gruodžio 12 d. Statinių išdėstymo plane M1:1000 ir 2015 m. lapkričio 4 d. Statinių išdėstymo plane M1:1000, esantys adresu (duomenys neskelbtini), priklauso valstybei, todėl prašoma arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, arba nustatyti, kad UAB „Kasparlita“ įgyjama senatimi įgijo nurodytus statinius.

Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo

25. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų, pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra bylos pakartojimas. Byla apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama kitais aspektais negu tai yra daroma pirmosios instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ginčo iš esmės, o patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

26. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013; kt.).

27. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-483-881/2019).

28. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-684/2019; kt.). Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).

29. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad aiškinant ir taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje I Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011 ir joje nurodyta teismų praktika).

30. Teismo atliekamas įrodymų vertinimas ypatingosios teisenos bylose turi atitikti šių bylų specifiką, kuri lemia aktyvų teismo vaidmenį. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011).

31. Vertindamas įrodymus, teismas privalo atsižvelgti ir į nagrinėjamos bylos ypatumus. Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama nustatyti, kad ji įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į Statinius.

32. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

33. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

34. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

35. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

36. Kasacinis teismas yra pažymėjęs kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė tik į tuos daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso nuosavybės teise. Vadinasi, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso ne tik nuosavybės teise, bet ir kitu teisiniu pagrindu, kuris yra pakankamas pripažinti, kad valstybė arba savivaldybė turi daugiausia teisių į daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 23 punktas).

37. Byloje nustatyta, kad apeliantė UAB „Kasparlita“ nėra statinių – požeminių rezervuarų, pažymėtų r14, r1 ir r2 2014 m. gruodžio 12 d. Statinių išdėstymo plane M1:1000 ir 2015 m. lapkričio 4 d. Statinių išdėstymo plane M1:1000, esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininkė. Taip pat statiniai viešajame registre nėra įregistruoti nei valstybės ar savivaldybės nuosavybe, nei kito asmens (ne valdytojo) vardu.

38. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš teismui pateiktų įrodymų galima daryti išvadą, kad požeminiai rezervuarai galimai yra buvusio mokslinio gamybinio susivienijimo „Venta“ teritorijoje, kas reiškia, jog jie priklausė valstybiniam ir visuomeniniam fondui, t. y. buvo viešoji nuosavybė, o ne asmeninė ir galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas tokį faktą, konkrečiai nepateikia, kokiu įrodymu remiantis padarė tokią išvadą. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, galima spręsti, kad byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, išskyrus suinteresuoto asmens VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į ieškinį ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, kad Statiniai galimai yra buvusio mokslinio gamybinio susivienijimo „Venta“ teritorijoje, todėl priklauso valstybei. Pirmosios instancijos teismas, ypatingosios teisenos bylose privalėdamas būti aktyvus (CPK 443 straipsnio 8 dalis), neįpareigojo proceso dalyvių teikti įrodymus, pagrindžiančius tokias aplinkybes, bei pats neišsireikalavo įrodymų, turinčių reikšmę teisingai išnagrinėti bylą, t. y. nepatikrino fakto, ar siekiamas įgyti turtas yra mokslinio gamybinio susivienijimo „Venta“ teritorijoje, tuo pačiu nenustatė ir aplinkybės, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas.

39. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sisteminiu būdu aiškinant specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačią (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-7-67/2011; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018).

40. Nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

41. Iš byloje esančių procesinių dokumentų turinio matyti, kad aplinkybę, jog ginčo turtas yra valstybės turtas, t. y. buvo mokslinio gamybinio susivienijimo „Venta“ teritorijoje, VĮ „Turto bankas“ įrodinėja tik savo paaiškinimais, tačiau nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).

42. Nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. I-1847 „Dėl Lietuvos Respublikos objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašo patvirtinimo“ Valstybinis mikroelektronikos mokslinis gamybinis susivienijimas „Venta“, įmonės adresas (duomenys neskelbtini), buvo įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino tokių duomenų, neįsitikino, ar ginčo Statiniai nebuvo privatizuoti privačių asmenų, ar liko valstybės nuosavybe, nevertino kaip formavosi ir istoriškai atsispindi šio turto teisinė padėtis inventorizavimo dokumentuose; dėl ko Statinių faktinis ir teisinis likimas nebuvo sprendžiamas laikotarpiu nuo privatizavimo iki pareiškimų dėl ginčo turto įgijimo nuosavybėn įgyjamąja senatimi pateikimo teismui.

43. Pažymėtina, kad iš byloje esančių įrodymų tikėtina, jog VĮ „Turto bankas“ 2022 m. rugsėjo 21 d. rašytinuose paaiškinimuose galimai nurodo ne tuos statinius, kuriuos siekia įgyjama senatimi įgyti apeliantė, kuri taip pat pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą teigė, kad VĮ „Turto bankas“ nurodo ne ginčo statinius, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios aplinkybės netyrė. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise jį valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Apeliantė žemės sklypą nuomojasi 1999 m. rugpjūčio 5 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, perėmusi iš UAB „Olvinta“ (pirminė nuomininkė) nuomininko teises ir pareigas. Pagal šią sutartį ir jos pakeitimus apeliantė turi teisę naudotis 2 838 kv. m ploto valstybinės žemės dalimi, esančia (duomenys neskelbtini). Iš pateikto (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės nuomos plano, matyti, kad UAB „Olvinta“, vėliau apeliantė, turi teisę naudotis žemės sklypo dalimi, kurių kraštiniai kampai pažymėti: 123c-123b-13a-13-103-102-101-101a-123c; 21-20-106-105-105a-95-104a-104-21; 105b-20b-20b-19a-18a-17a-17b-18b-19b-20c-105c-105b, kurių, kaip minėta, bendras plotas – 2 838 kv. m. Iš šio plano, matyti, kad šiose išnuomotose teritorijose yra statiniai, teritorijoje pažymėtoje taškais: 123c-123b-13a-13-103-102-101-101a-123c, yra du statiniai, ant jų parašyta „vandens“, taip pat teritorijoje pažymėtoje taškais: 21-20-106-105-105a-95-104a-104-21, yra kitas statinys, šie statiniai atitinka 2014 m. gruodžio 12 d. Statinių išdėstymo plane M1:1000 ir 2015 m. lapkričio 4 d. Statinių išdėstymo plane M1:1000, esančių adresu (duomenys neskelbtini), statinius pažymėtus r1, r2 ir r14. Tačiau VĮ „Turto bankas“ galimai nurodo 2014 m. gruodžio 12 d. Statinių išdėstymo plane M1:1000 ir 2015 m. lapkričio 4 d. Statinių išdėstymo plane M1:1000 nurodytus statinius pažymėtus r5, r6, r7 ir r8. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintos ir dėl jų nepasisakyta.

44. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, sprendžia, kad šalių ginčo nagrinėjimas nėra įmanomas apeliacinės instancijos teisme, kadangi pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėjimas reikštų prašymo nagrinėjimą beveik visa apimtimi, renkant naujus įrodymus, o tai neatitiktų apeliacijos esmės ir paskirties, be to, šalis, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl pateiktų įrodymų vertinimo (kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino), prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo visa apimtimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

45. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo byla iš esmės nėra išspręsta ir ji grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prejudicinės galios neturi ir pirmosios instancijos teismas nėra saistomas apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų: iš naujo nagrinėdamas bylą ir šalims pateikus naujų įrodymų bei jų pagrindu nustačius kitokias, nei pirmiau buvo nustatytos, reikšmingas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priima sprendimą dėl byloje pareikštų bei įsiteisėjusiu sprendimu neišspręstų reikalavimų, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei taikydamas bylai aktualias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.