- Teismas
- Tauragės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-13
- Bylos Nr.
- 2-324-635/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Daiva Jazbutienė
- Pareiškėjas
- J. K.
- Suinteresuotas asmuo
- A. K., Šilutės rajono savivaldybės administracijai, Valstybės įmonei Turto bankas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos J. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. K., Šilutės rajono savivaldybės administracijai, Valstybės įmonei Turto bankas, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja prašo nustatyti nekilnojamojo daikto, t.y. 53/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Pareiškime nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad kartu su sutuoktiniu A. K. 1981 metais apsigyveno vyro darbovietės UAB „Šilutės melioracijos" skirtame bute adresu (duomenys neskelbtini). Netrukus po to 1988 m. kovo 16 d. su sutuoktiniu išsiskyrė. Po ištuokos ji liko gyventi šiame bute. A. K. sudarius naują santuoką, jis kreipėsi į teismą dėl buto padalijimo. Tuomet teismas 1989-07-31 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-435 padalino šį butą, o 1994 m. balandžio 29 d. mano buvęs sutuoktinis pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1-1374 privatizavo 47/100 dalis šio buto, už kurį buvo sumokėjęs investiciniais čekiais. Tuo tarpu ji už šio buto dalį nebuvo įmokėjusi investicinių čekių. Kadangi minimo buto dalį ji valdo jau daugiau nei 20 metų, visuomet jį valdė kaip savą, mokėjo visus reikiamus mokesčius, remontavo jį, todėl šis valdymas atitinka visus Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau - CK) 4.70-4.71 str. numatytus reikalavimus.
Suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai, prašymas atidėti bylos nagrinėjimą negautas, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens Šilutės rajono savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, gautas prašymai bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant. (CPK 443 str. 5 d.). Atsiliepime suinteresuotas asmuo nurodo, kad prieštarauja pareiškimo tenkinimui, kadangi pareiškėjos prašoma pripažinti jos nuosavybe buto dalis priklauso valstybei.
Suinteresuoto asmens Valstybės įmonės Turto bankos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, gautas prašymai bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant. (CPK 443 str. 5 d.). Atsiliepime suinteresuotas asmuo nurodo, kad prieštarauja pareiškimo tenkinimui. Paaiškino, kad tikėtina, jog minimas butas buvo Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sferoje buvusios Šilutės valstybinės melioracijos ir eksploatacijos įmonės (nuo 1995-03-13 AB „Šilutės polderiai"), apskaitoje, kurios akcijų dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-09-13 nutarimu Nr. 850 „Dėl Šilutės valstybinės melioracijos eksploatavimo įmonės privatizavimo" nustačius jos privatizavimo laipsnį, buvo privatizuota pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, viešo akcijų pasirašymo būdu. Be to, tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje buvo nurodytos įmonės, kurių turtas privatizuojamas, o šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad valstybinių ir visuomeninių butų fondo butų privatizavimo tvarką ir sąlygas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Šio įstatymo nuostatos patvirtina, kad privatizuojant valstybinėms įmonėms priklausantį turtą - butai, kurie kad ir buvo apskaityti privatizuojamos įmonės balanse, tačiau nebuvo įtraukiami į privatizuojamos įmonės akcinį (įstatinį) kapitalą ir nebuvo privatizuojami. Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-08-16 nutarimo Nr. 335 „Dėl įmonių žinybinių butų fondo apskaitos" 1 punkto nuostata. Jei žinybinis butų fondas nebuvo perduotas į miesto (rajono) valdybos balansą iki buto privatizavimo, jį turėjo tvarkyti įmonė, organizacija, kurios balanse toks turtas buvo, tačiau faktiškai toks turtas išlikdavo valstybės nuosavybė ir galėjo būti perleistas tik Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu būdu pareiškėja negali įgyti šio buto dalies pagal įgyjamąją senatį, kadangi šis butas priklauso valstybei.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 47/100 dalys priklauso A. K., kitų dalių priklausomybė registre neįregistruota. Tikėtina, kad pareiškėja šiame bute gyvena daugiau nei 20 metų, kadangi dar 1989-07-31 teismo sprendimu šis faktas buvo preziumuotas. Iki teismo posėdžio dienos tinkamai paskelbus spaudoje apie šios civilinės bylos nagrinėjimą nebuvo užginčytas nekilnojamojo daikto, t.y. minėto buto įgijimo sąžiningumas ir valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2004. skelbta Teismų praktika Nr. 22) yra išaiškinęs, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį yra taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įgyjama senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens ( ne valdytojo ) vardu registruotus daiktus . Imperatyvus minėto straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB „Pakruojo arka" pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008) ir paaiškinamas atsižvelgiant į šia norma siekiamus tikslus. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr, 3K-3-41/2011).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 str. 3 d, nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB „Pakruojo arka" pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 str. 3 d. draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
Gyvenamųjų patalpų privatizavimą Lietuvoje reglamentavo Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymas Nr. 1-1374, įsigaliojęs 1991-06-30. Butų privatizavimo įstatymo 2 str. numatė, kad pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose. Šiuo atveju, pagal turto kilmę darytina išvada, kad ginčo butas priklausė valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui, tai yra buvo viešoji nuosavybė. Pati pareiškėja patvirtino, kad ketino butą privatizuoti, tačiau jokių aktyvių veiksmų neatliko ir praleido nustatytą terminą. Tai tik patvirtina, kad ir pareiškėja suprato, jog neprivatizuotas butas yra viešoji nuosavybė, juo labiau, kad jos buvęs sutuoktinis šia teise pasinaudojo ir privatizavo jam priklausančią buto dalį. CK 4.69 str. 3 d. nustato, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus - viešajai nuosavybei priklausančius daiktus. Aplinkybė, kad pagal Valstybės įmonės Registrų centro duomenis ginčo buto dalis ir teisė į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas ginčo butą vertinti kaip bešeimininkį, nes ginčo butas yra viešoji nuosavybė, Šilutės rajono savivaldybei arba valstybei priklausantis turtas, į kurį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos nuosavybės teisės.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjai ginčo butas buvo suteiktas tam, kad ji būtų aprūpinta gyvenamuoju būstu. Vien tik faktinis naudojimasis butu ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja atvirai valdė daiktą (butą) kaip savą kad yra sąžininga valdytoja ir įgijo butą nuosavybėn įgyjamąja senatim {Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008). Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad nuosavybės teisės į ginčo butą nebuvo ir nėra įregistruotos, tačiau byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad jį valdė valstybinis fondas, kuris turėjo daugiau teisių nei pareiškėja. Tai, kad nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre į minėtą butą nebuvo įregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog ginčo butas perėjo pareiškėjai ir ji yra sąžininga šio buto įgijėja. Valdymo institucijų nepakankamas atlikimas joms pavestų funkcijų rūpintis viešąja nuosavybe ir valstybės nuosavybės teisių neįregistravimas į ginčo buto dalį nėra pagrindas 53/100 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), nepripažinti viešąja nuosavybe ar vertinti jį kaip bešeimininkį turtą.
Esant paminėtoms aplinkybėms darytina išvada, kad nėra visų CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų, todėl pareiškėjos prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjos J. K. pareiškimą dėl nekilnojamojo daikto - 53/100 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Šilutės rajono apylinkės teismą.