- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-02
- Bylos Nr.
- 2A-446-450/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01765-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Neringa Švedienė, Laima Gerasičkinienė
- Suinteresuotas asmuo
- VĮ Turto bankas
- Pareiškėjas
- J. G.
- Kategorijos
- 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens VĮ Turto bankas apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimo, kuriuo pareiškimas patenkintas, civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotam asmeniui VĮ Turto bankui, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas J. G. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti faktą, kad jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąją patalpą – vieno kambario butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini).Pareiškimą grindė tuo, kad Elektrėnų gyvenvietės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1978 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 17, 8 punkte nurodyta patvirtinti Elektrėnų kilnojamosios mechanizuotos kolonos administracijos ir profsąjungos vietos komiteto 1978 m. kovo 15 d. nutarimu butų paskirstymą Elektrėnų KMK dirbantiesiems. J. G., išdirbusiam įmonėje nustatytą laiką, buvo paskirtas vieno kambario 12,4 kv. m. ploto butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (vėliau – (duomenys neskelbtini)). Vadovaujantis Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu, 1978 m. balandžio 7 d. pareiškėjui buvo išduotas orderis, suteikiantis teisę apsigyventi bute vietinės Tarybos, valstybinės, kooperatinės, visuomeninės organizacijos name, adresu (duomenys neskelbtini). Nuo to momento turtą pareiškėjas naudojo kaip savo nuosavybę, o nuo 1978 m. gegužės 5 d. šiuo adresu deklaravo savo gyvenamąją vietą, pasirašė pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartis. Turtą prižiūrėjo, remontavo, mokėjo mokesčius, bute nepertraukiamai gyvena nuo 1978 m. iki šiol. Pareiškėjas neturėjo pareigos buto išpirkti pagal Butų privatizavimo įstatymą, kadangi nekilnojamasis turtas buvo atiduotas jam nuosavybėn išdirbus įmonėje tam tikrą laiką.Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime prašė pareiškimo netenkinti ir nurodė, kad CK 4.69 str. 3 d. nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Ginčo butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), laikytinas valstybės nuosavybe. Pagal ginčo santykių susiformavimo metu galiojusių teisės aktų normas pareiškėjui suteiktas naudotis butas priklausė visuomeniniam ar valstybiniam butų fondui ir buvo valstybės nuosavybė. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 95 str., galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė, o CK 97-98 str. numatė, kad valstybė yra vienintelė viso valstybinio turto savininkė. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo, kad bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-67/201l).
Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir tikslu įregistruoti daiktą ir daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą nustatė faktą, kad pareiškėjas J. G. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini).Teismas nustatė, kad iš 2016 m. gegužės 13 d. nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad patalpos – buto, esančios adresu (duomenys neskelbtini), nėra registruotos nuosavybės teisės. Elektrėnų savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 6 d. rašte Nr. 03.2-10-648 pažymėta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra Elektrėnų savivaldybės nuosavybė ir pretenzijų savivaldybė į šį turtą neturi. Pareiškėjas J. G. nuo 1978 m. gegužės 5 d. deklaravo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), taip pat 1994 m. lapkričio 21 d. sudarė pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartis, 2010 m. balandžio 22 d. šalto vandens tiekimo ir nuotėkų šalinimo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. RUNG-2-16, šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo bei pastato sistemos priežiūros sutartį Nr. RUNG-2-16, moka už komunalines paslaugas. Teismas darė išvadą, kad J. G. nėra daikto savininkas, daiktas nėra savivaldybės nuosavybė, asmuo daiktą sąžiningai įgijo ir nepertraukiamai, atvirai ir teisėtai ir kaip savą valdo nuo 1978 m. Nors suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad butas priklauso valstybei, todėl negali būti įgyjamas įgyjamosios senaties pagrindu, pažymėjęs, kad iš Nekilnojamojo turto išrašo matyti, kad namas pastatytas 1967 m., o pagal tuo metu galiojusį CK buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė, CK 97-98 str. numatė, kad valstybė yra vienintelė viso valstybinio turto savininkė, tačiau teismas šį argumentą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Priešingai, iš byloje esančio Elektrėnų savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 6 d. rašto matyti, kad ginčo butas nėra Elektrėnų savivaldybės nuosavybė ir savivaldybė pretenzijų į šį turtą neturi ir ateityje nereikš. Kaip matyti iš byloje esančio Vilniaus apskrities archyvo 2016 m. gegužės 11 d. pateiktos dokumento kopijos, Elektrėnų gyvenvietės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1978 m. kovo 23 d. sprendimu buvo patvirtintas Elektrėnų Kilnojamos mechanizuotos kolonos administracijos ir profsąjungos vietos komiteto 1978 m. kovo 15 d. nutarimu butų paskirstymas Elektrėnų KMK dirbantiesiems, t. y. G. J., A., suteikiant šiam asmeniui vieno kambario 12,40 kv. m. gyvenamojo ploto butą (duomenys neskelbtini), šeima du asmenys. Tuo pagrindu buvo išduotas buto orderis. Teismo manymu, šie dokumentai įrodo, kad pareiškėjas sąžiningai įgijo butą, kuris jam buvo paskirtas tuo metu galiojančių įstatyminių normų tvarka, jame gyvena nuo jo gavimo momento, juo naudojosi ir naudojasi kaip savo, mokėjo ir moka mokesčius, todėl turi teisę pagal įgyjamąją senatį nusistatyti nuosavybės teises į jį, nes byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių tą aplinkybę, jog minėtas butas priklausė ar priklauso Lietuvos Respublikos valstybei, kad šis nekilnojamasis turtas – butas, turėtų būti parduotas pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka. Tai, kad šis butas nėra registruotas niekieno vardu, dar nepatvirtina valstybės nuosavybės teisių į jį, ir tuo labiau neįpareigoja pareiškėjo kreiptis į institucijas, atstovaujančias valstybę dėl šio objekto įsigijimo nuosavybėn.Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 1964 m. Civilinio kodekso redakcija, galiojusi nuo 1966 m. iki 1980 m. vasario 1 d., numatė, kad nuosavybė skirstoma į socialistinę ir asmeninę. Socialistinė nuosavybė yra: valstybinė (bendraliaudinė) nuosavybė; kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė; visuomeninių organizacijų nuosavybė (95 str.). Kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo sutinkamai su savo įstatais (nuostatais) (102 str.). Profsąjunginės ir kitokios visuomeninės organizacijos valdo joms nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo sutinkamai su savo įstatais (nuostatais) (106 str.) LAT yra išaiškinęs, kad, pavyzdžiui, kolūkiai buvo nuosavybės teisės subjektai, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe. Taigi kolūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe. LAT atmetė kaip nepagrįstus argumentus, jog kolūkiui priklausantys gyvenamieji namai esą buvo valstybės nuosavybės objektas, kad kolūkio turtas, kaip toks, savaime yra valstybės turtas (LAT civ. b. Nr. 3K-3-554/2010). Šiuo atveju iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui butas buvo skirtas Elektrėnų Kilnojamosios mechanizuotos kolonos administracijos ir profsąjungos vietos komiteto 1978 m. kovo 15 d. nutarimu kaip asmeniui, dirbančiam Elektrėnų KMK. Pagal 1964 m. CK nuostatas, organizacijos galėjo disponuoti savo turtu pagal įstatus.Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, darė išvadą, jog pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir tenkintinas, nustatant faktą, kad pareiškėjas pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (CK 4.68 str. 1 d., 4.70 str. 1 d., 4.71 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo J. G. pareiškimą atmesti. Ginčo butas yra valstybės nuosavybė, kuri negali būti įgyjama pareiškėjo įgyjamosios senaties pagrindu. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad gyvenamąjį namą, kuriame yra butas, pastatė įmonė Elektrėnų KMK savo lėšomis, kad gyvenamasis namas ir jame esantis butas priklausė įmonei Elektrėnų KMK nuosavybės teise. Teismas, kilus abejonių dėl ginčo buto priklausymo, nesiaiškino turto kilmės, iš kokių finansavimo šaltinių jis sukurtas, ar nebuvo valstybės nuosavybė. 1978 m. balandžio 7 d. Elektrėnų darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto orderiu pareiškėjui buvo leista apsigyventi ginčo bute, tačiau šis orderis nepatvirtina, kad butas priklauso pareiškėjui nuosavybės teise. Pagal ginčo santykių susiformavimo metu galiojusių teisės aktų normas pareiškėjui suteiktas naudotis butas priklausė visuomeniniam ar valstybiniam butų fondui ir buvo valstybės nuosavybė.Ginčo butas galėjo būti privatizuotas tik Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, o jo neprivatizavus liko valstybės nuosavybe. Turto bankas su atsiliepimu pateikė į bylą kito buto, esančio tame pačiame name, (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame matyti, kad jis buvo įsigytas pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau teismas netyrė ir nepasisakė dėl šio įrodymo. Argumentą, kad ginčo butas galėjo būti įgytas pareiškėjo tik remiantis Butų privatizavimo įstatymu, patvirtinta ir teismų praktika, pvz. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gegužės 5 d. nutartyje išaiškino, kad bendrabutis, pastatytas 1972 m., negalėjo būti privačios nuosavybės objektu ir buvo valstybės nuosavybė, kad valstybės įmonės suteiktas pareiškėjai butas priklausė visuomeniniam butų fondui ir buvo valstybės nuosavybė, rėmėsi aukščiau paminėtomis Butų kodekso, Butų privatizavimo įstatymo, 1964 m. CK nuostatomis. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad kolūkiai, kaip tokie, buvo nuosavybės teisės subjektai, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe, kad kolūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe, kad civ. byloje Nr. 3K-3-554/2010 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė kaip nepagrįstus argumentus, jog kolūkiui priklausantys gyvenamieji namai esą buvo valstybės nuosavybės objektas, kad kolūkio turtas, kaip toks, savaime yra valstybės turtas. Tačiau šie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai nėra susiję ir nepagrindžia, kad ginčo butas priklausė įmonei Elektrėnų KMK nuosavybės teise ir buvo perduotas pareiškėjo nuosavybėn.Atsiliepimu į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, pareiškėjas J. G. su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas. Ginčo butas nebuvo perduotas į žinybinį butų fondą valstybės nuosavybėn, o priešingai, įmonė kaip organizacija valdžiusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, penkerius metus jį nuomavusi darbuotojui J. G., vėliau šį butą perdavė pareiškėjo nuosavybėn. Ginčo butas yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir jam suteiktas unikalus numeris, tačiau nuosavybės teisės į jį neįregistruotos. Įmonė „Elektrėnų KMK“ (įmonė nebeegzistuoja daugiau nei dvidešimt metų) savo lėšomis buvo pastačiusi gyvenamąjį namą ir pareiškėjui suteikė teisę butu naudotis kaip savo nuosavybe išdirbus įmonėje sutartą laiką, todėl pareiškėjas neturėjo pareigos šio turto išsipirkti iš valstybės pagal butų privatizavimo įstatymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).Bylos duomenimis nustatyta, kad į butą, esantį (duomenys neskelbtini), nėra registruotos nuosavybės teisės. Elektrėnų savivaldybės administracija 2016 m. gegužės 6 d. rašte Nr. 03.2-10-648 nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra Elektrėnų savivaldybės nuosavybė ir pretenzijų savivaldybė į šį turtą neturi. Pareiškėjas J. G. nuo 1978 m. gegužės 5 d. deklaravo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), taip pat 1994 m. lapkričio 21 d. sudarė pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartis, 2010 m. balandžio 22 d. šalto vandens tiekimo ir nuotėkų šalinimo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. RUNG-2-16, šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo bei pastato sistemos priežiūros sutartį Nr. RUNG-2-16.Pareiškėjas prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo faktą pagal įgyjamąją senatį į aukščiau nurodytą turtą, kadangi šį turtą teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdo kaip savo, prižiūri, remontuoja daugiau nei 10 metų. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą tenkino ir nustatė faktą, kad pareiškėjas J. G. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl antrosios sąlygos buvimo: apeliantė teigia, kad butas, į kurį pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teisę, nuo pat pastatymo iki šio momento išsaugojo valstybinės nuosavybės statusą, todėl jis negali būti įgytas įgyjamąja senatimi.CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šiais dviem atvejais CK nustato imperatyvų draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, bylos Nr. 3K-7-67/2011).Nagrinėjamos bylos duomenimis, gyvenamasis namas, kuriame yra ginčo butas, pastatytas 1967 m. kaip valstybės nuosavybė (daugiabutis negalėjo būti privačios nuosavybės objektu). Pagal pareiškėjo ir Elektrėnų kilnojamosios mechanizuotos kolonos, suteikusios jam butą, teisinių santykių susiformavimo metu galiojusių teisės aktų normas, tiek daugiabutis, kuriame yra pareiškėjui, kaip darbuotojui, suteiktas butas, tiek ginčo butas priklausė visuomeniniam butų fondui ir buvo valstybės nuosavybė. Pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose valstybei (valstybinis butų fondas), taip pat gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams - kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams-kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Taigi, valstybė, 1978 metais atstovaujama Elektrėnų kilnojamosios mechanizuotos kolonos, savo darbuotojams suteikė galimybę turėti savo būstą ir juo naudotis bei valdyti. Be to, valstybė, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymu, vėliau priimtais įstatymais, suteikė teisę asmenims, gyvenusiems name, esančiame (duomenys neskelbtini), patalpas privatizuoti. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis Nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matyti, kad tame pačiame name esantis butas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įgytas pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau šiuo atveju pareiškėjas savo teisės neįgyvendino.Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad atkūrus Lietuvos Respublik?s Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011).Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nurodytu adresu esantis turtas – ginčo butas nebuvo privati Elektrėnų kilnojamosios mechanizuotos kolonos nuosavybė, o yra valstybės nuosavybė. Šiuo metu susidarė situacija, kai valstybės turtas – ginčo butas, kuriuo disponavo Elektrėnų kilnojamoji mechanizuota kolona, nebuvo privatizuotas, tačiau ir nebuvo perleistas/įtrauktas/apskaitytas Elektrėnų rajono savivaldybės buhalterinėje apskaitoje (CPK 12, 178 197 straipsniai). Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai, šiuo atveju name esantis butas, buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Minėtas teisinis reguliavimas leidžia konstatuoti, kad nepaisant to, kad pareiškėjas butą valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei 10 metų, tačiau imperatyvus draudimas (valstybei priklausančio daikto) eliminuoja galimybę nuosavybės teise įgyti butą įgyjamąja senatimi (CK.4.68 – 4.71 straipsniai).Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011. Teismų praktika. 2011, 35). Ta aplinkybė, kad nuosavybės teisės į ginčo butą Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos, neturi teisinės reikšmės, kadangi šis turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, o nuosavybės teisė valstybei nėra nuginčyta ar kitokiu būdu panaikinta ar pasibaigusi. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties taikymą, rėmėsi neaktualia nagrinėjamam ginčui kasacinio teismo praktika, todėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškimas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Pareiškėjui J. G. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, valstybei apmokant 100 procentų jos išlaidų. Iš teismui pateiktos 2017 m. sausio 11 d. pažymos Nr. (2.16) NTP-7-398 matyti, kad už antrinės teisinės pagalbos teikimą apeliacinės instancijos teisme pareiškėjui valstybės išlaidos sudaro 72,38 Eur.Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą bei vadovaujantis CPK 443 str. 6 d., kurioje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, 72,38 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei neatlygintinos (CPK 96 str. 2 d., 99 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, 99 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendė:
Panaikinti 2016 m. liepos 13 d. Trakų rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo J. G. pareiškimą atmesti.
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.