Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-160-772/2016 pagal pareiškėjos R. Č. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo į gyvenamąją patalpą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje: VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filialas, Daugiabučio namo Vytauto g. 261 savininkų bendrija, Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir VĮ „Turto bankas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja R. Č. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo faktą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį nuo (duomenys neskelbtini) priklauso pareiškėjai. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini)pareiškėjai R. Č. ir jos kolegei bendradarbei J. P., kaip VĮ ,,Šiaulių televizorių gamyklos“ darbuotojoms, buvo suteikta teisė gyventi kambaryje (bute), kambarių tipo bendrabutyje. Pareiškėja bute gyvena iki šiol, o buvusi bendradarbė J. P. jau seniai išsikėlė gyventi kitur. Prasidėjus valstybės turto privatizacijai pareiškėjai ir jos buvusiai bendradarbei J. P. pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo leista privatizuoti nuomojamą kambarį (butą), tačiau privatizavimo procedūra nebuvo baigta, kadangi pareiškėja ir kita nuomininkė nesusitarė, kieno vardu bus privatizuojamas nuomojamas kambarys (butas). Viešame registre daiktinės teisės į butą neįregistruotos. Pareiškėjos nuomone, yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytos sąlygos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui. Suinteresuoti asmenys VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filialas ir VĮ „Turto bankas“ su pareiškėjos R. Č. pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad visą pareiškėjos buto valdymo laikotarpį gyvenamoji patalpa išliko valstybės nuosavybe, o toks turtas negali būti įgyjamas taikant įgyjamosios senaties institutą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė. Teismas, atlikęs ginčo nekilnojamųjų daiktų nuosavybės rūšies transformavimosi iš viešosios į privačią teisinio reguliavimo analizę, įvertinęs byloje esančius duomenis, pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų paaiškinimus, konstatavo, kad namas, kuriame yra ginčo butas, buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo iki šio momento butas išsaugojo valstybės nuosavybės statusą, todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui nustatyti. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčo buto privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta tik dėl pačios pareiškėjos R. Č. neveikimo.Teismas nelaikė ginčo buto ir suinteresuoto asmens Daugiabučio namo Vytauto g. 261 savininkų bendrijos nuosavybe, kadangi nenustatė byloje įrodymų, pagrindžiančių tokias aplinkybes.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Pareiškėja R. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį turtą pagal įgyjamąją senatį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Byloje yra nustatytos visos sąlygos suteikiančios teisę pareiškėjai R. Č. įgyti ginčo butą pagal įgyjamąją senatį. Tai, kad ginčo butas buvo pastatytas tarybiniais laikais, nereiškia, kad jis priklauso valstybei, nes Šiaulių televizorių gamykla „Tauras“ buvo privatizuota viešo akcijų pasirašymo būdu ir 1993-08-10 tuo pagrindu įregistruota AB „Šiaulių tauras“.Po AB „Šiaulių tauras“ likvidavimo informacijos apie nekilnojamojo turto perdavimą valstybei ar savivaldybei byloje nėra, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad gyvenamasis namas esantis, (duomenys neskelbtini), buvo perduotas (grąžintas) valstybei ar savivaldybei, o ne perėjo AB „Šiaulių tauras“ akcininkų nuosavybėn.Neginčijamų įrodymų, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo pat pastatymo iki šio momento išsaugojo valstybinės nuosavybės statusą, byloje nėra.Atsiliepimu į pareiškėjos R. Č. apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filialas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Apeliantė jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginio, jog gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), perėjo/galėjo pereiti AB „Šiaulių tauras“ akcininkų nuosavybėn.Apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių priežastis, dėl kokių aplinkybių nebuvo užbaigta ginčo buto privatizavimo procedūra. Atsiliepimu į pareiškėjos R. Č. apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Po privatizavimo įregistruotos AB „Šiaulių tauras“ akcininkų nuosavybėn ginčo butas pereiti negalėjo, kadangi jis priklausė visuomeniniam butų fondui ir negalėjo įeiti į privatizuojamos gamyklos įstatinį kapitalą bei būti privatizuotas kartu su ja Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, butas galėjo būti privatizuotas tik butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi butas buvo ir, jo neprivatizavus Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, liko valstybės nuosavybė, tai jis negali būti įgyjamas apeliantės asmeninėn nuosavybėn įgyjamosios senaties pagrindu.Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, tačiau apeliantė nenurodė, kada ir kokiu pagrindu ji pradėjo valdyti butą kaip savo, kokiu būdu jai suteikto buto nuomos teisiniai santykiai transformavosi į teisėtą valdymą.Nors apeliantė gyveno ir prižiūrėjo butą, mokėjo už jį mokesčius, tačiau nuomojamo buto faktinis tvarkymas ir priežiūra nesukelia apeliantei teisinių pasekmių, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.68 straipsnyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo į gyvenamąją patalpą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.Byloje nustatyta, kad nuo 1988 m. VĮ „Šiaulių televizorių gamykla“ darbuotojai pareiškėjai R. Č. buvo suteiktas gyventi kambarys (butas) bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini). VĮ „Šiaulių televizorių gamykla“ buvo privatizuota ir 1993 m. rugpjūčio 10 d. įregistruota kaip AB „Šiaulių tauras“. Šiaulių apygardos teismas 1995 m. balandžio 12 d. nutartimi AB „Šiaulių tauras“ iškėlė bankroto bylą. Šiaulių apygardos teismo 1997 m. sausio 23 d. nutartimi buvo patvirtintas AB „Šiaulių tauras“ reorganizavimo planas laikotarpiui nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. Šiaulių apygardos teismas 2004 m. spalio 21 d. nutraukė AB „Šiaulių tauras“ reorganizavimo procedūrą, pripažino AB „Šiaulių tauras“ bankrutavusia ir nusprendė ją likviduoti dėl bankroto. Šiaulių apygardos teismas 2006 m. vasario 22 d. nutartimi išregistravo likviduotą dėl bankroto įmonę AB „Šiaulių tauras“ iš Juridinių asmenų registro. VĮ „Registrų centras“ nėra duomenų apie nuosavybės teisės įregistravimą į nurodytą nekilnojamąjį turtą, į kurį nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį prašo pripažinti pareiškėja R. Č..Kasacinis teismas ne vienoje byloje yra pasisakęs dėl Civilinio kodekso nuostatų, reglamentuojančių vieną iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų – įgyjamąją senatį – aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011, apibendrindama ankstesnę kasacinio teismo praktiką, nurodė tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl antrosios sąlygos buvimo: apeliantė teigia, kad neginčijamų įrodymų, jog butas, į kurį pareiškėja siekia įgyti nuosavybės teisę, nuo pat pastatymo iki šio momento išsaugojo valstybinės nuosavybės statusą, byloje nėra, o tai, kad butas buvo pastatytas tarybiniais laikais, nereiškia, jog jis priklauso valstybei, nes Šiaulių televizorių gamykla „Tauras“ buvo privatizuota viešo akcijų pasirašymo būdu ir 1993 m. rugpjūčio 10 d. tuo pagrindu įregistruota AB „Šiaulių tauras“, po kurios likvidavimo informacijos apie nekilnojamojo turto perdavimą valstybei ar savivaldybei byloje taip pat nėra. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su viešuoju interesu. Kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, kai kyla ginčas dėl to, ar tas turtas priklauso valstybės nuosavybei, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas; jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).Nagrinėjamos bylos duomenimis, bendrabutis, kuriame yra ginčo butas, (duomenys neskelbtini), pastatytas 1972 m. kaip valstybės nuosavybė (bendrabutis negalėjo būti privačios nuosavybės objektu). Pagal pareiškėjos R. Č. ir VĮ „Šiaulių televizorių gamykla“, suteikusios jai butą, teisinių santykių susiformavimo metu galiojusių teisės aktų normas, tiek bendrabutis, kuriame yra pareiškėjai suteiktas butas, tiek ginčo butas priklausė visuomeniniam butų fondui ir buvo valstybės nuosavybė. Pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso (aktuali akto redakcija galiojusi nuo 1986 m. liepos 11 d. iki 1989 m. gegužės 11 d.) 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams-kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams-kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Byloje nėra pateikta tiesioginių rašytinių įrodymų, kad bendrabutis, ar jame esantis ginčo butas, būtų buvę perduoti AB „Šiaulių tauras“ kaip privatizavimo objektas ar kitaip pagal įstatymus perleisti privačion nuosavybėn. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 2 straipsniu, kambariai bendrabučiuose, esantys valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosiuose namuose, buvo pirkimo – pardavimo objektu. Pagal šį įstatymą (4 str.) buvo numatyta, kad savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu Nr. 335 buvo nustatyta, kad valstybinio turto pirminio privatizavimo programose ir informaciniuose biuleteniuose į įmonių įstatinį kapitalą neįtraukiamas žinybinį butų fondą sudarantis valstybinis kapitalas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 410 (su vėlesniais pakeitimais) buvo numatyta, kad valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos gali perduoti, o miestų, rajonų valdybos privalo priimti į savo balansą neprivatizuotus bendrabučius. Kadangi ginčo butas, kaip minėta, priklausė visuomeniniam butų fondui, jis negalėjo įeiti į privatizuojamos gamyklos įstatinį kapitalą bei būti privatizuotas kartu su ja Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Remiantis galiojusiu teisiniu reglamentavimu, butas, į kurį siekia įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teises pareiškėja, laikytinas valstybės nuosavybe. CK 4.69 straipsnio 3 dalis numato, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Tai, kad pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis teisės į šį butą neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007).Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos naudojimasis butu kildintinas iš nuomos teisinių santykių, ir nuosavybės teisė nepriklausomai nuo naudojimosi trukmės šiuo pagrindu į valstybei (savivaldybei) priklausančią gyvenamąją patalpą įgyjamąja senatimi negali atsirasti. Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 str. 1, 3 dalys), užkerta kelią įgyti tokius daiktus nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011).Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo butas neprivatizuotas Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, nors kaip patvirtino pati pareiškėja, jai buvo leista privatizuoti butą, tačiau privatizavimo procedūra nepradėta, pareiškėjai neįgyvendinus teisės privatizuoti butą. Apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė, jog ginčo turtas nėra valstybės, t. y. byloje nenustatytos visos CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, būtinos, kad būtų galima nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.