Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kasparlita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kasparlita“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Elme Messer LIT“, uždaroji akcinė bendrovė „Arginta Group“, G. D., V. D., uždaroji akcinė bendrovė „Literna“, uždaroji akcinė bendrovė „Emilė“, uždaroji akcinė bendrovė „OSKV“, uždaroji akcinė bendrovė „Ateities NT“, uždaroji akcinė bendrovė „Skrema“, uždaroji akcinė bendrovė „Vitapolis“, uždaroji akcinė bendrovė „Armila“, uždaroji akcinė bendrovė „Erdana Baltic“, uždaroji akcinė bendrovė „Ateities technologijų biuras“, Valstybės įmonė „Turto bankas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2023 m. lapkričio 24 d. nutartimi Nr. e2KT-106-658/2023 byla perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

22. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

23. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos prašymas nustatyti, kad pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pareiškime nurodytus statinius, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

24. Nustatyta, kad 8,3534 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, šį žemės sklypą patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

25. Vilniaus miesto valdybos 1995 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1351V „Dėl žemės sklypo dydžio ir ribų nustatymo“ su priedais, patikslintas Vilniaus miesto valdybos 1995 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 1778V „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) ribų ir dydžio nustatymo“ buvo nustatytas 91 342 kv. m dydžio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plotas gamybinių pastatų kompleksui. 1998 m. kovo mėn. tarp 13 juridinių asmenų buvo nustatyta žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarka pagal inventorizacijos apmatavimus, kuri buvo papildyta 1998 m. lapkričio 12 d. susitarimu, juo AB „Vilniaus Venta“ sąskaita perskirstyti gamybinės teritorijos plotai, t. y. UAB „Olserpa“ papildomai skirta 2 304 kv. m, UAB „Olvinta“ skirta 1 593 kv. m, o AB „Vilniaus Venta“ liko 55 757 kv. m. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai 1999 m. vasario 9 d. sutartimi Nr. 89 N01/99-20379 akcinei bendrovei „Vilniaus Venta“ buvo išnuomota 55 757 kv. m ploto žemės sklypo dalis. Nuomos sutartis nutraukta Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 408-01, nes AB „Vilniaus Venta“ likviduota.

26. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 2323-01 nuspręsta išnuomoti ne aukciono tvarka 99 metams UAB „Olvinta“ 1 593 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), kurio ribos nuomojamo žemės sklypo plane M1-500, pažymėtos skaičiais (duomenys neskelbtini). UAB „Olvinta“ ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko, 1999 m. rugpjūčio 5 d. sudarė valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 522 N01/99-21447, pagal kurią pareiškėja 99 metų laikotarpiui išsinuomojo 1 593 kv. m žemės sklypo dalį, esančią žemės sklype (duomenys neskelbtini) (šios sutarties 1 ir 2 punktai).

27. Likviduojama AB „Vilniaus Venta“ ir UAB „Olvinta“ 2001 m. vasario 20 d. sudarė sutartį, pagal kurią UAB „Olvinta“ gamybiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), plane pažymėtame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo rūsio patalpas, pažymėtas indeksais: (duomenys neskelbtini), 500/1000 dalis (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte 333/1000 dalis patalpos Nr. (duomenys neskelbtini), ir 500/1000 dalis patalpos Nr. (duomenys neskelbtini); antrame aukšte 334/1000 dalis patalpos Nr. (duomenys neskelbtini), ir ketvirtame aukšte 500/1000 dalis patalpos Nr. (duomenys neskelbtini). Visas įsigytas turtas sudaro 36,42 kv. m. Sutarties 5 punkte nurodyta, kad objektas parduodamas su visais egzistuojančiais elektros, ryšio kabeliais, vandens vamzdynais. UAB „Olvinta“ ir Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. rugsėjo 18 d. sudarė susitarimą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties papildymo, kuriuo patikslinta 1999 m. rugpjūčio 5 d. sutartis, t. y. padidintas nuomojamas plotas iki 2 830 kv. m.

28. UAB „Olvinta“ ir UAB „Kasparlita“ 2004 m. gruodžio 31 d. sudarė nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pareiškėja įgijo patalpas gamybiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), plane pažymėtame (duomenys neskelbtini), kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini) (patalpos nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (patalpos nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (sveikatingumo komplekso patalpos nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (gamybos patalpos (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (gamybos patalpos nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)), esančias adresu (duomenys neskelbtini).

29. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, 2006 m. lapkričio 3 d. sudarė susitarimą dėl 1999 m. rugpjūčio 5 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. 522 N01/99 21447, pakeistos 2001 m. rugsėjo 18 d. susitarimu Nr. K01/2001-24775, dalinio pakeitimo, kuria pakeista sutarties preambulė, vietoje UAB „Olvinta“ įrašyta UAB „Kasparlita“. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-10218-01 pripažinta, kad UAB „Olvinta“ turėtos teisės ir pareigos pagal 1999 m. rugpjūčio 5 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 522 N01/99 21447, pakeista 2001 m. rugsėjo 18 d. susitarimu Nr. K01/2001-24775, pereina UAB „Kasparlita“. Nekilnojamojo turto registro duomenimis pareiškėjai išnuomotos sklypo (duomenys neskelbtini), 0,0378 ha ir 0,2838 ha dalys (ši dalis Žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane pažymėta (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)).

30. Iš kitų statinių ir jų dalių kadastro duomenų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), lentelės byloje Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, kad 1999 m. balandžio 21 d. žemės sklype be kitų yra užfiksuoti ir ginčo statiniai: požeminis rezervuaras (duomenys neskelbtini), statybos metai – 1970, medžiaga – g/betonas, plotas – 107,14, aukštis – 6,60, tūris – 600, prie jo 1988 metais pristatyta estakada; požeminis rezervuaras (duomenys neskelbtini), statybos metai – 1970, medžiaga – g/betonas, plotas – 107,14, aukštis – 6,60, tūris – 600; požeminis rezervuaras (duomenys neskelbtini), statybos metai – 1988, medžiaga – g/betonas, ilgis – 5,90, plotis – 9,80, plotas – 57,82, aukštis – 3,30, tūris – 191. Būtent šiuos pastatus apeliantė siekia įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu ir teigia, kad statiniai yra žemės sklypo dalyje, kuria ji naudojasi valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu, pažymėti 2014 m. gruodžio 12 d. Statinių išdėstymo plane M1:1000 ir 2015 m. lapkričio 4 d. Statinių išdėstymo plane M1:1000.

31. Įgyjamosios senaties (lot. usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016). Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).

32. Taigi, bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023).

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 22 punktas). Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

34. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos siekiami įgyti statiniai priklauso valstybei. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutinka.

35. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. I-1847 „Dėl Lietuvos Respublikos objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašo patvirtinimo“ Valstybinis mikroelektronikos mokslinis gamybinis susivienijimas „Venta“, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą.

36. Kaip minėta, Kitų statinių ir jų dalių kadastro duomenų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), lentelėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad požeminiai rezervuarai (duomenys neskelbtini), kuriuos pageidauja įsigyti pareiškėja, pastatyti 1970 m. ir 1988 m., pareiškėjos vadovės paaiškinimų pagrindu antstolės surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad objektai yra po automobilių stovėjimo aikštelės asfalto danga, jie pažymėti 2014 m. gruodžio 12 d. Statinių išdėstymo plane M1:1000 ir 2015 m. lapkričio 4 d. Statinių išdėstymo plane M1:1000.

37. Lietuvos centiniame valstybės archyve nerasta duomenų apie požeminių rezervuarų statybą ir finansavimą, nerasta dokumentų, įrodančių, kad jų vieta patenka į Valstybinio mikroelektronikos mokslinio gamybinio susivienijimo „Venta“ teritoriją, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad objektai buvo įtraukti į susivienijimo „Venta“ turto sudėtį ar įstatymų nustatyta tvarka perduoti privačion nuosavybėn. Vilniaus regioninio valstybės archyvo atsakyme nurodyta, kad duomenų apie požeminių rezervuarų (duomenys neskelbtini) statybą, buvimo vietą ir priklausomybę Valstybiniam mikroelektronikos moksliniam gamybiniam susivienijimui „Venta“ 1963–1994 m. dokumentuose, Valstybinio projektavimo instituto „Lietuvos statybos projektas“ (Pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filialo) 1959–1994 m. dokumentuose, Vilniaus miesto valdybos Privatizavimo tarnybos 1994 m. dokumentuose, Vilniaus miesto privatizavimo komisijos 1994 m. dokumentuose nerasta. Byloje dalyvaujančių institucijų archyvuose šių duomenų taip pat nerasta. Taigi, byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie ginčo objektų kilmę, pastatymo tikslą (pradinę paskirtį), tam panaudotus finansavimo šaltinius ir pan.

38. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad susivienijimas „Venta“ žemės sklype (duomenys neskelbtini), iki 1991 metų vykdė veiklą, o atsižvelgus į požeminių rezervuarų statybos metus – 1970 ir 1988 m., pagrįsta išvada, kad joks kitas privatus fizinis ar juridinis asmuo nurodytoje teritorijoje negalėjo įrengti požeminių rezervuarų, ypač įvertinus jų dydį, t. y. iš aukščiau nurodytų jų parametrų galima spręsti, kad tai yra pakankamai sudėtingos konstrukcijos dideli statiniai, kuriems statyti buvo reikalinga speciali technika (pavyzdžiui, žemei kasti) bei specialios žinios. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina, jog rezervuarai buvo sukurti kaip viešosios nuosavybės objektai ir yra valstybės nuosavybė, nes jokių, bent tikėtinų duomenų apie jų perleidimą privačion nuosavybėn, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apžvalgoje „Teisės aktų, reglamentavusių teritorijų planavimo, statybos ir valstybinės statybos kontrolės tvarką Lietuvoje 1947–1992 metais, sąrašas“ nurodyta, kad sovietmečiu Lietuvoje dominavo valstybinė ir kooperatinė statyba ir tokia pat nuosavybės teisė į statinius. Privati statyba ir privačios nuosavybės teisė į statinius buvo leidžiama tik asmeninėse namų valdose.

39. Nors apeliantė argumentuoja, kad požeminius rezervuarus (duomenys neskelbtini) iš likviduojamos AB ,,Vilniaus Venta“ perėmė UAB ,,Olvinta“, o vėliau iš UAB ,,Olvinta“ juos perėmė pareiškėja, iš aukščiau nurodytų pirkimo–pardavimo sutarčių turinio tokios išvados daryti nėra pagrindo. Kaip minėta, UAB ,,Olvinta“ iš likviduojamos AB ,,Vilniaus Venta“ įsigijo dalį rūsio patalpų bei dalį patalpų pirmame, antrame ir ketvirtame aukšte, iš viso 36,42 kv. m. Sutarties 5 punkte nurodyta, kad objektas parduodamas su visais egzistuojančiais elektros, ryšio kabeliais, vandens vamzdynais, tačiau jokie požeminiai rezervuarai neminimi. UAB „Kasparlita“ iš UAB ,,Olvinta“ taip pat nusipirko sutartyje nurodytas konkrečias patalpas, jokių duomenų apie požeminius rezervuarus sutartyse nėra. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jokie požeminiai rezervuarai nėra nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. I-1847 „Dėl Lietuvos Respublikos objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašo patvirtinimo“ Valstybinis mikroelektronikos mokslinis gamybinis susivienijimas „Venta“ buvo įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą. Pažymėtina ir tai, kad nors apeliantė argumentuoja, jog nėra jokių įrodymų, kad statiniai nuosavybės teise priklauso valstybei, nes nėra jokių duomenų, kad jie priklausė gamybiniam susivienijimui „Venta“, tačiau, teigdama, kad požeminius rezervuarus iš likviduojamos AB ,,Vilniaus Venta“ įsigijo UAB ,,Olvinta“, apeliantė nepaaiškina, kokiu teisiniu pagrindu nuosavybę į požeminius rezervuarus (duomenys neskelbtini) ir kada galėjo įgyti AB ,,Vilniaus Venta“. Taigi, byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, leidžiančių bent tikėtinai spręsti, kad požeminius rezervuarus būtų įgijusi AB ,,Vilniaus Venta“, UAB ,,Olvinta“ ar kiti privatūs asmenys, t. y. kad pareiškėjos siekiami įgyti statiniai kažkada būtų perleisti privačion nuosavybėn.

40. Aplinkybė, kad valstybės nuosavybės teisė į statinius nėra įregistruota ir kad VĮ Turto bankas nurodė ginčo sklype patikėjimo teise nevaldantis jokių objektų, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamoje byloje. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė tik į tuos daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso nuosavybės teise. Tai reiškia, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso ne tik nuosavybės teise, bet ir kitu teisiniu pagrindu, kuris yra pakankamas pripažinti, kad valstybė arba savivaldybė turi daugiausia teisių į daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021). Be to, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnio nuostatas, Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Turto registracija viešajame registre atlieka visų pirma teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Taip pat kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog valstybės nuosavybės teisės neįregistravimas registre nėra pagrindas vertinti, kad toks turtas nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-535/2008). Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos ne tik valstybės nuosavybės teisės į ginčo statinius (požeminius) rezervuarus, bet ir patys statiniai kaip nekilnojamieji daiktai. Taigi, logiškas, teisingas ir visiškai pagrįstas VĮ Turto banko teiginys, kad jokio nekilnojamojo turto, esančio ginčo sklype, jis patikėjimo teise nevaldo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog įstatyme įtvirtintas draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Taip pat kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, bylos Nr. 3K-7-67/2011).

41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad teigdama, jog požeminius rezervuarus sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdo jau ilgiau kaip 10 metų, pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog ginčo rezervuarus ji valdė kaip savus, o valstybė buvo perleidusi nuosavybės teisę kitiems asmenims ir tokiu būdu praradusi nuosavybę. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja nepaaiškino, kaip ir kokiam tikslui naudoja ir eksploatuoja požeminius rezervuarus, kurie, jos pačios teigimu, yra po asfalto danga, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad juos prižiūri, remontuoja, tvarko, patiria kokių nors su tuo susijusių išlaidų ir pan., dėl to galima daryti išvadą, jog ginčo objektų pareiškėja nevaldė kaip savo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien aplinkybė, kad pareiškėja ilgą laiką nuomojasi valstybinės žemės sklypą, kuriame yra kokių nors viešame registre neregistruotų statinių, savaime nesukuria pareiškėjai nuosavybės teisės į tuos statinius. Be to, konstatavus, kad 1970–1988 m. statybos ginčo objektai nebuvo pagal įstatymus perleisti privataus asmens nuosavybėn ir dėl to vertintini kaip priklausantys valstybei, darytina išvada, kad, kaip jau minėta, ši nuosavybė pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį negali būti pripažinta pareiškėjos įgijus nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi vien dėl objektų ilgalaikio valdymo. Taigi, neegzistuoja ir dar viena iš privalomųjų įgyjamosios senaties sąlygų.

42. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus, kuriuos įvertino pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad su jomis nesutikdama apeliantė, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs, t. y. iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Konstatuotina, kad kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu.

43. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į įgyjamosios senaties instituto taikymui aktualų teisinį reglamentavimą, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, pagrįstai sprendė, kad pagrindo tenkinti pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pareiškėjai nėra. Apeliantė neįrodė visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68 – 4.71 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė pareiškime nurodytus teisinius santykius reglamentuojančias materialines teisės normas, nepažeidė proceso normų, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

45. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.