Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Išvadą teikiančios institucijos atstovas teismo posėdžio metu pateikė išvadą byloje, nurodė, kad prašoma išlaikymo suma per didelė ir neatitinka kasacinio teismo išaiškinimų. Atsižvelgiant į tai, kad vaikas turi raidos sutrikimų, mano, jog sąžininga ir protinga vaiko išlaikymui priteisti po 250 Eur išlaikymą.

Ieškovė 2017 m. rugsėjo 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį su UAB „General Financing“ bei pasiskolino 1 679,28 Eur (grąžintina suma 2 229,41 Eur). 2018 m. rugsėjo 27 d. ieškovė su kreditoriumi AB „SEB bankas“ sudarė lizingo sutartį Nr. V2018-090187 bei įsigijo automobilį BMW 318, kurio rinkos vertė 17 950 Eur. Atsakovas 2018 m. kovo 29 d. su kreditoriumi UAB „Luminor Lizingas” sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 201806428 ir įsigijo automobilį Volkswagen Tiguan, kurio vidutinė rinkos vertė 20 140 Eur. 2018 m. kovo 29 d. ieškovė su kreditoriumi UAB „Luminor Lizingas” sudarė laidavimo sutartį Nr. 201806428, kuria ji visu savo turtu laidavo už atsakovo prisiimtą prievolę dėl automobilio Volkswagen Tiguan įsigijimo lizingo būdu. Taip pat nustatyta, kad atsakovas turi kreditorinių įsipareigojimų AB SEB bankui pagal 2015 m. balandžio 27 d. sudarytą asmeninio vartojimo kredito sutartį Nr. 04A1518050451-J8 ir AB „Swedbank“ pagal 2018 m. kovo 27 d. lanksčių įmokų kredito kortelės sutartį Nr. 14-052292-RK.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 ir 3.61 straipsniuose nustatytos santuokos nutraukimo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės sąlygos. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos išvardytos daugelyje CK straipsnių (3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 ir kt.) – tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir šeima, kitos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas konstatavo, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; kt.). Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (ieškovas), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Pagrindas taikyti CK 3.60 straipsnio 1 dalį gali būti pripažįstami ir kiti sutuoktinio veiksmai, tokie kaip nuolatinis jam tenkančių pareigų nevykdymas, nesirūpinimas šeimos nariais, jų žeminimas ir kt.

Ieškovė ir atsakovas šiuo metu kartu negyvena, bendro ūkio neveda, sutinka nutraukti santuoką, tačiau nesutaria dėl kaltės. Ieškovės nuomone, santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės, o atsakovas ieškovės nurodytas aplinkybes dėl šeimos iširimo priežasčių ginčija, jo nuomone, šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Ieškovė nurodė, jog atsakovas iš esmės pažeidė sutuoktinio pareigas, elgėsi netinkamai ir nepaisydamas šeimos interesų, nepadėjo auginti mažamečio vaiko, neprisidėjo prie jo materialinio išlaikymo, nerodė lojalumo ir pagarbos ieškovei, dažnai vartojo alkoholį ir rūkė ieškovės ir vaiko akivaizdoje. Ieškovė atsakovo netinkamą elgesį įrodinėja ir tuo, kad vaiko priežiūros atostogų metu jis vaiku nesirūpino, nuolat būdavo nepatenkintas vaiko keliamu triukšmu, žaidimais. Ieškovė visą šį laiką jautė didžiulę įtampą, stengdamasi tinkamai pasirūpinti vaiku bei išlaikyti namuose tylą, nepykdyti atsakovo. Atsakovas mano, kad savo, kaip sutuoktinio, pareigų nepažeidė, kadangi abi pusės konfliktavo, ieškovė labai jautriai į viską reaguodavo. Alkoholį vartojo saikingai, visada rūpinosi vaiku ir ieškove, juos išlaikė, kartu leisdavo laisvalaikį. Ieškovė pati su vaiku išsikraustė ir paliko šeimą.

Pažymėtina, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teismui daryti išvadą, kad tik atsakovas kaltas dėl šalių santuokos iširimo.

Šalys patvirtino, kad konfliktai tarp sutuoktinių prasidėjo gimus vaikui. Teismo vertinimu ir byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad atsakovas šeima rūpinosi, prisidėjo prie šalių nepilnamečio sūnaus išlaikymo ir auginimo, tam tikrą laiką jam buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti. Iš bylos medžiagos bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas apmokėdavo būsto išlaikymo išlaidas, prisidėdavo prie vaikui reikalingų vaistų ar ugdymo išlaidų apmokėjimo. Pagal atsakovo banko sąskaitų duomenis matyti, kad išlaidos patirtos bendroms šeimoms reikmėms, atsakovas pirko maistą, buičiai reikalingas prekes, mokėjo buto išlaikymo mokesčius ir kt. Atsakovas kartu su ieškove mokėjo už auklę vaikui prižiūrėti, kartais – per pusę su ieškove, taip pat mokėjo už privatų darželį, apmokėjo šeimos pramogas, viešbučius kelionėse, transporto išlaidas ir kt. Šalims gyvenant santuokoje ieškovės mėnesio pajamos sudarė apie 600 Eur, tuo tarpu atsakovo pajamos siekė kelis tūkstančius. Įvertinus šalių gautas pajamas santuokos metu, labiau tikėtina, kad atsakovas prisidėdavo prie šeimos poreikių tenkinimo finansiškai, šeimos išlaikymo. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, jog atsakovas leisdavo laisvalaikį su šeima, priešingai nei teigia ieškovė. Todėl nepagrįsti jokiais įrodymais ieškovės teiginiai, kad šeima materialiai nebuvo aprūpinta ir kad atsakovas su šeima nebendravo. Duomenų ir įrodymų, kad atsakovas netinkamai elgėsi su ieškove ar vaiku, nesaikingai vartojo alkoholį, rūkė gyvenamojoje patalpoje, byloje nepateikta. Vertinant byloje nustatytas aplinkybes, teismas negali daryti išvados, kad atsakovas iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas ir dėl to bendras šeimos gyvenimas tapo negalimas, todėl atmestinas ieškovės reikalavimas atsakovą pripažinti kaltu dėl santuokos iširimo. Priešingai, manytina, kad sutuoktinių šeima iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes šalys nesutardavo dėl vaiko auklėjimo, finansiniais ir kitais klausimais, ieškovės ir atsakovo šeimoje trūko sutuoktinių tarpusavio pagarbos bei supratimo, nesutarimai kildavo dėl skirtingo požiūrių į tam tikras gyvenimo situacijas, vertybes ir aplinkybes, šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2013; 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016).

Pažymėtina, kad tiek ieškovė atsakovo kaltę, tiek atsakovas ieškovės kaltę dėl šeimos iširimo, grindė tik savo paaiškinimais, jokių kitų įrodymų, galinčių patvirtini jų dėstomas aplinkybes, į bylą nepateikė, liudytojų parodymais nesirėmė. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, nustačius, jog būtent abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai nulėmė santuokos iširimą, CK 3.61 straipsniui taikyti nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas – mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016).

Atsižvelgiant į šalių nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad toliau šalims bendrai gyventi ir išsaugoti šeimą neįmanoma, šalių šeima yra faktiškai iširusi (CPK 384 straipsnio 6 dalis). Santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.27 straipsnis, 3.61 straipsnis, 3.62 straipsnis, CPK 177, 178, 197, 185, 186 straipsniai). Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.51–3.54 straipsniai) (CK 3.61 straipsnio 3 dalis).

Šalims paliktinos santuokinės pavardės (CK 3.69 straipsnio 1 dalis).

Šalys nereikalauja viena kitai priteisti išlaikymo, todėl jis nepriteistinas (CK 3.72 straipsnio 1 dalis).

Spręsdamas nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti ir santuokos nutraukimo padarinius, tarp jų ir padalyti bendrą santuokinį turtą, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės nuosavybės pabaiga. Padalijamas turi būti tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). CK 3.118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno bei kito asmeninis turtas, t. y. turi būti sudarytas turto balansas. Esant abejonių, prie kurios kategorijos priskirti konkretų turtą, teismas turi taikyti turto bendrumo prezumpciją, įtvirtintą CK 3.88 straipsnio 2 dalyje – preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Ieškovė ir atsakovas atskirai pradėjo gyventi nuo 2017 m. lapkričio 20 d., todėl ieškovė prašo į turto balansą įtraukti tik iki šio laiko įgytą turtą. Šalys santuokoje bendro nekilnojamojo turto neįgijo. Ieškovė ir atsakovas įsigijo sofą, kuri kainavo apie 1000 Eur, svetainės baldų rinkinį, kuris kainavo apie 200 Eur, virtuvinį stalą su trimis kėdėmis, kuris kainavo apie 150 Eur, spintą, kuri kainavo apie 300 Eur, užuolaidas ir namų tekstilę, kuri kainavo apie 200 Eur, televizoriaus kolonėles, kurios kainavo apie 80 Eur, garso stiprintuvą, kuris kainavo apie 200 Eur. Ieškovės tėvai padovanojo „Zepter“ stalo įrankių rinkinį, kurio vertė apie 300 Eur. Šalys daiktų įsigijimo kainų neginčija.

Minėti daiktai bendrai buvo naudoti apie dvejus metus bei, ieškovei išsikrausčius, liko atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute. Ieškovė prašo, kad minėti daiktai būtų priteisti atsakovui, o jai kompensuota 60 procentų šių daiktų vertės. Nurodė, kad „Zepter“ stalo įrankių rinkinys nebuvo naudotas bendrai ir pradėtas naudoti tik ieškovei išsikrausčius iš namų, todėl ieškovei turėtų būti kompensuota 100 procentų jo vertės. Bendrai ieškovė prašo priteisti 1578 Eur kompensaciją už atsakovui atitenkančią didesnę turto dalį.

Atsakovas prašo, kad nepanaudotas „Zepter“ stalo įrankių rinkinys, garso stiprintuvas ir televizoriaus kolonėlės būtų priteisti ieškovei, nes šie daiktai, gali būti jos paimti ir panaudoti, o atsakovui šie daiktai nereikalingi. Mano, jog „Zepter“ stalo įrankių rinkinys neprarado savo vertės, nes yra nepanaudotas, net ir ieškovei išsikrausčius. Garso stiprintuvas ir televizoriaus kolonėlės prarado pusę savo vertės, todėl laikytina, jog jų kaina yra atitinkamai – 100 ir 40 Eur. Atsakovas sutinka, kad sofa, svetainės baldų rinkinys, virtuvinis stalas su trimis kėdėmis, spinta, užuolaidos ir namų tekstilė būtų priteisti jam. Atsakovas pažymėjo, jog daiktai buvo naudojami ketverius metus, ieškovė leisdavo sūnui valgyti ant sofos, todėl ji yra nusidėvėjusi labiausiai ir praradusi daugiau nei pusę savo vertės.

Turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, tačiau spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo teismas visų pirma turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015). CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis.

Atsakovo teigimu, sofa šiuo metu yra 400 Eur vertės, svetainės baldų rinkinys – 100 Eur vertės, virtuvinis stalas su trimis kėdėmis – 75 Eur vertės, spinta – 150 Eur vertės, užuolaidos ir namų tekstilė – 100 Eur vertės, t.y. sofa praradusi 60 proc. savo vertės, o kiti baldai (daiktai) – 50 proc. vertės.

Esant ne naujiems dalintiniems daiktams, jų vertė nustatoma pagal jų nusidėvėjimo kainą. Akivaizdu, kad daiktai naudojami per tam tikrą laiką praranda įsigijimo metu buvusią vertę, tai yra pradėti naudoti daiktai netenka tam tikros dalies jų vertės. Nustatant turto vertę, atsižvelgtina į laiko tarpą, kurį baldai buvo naudojami šeimos poreikiams, į tai, kad jie ir toliau yra tinkami naudoti. Be to, šalys nepateikė teismui jokių objektyvių turto nusidėvėjimo vertę pagrindžiančių įrodymų, ieškovės siūlomas nusidėvėjimo skaičiavimo būdas taikytinas viešojo sektoriaus subjektams. Nagrinėjamu atveju baldai buvo naudojami buityje, todėl teismas, atsižvelgdamas į nurodomą ieškovės ir atsakovo baldų kainą, į jų naudojimo laikotarpį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnis), skaičiuodamas ieškovės ir atsakovo nurodyto turto vertės vidurkį taiko 55 procentų nusidėvėjimą ir nustato dalintino turto vertę 1172 Eur (1000 Eur + 200 Eur + 150 Eur + 300 Eur + 200 Eur + 80 Eur + 200 Eur ? 2130 Eur x 55 proc.) ir 300 Eur „Zepter“ stalo įrankių rinkinys.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, nurodytas turtas, išskyrus „Zepter“ stalo įrankių rinkinį, priteistinas atsakovui. Zepter stalo įrankių rinkinys priteistinas ieškovei. Įvertinus tai, kad bendra dalintino turto vertė yra 1472 Eur (kiekvienam po 736 Eur), ieškovei tenka turto už 300 Eur, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 436 Eur (1172 Eur + 300 Eur ? 1472 / 2 ? 736 Eur; 1172 Eur - 736 Eur ? 436 Eur) kompensacija už atsakovui tenkančią didesnę priteistino turto dalį.

Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Jos dar skirstomos į dalines ir solidariąsias. Esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek vienas jų, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte (CK 3.112 straipsnis). Sutuoktinis, siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turi procesinę pareigą įrodyti, jog paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Ieškovė nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 16 d. iš trečiojo asmens UAB „General Financing“ pasiskolino 1 679,28 Eur (grąžintina suma 2 229,41 Eur), kuriuos panaudojo būsto nuomai. Nurodė, kad taip siekė užtikrinti tinkamas vaiko gyvenimo sąlygas, nes gyvenimas su atsakovu tapo neįmanomas. Siekė vaikui suteikti sveiką aplinką, kurioje nebūtų nuolat rūkoma bei vartojamas alkoholis, todėl mano, kad atsakovas yra solidariai atsakingas už 2 229,41 Eur skolos grąžinimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašo kompensuoti jai 1114,71 Eur. Atsakovas nesutinka, jog kreditorinis įsipareigojimas, kilęs iš ieškovės asmeniškai sudarytos vartojimo kredito sutarties su UAB „General Financing“, būtų pripažintas bendra sutuoktinių prievole, kadangi jis nežinojo apie šį kreditorinį įsipareigojimą, nežinojo, kaip ir kam buvo panaudotos šiuo įsipareigojimu gautos lėšos. Trečiasis asmuo UAB „General Financing“ nurodė, kad ieškovės sandoris buvo sudarytas jos asmeniniams poreikiams, todėl nėra teisinio pagrindo, prievolę pripažinti solidaria, tačiau šalims susitarus, neprieštarauja, kad ieškovės ir atsakovo prievolė bendrovei būtų solidari.

Byloje nustatyta, kad sutartį su trečiuoju asmeniu UAB „General Financing“ ieškovė sudarė dar gyvendama su atsakovu, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovą apie sandorį informavo. Taip pat nėra duomenų, kad atsakovas davė sutikimą tokį sandorį sudaryti. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu ieškovė ir jos nepilnametis vaikas gyvena su ieškovės tėvais, išsikrausčiusi iš atsakovo buto, ieškovė, neturėdama lėšų buto nuomai, taip pat galėjo apsigyventi pas tėvus, o ne skolintis pinigus gyvenamajam būstui nuomotis. Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, jog minėtas kreditorinis įsipareigojimas buvo prisiimtas išimtinai šeimos interesais, šeimos poreikių tenkinimui, kad grėsmė vaikui ar jai buvo tokia didelė, kad buvo būtina nuomotis būstą ir skolintis pinigus iš finansų įstaigos. Be to, byloje nėra įrodymų, kad ieškovė pasiskolintus pinigus panaudojo būstui nuomotis. Atsakovas, kaip sąžiningas sutuoktinis, nedalyvaujantis santykiuose su kitais asmenimis, negali būti įpareigotas kito sutuoktinio sudarytų sandorių, kuriems jis negalėjo turėti įtakos ir dėl kurių nebuvo išreikšta jo valia. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovės išsikraustymas iš namų atsakovui buvo netikėtas, ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas žinojo apie jos ketinimą su vaiku išsikraustyti į nuomojamą butą. Dėl to nesant kitų pateiktų įrodymų, nėra pagrindo išvadoms, kad prievolė prisiimta šeimos interesais ir patenka į CK 3.109 straipsnio 1 - 3 dalies taikymo sritį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditorius taip pat nelaikė ieškovės prisiimtos prievolės solidaria, nereikalavo sutuoktinio sutikimo. Reikalavimas pripažinti šį kreditorinį įsipareigojimą bendra šalių prievole – atmestinas. Pripažintina, jog tai asmeninė ieškovės prievolė.

Ieškovė, tikslindama reikalavimą, prašo kreditorinį įsipareigojimą trečiajam asmeniui AB „SEB bankas“ pagal lizingo sutartį pripažinti solidaria jos ir atsakovo prievole, o automobilį BMW 318 priteisti jai asmeninės nuosavybės teise, kadangi automobilis nupirktas ieškovės tėvams priklausančios įmonės interesais, ieškovė sutinka toliau mokėti įmokas bankui. Atsakovas sutinka, jog kreditorinis ieškovės įsipareigojimas kreditoriui AB „SEB bankas“ būtų pripažintas solidaria prievole, o lizingo sutartimi įgyto automobilio BMW 318 valdymo ir naudojimo teisė būtų pripažinta ieškovei.

Trečiasis asmuo AB „SEB bankas“ nurodė, kad po santuokos nutraukimo pagal visas prievoles, kylančias iš lizingo sutarties ieškovė ir atsakovas bankui ir toliau turėtų atsakyti solidariai. Nurodė, kad modifikavus prievolę gali iškilti reali grėsmė banko interesams, paaiškino, kad lizingo sutarties pagrindu gautos lėšos sutuoktiniams buvo suteiktos jų santuokos metu ir skirtos šeimos poreikių tenkinimui, taip pat buvo vertintos abiejų sutuoktinių finansinės galimybės vykdyti įsipareigojimus ir mokėti palūkanas, todėl tokia prievolė turi būti vykdoma iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1dalies 5 punktas), o sutuoktinių atsakomybė pagal ją turi išlikti solidari (CK 3.109 straipsnio 2 dalis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad sandoris sudarytas santuokos metu, nors šalims jau kartu ir negyvenant. Atsakovas, duodamas sutikimą sandorio sudarymui, prisiėmė ir pareigas, kylančias iš solidariosios prievolės. Vadovaujantis CK 6.6, 3.109 straipsniais, ieškovė ir atsakovas yra solidariai atsakingi pagal prievoles, kylančias iš lizingo sutarties su trečiuoju asmeniu AB „SEB bankas“. Santuokos nutraukimo atveju neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2007, Civilinių bylų išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-05-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).

Atsižvelgiant į trečiojo asmens AB „SEB bankas“ nuomonę, taip pat į tai, kad šalių prievolė pagal lizingo sutartį yra solidari, nustatytina, kad prievolė vykdyti 2018 m. rugsėjo 27 d. lizingo sutartį dėl automobilio BMW 318 įsigijimo yra solidari ieškovės ir atsakovo prievolė (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Ieškovei priteistinas automobilis BMW 318.

Atsakovas pateikdamas papildomus paaiškinimus sutiko, jog kreditorinis įsipareigojimas pagal atsakovo 2018 m. kovo 29 d. su kreditoriumi UAB „Luminor Lizingas“ sudarytą išperkamosios nuomos sutartį Nr. 201806428 būtų pripažintas solidaria šalių prievole, o išperkamosios nuomos sutartimi įgyto automobilio Volkswagen Tiguan, valdymo ir naudojimo teisė būtų pripažinta asmenine atsakovo teise, atsakovas sutinka vykdyti prievolę nurodytam kreditoriui. Ieškovė prašo šį kreditorinį įsipareigojimą lakyti atsakovo asmeniniu įsipareigojimu, o nurodytą automobilį palikti atsakovui.

2018 m. kovo 29 d. išperkamosios nuomos sutartimi dėl automobilio Volkswagen Tiguan įsigijimo nustatyta, kad ieškovė garantavo atsakovo įsipareigojimų tinkamą įvykdymą kreditoriui (sutarties 4.1. punktas), todėl atsižvelgiant į tai, kad šalių prievolė pagal išperkamosios nuomos sutartį yra solidari, nustatytina, kad prievolė vykdyti nurodytą sutartį dėl automobilio Volkswagen Tiguan įsigijimo, yra solidari ieškovės ir atsakovo prievolė (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Atsakovui priteistinas automobilis Volkswagen Tiguan.

Šalių reikalavimai dėl prievolių pagal lizingo bei išperkamosios nuomos sutartis vykdymo tvarkos turi reikšmę tik sutuoktinių tarpusavio santykiams ir nekeičia sutuoktinių solidarios atsakomybės prieš trečiuosius asmenis AB „SEB bankas“ ir UAB „Luminor Lizingas“. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bendraskolių solidariosios prievolės dalys aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, apibrėžti. Sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai kreditoriaus atžvilgiu (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių. Šalys sutinka, kad įsipareigojimus AB SEB bankui, kylančius iš lizingo sutarties, vykdys ieškovė, o įsipareigojimus UAB „Luminor Lizingas“, kylančius iš išperkamosios nuomos sutarties, – atsakovas.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad atsakovas turi kreditorinius įsipareigojimus AB SEB bankui (pagal 2015 m. balandžio 27 d. sudarytą asmeninio vartojimo kredito sutartį Nr. 04A1518050451-J8) ir AB „Swedbank“ (pagal 2018 m. kovo 27 d. lanksčių įmokų kredito kortelės sutartį Nr. 14-052292-RK). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo dėl prievolių, kylančių iš šių sutarčių tarp ieškovės ir atsakovo nekyla, atsakovas prašo ir sutinka šiuos kreditorinius įsipareigojimus pripažinti jo asmeninėmis prievolėmis, todėl po santuokos nutraukimo kreditoriniai įsipareigojimai pagal 2015 m. balandžio 27 d. asmeninio vartojimo kredito sutartį, sudarytą su AB SEB bankas, ir pagal 2018 m. kovo 27 d. lanksčių įmokų kredito kortelės sutartį, sudarytą su AB „Swedbank“, pripažintini asmeninėmis atsakovo prievolėmis.

VĮ Registrų centro duomenimis atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 2/5 žemės sklypo, 2/5 pastato - sodo pastato, 2/5 pastato - sandėlio, 2/5 pastato - šiltnamio, 2/5 kitų inžinerinių statinių (kiemo įrenginių), adresu (duomenys neskelbtini), taip pat butas, esantis (duomenys neskelbtini). Dėl šio atsakovui priklausančio turto ieškovė atsakovui pretenzijų nereiškia, turtas įgytas iki santuokos, todėl laikytinas atsakovo asmenine nuosavybe ir į dalintino turto balansą neįtrauktinas.

Sprendžiant, su kuriuo iš tėvų nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, visų pirma pažymėtina, jog abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus yra lygios (CK 3.156 straipsnis). Visi su vaikų auklėjimu susiję klausimai sprendžiami bendru tėvų sutarimu, o jiems nesutarus, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis, 3.169 straipsnio 2 dalis). Spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, teismas turi vadovautis vaiko interesais ir atsižvelgti į jo norą, tačiau esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra vaiko interesai (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių teismas turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-41/2010; Nr. 3K-3-569/2012; Nr. 3K-3-269/2013).

Ginčo dėl nepilnamečio D. K. gyvenamosios vietos nustatymo byloje nėra. Ieškovė prašė vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ja; atsakovas neprieštaravo, kad sūnus gyventų su mama. Institucijos, teikiančios išvadą, atstovas neprieštaravo, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad šiuo metu sūnus gyvena su mama, su tėvu susitinka retai dėl atsakovo komandiruočių. Atsižvelgiant į vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šiuo metu nepilnamečio sūnaus interesus labiau atitinka gyvenamosios vietos nustatymas su jo mama, kadangi ieškovė užtikrina ir sudaro sūnui tinkamas sąlygas augti, vystytis bei tobulėti, atsakovas dėl darbo grafiko negali su sūnumi bendrauti nuolat, todėl vaikui gyvenant su ieškove bus geriau užtikrinama jo raida bei poreikiai.

Taigi, įvertinus nustatytas aplinkybes, tėvų savybes, išvadą teikiančios institucijos nuomonę, teismas, spręsdamas bylą vaiko interesais, mano, jog nepilnamečio D. K. gyvenamoji vieta nustatytina su mama ieškove K. K. (CK 3.169 straipsnio 2 dalis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymi ir tai, kad šiame gyvenimo etape (berniukui 4 metai) vaiko raidai reikšmingiausias yra nuolatinis, nenutrūkstamas motinos ir sūnaus bendravimas.

Nustatytina, kad atsakovas turi teisę bendrauti su nepilnamečiu sūnumi D. K. kas antrą savaitgalį pagal galimybes, apie ketinimą pasiimti sūnų ir tikslų pasiėmimo ir sūnaus grąžinimo laiką pranešant ieškovei ne vėliau kaip prieš tris dienas. Poriniais metais atsakovas turi teisę pasiimti sūnų Kūčių bei Kalėdų šventėms, o ne poriniais metais – Naujųjų metų sutikimui bei Velykų šventei. Vaiko gimtadienį ir rugsėjo pirmosios šventę šalys organizuos kartu bei įsipareigoja viena kitai leisti joje dalyvauti. Ieškovė turi teisę neleisti tėvui pasiimti sūnaus iš jo gyvenamosios vietos sūnaus ligos, iš anksto planuotos kelionės ar kitais atvejais, apie tokias aplinkybes perspėjant iš anksto. Kai atsakovas bendrauja su sūnumi, jis turi sudaryti sąlygas ieškovei susisiekti su sūnumi telefonu ir turi suteikti jai visą prašomą informaciją apie sūnaus sveikatą, buvimo vietą, planuojamus užsiėmimus ir kt. Ieškovė turi suteikti atsakovui visą informaciją apie sūnaus sveikatą, pasiekimus ugdymo įstaigoje ir užklasinėje veikloje ir kt.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymui po 400 Eur kas mėnesį, paskiriant ieškovę išlaikymui priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise. Ieškovės nuomone, vaiko išlaikymui ir būtiniesiems poreikiams patenkinti reikalinga 730 Eur suma, atsakovas sutinka nepilnamečio sūnaus išlaikymui skirti po 215 Eur kiekvieną mėnesį.

Bylos duomenys patvirtina, jog abi šalys yra darbingo amžiaus, duomenų apie turimas sveikatos problemas teismui nėra pateikta. Ieškovė dirba, su sūnumi gyvena su ieškovės tėvais. Tiek ieškovė, tiek atsakovas turi įsipareigojimų kreditoriams, atsakovas teikia išlaikymą kitam nepilnamečiam vaikui. Atsakovo vardu yra registruotas nekilnojamasis turtas. Pažymėtina, kad gyvenamuoju būstu sūnų užtikrina ieškovė, todėl būtent ieškovei tenka didesnė vaiko išlaikymo našta užtikrinant sūnui gyvenamąjį būstą ir tenkinant kasdienius vaiko poreikius. Ieškovė patvirtino, kad iki ieškinio teismui pateikimo, atsakovas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui po 150 Eur per mėnesį.

Išlaikymas nepilnamečiam vaikui yra priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už 3 metus nuo ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pažymėtina, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. Dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai). Išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Ieškovė nurodė, kad atsakovas nuo 2018 m. sausio mėn. iki 2019 m. sausio mėn. gaudavo 30 Eur išmoką vaikui, pusę šios išmokos pasilikdavo sau, kitą dalį pervesdavo ieškovei. Ieškovės skaičiavimais per 12 mėnesių atsakovui valstybė išmokėjo 360 Eur išmokos vaikui. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas valstybės išmokėtų pinigų nenaudojo nepilnamečio vaiko interesams, iš atsakovo ieškovė prašo priteisti 180 Eur sumą. Atsakovas nurodė, kad ši suma buvo panaudota išimtinai vaiko poreikiams, atsakovui leidžiant laiką su sūnumi.

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimo daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Pateikdama ieškinį ieškovė sumokėjo 55 Eur žyminio mokesčio dalį, nuo likusios žyminio mokesčio dalies, t. y. nuo 200 Eur, ieškovė buvo atleista.

Ieškovės turtiniai reikalavimai patenkinti 616 Eur (180 Eur + 436 Eur), iš atsakovo valstybės naudai priteistinas 15 Eur žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista.