Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vytauto Zeliankos,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. B. – M. ir atsakovo R. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-4784-897/2019 pagal ieškovės J. B.-M. patikslintą ieškinį atsakovui R. M. dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių dėl kito sutuoktinio kaltės, tretieji asmenys (kreditoriai) AB SEB bankas, AB „Swedbank“, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o taip pat pagal atsakovo R. M. patikslintą priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo sutuoktiniui ir vaikams priteisimo, bei pagal kreditoriaus „Plus Plus Capital“ AS ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Byloje priimtų teismų procesinių sprendimų esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

12.8. atsakovui nepateikus į bylą duomenų apie be sutuoktinės sutikimo parduoto bendro turto, automobilio, kainą, teismas pagrįstai nustatė automobilio kainą pagal vidutinę rinkos vertę ir priteisė 1 000,00 Eur dydžio kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą;

12.10. atsakovas neįrodė, kad jis patyrė 5 000,00 Eur dydžio žalą už ieškovės ir nepilnamečių vaikų naudojimąsi atsakovo buto dalimi nuo 2017 metų rugsėjo, todėl toks skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas;

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

14. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies buvo patenkintas ieškovės J. B. – M. patikslintą ieškinį atsakovui R. M. dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių dėl kito sutuoktinio kaltės, tretieji asmenys (kreditoriai) AB SEB bankas, AB „Swedbank“, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o taip pat pagal atsakovo R. M. patikslintą priešieškinį atsakovei J. B. – M. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo sutuoktiniui ir vaikams priteisimo, bei pagal kreditoriaus „Plus Plus Capital“ AS ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos priteisimo.

15. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta santuoka, įregistruota (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 301 (1 t., b. l. 7), santuokoje ieškovei ir atsakovui (duomenys neskelbtini) gimė sūnus D. (1 t., b. l. 8) ir 2012-11-20 duktė Ž. (1 t., b. l. 9), santuokoje šalys bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo dviejų kambarių butą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (1 t., b. l. 13), kuris ieškovės ir atsakovo buvo įsigytas 2003-01-30 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu už butą sumokėjus 64 000 Lt (1 t., b. l. 75 – 77), iš kurių atsakovas sumokėjo pardavėjų atstovei 41 500 Lt grynais pinigais banko įnašu (1 t., b. l. 81). Ieškovas 2002-07-18 pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, už 31 000 Lt (1 t., b. l. 78 – 80). Ieškovė 2005-08-16 raštu įsipareigojo santuokos nutraukimo atveju kartu su sūnumi nepretenduoti daugiau kaip į 40 procentų buto adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertės (1 t., b. l. 82). Santuokoje įgytą automobilį Mercedes Benz 200 (4 t., b. l. 142) atsakovas 2016 metais pardavė be sutuoktinės sutikimo.

Apeliaciniai skundai netenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Dėl sutuoktinių kaltės

20. Apeliacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, kad pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės nėra. Byloje esantys faktiniai duomenys įrodo, jog šalys ilgą laiką nuolat konfliktuoja, rodo nepagarbą vienas kitam, turi neigiamą nusistatymą vienas prieš kitą, į tarpusavio santykių aiškinimąsi įtraukia valstybės, teisėsaugos institucijas, teismus (pvz., žr., 3 t., b. l. 38 – 39, 48 – 52, 61 – 66, 82; 4 t. b. l. 1 – 17, 54 – 61, 68-70, 73 – 74, 78 – 88; 5 t., b. l. 4 – 17, 85 – 86, 89 – 90; 6 t., b. l. 165-167; 8 t., b. l. 81-85). 2018 m. gruodžio 20 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė poziciją, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nustatytų aplinkybių kontekste, išvada, jog viena iš šalių elgėsi tinkamai, o kita netinkamai, pažeidžiant sutuoktinio esmines pareigas, prieštarautų tiek bylos duomenims, tiek ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Atsakomybė už santuokos išsaugojimą ir puoselėjimą tenka abiems sutuoktiniams, kurie privalo būti lojalūs ir pakantūs, dėl pastangas santuokai išsaugoti, prisidėti prie materialinės šeimos gerovės kūrimo, tokių aplinkybių byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė, todėl padarė teisingą ir teisiškai pagrįsta išvadą dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

21. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendžia, kad nei ieškovė, nei atsakovas neįrodė išimtinai kito sutuoktinio kaltės dėl iširusios santuokos (CPK 12, 178 straipsniai), todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsto dalyje dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

22. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad jos teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio įtvirtinta įstatyme, o teismas netinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą, susijusią su atsakovo sutuoktinio pareigų nevykdymu, netinkamu elgesiu šeimoje, pablogėjusia ieškovės fizinės ir psichinės sveikatos būkle. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog dėl kaltų ieškovės veiksmų jis patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinį ir fizinį skausmą, nervinę įtampą, todėl įvertinus ieškovės turtinę padėtį, jos elgesį, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir teismų praktika panašaus pobūdžio bylose iš ieškovės turėjo būti priteistas 20 200,00 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ir atsakovo prašymus dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstus, nes nenustatė nė vieno iš sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti jam turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Pažymėtina, kad minėta nuostata nėra taikoma, jeigu santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galimai vieno iš sutuoktinio kaltės laipsnis dėl santuokos nutraukimo yra didesnis nei kito sutuoktinio, nedaro įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011). Todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai ir pagrįstai nustatęs abipusę sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, vadovaudamasis CK 3.70 straipsnio 2 dalimi, atmetė reikalavimus dėl neturtinės žalos priteisimo. Tokia poziciją formuojama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

Dėl pavardžių po santuokos nutraukimo

24. Pagal CK 3.31 straipsnį abu sutuoktiniai turi teisę pasilikti iki santuokos turėtą pavardę, pasirinkti kito sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama sutuoktinio pavardė. CK 3.69 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad santuoką nutraukus dėl vieno sutuoktinio kaltės, kito sutuoktinio reikalavimu teismas gali uždrausti kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui pasilikti santuokinę pavardę, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų. Atsižvelgus į nurodytas teisės normas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nustačius abipusę sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, laikytina, jog vieno sutuoktinio kaltė yra pakankamas pagrindas kitam sutuoktiniui pagrįstai reikalauti uždrausti naudoti santuokinę pavardę, nes įstatymas aiškiai nustato tokią teisę tik sutuoktiniui, kurio kaltė dėl santuokos iširimo nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, jog santuoka nutraukta dėl abiejų kaltės ir sutuoktiniai turi du vaikus, teisingai pagrindė, kodėl ieškovei paliktina santuokinė pavardė, todėl apeliacinio skundo motyvais naikinti skundžiamo teismo sprendimo šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove vadovaudamasis išvadą teikiančios institucijos pateikta išvada bei ta aplinkybe, jog ginčo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo byloje nebeliko atsakovui (jo atstovui) tokio reikalavimo atsisakius. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka tuo pagrindu, tai iš esmės neatitinka nepilnamečių vaikų interesų, kadangi ieškovė pastoviai smurtauja vaikų atžvilgiu fiziškai, psichologiškai ir ekonomiškai. Tarp atsakovo ir sutuoktinių vaikų yra labai stiprus ryšys, kurio ieškovė neturi dėl nepakankamo rūpinimosi dukra, vaikai gyvena kartu su atsakovu, ieškovė vengia dalyvauti šeimos veikloje, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad jo atstovas nebuvo įgaliotas pareikšti teismo posėdžio metu atsakovo vardu sutikimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove.

26. CK 3.174 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas ginčą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, pažymėjo, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčą būtina nustatyti su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus (Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis, cituojanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009).

27. Byloje pateikta 2018-09-26 Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada dėl nepilnamečio D. M. ir nepilnametės Ž. M., kurioje nurodyta, atsižvelgiant į vaikų interesus, vaikų nuomones, į tai, kad nepilnamečiai nuo tėvų gyvenimo skyrium pradžios gyvena su motina, kuri tinkamai rūpinasi vaikais, užtikrina jų teises ir interesus augti saugioje, vaikų poreikius atitinkančioje aplinkoje, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas kartu su motina (ieškove) atitiktų geriausius vaikų interesus (13 t., b. l. 134-136). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2017 m. lapkričio 2 d. – gruodžio 21 d. aktuose nurodyta, jog D. M. nori gyventi su mama, labiau emociškai prisirišęs prie mamos, nei prie tėvo, nestebima požymių apie galimą tėvo ir/ar motinos psichologinį poveikį, vaikas saugiai jaučiasi dabartinėje gyvenamojoje vietoje, emocinis ryšys su motina yra artimas, šiltas ir kt. Ž. M. emocinis ryšys su tėvais yra artimas, abipusis bendravimas geranoriškas, šiltas, su abiem tėvais mergaitė jaučiasi vienodai laisvai, nestebimas galimas tėvo ir/ar motinos psichologinį poveikis (10 t., b. l. 93-123). Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrindė, jog vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu labiau atitiktų geriausius vaikų interesus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, o atsakovo nurodytos aplinkybės, nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados.

28. Atmestinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis faktinėms bylos aplinkybėms atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad jo atstovė byloje neturėjo įgaliojimo pareikšti teismo posėdžio metu atsakovo vardu sutikimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Byloje esanti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-12-20 pažyma apie teismo posėdžio eigą patvirtina, kad bylos nagrinėjime iš esmės ir baigiamųjų kalbų metu posėdyje dalyvavo atsakovo atstovas advokatas Vitalijus Vasilionokas, baigiamųjų kalbų metu pasisakė atsakovo atstovas (garso įrašo laikas 12.34 iki 18.08) (14 t., b. l. 73-74), atsakovas prieštaravimų dėl atstovo veiksmų nepareiškė, be to, atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje (CPK 51 straipsnio 2 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog byloje ginčo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nėra ir pagrįstai nustatė jų gyvenamąją vietą su ieškove.

Dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio

30. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Dėl priteistino išlaikymo dydžio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės į bylą pateiktus duomenis apie vaikų išlaikymo išlaidas, ieškovės ir atsakovo gaunamas pajamas, turimą turtą, sprendė, kad abiejų sutuoktinių pajamos ir turtinė padėtis yra vidutinė. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ne visos išlaidos vaikams laikytinos pagrįstomis, tarp jų ieškovės nurodytos išlaidos vaikų vasaros atostogoms (po 450,00 Eur kiekvienam), buities prekėms (po 260,00 Eur kiekvienam vaikui), taip pat išlaidos būreliams, nes dėl vaikų lankomų būrelių turi spręsti abu tėvai, atsižvelgę į vaikų interesus bei norus, įvertinę jų galimybes suderinti būrelius ir mokslus bei poilsiui skirtą laiką. Be to, dėl mokamų būrelių lankymo spręsti turi abu tėvai, atsižvelgdami į savo finansines galimybes mokėti už būrelius. Kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo vadovautis išimtinai išvadą teikiančios institucijos nuomone, kad kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 250,00 Eur kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės galimai užtikrintų būtiną vaikų poreikių patenkinimo lygį, nes teismui jokie įrodymais neturi išankstinės galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis), o minėta išvada neturi didesnės įrodomosios galios (CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir vertintina kartu su visais byloje esančiais įrodymais. Be to, didesnė išlaikymo suma suponuoja didesnę šalies perkamąją galią ir galimybę įsigyti daugiau prekių bei paslaugų, tačiau kaip jau buvo nurodyta, išlaikymo vaikams dydis nustatomas ir įvertinus tėvų finansines galimybes tokį išlaikymą teikti.

31. Be to, išlaikymą lygiomis dalimis teikia abu tėvai, kurių turtinė padėtis ir pajamos byloje laikytinos vidutinėmis, išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydis sudaro beveik keturis penktadalius (210,00 Eur x 2 = 420,00 Eur) orientacinio nepilnamečio vaiko išlaikymui reikalingo minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžio, kuris nuo 2019 m. sausio 1 d. sudaro 555,00 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 1025 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“), todėl įvertinus byloje esančius duomenis apie nepilnamečių vaikų būtinuosius poreikius, pirmosios instancijos teismo sprendimu nepilnamečių vaikų išlaikymui priteisto dydžio keisti nėra pagrindo. Papildomai pažymėtina, kad pasikeitus tėvų turtinei padėčiai ar išaugus vaiko poreikiams įstatymas numato galimybę pakeisti išlaikymo dydį ir formą (CK 3.201 straipsnis).

Dėl išlaikymo įsiskolinimo

32. Ieškovė skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė priteisti 13 680,00 Eur įsiskolinimą vaikų išlaikymui, nes priešingai nei nurodė teismas dėl gyvenimo skyriumi pradžios nuo 2018-08-31, atsakovas šeimai ir būsto išlaikymui jokių lėšų neskiria nuo 2013 metų. Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti 5 870,00 Eur išlaikymo įsiskolinimą iš ieškovės, nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo iki 2016 m. birželio sutuoktiniai gyveno kartu bute, vedė bendrą ūkį, ieškovė neprisidėjo prie vaikų išlaikymo. Su tokiais apeliacinių skundų argumentais sutikti nėra pagrindo, nes jie prieštarauja byloje esančiais įrodymais pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šalys kartu nebegyvena nuo 2017-08-31, iki to laiko gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, gavo darbines pajamas, kurias skyrė šeimos ir vaikų išlaikymui. Tokias aplinkybes patvirtina byloje esantys ieškovės ir atsakovo atlikti mokėjimai būsto išlaikymui, už komunalines paslaugas, maisto produktus, vaikų mokslui skirtos išlaidos, mokymosi priemonės (1 t., b. l. 66 – 72, 101 – 129; 3 t., b. l. 6 – 36, 41 – 45, 84 – 89, 92 – 97, 148 – 149, 153 -183), todėl nesant kitų, šalių apeliacinių skundų argumentus dėl vienašališkai teikiamo išlaikymo vaikams ir namų ūkiui, patvirtinančių įrodymų (CPK 12, 178 straipsniai), naikinti kaip neteisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Dėl išlaikymo atsakovui priteisimo

33. Pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl ieškovės ir atsakovo tarpusavio išlaikymo, nes ieškovė tokio reikalavimo nereiškė, o atsakovas baigiamųjų kalbų metu tokio reikalavimo nebepalaikė. Teismas papildomai pažymėjo, kad atsakovas yra ganėtinai jauno ir darbingo amžiaus, neturintis neįgalumo, neturintis sveikatos sutrikimų, kurie ribotų jo galimybes dirbti ir užsidirbti savo ir nepilnamečių vaikų išlaikymui, todėl iš ieškovės išlaikymas atsakovui nepriteistinas. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo priteisti jam iš ieškovės 300,00 Eur dydžio per mėnesį išlaikymą, nes byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovės kaltę dėl santuokos nutraukimo, be to, atsakovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog jo turtas ir pajamos nėra pakankamos ir jam reikalingas išlaikymas. Ieškovė atsikirtimuose nurodė, jog išlaikymas atsakovui nepriteistinas, nes jis turi išsilavinimą, gali susirasti gerai mokamą darbą, jo turtinė padėtis gera, yra duomenų, jog atsakovas gyvena ir dirba užsienyje. Papildomai pažymėjo, kad išlaikymą galima priteisti tik iš sutuoktinio, kuriam po sumokėto išlaikymo liktų bent minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžio pajamos, o ieškovės turtinė padėtis nėra itin gera, ji turi išlaikyti du nepilnamečius vaikus, išlaikyti butą, kai tuo tarpu atsakovas yra įsiskolinęs už vaikų išlaikymą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

34. CK nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo, priteisia išlaikymą to reikalingam buvusiam sutuoktiniui. Sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą, jeigu jo turimas turtas ar gaunamos pajamos yra pakankami visiškai save išlaikyti (CK 3.72 straipsnio 1 dalis). CK 3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. Teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus, privalo atsižvelgti į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų buvusių sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias aplinkybes (CK 3.72 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-916/2018).

35. Pažymėtina, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, patvirtinančių atsakovo neįgalumą, ribotą darbingumą ar kitas aplinkybes, galinčias apriboti atsakovo galimybes susirasti darbą ir gaunamomis pajamomis išlaikyti save bei prisidėti prie nepilnamečių vaikų išlaikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės ir atsakovo pajamos ir turtinė padėtis yra panaši (vidutinio dydžio), atsakovas yra pakankamai jauno amžiaus, turintis galimybes įsidarbinti, todėl sutiktina su teismo išvada, kad pagrindo tenkinti atsakovo reikalavimo dėl 300,00 Eur dydžio periodinio išlaikymo iš ieškovės priteisimo pagrindo nėra.

Dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos

36. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, esant atsakovo prašymui nustatyti bendravimo tvarką teismo nuožiūra, nustatė atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką nenustatęs pagrindų riboti maksimalaus atsakovo bendravimo su savo nepilnamečiais vaikais.

37. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakovo bendravimo su vaikais tvarka, nes ji yra nepagrįstai išplėsta, paini, sunkiai įsimenama, prieštaraujanti nepilnamečių vaikų interesams, trukdanti jiems mokytis, ilsėtis, leisti laisvalaikį, be to nepagrįstai ribojanti ieškovės galimybes turėti atostogas, laisvalaikį, skirti laiko sveikatos gerinimui. Pažymėjo, kad atsakovas nevykdo dabar galiojančios laikinosios bendravimo su vaikais tvarkos, nėra suinteresuotas maksimaliai bendrauti su vaikais, vaikai taip pat nėra labai prisirišę prie tėvo. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas atsikerta, kad byloje nėra nustatyta, jog nuolatinis maksimalus atsakovo bendravimas su nepilnamečiais vaikais kenkia jų interesams, o ieškovės siūloma bendravimo tvarka neapima visų vaiko ugdymo aspektų bei užprogramuoja naujus ginčus tarp tėvų, todėl pirmosios instancijos patvirtintą aiškią ir detalią bendravimo tvarką nėra pagrindo keisti.

38. Pamatinė vaiko teisė į šeimos ryšius nustatyta CK 3.161 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Tais atvejais, kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, kito, skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant įgyvendinama per nuolatinį ir tiesioginį bendravimą su vaiku (CK 3.170 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad „<...tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Teismas nustato bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo neįgyja res judicata galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-487-969/2016 ir byloje cituojama kasacinio teismo praktika). Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka nepagrįstai išplėsta, paini, sunkiai įsimenama, prieštaraujanti nepilnamečių vaikų interesams, trukdanti jiems mokytis, ilsėtis, leisti laisvalaikį, be to nepagrįstai ribojanti ieškovės galimybes turėti atostogas, laisvalaikį, skirti laiko sveikatos gerinimui, taigi iš esmės neatitinka pirma, ieškovės interesų, antra, prieštarauja nepilnamečių vaikų interesams. Vertinant skundo argumentą dėl teismo nustatytos bendravimo tvarkos neatitikimo ieškovės interesams atkreiptinas dėmesys, jog kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuojama, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam, nustatoma tvarka siekiama užtikrinti vaiko interesus ir teises bendrauti su abiem tėvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016; 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-687/2018), todėl toks ieškovės apeliacinio skundo argumentas atmestinais kaip teisiškai nepagrįstas. Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu dėl nustatyta bendravimo tvarka pažeidžiamų nepilnamečių vaikų interesų, trukdančių jiems mokytis, ilsėtis, leisti laisvalaikį, nes toks skundo argumentas yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįstas bylos duomenimis. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis CK 3.175 straipsnio 3 dalimi ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014; 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-687/2018) teismo sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo neįgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje. Atsižvelgus į aukščiau nurodytus motyvus ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai nustatytos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl nekilnojamojo turto (buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje) padalijimo

39. Pirmosios instancijos teismas priteisė po santuokos nutraukimo butą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, asmeninės nuosavybės teise ieškovei J. B.-M, atsakovui iš ieškovės priteisiant ½ šio buto vertės, t. y. 26 600,00 Eur. Savo sprendimą nenukrypti nuo lygių sutuoktinių turto dalių principo teismas motyvavo tuo, kad byloje nebuvo nuginčyta, jog atsakovas R. M. už ginčo buto didesniąją dalį jo įsigijimo kainos sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis, ieškovė taipogi turėjo asmeninių lėšų, po santuokos nutraukimo su ieškove gyventi lieka du šalių nepilnamečiai vaikai, o šalys dėl objektyvių aplinkybių negali gyventi viename bute, atkreipęs dėmesį į tai, kad atsakovas ginčo bute negyvena nuo 2017 metų.

40. Ieškovė su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo tenkinti ieškinio reikalavimą priteisti jai butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o atsakovui priteisti 17 733,33 Eur dydžio piniginę kompensaciją, mokamą iš ieškovės atsakovui už 1/3 dalį buto. Ieškovė skundą grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovas sumokėjo didesnę ginčo buto kainos dalį, be to, teismas neatsižvelgė į prioritetinius nepilnamečių vaikų poreikius turėti atskirus kambarius ir tinkamas gyvenimo sąlygas, nesąžiningą atsakovo elgesį su turtu (juo nesirūpino, nemokėjo komunalinių mokesčių, butą niokojo), amoralų atsakovo elgesį, vartojamą psichologinį ir fizinį smurtą, atsakovo įsiskolinimą nepilnamečių vaikų išlaikymui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad sutikti su tokia ieškovės apeliacinio skundo pozicija nėra pagrindo.

41. Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios ir nukrypti nuo šio principo galima tik šio kodekso nustatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis). CK 3.123 straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis: nepilnamečių vaikų interesai, vieno sutuoktinio sveikatos būklė ar jo turtinę padėtis arba kitos svarbios aplinkybės. Kaip ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje dėl teisės normos, reglamentuojančios nukrypimą nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo, taikymo, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatą vien aplinkybių, dėl kurių toks nukrypimas galimas, neužtenka, būtina nustatyti, kiek toks nukrypimas nuo nurodyto principo yra tikslingas, apsaugantis tam tikrus įstatymo saugomus interesus, nes nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik esant įstatyme nustatytam kriterijui ir teismo pripažintoms svarbioms aplinkybėms bei nustačius realų tokio nukrypimo poreikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-421/2016 ir byloje nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinės instancijos teismas savo praktikoje taip pat konstatavo, kad ta aplinkybė, jog vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-969/2017). Ieškovė nepaneigė ieškovo nurodytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, susijusių su didesnės ginčo buto kainos sumokėjimu savo asmeninėmis lėšomis (buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutarties, grynųjų pinigų įnešimo kvito, buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutarties), nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos lygų piniginį įnašą sumokant ginčo buto kainą, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į kitas byloje nustatytas aplinkybes (ieškovės turėtas santaupas, atsakovo gyvenimą kitu adresu nuo 2017 metų, su ieškove liekančius du nepilnamečius vaikus), pagrįstai nustatė lygias sutuoktinių dalis ginčo bute. Atmestini kaip teisiškai nereikšmingi sutuoktinių bendro turto dalių nustatymui ieškovės vertinamojo pobūdžio apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo amoralaus elgesio. Pirmosios instancijos teismui ištyrus bylos duomenis ir nustačius, jog santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atmestini kaip neįrodyti ir įtakos bendro sutuoktinių turto dalių nustatymui neturintys apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo fizinio ir psichologinio smurto. Įvertinus tai, kad ginčo butas yra 2 kambarių, atmestinas kaip neatitinkantis faktinių aplinkybių ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad nukrypus nuo lygių sutuoktinių turto dalių principo bus pažeisti prioritetiniai nepilnamečių vaikų poreikiai turėti atskirus kambarius ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Pažymėtina, kad atsakovo įsiskolinimas vaikų išlaikymui nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinio skundo šioje dalyje, papildomai atkreipiant dėmesį į tai, jog ieškovė neprašo atidėti 26 600,00 Eur atsakovui mokamos kompensacijos už ieškovei atitenkantį visą butą, todėl darytina išvada, kad jos turtinė padėties nėra bloga, o atsakovas už butą gautą kompensaciją galės panaudoti įsiskolinimo vaikų išlaikymui apmokėjimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl aukščiau nurodytų motyvų ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto pirmosios instancijos teismo atsisakymo nukrypti nuo lygių sutuoktinių turto dalių principo atmestini.

Dėl kilnojamojo turto padalijimo

42. Teismas tenkino atsakovo patikslintą reikalavimą palikti ieškovei visus kilnojamuosius daiktus už juos priteisinat kompensaciją ir priteisė ieškovei šalių bendrą kilnojamą turtą, o atsakovui pusę kilnojamo turto vertės, viso 3 027,00 Eur, nes laikė, kad priteisus ieškovei visą butą, didžioji dalis kilnojamųjų daiktų yra neatsiejama buto dalis, juos išmontavus buto vertei būtų padaryta žalos. Ieškovė tokį sprendimą ginčija tuo pagrindu, kad atsakovas priešiekinyje reiškė reikalavimus dėl buto apstatymo ir apyvokos daiktų priteisimo atsakovui, todėl teismas pasisakė dėl reikalavimų, kurie byloje nebuvo pareikšti.

43. CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, pasisako dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovas teismo posėdyje prašė priteisti jam kompensaciją pinigais už patikslintame ieškinyje nurodytus jam prašomus priteisti namų apyvokos daiktus. Ieškovė dėl tokio patikslinto ieškovo prašymo prieštaravimo nereiškė (CPK 250, 253 straipsniai), atsakovo nurodytų daiktų verčių neginčijo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas procesinės teisės normų išsprendė klausimą dėl kilnojamojo turto padalijimo.

Dėl kompensacijos už automobilį

44. Tenkindamas ieškovės reikalavimą dėl kompensacijos už parduotą automobilį priteisimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad minėta transporto priemonė buvo įsigyta 2005-07-02 šalims būnant santuokoje, atsakovas automobilį pardavė be sutuoktinės sutikimo, taip neteisėtai sumažindamas santuokinį turtą, byloje nebuvo pateikta automobilio pirkimo – pardavimo sutarties ar duomenų apie jo įsigijimo kainą, todėl vadovaujantis vidutine transporto priemonės rinkos verte pardavimo dienai ieškovei priteisė pusę automobilio vertės dydžio kompensaciją. Atsakovas skundžia kaip nepagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti ieškovei 1 000,00 Eur dydžio kompensaciją už parduotą automobilį, nes už jį gautos lėšos buvo panaudotos bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė dėl minėto automobilio vertės, nes atsakovas jį pardavė už 500,00 Eur.

45. Su tokiu atsakovo skundo motyvu nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirma, atsakovas neginčija, kad minėtas automobilis priklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Antra, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių ieškovės sutikimą dėl automobilio pardavimo. Trečia, atsakovas, pirkęs ir pardavęs automobilį, į bylą nepateikė duomenų apie transporto priemonės įsigijimo kaina, todėl teismas pagrįstai nustatę priteistos kompensacijos dydį vadovaudamasis vidutine automobilio rinkos verte pardavimo dienai, duomenis apie kurią pateikė ieškovė (4 t., b. l. 143). Ketvirta, atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtu ieškovės įrodinėjamą automobilio vidutinę rinkos kainą jo pardavimo dienai (CPK 12, 178 straipsniai). Penkta, atsakovas nepagrindė argumento, kad už parduotą automobilį jis gavo mažesnę, nei jo vidutinė rinkos vertė pardavimo dienai, kainą, nors kaip automobilio pardavėjas ir pinigų gavėjas tokias įrodinėjimo galimybes turėjo, taip pat deklaratyviai teigė gautus pinigus panaudojęs bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą (CK 3.98 straipsnio 3 dalis) ir atsakovo apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais dėl kompensacijos priteisimo tenkinti pagrindo nėra.

Dėl kreditorinių įsipareigojimų

46. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo kreditoriniai įsipareigojimai AB „Swedbank“ yra jo asmeninės prievolės, nes atsakovas skolinosi savo studijos universitete. Atsižvelgus į tai, kad šalys siekdamos patenkinti šeimos poreikius pasiskolino iš AB SEB banko, teismas šią šalių prievolę po santuokos nutraukimo laikė solidaria sutuoktinių prievole. Atsakovas tokį sprendimą skundžia tuo pagrindu, kad ieškovės paskola iš AB SEB banko buvo paimta tenkinti jos pačios, o ne šeimos poreikiams. Priešingai nei ieškovė, atsakovas skolinosi iš AB „Swedbank“ studijoms apmokėti, tokiu būdu siekdamas gauti geresnį darbą ir geriau aprūpinti šeimą, be to teismas nevertino, jog atsakovas, neturėdamas jokio išsilavinimo, galėjo apskritai negauti jokio darbo, todėl išsilavinimo įgijimas laikytinas skirtu bendriems šeimos poreikiams tenkinti, o prievolė AB „Swedbank“ laikytina solidaria ieškovės ir atsakovo prievole. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

47. Kaip išaiškino kasacinės instancijos teismas pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovas panaudojo banko paskola apmokėtą įgytą išsilavinimą gauti didesnes pajamas ir taip prisidėti prie šeimos išlaikymo. Be to, išsilavinimo įgijimas savo prigimtimi laikytinas asmens individualius gebėjimus didinantis, jo žinias praplečiantis veiksmas, kuris nėra susijęs su asmens šeimynine padėtimi (asmuo santuokoje ar ne), todėl tokio asmeninio, individualaus, intelektinio turto įsigijimui panaudota paskola nėra laikytina prievole, būtina išlaikyti šeimos ūkį ir užtikrinti vaikų išlaikymą, ir pagrįstai laikytina asmenine prievole. Atsakovas neįrodė, kad jis be įgyto išsilavinimo negalėjo rasti darbo ar kad įgytas išsilavinimas sukūrė papildomas šeimos pajamas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl AB „Swedbank“ banko paskolos pripažinimo asmenine atsakovo prievole naikinti pagrindo nėra.

48. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad kreditoriniai įsipareigojimai AB SEB bankui pagal 2009-10-22 kortelės sąskaitos sutartį Nr. 072636089 ir pagal 2015-08-25 banko sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 07L1518050977-22 pripažinti solidariomis ieškovės ir atsakovo prievolėmis, nes ieškovė paaiškino, jog būnant santuokoje nepakakdavo lėšų šeimos poreikiams tenkinti, todėl tam tikslui buvo imamos paskolos iš AB SEB banko (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Atsakovas minėtą aplinkybę neigė nurodydamas, kad AB SEB banko paskola buvo naudojama asmeniniams ieškovės poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 12, 178 straipsniai), o atsakovui nepateikus įrodymų, kad minėtos paskolos lėšos buvo naudojamos ne pagal paskirtį, t. y. ne šeimos poreikiams tenkinti, byloje nesant tokioms aplinkybės prieštaraujančių įrodymų, laikytina, jog AB SEB banko paskola buvo naudojama šeimos poreikiams, todėl ieškovė ir atsakovas pagal prievoles AB SEB bankui atsako solidariai (CK 3.109 straipsnis).

Dėl kreditoriaus „Plus Plus Capital“ AS ieškinio

49. Atsakovo skundžiamu sprendimu teismas nustatė, jog tarp ieškovo kreditoriaus „Plus Plus Capital“ AS ir atsakovo R. M. atsirado prievoliniai teisiniai santykiai. Kreditoriui pilnai įvykdžius savo prievoles pagal paskolos sutartį, o atsakovui laiku negrąžinus paskolą ir taip pažeidus sutartį kreditorius pagrįstai pareikalavo tinkamo sutarties vykdymo iš skolininko. Atsakovas deklaratyviai nurodo, jog paskola buvo paimta išimtinai šeimos poreikiams tenkinti, apmokėti bendras išlaidas už maistą, komunalines paslaugas, vaikų rūbus, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių atsakovo teiginius. Be to, vertintina ir tai, kad kreditorius pateikė ieškinį atsakovui, o ne abiems sutuoktiniams (ieškovei ir atsakovui), nors toks kreditoriaus elgesys, kuomet reikalavimas nukreipiamas į skolininkų daugetą, būtų racionalus suteikiant paskolą ne vieno, o keleto asmenų poreikių tenkinimui. Atsakovas su kreditoriaus reikalavimu sutiko, tokiu būdu pripažino pilnai ieškinio pagrįstumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas kreditoriui pagal piniginę prievolę atsako asmeniškai.

50. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

51. Apibendrinant darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės J. B. – M. ir atsakovo R. M. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-4784-897/2019, palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.