Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovams R. G. ir A. B-G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

16.9. Atsakovai procesiniuose dokumentuose buvo aiškiai suformulavę savo poziciją, kuri buvo nuosekli ir pagrįsta turimais rašytiniais duomenimis bei paaiškinimais, todėl apelianto teiginiai dėl aplinkybių slėpimo yra neetiški bei nesąžiningi.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto

17. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovo ieškinį atsakovams dėl 55 077 Eur ir 136 006 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas reikalavimą priteisti iš atsakovų skolą grindė tuo, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 6 d. pervedė atsakovui R. G. 55 077 Eur, lėšas pervesdamas į R. G. asmeninę sąskaitą banke Nr. (duomenys neskelbtini), ir laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. į atsakovės A.B.-G. asmenines sąskaitas banke Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 136 006 Eur; šios lėšos atsakovams buvo pervestos kaip paskola, todėl, apelianto teigimu, atsakovams kyla pareiga jas grąžinti. Apeliantas siekė įrodyti paskolos teisinius santykius tarp jo ir atsakovų, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įvertini, ar byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti būtent tokių šalis siejusių teisinių santykių buvimą. Be kita ko, apeliantas (ieškovas) alternatyviu reikalavimu prašė atsakovams pervestas lėšas pripažinti kaip gautas be teisinio pagrindo, įpareigojant atsakovus grąžinti be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir įrodymų išreikalavimo

20. Bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

21. Kita vertus, CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

22. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Ieškovo prašomi priimti teismų procesiniai sprendimai yra iš teismų informacinės sistemos Liteko bei antstolių informacinės sistemos prieinama informacija, su kuria esant poreikiui teismas gali susipažinti pats. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nutarties 21–22 punktuose aptartus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas nepriima ieškovo teikiamų teismų procesinių sprendimų, priimtų civilinėse bylose bei antstolio pažymos.

24. Rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba CPK nustatyta tvarka išreikalaujami teismo (CPK 198 straipsnio 1 dalis). Asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Teismas taip pat gali asmeniui, kuris prašo išreikalauti rašytinius įrodymus, duoti liudijimą apie teisę gauti tą įrodymą, kad jis būtų pateiktas teismui.

25. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad apeliaciniame skunde įvardytų įrodymų išreikalavimo klausimas iš tiesų jau buvo spręstas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme – Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 3 d. rezoliucija tenkino ieškovo prašymą ir įpareigojo atsakovus pateikti banko sąskaitų išrašus, patvirtinančius ieškovo pervestų lėšų panaudojimą; atsakovai dalį prašomų dokumentų pateikė. Nepaisant to, teisėjų kolegija apelianto prašymo išreikalauti įrodymus netenkina, nes, viena vertus, paskolos teisiniuose santykiuose nėra svarbu, kam panaudoti gauti pinigai. Kita vertus, pinigų panaudojimo faktas nei patvirtina, nei paneigia egzistavus paskolos teisinius santykius.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių ir įrodymų vertinimo

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus ir apelianto poziciją dėl šalis siejusių teisinių santykių, konstatavo, kad apeliantas neįrodė, jog ieškovas suteikė atsakovams paskolą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad vien apelianto atlikti mokėjimo pavedimai, įvardijami kaip „sąskaitos papildymas“, bei į bylą pateikti elektroniniai laiškai neįrodo, jog jais atsakovas prašydavo ieškovą pervesti lėšas kaip paskolos suteikimą. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad bankiniai lėšų pervedimai patvirtina iš viso 191 083 Eur pervedimą atsakovams, todėl nesant kitų pagrindų pervesti pinigus ir šalims iš esmės nesutariant dėl to, kas buvo paskolos davėjas ir kas paskolos gavėjas, teismas turėjo pripažinti tarp šalių buvus paskolos teisinius santykius.

27. Vertindama apelianto argumentus, kuriais siekiama įrodyti tarp šalių susiklosčius paskolos teisinius santykius, teisėjų kolegija nurodo, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Dalies mokėjimų pervedimų laikotarpiu galiojusios redakcijos CK 6.871 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis pagal savo sampratą yra realinis sandoris, taigi paskolos sutartinių teisinių santykių egzistavimui nustatyti reikia įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas, 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 27 punktas; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020 27 punktas).

29. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimas tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 44 punktas, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 142 punktas).

30. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017 26 punktą).

31. Byloje nėra ginčo, kad apeliantas su atsakovais nebuvo sudaręs rašytinių susitarimų dėl paskolos ir jos panaudojimo ir (ar) grąžinimo sąlygų.

32. Nagrinėjamos bylos atveju apeliantas paskolos teisinių santykių tarp jo ir atsakovų egzistavimą iš esmės įrodinėjo pateikdamas savo paties banko sąskaitos išrašus, kuriuose matyti atsakovams atlikti mokėjimų pavedimai. Atsakovui į asmeninę sąskaitą banke 2013 m. vasario 1 d. ieškovas pervedė 42 000 Lt; 2013 m. vasario 22 d. – 20 000 Lt; 2013 m. gegužės 30 d. – 14 000 Lt; 2013 m. liepos 5 d. – 25 000 Lt; 2014 m. vasario 19 d. – 7 000 Eur; 2014 m. balandžio 30 d. – 15 000 Lt; 2014 m. gegužės 7 d. – 20 000 Lt; 2014 m. rugsėjo 3 d. – 20 000 Lt; 2014 m. rugsėjo 6 d. – 10 000 Lt, iš viso 55 077 Eur; mokėjimo pavedimų mokėjimo paskirtyje ieškovas nurodė „sąskaitos papildymas“, o atsakovei į asmenines sąskaitas banke 2012 m. rugsėjo 18 d. ieškovas pervedė – 28 962 Eur; 2012 m. rugsėjo 18 d. – 28 962 Eur; 2012 m. spalio 11 d. – 28 962 Eur; 2012 m. gruodžio 27 d. – 47 600 Lt; 2013 m. rugpjūčio 27 d. – 100 000 Lt; 2013 m. rugpjūčio 27 d. – 22 000 Lt, iš viso 136 006 Eur, mokėjimo pavedimų mokėjimo paskirtyje ieškovas nurodė „sąskaitos papildymas“. Taip pat paskolos teisinių santykių egzistavimą ieškovas grindė dviem elektroniniais laiškais – atsakovas R. G. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) 2012 m. gruodžio 27 d. ieškovui parašė elektroninį laišką, kuriame nurodė, kad ieškovas pervestų atsakovei į sąskaitą 47 600 Lt; atsakovas iš elektroninio (duomenys neskelbtini) 2013 m. rugpjūčio 27 d. parašė ieškovui, jog reikia, kad atsakovei į nurodytą sąskaitą pervestų 122 000 Lt.

33. Įvertinusi į bylą pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik ieškovo atsakovams atlikti mokėjimų nurodymai, įvardijami kaip „sąskaitos papildymas“, bei į bylą pateikti 2012 m. gruodžio 27 d. bei 2013 m. rugpjūčio 27 d. elektroniniai laiškai, viena vertus, neįrodo tarp šalių egzistavus paskolos teisinius santykius, t. y. neįrodo, jog ieškovas suteikė 191 083 Eur paskolą atsakovams. Kita vertus, iš atsakovo R. G. ieškovui 2012 m. gruodžio 27 d. siųsto elektroninio laiško, kuriame nurodyta pervesti atsakovei A. B.-G. 47 600 Lt sumą ir jei liks sąskaitoje pinigų, už likusius, ieškovas nupirktų atsakovui dovanų, turinio galima vertinti priešingai nei teigia apeliantas, jog būtent atsakovas buvo paskolos davėjas ir buvo suteikęs paskolą ieškovui, kuris disponavo atsakovo pervestais pinigais, todėl atsakovas elektroniniame laiške ir nurodo į kokią sąskaitą ieškovui pervesti pinigus bei likusius panaudoti dovanai pirkti. Be to, ieškovas įrodinėdamas, kad ginčo paskolą suteikė savo broliui atsakovui, niekaip nepagrindžia jokio paskolos teisinio santykio tarp jo ir brolio žmonos egzistavimo, kurio pagrindu buvo atlikti 136 006 Eur mokėjimo pervedimai į atsakovės asmenines sąskaitas banke.

34. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, neįrodžius paskolos dalyko perdavimo, kai paskolos sandoris priskiriamas realinių sandorių kategorijai, neįrodytas ir paskolos sutarties sudarymo faktas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis šiuo pagrindu, ieškinio netenkino.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

35. Kaip minėta, apeliantas nagrinėjamoje byloje taip pat įrodinėjo, kad, atsakovai apeliantui pervedus 191 083 Eur, nepagrįstai praturtėjo apelianto sąskaita (CK 6.237 straipsnis).

36. Nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuoja CK 6.242 straipsnis. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 20 punktas).

37. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).

38. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Taigi aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).

39. Byloje nėra ginčo, kad apeliantas pervedė atsakovams 191 083 Eur; tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog ieškovas ir atsakovas buvo ne tik broliai, bet ir UAB „Plieninis skydas“ akcininkai, valdantys po 50 proc. šios bendrovės akcijų; įmonė veikė pelningai ir ieškovui bei atsakovui buvo išmokėti dividendai: 2011 m. – po 0,5 mln. Lt, 2012 m. – po 1,425 mln. Lt, 2013 m. – po 0,96 mln. Lt, 2014 m. – po 0,83 mln. Lt; ieškovas pervesdavo lėšas atsakovams tą pačią arba kitą dieną po dividendų gavimo ir pervedamos sumos buvo arba tapačios arba panašios gautoms dividendų sumoms. Atsakovas, siekdamas paneigti apelianto įrodinėjamą aplinkybę, kad pinigai atsakovams buvo pervesti be teisinio pagrindo, nurodė, jog pinigai atsakovams buvo pervesti kaip paskolų, kurias atsakovas buvo paskolinęs ieškovui grynais pinigais per kelis kartus, grąžinimas. Atsakovas įrodinėdamas šias aplinkybes į bylą pateikė 2003 m. sausio 2 d. paskolos sutartį, patvirtinančią, kad R. G. suteikė R. G. 45 000 Lt paskolą; išrašą iš sąskaitos, patvirtinantį, jog R. G. pervedė R. G. dviem grynųjų pinigų mokėjimo nurodymais (2011 m. spalio 15 d. ir 2012 m. rugsėjo 10 d.) 44 750 Lt. Atsakovo teigimu, ieškovo prašymu, siekiant išvengti mokestinių rizikų, kasos pajamų orderiuose nurodoma, kad mokėjimai buvo atlikti grąžinant paskolą, tačiau iš tikrųjų pavedimas atliktas suteikiant paskolą ieškovui; likusi suma buvo perduota ieškovui grynais pinigais skirtingais laikotarpiais. Be kita ko, atsakovas pažymėjo, kad atsakovas Didžiojoje Britanijoje nuo 2008 m. gyvenančiam broliui lėšas pervesdavo už jo naudai atliktus patarnavimus, nupirktus daiktus ir egzistavo poreikis ieškovui iš atsakovo pasiskolinti lėšų, reikalingų įsikūrimui šioje šalyje, todėl ginčo mokėjimo pervedimais ieškovas grąžino atsakovo jam suteiktą paskolą.

40. Taigi, esant alternatyviam ieškovo reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 25 punktą).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jog ieškovas ir atsakovas buvo itin artimi giminystės ryšiais susiję asmenys – broliai; ilgą laiką tarp jų nebuvo jokių nesutarimų ir įvairiais teisiniais pagrindais jie vienas kitam pervesdavo dideles pinigines lėšas; abu buvo tos pačios įmonės UAB „Plieninis skydas“ akcininkai, valdantys po 50 proc. šios bendrovės akcijų; nenustačius paskolos teisinio santykio buvimo ir esant atsakovo pateiktiems duomenims, kad praeityje būtent atsakovas yra skolinęs ieškovui lėšas, kurios laiko atžvilgiu yra artimos ieškovo atliktiems piniginių lėšų pervedimams į atsakovų sąskaitas, sutiktina su atsakovų pozicija ir labiau tikėtina, jog paskolos sutartis šalis siejo iš kitos pusės, t. y. paskolos teisiniai santykiai siejo paskolos davėją – atsakovą ir paskolos gavėją – ieškovą.

42. Atsakovai, atsikirsdami į apeliacinį skundą, teisingai pažymi, kad, viena vertus, ieškovas teigia, jog tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai ir tuo pačiu ieškovas įrodinėja, kad pavedimai atlikti be teisinio pagrindo, t. y. tuo pačiu ir teigia ir neigia paskolos teisinių santykių egzistavimą. Kita vertus, ginčo šalis siejo ypatingu asmeniniu pasitikėjimu ir giminystės ryšiais pagrįsti santykiai – broliai, buvę įmonės akcininkai, be kita ko, sistemingai vienas kitam atlikdavo didelių sumų tarpusavio pervedimus ne tik tam tikriems daiktams įsigyti, bet ir labiau tikėtina, kad pervedimai buvo atliekami ir atsakovo ieškovui skolintų lėšų pagrindu, todėl nėra jokio pagrindo kelių selektyviai parinktų mokėjimo pavedimų pervestų atsakovams sumų pripažinti kaip pastarųjų nepagrįstą praturtėjimą apelianto sąskaita. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo pagrindu ieškinio netenkino.

Dėl kitų apelianto nurodomų argumentų

43. Apelianto nuomone, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 1 d. nutartimi nepagrįstai sustabdė civilinę bylą iki įsiteisės procesinis sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2576-262/2018 pagal ieškovo UAB „Plieninis skydas“ ieškinį atsakovui R. G. dėl skolos priteisimo ir atsakovo R. G. priešieškinį ieškovui UAB „Plieninis skydas“ dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.

44. Apelianto teigimu, šią civilinę bylą išnagrinėjo šališkas teismas, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas; ieškovas nagrinėjamoje byloje du kartus reiškė nušalinimus teisėjui, tačiau jie nebuvo patenkinti.

45. CPK 64 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo. Pagrindai, dėl kurių teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, yra išdėstyti CPK 65 straipsnyje.

46. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ir vadovaujantis šia praktika suformuotoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo ar teisėjo nešališkumas turi būti vertinamas dviem aspektais. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo, turi būti įvertinta, kaip susidariusi situacija ir aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje C. ir kt. v. Belgija, peticijos Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje S. v. Ukraina, pareiškimo Nr. 65518/01). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).

47. Nagrinėjamu atveju apeliantas pasinaudojo savo teise pirmosios instancijos teisme pareikšti nušalinimą teismui ir teismas klausimą dėl nušalinimo išsprendė apelianto nenaudai. Teismo šališkumą apeliantas grindė iš esmės vien tik nesutikimu su teismo priimtais procesiniais sprendimais (civilinės bylos sustabdymu ir teisės rinkti įrodymus ribojimu), o tai, kaip atsiliepime teisingai pažymėjo atsakovai, pagal teismų praktiką, nepatvirtina teisėjo šališkumo ir atitinkamai absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-54-611/2018). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).

48. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai apie teismo šališkumą yra pagrįsti tik prielaidomis. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių ir įrodymų palankiai apeliantui, savaime nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Bylos šaliai, nesutinkant su priimtu sprendimu, yra numatyta teisė tokį sprendimą skųsti apeliacine tvarka. Tokią savo teisę apeliantas realizavo, pasinaudojo procesine teise skųsti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį sustabdyti civilinę bylą; kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 28 d. nutartimi netenkino apelianto atskirojo skundo dėl bylos sustabdymo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

50. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmestas, ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau atsakovai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė dėl ieškovo inicijuoto apeliacinio proceso, atlyginimą. Byloje pateikta 2021 m. rugpjūčio 10 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 36/2021 ir akcinės bendrovės Swedbank 2021 m. rugpjūčio 10 d. mokėjimo nurodymas Nr. 28 patvirtina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovai patyrė 1 500 Eur advokato pagalbos išlaidų. Atsakovų prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl jos priteistinos iš ieškovo abiem atsakovams lygiomis dalimi po 750 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovams R. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir A. B.-G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) kiekvienam po 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.