- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-19
- Bylos Nr.
- e2A-276-450/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02521-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Vigintas Višinskis, Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- A. B.-G., R. G.
- Ieškovas
- R. G.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės, Viginto Višinskio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. B.-G. prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovams R. G. ir A. B.-G. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas R. G. prašė priteisti iš atsakovo R. G. 55 077 Eur skolos, iš atsakovės A. B.-G. 136 006 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui R. G. priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, bendrai ne didesnei nei 55 077 Eur sumai, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu bei areštuoti atsakovei A. B.-G. priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, bendrai ne didesnei nei 136 006 Eur sumai, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 28 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – ieškovo ieškinio reikalavimų užtikrinimui: 1) areštavo atsakovui R. G. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą ieškovo reikalavimo sumai šiam atsakovui, t. y. 55 077 Eur sumai, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę; 2) areštavo atsakovei A. B.-G. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą ieškovo reikalavimo šiai atsakovei sumai, t. y. 136 006 Eur sumai, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę; 3) nesant (trūkstant) tokio turto, reikalavimo sumai nutarė areštuoti atsakovų pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose bei turtines teises ieškinio sumai, uždraudžiant tokiu turtu ar lėšomis disponuoti, leidžiant atsakovams gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (MMA), bei atsiskaityti su ieškovu pagal pareikštą ieškinį.
Šalies argumentai
3. Atsakovė A. B.-G. 2021 m. rugpjūčio 11 d. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriame prašė panaikinti jos atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – turto areštą. Prašymą grindė tuo, kad, viena vertus, praėjus penkeriems su puse metų, yra iš esmės pasikeitusi teisinė situacija, kadangi pirmosios instancijos teismas R. G. ieškinį atmetė. Todėl šiuo metu ieškinio reikalavimus vertinant prima facie (preliminariai), jie laikytini nepagrįstais, kadangi yra priimtas teismo sprendimas juos atmesti kaip nepagrįstus. Be to, ieškovas patvirtino, kad piniginės lėšos reikalavimo atsakovės apimtyje buvo skirtos ieškovo broliui R. G., tačiau į pastarojo sutuoktinės banko sąskaitą buvo pervestos tik dėl patogumo, dėl to, kad tokį prašymą pateikė R. G., tai patvirtina reikalavimų atsakovės atžvilgiu nepagrįstumą.
4. Kita vertus, pagrindinis motyvas taikyti laikinąją apsaugos priemonę buvo ieškininio reikalavimo dydis. Tačiau teismų praktika nuo 2015 m. yra reikšmingai pasikeitusi ir ieškininio reikalavimo dydis pats savaime nėra pagrindas laikinajai apsaugos priemonei taikyti, kai nėra pateikiama aiškių įrodymų dėl galimo atsakovo nesąžiningumo praeityje. Šiuo atveju, ieškovas nėra pateikęs jokių objektyvių įrodymų, jog atsakovė būtų praeityje atlikusi nesąžiningus veiksmus mažinant turto masę, kas galėtų sudaryti pagrindą įtarti apsunkintą būsimo teismo sprendimo vykdymą; skolininko neatsiskaitymas su kreditoriumi yra pagrindas kreditoriui kreiptis į teismą, o ne prielaida teismui automatiškai taikyti skolininko turto areštą.
5. Atsakovė pažymi, kad šiuo metu jos atžvilgiu taikoma laikinoji apsaugos priemonė neatitinka ir ekonomiškumo bei proporcingumo reikalavimų. Areštuotą turtą atsakovė siekia parduoti už 1,9 mln. Eur sumą ir vienintelė kliūtis yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Pardavusi šį turtą, atsakovė atsiskaitytų su kredito įstaiga (hipotekos kreditoriumi) ir likusių lėšų pakaktų atsiskaityti su ieškovu.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į prašymą ieškovas R. G. prašo atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmesti ir pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti. Teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1531-823/2018) pasisakyta, kad ieškinio atmetimas neįsiteisėjusiu teismo sprendimu pats savaime nesudaro pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms panaikinti atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 150 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagrįstos abejonės ieškovo reikalavimų pagrįstumu, kylančios dėl jam nepalankaus teismo sprendimo priėmimo, teismo turi būti įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant, be kita ko, į proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimus (CPK 145 straipsnio 2 dalis).
7. Ieškovas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju, nepaisant jam nepalankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo, pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones neegzistuoja. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti, kad galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis), o tenkinus atsakovės prašymą apeliantui galimai palankus apeliacinės instancijos teismo sprendimas nebūtų įvykdytas.
8. Atsakovė, prašydama panaikinti jos atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių duomenų apie tai, kad, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, ieškovui galimai palankus teismo sprendimas bus įvykdytas; nepateikė informacijos apie savo finansinę padėtį. Ieškovo turimomis žiniomis, atsakovų finansinė padėtis yra labai bloga: byloje pateikti (Juridinių asmenų registro duomenų bazėse yra prieinami) duomenys apie tai, jog atsakovas R. G. yra / buvo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Plieninis skydas“ 50 proc. akcijų savininkas ir vadovas. UAB „Plieninis skydas“ yra iškelta bankroto byla (bylos Nr. eB2-879-640/2021), R. G. atžvilgiu pareikštas prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (bylos Nr. eB2-2491-640/2021). R. G. atžvilgiu yra priimta nepalankūs teismų sprendimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1578-823/2016; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-191-236/2018, 4 sprendimai (pvz., civilinėse bylose Nr. e2-1606-1019/2021, Nr. e2-1526-1050/2021), tačiau R. G. įsiteisėjusių teismų sprendimų nevykdo, o prieš teikdamas bylose apeliacinius skundus deklaruoja, kad neturi lėšų pragyvenimui ir tik didelėmis pastangomis gali sumokėti 50 Eur žyminį mokestį (priedas Nr. 2, Nr. 3). Atitinkamai UAB „Plieninis skydas“ bankrotas pažeidė ir atsakovės A. B.- G. interesus, nes R. G. savo sutuoktinę buvo įdarbinęs UAB „Plieninis skydas“ ir mokėjo jai atlyginimą, nors atsakovė jokių darbinių funkcijų neatliko. Atsakovės atžvilgiu taip pat yra iškeltos bylos: Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinė byla Nr. e2-2494-912/2021 pagal BUAB „Plieninis skydas“ ieškinį dėl sandorio ginčijimo (ieškinio suma 321 448,30 Eur); Vilniaus apygardos teisme civilinė byla Nr. e2-897-603/2021 pagal A. G. abiem sutuoktiniams pareikštą ieškinį dėl skolos grąžinimo (ieškinio suma 84 119,82 Eur). Todėl atsakovų galimybės vykdyti įsipareigojimus ir ateityje bus apsunkintos.
Šalies argumentai
9. Ieškovo teigimu, atsakovė yra nesąžininga, nes siekia parduoti areštuotą turtą, kurio perleidimo draudimas yra įtvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria nutarta areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą ieškovo reikalavimo atsakovei dydžiu, t. y. 136 006 Eur sumai, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Todėl panaikinus laikinąsias apsaugos priemones ir pardavus areštuotą turtą, gautos lėšos bus nedelsiant panaudotos įvairių ir didelės apimties atsakovų įsiskolinimų padengimui (arba bus siekiama jas paslėpti nuo gausių kreditorių), tuo tarpu ieškovui galimai palankus teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje liks neįvykdytas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas atitinka ieškinio reikalavimų mastą, todėl tuo pačiu atitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principus.
11. Atsakovas R. G. atsiliepimo į atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nepateikė.
Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo netenkinamas
12. CPK 149 straipsnyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Nors šiame straipsnyje nenurodytas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas, sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas, arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų.
13. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, o tai suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą. Nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi nei prejudicinės, nei res judicata (išspręstos bylos) galios todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo klausimas gali būti peržiūrimas, suinteresuotam asmeniui pateikus ir teismui vertinant naujas aplinkybes, galinčias būti reikšmingomis klausimo išsprendimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1466-196/2016).
14. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pagal teismų formuojamą praktiką CPK 149 straipsnyje nurodytu laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo institutu turėtų būti naudojamasi tais atvejais, kai atitinkamos aplinkybės pasikeičia jau po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo, t. y. prašymas panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kitaip nei atskirasis skundas, turėtų būti grindžiamas ne nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių neteisėtumu, o po jos priėmimo pasikeitusiomis aplinkybėmis.
15. Kaip nurodyta nutarties 2 punkte, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 28 d. nutartimi byloje patenkino ieškovo prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones abejų atsakovų atžvilgiu. Nutartimi teismas areštavo ir atsakovei A. B.-G. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą ieškovo reikalavimo šiai atsakovei sumai – 136 006 Eur, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę; nesant (trūkstant) tokio turto, reikalavimo sumai nutarė areštuoti atsakovų pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose bei turtines teises ieškinio sumai, uždraudžiant tokiu turtu ar lėšomis disponuoti, leidžiant atsakovams gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (MMA), bei atsiskaityti su ieškovu pagal pareikštą ieškinį. Nurodytina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartimi nutartis palikta nepakeista (civilinė byla 2-600-943/2016).
16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Tuo pačiu, byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės teismo gali būti panaikinamos, jei išnyko grėsmė būsimo sprendimo neįvykdymui ar dėl pasikeitusių aplinkybių galėjo iš esmės pakisti preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimas. Atsakovė nagrinėjamu atveju remiasi aplinkybėmis, kad praėjus penkeriems su puse metų nuo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, yra iš esmės pasikeitusi teisinė situacija, pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė, todėl ieškinio reikalavimus vertinant prima facie, jie laikytini nepagrįstais. Be to, nurodė, kad ieškovas patvirtino, jog piniginės lėšos reikalavimo atsakovės apimtyje buvo skirtos ieškovo broliui atsakovui R. G., tačiau į pastarojo sutuoktinės banko sąskaitą buvo pervestos tik dėl patogumo, tai patvirtina reikalavimų atsakovės atžvilgiu nepagrįstumą.
17. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliantės argumentų, susijusių su ieškinio reikalavimų preliminariu nepagrįstumu, kai Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 1 d. priėmė sprendimą dėl ginčo esmės, kuriuo ieškovo ieškinį atmetė, nurodo, kad viena vertus, aplinkybė, jog ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui; arba priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį pilnai patenkinti, patvirtina, kad tarp bylos šalių kilęs ginčas yra išlikęs, kita vertus, byloje galimo kitokio teisinio rezultato pasiekimas laikytinas pakankamu pagrindu teigti, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės būtinos būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Konkrečios aplinkybės sudarančios ieškinio dalyką (dėl atsakovės atžvilgiu galimai pareikšto nepagrįsto ieškinio reikalavimo, kadangi pervestos piniginės lėšos buvo kitam atsakovui (sutuoktiniui)) šiuo atveju nevertinamos, kadangi galutinis visų aplinkybių įvertinimas privalės būti nustatytas bylą išnagrinėjus iš esmės, įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nurodytina, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi pareigą tik patikrinti, ar ieškinio reikalavimai nėra akivaizdžiai nepagrįsti, o būtent, ar ieškovas pasirinko leistiną ar aiškiai įmanomą savo teisių gynimo būdą, ir / ar toks prašymas pareikštas siekiant užtikrinti reikalavimus, kurie grindžiami ieškinyje nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis. Taigi nenustatyta pasikeitusių aplinkybių dėl preliminaraus ieškinio vertinimo, kurios leistų spręsti, kad išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas.
Žemesnės instancijos teismas
18. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad, ieškinio atmetimas neįsiteisėjusiu teismo sprendimu pats savaime nesudaro pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms panaikinti atsižvelgiant ir į CPK 150 straipsnio 2 dalies nuostatą, tačiau pagrįstos abejonės ieškovo reikalavimų pagrįstumu, kylančios dėl jam nepalankaus teismo sprendimo priėmimo, teismo turi būti įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant, be kita ko, ir į proporcingumo bei ekonomiškumo principų reikalavimus (CPK 145 straipsnio 2 dalis).
Atsiliepimas
19. Atsakovė teisi nurodydama, kad didelė ieškinio suma pagal dabartinę teismų praktiką savaime negali būti vertinama kaip besąlyginis ir lemiamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Naujausioje ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017 ir kt.). Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu daugeliu atvejų įrodyti yra sudėtinga arba netgi neįmanoma, todėl arešto taikymo prašančiam asmeniui suteikta teisė remtis ir didelės ieškinio sumos kriterijumi. Būtent atsakovui, siekiančiam laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tenka pareiga pagrįsti, kad ieškinio suma jam nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-648-370/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-552-943/2017; 2021 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-330/2021).
20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovei nepateikus duomenų apie savo turtinę padėtį (pasikeitusią turtinę padėtį), bei priešingai – ketinant parduoti areštuotą nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindo vertinti, kad šiuo atveju pažeistas proporcingumo bei ekonomiškumo principų reikalavimas, todėl nėra pagrindo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir šiuo pagrindu. Kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į prašymą, iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad atsakovų atžvilgiu nagrinėjamos ir kitos civilinės bylos – pareikšti įvairaus pobūdžio turtiniai reikalavimai, kuriose atsakovas (kaip atsakovės sutuoktinis) procesiniuose dokumentuose prašo jį atleisti nuo žyminio mokesčio, motyvuojant itin sunkia finansine padėtimi. Nors atsakovės finansinė padėtis taip pat nebūtų sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau visos nurodytos aplinkybės vertinamos tuo aspektu, kad atsakovė neįrodė jokių pasikeitusių aplinkybių, kurios sąlygotų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą.
21. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet sukelia tam asmeniui, kuriam jos taikomos, tam tikrus suvaržymus ar nepatogumus, todėl vien aplinkybė, kad asmuo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo patiria neigiamus padarinius, savaime nereiškia proporcingumo ir / ar ekonomiškumo principų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja jau daugiau nei penkerius metus, todėl atsakovei siekiant parduoti areštuotą nekilnojamąjį turtą, ji turi teisę pasinaudoti kitomis įstatyme numatytomis priemonėmis, kaip pvz. CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato teisę dalyvaujantiems byloje asmenims ar kitiems suinteresuotiems asmenims teikti prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Minėtos normos pagrindu gali būti keičiamas ne tik laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis, bet ir mastas. Atsakovė teigia, kad areštuoto nekilnojamojo turto vertė per visą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laiką nuolat didėjo, o ieškinio kaina liko ta pati, todėl ji turi teisę prašyti antstolio sumažinti areštuoto nekilnojamojo turto apimtį, atsižvelgiant į ieškinio kainos bei areštuoto turto vertės santykį, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių mastas turi būti proporcingas pareikštam ieškinio reikalavimui ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti jų taikymo tikslams.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291, 302 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
netenkinti atsakovės A. B.-G. prašymo dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.