Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis, 1-141-1017/2018

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-07-05
Bylos Nr.: 1-141-1017/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-38-1-00114-2011-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Giedrė Norvilienė
Kaltinamasis: A. A., P. A., M. A., T. B., UAB „Ejola“
Civilinis ieškovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos
Advokatai: Ramūnas Vanagas, Loreta Guižauskienė, Zbignevas Jankovskis, Gediminas Skaistys, Karolis Barysas

Kategorijos

11.2.14.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.18.10Apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 str.)
1.2.29.1.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 1 d.)
1.2.29.1.3Kvalifikuotas dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 3 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1-141-1017/2018Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00114-2011-3Procesinio sprendimo kategorijos: 11.2.14.5.1; 1.2.18.10; 1.2.29.1.1; 1.2.29.1.3 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 5 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Norvilienė,sekretoriaujant Viktorijai Podlipskienei, Živilei Osipovai, Gretai Sankūnei,vertėjaujant Audronei Adomavičienei, Olgai Macijauskienei, Audriui Krušnai,dalyvaujant prokurorui Tadeušui Osipovičiui (Tadeuš Osipovič),kaltinamiesiems A. A., P. A., M. A., T. B.,kaltinamojo UAB „Ejola“ atstovui advokatui Gediminui Skaisčiui,kaltinamojo T. B. gynėjui advokatui Zbignevui Jankovskiui (Zbignev Jankovskij),kaltinamojo P. A. gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui,kaltinamojo A. A. gynėjui advokatui Karoliui Barysui,kaltinamosios M. A. gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei,civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui R. J.,specialistėms J. P. ir N. K.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje

T. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)pilietis, (duomenys neskelbtini), gyvenantis deklaruotoje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, administracine tvarka baustas, neteistas, kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos) (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2007 m. liepos 21 d.), 222 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos) (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. liepos 13 d.) ir 300 straipsnio 3 dalyje (2 nusikalstamos veikos) (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2006 m. vasario 11 d.), padarymu;

P. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini), gyvenantis deklaruotoje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), vedęs, administracine tvarka nebaustas, teistas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. spalio 3 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį – 3 900 Lt dydžio bauda (sumokėta), kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos) (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2007 m. liepos 21 d.), 222 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos) (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. liepos 13 d.) ir 300 straipsnio 3 dalyje (2 nusikalstamos veikos) (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2006 m. vasario 11 d.), padarymu;

A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), vedęs, administracine tvarka baustas, neteistas, kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos) (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2007 m. liepos 21 d.), 222 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos) (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. liepos 13 d.) ir 300 straipsnio 3 dalyje (2 nusikalstamos veikos) (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2006 m. vasario 11 d.), padarymu;

M. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)pilietė, (duomenys neskelbtini), gyvenanti deklaruotoje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išsilavinimo, vykdanti individualią veiklą, ištekėjusi, administracine tvarka nebausta, neteista, kaltinama nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos) (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2007 m. liepos 21 d.), 222 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos) (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. liepos 13 d.) ir 300 straipsnio 3 dalyje (2 nusikalstamos veikos) (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2006 m. vasario 11 d.), padarymu; ir

UAB „Ejola”, įmonės kodas 302593004, registruota Gedimino pr. 45-4, Vilniuje, 2011 m. kovo 4 d. įregistruota mokėtoja (PVM kodas LT100005939013), 2013 m. spalio 10 d. išregistruota iš PVM registro, kaltinama nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. liepos 13 d.), 222 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. liepos 13 d.) ir 300 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2006 m. vasario 11 d.), padarymu;

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. A. apgaulingai tvarkė UAB „Merkus” buhalterinę apskaitą, dėl ko buvo iškreipti ir nuslėpti duomenys apie tikrąją šios įmonės ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas bei turtą, ir dėl ko negalima iš dalies nustatyti šios įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d., o būtent:

T. B., A. A. ir M. A. buvo kaltinami tuo, kad jie kartu veikdami bendrininkų grupėje, apgaulingai tvarkė UAB „Merkus” buhalterinę apskaitą, dėl ko buvo iškreipti ir nuslėpti duomenys apie tikrąją šios įmonės ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas bei turtą, ir dėl ko negalima iš dalies nustatyti šios įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d., taip pat P. A. ir A. A. buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, kartu paslėpė UAB „Merkus“ apskaitos dokumentus, dėl ko buvo iškreipti ir nuslėpti duomenys apie tikrąją šios įmonės ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas bei turtą, ir dėl ko negalima iš dalies nustatyti šios įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už tą patį laikotarpį: nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d., o būtent:

laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d., P. A., būdamas UAB „Merkus“, į. k. 300867809, reg. Kirtimų g. 69, Vilniuje, direktoriumi, tuo pačiu, nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 26 d. būdamas šios įmonės akcininku, realiai valdydamas minėtą įmonę, organizuodamas jos veiklą bei jai vadovaudamas, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „už apskaitos organizavimą, pagal šios įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ bei 14 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, kaip UAB „Merkus“ vadovas, būdamas atsakingas už UAB „Merkus“ buhalterinės apskaitos organizavimą bei už įformintų UAB „Merkus“ dokumentų tikrumą, A. A., būdamas UAB „Merkus“ akcininku bei šios įmonės darbuotoju, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu ir vadovaujantis BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, kaip UAB „Merkus“ darbuotojas, būdamas atsakingas už įformintų UAB „Merkus“ dokumentų tikrumą, M. A., nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. būdama šios įmonės darbuotoja, turėdama teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdama jos vardu, BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, kaip UAB „Merkus“ darbuotoja, būdama atsakinga už įformintų UAB „Merkus“ dokumentų tikrumą, o nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. vasario 29 d. būdama nesusieta su UAB „Merkus“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau veikdama minėtos įmonės vardu, bei T. B., būdamas nesusietas su UAB „Merkus“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau taip pat veikdamas minėtos įmonės vardu, susitardami dėl prekių iš Kinijos prekybos per UAB „Merkus“ organizavimo ir vykdymo, dalį prekių parduodant pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems fiziniams asmenims pagal suklastotus, tikrovės neatitinkančius UAB „Merkus“ vardu išrašytus prekių pardavimo dokumentus, kuriuose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie mažesnę prekių kainą negu reali jų vertė, tokiu būdu, nuslepiant tikrąjį prekių vertę ir tikrąsias prekybos metu įmonės gautas pajamas bei suvokdami, kad dėl nurodytos prekybinės veiklos, įforminant bei panaudojant tokius suklastotus dokumentus su įrašytais tikrovę neatitinkančiais duomenimis bus iškraipyti ir nuslėpti tikrieji duomenys apie UAB „Merkus“ ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas ir turtą, taip pat bus sumažintas UAB „Merkus“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM dydis ir dėl to UAB „Merkus“ išvengs dalies turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, ir to siekdami, veikdami Vilniaus mieste išankstine tiesiogine tyčia, kartu, bendrininkų grupėje, pažeisdami BAĮ 4 straipsnio nuostatą, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pakeitimu“, 12 straipsnio 1,2,4 dalių nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, „ūkinės operacijos ar ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais“, „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, „apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka“, 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau – PVMĮ) 78 straipsnio 1, 5 dalių nuostatas, kad „apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM“, „apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus; į juos turi būti įtraukiamos visos išrašytos, taip pat gautos PVM sąskaitos faktūros, išskyrus PVM sąskaitas faktūras, nurodytas šio Įstatymo 80 straipsnio 7 dalyje, ar supaprastintas PVM sąskaitas faktūras“, 2002 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – Taisyklės) 3, 16, 17 punktų nuostatas, kad „pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį; priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas“, „visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“, „kasos knygoje kasininkas įrašo kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį“, organizavo ir vykdė sutartą prekių iš Kinijos prekybą per UAB „Merkus“, kurios metu per UAB „Merkus“ realiai parduodami prekes pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., S. G., I. R., R. N. ir J. N., P. A., A. A. ir M. A. įformino, tuo pačiu, P. A., kaip UAB „Merkus“ direktorius, savo parašu patvirtino žinomai suklastotus tikrovę neatitinkančius tikrus dokumentus apie prekių pardavimus nurodytiems pirkėjams bei apie pastarųjų vykdytus apmokėjimus grynais, t. y. UAB „Merkus“ PVM sąskaitas – faktūras 2011 m. vasario 14 d. Nr. M11 1508, 2011 m. vasario 19 d. Nr. M11 1515, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1520, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1524, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1526, 2011 m. kovo 10 d. Nr. M11 1542, 2011 m. balandžio 8 d. Nr. M11 1566, 2011 m. gegužės 9 d. Nr. M11 1582, 2011 m. gegužės 9 d. Nr. M11 1588, 2011 m. gegužės 25 d. Nr. M11 1604, 2011 m. rugpjūčio 2 d. Nr. M11 1648, 2011 m. rugpjūčio 2 d. Nr. M11 1650, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. M11 1662, 2011 m. rugpjūčio 17 d. Nr. M11 1675 ir kasos pajamų orderius 2011 m. vasario 14 d. Nr. P 1492, 2011 m. vasario 19 d. Nr. P 1499, 2011 m. kovo 2 d. Nr. P 1504, 2011 m. kovo 2 d. Nr. P 1508, 2011 m. kovo 2 d. Nr. P 1510, 2011 m. kovo 10 d. Nr. P 1526, 2011 m. balandžio 8 d. Nr. P 1550, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. P 1578, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. P 1583, 2011 m. rugpjūčio 10 d. Nr. P 1593, 2011 m. rugpjūčio 10 d. Nr. P 1595, 2011 m. rugpjūčio 10 d. Nr. P 1596, 2011 m. rugpjūčio 17 d. Nr. P 1627, 2011 m. rugpjūčio 17 d. Nr. P 1635 bendrai 107 816,65 Lt (kas atitinka 31 226 Eur) su PVM sumai, nurodant juose žinomai neteisingus duomenis apie 207 480 Lt (kas atitinka 60 090 Eur) suma mažesnę parduotų prekių vertę bei atitinkamai įmonei UAB „Merkus“ pastarųjų pirkėjų už jiems parduotas prekes 207 480 Lt (kas atitinka 60 090 Eur) suma mažesnį sumokėtų grynųjų piniginių lėšų dydį, kurių vienus egzempliorius T. B. kartu su prekėmis pats ir per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusį asmenį pateikė prekes pirkusiems pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D. (V. D.), I. M. (I. M.), R. T., S. G., I. R., R. N. (N.) ir J. N., o kitus egzempliorius P. A., A. A. ir M. A. per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusius UAB „Merkus“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, veikiančius pagal su UAB „Merkus“ sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį, įtraukė į UAB „Merkus“ buhalterinę apskaitą, apskaitant duomenis apie visus šiuos pardavimus UAB „Merkus“ pardavimų ir kasos apskaitos registruose, dėl ko tokios prekybos metu UAB „Merkus“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo užpajamuotos ir apskaitytos minėtų pardavimų metu realiai gautos 207 480 Lt (kas atitinka 60 090 Eur) dydžio pajamos.

Tuo pačiu, laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. kovo 6 d. P. A., nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. vasario 29 d. būdamas UAB „Merkus“ direktoriumi, realiai valdydamas minėtą įmonę, organizuodamas jos veiklą bei jai vadovaudamas, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, vadovaujantis BAĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, kaip UAB „Merkus“ vadovas, būdamas atsakingas už UAB „Merkus“ buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, o nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. kovo 6 d. būdamas nesusietas su UAB „Merkus“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau veikdamas minėtos įmonės vardu, ir A. A., būdamas UAB „Merkus“ akcininku, tuo pačiu nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. kovo 1 d. būdamas šios įmonės darbuotoju, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, vadovaujantis BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, kaip UAB „Merkus“ darbuotojas, būdamas atsakingas už įformintų UAB „Merkus“ dokumentų tikrumą, o nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2012 m. kovo 6 d. būdamas nesusietas su UAB „Merkus“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau veikdamas minėtos įmonės vardu, tęsdami nusikalstamą veiklą, susitardami dėl apgaulingai tvarkomos UAB „Merkus“ buhalterinės apskaitos paslėpimo organizavimo ir vykdymo, tariamai parduodant šios įmonės akcijas ir perduodant pastarosios buhalterinę apskaitą naujam savininkui pagal suklastotus, tikrovės neatitinkančius UAB „Merkus“ akcijų pardavimo bei pastarosios dokumentų perdavimo dokumentus, kuriuose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie realiai neįvykusį įmonės akcijų pardavimą ir dokumentų perdavimą, bei suvokdami, kad dėl nurodyto UAB „Merkus“ apskaitos dokumentų paslėpimo, įforminant bei panaudojant tokius suklastotus dokumentus su įrašytais tikrovę neatitinkančiais duomenimis bus nuslėpti tikrieji duomenys apie UAB „Merkus“ ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas ir turtą, ir to siekdami, veikdami Vilniaus mieste išankstine tiesiogine tyčia kartu bendrininkų grupėje, BAĮ 4 straipsnio nuostatą, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama“, 19 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones užtikrinančias dokumentų saugumą; patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis“ bei 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymu „Dėl bendrijų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ Nr. V-100 patvirtintų „Bendrijų dokumentų saugojimo terminų rodyklės“ 10.15, 10.19 punktų nuostatas, kad „ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, avanso apyskaitos, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kita); apskaitos registrai saugomi 10 metų“, PVMĮ 78 straipsnio 7 dalies nuostatas, kad „apmokestinamieji asmenys privalo užtikrinti, kad jų (ar jų vardu pirkėjų arba trečiosios šalies) išrašytos PVM sąskaitos faktūros, taip pat jų gautos PVM sąskaitos faktūros būtų saugomos šiame straipsnyje nustatyta tvarka. PVM sąskaitos faktūros, kuriomis įformintas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas šalies teritorijoje, taip pat Lietuvos Respublikoje įsikūrusių apmokestinamųjų asmenų gautos PVM sąskaitos faktūros privalo būti saugomos 10 metų nuo jų išrašymo“, organizavo ir vykdė sutartą tariamą UAB „Merkus“ akcijų pardavimą bei tariamą šios įmonės apskaitos dokumentų perdavimą tariamai pirkėjai – Baltarusijos pilietei K. V., kurių metu P. A. ir A. A., realiai neparduodami UAB „Merkus“ akcijų ir neperduodami šios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų K. V., o 2012 metais, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis paslėpdami visus iki 2012 m. kovo 6 d. įformintus ir turėtus UAB „Merkus“ buhalterinės apskaitos dokumentus (sutartis, PVM sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderius, apskaitos registrus ir kt.), imituodami UAB „Merkus“ akcijų pardavimą ir šios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą neva naujai UAB „Merkus“ savininkei ir direktorei – Baltarusijos pilietei K. V., įformino, tuo pačiu, A. A., kaip UAB „Merkus“ vienintelis akcininkas, savo parašu patvirtino žinomai suklastotus tikrovę neatitinkančius netikrus dokumentus apie tariamą šios įmonės pardavimą ir jos apskaitos dokumentų perdavimą, t. y., 2012 m. vasario 21 d. UAB „Merkus“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ir 2012 m. kovo 6 d. UAB „Merkus“ pradinės buhalterinės apskaitos priėmimo – perdavimo aktą, nurodant juose žinomai neteisingus duomenis apie 2012 m. vasario 21 d. A. A. K. V. neva parduotas visus 100 procentų UAB „Merkus“ akcijų bei apie 2012 m. kovo 6 d. A. A. K. V. neva perduotus UAB „Merkus“ buhalterinės apskaitos dokumentus, taip pat, K. V. vardu įformino žinomai suklastotus tikrovę neatitinkančius netikrus dokumentus apie naująjį UAB „Merkus“ savininką ir direktorių, t. y., 2012 m. vasario 29 d. UAB „Merkus“ akcininkų sąrašą ir UAB „Merkus“ neeilinį akcininko sprendimą, nurodant juose žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad K. V. nuo 2012 m. vasario 21 d. neva yra vienintele UAB „Merkus“ akcininke, bei apie tai, kad K. V. nuo 2012 m. vasario 29 d. neva paskyrė save minėtos įmonės direktore.

Tokiu būdu A. A., M. A. ir T. B. buvo kaltinami, kad jie kartu apgaulingai tvarkė UAB „Merkus“ buhalterinę apskaitą, taip pat A. A. ir P. A. buvo kaltinami, kad jie kartu paslėpė UAB „Merkus“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko buvo iškreipti ir nuslėpti duomenys apie tikrąją šios įmonės ūkinę-finansinę būklę, jos pajamas bei turtą, ir dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „Merkus“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d.

Be to, T. B., P. A., A. A. ir M. A., kartu veikdami bendrininkų grupėje, panaudojo suklastotas UAB „Merkus“ PVM sąskaitas –faktūras bei suklastojo UAB „Merkus“ deklaracijas, dėl ko UAB „Merkus“ išvengė dalies šios įmonės didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą – 36 009 Lt (t. y. 10 428,93 Eur) PVM, o būtent:

laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. P. A., būdamas UAB „Merkus“ direktoriumi, tuo pačiu, nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2011 m. balandžio 26 d. būdamas šios įmonės akcininku, realiai valdydamas minėtą įmonę, organizuodamas jos veiklą bei jai vadovaudamas, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, A. A., būdamas UAB „Merkus“ akcininku bei šios įmonės darbuotoju, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, M. A., nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. būdama šios įmonės darbuotoja, turėdama teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdama jos vardu, o nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. būdama nesusieta su UAB „Merkus“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau veikdama minėtos įmonės vardu, bei T. B., būdamas nesusietas su UAB „Merkus“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau taip pat veikdamas minėtos įmonės vardu, dalį prekių parduodant pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems fiziniams asmenims pagal suklastotus, tikrovės neatitinkančius UAB „Merkus“ vardu išrašytus prekių pardavimo dokumentus, kuriuose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie mažesnę prekių kainą, negu reali jų vertė, tokiu būdu, nuslepiant tikrąjį prekių vertę, bei suvokdami, kad dėl nurodytos prekybinės veiklos, įforminant bei panaudojant tokius suklastotus dokumentus su įrašytais tikrovės neatitinkančiais duomenimis bus iškraipyti ir nuslėpti tikrieji duomenys apie UAB „Merkus“ ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas ir turtą, taip pat bus sumažintas UAB „Merkus“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM dydis ir dėl to UAB „Merkus“ išvengs dalį turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, ir to siekdami, veikdami Vilniaus mieste išankstine tiesiogine tyčia, kartu, bendrininkų grupėje, organizavo ir vykdė UAB „Merkus“ veiklą, kurios metu pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., S. G., I. R., R. N. ir J. N., P. A., A. A. ir M. A. įformino, tuo pačiu, P. A., kaip UAB „Merkus“ direktorius, savo parašu patvirtino žinomai suklastotus tikrovę neatitinkančius tikrus dokumentus apie prekių pardavimus nurodytiems pirkėjams bei apie pastarųjų vykdytus apmokėjimus grynais, t. y. UAB „Merkus“ PVM sąskaitas – faktūras 2011 m. vasario 14 d. Nr. M11 1508, 2011 m. vasario 19 d. Nr. M11 1515, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1520, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1524, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1526, 2011 m. kovo 10 d. Nr. M11 1542, 2011 m. balandžio 8 d. Nr. M11 1566, 2011 m. gegužės 9 d. Nr. M11 1582, 2011 m. gegužės 9 d. Nr. M11 1588, 2011 m. gegužės 25 d. Nr. M11 1604, 2011 m. rugpjūčio 2 d. Nr. M11 1648, 2011 m. rugpjūčio 2 d. Nr. M11 1650, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. M11 1662, 2011 m. rugpjūčio 17 d. Nr. M11 1675 ir kasos pajamų orderius 2011 m. vasario 14 d. Nr. P 1492, 2011 m. vasario 19 d. Nr. P 1499, 2011 m. kovo 2 d. Nr. P 1504, 2011 m. kovo 2 d. Nr. P 1508, 2011 m. kovo 2 d. Nr. P 1510, 2011 m. kovo 10 d. Nr. P 1526, 2011 m. balandžio 8 d. Nr. P 1550, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. P 1578, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. P 1583, 2011 m. rugpjūčio 10 d. Nr. P 1593, 2011 m. rugpjūčio 10 d. Nr. P 1595, 2011 m. rugpjūčio 10 d. Nr. P 1596, 2011 m. rugpjūčio 17 d. Nr. P 1627, 2011 m. rugpjūčio 17 d. Nr. P 1635 bendrai 107 816,65 Lt (kas atitinka 31 226 Eur) su PVM sumai, nurodant juose žinomai neteisingus duomenis apie 207 480 Lt (kas atitinka 60 090 Eur) suma mažesnę parduotų prekių vertę, kurių vienus egzempliorius T. B. kartu su prekėmis pats ir per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusį asmenį pateikė prekes pirkusiems pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., S. G., I. R., R. N. ir J. N., o kitus egzempliorius P. A., A. A. ir M. A. per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusius UAB „Merkus“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, veikiančius pagal su UAB „Merkus“ sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį, įtraukė į UAB „Merkus“ buhalterinę apskaitą, apskaitant duomenis apie visus šiuos pardavimus UAB „Merkus“ pardavimų ir kasos apskaitos registruose, po ko, apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinoję UAB „Merkus“ buhalterinę apskaitą tvarkę asmenys, vykdantys susitarimą su UAB „Merkus“ dėl šios įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, visus netikrus šių žinomai suklastotų dokumentų duomenis įtraukė į UAB „Merkus“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už 2011 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės ir rugpjūčio mėnesius, įrašant į šias deklaracijas P. A., A. A. ir M. A. pateiktus žinomai neteisingus duomenis apie UAB „Merkus” pardavimo ir atitinkamai mokėtiną pridėtinės vertės mokestį, taip nepagrįstai 36 009 Lt (t. y. 10 428,93 Eur) suma sumažinant UAB „Merkus“ mokėtino pridėtinės vertės mokesčio dydį, bei 2011 m. kovo 24 d., 2011 m. balandžio 21 d., 2011 m. gegužės 23 d., 2011 m. birželio 23 d., 2011 m. rugsėjo 23 d. ir 2011 m. gruodžio 29 d. visas minėtas žinomai suklastotas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas elektroniniu būdu per elektroninio deklaravimo informacinę sistemą (EDS) pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, reg. Ulonų g. 2, Vilniuje, UAB „Merkus” nesumokėjo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 36 009 Lt (t. y. 10 428,93 Eur) pridėtinės vertės mokesčio.

Tokiu būdu T. B., P. A., A. A. ir M. A., kartu panaudojo suklastotas UAB „Merkus“ PVM sąskaitas – faktūras bei suklastojo tikras UAB „Merkus“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, ko pasekoje UAB „Merkus“ išvengė dalies šios įmonės didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą – 36 009 Lt (t. y. 10 428,93 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, tuo padarydami Lietuvos Respublikos valstybei didelės vertės – 36 009 Lt (t. y. 10 428,93 Eur) turtinę žalą.

Be to, T. B., P. A., A. A. ir M. A. buvo kaltinami tuo, kad jie kartu veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami suklastotas UAB „Merkus“ PVM sąskaitas – faktūras bei suklastodami UAB „Merkus“ deklaracijas, apgaule UAB „Merkus“ naudai išvengė dalį šios įmonės didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą – 36 009 Lt (kas atitinka 10 428,93 Eur) PVM, o būtent:

laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. P. A., būdamas UAB „Merkus“ direktoriumi, tuo pačiu, nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2011 m. balandžio 26 d. būdamas šios įmonės akcininku, realiai valdydamas minėtą įmonę, organizuodamas jos veiklą bei jai vadovaudamas, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, A. A., būdamas UAB „Merkus“ akcininku bei šios įmonės darbuotoju, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, M. A., nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. būdama šios įmonės darbuotoja, turėdama teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdama jos vardu, o nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. būdama nesusieta su UAB „Merkus“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau veikdama minėtos įmonės vardu, bei T. B., būdamas nesusietas su UAB „Merkus“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau taip pat veikdamas minėtos įmonės vardu, susitardami dėl prekių iš Kinijos prekybos per UAB „Merkus“ organizavimo ir vykdymo, dalį prekių parduodant pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems fiziniams asmenims pagal suklastotus, tikrovės neatitinkančius UAB „Merkus“ vardu išrašytus prekių pardavimo dokumentus, kuriuose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie mažesnę prekių kainą, negu reali jų vertė, tokiu būdu, nuslepiant tikrąjį prekių vertę ir tikrąsias prekybos metu įmonės gautas pajamas, bei suvokdami, kad dėl nurodytos prekybinės veiklos, įforminant bei panaudojant tokius suklastotus dokumentus su įrašytais tikrovės neatitinkančiais duomenimis bus iškraipyti ir nuslėpti tikrieji duomenys apie UAB „Merkus“ ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas ir turtą, taip pat bus sumažintas UAB „Merkus“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM dydis ir dėl to UAB „Merkus“ išvengs dalį turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, ir to siekdami, veikdami Vilniaus mieste išankstine tiesiogine tyčia, kartu, bendrininkų grupėje, organizavo ir vykdė sutartą prekių iš Kinijos prekybą per UAB „Merkus“, kurios metu per UAB „Merkus“ realiai parduodami prekes pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., S. G., I. R., R. N. ir J. N., P. A., A. A. ir M. A. įformino, tuo pačiu, P. A., kaip UAB „Merkus“ direktorius, savo parašu patvirtino žinomai suklastotus tikrovę neatitinkančius tikrus dokumentus apie prekių pardavimus nurodytiems pirkėjams bei apie pastarųjų vykdytus apmokėjimus grynais, t. y. UAB „Merkus“ PVM sąskaitas – faktūras 2011 m. vasario 14 d. Nr. M11 1508, 2011 m. vasario 19 d. Nr. M11 1515, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1520, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1524, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1526, 2011 m. kovo 10 d. Nr. M11 1542, 2011 m. balandžio 8 d. Nr. M11 1566, 2011 m. gegužės 9 d. Nr. M11 1582, 2011 m. gegužės 9 d. Nr. M11 1588, 2011 m. gegužės 25 d. Nr. M11 1604, 2011 m. rugpjūčio 2 d. Nr. M11 1648, 2011 m. rugpjūčio 2 d. Nr. M11 1650, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. M11 1662, 2011 m. rugpjūčio 17 d. Nr. M11 1675 ir kasos pajamų orderius 2011 m. vasario 14 d. Nr. P 1492, 2011 m. vasario 19 d. Nr. P 1499, 2011 m. kovo 2 d. Nr. P 1504, 2011 m. kovo 2 d. Nr. P 1508, 2011 m. kovo 2 d. Nr. P 1510, 2011 m. kovo 10 d. Nr. P 1526, 2011 m. balandžio 8 d. Nr. P 1550, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. P 1578, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. P 1583, 2011 m. rugpjūčio 10 d. Nr. P 1593, 2011 m. rugpjūčio 10 d. Nr. P 1595, 2011 m. rugpjūčio 10 d. Nr. P 1596, 2011 m. rugpjūčio 17 d. Nr. P 1627, 2011 m. rugpjūčio 17 d. Nr. P 1635 bendrai 107 816,65 Lt (kas atitinka 31 226 Eur) su PVM sumai, nurodant juose žinomai neteisingus duomenis apie 207 480 Lt (kas atitinka 60 090 Eur) suma mažesnę parduotų prekių vertę bei atitinkamai įmonei UAB „Merkus“ pastarųjų pirkėjų už jiems parduotas prekes 207 480 Lt (kas atitinka 60 090 Eur) suma mažesnį sumokėtų grynųjų piniginių lėšų dydį, kurių vienus egzempliorius T. B. kartu su prekėmis pats ir per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusį asmenį pateikė prekes pirkusiems pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., S. G., I. R., R. N. ir J. N., o kitus egzempliorius P. A., A. A. ir M. A. per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusius UAB „Merkus“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, veikiančius pagal su UAB „Merkus“ sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį, įtraukė į UAB „Merkus“ buhalterinę apskaitą, apskaitant duomenis apie visus šiuos pardavimus UAB „Merkus“ pardavimų ir kasos apskaitos registruose, po ko, apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusiems UAB „Merkus“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, vykdantiems susitarimą su UAB „Merkus‘ dėl šios įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, visus netikrus šių žinomai suklastotų dokumentų duomenis įtraukus į UAB „Merkus“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už 2011 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės ir rugpjūčio mėnesius, įrašant į šias deklaracijas P. A., A. A. ir M. A. pateiktus žinomai neteisingus duomenis apie UAB „Merkus” pardavimo ir atitinkamai mokėtiną pridėtinės vertės mokestį, nepagrįstai 36 009 Lt (kas atitinka 10 428,93 Eur) suma sumažinant UAB „Merkus“ mokėtino pridėtinės vertės mokesčio dydį, bei 2011 m. kovo 24 d., 2011 m. balandžio 21 d., 2011 m. gegužės 23 d., 2011 m. birželio 23 d., 2011 m. rugsėjo 23 d. ir 2011 m. gruodžio 29 d. visas minėtas žinomai suklastotas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas elektroniniu būdu per elektroninio deklaravimo informacinę sistemą (EDS) pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, reg. Ulonų g. 2, Vilniuje, UAB „Merkus” nesumokėjo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 36 009 Lt (kas atitinka 10 428,93 Eur) pridėtinės vertės mokesčio.

Tokiais veiksmais T. B., P. A., A. A. ir M. A. buvo kaltinami tuo, kad jie kartu panaudodami suklastotas UAB „Merkus“ PVM sąskaitas – faktūras bei suklastodami tikras UAB „Merkus“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, apgaule UAB „Merkus“ naudai išvengė dalį šios įmonės didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą – 36 009 Lt (kas atitinka 10 428,93 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, tuo padarydami Lietuvos Respublikos valstybei didelės vertės – 36 009 Lt (kas atitinka 10 428,93 Eur) turtinę žalą.

Be to, A. A. apgaulingai tvarkė UAB „Ejola” buhalterinę apskaitą, dėl ko buvo iškreipti duomenys apie tikrąją šios įmonės ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas bei turtą, ir dėl ko negalima iš dalies nustatyti šios įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d., o būtent:

laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d. A. A., būdamas UAB „Ejola“ akcininku ir direktoriumi, kartu su P. A. dalyvaudamas minėtos įmonės valdyme ir jos veiklos organizavime, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, vadovaujantis BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „už apskaitos organizavimą, pagal šios įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ bei 14 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, kaip UAB „Ejola“ vadovas, būdamas atsakingas už UAB „Ejola“ buhalterinės apskaitos organizavimą bei už įformintų UAB „Ejola“ dokumentų tikrumą, dalį prekių UAB „Ejola“ parduodant pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems fiziniams asmenims pagal suklastotus tikrovę neatitinkančius UAB „Ejola“ vardu išrašytus prekių pardavimo dokumentus, kuriuose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie mažesnę prekių kainą, negu reali jų vertė, tokiu būdu, nuslepiant tikrąjį prekių vertę, bei suvokdamas, kad dėl nurodytos prekybinės veiklos, įforminant bei panaudojant tokius suklastotus dokumentus su įrašytais tikrovę neatitinkančiais duomenimis bus iškraipyti ir nuslėpti tikrieji duomenys apie UAB „Ejola“ ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas ir turtą, taip pat, bus sumažintas UAB „Ejola“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM dydis ir dėl to UAB „Ejola“ išvengs dalies turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, ir to siekdamas, veikdamas Vilniaus mieste išankstine tiesiogine tyčia, pažeisdamas BAĮ 4 straipsnio nuostatą, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pakeitimu“, 12 straipsnio 1,2,4 dalių nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, „ūkinės operacijos ar ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais“, „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio 1,3 dalių nuostatas, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, „apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine – sistemine arba kita tvarka“, PVMĮ 78 straipsnio 1, 5 dalių nuostatas, kad „apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM“, „apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus; į juos turi būti įtraukiamos visos išrašytos, taip pat gautos PVM sąskaitos faktūros, išskyrus PVM sąskaitas faktūras, nurodytas šio Įstatymo 80 straipsnio 7 dalyje, ar supaprastintas PVM sąskaitas faktūras“, UAB „Ejola veiklos metu:

– P. A., A. A. ir M. A. įforminus, tuo pačiu A. A., kaip UAB „Ejola“ direktoriui, ir T. B., kaip UAB „Ejola“ darbuotojui (komercijos atstovas), savo parašu patvirtinus žinomai suklastotus tikrovę neatitinkančius tikrus dokumentus apie prekių pardavimus pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., I. R., G. R., J. N., t. y. UAB „Ejola“ PVM sąskaitas-faktūras 2011 m. spalio 19 d. EJO 00011, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00012, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00018, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00024, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00033, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00055, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00057, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00079, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00090, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 91, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00095, 2011 m. lapkričio 8 d. Nr. EJO 00114, 2011 m. gruodžio 19 d. Nr. EJO 00138, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00163, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00164, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00183, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00184, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00190, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00193, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00206, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00205, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00210, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00211, 2012 m. liepos 11 d. Nr. EJO 00230, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00246, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00247, 2012 m. spalio 2 d. Nr. EJO 00277, 2012 m. spalio 2 d. Nr. 00278, 2012 m. spalio 2 d. Nr. EJO 00279, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO Nr. 00295, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00297, bendrai 137 610,77 Lt (kas atitinka 39 854,83 Eur) su PVM sumai, nurodant juose žinomai neteisingus duomenis apie 159 900 Lt (t. y. 46 310,24 Eur) suma mažesnę parduotų prekių vertę, kurių vienus egzempliorius T. B. kartu su prekėmis pats ir per kitą apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusį asmenį pateikė prekes pirkusiems pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., I. R., G. R., J. N., o kitus egzempliorius P. A., A. A. ir M. A. per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusius UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, veikiančius pagal su UAB „Ejola“ sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį, įtraukė į UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą, apskaitant duomenis apie visus šiuos pardavimus UAB „Ejola“ pardavimų apskaitos registruose;

– per UAB „Ejola“ realiai neparduodami jokių prekių T. B., P. A., A. A. ir M. A. įformino, tuo pačiu A. A., kaip UAB „Ejola“ direktorius, ir T. B., kaip UAB „Ejola“ darbuotojas (komercijos atstovas), savo parašu patvirtino žinomai suklastotus tikrovę neatitinkančius tikrus dokumentus apie prekių pardavimus nurodytam T. B., t. y. UAB „Ejola“ PVM sąskaitas – faktūras 2011 m. spalio 17 d. Nr. EJO 00005, 2011 m. lapkričio 17 d. Nr. EJO 00124, 2011 m. lapkričio 17 d. Nr. EJO 00127, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00296, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00298, bendrai 43 216,02 Lt (t. y. 12 516,22 Eur) su PVM sumai, nurodant jose žinomai neteisingus duomenis apie T. B. neva parduotas prekes bei per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusius UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, veikiančius pagal su UAB „Ejola“ sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį, po vieną šių dokumentų egzempliorių įtraukė į UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą, apskaitant duomenis apie visus šiuos pardavimus UAB „Ejola“ pardavimų apskaitos registruose;

– per UAB „Ejola“ už ikiteisminio tyrimo nenustatytą sumą du kartus parduodant prekes pagal verslo liudijimą prekybą vykdančiam D. B. ir vieną kartą – pagal verslo liudijimą prekybą vykdančiam V. D., UAB „Ejola“ vardu neįformino jokių prekių pardavimo D. B. ir V. D. dokumentų ir atitinkamai duomenis apie šiuos pardavimus neįtraukė į UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą.

Tokiu būdu A. A. apgaulingai tvarkė UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą, dėl ko buvo iškreipti duomenys apie tikrąją šios įmonės ūkinę-finansinę būklę, jos pajamas bei turtą, ir dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „Ejola“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d.

T. B., P. A. ir M. A. buvo kaltinami tuo kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, kartu su A. A., apgaulingai tvarkė UAB „Ejola” buhalterinę apskaitą, dėl ko buvo iškreipti duomenys apie tikrąją šios įmonės ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas bei turtą, ir dėl ko negalima iš dalies nustatyti šios įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d., o būtent:

laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d. P. A., būdamas nesusietas su UAB „Ejola“, į. k. 302593004, reg. Gedimino pr. 45-4, Vilniuje, jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau veikdamas UAB „Ejola“ vardu ir realiai valdydamas minėtą įmonę, organizuodamas jos veiklą bei jai vadovaudamas, A. A., būdamas UAB „Ejola“ akcininku ir direktoriumi, kartu su P. A. dalyvaudamas minėtos įmonės valdyme ir jos veiklos organizavime, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, vadovaujantis BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „už apskaitos organizavimą, pagal šios įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ bei 14 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, kaip UAB „Ejola“ vadovas, būdamas atsakingas už UAB „Ejola“ buhalterinės apskaitos organizavimą bei už įformintų UAB „Ejola“ dokumentų tikrumą, M. A., nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. būdama nesusieta su UAB „Ejola“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau veikdama minėtos įmonės vardu, o nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d. būdama šios įmonės darbuotoja, turėdama teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdama jos vardu, vadovaujantis BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, kaip UAB „Ejola“ darbuotoja, būdama atsakinga už įformintų UAB „Ejola“ dokumentų tikrumą, T. B., nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. spalio 13 d. būdamas nesusietas su UAB „Ejola“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau taip pat veikdamas minėtos įmonės vardu, o nuo 2011 m. spalio 14 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d. būdamas šios įmonės darbuotoju, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, vadovaujantis BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, kaip UAB „Ejola“ darbuotojas, būdamas atsakingas už įformintų UAB „Ejola“ dokumentų tikrumą, susitardami dėl prekių iš Kinijos prekybos per UAB „Ejola“ organizavimo ir vykdymo, dalį prekių parduodant pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems fiziniams asmenims pagal suklastotus tikrovę neatitinkančius UAB „Ejola“ vardu išrašytus prekių pardavimo dokumentus, kuriuose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie mažesnę prekių kainą, negu reali jų vertė, tokiu būdu, nuslepiant tikrąjį prekių vertę ir tikrąsias prekybos metu įmonės gautas pajamas, bei suvokdami, kad dėl nurodytos prekybinės veiklos, įforminant bei panaudojant tokius suklastotus dokumentus su įrašytais tikrovę neatitinkančiais duomenimis bus iškraipyti ir nuslėpti tikrieji duomenys apie UAB „Ejola“ ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas ir turtą, taip pat, bus sumažintas UAB „Ejola“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM dydis ir dėl to UAB „Ejola“ išvengs dalį turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, ir to siekdami, veikdami Vilniaus mieste išankstine tiesiogine tyčia kartu bendrininkų grupėje, pažeisdami BAĮ 4 straipsnio nuostatą, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pakeitimu“, 12 straipsnio 1,2,4 dalių nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, „ūkinės operacijos ar ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais“, „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio 1,3 dalių nuostatas, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, „apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine – sistemine arba kita tvarka“, PVMĮ 78 straipsnio 1, 5 dalių nuostatas, kad „apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM“, „apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus; į juos turi būti įtraukiamos visos išrašytos, taip pat gautos PVM sąskaitos faktūros, išskyrus PVM sąskaitas faktūras, nurodytas šio Įstatymo 80 straipsnio 7 dalyje, ar supaprastintas PVM sąskaitas faktūras“, organizavo ir vykdė sutartą prekių iš Kinijos prekybą per UAB „Ejola“, kurios metu:

– per UAB „Ejola“ realiai parduodami prekes pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., I. R., G. R., J. N., P. A., A. A. ir M. A. įformino, tuo pačiu, A. A., kaip UAB „Ejola“ direktorius, ir T. B., kaip UAB „Ejola“ darbuotojas (komercijos atstovas), savo parašu patvirtino žinomai suklastotus tikrovę neatitinkančius tikrus dokumentus apie prekių pardavimus nurodytiems pirkėjams, t. y. UAB „Ejola“ PVM sąskaitas-faktūras 2011 m. spalio 19 d. EJO 00011, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00012, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00018, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00024, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00033, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00055, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00057, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00079, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00090, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 91, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00095, 2011 m. lapkričio 8 d. Nr. EJO 00114, 2011 m. gruodžio 19 d. Nr. EJO 00138, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00163, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00164, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00183, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00184, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00190, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00193, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00206, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00205, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00210, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00211, 2012 m. liepos 11 d. Nr. EJO 00230, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00246, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00247, 2012 m. spalio 2 d. Nr. EJO 00277, 2012 m. spalio 2 d. Nr. 00278, 2012 m. spalio 2 d. Nr. EJO 00279, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO Nr. 00295, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00297, bendrai 137 610,77 Lt (kas atitinka 39 854,83 Eur) su PVM sumai, nurodant juose žinomai neteisingus duomenis apie 159 900 Lt (kas atitinka 46 310,24 Eur) suma mažesnę parduotų prekių vertę, kurių vienus egzempliorius T. B. kartu su prekėmis pats ir per kitą apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusį asmenį pateikė prekes pirkusiems pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., I. R., G. R., J. N., o kitus egzempliorius P. A., A. A. ir M. A. per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusius UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, veikiančius pagal su UAB „Ejola“ sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį, įtraukė į UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą, apskaitant duomenis apie visus šiuos pardavimus UAB „Ejola“ pardavimų apskaitos registruose, dėl ko tokios prekybos metu UAB „Ejola“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo užpajamuotos ir apskaitytos minėtų pardavimų metu realiai gautos 159900 Lt (kas atitinka 46310,24 Eur) dydžio pajamos;

– per UAB „Ejola“ realiai neparduodami jokių prekių T. B., P. A., A. A. ir M. A. įformino, tuo pačiu, A. A., kaip UAB „Ejola“ direktorius, ir T. B., kaip UAB „Ejola“ darbuotojas (komercijos atstovas), savo parašu patvirtino žinomai suklastotus tikrovę neatitinkančius tikrus dokumentus apie prekių pardavimus nurodytam pirkėjui, t. y. UAB „Ejola“ PVM sąskaitas – faktūras 2011 m. spalio 17 d. Nr. EJO 00005, 2011 m. lapkričio 17 d. Nr. EJO 00124, 2011 m. lapkričio 17 d. Nr. EJO 00127, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00296, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00298, bendrai 43 216,02 Lt (kas atitinka 12 516,22 Eur) su PVM sumai, nurodant jose žinomai neteisingus duomenis apie T. B. neva parduotas prekes bei per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusius UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, veikiančius pagal su UAB „Ejola“ sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį, po vieną šių dokumentų egzempliorių įtraukė į UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą, apskaitant duomenis apie visus šiuos pardavimus UAB „Ejola“ pardavimų apskaitos registruose;

– per UAB „Ejola“ už ikiteisminio tyrimo nenustatytą sumą du kartus parduodami prekes pagal verslo liudijimą prekybą vykdančiam D. B. ir vieną kartą – pagal verslo liudijimą prekybą vykdančiam V. D., P. A., A. A., M. A. ir T. B. UAB „Ejola“ vardu neįformino jokių prekių pardavimo D. B. ir V. D. dokumentų ir atitinkamai duomenis apie šiuos pardavimus neįtraukė į UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą.

Tokiais veiksmais P. A., M. A. ir T. B. buvo kaltinami, kad jie, veikdami su A. A., kartu apgaulingai tvarkė UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą, dėl ko buvo iškreipti duomenys apie tikrąją šios įmonės ūkinę-finansinę būklę, jos pajamas bei turtą, ir dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „Ejola“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d.

T. B., P. A., A. A. ir M. A., veikdami bendrininkų grupėje, kartu panaudojo suklastotas UAB „Ejola“ PVM sąskaitas – faktūras bei suklastojo UAB „Ejola“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, dėl ko UAB „Ejola“ išvengė dalies šios įmonės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą – 27 751 Lt (t. y.8 037,24 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, tuo padarydami Lietuvos Respublikos valstybei 27 751 Lt (t. y. 8 037,24 Eur) turtinę žalą, o būtent:

laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2013 m. vasario 14 d. P. A., būdamas nesusietas su UAB „Ejola“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau veikdamas UAB „Ejola“ vardu ir realiai valdydamas minėtą įmonę, organizuodamas jos veiklą bei jai vadovaudamas, A. A., būdamas UAB „Ejola“ akcininku ir direktoriumi, kartu su P. A. dalyvaudamas minėtos įmonės valdyme ir jos veiklos organizavime, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, M. A., nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. būdama nesusieta su UAB „Ejola“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau veikdama minėtos įmonės vardu, o nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2013 m. vasario 14 d. būdama šios įmonės darbuotoja, turėdama teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdama jos vardu, T. B., nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2013 m. vasario 8 d. būdamas šios įmonės darbuotoju, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, dalį prekių parduodant pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems fiziniams asmenims pagal suklastotus tikrovę neatitinkančius UAB „Ejola“ vardu išrašytus prekių pardavimo dokumentus, kuriuose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie mažesnę prekių kainą, negu reali jų vertė, tokiu būdu, nuslepiant tikrąjį prekių vertę, bei suvokdami, kad dėl nurodytos prekybinės veiklos, įforminant bei panaudojant tokius suklastotus dokumentus su įrašytais tikrovę neatitinkančiais duomenimis, bus iškraipyti ir nuslėpti tikrieji duomenys apie UAB „Ejola“ ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas ir turtą, taip pat bus sumažintas UAB „Ejola“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM dydis ir dėl to UAB „Ejola“ išvengs dalies turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, ir to siekdami, veikdami Vilniaus mieste išankstine tiesiogine tyčia kartu, bendrininkų grupėje, vykdant UAB „Ejola“ veiklą, kurios metu pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., I. R., G. R., J. N., P. A., A. A. ir M. A. įformino, tuo pačiu, A. A., kaip UAB „Ejola“ direktorius, ir T. B., kaip UAB „Ejola“ darbuotojas (komercijos atstovas), savo parašu patvirtino žinomai suklastotus tikrovę neatitinkančius tikrus dokumentus apie prekių pardavimus nurodytiems pirkėjams, t. y. UAB „Ejola“ PVM sąskaitas-faktūras 2011 m. spalio 19 d. EJO 00011, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00012, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00018, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00024, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00033, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00055, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00057, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00079, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00090, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 91, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00095, 2011 m. lapkričio 8 d. Nr. EJO 00114, 2011 m. gruodžio 19 d. Nr. EJO 00138, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00163, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00164, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00183, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00184, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00190, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00193, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00206, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00205, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00210, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00211, 2012 m. liepos 11 d. Nr. EJO 00230, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00246, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00247, 2012 m. spalio 2 d. Nr. EJO 00277, 2012 m. spalio 2 d. Nr. 00278, 2012 m. spalio 2 d. Nr. EJO 00279, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO Nr. 00295, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00297, bendrai 137 610,77 Lt (kas atitinka 39 854,83 Eur) su PVM sumai, nurodant juose žinomai neteisingus duomenis apie 159 900 Lt (t. y. 46 310,24 Eur) suma mažesnę parduotų prekių vertę, kurių vienus egzempliorius T. B. kartu su prekėmis pats ir per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusį asmenį pateikė prekes pirkusiems pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., I. R., G. R., J. N., o kitus egzempliorius P. A., A. A. ir M. A. per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusius UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, veikiančius pagal su UAB „Ejola“ sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį, įtraukė į UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą, apskaitant duomenis apie visus šiuos pardavimus UAB „Ejola“ pardavimų apskaitos registruose, po ko, apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinoję UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą tvarkę asmenys, vykdantys susitarimą su UAB „Ejola“ dėl šios įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, visus netikrus šių žinomai suklastotų dokumentų duomenis įtraukė į UAB „Ejola“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už 2011 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius bei 2012 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir spalio mėnesius, įrašė į šias deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie UAB „Ejola” pardavimo ir atitinkamai mokėtiną pridėtinės vertės mokestį, ko pasekoje buvo nepagrįstai 27 751 Lt (t. y. 8 037,24 Eur) suma sumažintas UAB „Ejola“ mokėtino pridėtinės vertės mokesčio dydį, bei 2011 m. lapkričio 25 d., 2011 m. gruodžio 23 d., 2012 m. sausio 23 d., 2012 m. balandžio 23 d., 2012 m. gegužės 17 d., 2012 m. gegužės 23 d., 2012 m. birželio 21 d., 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. rugpjūčio 24 d., 2012 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. lapkričio 14 d., 2012 m. lapkričio 26 d. ir 2013 m. vasario 14 d. visas minėtas žinomai suklastotas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas elektroniniu būdu per elektroninio deklaravimo informacinę sistemą (EDS) pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, reg. Ulonų g. 2, Vilniuje.

Tokiais savo veiksmais P. A., A. A., M. A. ir T. B. kartu panaudojo suklastotas UAB „Ejola“ PVM sąskaitas-faktūras bei suklastojo tikras UAB „Ejola“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, dėl ko UAB „Ejola“ išvengė dalies šios įmonės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 27751 Lt (t. y. 8037,24 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, tuo padarydami Lietuvos Respublikos valstybei 27751 Lt (t. y. 8037,24 Eur) turtinę žalą.

T. B., P. A., A. A. ir M. A. buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, kartu panaudodami suklastotas UAB „Ejola“ PVM sąskaitas – faktūras bei suklastodami UAB „Ejola“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, apgaule UAB „Ejola“ naudai išvengė dalį šios įmonės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą – 27 751 Lt (kas atitinka 8 037,24 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, tuo padarydami Lietuvos Respublikos valstybei 27751 Lt (kas atitinka 8037,24 Eur) turtinę žalą, o būtent:

laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2013 m. vasario 14 d. P. A., būdamas nesusietas su UAB „Ejola“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau veikdamas UAB „Ejola“ vardu ir realiai valdydamas minėtą įmonę, organizuodamas jos veiklą bei jai vadovaudamas, A. A., būdamas UAB „Ejola“ akcininku ir direktoriumi, kartu su P. A. dalyvaudamas minėtos įmonės valdyme ir jos veiklos organizavime, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, M. A., nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. būdama nesusieta su UAB „Ejola“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau veikdama minėtos įmonės vardu, o nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2013 m. vasario 14 d. būdama šios įmonės darbuotoja, turėdama teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdama jos vardu, T. B., nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2013 m. vasario 8 d. būdamas šios įmonės darbuotoju, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, susitardami dėl prekių iš Kinijos prekybos per UAB „Ejola“ organizavimo ir vykdymo, dalį prekių parduodant pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems fiziniams asmenims pagal suklastotus tikrovę neatitinkančius UAB „Ejola“ vardu išrašytus prekių pardavimo dokumentus, kuriuose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie mažesnę prekių kainą, negu reali jų vertė, tokiu būdu, nuslepiant tikrąjį prekių vertę ir tikrąsias prekybos metu įmonės gautas pajamas, bei suvokdami, kad dėl nurodytos prekybinės veiklos, įforminant bei panaudojant tokius suklastotus dokumentus su įrašytais tikrovę neatitinkančiais duomenimis, bus iškraipyti ir nuslėpti tikrieji duomenys apie UAB „Ejola“ ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas ir turtą, taip pat bus sumažintas UAB „Ejola“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM dydis ir dėl to UAB „Ejola“ išvengs dalį turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, ir to siekdami, veikdami Vilniaus mieste išankstine tiesiogine tyčia kartu, bendrininkų grupėje, organizavo ir vykdė sutartą prekių iš Kinijos prekybą per UAB „Ejola“, kurios metu per UAB „Ejola“ realiai parduodami prekes pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., I. R., G. R., J. N., P. A., A. A. ir M. A. įformino, tuo pačiu, A. A., kaip UAB „Ejola“ direktorius, ir T. B., kaip UAB „Ejola“ darbuotojas (komercijos atstovas), savo parašu patvirtino žinomai suklastotus tikrovę neatitinkančius tikrus dokumentus apie prekių pardavimus nurodytiems pirkėjams, t. y. UAB „Ejola“ PVM sąskaitas-faktūras 2011 m. spalio 19 d. EJO 00011, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00012, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00018, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00024, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00033, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00055, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00057, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00079, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00090, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 91, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00095, 2011 m. lapkričio 8 d. Nr. EJO 00114, 2011 m. gruodžio 19 d. Nr. EJO 00138, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00163, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00164, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00183, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00184, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00190, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00193, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00206, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00205, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00210, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00211, 2012 m. liepos 11 d. Nr. EJO 00230, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00246, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00247, 2012 m. spalio 2 d. Nr. EJO 00277, 2012 m. spalio 2 d. Nr. 00278, 2012 m. spalio 2 d. Nr. EJO 00279, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO Nr. 00295, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00297, bendrai 137 610,77 Lt (kas atitinka 39 854,83 Eur) su PVM sumai, nurodant juose žinomai neteisingus duomenis apie 159 900 Lt (kas atitinka 46 310,24 Eur) suma mažesnę parduotų prekių vertę, kurių vienus egzempliorius T. B. kartu su prekėmis pats ir per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusį asmenį pateikė prekes pirkusiems pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., I. R., G. R., J. N., o kitus egzempliorius P. A., A. A. ir M. A. per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusius UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, veikiančius pagal su UAB „Ejola“ sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį, įtraukė į UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą, apskaitant duomenis apie visus šiuos pardavimus UAB „Ejola‘ pardavimų apskaitos registruose, po ko, apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusiems UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, vykdantiems susitarimą su UAB „Ejola“ dėl šios įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, visus netikrus šių žinomai suklastotų dokumentų duomenis įtraukus į UAB „Ejola“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už 2011 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius bei 2012 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir spalio mėnesius, įrašant į šias deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie UAB „Ejola” pardavimo ir atitinkamai mokėtiną pridėtinės vertės mokestį, nepagrįstai 27 751 Lt (kas atitinka 8 037,24 Eur) suma sumažinant UAB „Ejola“ mokėtino pridėtinės vertės mokesčio dydį, bei 2011 m. lapkričio 25 d., 2011 m. gruodžio 23 d., 2012 m. sausio 23 d., 2012 m. balandžio 23 d., 2012 m. gegužės 17 d., 2012 m. gegužės 23 d., 2012 m. birželio 21 d., 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. rugpjūčio 24 d., 2012 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. lapkričio 14 d., 2012 m. lapkričio 26 d. ir 2013 m. vasario 14 d. visas minėtas žinomai suklastotas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas elektroniniu būdu per elektroninio deklaravimo informacinę sistemą (EDS) pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, reg. Ulonų g. 2, Vilniuje, UAB „Ejola” nesumokėjo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 27 751 Lt (kas atitinka 8 037,24 Eur) pridėtinės vertės mokesčio.

Tokiais savo veiksmais P. A., A. A., M. A. ir T. B. buvo kaltinami tuo, kad jie, kartu panaudodami suklastotas UAB „Ejola“ PVM sąskaitas – faktūras bei suklastodami tikras UAB „Ejola“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, apgaule UAB „Ejola“ naudai išvengė dalį šios įmonės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 27 751 Lt (t. y. 8 037,24 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, tuo padarydami Lietuvos Respublikos valstybei 27 751 Lt (t. y. 8 037,24 Eur) turtinę žalą.

Be to, juridinis asmuo UAB „Ejola“ apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d., o būtent:

Tokiu būdu, dėl tokių A. A., ėjusio UAB „Ejola“ direktoriaus pareigas ir turėjusio teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui bei priimti sprendimus jo vardu, veikusio pastarojo vardu ir jo naudai, veiksmų, juridinis asmuo – UAB „Ejola“ apgaulingai tvarkė savo buhalterinę apskaitą, dėl ko buvo iškreipti duomenys apie tikrąją šios įmonės ūkinę-finansinę būklę, jos pajamas bei turtą, ir dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „Ejola“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d.

Be to, juridinis asmuo UAB „Ejola“ panaudojo suklastotas UAB „Ejola“ PVM sąskaitas – faktūras bei suklastojo UAB „Ejola“ deklaracijas, dėl ko išvengė dalies turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą – 27 751 Lt (t. y. 8 037,24 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, o būtent:

Tokiu būdu dėl tokių A. A., ėjusio vadovaujančias, UAB „Ejola“ direktoriaus pareigas ir turėjusio teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui bei priimti sprendimus jo vardu, veikusio pastarojo vardu ir jo naudai, juridinis asmuo – UAB „Ejola“ panaudojo suklastotas UAB „Ejola“ PVM sąskaitas-faktūras bei suklastojo tikras UAB „Ejola“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, ko pasekoje UAB „Ejola“ išvengė dalies turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 27 751 Lt (t. y. 8 037,24 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, tuo padarydama Lietuvos Respublikos valstybei 27 751 Lt (t. y. 8 037,24 Eur) turtinę žalą.

Juridinis asmuo UAB „Ejola“ buvo kaltinamas tuo, kad, panaudodamas suklastotas UAB „Ejola“ PVM sąskaitas – faktūras, bei suklastodamas UAB „Ejola“ deklaracijas, apgaule savo naudai išvengė dalį turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą – 27 751 Lt (kas atitinka 8 037,24 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, o būtent – laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2013 m. vasario 14 d. P. A., būdamas nesusietas su UAB „Ejola“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau veikdamas UAB „Ejola“ vardu ir realiai valdydamas minėtą įmonę, organizuodamas jos veiklą bei jai vadovaudamas, A. A., būdamas UAB „Ejola“ akcininku ir direktoriumi, kartu su P. A. dalyvaudamas minėtos įmonės valdyme ir jos veiklos organizavime, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, M. A., nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. būdama nesusieta su UAB „Ejola“ jokiais oficialiais darbo santykiais, tačiau veikdama minėtos įmonės vardu, o nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2013 m. vasario 14 d. būdama šios įmonės darbuotoja, turėdama teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdama jos vardu, T. B., nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2013 m. vasario 8 d. būdamas šios įmonės darbuotoju, turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, susitardami dėl prekių iš Kinijos prekybos per UAB „Ejola“ organizavimo ir vykdymo, dalį prekių parduodant pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems fiziniams asmenims pagal suklastotus tikrovę neatitinkančius UAB „Ejola“ vardu išrašytus prekių pardavimo dokumentus, kuriuose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie mažesnę prekių kainą, negu reali jų vertė, tokiu būdu, nuslepiant tikrąjį prekių vertę ir tikrąsias prekybos metu įmonės gautas pajamas, bei suvokdami, kad dėl nurodytos prekybinės veiklos, įforminant bei panaudojant tokius suklastotus dokumentus su įrašytais tikrovę neatitinkančiais duomenimis bus iškraipyti ir nuslėpti tikrieji duomenys apie UAB „Ejola“ ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas ir turtą, taip pat, bus sumažintas UAB „Ejola“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM dydis ir dėl to UAB „Ejola“ išvengs dalį turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, ir to siekdami, veikdami Vilniaus mieste išankstine tiesiogine tyčia kartu bendrininkų grupėje, organizavo ir vykdė sutartą prekių iš Kinijos prekybą per UAB „Ejola“, kurios metu per UAB „Ejola“ realiai parduodami prekes pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., I. R., G. R., J. N., P. A., A. A. ir M. A. įformino, tuo pačiu, A. A., kaip UAB „Ejola“ direktorius, ir T. B., kaip UAB „Ejola“ darbuotojas (komercijos atstovas), savo parašu patvirtino žinomai suklastotus tikrovę neatitinkančius tikrus dokumentus apie prekių pardavimus nurodytiems pirkėjams, t. y. UAB „Ejola“ PVM sąskaitas-faktūras 2011 m. spalio 19 d. EJO 00011, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00012, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00018, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00024, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00033, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00055, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00057, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00079, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00090, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 91, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00095, 2011 m. lapkričio 8 d. Nr. EJO 00114, 2011 m. gruodžio 19 d. Nr. EJO 00138, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00163, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00164, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00183, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00184, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00190, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00193, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00206, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00205, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00210, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00211, 2012 m. liepos 11 d. Nr. EJO 00230, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00246, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00247, 2012m. spalio 2 d. Nr. EJO 00277, 2012m. spalio 2 d. Nr. 00278, 2012m. spalio 2 d. Nr. EJO 00279, 2012m. spalio 26 d. Nr. EJO Nr. 00295, 2012m. spalio 26 d. Nr. EJO 00297, bendrai 137 610,77 Lt (kas atitinka 39 854,83 Eur) su PVM sumai, nurodant juose žinomai neteisingus duomenis apie 159 900 Lt (kas atitinka 46 310,24 Eur) suma mažesnę parduotų prekių vertę, kurių vienus egzempliorius T. B. kartu su prekėmis pats ir per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusį asmenį pateikė prekes pirkusiems pagal verslo liudijimus prekybą vykdantiems V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., I. R., G. R., J. N., o kitus egzempliorius P. A., A. A. ir M. A. per apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusius UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, veikiančius pagal su UAB „Ejola“ sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį, įtraukė į UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą, apskaitant duomenis apie visus šiuos pardavimus UAB „Ejola“ pardavimų apskaitos registruose, po ko, apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusiems UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, vykdantiems susitarimą su UAB „Ejola“ dėl šios įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, visus netikrus šių žinomai suklastotų dokumentų duomenis įtraukus į UAB „Ejola“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už 2011 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius bei 2012 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir spalio mėnesius, įrašant į šias deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie UAB “Ejola” pardavimo ir atitinkamai mokėtiną pridėtinės vertės mokestį, nepagrįstai 27751 Lt (kas atitinka 8037,24 Eur) suma sumažinant UAB „Ejola“ mokėtino pridėtinės vertės mokesčio dydį, bei 2011 m. lapkričio 25 d., 2011 m. gruodžio 23 d., 2012 m. sausio 23 d., 2012 m. balandžio 23 d., 2012 m. gegužės 17 d., 2012 m. gegužės 23 d., 2012 m. birželio 21 d., 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. rugpjūčio 24 d., 2012 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. lapkričio 14 d., 2012 m. lapkričio 26 d. ir 2013 m. vasario 14 d. visas minėtas žinomai suklastotas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas elektroniniu būdu per elektroninio deklaravimo informacinę sistemą (EDS) pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, reg. Ulonų g. 2, Vilniuje, UAB „Ejola” nesumokėjo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 27 751 Lt (kas atitinka 8 037,24 Eur) pridėtinės vertės mokesčio. Tokiu būdu, dėl tokių A. A., ėjusio vadovaujančias, UAB „Ejola“ direktoriaus pareigas ir turėjusio teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui bei priimti sprendimus jo vardu, veikusio pastarojo vardu ir jo naudai, juridinis asmuo – UAB „Ejola“, panaudodamas suklastotas UAB „Ejola“ PVM sąskaitas – faktūras bei suklastodamas tikras UAB „Ejola“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, apgaule savo naudai išvengė dalį šios įmonės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 27 751 Lt (kas atitinka 8037,24 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, tuo padarydami Lietuvos Respublikos valstybei 27 751 Lt (kas atitinka 8 037,24 Eur) turtinę žalą.

Tokiu būdu dėl tokių A. A., ėjusio vadovaujančias, UAB „Ejola“ direktoriaus pareigas ir turėjusio teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui bei priimti sprendimus jo vardu, veikusio pastarojo vardu ir jo naudai, juridinis asmuo – UAB „Ejola“ buvo kaltinamas, kad jis, panaudodamas suklastotas UAB „Ejola“ PVM sąskaitas-faktūras bei suklastodamas tikras UAB „Ejola“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, apgaule savo naudai išvengė dalies šios įmonės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 27 751 Lt (t. y. 8 037,24 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, tuo padarydamas Lietuvos Respublikos valstybei 27 751 Lt (t. y. 8 037,24 Eur) turtinę žalą.

Bylos duomenys

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis T. B. nusikalstamos veikos dėl sukčiavimo nepripažino, pripažino tai, jog užsiėmė neteisėta veikla ir apgaulingai tvarkė buhalteriją. Paaiškino, kad nuo 1991 metų prekiavo Gariūnų turgavietėje. Pats skrisdavo į Pekiną, išsirinkdavo prekes, po to, jas gavęs, realizuodavo Gariūnuose. Pati darbo schema su Kinija iš esmės nuo to laiko nepasikeitė – kiekvienas prekeivis, atskridęs į Pekiną, pats ieško prekių ir jas perka, ieško geriausias pristatymo sąlygas siūlančių sandėlių, kurie rūpinasi prekių atgabenimu į Lietuvą. Tam sandėliui jie ir palieka užsakytas prekes ir pinigus, kad sandėlis už prekes atsiskaitytų. Dažniausiai prekeiviai palieka užsakymus ir pinigus keliems sandėliams, kad jeigu įvyks kokie nors nesusipratimai pristatant prekes, neprarastų viso krovinio. Dėl to niekas nei tuomet, nei dabar Vilniuje nebeieško asmenų, kurie pristatytų prekes į Lietuvą, nes viskas sprendžiasi Kinijoje. Dėl dažno lankymosi Kinijoje ir prekybos Gariūnuose pažįsta praktiškai visus prekeivius, prekiaujančius prekėmis, atvežtomis iš Kinijos. Būtent taip ir susipažino su visais sulaikytais pagal šią bylą prekeiviais, o taip pat ir su V. J., kai maždaug 2002-2004 metais, būnant Pekine ir dirbant viename iš sandėlių, gabenančių krovinius į Rusiją, V. J. pasiūlė naują verslą – tapti jo darbdavio kino C. P., kuris gabena krovinius į Europą ir Rusiją, atstovu. Kas pristatys prekes į Lietuvą, buvo sprendžiama Kinijoje. Jis sutiko, ir V. J. jį supažindino su C. P., kuris pasiūlė pakankamai gerą uždarbį; jis sutiko. Keletą metų sėkmingai dirbo tą darbą, bet maždaug 2006 metais Rusijos muitinės pareigūnai sulaikė vieną vilkiką ir konfiskavo kovinį. C. P. visą kaltę suvertė ant jo bei V. J. ir dėl prarastų prekių pareiškė pakankamai didelę piniginę pretenziją. Tuo ta veikla ir baigėsi. Dalį pinigų jie grąžino, bet didelę pinigų sumą dar liko skolingi. V. J. ir toliau liko dirbti Pekine, o jis grįžo prekiauti į Gariūnus. Praėjus kuriam laikui, jam paskambino V. J. ir pasakė, kad C. P. teikia naują pasiūlymą – būti jo atstovu Lietuvoje, Vilniuje priimant krovinius iš Pekino. Tuomet jis nuskrido į Pekiną ir kartu su V. atėjo pas C. P., kuris išdėstė savo pasiūlymą – kad jis rado vežėją, kuris per Vokietiją priiminės prekes iš Kinijos, jas P. A. išmuitins ir atveš į Vilnių, V. J. turi pasirūpinti prekių priėmimu sandėlyje Pekine, prekių patikrinimu ir sandėliavimu, o jis turi Vilniuje rasti sandėlį, kuriame priiminės prekes, atvežtas tada dar jam nepažįstamo vežėjo, jas iškraus ir pristatys galutiniams gavėjams, bei surinks iš jų pinigus ir išdalins dokumentus už pristatytą kovinį. C. P. paaiškino, kad po krovinio išsiuntimo iš Kinijos jis, t. y. kaltinamasis, gaus sąrašą su žmonių, kuriems reikia pristatyti tą krovinį, kontaktiniais duomenimis bei telefonais. Kadangi buvo skolingas C. P. didelę pinigų sumą, sutiko. Tuomet C. P. išdėstė būsimo darbo schemą – kaltinamasis už krovinį, atgabentą lėktuvu, turi vežėjui sumokėti po 1,65 Eur/kg, už 20 pėdų konteinerį – 6 000 Eur, o už 40 pėdų – 12 000 Eur. Iš prekeivių turi surinkti po 3 USD/kg, kai prekės gabenamos jūriniu konteineriu ir 7 USD/kg – kai lėktuvu. C. P. davė vežėjo, vardu V., telefono numerį. Atskridęs į Vilnių kaltinamasis paskambino V. ir susitarė su juo susitikti. Nuvažiavęs į jo ofisą Marcinkevičiaus g. 51, Vilniuje, susipažino su V., nors to ir nereikėjo, nes, pasirodo, tai buvo geras senas pažįstamas V. K., su kuriuo 1985-1990 metais dirbo vienoje sferoje ir puikiai vienas kitą pažinojo. Pirmo pokalbio metu su V. K. jis įtikino, kad krovinys niekur nedings, ir tai buvo svarbiausia sąlyga. Be to, Vladimiras pasakė, kad bus dokumentai. Kad sąskaitos bus išrašytos ne kaip pirkimo – pardavimo dokumentai, tai nebuvo naujiena, nes ir pats, kai prekiavo, gaudavo tokias pačias sąskaitas. V. K. išdėstė tą pačią schemą dėl atsiskaitymo su juo už atgabentą krovinį, būsimo darbo schemą ir supažindino su P. A., kurį pristatė kaip žmogų, kuris rūpinsis kroviniu nuo krovinio patekimo į Europą iki jo pristatymo iki sandėlio Lietuvoje. O po krovinio gavimo jis, t. y. kaltinamasis, turėjo gavėjams išdalinti dokumentus, duoti pasirašyti PVM sąskaitose – faktūrose ir kasos pajamų orderiuose, surinkti pinigus ir tuos pinigus su antrais sąskaitų egzemplioriais grąžinti į ofisą – taip nutarė V. K. su C. P.. Po susitikimo kaltinamasis paskambino C. P. ir pasakė, kad jie viską sutarė. Po 10-15 dienų paskambino ar tai C. P., ar tai V. J., ir pasakė, kad pirmas krovinys atkrautas, kiek pamena lėktuvu, ir jis jau keliauja į Vokietiją. Kaltinamasis gavo sąrašą žmonių, kurie pridavė savo prekes į sandėlį Pekine, ir kiekvieno gavėjo priekių kiekius. Apskambinęs tuos žmones, kurių prekės buvo tame sąraše, sužinojo jų vardus, pavardes, asmens kodus, adresus ir verslo liudijimo numerius – tie duomenys buvo reikalingi išrašant dokumentus. Padaręs sąrašą su duomenimis, jį nuvežė V. K.. Po kurio laiko paskambino P. A., pasakė, kada atveš pirmą krovinį į sandėlį, ir sutartu laiku jį palydėjo į sandėlį. Kai krovinys buvo iškrautas, jis perdavė dokumentus, skirtus galutiniams gavėjams – po du egzempliorius PVM sąskaitų – faktūrų ir pinigų priėmimo kvitus. Pakrovus krovinį į mikroautobusiuką, kaltinamasis jį išvežė galutiniams klientams. Atiduodamas prekes, davė jiems pasirašyti jau ant minėtų PVM sąskaitų – faktūrų ir pinigų priėmimo kvitų, palikdamas jiems po vieną dokumentų egzempliorių. Kai kas iš karto atsiskaitydavo už prekes, kai kas pinigus atiduodavo po kelių dienų. Kai surinkdavo visus pinigus, kartu su sąskaitomis – faktūromis ir kvitais nuveždavo V. K.. Užpildyti dokumentai jam įtarimo nekėlė. Dėl kainos spręsdavo V. su P.. Dokumentai buvo išrašyti UAB „Jogeda“ vardu. Paaiškino, kad jeigu prekė eina per muitinę, įmonė prekes turi savo apyvartoje, turi jas realizuoti; kaip krovinio gabenimo prekės įforminti negali, kadangi reikia išmuitinti, nes prekės ateina iš trečiosios šalies. Asmenims buvo reikalinga gauti perkamų prekių dokumentus, nes dauguma prekių iš Lenkijos būna be dokumentų. Praėjus kažkokiam laikotarpiui V. K. pasakė, kad darbui su Kinija P. atidarė atskirą UAB „Merkus“ ir kroviniai nuo šiol eis per tą įmonę, ir kad nuo šiol visus klausimus su dokumentų išrašymu ir atsiskaitymu reikia derinti per P. A.. UAB „Merkus“ nuomojosi patalpas „Karolinos“ viešbutyje. P. A. informaciją perduodavo arba tiesiogiai, arba el. paštu. A. A. pamatė po pusės metų darbo UAB „Merkus“, M. A. jam pristatė dar vėliau. Kuo jie užsiėmė, ką darė, nesidomėjo. Su A.bendravo, jis kai kada dalyvaudavo pokalbiuose, su juo aptarinėjo krovinių pristatymą, atsiskaitymą per banką, bet nieko nederino, tik keletą kartų iš jo gavo sąskaitas – faktūras, o visą veiklą derino su P.. A. žinojo, kad buvo vykdoma krovinių pervežimo veikla; kalbos, kad įmonės užsiima prekių pardavimu, nebuvo. O su M. bendraudavo dėl sąskaitų – faktūrų, ir nežino, ar ji žinojo, kad buvo vykdomas krovinių pervežimas; gali būti, kad prie jos bendravo dėl vykdomos veiklos. Iki 2011 metų taip darbas ir vyko, po to jam pasakė, kad vietoje UAB „Merkus“ bus UAB „Ejola“, jai vadovavo P. A.. Tuo tarpu jam nebuvo skirtumo, su kokia įmone dirbti, dėl ko ši veikla buvo perkelta į kitą įmonę, nežino. UAB „Ejola“ buvo įdarbintas vadybininku, kad jei sugautų su prekėmis, būtų kaip įmonės atstovas – tai pasiūlė P.. Pažymėjo, kad kinai dažnai klysdavo atkraudami prekes iš sandėlio Pekine į muitinės sandėlius tolimesniam siuntimui į Europą ir Rusiją, nes prekių srautas C. P. sandėliuose buvo labai didelis – kroviniai buvo siunčiami į Lenkiją, Bulgariją, Rumuniją, Lietuvą ir Rusiją. Per visą laikotarpį darbo UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“, buvo labai daug atvejų, kai dalis krovinio, kuri turėjo būti išsiųsta į Lietuvą, keliavo į kitas šalis, taip pat buvo ir daug atvejų, kai kroviniai buvo gaunami Lietuvoje, nors buvo skirti ne Lietuvai. Dėl to teko įtraukti į sąrašus, kuriuos pateikdavo P. A., savo pavardę, nes Europos šalyse buvo paklaida. Tiesiog duodavo tuos duomenis ir būdavo išrašoma sąskaita arba į Bulgariją, arba į Rumuniją. Su Rusija nebuvo įmanoma to padaryti, nes Rusija – ne Europos Sąjungos šalis ir, gavus krovinį, reikėjo iš savo krovinio išimti tą krovinį ir po to pristatyti jį į Rusiją. C. P. paprašė, kad jis suorganizuotų tų krovinių pristatymą į Maskvą. Būdavo, kad kinai neteisingai įformindavo invoice ir prekių buvo nurodyta mažiau negu buvo faktiškai. Kaip jau ir minėjo, visi priekių gavėjai, kurie gaudavo prekes per UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“, patys skrisdavo į Kiniją, išsirinkdavo prekes ir sandėlius, per kuriuos siuntė kovinius į Lietuvą. Jis pats gavėjų neieškojo ir neprašė, kad jie prekes pridavinėtų C. P. sandėlyje. Kainos tarp sandėlių visada svyruodavo, todėl prekių gavėjai patys Pekine ieškojo sandėlio, ir kuris sandėlis pasiūlydavo geresnę kainą, ten jie ir priduodavo prekes. Kaina svyruodavo iki pusės dolerio už kilogramą. Viso Pekine dirbo 80 sandėlių, ir visi, kas skrisdavo į Pekiną, išsirinkdavo sandėlį, ieškojo prekių, palikdavo užstatus, užsakymus ir prekes palikdavo sandėlyje, kurį išsirinkdavo. Pinigai buvo paliekami sandėlyje ir kai kinai pagamindavo prekes, tada jas atveždavo į sandėlį, ir sandėlyje atsiskaitinėjo jau pagal faktą. V. J. kontroliavo, kad prekių kiekiai ir modeliai sutaptų. Jei būdavo kažkoks nesusipratimas, tai dėl prekių skambindavo pirkėjams per Skype programą. Kinai į kreditą bet kam prekių neparduodavo. Kaltinamojo teigimu, liudytojai sakė nesąmones, kad tai jis pirkėjams viską nurodydavo – mat taip sakyti per apklausas jiems pasiūlė FNTT darbuotojai. Liudytojai patys daug kartų buvo Pekine. Po to, kai jį išleido iš Lukiškių TI-K, kalbėjosi su liudytojais, jie sakė, kad jiems pareigūnai pasakė, ką kalbėti, ir kad už tai jie gaus tik baudą. Tie žmonės, išskyrus D. B., kuris prekes gaudavo iš Lenkijos, po 50 kartų buvo Pekine. Gabenimo paslaugas teikdavo UAB „Jogeda“, UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“. Buvo atsiskaitoma už prekių gabenimą iš Vokietijos iki Lietuvos, papildomai nuo sandėlio iki Gariūnų už prekių atgabenimą atsiskaitoma nebuvo. Nežino, kaip buvo paskaičiuojama prekių vieneto kaina, tuo nesidomėjo. Jis neprašė M. suklastoti dokumentų, tuo tarpu anuliuoti sąskaitas gal ir prašė, ir tai tik tuomet, jeigu jose netikdavo prekių pavadinimas, bet to dažniausiai prašydavo P.. Paaiškino, kad V. J. Kinijoje dirba su C. P. nuo 2004 metų: sėdi sandėlyje, priiminėja prekes, jas tikrina. Teko bendrauti su V. J. dėl UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ veiklos, nes jis dirbo C. P. sandėlyje. V. 2011-2012 metais buvo grįžęs į Lietuvą, buvo su juo susitikęs, taip pat susitikime dalyvavo V. K., prisijungė ir P. A.. Kai V. K. mirė, jis susitiko su P. ir kalbėjosi, pokalbyje dalyvavo ir V. J., visi sprendė, ką darys toliau, bet dėl dokumentų išrašymo jokios kalbos nebuvo. Po V. K. mirties surinktus grynuosius pinigus už transportavimą jis veždavo P. A.. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai pasakojo apie grynųjų pinigų perdavimą, bet tai yra nesusiję su UAB „Ejola“, nes gaudavo nurodymą iš kinų, pinigus rinkdavo jų prašymu, tie pinigai nesusiję nei su UAB „Merkus“, nei su UAB „Ejola“. Paaiškino, kad A. J. pasirodė po 2-3 metų darbo su V. K., kai Pekine pakeitė savo tėvą. Su A. bendravo dėl atsiskaitymų su Kinija, krovinių pristatymo, kalbėjo, kada krovinys bus Lietuvoje. Nebuvo paslaptis, kad prekės skirtos Gariūnų prekeiviams. Oficialiai pinigus jis gaudavo iš C. P., nes jam dirbo. Kad P. ar A. mokėtų pinigus už atliktą darbą, neatsimena, UAB „Merkus“ darbo užmokesčio jam nemokėjo, o UAB „Ejola“ jeigu ir mokėjo, tai buvo nedidelė suma, bet tiksliai to dabar neatsimena. Kol dirbo UAB „Ejola“, joje grynųjų pinigų nebuvo, viskas ėjo per banką. Pažymėjo, kad FNTT pareigūnai per apklausą jam pasakė, kad visi prekeiviai yra sulaikyti ir jam pareigūnai tiesiog nurodė, kaip reikia viską sakyti. Bet sulaikyti Gariūnų prekeiviai į Kiniją skrido patys, jis jų neieškojo, prekių jiems nesiūlė. Be to, niekam nesiūlė savo, kaip vežėjo, paslaugos, jie patys pasirinkdavo sandėlį, pirkdavo iš kinų prekes ir pinigus sumokėdavo Kinijoje. Prekių pardavimo būti negalėjo, nes prekių įsigijimas vyko Kinijoje. Patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 19, b. l. 134-136). Teigia, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu (t. 19, b. l. 129-132) yra užfiksuoti netiksliai. O V. J. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ vykdė prekių pardavimą, o ne pervežimą, nes, matomai jam taip buvo užduodami klausimai. V. J. schemos nežinojo, jokių dokumentų nematė, jis tik vykdė darbą Kinijoje, todėl kas vyko Lietuvoje, jis žinoti negalėjo. Jokio prekių pardavimo nebuvo, o visi apmokėjimai už prekes vyko Kinijoje, nes kinai prekių be pinigų neparduotų. Kad dokumentuose įforminamas prekių pirkimas – pardavimas, o ne gabenimas, V. J., greičiausiai, net nežinojo (t. 22, b. l. 161, t. 23, b. l. 104-107, 125-126).

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis P. A. savo poelgį vertino blogai, kaltę iš dalies pripažino. Paaiškino, kad 2006-2007 metais, tikslios datos neprisimena, dirbdamas UAB „Jogeda“ komercijos direktoriumi, iš savo darbdavio UAB „Jogeda“ akcininko ir direktoriaus V. K. sulaukė pasiūlymo/nurodymo užregistruoti UAB „Jogeda“ Vokietijos importuotojų registre bei organizuoti prekių pristatymą iš Kinijos į Lietuvą, atliekant pilną paslaugų paketą: kontrolę, importo procedūrą, transportavimą. Jam buvo pasakyta, kad yra krovinio siuntėjo atstovai T. B., A. J. bei V. J., valdantys situaciją ir garantuojantys savalaikį bei greitą atsiskaitymą už suteiktas paslaugas. Pats jis šių asmenų nepažinojo, todėl įtikinančiai rekomendavo savo darbdaviui, kad, prieš duodant pasižadėjimą krovinio siuntėjo atstovams, reikia detaliai aptarti visas sąlygas su kinais. Po tam tikro laiko direktorius jį informavo, kad sąlygos tarp jo ir kinų yra suderintos, tačiau prekių gavėjams išrašant sąskaitas grafoje „paslauga“ reikės rašyti ne „transportavimas“, bet „prekių pardavimas“. Jis paklausė V. K., kodėl yra tokia sąlyga, ir pastarasis paaiškino, kad tai yra Kinijos siuntėjo reikalavimas; visos sąlygos tuo metu ėjo iš Kinijos siuntėjų, nes jiems tai buvo svarbi sąlyga, ir to reikėjo Gariūnų pardavėjams. O tokiu būdu siuntėjas bandė pritraukti kuo daugiau klientų į savo sandėlį. Tą patį jam patvirtino ir krovinio siuntėjo atstovai T. B. bei A. J. su V. J., su kuriais supažindino V. K.. Baziniai paslaugos įkainiai (tarifai) buvo sekantys: gabenimas oro transportu - 1,65 Eur už kilogramą, jūros transportu – 20 pėdų konteineris 6000 USD, 40 pėdų konteineris 12 000 USD. Kaltinamasis pažymėjo, kad UAB „Jogeda“ pervežamų prekių ir išmuitinimo aplinkybių nei UAB „Jogeda“ direktorius V. K., nei siuntėjai iš Kinijos arba jų atstovai T. B., A. J. bei V. J. su juo nederino, todėl jis nieko nežinojo apie tai, kaip buvo vykdomi transportuojamų prekių pirkimai – pardavimai ir tiesioginiai apmokėjimai už prekes. UAB „Jogeda“ teikė pervežimo paslaugas, o dokumentuose buvo nurodyta, kad prekės buvo perkamos iš Kinijos įmonės. UAB „Jogeda“ sąskaitoje buvo nurodyta, kad pardavėjas yra kinų įmonė, pirkėjas – UAB „Jogeda“; šio dokumento reikalavo klientai. Prekių gabenimas per UAB „Jogeda“ vyko neilgai, nes po kurio laiko direktorius V. K., Kinijos pageidavimu, kreipėsi į jį su pasiūlymu atskirti prekių pervežimą iš Kinijos bei išmuitinimą Vokietijoje nuo kitų UAB „Jogeda“ veiklos sričių, įkuriant visiškai naują, atskirą įmonę, ir užgarantavo, kad, kilus nesusipratimams, jis pats kompensuos visus naujai įkurtos įmonės nuostolius. Tuomet jis įkūrė UAB „Merkus“, buvo šios įmonės steigėjas. Šios įmonės veikla nesiskyrė nuo UAB „Jogeda“ veiklos. Nuo pat šios bendrovės įkūrimo akcininkais buvo jo sūnūs P. ir A. A.. Vėliau P., atsakingas už prekių kiekių kontrolę iškraunant prekes Vilniuje, padovanojo savo akcijų dalį broliui A. A., kuris buvo atsakingas už prekių logistiką nuo Kinijos iki Lietuvos, krovinių gabenimo kontrolę bei santykius su muitine. Tuo tarpu jis pats užėmė šios įmonės direktoriaus pareigas ir jose dirbo beveik iki pat įmonės pardavimo 2012 metais. Įmonėje per visą veiklos laikotarpį iki 2012 m. dirbo keletas žmonių, tame tarpe, kaip jau minėjo, abu jo sūnūs, taip pat apskaitininkė, atlikdavusi statistinį darbą, rūšiavusi dokumentus M. L., kuri vėliau tapo jo žmona (M. A.). Prekės buvo gabenamos į „Fasttrans“ įmonės išnuomotą sandėlį, o UAB „Merkus“ buhalterinę apskaitą pagal atskirą sutartį tvarkė UAB „Finasus“ (direktorius R. G.). Apskaita buvo tvarkoma remiantis jam pateiktais UAB „Merkus“ dokumentais. Vienintelė UAB „Merkus“ veikla buvo prekių gabenimo iš Kinijos į Vokietiją kontrolė, prekių importo procedūros Vokietijoje organizavimas ir transportavimas į Lietuvą laisvame režime. Tokia siaura UAB „Merkus“ veiklos sritis su siuntėjais iš Kinijos buvo sutarta per atstovus. Tik procedūros pabaigoje UAB „Merkus“ prekių gavėjams vietoje prekių gabenimo dokumentų įformindavo prekių pirkimo – perdavimo dokumentus, t. y. iš esmės į šios įmonės dokumentus buvo įrašomi tikrovės neatitinkantys duomenys skiltyje „paslaugos pavadinimas“, o finansiniai rodikliai (nurodytos piniginės sumos) atitikdavo tikrovę. Norėtų pabrėžti, kad tai buvo išimtinai kinų siuntėjų sąlyga, perduota jam per atstovus – kitaip jie atsisakė dirbti. O kadangi jo buvęs darbdavys asmeniškai užgarantavo, kad šis verslas bus pastovus ir kilus nesklandumams dėl apmokėjimų kompensuos visus nuostolius, be to, jis kuravo procesą su kinais ir atstovais, todėl kaltinamasis ir susigundė tokiom sąlygomis, tačiau papildomai paprašė garantijų iš siuntėjų Kinijoje, ir po kurio laiko T. B. perdavė kinų sutikimą dėl jo iškeltų sąlygų – paskutinė prekių siunta bus išduodama tik po pilno apmokėjimo (tai iš esmės patvirtina jo telefono pokalbiai dėl bankinių procedūrų). Po V. K. mirties kinų siuntėjai per atstovus pasiūlė dirbti toliau tomis pačiomis sąlygomis bei tarifais. Už šiuos tarifus UAB „Merkus“ turėjo kontroliuoti krovinio gabenimą Kinija – Vokietija, sumokėti importo muitą Vokietijoje, apmokėti muitinės tarpininko Vokietijoje paslaugas, atgabenti prekes iš Vokietijos į Lietuvą, apskaičiuoti UAB „Merkus“ veiklos sąnaudas bei įmonės maržą. Kai jis paskaičiavo visas išlaidas, susijusias su minėtais UAB „Merkus“ veiksmais, vidutinė įmonės marža gavosi apie 5-6%. Vykstant konkrečiam prekių atgabenimui, turėdamas el. paštu gautus išeitinius duomenis iš Kinijos siuntėjo apie siunčiamų prekių kiekį, pavadinimus, TARIC kodus, svorį ir kt., iš Vokietijos muitinės – apie muito mokesčio dydį, iš Vokietijos muitinės tarpininko – apie jo paslaugos kainą, transportavimo iš Vokietijos į Lietuvą kainą, iš atstovo T. B. – sąrašus apie prekių gavėjus, jiems vežamų prekių pavadinimus ir kiekius, bei įvertinęs UAB „Merkus“ maržą, jis paskaičiuodavo užmokestį už pervežamą dydį, tenkantį kiekvienam prekių vienetui be PVM – būtent šis dydis buvo nurodomas UAB „Merkus“ sąskaitose, tačiau ne kaip užmokestis už pervežimą, o kaip vieneto kaina plius PVM. Tokiu būdu realus užmokestis už pervežimą dokumentaliai PVM sąskaitose buvo vaizduojamas kaip prekės vieneto kaina. Visus paskaičiavimus, darytus taikant atitinkamus koeficientus, o taip pat dokumentus formindavo jis pats, jis pats sukūrė apskaičiavimo sistemą, kaip kilogramus paversti į vienetus, taip pagreitindamas darbą. Tuo tarpu A. ir M. tik pildydavo PVM sąskaitų – faktūrų ir kasos pajamų orderių šablonus, kuriuose buvo lentelė, prekių pavadinimas, galima buvo įvesti pirkėjo duomenis, šablonuose buvo asmens, kuris pasirašo, rekvizitai, o pardavėjas UAB „Merkus“ jau buvo įvesta. A. ir M., suvedinėdami duomenis, jau turėjo prekės vieneto kainą. Visus įformintus UAB „Merkus“ dokumentus (sąskaitas ir kasos pajamų orderius) jis, kaip įmonės vadovas, patvirtindavo savo parašu. Pasirašydamas šiuos dokumentus, suvokdavo, kad atliktų ūkinių operacijų turinys (pervežimas) neatitinka dokumentų turinio, tačiau gautinų pinigų sumos bei mokėtino mokesčio sumos atitiko tikrovę. Tik vienintelė neatitikusi dalis buvo ta, kad vietoj transportavimo paslaugų buvo parašytas pirkimas – pardavimas. Įformintus dokumentus jis dažniausiai atiduodavo T. B., kartais – A. J.. Kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis pastarieji perduodavo dokumentus, kaip ir pačias prekes, kurioms tie dokumentai būdavo įforminti, gavėjams, jam nežinoma. Pačiam asmeniškai su prekių gavėjais bendrauti, kaip ir perduoti jiems UAB „Merkus“ dokumentų ar prekių, niekada neteko – tuo pasirūpindavo atstovai (T. B., A. J. bei V. J.), nes taip nustatę buvo jie patys. Praėjus kuriam laikui po dokumentų bei prekių išdavimo atstovams, jie grąžindavo išduotus dokumentus su prekių gavėjų parašais bei perduodavo pastarųjų už jiems atvežtas prekes sumokėtus grynuosius pinigus, kurių suma visiškai atitikdavo dokumentuose nurodytas sumas. Grynų pinigų ne pagal dokumentus iš T. B. nėra gavęs. Porą kartų dokumentus yra perdavęs ir V. J., kai jis buvo atvykęs su savo sūnumi A.; Lietuvoje V. matė 4-5 kartus. Kad prekių gavėjai mokėjo papildomus, nenurodytus dokumentuose, pinigus, jam tuo metu nebuvo žinoma, apie tai sužinojo tik iš bylos medžiagos. Kokia buvo reali prekių kaina, kaip buvo vykdomi bei įgyvendinami tų prekių tikrieji pirkimai ir apmokėjimai, jam žinoma nebuvo. Mano, kad buvo nurodyta nereali prekių kaina, bet vertinti kainos jis negalėjo, nes pats tų prekių nematė. Žino, kad Kinijos pramonė išparduoda brokus, manė, kad ir šiuo atveju susidūrė su pigių prekių gabenimu. Jis iš Kinijos gaudavo invoice, ten buvo nurodytas prekių kiekis ir kaina. Realių kainų nematė, matė tik tas kainas, kurias rodė kinai, ir kurios atitikdavo dalį transportavimo įkainių. Paaiškino, kad invoice nurodyta suma buvo prekių vertė pagal kinus, ir ji neatitiko realios prekių vertės, nes pinigai už prekes buvo mokami atskirai. Paaiškino, kad Kinijos įmonė dalį išlaidų patiria siuntimo pradžioje veždama prekes iš sandėlio iki uosto, ir ši išlaidų suma būdavo nurodyta Kinijos invoice; šią sumą jis naudodavo vieneto kainos paskaičiavime. Įmonė apmokėdavo Kinijos įmonės išrašytą invoice, patirtas prekių transportavimo išlaidas. Tokia UAB „Merkus“ veikla vyko iki 2011 metų, iki kol neatsirado sunkumai Vokietijos muitinėje, t. y. kai už tris prekių siuntas pastaroji pareikalavo sumokėti virš 27 000 Eur užstatą, kurį UAB „Merkus“ sumokėjo, tačiau tolimesnei apyvartai trūko lėšų ir UAB „Merkus“ buvo sunku dirbti. Jis neįraukė tos sumos į vieneto paskaičiavimą, kadangi pinigai – užstatas – grįžo. UAB „Merkus“ veiklą sustabdė tam, kad neįšaldyti didelės pinigų sumos, kadangi žinojo, jog ir kitom siuntoms atkeliavus, muitinė pareikalaus užstato. Tam, kad nesustotų prekių pervežimas iš Kinijos į Lietuvą, jis nusprendė prekių pervežimui panaudoti kitą įmonę, ir tokia įmone tapo jo sūnaus A. A. 2011 metų pradžioje įkurta UAB „Ejola“, tuo metu nevykdžiusi jokios veiklos. UAB „Ejola“ buvo įsteigta, kad įkurti žemės ūkio technikos dirbtuves, autoserviso tikslams, be to, ji galėjo užsiimti logistika. UAB „Merkus“ tuo metu parduoti nesiruošė, galvojo dar su ja dirbti, tačiau po to, kai maždaug 2011 metų pabaigoje – 2012 metų pradžioje vienas pažįstamas Latvijoje paklausė, ar jis žino asmenų, kurie gali parduoti įmonę, nes Lietuvos ar Latvijos įmonės įsigijimu domisi Rusijos ir Baltarusijos piliečiai su tikslu gauti leidimą gyventi Europos Sąjungos valstybėje, nusprendė UAB „Merkus“ parduoti tiems Rusijos ir Baltarusijos pirkėjams, kadangi ši įmonė tuo metu veiklos nevykdė. Apie sprendimą parduoti UAB „Merkus“ informavo savo sūnų A. A., kuris jau pats, kaip UAB „Merkus“ vienintelis akcininkas, tvarkė visus su įmonės pardavimu susijusius klausimus. Kiek žino, sūnus dėl įmonės pardavimo važiavo į Latvijos sostinę Rygą, kur, pasak jo, buvo susitikęs su įmonės pirkėja. UAB „Merkus“ tuo metu buvo sumokėjusi užstatą muitinėje. Buvo įsiskolinimai, Klaipėdos muitinė atliko perskaičiavimą, ir jie privalėjo sumokėti didelius pinigus. Pradelstų įsipareigojimų, kiek pamena, UAB „Merkus“ tuo metu neturėjo. Pirkėja norėjo įsigyti bet kokią Lietuvos ar Latvijos įmonę, kad gautų leidimą gyventi Europos Sąjungos. Pats jis asmeniškai su ja nebendravo, įmonę pirkusių Baltarusijos piliečių nepažįsta, V. J. vardas yra negirdėtas. Prieš parduodami buvo paruošę dokumentų paketą, kad UAB „Merkus“ yra su skolomis; skolos dydis, kiek žino, buvo virš 50 000 Lt – tuo metu įmonė turėjo daugiau įsipareigojimų nei turto, bet kurį laiką jis tikėjosi ją „ištraukti“. Jis pardavimui parengė debitorinių, kreditorinių įsiskolinimų sąrašą, bendrovės turto aprašą, sąskaitų likučius; dokumentus ruošė su R. G., kuris išaiškino, kokius dokumentus reikia pateikti. Pirkėjui UAB „Merkus“ dokumentus perdavė A.. Viskas vyko Rygoje, susitikti su pirkėja iš Baltarusijos A. ten vyko vieną kartą, tada ir nuvežė dokumentus, nusakančius įmonės finansinę būklę. Ar asmuo, pasiūlęs parduoti įmonę, dalyvavo ją parduodant, nežino, tas asmuo tik suorganizavo susitikimą. Sutarus įmonę parduoti, minimali jos kaina buvo 10 500 Lt, nes pigiau parduoti neapsimokėjo, kadangi pardavė pelningą verslą. Už įmonę gavo 10 500 Lt grynais, ši suma buvo paskaičiuota doleriais, ir vėliau panaudota ūkinėms reikmėms. Visa dokumentacija buvo perduota pirkimo – pardavimo metu, jos daug nebuvo. Kiek pamena, buvo sudarytas dokumentų priėmimo – perdavimo aktas, jis buvo iš anksto paruoštas, jį iš jų pusės pasirašė A.. Iš pirkėjos jokių papildomų reikalavimų dėl dokumentų jie negavo. Kaltinamasis paaiškino, kad UAB „Ejola“ jis nedirbo, bet jos veikloje dalyvavo, nes iš naujo mokyti naujus asmenis užima daug laiko. Įmonėje direktoriumi dirbo A., M. – apskaitininke, o T. B. – vadybininku ir pagal pareigas jis privalėjo pateikti duomenis apie būsimus pirkėjus, organizuoti prekių išvežimą į Gariūnus. A. apie paskaičiavimo mechanizmą nieko nežinojo, jis kontroliavo prekių transportavimą, buvo atsakingas už banką, dirbo su kodų generatoriumi, M. atliko statistinį darbą, pildė PVM sąskaitų – faktūrų šablonus, nes įmonė dirbo tik su pavedimais, taip pat buvo atsakinga už savalaikį dokumento paruošimą ir to dokumento kontrolę. Įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Finasus“, o jis pats darydavo visus paskaičiavimus, kaip buvo ir UAB „Merkus“. A. dėl paskaičiavimo formulės nieko neaiškino, nes bijojo, kad jis gali padaryti klaidą, be to, A. tuo ir nesidomėjo. Mano, kad sūnus galvojo, jog įmonė užsiima tik pirkimu – pardavimu, o ne pervežimu. Pažymėjo, kad mokesčiai buvo sumokėti nenuslėpus nei vieno cento, o Muitinės užstatai veiklos pradžioje UAB „Ejola“ nebuvo taikomi, nes tai yra nauja įmonė. Už transportavimo paslaugas UAB „Merkus“ bei UAB „Ejola“ mokėjo gavėjai, t. y. Gariūnų turgaus prekeiviai. T. B. atveždavo UAB „Merkus“ kasos pajamų orderius su sumomis, o UAB „Ejola“ jau mokėjo per banką, pavedimu. Nei V., nei jo sūnus nieko negalėjo žinoti dėl prekių atgabenimo, nes net T. B. nesidomėjo tuo mechanizmu, o V. negalėjo kontroliuoti to proceso. Jiems gal susidarė toks įspūdis, kad vyko prekių pardavimas, bet jis, t. y. P. A. jiems nieko neaiškino. Nei UAB „Merkus“, nei UAB „Ejola“ prekių realiai nepirko, tai buvo komercinis Gariūnų prekeivių interesas, bet su jais jis nebendravo. Paaiškino, kad jei būtų buvęs užpirkimas bei transportavimas, tai bendra suma viršytų nustatytą limitą. Limitas buvo 50 000 Lt, o jei viršiji tą limitą, tampi PVM mokėtoju, o jie nenorėjo tapti PVM mokėtojais. Gali būti, kad T. B. kelis kartus prašė nurodyti sąskaitose didesnę prekių vertę nei nurodyta dokumentuose, bet tiksliai to pasakyti negali, nes praėjo daug laiko. Papildomai apklaustas 2018 m. gegužės 24 d. ir 2018 m. birželio 7 d. posėdžiuose iš esmės laikėsi savo anksčiau duotų paaiškinimų (t. 22, b. l. 161, t. 23, b. l. 89-94, 126, 177-179; t. 24, b. l. 159-161, 165-166).

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis A. A. kaltinimų nepripažino, nurodė, kad 2007 metais jo tėvas P. A. įkūrė UAB „Merkus“, jai vadovavo, o jo paprašė būti įmonės akcininku ir dirbti logistikos klausimais; tokį pasiūlymą gavo ir jo brolis P. A.. Vėliau brolis akcijas padovanojo jam ir jis tapo UAB „Merkus“ akcininku bei komercijos direktoriumi, M. buvo apskaitininkė. Dirbdamas įmonėje buvo atsakingas už logistiką: transporto paiešką, laivų, lėktuvų kontrolę, kontroliavo, kada atsiras krovinys sandėliuose, koordinavo krovinių pristatymą į muitinės tarpininkų sandėlius, kurie įsikūrę Dariaus ir Girėno gatvėje, Vilniuje. Tuo tarpu apie įmonės klientų atsiskaitymą, sąskaitų – faktūrų išrašymą nieko nežinojo, bet buvo taip, kad pagal tėvo pateiktus duomenis spausdindavo sąskaitas – faktūras. Paaiškino, kad šioje įmonėje dirbo nuo jos įsteigimo iki pardavimo. UAB „Merkus“ užsiiminėjo krovinių pervežimu, jų pristatymu iš Kinijos į Lietuvą. Įmonė dirbo su dviem kinų įmonėm – viena krovinius gabendavo lėktuvu, kita krovinius siųsdavo jūrų konteineriais. Pats jis su Kinijos įmonių atstovais nebendravo, o apie tai, kada planuojamas krovinio gabenimas, sužinodavo iš tėvo arba per Skype programą jam parašydavo V. J.; kaip suprato, tuo metu jis būdavo Kinijoje. Iš kur apie planuojamą krovinio gabenimą žinojo tėvas, nežino, bet tėvas taip pat su V. J. bendraudavo per Skype programą. V. pranešdavo važtaraščio numerius, kad galima būtų matyti, kur krovinys yra gabenamas. Gabeno drabužius, bet kam jie buvo skirti, nežinojo. Lėktuvu prekės buvo gabenamos į Berlyno oro uostą, jūrų konteineriai – į Hamburgą. Važtaraščius gaudavo dėl atgabenamų prekių jūrų konteineriuose. Lėktuvu krovinys atkeliaudavo kartą į savaitę, jūrinis konteineris – kartą į dvi savaites. Vokietijoje UAB „Merkus“ turėjo atstovus, jis atstovams pranešdavo jūrų konteinerio važtaraščio numerį, o jie pranešdavo, kada prekės bus pristatytos į sandėlį. Kai jau prekės būdavo Vokietijoje, jis organizuodavo transportą prekių atgabenimui į Lietuvą. Lietuvoje prekės buvo iškraunamos, kaip jau minėjo, Dariaus ir Girėno gatvėje, Vilniuje, esančiame sandėlyje – buvo sudaryta sutartis su įmone „Fast Trans“. Kai krovinys būdavo Lietuvoje, apie tai pranešdavo tėvui; ką jis darydavo toliau, nežino. Kai prekės būdavo atgabentos, tėvas nurodydavo M. A. išrašyti sąskaitas už prekes. M. sąskaitas – faktūras išrašinėdavo fiziniams asmenis, duomenis jai teikdavo tėvas. Po to, kai prekes iškraudavo, pats jis užsiimdavo kitais klausimais, rūpindavosi sekančiais kroviniais. Paaiškino, kad UAB „Merkus“ išrašytas sąskaitas parduodamiems rūbams matė, jos buvo išrašytos fiziniams asmenims, bet jų nepažinojo, su jais nebendravo. Kodėl yra tokia sąskaita, jis klausė tėvo, ir jis atsakė, kad taip turi būti. Ar apie sąskaitose nurodytus duomenis kalbėjo su M., neatsimena. Paaiškino, kad kai pradėjo dirbti UAB „Merkus“, tėvas jį supažindino su T. B.. Ko pastarasis atvykdavo į ofisą ir apie ką bendraudavo su tėvu, nežino, bet T. atnešdavo grynuosius pinigus. Su J. A. susipažino vėliau, kai kroviniai buvo vežami į Dariaus ir Girėno g. esantį sandėlį. Tėvas pasakė, kad kai atvyksiu į sandėlį, ten bus J. ir jam reikia pasakyti, kad atvežtas krovinys. A. J. kartais pranešdavo, kada išvykdavo krovinys, bet dažniausiai pranešdavo V. J.. Kur dirbo A., nežino. Visus dokumentus įmonei atsiųsdavo vežėjai. Paaiškino, kad jis pats išrašinėjo sąskaitas – faktūras; tėvas duodavo nurodymus, kam išrašyti, ką įrašyti, nurodydavo prekių pavadinimus, vieneto kainą ir Excel programa automatiškai paskaičiuodavo viską. Šią programą gavo iš tėvo. Sąskaitą jis arba M. atspausdindavo ir palikdavo pas tėvą ant stalo. Kartais tėvas prašydavo, kad sąskaitą atiduotų T.; ką jis su jomis darė, nežino. Po kurio laiko sąskaitas jau matydavo su tėvo parašais. Nuo kada M. dirbo įmonėje, pasakyti negali. Su ja apie įmonės veiklą nebendraudavo, nei jis, nei ji krovinių iš Kinijos netikrindavo. UAB „Merkus“ prekių pardavimą vykdė pagal sąskaitas – faktūras nereikėjo organizuoti prekių įsigijimo. Matydavo, kad prekės buvo siunčiamos iš Kinijos, o jas gaudavo, jam UAB „Merkus“. Kaltinamasis paaiškino, kad apie 2011 metus, dar dirbdamas UAB „Merkus“, sugalvojo įkurti savo įmonę, kuri turėtų servisą, taisytų statybinę ir ūkinę techniką, bet tai reikalavo daug investicijų. Įkurta UAB „Ejola“ jokios veiklos nevykdė, nes po skaičiavimų ir konsultacijų suprato, kad tos veiklos geriau nepradėti. Dar dirbant UAB „Merkus“, Vokietijos muitinė pareikalavo iš UAB „Merkus“ užstato. Ir iki tol UAB „Merkus“ buvo taikomi užstatai, juos grąžindavo, bet šį kartą buvo didesnė užstato suma. Ta suma buvo sumokėta, bet po kurio laiko tėvas paprašė vykdyti veiklą per UAB „Ejola“, nes UAB „Merkus“ trūko apyvartinių lėšų, o UAB „Ejola“ buvo naujai įsteigta įmonė, todėl su ja nekiltų tokių problemų, nes naujai įtrauktai įmonei muitinės užstatai netaikomi. Tėvas paprašė užregistruoti UAB „Ejola“ importuotojų registre. Kai UAB „Ejola“ buvo registruojama registre, UAB „Merkus“ užstatas grąžintas dar nebuvo. Užregistravę UAB „Ejola“ importuotojų registre, pradėjo veikti jos vardu. UAB „Ejola“ akcininkas ir direktorius buvo jis, M. dirbo apskaitininke, T. buvo įdarbintas prekybos agentu, dar buvo vairuotojas, kurio vardo nepamena, o tėvas šioje įmonėje įformintas nebuvo. UAB „Ejola“ vadovavo tėvas, jis pats tik dėdavo parašus, bet buvo atsakingas už tą patį, kaip ir UAB „Merkus“. Ką veikdavo T., nežino, bet šioje įmonėje grynųjų pinigų jis jau nebeatveždavo. UAB „Ejola“ vežiojo krovinius, išrašinėjo sąskaitas, užsiiminėjo ta pačia veikla, kaip ir UAB „Merkus“ – krovinių pervežimu ir prekių pardavimu, veždavo prekes iš Kinijos, kurias paskui parduodavo; viską organizuodavo tėvas. Svetimų krovinių nevežiojo. Kainodarą nustatydavo tėvas, kas ieškodavo klientų, nežino. UAB „Ejola“ sąskaitas matė, jas pasirašinėjo. Jose buvo nurodyta tokia pati informacija, kaip ir UAB „Merkus“ sąskaitose. UAB „Ejola“ neišrašydavo sąskaitų už krovinių pristatymą, sąskaitos buvo išrašomos kaip už pirkimo – pardavimo sandorius. Vyko prekyba, buvo išraišomos sąskaitos, jose buvo nurodyti prekių pavadinimai, vieneto kaina. UAB „Ejola“ sąskaitų duomenis gaudavo iš tėčio, o iš kur tuos duomenis gaudavo tėvas, jis nežino. Krovinys buvo išparduodamas patentą turintiems asmenims, bet kur jie dirbo, nežino, su niekuo apie prekių pardavimą Gariūnuose nekalbėjo. Prekės, atgabenamos lėktuvu, svėrė nuo 500 iki 4 000 tonų, laivu – nuo 10 iki 17 tonų. Su asmenimis, kurie gaudavo krovinį, jis nebendravo, ir kur buvo vežamas krovinys iš Lietuvos sandėlio, nežino. Porą kartų UAB „Ejola“ juridiniams asmenims buvo pardavusi prekes, bet pagrinde pardavinėjo fiziniams asmenims. Jis kontroliavo krovinio atvykimą, organizuodavo transportą, kuris turėjo pargabenti krovinį į Lietuvą iš Vokietijos. Kai atvykdavo jūrinis konteineris, jam paskambindavo Vokietijos atstovai ir pranešdavo, kad krovinys atvyko, tuomet jis siųsdavo transportą į Vokietiją, ten vairuotojas pasikraudavo, vykdavo pas muitinės tarpininkus, ir, kai pasibaigdavo procedūra, krovinys atvažiuodavo į Lietuvą. Visas deklaracijas pildydavo R. G.; kokie duomenys buvo įrašomi PVM deklaracijose, jam nebuvo žinoma. Paaiškino, kad 2012 metų pradžioje tėvas pasakė, kad yra UAB „Merkus“ pirkėjas, norintis įmonę nusipirkti su tikslu gauti leidimą laikinai gyventi Europos Sąjungoje. Buvo priimtas sprendimas parduoti įmonę, suruošti dokumentai. Jis susitarė su Latvijos notaru, kad nuveš visus įmonės pardavimui reikalingus dokumentus. Iki nuvykimo į Rygą pats jis nė karto nebendravo su pirkėju, o informaciją apie įmonės finansinę būklę pateikė Latvijos piliečiui, kuris atstovavo pirkėją; dokumentus jam išsiuntė iš UAB „Merkus“ el. pašto, kurio dabar neatsimena, bet greičiausiai galėjo būti merkus@yandex.ru. Šio Latvijos piliečio kontaktus jam davė tėvas. Taip pat išsiuntė ir UAB „Merkus“ skolininkų sąrašą, duomenis apie pirkimus – pardavimus. Šiuos duomenis gavo iš įmonės „Finasus“. Kokia tuo metu buvo UAB „Merkus“ finansinė padėtis, nežino. Pardavimo sumą nustatė tėvas, ji buvo virš 10 000 Lt. Kai išsiuntė duomenis Latvijos piliečiui, tas asmuo suderino susitikimo vietą ir laiką. Kaltinamajam atvykus į notaro biurą Rygoje, į šį biurą atvyko pirkėja vardu Katia su žmogumi, kaip suprato, su tuo latviu, su kuriuo jis ir bendravo. Notarų biure jis pateikė priėmimo – perdavimo aktą, pažymą, kad pinigus gaus, ir pirkimo – pardavimo sutartį lietuvių ir rusų kalba. Dabar tiksliai nepamena, ar pirkimo – pardavimo sutartis buvo iš anksto paruošta. Neatsimena, ar notarė tikrino jo dokumentus, tik pirkėja jo paklausė, kokie dokumentai yra atvežti, jis jai parodė segtuvus, ir viskas. Už parduotą įmonę pinigus – dolerius – gavo grynais. Pinigus padavė pirkėja, ir jis nežino, kodėl ji teigia kitaip. Pinigų gavimą įformino lietuvių ir rusų kalba surašyta pažyma, jis ją atsivežė su savimi. Sandoris buvo įvykdytas. Kas vyko toliau su UAB „Merkus“, nežino, V. J. pavardė jam yra negirdėta. Papildomai apklaustas 2018 m. gegužės 24 d. ir 2018 m. birželio 7 d. posėdžiuose iš esmės laikėsi savo anksčiau duotų paaiškinimų (t. 22, b. l. 161, t. 23, b. l. 99-102, 126, 177; t. 24, b. l. 159-161, 165-166).

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji M. A. kaltės nepripažino, paaiškino, kad pažįsta P. A., abu jo sūnus, T. B. – su jais bendravo. Be to, kelis kartus matė A. J., bet su juo nebendravo. Žino R. G., jam kartais nuveždavo įmonės dokumentus. V. J. girdėjo tik vardą, bet gali būti, kad yra mačiusi ir jį; J. A. nematė. Aptardama nagrinėjamą įvykį, nurodė, kad susipažino su P. A., kai jam reikėjo apskaitininkės, o ji 2009 metais įsidarbino UAB „Merkus“. P. minėjo, kad įmonė prekiauja gaminiais iš Kinijos – drabužiais, ir juos parduoda patentą turintiems asmenims. Dirbdama įmonėje sužinojo, kad tai – Gariūnų prekeiviai. Jos darbas buvo išrašinėti kasos pajamų orderius ir sąskaitas – faktūras. P. pateikdavo ant lapelio surašytą pirkėjų sąrašą, prekių pavadinimus, prekių kainą bei vieneto kainą. Dar buvo TARIK kodas, kuris buvo naudojamas išmuitinimo metu. Ji turėjo suskaičiuoti PVM, užpildyti sąskaitas – faktūras ir kasos pajamų orderius; buhalterinio darbo neatlikdavo, prieigos prie įmonės banko sąskaitos neturėjo. PVM paskaičiuodavo pati Excel programa. Įformintus dokumentus duodavo P. pasirašyti. Su grynais pinigais ji nedirbo, su jais dirbo P.. A. kontroliavo prekių pargabenimą iš Kinijos į Lietuvą, bet jai jokių duomenų neteikdavo. Kai išrašinėdavo sąskaitas, ofise dažniausiai būdavo viena, kartais ten būdavo P.. Dirbdama UAB „Merkus“ susipažino su P. sūnumis A. ir P., bet P. įmonėje dirbo trumpai. Be to, P. supažindino ją ir su T. B., jį pristatė kaip prekybos atstovą, dirbantį su pirkėjais. Iš T. ateidavo sąrašai, kuriuos P. perduodavo jai – taip ji gaudavo pirkėjo duomenis, užsakymus, prekių pavadinimus, kiekius, o kainas įrašydavo P.. Sąskaitas – faktūras ir kasos pajamų orderius pasiimdavo T., vėliau juos grąžindavo. Šiuos dokumentus T. perduodavo P.. 2011 m. vasarą P. pasakė, kad UAB „Merkus“ turi finansinių problemų ir įmonės veikla laikinai sustabdyta. Ją atleido iš UAB „Merkus“ ir įdarbino UAB „Ejola“. Šioje įmonėje jau nebuvo kasos pajamų orderių, buvo tik sąskaitos – faktūros. Jas pasirašydavo A. A. ir T. B., kaip vadybininkas. UAB „Ejola“ direktorius buvo A., vadybininkas T. B., o ji – apskaitininkė. A. buvo atsakingas už prekių pristatymą, T. už ryšius su pirkėjais, įmonei vadovavo P. A.. Kad UAB „Merkus“ parduota, ji sužinojo iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, apie šį pardavimą nieko nežino. Negirdėjo, kad A. vyktų į Latviją ir kad P. toje šalyje turi pažįstamų, bet P. turi daug pažįstamų. Dirbdama įmonėje neįtarė, kad vyksta ne prekyba, o prekių pervežimas. Girdėjo pokalbius tarp P. ir T., jie kalbėjo apie prekes, pristatymą, prekybą. Prekių vertė jai pasirodė atitinkanti tikrovę, matė „invoice“ iš Kinijos už prekes, ten buvo išvardintos prekės, prekių pavadinimai ir kainos. Kainas žino, nes pati yra užsisakinėjusi drabužių iš Kinijos. P. jai nepasakojo, kaip apskaičiuodavo prekės kainą. Prekės buvo išmuitinamos Vokietijoje. Kad įmonė užsiiminėjo pervežimu, jai tapo žinoma tik ikiteisminio tyrimo metu, bet paslapties, kuo užsiima bendrovės, nebuvo. A. J. matė ofise, jis ateidavo pas P., prie jos jie nesikalbėjo. Paaiškino, kad UAB „Ejola“ ji dirbo iki įmonės veiklos pabaigos. Dirbdama bendravo su T., telefonu su juo kalbėjo tik darbiniais klausimais, patikslindavo duomenis iš sąrašų, bet dėl prekių kainos į jį nesikreipdavo. T. tik prašydavo pranešti PVM sumą, perduodavo sąrašus, kad ji juos perduotų P.. Sąskaitos buvo išrašomos litais, kelios sąskaitos buvo doleriais. Ji nematė, kad P. grynais perdavinėtų pinigus. Pati jis dirbo pagal pateiktus duomenis, krovinių netikrindavo, PVM deklaracijų VMI neteikė (t. 22, b. l. 161, t. 23, b. l. 102-103).

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo UAB „Ejola“ atstovas atsisakė duoti parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta įtariamojo juridinio asmens UAB „Ejola“ atstovė advokatė R. D. P. pareiškė, kad UAB „Ejola“ pareikštą įtarimą ji suprato, tačiau savo nuomonės dėl juridinio asmens kaltės neišreiškė ir atsisakė duoti parodymus (t. 13, b. l. 103-104).

Teisiamojo posėdžio metu perklausius garso įrašą Nr. 57410615 (t. 1, b. l. 45-49), kaltinamieji nurodė:

Dėl įrašo Nr. 153 T. B. nurodė, kad jis kalba su A. J..Dėl įrašo Nr. 753 P. A. nurodė, kad jis kalba su T. B.. „Vodnaja“ – t. y. sąlyga arba nurodymas. Kalba buvo apie budinčio postą. Dėl įrašo Nr. 763 T. B. nurodė, kad jis kalba su P. A..Dėl įrašo Nr. 1280 T. B. nurodė, kad jis kalba su P. A.. P. A. paaiškino, kad kalba eina apie paruoštą dokumentų paketą ir apie sekančias krovinių partijas. Jis paruošė sąskaitas esamai partijai, o T. būsimai partijai teikė duomenis.Dėl įrašo Nr. 1280 yra vertėjo pastaba dėl sumos. M. A. nurodė, kad ji kalba su T. B. apie sąskaitos – faktūros PVM sumą. Jai sąskaitų – faktūrų duomenis perdavė P.. Iki sąskaitų perdavimo ji perduodavo PVM sumą arba sąskaitos sumą T., jis informuodavo klientus. Jeigu suma klientui netikdavo, pakeisdavo prekių kiekį.

– Dėl įrašo Nr. 1737 P. A. nurodė, kad jis kalba su T. B..

– Dėl įrašo Nr. 4233 M. A. nurodė, kad ji kalba su T. B. apie sąskaitų išrašymą; ji gavo sąskaitą su technine klaida, prekių kiekis, kaina, suma aritmetiškai nesutapo ir ji klausė, į ką orientuotis. Kreipėsi į T., nes negalėjo prisiskambinti P.. T. derino sąrašą su P., jis turėjo žinoti. Ji žinojo, kad kiekių sąrašą atneša T., o kainas ir sumas nustato P.. Apie kokį klientą eina kalba, pasakyti negali. Jai T. pasakė, kad reikia orientuotis į kiekius. Dėl begalybės ji gal ir pasakė, kad tai buvo jau ne pirmas kartas, ir taip iki begalybės.

– Dėl įrašo Nr. 5024 M. A. nurodė, kad tai buvo arba sąskaitos sumos arba PVM sumos.

– Dėl įrašo Nr. 5129 T. B. nurodė, kad jis kalba su A. J. apie neteisingus atsiųstus duomenis. Su V. J. turbūt nepavyko susiskambinti. Pokalbio metu įvardino P. A.. Klaida buvo dokumentuose iš Kinijos.

– Dėl įrašo Nr. 5587 T. B. nurodė, kad jis kalba su A. J., bet dėl ko, pasakyti negali; kažkas iš Kauno kažką atvežė. Čia ne šios bylos pokalbis. Darbdavys buvo kinas. Čia ne su UAB „Eloja“ susijęs pokalbis.

– Dėl įrašo Nr. 5714 M. A. nurodė, kad ji kalba su T. B. apie prekes, bet šios situacijos ji neprisimena. Paaiškino, kad kinai atskirai neišvardina prekių pavadinimų. Prekės kainą nurodė P.. Taip pat nurodė, kad jie sąskaitą – faktūrą į užsienį išrašo doleriais. Sąskaitoje ji išryškino, kad yra doleriai, nes Lietuvoje išrašoma litais. Sąskaitas eurais ir doleriais prašė išrašyti užsieniečiai. Tas pokalbis nesusiję su byla, nes buvo išrašyta doleriais.

– Dėl įrašo Nr. 5860 T. B. nurodė, kad jis kalba su A. J. dėl kažkokio popieriuko, T. turėjo atiduoti. „Š.“ – taip jie vadino P. A.. Kalbėjo apie konteinerį, duomenis kurios turėjo gauti. Laima dirbo Gariūnų turguje, šis pokalbis yra nesusijęs su šia byla. Jis turėjo kažkokį lapuką perduoti.

Teisiamojo posėdžio metu perklausius garso įrašą ir peržiūrėjus 2015 m. birželio 4 d. suvestinę, esančią t. 1, b. l. 51-57:

- Dėl 36 SMS M. A. nurodė, kad ji galėjo siųsti žinutę. Konkrečiai ko jos prašė, neprisimena. A. A. nurodė, kad gal turėjo ateiti pavedimas, reikėjo patikrinti sąskaitos – faktūros sumas.

– Dėl įrašo Nr. 260 A. A. nurodė, kad jis bendrauja su savo draugu Aleksejumi, su šia byla tai nėra susiję.

– Dėl įrašo Nr. 337 A. A. nurodė, kad jis bendrauja su T. B. apie atvykstantį krovinį. Būna, kad aviacijos išdalina krovinį ir per du kartus atskrenda krovinys.

– Dėl įrašo Nr. 342 A. A. nurodė, kad jis bendrauja su T. B..

– Dėl įrašo Nr. 431 A. A. nurodė, kad jis bendrauja su T. B. apie pavedimą už transporto paslaugas. UAB „Ejola“ neuždelsdavo apmokėjimo už sąskaitas.

– Dėl įrašo Nr. 438 (vertėjas pažymėjo, kad vietoje „1“ turėjo būti „8“) A. A. nurodė, kad jis bendrauja su T. B. dėl laukiamo pavedimo pagal sąskaitą – faktūrą. UAB „Ejola“ turėjo gauti tuos pinigus. Iš užsienio pavedimas kartais užtrukdavo. T. B. nurodė, kad Gariūnuose prekeiviai jam rodydavo pavedimą, kaip įrodymą, kad pervedė pinigus, jis kontroliavo, ar jie atsiskaitė, o iš užsienio pervedimo jis nematė. Su latviais nuolat buvo problemos, bet tai nesusiję su šia byla, nes tai buvo su latviais, buvo klientas iš užsienio. Jei lietuvis daro pavedimus UAB „Ejola“, tai juos matydavo greitai.

– Dėl įrašo Nr. 748 P. A. nurodė, kad bendrauja A.. Buvo planuojamas įsiskolinimų suvedimas Kinijoje, kad neperžengti ribos. Viena siunta visada buvo paliekama neapmokėta. Buvo uždelsimai ir daliniai apmokėjimai. Kiekvieno mėnesio pabaigoje susitikdavo, kad suvesti galus, skolininkų sąrašus. M. pildydavo formas. Paskaičiavimus, suvestines darydavo jis. M. A. nurodė, kad ji pateikė einamojo mėnesio suvestines, kad A. galėtų patikrinti, ar visos sąskaitos apmokėtos. A. A. nurodė, kad kartą į mėnesį buvo susitikimai ir jie patikrindavo skolininkus.

– Dėl įrašo Nr. 749 A. A. nurodė, kad jis bendrauja su T. B..

– Dėl įrašo Nr. 809 A. A. nurodė, kad jis bendrauja su T. B.. Bendravo apie pavedimą už pervežimą doleriais ir prekių bei maišų numeracijų nesutapimus.

– Dėl įrašų Nr. 815, 817 A. A. nurodė, kad jis bendrauja su T. B.. Jis siuntė T. pavedimo sumą kinui už transportavimo paslaugas. M. ir R. – tai asmenys, kuris vienas gabena prekes lėktuvu, kitas – jūra. Suma, greičiausiai, nurodyta doleriais. Tai yra kinų įmonės. T. B. patvirtino, kad M. prekes gabeno oru, o R. jas siuntė jūra. Jie dirbo Kinijos skirtingose įmonėse, šeimininkas buvo vienas, tik dvi uždarosios akcinės bendrovės. Mano, kad 80 000 dolerių pavedimas yra susijęs su šia byla.

– Dėl 943 SMS M. A. nurodė, kad tai yra sąskaitos suma, kad A. patikrintų, ar gautas apmokėjimas.

– Dėl įrašo Nr. 1003, kuriame bendrauja M. A. ir A. A.; jie laukė iš T. sąrašo, kad galima būtų išrašyti sąskaitas – faktūras. A. A. nurodė, kad tėvas paprašė už jį susitvarkyti, nes jis buvo pirty ir jam prisiskambinti nepavyko.

– Dėl įrašo Nr. 1008 kuriame bendrauja M. A. ir A. A.. M. A. nurodė, kad T. neatvežė pirkėjų sąrašo, nes buvo kažkokie nesusitarimai. Su A. apie tai kalbėjo, nes jis prieš tai apie tai klausė ir ji pamanė, kad jam tai yra svarbu. Kur tuo metu buvo P., pasakyti negali. T. B. nurodė, kad sąrašų nebuvo, nes buvo supainioti dokumentai, buvo supainiotos prekės. A. A. nurodė, kam turėjo būti atgabentos prekės, jis nežino.

– Dėl įrašo Nr. 1619 A. A. nurodė, kad jis bendrauja su A. J., pokalbis susijęs su pervežimu.

– Dėl įrašo Nr. 2094 A. A. nurodė, kad jis bendrauja su T. B. apie faktūras.

– Dėl įrašo Nr. 2663 A. A. nurodė, kad neatpažįsta, su kuo bendrauja.

– Dėl įrašo Nr. 2690 A. A. nurodė, kad, kaip jam atrodo, jis su pažįstamu bendrauja dėl mašinos, su byla tai nesusiję.

– Dėl įrašo Nr. 2713 A. A. nurodė, kad jis bendrauja su T. B. apie atvykstantį krovinį.

– Dėl įrašo Nr. 4063 A. A. nurodė, kad jis bendrauja su Rygos piliečiu dėl automobilio.

– Dėl įrašo Nr. 4068 (vertėjas nurodo, kad vietoje „171“ turi būti „371“ A. A. nurodė, kad jis bendrauja su T. B. apie atvykstančio konteinerio sąrašą. 371 – tai pakuočių kiekis, esantis konteineryje.

– Dėl įrašo Nr. Nr. 80 (t. 1, b. l. 130-138) A. A. nurodė, kad kalba apie padarytus pavedimus į sąskaitą, suvestines, kas atsiskaitė. Įmonė „Gabriela“ yra vienas iš pirkėjų, dabar sunku prisiminti. Dėl „pirmadienio atėjimo“ nieko negali pasakyti, o dėl „0 padarymo“, gal padaryti pavedimą jis sakė, bet tiksliai nepamena, sunku paaiškinti, ar dažnai vartojama ta frazė, ar tik šio pokalbio metu. T. B. nurodė, kad „Gabriela“ – tai latvių UAB, kuri pirko daug prekių. P. A. nurodė, kad buvo vienas iš pirkėjų ir atėjo pinigai už prekes. T. perduoda per A., nes jis kuravo, sudėlioti likučius sąskaitoje ir pervesti siuntėjui, bet informacija ėjo per jį, t. y. P. A., nes, kaip ir minėjo, dalis pinigų už prekes likdavo bendrovės sąskaitoje, kad būtų garantuotas prekių pirkimas. Kalbama apie pervedimus, įplaukas į bendrovę ir pirkėjo atsiskaitymus su siuntėju Kinijoje, bet tai nesusiję su kaltinimasis.

– Dėl įrašo Nr. 97 (vertėjas patikslino, kad turi būti ne „105“, o „05“) A. A. nurodė, kad jis bendrauja su T. B., kuriam nurodo padaryto pavedimo sumą, kadangi darė pavedimus. Suma yra kinų siuntėjui, R. – vienas iš tų siuntėjų.

– Dėl įrašo Nr. 160, M. A. nurodė, kad ji bendrauja su T. B., kuris turėjo jai grąžinti sąskaitas – faktūras, ofise nieko nebuvo ir jis pasakė, kad atveš prie namų. Nes jo darbas buvo surinkti sąskaitas – faktūras, o jos – perduoti P.. T. B. patvirtino M. A. paaiškinimą.

– Dėl įrašo Nr. 465 A. A. nurodė, kad jis bendrauja su T. B. apie kinų firmą, negerai su sąskaita kažkas, jis gavo pranešimą iš banko, kad sąskaitoje yra problemų pas gavėją, kad gavėjo sąskaita uždaryta ar kažkas šiaip nutiko ir pinigai negali patekti į sąskaitą. Pavedimą darė jis. „R.“ – tai „R.“, čia ta pati įmonė, kuri nesusijusi su byla.

Įrašai Nr. 805 ir Nr. 830 neperklausomi, nes nurodytame CD diske garso įrašų nėra.

– Dėl įrašo Nr. 5667 (t. 1, b. l.150) P. A. nurodė, kad iš pradžių kalba T. B. ir M. A., paskui prisijungia ir jis. Pokalbyje akivaizdžiai tarp M. A. ir T. B. vyko pokalbis dėl pasirašytų sąskaitų – faktūrų gražinimo iš pirkėjų. O tarp jo ir T. B. vyko pokalbis apie tai, kad jie gauna informaciją apie sekantį krovinį, kiekį, turinį – tai logistinės pakraipos pokalbis. M. A. nurodė, kad T. jai paskyrė susitikimą, turėjo perduoti kažkokius dokumentus, konkrečiau sunku pasakyti. T. B. paaiškino, kad, matomai, reikėjo atiduoti sąskaitas – faktūras.

– Dėl įrašo Nr. 394 (suvestinė, t. 1, b. l. 141-143) (vertėjas padaro pastabą, kad turi būti išversta ne „dokumentus“, o „popierius“) M. A. nurodė, kad ji bendrauja su T. B., ji klausė, kokiu laiku jis galės atvežti sąskaitas – faktūras, jis sakė, kad surinko ir atveš dabar. T. B. patvirtino M. A. paaiškinimą.

– Dėl įrašo Nr. 403 M. A. nurodė, kad ji bendrauja su T. B., kuris jai perdavė pirkėjos prašymą grąžinti prekes ne kreditinę sąskaitą išrašant, o anuliuojant. Ji žinojo, kad to nedarys, tai mandagumo klausimas, padarė prielaidas – gal taip ar taip galima, bet žinojo, kad tą klausimą perduos P.. P. A. paaiškino, kad jam visos detalės užsimiršo, bet jeigu kalbėti apskritai, tai kartais ateidavo pasiūlymai iš Gariūnų pirkėjų anuliuoti sąskaitas – faktūras; ir viena, ir kita bendrovė tą siūlė, kartais pokalbio metu buvo demokratiškai sakoma, pozicija buvo paprasta ir vienareikšmiška, kad sąskaitos – faktūros išrašomos ir apie anuliavimą negali būti kalbos.

– Dėl įrašo Nr. 432. P. A. nurodė, kad jis bendrauja su M. A., kalba apie debitorinio reikalavimo sumą, skolą pirkėjo bendrovei, nes buvo nemokama už paslaugas, susikaupė didelė suma ir T. buvo atsakingas už atsiskaitymą pirkėjų bendrovei, buvo perduotas skaičius jam žodžiu ar kokiu būdu, matoma iš pokalbio, kad suma didelė; dėl tam svarių priežasčių pirkėjai negalėjo ar nenorėjo atsikaityti, bet tai nesusiję su Gariūnais. M. A. nurodė, kad tikriausiai taip ir buvo, tai buvo ne Lietuvos rezidentų įsipareigojimai, nes kalba apie valiutas, pateiktas skaičius parašytas neaiškiai, valiuta litais arba doleriais. SKV – tai laisvai konvertuojama valiuta, tai doleriai, tai užsienio įmonių įsipareigojimai.

– Dėl įrašo Nr. 490 T. B. nurodė, kad jis bendrauja su M. A., sako, kad atvyko prie jos namų, sakė, kad gražus kiemas; jis norėjo atiduoti sąskaitas. M. A. į patvirtino, kad T. B. atvažiavo perduoti ir pasirašyti sąskaitas – faktūras.

Teisėjai pagarsinus t. 1, b. l. 136 esančius duomenis (apžiūros protokolą), A. A. nurodė, kad prisimena tokį pokalbį. Jis susijęs su įstrigusia įmonės „Roman“ sąskaita, tai susiję pokalbiai; prieš tai jau klausė tai. Pokalbiais susiję su pavedimu, su Kinijos įmonės sąskaita.

Teisėjai pagarsinus t. 1, b. l. 136-137 esančius duomenis (apžiūros protokolą), A. A. nurodė, kad jis bendrauja su T. B.. Viskas su tuo pačiu pavedimu susiję, tai eilinė bankinė procedūra, gal T. kinai „spaudė“, bet to tiksliai nežino. Paaiškino, kad kol grįžta pinigai, praeina kažkoks laikotarpis, o bankas tik su juo, t. y. A. A., bendrauja. T. B. patvirtino šį paaiškinimą.

Teisiamojo posėdžio metu specialistė N. K. nurodė, kad ji tvirtina atliko tyrimo dėl UAB „Merkus“ išvadas. VMI informacinėse duomenų bazėse pagal VRK kodą įmonės „Markus“ veikla įregistruota dėl drabužių didmeninės prekybos. Pagal gautus dokumentus, įmonės veikla taip pat buvo drabužių didmeninė prekyba, pagal duomenis matėsi, kad niekuo kitu įmonė neužsiiminėjo. Iš to kas buvo pateikta, nebuvo nustatyta, kad logistikos, t. y. krovinių gabenimo veikla, užsiimtų įmonė UAB „Merkus“. Specialistei nebuvo pateikta duomenų dėl gabenimo paslaugų atlikimo. Dokumentai įsigijimo įforminti fiziniams asmenims, kurie verčiasi pagal veiklos liudijimus, sąskaitos išrašytos UAB „Merkus“ vardu. Pagal dokumentus UAB „Merkus“ pardavė prekes asmenims, prekiaujantiems Gariūnų turgavietėje. Specialistei nebuvo pateikta dokumentų, iš kur UAB „Merkus“ įsigijo prekes, nebuvo nei vieno dokumento dėl prekių įsigijimo. UAB „Merkus“ vykdė didmeninę prekybą darbužių, išvežė dalį jų į Latviją, dalį pardavė fiziniams asmenims, vykdantiems veiklą Lietuvoje. Apie prekių įsigijimą dokumentų nebuvo pateikta. Nebuvo pateikta duomenų, ar įmonė turėjo sandorių su Kinijos įmonėmis. Pilnai visos kasos dokumentų nebuvo, tik keli kasos pajamų orderiai, todėl nebuvo galimybės visos kasos išnagrinėti. Atlikdama tyrimą, specialistė rėmėsi ir liudytojų paaiškinimais, teiktais ikiteisminio tyrimo metu, vertino tai, ką jie nurodė. Kadangi transportavimo dokumentų nebuvo, dokumentai buvo išrašyti tik už prekes, pagal fizinių asmenų paaiškinimus prekių kaina būdavo ženkliai sumažinta, todėl pardavimo kaina pripažįstama mažiausia kaina, nurodyta fizinių asmenų ir buvo apskaičiuota žala biudžetui pagal tą mažiausią nurodytą kainą. Kadangi UAB „Merkus“ dokumentuose nebuvo prekių kg nurodyti, nebuvo įmanoma nustatyti, kiek svorio buvo ir kiek sumokėjo suma už transportavimą. Sąskaitose – faktūrose nurodyti vienetai, įvardinta drabužiais, o kilogramo kainos nėra ir neįmanoma apskaičiuoti, kiek buvo paskaičiuota už atvežimą. Specialistė prekių atvežimo dokumentų neturėjo jokių (24 t., b. l. 140-143).

Teisiamojo posėdžio metu specialistė J. P. nurodė, kad ji tvirtina atliktą išvadą dėl UAB „Ejola“ veiklos. Nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatytas, jog įmonė UAB „Ejola“ užsiiminėjo didmenine avalinės ir drabužiu prekyba, kaip ir buvo deklaravusi. Tai specialistė sprendė iš pateiktų dokumentų, buvo PVM sąskaitos – faktūros, registrai, kur apskaitytos prekės, ten jokių kitų paslaugų, pvz. kaip transporto, nebuvo. Jei vykdytų transporto paslaugas, tai neapimtų vykdomos veiklos, nes tai kita veiklos rūšis. PVM tarifas tas pats ar transporto ar prekių pardavimo veiklą įmonė vykdo. Drabužių, avalinės prekyba vyko tarp Kinijos ir Lietuvos, UAB „Ejola“ buvo ir pirkėjas, ir pardavėjas prekių. UAB „Ejola“ pirko prekes iš Kinijos, jei žiūrėti plačiau buvo įsivežama ir iš Latvijos. O pardavėjas buvo ne tik fiziniams asmenims, bet ir latviams ir estams. Buvo parduodamos prekės fiziniams ir juridiniams asmenims. Specialistė iš liudytojų parodymų suprato, kad UAB „Ejola“ užsakydavo prekes ir organizuodavo prekių gabenimą ir atvežimą. Jie įsigydavo prekes, prieš tai fiziniai asmenys sumokėdavo kažkokiam asmeniui ir tada buvo organizuojamas prekių atvežimas iš Kinijos. Jie įvairiais būdais užsisakydavo, vieni važiuodavo, kiti elektroniniu susirašinėjimu užsisakydavo, visi fiziniai asmenys prieš tai sumokėdavo kažkokiam asmeniui už prekių įsigijimą, o kai atveždavo, mokėdavo papildomai už prekių atgabenimą. Visi liudytojai, išskyrus kelis, kurie sakė, kad nebuvo sąskaitos išrašytos, bet pinigai sumokėti, sakė, kad išrašytos sąskaitos, bet prekių vertė didesnė, pinigai jo vardu sumokėti, o kiti liudytojai sakė, kad prekių vertė žymiai didesnė ir sakė, kad čia už transportavimą prekių, prekių vertė atitinka kainą už transportavimą, nes prekių vertė buvo didesnė, tai rodė ir muitinės įvertinimas, kad apie 17 kartų sumažinta vertė. Pagal liudytojų parodymus buvo nustatyta žala biudžetui, buvo imta mažiausia kaina: jei sako 2-5 kartus, tai imta 2, jei nuo 5-15 Lt, tai imta 5 Lt, muitinė irgi buvo vienas iš rodiklių, į kuriuos atsižvelgta. Jei pagal muitinę skaičiuoti, tai žala labai didelė biudžetui. Jei būtų vežę per muitinę, pirkimo PVM dar ne tokį būtų sumokėję. Įmonė kuo mažiau pardavimų rodo, tuo mažiau PVM sumoka į biudžetą. Jei gauna sąskaitą pirkėjas, tai UAB „Ejola“ sumoka pardavimo PVM, nes prekes parduoda, o fizinis asmuo parduoda turguje, jei jis PVM mokėtojas, tai jis sumoka PVM, o jei ne, tai nemoka. Jei būtų didesnė prekių vertė nurodyta sąskaitose, tai būtų daugiau PVM sumokėta, jei neįforminami dokumentai, tai žala biudžetui padaroma. Pirkėjui nurodyti mažesnę kainą naudinga, nes jis nenori mokėti mokesčių, nenori tapti PVM mokėtoju, jis suinteresuotas nurodyti mažesnę kainą (24 t., b. l. 149-152, 157-158).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja S. G. paaiškino, kad ji pati buvo nuteista už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą 2014 m. rugsėjo 30 d. teismo baudžiamuoju įsakymu (t. 7, b. l. 28-35). Nurodė, kad 2011-2012 m. važinėjo į Kiniją, pirko prekes – moteriškus viršutinius drabužius – ir prekiavo jais Gariūnuose. Į Kiniją vykdavo kartą į pusę metų, važiuodavo viena, veždavosi su savimi iki 10 000 Eur. Su Kinijos prekeiviais susipažino pati. Ten rinkdavosi prekes, sumokėdavo visą sumą, o prekes ten palikdavo. Kinai žinojo, kur po to vežti prekes. Kai ji įsigydavo prekes, jai jas atveždavo į sandėlį, kurį ji nurodydavo – kiekvienas sandėlis turi savo numerį. Pati prekių neveždavo, nes buvo siauras prekių asortimentas, į Lietuvą grįždavo be prekių, nes pardavinėdavo sezonines prekės. Iš Kinijos prekių laukdavo iki 3 mėnesių. Kaip tiksliai buvo prekės gabenamos iki Lietuvos, nežino. Paaiškino, kad Kinijoje ji sumokėdavo už prekes, o Lietuvoje mokėjo pagal gautus dokumentus už pristatymą ir atvežimą jai. Tuo tarpu T. B., su kuriuo ji pažįstama seniai, nes abu yra iš vieno mikrorajono, Vokietijos muitinėje apiformindavo prekes ir Lietuvoje ji prekes jau gaudavo iš jo – jas automobiliu jai į Gariūnus atveždavo vairuotojas, jo vardo neprisimena. Kad prekės atvažiuos į Gariūnus, apie tai jai pranešdavo T., bet kas organizuodavo šį procesą, ji nežino. Pati ji išmuitinimo procedūra niekada neužsiiminėjo, ir kokie turi būti surašyti išmuitinimo dokumentai, nežino. Gaudama sąskaitas – faktūras galvojo, kad gauna išmuitinimo dokumentus. Rašytinių duomenų, už kokią sumą Kinijoje pirkdavo prekes, nėra, ten neduodavo jokių dokumentų. Ar T. B. pateikdavo sąskaitas – faktūras, tiksliai neatsimena. Negalvojo, kad apiforminant prekes, kažkas daroma ne pagal įstatymą. Kokiu būdu T. gabeno prekes, ji nežinojo; jam mokėjo tik už išmuitinimo paslaugą, o jis nežinojo, už kiek ji pirkdavo prekes – ji jam to nesakė. Iš kur T. B. žinojo, pagal kokias kainas išmuitinti prekes, ji nežino, nes tai jau jo darbas, o išmuitinimo kainos ją tenkino. Neatsimena, ar pateikusi užsakymą, dar bendraudavo su T. B.. Dokumentus dėl prekių atgabenimo ji gaudavo iš muitinės, ten ir pasirašydavo už jas. Neatsimena, kokia buvo nurodyta prekių vertė jai pateiktuose dokumentuose, jie būdavo jau užpildyti, ir ji pagal juos atsiskaitydavo per SEB banką grynaisiais pinigais. Mokėjimo paskirtyje, kai pinigus pervedinėdavo per banką, buvo nurodyta įmonė „Merkus“, bet už ką ji mokėjo, nežino. Be to, neprisimena, kokiai įmonei darė pavedimą per banką, taip pat neprisimena, kad mokėtų UAB „Ejola“ grynais pinigais. Kaip deklaruodavo savo pajamas Lietuvoje, neatsimena, taip pat neatsimena, ar skyrėsi reali prekių vertė nuo T. B. pateiktuose dokumentuose nurodytų kainų. Ji PVM mokėti bijojo, nes uždirbdavo tik sau pragyvenimui, be to, neturėjo tiek prekių, kad taptų PVM mokėtoja. Savo buhalteriją vesdavo pati, nurodydavo T. B. pateiktas sąskaitas. 2011-2012 m. vidutinis prekių realizacijos laikotarpis buvo pusė metų. P. A., A. A. ir M. A. nepažįsta. Įmonių UAB „Merkus“ ir „Ejola“ neatsimena, buveinės adresų nežino, kuo šios įmonės užsiiminėjo, taip pat nežino, be to, praėjo daug metų. Tuo tarpu V. J. pažįsta, yra jį mačiusi Kinijoje, bet ką jis darė, nežino, jis jai buvo nereikalingas. Pažįsta ir I. M., kokie ryšiai jį sieję su T. B., nežino. Paaiškino, kad jeigu prekės Kinijoje dingtų, tą problemą spręstų su T. B.. Kratos metu daiktai, atrodo, buvo paimti iš tų pačių „partijų“, kurias atvežė T. B.. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 6, b. l.113-114, 118-119), liudytoja paaiškino, kad jeigu davė tokius parodymus, reiškia jie yra teisingi, tačiau ji jų jau neatsimena. Ikiteisminio tyrimo metu ji savo parodymų pati neperskaitė, nes turi problemų su rega. Gal jai kas nors juos ir perskaitė (t. 23, b. l. 18-21).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas I. M. nurodė, kad pažįsta T. B.. Paaiškino, jog 2011-2012 m. Gariūnuose pagal verslo liudijimą prekiavo vyriškomis striukėmis. Prekes įsigydavo du kartus per metus – skrisdavo į Kiniją, į Pekiną. Skrisdavo vienas. Išsirinkęs prekes visą sumą sumokėdavo kinams. Kinijoje viskas vyksta žodiniu susitarimu, prekių kainą kinai nurodydavo sandėlyje, bet jie jokių dokumentų neišduodavo. Kainą sandėlyje nurodydavo dėl to, kad kai eina konteineris, jį reikia drausti, dėl to kinų ir klausia vertės. Įsigijimą patvirtinančių dokumentų negaudavo, nors jų prašė, bet kinai neduodavo jokių dokumentų arba duodavo tokius, kurie negalioja Lietuvoje. Tuo laikotarpiu į Kiniją įsivežti buvo leidžiama iki 10 000 USD, už tokią sumą ir įsigydavo prekes. Žinojo, kad T. B. firma užsiiminėja prekių tiekimu į Lietuvą, išmuitinimu, todėl prašė kinų, kuriems sumokėdavo už prekes, vežti prekes į T. B. sandėlį, paskambinęs kinams iš jų sužinodavo, kad jie jau atidavė prekes į sandėlį, ir po to prekes jis gaudavo Gariūnuose. T. B. oficialiai išmuitindavo prekes, po kiekvieno karto pateikdavo dokumentus, tai buvo sąskaitos – faktūros ir kasos pajamų orderiai. Krovinį lydinčių dokumentų niekas neperduodavo, nors vairuotojas juos turėjo. Sąskaitose buvo nurodyta prekių vertė ir suma, buvo parašyta „vyriškos striukės“, bet nežino, ar jose matydavosi, kad prekės įsigytos Kinijoje. Sąskaitose pirkėju buvo nurodytas jis, pardavėju – T. B., o kas transportuodavo prekes, nurodoma nebuvo. Be to, šiuose dokumentuose prekių vertė buvo nurodoma 20-30 procentų mažesne suma, negu reali kaina Kinijoje, nors jam naudingiau, kad įsigijimo kaina būtų nurodoma didesnė. Jis sakė T. B., kad pastarasis padidintų prekių vertę iki realios prekių vertės. Jis nežinojo, kokia dokumentuose bus nurodoma prekių vertė. Pažymėjo, jog įsivaizduodavo, kad mokėjo T. už išmuitinimą, už oficialius dokumentus, ir manė, kad užtenka gauti oficialias sąskaitas, nes dirbant pagal verslo liudijimą turi turėti sąskaitas, kad nusipirko prekes ir gali jas parduoti. O įsigijęs prekes nei T. B., nei kitiems asmenims nepranešdavo, už kokią kainą jas įsigydavo. Pagal sąskaitoje – faktūroje nurodytas sumas už išmuitinimą ir pristatymą sumokėdavo per banką arba grynais. T. B. mokėdavo už transportavimo paslaugas ir išmuitinimą. Kai mokėdavo pavedimu, suma atitikdavo sąskaitoje nurodytai sumai, o kai mokėdavo grynais, neatsimena, ar ta suma atitiko sąskaitoje nurodytą sumą. Prieš atvežant automobiliu prekes paskambindavo T. B. ir pranešdavo, kokiu laiku galima atsiimti savo prekes. Atsiimant prekes, T. B. Gariūnuose dalyvaudavo, kartais prekes atveždavo ir kitas žmogus, jo vardo jau neatsimena. Liudytojas nurodė, kad J. A. neatsimena, Kinijoje sutikdavo V. J., bet ką jis ten veikė, nežinojo, žinojo tik, kad jis buvo irgi iš Vilniaus. O A. J. greičiausiai yra tas žmogus, kuris atveždavo prekes su mašina į Gariūnus, su juo, kaip ir su T. B., tekdavo bendraudavau dėl prekių pristatymo. Žinojo, kad T. B. buvo įmonės direktorius, mano, kad tai buvo UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“, bet kuo šios įmonė užsiima, nežino. Pažymėjo, kad pats jis jokių dokumentų niekada nepildė. Nurodė, kad jam nei P. A., nei A. A., nei M. A. nėra žinomi. Paaiškino, kad kratos pas jį metu buvo paimta viena striukė, nežino, ar ji buvo viena iš T. B. atvežtų, ar liko nuo likučių (t. 23, b. l. 21-23).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja J. N. nurodė, kad 2011-2012 m. dirbo Gariūnuose, prekiavo moteriškais rūbais. Vieną – du kartus į metus viena važiuodavo į Kiniją, nes ten prekės yra pigiau, jas išsirinkdavo, o kai prekes atveždavo į Lietuvą, ji jas perparduodavo. Į Kiniją veždavosi iki 10 000 USD, išleisdavo ne visą sumą, o jos vyras yra nurodęs kitas sumas dėl to, kad ji nuo jo slėpdavo teisybę. Pirmą kartą į Kiniją nuvažiavo su nieko nesusitarusi. Kinai jai pasakė, kas užsiima Kinijoje prekių pervežimu, ir suvedė su pagyvenusiu vyru V.. V. sakė, kad jiems ji turi sumokėti procentus, o kitus pinigus sumokės tam, kas atveš prekes. Į kokį sandėlį prekes reikia atvežti, ji pati nurodydavo dar būdama Kinijos firmoje. Sandėlį, kuris dirba su Lietuva, nurodė jai kinai. Kas organizuodavo prekių atvežimą į Lietuvą, ji nežino. Kinijoje už prekes mokėdavo ne visą sumą – priklauso kaip susitari: galima sumokėti 50-60 procentų, kitą sumą gali sumokėti, kai gauni prekes ir tuomet sumoki skirtumą pagal sąskaitą. Kai Kinijoje sumokėdavo už prekes, dokumentus gaudavo tik Lietuvoje; Kinijoje dokumentų ji neprašė, jokių dokumentų nepasirašydavo, pasitikėdavo jais nuo pirmo nuvažiavimo. Sąskaitas jai atveždavo T. B., prekes pristatydavo T.. Kai įsigydavo prekes, T. B. nepranešdavo, už kiek įsigijo ir kokį avansą palikdavo. Kokias sumas jam reikėjo įrašyti į sąskaitas, jam pranešdavo kinai – sandėlyje buvo žinoma, kiek yra sumokėta už prekes, kinai sau užsirašydavo, kiek avanso gavo ir kokį kiekį ji įsigijo. Prekių priėmimas Lietuvoje vyko Gariūnuose, juos atveždavo jaunas vairuotojas, jo vardo neatsimena. Kad prekės atvyko, apie tai pranešdavo T. B.. Pristačius prekes jai pateikdavo sąskaitas – faktūras, bet kas jose buvo nurodytas kaip pardavėjas, neatsimena. Sąskaitose – faktūrose buvo nurodoma likusi nesumokėta prekių vertė, ji viską mokėjo tik pagal jas. Pinigus pervedinėjo per banką, grynais nemokėjo. Sumokėjusi pinigus, paimdavo prekes. Jai buvo svarbu, kad sąskaitoje – faktūroje nebūtų nurodyta didelė suma, bet pati duomenų netikrindavo, nes yra labai patikli. Sąskaitoje buvo nurodoma suma už viską: ir už prekes, ir už paslaugas, ir atgabenimą į Lietuvą. Liudytoja nurodė, kad A. J. jai nėra žinomas, UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ dabar neatsimena, P. A., A. A. ir M. A. jai nėra pažįstami, pirmą kartą juos mato. Paaiškino, kad iš Kinijos prekės atkeliaudavo per 1-2 mėnesius, būdavo, ir per 3 mėnesius. Jei krovinys vėluotų, ji lauktų savo prekių, bet tokių problemų nebuvo. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja nurodė, kad juos tvirtina, nes dabar gal kažką ir yra primiršusi (t. 7, b. l. 37-38, 50-51; t. 23, b. l. 23-24).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas J. A. nurodė, kad T. B. pažįsta nuo 2010-2011 metų, su juo bendrauja. 2011-2012 m. vyko prekių iškrovimas į jo, t. y. J. A. IĮ „Fasttrans“ išnuomotą sandėlį, kuris buvo Dariaus ir Girėno g. Jo įmonė užsiiminėja krovinių gabenimu, jų saugojimu. T. pasiūlė sandėliuoti krovinius – rūbus. Susitarė, kad į sandėlius važiuos sunkvežimiai ir veš prekes, prekės bus sandėliuojamos; jis galvojo, kad tai bus T. B. prekės. Neterminuota nuomos sutartis buvo sudaryta tarp IĮ „Fasttrans“ ir UAB „Ejola“, kuri turėjo mokėti už nuomą. IĮ „Fasttrans“ buvo pernuomotojas. Taip dirbo apie metus, nuomos mokestį UAB „Ejola“ mokėjo pavedimu. Kai atvažiuodavo krovinys, T. atvažiuodavo kartu su P. A.; jie su T. bendraudavo. A. A. irgi matė, jam nuomojo automobilį, jį porą kartų matė su T. B.; jie bendravo tarpusavyje, bet apie ką – nežino. Kai prekės atvykdavo į sandėlį, jis stengdavosi dalyvauti jų priėmime, bet ne visada, nes prasidėdavo organizaciniai klausimai. Iš kur buvo vežamos prekės, jam nežinoma, jas atveždavo dideliu krovininiu transportu. Kiek laiko jo gulėdavo sandėlyje, pasakyti sunku. Kadangi jo įmonė užsiiminėjo krovinių gabenimu, jis teikdavo ir krovinių gabenimo paslaugas, todėl T. jam dar pasiūlė išvežioti prekes, t. y. krovinius, kuriuos sandėliavo savo patalpose, išvežioti į Gariūnų turgavietę arba pristatydavau į aplink turgavietę esančius jų sandėlius. Visus nurodymus duodavo T.. Pateiktame sąraše buvo nurodyti kodai, skaičiai, markiravimas, o kur vežti prekes, jam žodžiu telefonu nurodydavo T.. Dėl apmokėjimo už prekių pristatymą, kiek pamena, patarė T.. Liudytojas pažymėjo, kad krovinių tiekimo sutartis sudaryta nebuvo, už jo darbą sumokėdavo prekių gavėjai, tai buvo Gariūnų pardavėjai, bet jų vardų neatsimena. Tai buvo nuolatiniai žmonės, jų buvo gal 10. Su prekių gavėjais pats susitarė dėl pristatymo kainos, bet kas tą kainą nustatė, nežino. Iki atvykstant į Gariūnus, su prekių gavėjais kartais bendravo telefonu. Jie už kiekvieną atvežtą maišą mokėdavo nuo 5 iki 10 Lt; per dieną įmanoma buvo uždirbti 200-300 Lt, nes per vieną kartą nuveždavo 10-15 maišų. Prekes veždavo kartą į mėnesį. Pinigų priėmimas forminamas nebuvo, jie duodavo grynais. Gautų pinigų jis nedeklaravo. Kartu su kroviniu T. jam duodavo sąskaitas, bet kas jas pildė, nematė, kas jose buvo nurodyta, neatsimena. Prekes jis pristatydavo vienas, kartais duodavo darbo ir savo darbuotojams. Kartais ir T. B. važiuodavo kartu į Gariūnus, nuvykęs jis bendravo su prekių gavėjais, bet nematė, kad būtų perduodamos T. piniginės lėšos. Iš P. A. jokių pinigų negavo, iš T. grynų pinigų dėl prekių sandėliavimo ar gabenimo taip pat nėra gavęs (t. 23, b. l. 27-28).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas I. Š. nurodė, kad su T. B. susipažino 2003 metais, kai kartu atostogavo. Su juo bendravo ir 2011-2012 m. Nurodė, jog tiksliai aplinkybių neprisimena. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 9, b. l. 81-83, 84-85). Paaiškino, kad kažkas, kas – dabar neatsimena, ar T., ar G. iš Latvijos – jo paprašė perduoti pinigus. T. grynaisiais, kiek pamena, doleriais, jam duodavo pinigus, kuriuos jis turėjo atiduoti žmonėms, atvykusiems iš Latvijos. Tų žmonių jis nepažinojo. Pinigus perdavė gal 2-3 kartus – Vilniuje, taip pat ir prie Panevėžio. Apie tai, kad atvažiuos žmonės, kuriems reikės perduoti pinigus, pranešdavo latviai. Kodėl pinigus reikėjo perduoti ir ką latviai su jais darė, nežino. Už pinigų perdavimą atlygio negaudavo. Paaiškino, kad Kinijoje nėra buvęs, kuo užsiiminėjo T., nežinojo (t. 23, b. l. 28-29).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. J. nurodė, kad T. B. pažįsta nuo 1993 m. Paaiškino, kad 2011-2012 m. dirbo Kinijoje, Pekine, tikrino pagal užsakymą atvežtas prekes, kad atitiktų užsakymo modelis, kiekis. Su T. palaikydavo ryšį. Gaudavo algą iš Kinijos įmonės, o Lietuvoje mokėjo T.. Kinijoje T. buvo 1-2 kartus, bet ne su juo. Buvo taip, kad kai T. išvažiuodavo iš Lietuvos, jis prašė atiduoti prekes žmonėms. Prekes užsakydavo žmonės, kurie atvažiuodavo į Kiniją, sumokėdavo už jas. Ar ten buvo Lietuvos piliečiai, neprisimena. Žmonės jam palikdavo kvitus, ten buvo surašyti prekių kiekiai. Kai jis patikrindavo, viską toliau tvarkė kinai, ir prekės lėktuvu arba laivu atkeliaudavo į Lietuvą, kur prekes atiduodavo žmonėms. Negali pasakyti, ar kinai į jo sandėlį pristatydavo prekes be apmokėjimo, bet Kinijoje be apmokėjimo kitataučiui gali būti perleistos prekės – viskas yra pasitikėjimo reikalas. Be apmokėjimo jo sandėlyje prekės buvo. Kinai žinojo, kad jo sandėlyje dirbama su Lietuva, bet iš kur jie žinojo tikslų adresą, kur siusti siuntą, nežino. Ar T. B. nurodydavo kinams duomenis, kur siųsti prekes, pasakyti negali. Įmonės „Merkus“ ir „Ejola“ yra girdėtos pagal ikiteisminio tyrimo dokumentus. Su P. A. teko bendrauti, jis prašydavo prekių sąrašo; tris kartus, būdamas Kinijoje, turėjo jam parodyti per Skype prekių sąrašą. Be to, P. A. buvo porą kartų sutikęs Vilniuje, reikėjo pasiimti kažkokius vokus. Jis pats prašėsi susitikti, bet kodėl jis to prašė, pasakyti negali. P. perduodavo vokus, o kas buvo vokuose, nežinau. Tuomet tuos vokus jis perduodavo žmonėms – ant voko buvo surašytos pavardės, kaip suprato, tai buvo kliento, kurio buvo prekės, vardas ir pavardė. T. B. prašė dirbti kartu su juo pervežant prekes iš Kinijos į Lietuvą, jis su tuo prašymu sutiko. Kai būdavo Kinijoje, Gariūnų prekeiviams patardavo, kur galima apsipirkti. Turėjo kontroliuoti procesą Kinijoje, kad viskas atitiktų. Buvo ranka surašytas sąrašas, kas turi atvažiuoti, ten buvo išvardinti prekių pavadinimai. Tuos sąrašus sudarinėjo žmonės, kurie užsakinėdavo prekes, jie jam juos ir pateikdavo Kinijoje, o jis pagal tuos sąrašus tikrindavo prekes. Kinai jam jokių dokumentų neperdavinėjo, jis sutikrindavo prekes, toliau Kinijos piliečiai viską tvarkydavo. Pats jokių dokumentų neišrašinėdavo, jokių dokumentų nematė, nors PVM sąskaitas faktūras gal ir matė, bet tiksliai neatsimena. Jose buvo nurodyti prekių pavadinimai ir kaina. Kaina buvo nurodyta sumažinta, nes buvo nerealiai maža, neatitiko realybės. Kas išrašinėjo dokumentus, pasakyti negali, nes dokumentus matė tik kai prie jo pirkėjai atidarydavo vokus. Paaiškino, kad iš salėje esančių žmonių niekas iš Kinijos į Lietuvą prekių negabeno. M. A. vaidmuo jam nėra žinomas, kad ji užsiimdavo išmuitinimu ir dokumentų įforminimu, pasakyti negali, žinojo tik tiek, kad ji gali būti kažkieno žmona. Nurodė, kad Gariūnų prekeiviai už prekes atsiskaitydavo patys, bet apie tai jis tik girdėjo, ir nežino, ar tai tiesa. Kaip vyko atsiskaitymas už prekes, nežino. Tik mano, kad už prekes jau buvo atsiskaityta, kai prekės patekdavo į jo sandėlį. Už ką vyko atsiskaitymas pagal PVM sąskaitas – faktūras, nežino. Ant faktūrų, kurias matė, T. B. parašo ar vardo nematė. Kaip buvo atsiskaitoma už prekių pristatymą iš Lietuvos sandėlių iki Gariūnų, taip pat nežino. Į Gariūnus jis važiuodavo T. B. prašymu. Kai prekės buvo vežamos į Gariūnus, porą kartų važiavo kartu, porą kartų vyko atsiskaitymas, bet už ką – pasakyti negali. Kad už prekių pristatymą yra mokami pinigai, žinojo. Pažymėjo, kad prekių gabenimas buvo jo su T. verslas, juo užsiiminėti pasiūlė T. B.. Kaip visame tame atsirado A., nežino. Dirbdamas su T., jis sumų nekontroliavo, nes buvo Kinijoje, tikrino prekes. Jo darbas buvo logistiniai klausimai, o T. – finansiniai. Pats jis išmuitinant prekes nedalyvavo. Neteigia, kad buvo klastojami dokumentai. Nors ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad PVM sąskaitose – faktūrose nurodyta prekių vertė yra nurodyta mažesnė negu rinkos kaina, bet negali to sakyti apie visas sąskaitas, nes sakė tik apie tas, kurias matė – daugiausia tris. Žinojo, kad sąskaitos išrašomos įmonių vardu, nes porą kartų pats jas perdavinėjo. Žinojo, kad P. ir A. A. dirba kažkurioje įmonėje. Girdėjo, kad yra „Ejola“ ir „Merkus“ įmonės. O kad įmonių vardu yra išrašomos sąskaitos, tai suprato iš bendravimo su P. ir A. A., šių įmonių atstovais, nes jie jam perduodavo vokus. Pažymėjo, kad P. A. jam nesiūlė atlikti jokių neteisėtų veiksmų. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tvirtina (t. 9, b. l. 103-104, 105-106, 116-119), bet juos duodamas buvo streso būsenoje (t. 23, b. l. 29-31).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja I. R. nurodė, kad pažįsta T. B., kitų kaltinamųjų nepažįsta. Paaiškino, kad 2011-2012 m. dirbo pagal patentą Gariūnuose, prekiavo moteriškais rūbais. Prekes gaudavo iš Kinijos, šiek tiek prekių turėjo iš Lenkijos. Prekių įsigijimui ji kartais viena, kartais su vyru važiuodavo į Kiniją, užsakinėjo prekes ir ten už jas mokėjo; tuomet važiuodavo namo. Už prekes atsiskaitydavo visiškai, sumokėdavo pagal kvitą, o kvitą pateikdavo sandėlyje. Kvite buvo nurodytos prekės, modelio numeris, kiekis ir kaina, kurią nurodydavo pardavėjai. Paaiškino, kad kinai jokių dokumentų neduoda, o ji ir neprašė, nes užtekdavo jų išduodamo kvito. Jai likdavo kvito kopija, tą kopiją iš pradžių veždavo į Lietuvą, paskui palikdavo tą kvitą Kinijoje. Tuomet prekės į sandėlį, po jį įsigijimo, būdavo pristatomos 1-2 savaičių bėgyje, ir tuo metu nei jos, nei vyro Kinijoje nebūdavo šių prekių jie laukdavo Lietuvoje. Sandėlyje Kinijoje dirbo žmogus, jis kalbėjo rusiškai, jo vardas V., pavardės neprisimena, jis priiminėjo prekes Kinijos sandėlyje, organizuodavo prekių pargabenimą į Lietuvą. Prieš pirmą kartą skrendant į Kiniją, iš Gariūnų prekeivių ji paėmė telefono numerius tame tarpe, ir V. telefono numerį. Lietuvoje irgi buvo žmogus, kuris skambindavo ir pranešdavo, kad prekės jau Lietuvoje, ir atveždavo prekes į Gariūnus – tai T. B.. Prekes kartu su juo pristatydavo ir vaikinas. Prekių perėmimas Lietuvoje vyko Gariūnuose – jas pakraudavo ant vežimėlio ir atveždavo jai į kioską, duodavo dokumentus – sąskaitas faktūras buvo už prekių pristatymą, kurias ji turėjo apmokėti. Sąskaitose buvo nurodyti dviejų firmų pavadinimai; UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ jai buvo girdėtos per ikiteisminio tyrimo apklausas. Pateiktose sąskaitose buvo nurodytas prekių kiekis ir svoris, už kurį turėjo sumokėti. Kas dar buvo nurodyta sąskaitoje – faktūroje, neatsimena. Mokėjo už atvežamų prekių svorį ir atvežimo būdą tą sumą, kuri buvo nurodyta sąskaitoje – faktūroje. Atsikaitydavo ir per banką, ir grynais. Kai mokėjo per banką, gavėjas turbūt buvo viena iš minėtų firmų. Grynais mokėjo T.. Už pristatymą daugiau niekam nemokėjo. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tvirtina, tik vienas punktas neatitinka (t. 8, b. l. 2-3,14-16). Paaiškino, kad vykdydama savo veiklą, buhalteriją veda pati ir tai jai yra reikalingi prekių įsigijimo dokumentai. UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ išrašydavo sąskaitas – faktūras, kad ji priduotų deklaraciją į VMI. Sąskaitose buvo nurodytas prekių kiekis ir kiek ji sumokėjo už prekes. Tas dokumentas patvirtindavo, kad į jos kioską buvo atvežtas tam tikras kiekis prekių. Iš ko buvo nupirktos prekės, ji nežino, bet šis dokumentas patvirtindavo prekių įsigijimą. Dėl prekių gabenimo paslaugų suteikimo nebuvo išrašomi jokie dokumentai, ji Lietuvoje mokėjo tik už prekių atvežimą, t. y. atgabenimo paslaugas. UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ išrašydavo dokumentus, patvirtinančius, kad jie teikdavo prekių pristatymo paslaugas. Šių įmonių atstovų ji nematė, su jais nebendravo. Jai buvo svarbu, kokia prekių vertė buvo nurodyta sąskaitoje, nes prekes pardavinėjo brangiau ir už tuos pinigus gyveno. Nežino, kam buvo naudinga įtraukti mažas prekių kainas į sąskaitas. Pažymėjo, kad norėjo VMI pateikti kinų išduodamą kvitą, bet jiems pasakė, kad tai – niekinis dokumentas. Nurodė, kad FNTT pareigūnų paimtos prekės buvo iš Kinijos, nes lenkiškų prekių kratos metu neturėjo, kratos metu ant paimtų prekių lietuviškų įmonių ženklų nebuvo (t. 23, b. l. 61-63).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. R. paaiškino, kad 2011-2012 m. užsiiminėjo prekyba Gariūnuose, padėjo dirbti žmonai, paskui ėmė dirbti sau; prekiaudavo rūbais iš Kinijos. Jų įsigyti vienas arba su žmona važiuodavo į Kiniją, pirkdavo prekes, veždavome jas į sandėlį ir grįždavo namo. Už prekes Kinijoje sumokėdavo visą sumą iš karto, gaudavo kažkokį dokumentą, ten buvo nurodytas prekių kiekis, sumokėta suma ir per kiek laiko bus paruoštas užsakymas. Šio dokumento kopija visada buvo pas jį, kinai turėjo originalą. Prekes gabendavo į sandėlį, apie tai žinojo ir kinai, ir jie, be to, viskas buvo nurodyta ant vizitinių kortelių, kurias gavo Gariūnuose. Vežant prekes dirbo su T., A. ir V.. V. dirbo Kinijos sandėlyje, A. – Lietuvoje. Prekes iš Kinijos siųsdavo V., Lietuvoje reikalus jau tvarkė T.. Ir su V., ir su T. kalbėjo apie prekių pristatymą į Lietuvą. Jeigu buvo reikalingas greitas prekių pristatymas, prekės buvo gabenamos lėktuvu – 20lt/kg; jei neskubu, laivu - 8lt/kg. Pirmą kartą prieš važiuojant į Kiniją, apie visą sistemą aiškino daug kas, sakė, kad yra žmogus, kuris atveža į Lietuvą prekes ir garantuoja, kad viskas bus gerai. Pirmą kartą, kai susitiko su T., jis davė vizitinę kortelę, kad žinotų, kur gali priduoti prekes Kinijoje, aptarė, kiek tai kainuos, ir T. dar pasakė, kad firma išrašo visus dokumentus ir Lietuvoje reikia laukti vairuotojo skambučio, kuris atveža prekes. Kad prekės jau Lietuvoje, telefonu pranešdavo vairuotojas (jo vardo nežino) ir atveždavo prekes į Gariūnų turgavietę. T. visada atvažiuodavo savo automobiliu. Perduodant prekes, T. jam duodavo sąskaitas – faktūras. Sąskaitose buvo nurodyti prekių pavadinimai, kiekis ir kaina su PVM, greičiausiai. Kaina buvo sumažinta. Mano, kad ši kaina buvo už išmuitinimą. Paaiškino, kad T. B. mokėjo už prekių pristatymą iš Kinijos iki darbo vietos; ši paslauga dokumentuose forminama nebuvo. Tuomet pagal pateiktą sąskaitą atsiskaitydavo banke – mokėjo tą sumą, kuri buvo nurodyta sąskaitoje, o sąskaita gulėjo pas jį žurnale. Kam darė pavedimą, neatsimena. Savo buhalterinę apskaitą Lietuvoje tvarkė pagal išrašytas sąskaitas. Iš T. B. gautas sąskaitas įtraukdavo į savo apskaitą. Kad sąskaitose buvo nurodytos sumažintos kainos, teko girdėti. Pažymėjo, kad asmenims, kurie pristatydavo prekes iš Kinijos į Lietuvą, nesakė, kiek už jas sumokėjo Kinijoje. Iš kur T. žinojo, kokias sumas įrašinėti į sąskaitas, tiksliai pasakyti negali, bet prekių kiekis buvo skaičiuojamas sandėliuose, T. su V. bendravo ir prekių kaina visada buvo parašyta pas kinus. UAB „Ejola“ ir UAB „Merkus“ pavadinimai nieko nesako, viskuo užsiiminėjo žmona. Pažymėjo, kad jeigu sąskaitoje būtų nurodyta didesnė prekių suma, nei už kurią pirko prekes, tai būtų labai gerai. Kokios prekės buvo paimtos iš turgavietės kratos metu, neatsimena. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tvirtino (t. 8, b. l. 18-19, 29-31; t. 23, b. l. 63-64).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tvirtino (t. 5, b. l. 162-164), nes tuomet įvykio aplinkybes atsiminė geriau, o dabar po ligos sutriko atmintis. Paaiškino, kad 2011-2012 m. prekiavo Gariūnuose moteriškais rūbais. Prekės buvo vežamos iš Kinijos, kažkiek iš Lenkijos. Prekes Kinijoje per Skype programą užsakinėjo žmona, būdavo, kad kartu ir nuvažiuodavo į Kiniją. Su kinais suderindavo perkamų prekių kiekį, modelį. Po to prekės keliaudavo į sandėlį Kinijoje ir su T. B. bei A. J. pagalba būdavo pristatomos į Lietuvą. Su A. J. susipažino Gariūnų turguje. Jis gerai dirbo, nes greitai atgabendavo prekes. Su T. B. dėl prekių pristatymo bendravo retai. Už prekes su A. J. pagal dokumentus atsiskaitydavo vietoje, Lietuvoje. Jeigu vykdavo į Kiniją, palikdavo užstatą. Be išankstinio apmokėjimo kinai sutikdavo paruošti užsakymą – tiesiog palieki 100 USD užstatą ir tiek. Tad gaudavosi, kad du kartus mokėjo už prekes, bet tos sumos neviršijo tos sumos, kurią turėjo sumokėti Kinijoje. Kiek pamena, tai atsiskaitymas vyko, kai gaudavo prekes ir tiek, kiek buvo sutarta su kinais. Su A. J. atsiskaitinėjo už prekes pagal sąskaitoje – faktūroje nurodytą sumą, už kurią prekes įsigydavo Kinijoje, ir dar priedo mokėdavo 3 dolerius už kiekvieną prekių kilogramą. Pažymėjo, kad jam reikėjo dokumento, kuris patvirtintų, kad įsigijo prekes legaliai, o Kinijoje jokių dokumentų negausi – nors jų prašė, bet kinai nieko neduoda. Pateiktose sąskaitose buvo nurodyta prekė, kiekis, jis, kaip pirkėjas, o pardavėjas – tos firmos, kurios pristatydavo prekes, t. y. UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“, bet jų vadovų nežino. Pažymėjo, kad sąskaitoje nurodytos sumos su T. ar A. nederindavo. Nežino, iš kur jie žinojo, ką įrašyti į sąskaitą Dėl sumažintų kainų sąskaitose –faktūrose jis nieko nežino. Taip pat nežino ir už ką mokėjo pagal sąskaitą – faktūrą. Kaip minėjo, už pristatymą mokėjo 3USD/kg, bet ta suma įforminama nebuvo, už tai atsiskaitydavo grynais pinigais. Iš pradžių pagal sąskaitas mokėjo grynais, vėliau – pavedimu per banką. Paaiškino, kad prekes vairuotojas atveždavo į Gariūnus, atvažiuodavo gal ir ne vienas vairuotojas. Su T.gal ir buvo atsiskaitęs už prekių atvežimą, bet pagrinde prekes vežė A.. Vieną dalį sumos, už atvežimą, duodavo grynais, kitą dalį, kuri buvo nurodyta sąskaitoje, mokėjo per banką. Pažymėjo, kad mokesčių nepriemoka jam priskaičiuota nebuvo, jie nėra PVM mokėtojas, dirba pagal verslo liudijimą, ir sumažintos kainos sąskaitoje jam jokios įtakos neturėjo. Nurodė, kad A. nepažįsta (t. 23, b. l. 64-65).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tvirtino (t. 10, b. l. 172). Paaiškino, kad pažįsta kaltinamuosius A.. Nurodė, kad 2011-2012 m. dirbo UAB „Finasus“, kurią įsteigė 2006 m., direktoriumi. Ši jo įmonė tvarkė UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ apskaitą, teikė buhalterinės apskaitos paslaugas, tvarkė apskaitą pagal jų dokumentus. Dokumentų turinio netikrino, nes už turinį atsako pats užsakovas. Apie įmonių veiklą žinojo tik pagal pateiktus dokumentus. Pagal sutartį jo įmonė saugo tik įeinamuosius dokumentus už pastaruosius keletą mėnesių, nes dokumentus sutvarkę juos grąžina užsakovui ir užsakovas juos saugo. Mano, kad UAB „Merkus“ t vadovavo P. A., o UAB „Ejola“ dokumentus pateikdavo tik A.; su jais jis bendravo tik darbiniais reikalais. Tuo tarpu su M. A. bendravo mažai, ją matė tik kelis kartus, kai A. ir P. buvo išvykę, ji turbūt juos pavadavo. Jo įmonė sutartį su UAB „Ejola“ nutraukė dėl to, kad veikla nebesiklostė, todėl mažėjo sąskaitos; nutrūko veikla – nutrūko ir apskaita. Ant jų buhalterinės apskaitos sutarties nutraukimo dokumentų už UAB „Ejola“ turėjo pasirašyti A.. O dėl UAB „Merkus“ nelabai ką ir prisimena, tik tiek, kad sužinojo, jog jo įmonės teikiamų paslaugų jau nereikės, nes UAB „Merkus“ bus parduota. Prie sutarties nutraukimo buvo pridėtas dokumentas, kad įmonė bus parduota užsieniečiui. Gal J. V. ir buvo UAB „Merkus“ dokumentų pirkėja, bet jis jos nematė. Neprisimena, ar su P., ar su A. susitarė dėl UAB „Merkus“ buhalterinės apskaitos sutarties nutraukimo, bet dokumentus dėl buhalterinės apskaitos sutarties nutraukimo atnešė A., todėl jis turėtus dokumentus atidavė A.. Kadangi dokumentus gaudavo be priėmimo – perdavimo akto, todėl taip juos ir grąžino. Jis A. neklausė, kodėl neatvyko naujas savininkas. Kas pasirašė ant sutarties nutraukimo UAB „Merkus“ vardu, neatsimena. Nemano, kad šios sutarties nutraukimą pasirašė J. V. (t. 23, b. l. 65-66).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. D. nurodė, kad 2011-2012 m. prekiavo Gariūnuose rūbais. Prekes gaudavo iš Kinijos. Už prekes Kinijoje sumokėdavo visą sumą, su savimi galėdavo turėti iki 10 000 USD. Paaiškino, kad Kinijoje gautas dokumentas už perkamas prekes yra nepripažintinas Lietuvoje. Kai sumokėdavo už prekes, prekės buvo jam pagaminamos, po to jas atveždavo į sandėlį, o po to jos keliaudavo į Lietuvą. Kinijoje susipažino su V. J., jis parodė vietą, kur galima atvežti prekes, kur jas supakuodavo ir gabendavo į Lietuvą. Pargabenimo kaina buvo 3 USD/kg. Dėl kainos buvo sutarta Lietuvoje su T. (T. B.), taip pat su juo susitarė dėl prekių atvežimo galimybių – kad pats išsirenka prekes Kinijoje, o jie jas atgabena. Kad prekės jau Lietuvoje, apie tai telefonu pranešdavo T., prekės buvo perduodamos Gariūnuose, prekes atveždavo vairuotojas, jis atvykdavo vienas. Dokumentus, sąskaitas – faktūras duodavo T., jose buvo nurodytas prekių kiekis, kaina. Kaina buvo nurodoma už prekes. Tai buvo pirkimo – pardavimo sąskaita, kurioje kaip pirkėjas buvo nurodomas jis, o pardavėjas buvo įmonės. Kuo šios įmonės užsiima, nesidomėjo, kas išrašydavo sąskaitas, nežino. Įmonės „Merkus“ ir „Ejola“ yra girdėtos, J. A. nepažįsta. Paaiškino, kad jis nei V. J., nei T. B. nepranešdavo, už kiek įsigydavo prekes. Jie gaudavo prekes sandėlyje ir jiems iš kinų pateiktų dokumentų buvo aiškus kiekis. Pagal sąskaitą – faktūrą mokėdavo už prekių atvežimo paslaugą, ši sąskaita patvirtindavo prekių įsigijimą. Joje buvo nurodyta sumažinta prekių kaina, negu kad jis mokėjo Kinijoje, bet to daryti jis nieko neprašė. Jam T. aiškino, kad tas, kas išmuitina, ir rašo tas kainas. Sąskaitoje nurodyta suma atitiko prekių pristatymo ir pristatymo paslaugų kainą. Paaiškino, kad jeigu sąskaitoje būtų nurodytos realios prekių kainos, jis uždirbtų mažiau. Jis pagal sąskaitas atsiskaitydavo banke, bet buvo ir taip, kad su T. atsiskaitydavo ir grynais. Buvo vieną kartą, kad nepaėmė jam išrašytų dokumentų, o paėmė tik prekes. Į savo apskaitą sąskaitas įtraukdavo, savo išlaidas ir pajamas deklaruodavo. Nurodė, kad ant prekių pakuočių, kurios buvo paimtos kratos metu, jokių prekių ženklų nebuvo. Kratos metu paimti megztiniai buvo įsigyti daugiausia Kinijoje, bet jis dar turėjo ir nedaug prekių iš Lenkijos (t. 23, b. l. 66-67).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. B. paaiškino, kad 2011-2012 m. prekiavo Gariūnuose rūbais. Prekes įsigydavo iš Lenkijos, vieną kartą žmona B. B. važiavo įsigyti iš Kinijos. Iš pažįstamų, draugų sužinojo, kur tiksliai reikia važiuoti Kinijoje. Pažįsta T. B., su juo bendravo dėl prekių įsigijimo. T. pasiūlė Kinijoje kreiptis į V.. Nuvykęs į Kiniją, V. paklausė, kur galėtų apsipirkti. Už prekes Kinijoje sumokėjo grynais, bet jokio dokumento negavo. Nupirktas prekes – moteriškus rūbus – Kinijos piliečiai nugabeno į V. sandėlį (sandėlio numeris buvo nurodytas ant V. vizitinės kortelės), jas ten paliko, o jis pats su žmona grįžo į Lietuvą ir prekes jiems pargabeno į Lietuvą. Į Kiniją važiavo vieną kartą, po to užsakymą kartojo. Paaiškino, kad J. pavardė jam nėra žinoma. Jis V. jokių duomenų apie įsigytas prekes nenurodė. Kad prekės jau Lietuvoje, apie tai pranešdavo T. B.. Prekes į Gariūnus pristatė vairuotojas vardu J., jis atvyko lyg tai vienas. Jis J. pinigų nemokėjo, o Lietuvoje T. mokėjo grynais. Jam mokėjo už prekių atvežimą, buvo sutarę dėl prekių atvežimo kainos. Dėl prekių pristatymo į Lietuvą jokių dokumentų negavo, nors prekės buvo pristatytos du kartus. Lietuvoje mokėjo tik už prekių atvežimą. Paaiškino, kad su T. B. apie dokumentų išrašymą nekalbėjo, nes jam dokumentų nereikėjo. Kratos metu drabužių, kuriuos paėmė FNTT, dalis buvo iš Lenkijos, bet dauguma – iš Kinijos. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais reikia tikėti, nes tuomet aplinkybes geriau prisiminė. Paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu atpažino T. B., gali būti, kad atpažino ir asmenį vardu J.. Dar kartą patikslino, kad, gavęs prekes, jokių dokumentų nepasirašinėjo. Prekes gaudavo tik per T. B. ir į Kiniją su juo nevažiavo, ten susitikę nebuvo. Pažymėjo, kad P., A., M. A. jam yra nepažįstami, įmonės „Merkus“ ir „Ejola“ yra negirdėtos (t. 23, b. l. 88-89).

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo V. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 22, b. l. 208; t. 23, b. l. 11, 54, 126), kuriuose jis, apklaustas įtariamuoju, nurodė, kad jis apie 20 metų Kinijoje užsiima įvairių prekių prekyba, tiksliau, dirba sandėlyje ir padeda įvairiems įvairių šalių fiziniams asmenims bei įmonėms kontroliuoti jų Kinijoje įsigyjamų prekių kokybę ir kiekius bei paruošti tas prekes eksportui, pats tiesiogiai bendraudamas su atitinkamais Kinijos verslininkais bei įmonėmis. Pagrindiniai jo klientai buvo Rusijos verslininkai. Kažkur prieš 3-4 metus jis susipažino su iki tol jam nepažįstamu V. K., kaip paskui sužinojo, pažinojusiu jo gerą pažįstamą T. B.. Kiek suprato, V. K. jau ilgą laiką pats bendradarbiavo su Kinijos verslininkais ir užsiminėjo prekių atvežimu iš Kinijos ir jų išmuitinimu, tačiau ieškojo jo, kaip ilgą laiką prekybos srityje dirbančio ir patikimo verslininko. Kiek jam žinoma, apie jį pastarasis sužinojo iš įvairių Kinijos verslininkų bei iš T. B.. Pirmo pokalbio metu, kuriame be jo ir V. K. dalyvavo ir T. B., kuris įvyko Karoliniškių mikrorajone, Vilniuje, esančioje kavinėje, kurios pavadinimo nepamena, V. K. pasiūlė jam ir T. B. bendrą verslą, susijusį su prekyba. Kad tokia prekyba bus nusikalstama, V. K. nesakė, bet paaiškino, kad jo verslas pasireiškia prekių atvežimu iš Kinijos, jų išmuitinimu Vokietijoje bei pardavimu Lietuvoje. V. K. pasiūlė jiems dirbti kartu, o būtent – jam pasiūlė ir toliau dirbti sandėlyje Kinijoje ir tarpininkauti eksportuojant prekes iš Kinijos, o T. B., kiek suprato, pasirūpinti prekių pirkėjais Lietuvoje. Iš V. K. kalbos suprato, kad jis dirba su UAB „Merkus“. Anot jo, visas verslas bus legalus ir teisėtas. Jokios kalbos apie tai, kad dėl tokio verslo bus apgaudinėjama Lietuvos Respublikos valstybė ir nemokami kažkokie mokesčiai, jis nežinojo, V. K. apie tai nieko nesakė. Ar žinojo apie tai T. B., pažinojęs V. K. iš ankstesnių laikų, jam nežinoma. Su tokiu V. K. pasiūlymu jis ir T. B. sutiko. Po to su V. K. buvo dar keli susitikimai, kurių metu buvo aptarinėjami įvairūs su prekybos veikla susiję klausimai. Būtent per tokius susitikimus V. K. pareiškė, kad jam ir T. B. dalyvaujant prekybos veikloje, jiems niekas jokio atskiro uždarbio nemokės, t. y. savo uždarbį jie turės užsidirbti patys, derindami atitinkamas kainas su prekeiviais Lietuvoje ir Kinijoje bei atsižvelgdami į įvairius su prekyba susijusius kaštus. V. K. gi jie pagal susitarimą su pastaruoju, turėjo mokėti po 1,65 Eur už 1 kg prekių, atvežamų iš Kinijos lėktuvu, arba 6 000 Eur už prekes, atvežamas 32 kubinių metrų jūriniu konteineriu, bei 12 000 Eur už prekes, atvežamas 72 kubinių metrų jūriniu konteineriu. Toliau, kai V. K. šiek tiek atsitraukė nuo paties pasiūlyto verslo, o vėliau, kai apie 2009 metus mirė, minėtos kainos liko galioti, tik vietoje V. K. nurodytas uždarbis atitekdavo UAB „Merkus“ darbuotojui P. A.. Su pastaruoju per vieną iš susitikimų su V. K. jį supažindino tas pats V. K.. Būtent V. K. nurodė P. A., kaip asmenį, su kuriuo jam reikėtų derinti su prekyba susijusius klausimus. Pačiu pirmu momentu P. A. buvo pristatytas jam kaip Paulius, tačiau kodėl, nežino. Būtent pastarajam jis, dalyvaudamas V. K. pasiūlytoje prekių prekybos veikloje, vėliau persiųsdavo elektroniniu paštu iš Kinijos jo atstovaujamai UAB „Merkus“ skirtų iš Kinijos eksportuojamų prekių sąrašus su tų prekių specifikacija. Jis ir toliau dirbo Kinijoje, o tiksliau, Pekine įrengtame sandėlyje, kur pas jį nuolat ateidavo iš Lietuvos atvažiavę prekeiviai, kurie, užsisakę įvairias prekes įvairiuose Kinijos prekybos taškuose, palikdavo savo užsakymus jam. Laikui bėgant, jam susisiekiant su tais prekybos taškais, pagal jam paliktus užsakymus į jo sandėlį buvo pristatomos užsakytos prekes, kurias jis sutikrindavo pagal kiekius ir kokybę su užsakymais, po ko paruošdavo jas eksportui. Tarp tokių iš Lietuvos atvykusių prekeivių buvo V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., J. N., Irina ir G. R.. Tokių prekių eksportu iš Kinijos užsiimdavo Kinijos įmonės „Premera“ ir „Searoman“, kurios turėjo atitinkamas eksportuotojų licencijas. Duomenis apie eksportuojamas prekes bei jų specifikaciją jis nuolat persiusdavo elektroniniu paštu UAB „Merkus“, o vėliau – UAB „Ejola“, tiksliau, šias atstovaujančiam P. A.. Atsiskaitymas su minėtomis Kinijos bendrovėmis vykdavo po to, kai iš Kinijos eksportuojamas prekes UAB „Merkus“, o vėliau UAB „Ejola“, gaudavo Vokietijoje, kur, kiek jam žinoma, jos buvo išmuitinamos. Kas konkrečiai, per kokius asmenis ar įmones vykdė atsiskaitymus su minėtomis Kinijos įmonėmis, jam nežinoma, nes tai buvo ne jo darbas. Jis tik žino, kad už tai buvo atsakingas T. B., su kuriuo jie nuolat kontaktuodavo dėl to, t. y. pastarasis nuolat teiravosi, ar Kinijos įmonės „Premera“ ir „Searoman“ gavo pinigus, o pastarosioms pinigus gavus, jis iškart apie tai informuodavo T. B.. Jokių išmuitinimo aplinkybių jis nežino, nes tai nebuvo susiję su jo darbu. Jam tik žinoma, kad išmuitinus prekes Vokietijoje, UAB „Merkus“, o vėliau UAB „Ejola“ pristatydavo jas į Lietuvą, kur išparduodavo konkretiems pirkėjams, kuriais dažniausiai būdavo prekes Kinijoje užsakę ir jo sandėlyje apsilankę prekeiviai iš Lietuvos. Tačiau pagal kokius dokumentus, kokiais kiekiais ir pagal kokiais kainas, UAB „Merkus“, o vėliau UAB „Ejola“ išparduodavo prekes Lietuvos pirkėjams, jis nežino. Jis su tokiu darbu niekaip nebuvo susijęs ir niekad tokių dokumentų nėra tvarkęs ar pasirašęs. Kiek žino, su tais pirkėjais prekių pristatymo jiems ir apmokėjimo klausimus derindavo ir už tai buvo atsakingas T. B., kuris dirbo UAB „Ejola“. Kokiu būdu ir per kokius asmenis Lietuvos prekeiviams buvo pristatomos jų užsakytos ir per UAB „Merkus“ bei UAB „Ejola“ perkamos prekės, taip pat, kaip pastarieji atsiskaitydavo su UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“, jam nežinoma. Jis tik žinojo, kad tuo rūpinasi T. B., tačiau šis apie šio savo darbo aplinkybes jam nieko neaiškino. Vis dėl to du kartus jam pačiam vietoje T. B. teko paimti pinigus už prekes iš Lietuvos prekeivių, prekiaujančių Gariūnų turgavietėje. Taip įvyko dėl to, kad T. B. dėl kažkokių priežasčių nebuvo Lietuvoje ir pastarasis tiesiog paprašė jo nueiti į Gariūnų turgavietėje pas kai kuriuos ten dirbančius prekeivius, kurių nepamena, todėl jų duomenų nurodyti negali, ir paimti iš jų tam tikras pinigų sumas už prekes. Tai buvo 2012 m. vasarą, tikslių datų neatsimena. Kiek prisimena, per du kartus iš kelių Gariūnų prekeivių jis buvo gavęs bendrai apie 20 000 – 30 000 JAV dolerių grynais, tikslios sumos nepamena, kuriuos visus T. B. prašymu buvo nunešęs į vieną ofisą, esantį Žvėryno mikrorajone, Vilniuje, tikslaus adreso nepamena. Kokiai įmonei priklauso ofisas, nežino. Jokiems konkretiems asmenims tų pinigų tiesiogiai perdavęs nebuvo, tiesiog paliko T. B. nurodyto ofiso patalpose, kur buvo kažkokie jam nepažįstami vaikinas ir mergina, kurių jokių duomenų nežino. Jam gaunant pinigus iš Gariūnų prekeivių ir juos paliekant aukščiau nurodytame ofise, jokie apmokėjimą ar pinigų perdavimą patvirtinantys dokumentais surašomi ir jam perduodami nebuvo. Nei T. B., nei Gariūnų prekeiviai, nei ofise buvę nepažįstami asmenys apie jokius dokumentus nieko jam nesakė. Apie įmones UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ jis nedaug ką gali pasakyti, kadangi pats šiose įmonėse niekada nedirbo ir jokių santykių pats su jomis neturėjo. Žino tik tiek, kad abi šios įmonės buvo P. A., ir kad šių įmonių vardu Lietuvoje buvo parduodamos iš Kinijos į Lietuvą, jam tarpininkaujant, parvežtos prekės, tačiau apie tai, kokiu būdu, t. y. su dokumentais ar be dokumentų, kokiomis sumomis ir kokiais kiekiais tos prekės buvo parduodamos minėtų įmonių vardu, jam nežinoma. Kaip buvo vykdoma šių įmonių veikla, kas konkrečiai ėjo šių įmonių vadovų pareigas, kur buvo įmonių ofisų ir sandėlių patalpos, jam nežinoma. Jis tik bendrai iš bendravimo su P. ir T. B. suprato, kad būtent P. A. realiai valdo ir kontroliuoja minėtas dvi įmones. Kodėl veikloje buvo naudojamos dvi įmonės, o ne viena, nežino, nesidomėjo. Jam žinoma, kad kartu su P. A. dirbo pastarojo sūnus A. A., kurį jis pažinojo tik iš matymo, neturėdamas su juo jokių asmeninių ar verslo santykių (t. 9, b. l. 158-160).

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu, vykdant teisinės pagalbos prašymą, liudytoja apklaustos J. V. paaiškinimai (t. 22, b. l. 197; t. 23, b. l. 154). Ji nurodė, kad yra individuali verslininkė ir verčiasi vaisų ir daržovių pardavimu. Ji pati parduoda šią produkciją Mogiliovo Centralnyj turguje, Baltarusijoje. 2012 metų kovą jos pažįstamas V. J., gyvenantis Mogiliove, Kirovo gamyklos rajone, pasiūlė jai nuvažiuoti į Latvijos Respubliką, kad surasti darbo. Kadangi jai truko pinigų, ji sutiko su pažįstamojo pasiūlymu. Koks bus darbas, V. J. nepaaiškino, tik pasakė, kad reikės pasirašyti kažkokius dokumentus. Kokius būtent dokumentus ji turės pasirašyti, ji nesidomėjo. V. J. nieko nepapasakojo ir apie darbo trukmę. Pažįstamojo pasiūlymas dėl darbo Latvijoje įtarimų jai nesukėlė. Tą pačią dieną ji perdavė savo pasą ir paso kopiją. Be to, ji su V. J. nuėjo į notarų biurą, kur įformino įgaliojimą pastarojo vardu, suteikiantį teisę įforminti vizą važiuoti į Latvijos Respubliką jos vardu. Už įgaliojimo ir vizos įforminimą atsiskaitė V. J.. Po 2-3 dienų pastarasis jai paskambino ir pranešė, kad viza įforminta, ir kad galima važiuoti į Latviją. Viza buvo įforminta 3 dienoms, t. y. nuo kovo 9 iki 12 dienos. 2012 m. kovo 11 d. apie 17.00 val. ji kartu su V. J. atvažiavo į Mogiliovo autobusų stotį. Pastarasis už savo pinigus nupirko jai bilietą į per Mogiliovą važiuojantį autobusą Gomelis–Ryga, apie 18.00 val. ji įlipo į autobusą ir išvažiavo. Dar prieš išvažiuojant V. J. jai paaiškino, kad Rygoje ją pasitiks vaikinas. Kertant naktį Latvijos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sieną jai pase padarė žymą apie įvažiavimą į šalį. Kovo 12 d. ryte, apie 10.00 val., ji atvyko į Rygos autobusų stotį. Kai tik išlipo iš autobuso, prie jos iš karto priėjo vaikinas, iš išvaizdos apie 30 metų amžiaus. Pastarojo išvaizdos nepamena ir atpažinti negali. Vaikinas priėjo prie jos ir pasidomėjo, ar tai ji J. V.. Ji atsakė, kad taip. Vaikinas kalbėjo rusų kalba be akcento. Jis pasiūlė eiti su juo. Šis vaikinas įsodino ją į savo automobilį, automobilio markės nežino, nes nenusimano apie modelius. Automobilio spalvos neprisimena, nes praėjo daug laiko. Maždaug 2-3 valandas vaikinas vežiojo ją po miestą rodydamas įžymias vietas. Be to, pastarasis pasakojo jai miesto istoriją. Pokalbio metu vaikinas jai pasakė, kad jai reikės pasirašyti kažkokius dokumentus, už tai šis sumokės jai 100 JAV dolerių. Apie savo būsimą darbą ji neklausė. Apie 13 val. vaikinas privažiavo prie kažkokio pastato, kurio nepamena, ir pasiūlė jai eiti kartu su juo. Jie dviese nuėjo į patalpą pirmame aukšte. Ten buvo kabinetas, kuriame buvo vyras, iš išvaizdos apie 35 metų amžiaus, bei mergina, iš išvaizdos apie 30 metų amžiaus, kurių išvaizdų nepamena. Pastarųjų atpažinti negali. Ją pasitikęs vaikinas pasiūlė jai nueiti prie vyro paaiškindamas, kad reikės įforminti kažkokius dokumentus. Ji sutiko. Ji atsisėdo prie stalo, ir vyras perdavė jai krūvelę dokumentų, o ją pasitikęs vaikinas pradėjo rodyti vietas dokumentuose, kur reikia pasirašyti. Kokie tai buvo dokumentai, ji nežino ir nesidomėjo, nes manė, kad tai susiję su jos būsimu darbu. Kaip suprato, visi dokumentai buvo įforminti užsienio kalba. Po dokumentų pasirašymo vaikinas vėl pakvietė ją į savo automobilį ir toliau rodė miestą. Jie dar maždaug 2 valandas pasivažinėjo, po to jis nuvežė ją į Rygos autobusų stotį, kur nupirko jai bilietą atgal į Mogiliovą, į tą patį autobusą, kuriuo ji atvažiavo į Rygą. Be to, vaikinas davė jai 100 JAV dolerių, padėkojo už jos pagalbą ir išvažiavo. Ji įlipo į autobusą ir išvažiavo į Baltarusijos Respubliką. Grįžusi į Mogiliovą, o tiksliau praėjus kelioms dienoms, ji sutiko V. J.. Pastarasis nieko neklausinėjo, ir ji jam irgi nieko nepasakojo, kaip sekėsi kelionė. Pasirašydama dokumentus, ji nekreipė dėmesio į tai, kas juose buvo parašyta, nes jie buvo įforminti lietuvių kalba. Ji neprisimena, ar tarp jos pasirašytų dokumentų buvo dokumentai rusų kalba. Ji patvirtina faktą, kad visose jai apklausos metu pateiktose dokumentų (2012 m. vasario 29 d. UAB „Merkus“ neeilinio sprendimo, 2012 m. vasario 29 d. UAB „Merkus“ akcininkų sąrašo, 2012 m. kovo 5 d. prašymo įregistruoti juridinių asmenų registre ir lietuvių bei rusų kalbomis surašyto 2012 m. kovo 6 d. UAB „Merkus“ pirminės buhalterinės apskaitos priėmimo-perdavimo akto) kopijose, šalia pavardės „K. V.“ yra būtent jos parašas. Ji tai patvirtina, kad tai būtent jos parašas, be jokio teisėsaugos institucijų spaudimo. Kodėl ji pasirašė minėtus lietuvių kalba surašytus dokumentus, ji paaiškinti negali. UAB „Merkus” akcijų ji įsigijusi nebuvo. Su jos pasirašytų dokumentų turiniu ji nebuvo supažindinta, ir ji, savo ruožtu, tuo nesidomėjo. Dokumentų tekstų ji neruošė, niekada jų nematė ir lietuvių kalbos nemoka. Ji pasirašė jai pateiktus dokumentus ją Rygos autobusų stotyje pasitikusio vaikino prašymu. Išvykusi iš Rygos ji daugiau niekada šio vaikino nematė. Pasirašydama dokumentus, susijusius su UAB „Merkus“ įsigijimu ir šios įmonės apskaitos dokumentų perdavimu, nors jai jokie dokumentai nebuvo perduoti, ji nematė jokių UAB „Merkus“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir negalėjo jų matyti, nes, pirma, ji nenusimano buhalterijoje, o antra, ji nekreipė dėmesio į pasirašomus dokumentus. Tolesnis UAB „Merkus“ dokumentų likimas jai nežinomas. Pasirašydama nurodytus dokumentus Rygoje ir paskui iki šios apklausos ji nežinojo, kad įsigijo Lietuvos įmonę UAB „Merkus“. Ji niekada nedirbo šios įmonės direktore ir nežinojo, kad yra šios įmonės direktorė. Ji negali paaiškinti fakto, kad ji yra UAB „Merkus“ vienintelė akcininkė ir direktorė, nes nieko apie tai nežinojo. Kokią veiklą vykdo ši įmonė, ji nežino ir niekada apie tai nežinojo. Jai niekada neteko susidurti su šia įmone. Ji niekada nepažinojo ir dabar nepažįsta ankstesnio UAB „Merkus“ akcininko A. A., ankstesnio UAB „Merkus“ direktoriaus P. A. ir ankstesnės UAB „Merkus“ darbuotojos M. A.. Jai niekada neteko bendrauti su nurodytais asmenimis, o jeigu jie ir dalyvavo pasirašant sutartį, tai ji to neįsiminė ir nieko atpažinti negali. Ji neprisimena, ar pasirašydama dokumentus Rygoje pasirašinėjo ant tuščių popieriaus lapų, nes praėjo daug laiko (t. 11, b. l. 112-118).

Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. birželio 8 d. specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-28 dėl UAB „Merkus” ūkinės finansinės veiklos nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2011 m. rugpjūčio 17 d. UAB „Merkus” išrašė V. D., I. M., R. T., S. G., J. N., R. N., I. R. PVM sąskaitas-faktūras 2011 m. vasario 14 d. Nr. M11 1508, 2011 m. vasario 19 d. Nr. M11 1515, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1520, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1524, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1526, 2011 m. kovo 10 d. Nr. M11 1542, 2011 m. balandžio 8 d. Nr. M11 1566, 2011 m. gegužės 9 d. Nr. M11 1582, 2011 m. gegužės 9 d. Nr. M11 1588, 2011 m. gegužės 25 d. Nr. M11 1604, 2011 m. rugpjūčio 2 d. Nr. M11 1648, 2011 m. rugpjūčio 2 d. Nr. M11 1650, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. M11 1662, 2011 m. rugpjūčio 17 d. Nr. M11 1675, bendrai 107 816,65 Lt (kas atitinka 31 226 Eur) sumai. Šios PVM sąskaitos – faktūros buvo įtrauktos į UAB „Merkus“ apskaitą, o jose nurodyti duomenys apie pardavimus – į UAB „Merkus“ PVM deklaracijas už 2011 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės ir rugpjūčio mėnesius, kurios per elektroninę deklaravimo sistemą 2011 m. kovo 24 d., 2011 m. balandžio 21 d., 2011 m. gegužės 23 d., 2011 m. birželio 23 d., 2011 m. rugsėjo 23 d. ir 2011 m. gruodžio 29 d. buvo pateiktos valstybinei mokesčių inspekcijai. Tačiau, įvertinus ikiteisminio tyrimo surinktus duomenis, nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu UAB „Merkus“ iš minėtų pirkėjų realiai gavo ne mažiau kaip 207 480 Lt (kas atitinka 60 090 Eur) didesnes pajamas, negu pagal nurodytus dokumentus buvo apskaitytos įmonės apskaitos registruose ir nurodytose PVM deklaracijose. Dėl to UAB „Merkus“ laikotarpiu neapskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo bendrai 36 009 Lt (kas atitinka 10 428,93 Eur); nėra pateikti UAB „Merkus pirminiai juridinę galią turintys buhalterinės apskaitos dokumentai, galintys pagrįsti įmonės gautas pajamas ir patirtas veiklos sąnaudas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių buvo pažeistos šios teisės aktų nuostatos: BAĮ 4 straipsnio nuostatą, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pakeitimu“, 12 straipsnio 1, 2, 4 dalių nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, „ūkinės operacijos ar ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais“, „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 str. 1, 3 d. nuostatas, kad “ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, „apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka“, PVMĮ 78 straipsnio 1, 5, 7 dalių nuostatas, kad „apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM“, „apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus; į juos turi būti įtraukiamos visos išrašytos, taip pat gautos PVM sąskaitos faktūros, išskyrus PVM sąskaitas faktūras, nurodytas šio Įstatymo 80 straipsnio 7 dalyje, ar supaprastintas PVM sąskaitas faktūras“, „apmokestinamieji asmenys privalo užtikrinti, kad jų (ar jų vardu pirkėjų arba trečiosios šalies) išrašytos PVM sąskaitos faktūros, taip pat jų gautos PVM sąskaitos faktūros būtų saugomos šiame straipsnyje nustatyta tvarka. PVM sąskaitos faktūros, kuriomis įformintas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas šalies teritorijoje, taip pat Lietuvos Respublikoje įsikūrusių apmokestinamųjų asmenų gautos PVM sąskaitos faktūros privalo būti saugomos 10 metų nuo jų išrašymo“. Tokiu būdu, tiriamuoju laikotarpiu, pažeidžiant aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, įrašius į UAB „Merkus” buhalterinės apskaitos dokumentus tikrovę neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, ir taip iškreipus tikruosius duomenis apie UAB „Merkus” turtą, pajamas bei įsipareigojimų dydį ir struktūrą, taip pat, nesant pirminių UAB „Merkus” buhalterinės apskaitos dokumentų, galinčių pagrįsti šios įmonės gautas pajamas ir patirtas veiklos sąnaudas, t. y. kuriuose yra užfiksuotos ūkinės-finansinės operacijos, susijusios su šios įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pakeitimu, iš dalies negalima nustatyti UAB „Merkus” turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. (t. 12, b. l. 50-123).

Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. kovo 31 d. specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-13 dėl UAB „Ejola” ūkinės finansinės veiklos nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2012 m. spalio 26 d. UAB „Ejola” išrašė V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., J. N., I. R. ir G. R., T. B. PVM sąskaitas-faktūras 2011 m. spalio 7 d. Nr. EJO 00005, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00011, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00012, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00018, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00024, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00033, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00055, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00057, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00079, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00090, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 91, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00095, 2011 m. lapkričio 8 d. Nr. EJO 00114, 2011 m. lapkričio 17 d. Nr. EJO 00124, 2011 m. lapkričio 17 d. Nr. EJO 00127, 2011 m. gruodžio 19 d. Nr. EJO 00138, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00163, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00164, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00183, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00184, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00190, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00193, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00206, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00205, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00210, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00211, 2012 m. liepos 11 d. Nr. EJO 00230, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00246, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00247, 2012 m. spalio 2 d. Nr. EJO 00277, 2012 m. spalio 2 d. Nr. 00278, 2012 m. spalio 2 d. Nr. EJO 00279, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO Nr. 00295, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00296, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00297, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00298, bendrai 180 826,79 Lt (kas atitinka 52 371,06 Eur) su PVM sumai. Šios PVM sąskaitos-faktūros buvo įtrauktos į UAB „Ejola“ apskaitą o jose nurodyti duomenys apie pardavimus – į UAB „Ejola“ PVM deklaracijas už 2011 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius bei 2012 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, spalio mėnesius, kurios per elektroninę deklaravimo sistemą 2011 m. lapkričio 25 d., 2011 m. gruodžio 23 d., 2012 m. sausio 23 d., 2012 m. balandžio 23 d., 2012 m. gegužės 17 d., 2012 m. gegužės 23 d., 2012 m. birželio 21 d., 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. rugpjūčio 24 d., 2012 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. lapkričio 14 d., 2012 m. lapkričio 26 d. ir 2013 m. vasario 14 d. buvo pateiktos valstybinei mokesčių inspekcijai. Tačiau, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu UAB „Ejola“ iš pirkėjų V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., J. N., I. R. ir G. R. realiai gavo ne mažiau kaip 159 900 Lt (kas atitinka 46 310,24 Eur) didesnes pajamas, negu pagal nurodytus dokumentus buvo apskaitytos įmonės apskaitos registruose ir nurodytose PVM deklaracijose. Dėl to UAB „Ejola“ neapskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo bendrai 27 751 Lt (kas atitinka 8 037,24 Eur), Tuo pačiu, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, nustatyta, kad nebuvo įformintos UAB „Ejola“ PVM sąskaitos – faktūros dėl vieno prekių pardavimo pirkėjui V. D. ir kelių prekių pardavimų pirkėjui D. B. bei atitinkamai šių pardavimų metu gautos pajamos neapskaitytos UAB „Ejola“ apskaitos registruose, taip pat, nėra galimybės nustatyti, ar prekių pardavimas pagal T. B. išrašytas UAB „Ejola“ PVM sąskaitas-faktūras atitinka faktines įformintų prekių pardavimo aplinkybes; Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių buvo pažeistos šios teisės aktų nuostatos: 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr.IX-574 4 str. nuostatą, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama“, 6 str. 2 d. nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pakeitimu“, 12 str. 1, 2, 4 d. nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, „ūkinės operacijos ar ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais“, „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 str. 1, 3 d. nuostatas, kad “ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, „apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka“. Tokiu būdu, tiriamuoju laikotarpiu, pažeidžiant aukščiau nurodytas teisės akto nuostatas, įrašius į UAB „Ejola” buhalterinės apskaitos dokumentus tikrovę neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, ir taip iškreipus tikruosius duomenis apie UAB „Ejola” turtą, pajamas bei įsipareigojimų dydį ir struktūrą, iš dalies negalima nustatyti UAB „Ejola” turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d. (14 t., b. l. 1-103).

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvadose: 2013 m. birželio 26 d. Nr. (27.13)-86-27, 2013 m. liepos 18 d. Nr. (27.13)-86-40, 2013 m. rugsėjo 19 d. Nr. (27.13)-86-45, 2014 m. sausio 6 d. Nr. (27.13)-86-1, 2014 m. vasario 13 d. Nr. (4.65)-86-10, 2014 m. kovo 3 d. Nr. (4.65)-86-25, 2014 m. rugsėjo 29 d. Nr. (4.65)-86-79) nurodyta, jog atlikus V. D., I. M., R. T. ir J. T., S. G. ir S. G., J. N. ir R. N., I. R. ir G. R., D. B. ir B. B., kaip gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nustatyta, kad 2011-2012 metais V. D., I. M., R. T. ir J. T., S. G. ir S. G., J. N. ir R. N., I. R. ir G. R. vykdant prekybą turgavietėse, pažeidžiant BAĮ 13 straipsnio nuostatą, nurodančią, kad „ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška”, buvo panaudoti šioje veikloje juridinės galios neturinčios, tikrovę neatitinkančios UAB „Merkus” ir UAB „Ejola“ vardu nurodytiems asmenims išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, kurios neatitinka tikrovės, nes šiuose dokumentuose nurodytos prekių kainos yra ženkliai mažesnės negu faktinės kainos, o D. B. vykdant prekybą turgavietėse, pažeidžiant BAĮ 12 straipsnio nuostatą, nurodančią, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, nes įsigytoms prekėms neturėjo juridinę galią turinčių prekių įsigijimo dokumentų. (t. 4, b. l. 100-174, t. 5, b. l. 38-138, t. 6, b. l. 5-83, 139-193, t. 7, b. l. 1-18, 81-170, t. 8, b. l. 42-105, t. 9, b. l. 1-35).

Muitinės laboratorijos ir Muitinės departamento prie LR Finansų ministerijos Muito įvertinimo skyriaus specialisto išvadose 2013 m. balandžio 19 d. Nr. 3C0012, 2013 m. balandžio 19 d. Nr. 3C0013, 2013 m. balandžio 23 d. Nr. 3C0014, 2013 m. balandžio 23 d. Nr. 3C0015, 2013 m. balandžio 23 d. Nr. 3C0016, 2013 m. balandžio 23 d. Nr. 3C0017, 2013 m. balandžio 24 d. Nr. 3C0018, 2013 m. balandžio 24 d. Nr. 3C0019 nurodyta, kad, atlikus iš UAB „Ejola“, per kurią buvo parduodamos prekės, bei iš V. D., I. M., R. T. ir J. T., S. G. ir S. G., J. N. ir R. N., I. R. ir G. R., D. B., kurie pirko prekes per UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ bei jomis prekiavo, paimtų prekių vertės nustatymo tyrimus, nustatyta, kad tyrimo metu iš minėtų juridinio ir fizinių asmenų paimtų prekių vertė yra nuo kelių iki keliolikos kartų didesnė, negu nurodyta UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ vardu išrašytuose PVM sąskaitose – faktūrose (t. 4, b. l. 176-178, t. 5, b. l. 140-142, t. 6, b. l. 86-89, t. 7, b. l. 20-21, 172-175, t. 8, b. l. 107-108, t. 9, b. l. 37-40, t. 14, b. l. 131-132).

2016 m. lapkričio 29 d. VĮ „Registrų centras“ pažymoje nurodyti duomenys apie UAB „Merkus“ ir prie jos pridėti dokumentai dėl naujos UAB „Merkus“ savininkės K. V. įregistravimo, t. y. prašymo registruoti juridinių asmenų registre JAR-1 formos, visuomeninio valdymo organo JAR-VO-V formos, akcininko JAR-AF formos, 2012 m. vasario 29 d. UAB „Merkus“ neeilinio akcininko sprendimo ir 2012 m. vasario 29 d. UAB „Merkus“ akcininko sąrašo, pasirašyti naujojo UAB „Merkus“ akcininkės – K. V. vardu, kopijos (11 t., b. l. 1-13).

2012 m. lapkričio 5 d. poėmio metu iš UAB „Finasus“ buveinės patalpų paimti tarp A. A. ir K. V. sudarytos UAB „Merkus“ pradinės buhalterinės apskaitos priėmimo/perdavimo akto dėl UAB „Merkus“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo naujai įmonės savininkei – K. V. perdavimo, kopija (11 t., b. l. 189-195).

2016 m. spalio 14 d. BUAB „Merkus“ bankroto administratoriaus lydraščiu pateikta 2012 m. vasario 21 d. tarp A. A. ir K. V. sudarytos UAB „Merkus“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties dėl UAB „Merkus“ visų akcijų pardavimo naujai įmonės savininkei – K. V., kopija (12 t., b. l. 8-10).

2016 m. lapkričio 14 d. išspausdintos iš FNTT prie LR VRM CIS sistemos UAB „Merkus“ PVM deklaracijos už 2011 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės ir rugpjūčio mėnesius (12 t., b. l. 124-132).

2016 m. lapkričio 29 d. išraše iš VĮ „Registrų centras“ nurodyta jog UAB „Ejola” direktorius ir akcininkas nuo 2011 m. vasario 11 d. yra A. A.(13 t., b. l. 1-2).

Dėl duomenų pripažinimo įrodymais

Motyvuojamoji dalis

Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, be to, įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 3-4 d.).

Nagrinėjamu atveju byloje esantys kaltinamųjų T. B., P. A., A. A. ir M. A., taip pat liudytojų S. G., I. M., J. N., J. A., I. Š., A. J., I. R., G. R., R. T., R. G., V. D. ir D. B. bei specialisčių J. P. ir N. K. paaiškinimai, duoti teisme, aukščiau išvardintos specialistų išvados (Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. birželio 8 d. specialisto išvada Nr. (4.65)-86-28 dėl UAB „Merkus” ūkinės finansinės veiklos, 2016 m. kovo 31 d. specialisto išvada Nr. (4.65)-86-13 dėl UAB „Ejola” ūkinės finansinės veiklos, išvados dėl V. D., I. M., R. T. ir J. T., S. G. ir S. G., J. N. ir R. N., I. R. ir G. R., D. B. ir B. B., kaip gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, ūkinės finansinės veiklos, bei Muitinės laboratorijos ir Muitinės departamento prie LR Finansų ministerijos Muito įvertinimo skyriaus specialisto išvados), taip pat aukščiau nurodyti rašytiniai dokumentai, išrašai iš registrų, banko atsiskaitomųjų sąskaitų, telefoninių pokalbių bei susirašinėjimo telefonu duomenys pripažintini įrodymais ir vertintini tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma.

Šioje byloje užfiksuoti Operatyvinės veiklos įstatyme ir BPK numatyti tyrimo veiksmai buvo taikomi esant ir faktiniam, ir teisiniam pagrindui, dėl visų jų yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų teikimai, prašymai ir dėl jų priimtos teisėjų nutartys (tiek pirminės, tiek ir tęsiančios atliekamus veiksmus), todėl nurodytu būdu gauti duomenys pripažintini įrodymais.

Dėl kaltinamųjų, taip pat liudytojų V. D., I. M., R. T., S. G., J. N., I. R. ir G. R., D. B., J. A., I. Š., A. J., V. J. (šio liudytojo parodymai, atsižvelgiant į tai, kad viso bylos nagrinėjimo metu jis buvo Kinijoje, pagarsinti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi) parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pripažinimo įrodymais pažymėtina, kad pagal teismų praktiką asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymai pripažįstami įrodymais tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119/2011, 2K-105-699/2016, 2K-245-693/2016), o kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus; be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151-628/2018, 2K-67-699/2018).

Nagrinėjamoje byloje svarbu ir tai, jog sprendimas susijusioje baudžiamojoje byloje pats savaime neturi prejudicinės galios kitoje baudžiamojoje byloje, tačiau BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tik jie turi būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2009, 2K-601/2012, 2K-265/2014, 2K-23-976/2015, 2K-67-699/2018). Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, taigi, kiekvieno kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas baudžiamajame procese pagal jam pareikštą kaltinimą, o teismo išvados daromos remiantis nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais.

Dėl liudytojos J. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vykdant teisinės pagalbos prašymą, pažymėtina, jog tiek EŽTT, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio reikalavimų nesilaikymas pripažįstamas tada, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien arba lemiama apimtimi liudytojo, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais. Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo (nukentėjusiojo) parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis šių reikalavimų: 1) liudytojo (nukentėjusiojo) nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi; tam, kad tokia priežastimi būtų pripažinta, jog nėra galimybės jį surasti, valstybės institucijos, siekdamos suteikti kaltinamajam galimybę apklausti kaltinimo liudytoją (nukentėjusįjį) arba galimybę, kad jis būtų apklaustas, privalo imtis pozityvių priemonių aktyviai ieškoti šio asmens; 2) tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo ir neturėjo galimybės apklausti, teismas turi pasisakyti, ar yra pakankamų kompensuojančių veiksnių, įskaitant procesines garantijas, leidžiančias tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti teisiamajame posėdyje nedalyvavusio liudytojo (nukentėjusiojo) parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-67-699/2018). Teismas vertins J. V. parodymų reikšmę šioje byloje, vadovaudamasis žemiau nurodytomis teismų suformuotomis taisyklėmis.

Žemesnės instancijos teismas

Teisės aktai ir teismų praktika

BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2006, 2K-671/2010, 2K-425/2011,2K-7-201/2013, 2K-81-648/2018).

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Turtas laikomas didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL (BK 190 str. 1 d.). Be to, pagal BK 182 straipsnio 5 dalį, už BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridiniai asmenys.

Pagal teismų praktiką, MGL dydis yra taikomas tas, kuris buvo nustatytas veikos padarymo metu, o 2008 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo” (originali redakcija) buvo nustatytas iki 2015 m. sausio 1 d. galiojęs 130 Lt bazinis bausmių ir nuobaudų dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 7-3/2006, 2K-7-495/2007, 2K-68/2011; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-386-449/2017; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-243-851/2018). Taigi 2011-2012 metais turto vertė buvo laikoma didelė, jeigu ji viršijo 32 500 Lt (250*130 Lt), kas atitinka 9 412,65 Eur.

Sukčiavimo sudėties būtinasis požymis yra šios veikos padarymo būdas, t. y. apgaulės panaudojimas. Pagal teismų praktiką nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti; c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-389/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tam tikrais atvejais sukčiavimu pripažįstami ir nesąžiningi mokesčio mokėtojo veiksmai. Kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti (sumažinti) mokestinę prievolę. Sukčiavimu laikoma tyčinė veika, panaikinant turtinę prievolę, – nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu (pavyzdžiui, fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM ir kt.). Tokia praktika susiformavo atsižvelgus į PVM mokėjimo teisinio reguliavimo specifiką, būtent į galimybę suklastotų PVM sąskaitų faktūrų ir PVM deklaracijų pagrindu įgyti fiktyvią teisę į PVM atskaitą, taip faktiškai susigrąžinti realiai nesumokėtą mokestį (tiesiogiai ar įskaitos būdu). Nors tokios veikos taip pat padaromos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, tačiau jomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM, šiais tikslais kuriant jokios veiklos nevykdančias įmones ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia). Minėta, jog sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Tiesioginė tyčia sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas suvokia, kad apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-398/2013, 2K-7-29-942/2016, 2K-159-696/2018).

Žemesnės instancijos teismas

2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau – PVMĮ) 3 straipsnyje numatyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas už atlygį. Pagal PVMĮ 14 straipsnio 1 dalį, prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita – faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Šio straipsnio 1 dalyje nenurodytu atveju arba kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita – faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau: 1) kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba 2) kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą (PVMĮ 14 str. 2 d.). Pagal PVMĮ 15 straipsnio 1 dalį, apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas (toliau šiame straipsnyje – pardavėjas), arba jo vardu trečiasis asmuo. Kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atlyginama kitomis prekėmis ir (arba) paslaugomis, apmokestinamoji vertė, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, yra atlygis, kuris būtų gautas, jeigu jis būtų gautas pinigais.

BK 300 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Didelė žala yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju, tačiau objektyviai teismų praktikoje didele turtine žala paprastai laikoma žala, viršijanti 250 MGL (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-178-976/2017, 2K-201-1073/2018).

Tikro dokumento suklastojimas yra tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu ar kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas ir kaip dokumento tikrumo bei jo turinio teisingumo pakeitimas, kai tikrovės neatitinka ne visa, bet dalis informacijos (duomenų). Tokios reikšmingos informacijos neteisingumas pažeidžia dokumento teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą. Tai, kad suklastotus dokumentus kiti asmenys papildo teisinga informacija bei juos pasirašo, nesuvokdami, jog kita dokumentuose nurodyta informacija (duomenys) neatitinka tikrovės, nešalina baudžiamosios atsakomybės taikymo dokumentus suklastojusiems asmenims, jei yra visi BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-35/2011, 2K-201-1073/2018). Taigi tikro dokumento suklastojimas – tai tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento turinio teisingumas, t. y. jame įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija.

Žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai tokio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Svarbus dokumento požymis yra tas, kad dokumentas yra tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas sukelia arba gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57/2014, 2K-235/2014, 2K-56-696/2018).

BK 300 straipsnio 1 dalies nusikaltimo sudėtis – formali, būtinas jos subjektyvusis požymis – kaltė turi pasireikšti tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad gamina netikrą dokumentą, klastoja tikrą dokumentą, laiko, gabena, siunčia, panaudoja arba realizuoja suklastotą ar netikrą dokumentą ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-507/2016, 2K-210/2014). BK 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtis – materiali. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti ir kaltininko tyčią (tiesioginę arba netiesioginę), t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet tiriant ir įvertinant išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014, 2K-7-386-746/2015).

Žemesnės instancijos teismas

BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo (BK 222 str. 2 d.).

Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, taip pat ir valstybės finansiniai interesai. Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (BAĮ 2 str. 4 p.). Kadangi BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal BAĮ. BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015).

Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ar (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-648/2015). Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius. Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-309-976/2015, 2K-599-976/2015, 2K-36/2013). Atitinkamai nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, konstatuojama, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 str. 3 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, juridinio asmens atsakomybė atsiranda tada, kai nusikalstamą veiką jo naudai arba jo interesais padaro fizinis asmuo, turintis tam tikrų požymių, kurie jį sieja su juridiniu asmeniu. Norint juridinį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, būtina nustatyti, ar buvo padaryta atitinkama fizinio asmens nusikalstama veika, nes baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui kilimas yra neatsiejamas nuo fizinio asmens, susijusio atitinkamais ryšiais su juridiniu asmeniu, padarytos nusikalstamos veikos nustatymo. aigi BK 20 straipsnio prasme juridiniam ir fiziniam asmenims gali ir turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už vieną ir tą pačią nusikalstamą veiką, kurią padaro fizinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

Duomenų vertinimas ir veikų kvalifikacija dėl kaltinimo pagal BK 182 ir 300 straipsnius

Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą (tarp jų kaltinamųjų paaiškinimus teisme, kurie šioje dalyje iš esmės sutampa su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. birželio 8 d. specialisto išvados Nr. (4.65)-86-28 dėl UAB „Merkus” ūkinės finansinės veiklos, Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. kovo 31 d. specialisto išvados Nr. (4.65)-86-13 dėl UAB „Ejola” ūkinės finansinės veiklos, taip pat byloje esančių UAB „Merkus“, UAB „Ejola“ dokumentų, išrašų apie šias įmones duomenis), nustatyta, kad:

Žemesnės instancijos teismas

kaltinamasis P. A.: a) laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 7 d. (t. y. įmonės įsteigimo) iki 2012 m. kovo 19 d. (iki įmonė buvo perleista J. V.) buvo įmonės UAB „Merkus“ direktoriumi, realiai jai vadovavo bei organizavo šios įmonės veiklą, o laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 7 d. iki 2011 m. balandžio 26 d. – ir šios įmonės akcininku (priklausė 50 proc. įmonės akcijų); b) niekuomet nebuvo susietas darbo santykiais su UAB „Ejola“, tačiau realiai vadovavo šiai įmonei ir organizavo jos veiklą;kaltinamasis A. A.: a) laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2012 m. kovo 1 d. dirbo įmonėje UAB „Merkus“; laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 7 d. iki 2011 m. balandžio 26 d. jam priklausė 50 proc. šios įmonės akcijų, o nuo 2011 m. balandžio 27 d. iki 2012 m. kovo 19 d. – 100 proc. UAB „Merkus“ akcijų; b) nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki šiol dirbo UAB „Ejola“ direktoriumi; yra šios įmonės akcininkas; kartu su kaltinamuoju P. A. dalyvavo šios įmonės valdyme bei jos veiklos organizavime;kaltinamoji M. A.: a) dirbo įmonėje UAB „Merkus“ laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d.; laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. vasario 29 d. kaltinamoji nebuvo susieta darbo santykiais su UAB „Merkus“; b) laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. nebuvo susieta darbo santykiais su UAB „Ejola“, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2013 m. vasario 14 d. buvo šios įmonės darbuotoja;kaltinamasis T. B.: a) niekuomet nedirbo įmonėje UAB „Merkus“, įskaitant ir laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d.; b) laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2013 m. vasario 8 d. dirbo UAB „Ejola“.

Taip pat byloje esančių įrodymų visuma (tarp jų kaltinamųjų bei liudytojų V. D., I. M., R. T., S. G., I. R., G. R., J. N. paaiškinimai teisme, taip pat specialisto išvadų dėl UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ ūkinės finansinės veiklos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvadų dėl V. D., I. M., R. T. ir J. T., S. G. ir S. G., J. N. ir R. N., I. R. ir G. R., D. B. ir B. B., kaip gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, ūkinės finansinės veiklos, PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderių, banko sąskaitų išrašų duomenys) patvirtina, jog:

1) UAB „Merkus“ darbuotojai P. A., A. A. ir M. A. įformino, o išrašė P. A., kaip šios įmonės direktorius, savo parašu patvirtino pagal verslo liudijimus prekybą Gariūnų turgavietėje vykdžiusiems V. D., I. M., R. T., S. G., I. R., R. N. ir J. N. PVM sąskaitas faktūras (2011 m. vasario 14 d. Nr. M11 1508, 2011 m. vasario 19 d. Nr. M11 1515, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1520, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1524, 2011 m. kovo 2 d. Nr. M11 1526, 2011 m. kovo 10 d. Nr. M11 1542, 2011 m. balandžio 8 d. Nr. M11 1566, 2011 m. gegužės 9 d. Nr. M11 1582, 2011 m. gegužės 9 d. Nr. M11 1588, 2011 m. gegužės 25 d. Nr. M11 1604, 2011 m. rugpjūčio 2 d. Nr. M11 1648, 2011 m. rugpjūčio 2 d. Nr. M11 1650, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. M11 1662, 2011 m. rugpjūčio 17 d. Nr. M11 1675) bendros 107 816,65 Lt (t. y. 31 226 Eur) su PVM sumos, o minėti asmenys, įsigiję verslo liudijimus, atsiskaitė su UAB „Merkus“ grynaisiais pinigais pagal kasos pajamų orderius (2011 m. vasario 14 d. Nr. P 1492, 2011 m. vasario 19 d. Nr. P 1499, 2011 m. kovo 2 d. Nr. P 1504, 2011 m. kovo 2 d. Nr. P 1508, 2011 m. kovo 2 d. Nr. P 1510, 2011 m. kovo 10 d. Nr. P 1526, 2011 m. balandžio 8 d. Nr. P 1550, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. P 1578, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Nr. P 1583, 2011 m. rugpjūčio 10 d. Nr. P 1593, 2011 m. rugpjūčio 10 d. Nr. P 1595, 2011 m. rugpjūčio 10 d. Nr. P 1596, 2011 m. rugpjūčio 17 d. Nr. P 1627, 2011 m. rugpjūčio 17 d. Nr. P 1635), sumokėdami įmonei 107 816,65 Lt (t. y. 31 226 Eur);

be to, vieną šių dokumentų egzempliorių kaltinamasis T. B. kartu su prekėmis pats (ir per asmenį, kuris nežinojo apie vykdomą nusikalstamą veiką kartu prekėmis) pateikė V. D., I. M., R. T., S. G., I. R., R. N. ir J. N., o kitą šių dokumentų egzempliorių pateikė kaltinamieji P. A., A. A. ir M. A. pateikė įmonės UAB „Finasus“ (su šia įmone buvo sudaryta buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartis) atstovui – liudytojui R. G., kuris nieko nežinojo apie vykdomą nusikalstamą veiką ir įtraukė minėtas PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius į UAB „Merkus“ apskaitą; po ko UAB „Merkus“ buhalterinę apskaitą tvarkę asmenys šiuos dokumentus įtraukė į UAB „Merkus“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už 2011 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės ir rugpjūčio mėnesius bei 2011 m. kovo 24 d., 2011 m. balandžio 21 d., 2011 m. gegužės 23 d., 2011 m. birželio 23 d., 2011 m. rugsėjo 23 d. ir 2011 m. gruodžio 29 d. visas minėtas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas elektroniniu būdu per elektroninio deklaravimo informacinę sistemą (EDS) pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai;

be to, šiuos dokumentus (PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius) V. D., I. M., R. T., S. G., I. R., R. N. ir J. N. panaudojo savo buhalterinėje apskaitoje kaip dokumentus, patvirtinančius PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių įsigijimą, bei patirtas išlaidas;

2) P. A., A. A. ir M. A. įformino, tuo pačiu A. A., kaip UAB „Ejola“ direktorius, ir T. B., kaip šios įmonės komercijos atstovas, savo parašu patvirtino UAB „Ejola“ V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., I. R., G. R. ir J. N. išrašytas PVM sąskaitas – faktūras (2011 m. spalio 19 d. EJO 00011, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00012, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00018, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00024, 2011 m. spalio 19 d. Nr. EJO 00033, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00055, 2011 m. spalio 24 d. Nr. EJO 00057, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00079, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00090, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 91, 2011 m. lapkričio 3 d. Nr. EJO 00095, 2011 m. lapkričio 8 d. Nr. EJO 00114, 2011 m. gruodžio 19 d. Nr. EJO 00138, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00163, 2012 m. kovo 26 d. Nr. EJO 00164, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00183, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. EJO 00184, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00190, 2012 m. gegužės 11 d. Nr. EJO 00193, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00206, 2012 m. gegužės 29 d. Nr. EJO 00205, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00210, 2012 m. birželio 11 d. Nr. EJO 00211, 2012 m. liepos 11 d. Nr. EJO 00230, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00246, 2012 m. rugpjūčio 3 d. Nr. EJO 00247, 2012 m. spalio 2 d. Nr. EJO 00277, 2012 m. spalio 2 d. Nr. 00278, 2012 m. spalio 2 d. Nr. EJO 00279, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO Nr. 00295, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00297) iš viso bendros 137 610,77 Lt (t. y. 39 854,83 Eur) su PVM sumos, kurias paminėti asmenys apmokėjo, atlikdami mokėjimo nurodymus banke;

be to, vieną šių dokumentų egzempliorių kaltinamasis T. B. kartu su prekėmis pats (ir per asmenį, kuris nežinojo apie vykdomą nusikalstamą veiką kartu prekėmis) pateikė V. D., I. M., R. T., J. T., S. G., S. G., I. R., G. R. ir J. N., o kitus šių dokumentų egzempliorius kaltinamieji P. A., A. A. ir M. A. pateikė įmonės UAB „Finasus“, su kuria UAB „Ejola“ taip pat buvo sudariusi buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartį, atstovui. Tuo tarpu šios įmonės atstovas, nežinodamas apie vykdomą nusikalstamą veiką, PVM sąskaitas faktūras įtraukė į UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą, po ko pastarieji šiuos duomenis įtraukė į pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už 2011 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius bei 2012 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir spalio mėnesius bei 2011 m. lapkričio 25 d., 2011 m. gruodžio 23 d., 2012 m. sausio 23 d., 2012 m. balandžio 23 d., 2012 m. gegužės 17 d., 2012 m. gegužės 23 d., 2012 m. birželio 21 d., 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. rugpjūčio 24 d., 2012 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. lapkričio 14 d., 2012 m. lapkričio 26 d. ir 2013 m. vasario 14 d. visas minėtas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas elektroniniu būdu per elektroninio deklaravimo informacinę sistemą (EDS) pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai;

be to, šias PVM sąskaitas – faktūras aukščiau paminėti fiziniai asmenys panaudojo savo buhalterinėje apskaitoje kaip dokumentus, patvirtinančius PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių įsigijimą, bei patirtas išlaidas.

Šiose PVM sąskaitose faktūrose be jų rekvizitų buvo nurodyti duomenys, kad pardavėjas yra UAB „Merkus“ arba UAB „Ejola“, pirkėjai – aukščiau paminėti pagfal verslo liudijimą Gariūnų turgavietėje prekiavę fiziniai asmenys, prekių pavadinimas (rūšinis; pvz. striukės, megztiniai, palaidinės, kostiumai, patalynė ir kt.), prekių kodas, kiekis, kaina už vienetą ir bendra suma. Taigi PVM sąskaitos – faktūros atvaizdavo prekių pirkimo (iš UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“) – pardavimo (fiziniams asmenims) sandorius. Faktiškai visi liudytojais teisme apklausti aukščiau paminėti fiziniai asmenys paaiškino (taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus), kad kratų Gariūnų turgavietėje metu pas juos rasti ir paimti daiktai (prekės) buvo atvežti per T. B. iš Kinijos, šių prekių įsigijimo dokumentus išrašant UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“. Be to, lyginant ir vertinant tiek liudytojų V. D., I. M., R. T., S. G., I. R., G. R. ir J. N. paaiškinimus teisme, tiek gretinant juos su šių liudytojų parodymais ikiteisminio tyrimo metu bei kitais bylos duomenimis, darytina išvada, jog byloje įrodyta, kad UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta prekių vertė (kaina) neatitiko realios šių prekių vertės, t. y. buvo ženkliai sumažinta. Faktiškai visi šie liudytojai teisme teigė, kad jų sumokėta už prekes suma buvo ženkliai didesnė nei PVM sąskaitose faktūrose nurodyta prekių vertė. Tai jie nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Iš esmės aplinkybę dėl dokumentuose nurodytų sumažintų prekių kainų patvirtino ir liudytojas A. J., duodamas paaiškinimus teisme. Be to, ir kaltinamieji T. B. bei P. A. teisme neneigė, kad UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyta prekių vertė neatitiko tikrovės.

Iš Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. birželio 8 d. specialisto išvados Nr. (4.65)-86-28 dėl UAB „Merkus” ūkinės finansinės veiklos bei specialistės N. K. paaiškinimų matyti, kad specialistė, atlikusi tyrimą, nustatė, jog UAB „Merkus“ aukščiau paminėtose PVM sąskaitose – faktūrose nurodyta prekių vertė buvo 207 480 Lt (t. y. 60 090 Eur) suma mažesnė už mažiausią galimą realią šių prekių vertę. Iš Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. kovo 31 d. specialisto išvados Nr. (4.65)-86-13 dėl UAB „Ejola” ūkinės finansinės veiklos bei specialistės J. P. paaiškinimų matyti, kad specialistė, atlikusi tyrimą, nustatė, jog UAB „Ejola“ aukščiau išvardintose PVM sąskaitose – faktūrose nurodyta prekių vertė buvo 159 900 Lt (t. y. 46 310,24 Eur) suma mažesnė už mažiausią galimą realią šių prekių vertę. Pažymėtina, jog specialistės, atlikdamos tyrimą, vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, tarp jų asmenų, kuriems buvo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, paaiškinimus, taip pat Muitinės laboratorijos specialistų ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Muitinio įvertinimo skyriaus specialistų išvadas. Pagal Muitinės laboratorijos ir Muitinio įvertinimo skyriaus specialistų duomenis, UAB „Merkus“ PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų prekių vertė (kaina) yra nuo 3 iki 34 kartų didesnė, UAB „Ejola“ PVM sąskaitose – faktūrose – nuo 2 iki 30 kartų, o pagal asmenų, kuriems buvo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, paaiškinimus, jie už prekes realiai buvo sumokėję 2-3 kartus didesnes sumas arba nurodė tikslius kainų intervalus, kiek realiai mokėjo už konkrečią prekę, o kokia kaina šios prekės buvo nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje. Aukščiau minėta, kad šiuos duomenis bei savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu iš esmės patvirtino teisme liudytojais apklausti asmenys, kuriems buvo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros. Teismo nuomone, logiškai paaiškinama, jog minėti liudytojai, apklausiami teisme, tiksliai (detaliai) negalėjo nurodyti konkrečių prekių kainų skirtumų tarp realios prekės kainos ir prekės kainos, nurodytos PVM sąskaitose – faktūrose, dėl praėjusio laiko tarpo nuo šių prekių įsigijimo iki teisiamųjų posėdžių, tačiau nei vienas iš liudytojų neneigė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, dėl kainų skirtumų. Be to, teismo vertinimu, liudytojų nurodytas aplinkybes dėl kainų skirtumų patvirtina ir Muitinės laboratorijos ir Muitinio įvertinimo skyriaus specialistų duomenys. Svarbu ir tai, kad specialistės N. K. bei J. P., apskaičiuodamos kainų skirtumą, vadovavosi mažiausia realios prekės kainos suma, kurią nurodė pagal verslo liudijimus veikę ir minėtas prekes įsigiję asmenys. Tokiu būdu buvo pasirinktas palankiausias kaltinamiesiems skaičiavimo būdas. Teismas neturi pagrindo netikėti specialisčių išvadų bei jų paaiškinimų duomenimis, kuriuos patvirtina kita bylos medžiaga (liudytojų paaiškinimai, Muitinės laboratorijos ir Muitinio įvertinimo skyriaus specialistų duomenys).

Kaltinamieji teigia, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos faktiškai atitiko prekių transportavimo (logistikos) išlaidas iš Kinijos į Lietuvą, o įmonių UAB „Merkus“ bei UAB „Ejola“ veikla buvo išimtinai susijusi tik su prekių transportavimu, o ne su jų pirkimu – pardavimu. Teismo vertinimu, paminėti kaltinamųjų teiginiai bei jų versija iš esmės nepaneigia aukščiau nurodytų teismo išvadų. Priešingai, netgi jas patvirtina, kadangi tiek kaltinamasis T. B., tiek ir kaltinamasis P. A. apklausiami teisme pripažino savo kaltę dėl dokumentų klastojimo. Jie nurodė, kad UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ išrašomos PVM sąskaitos faktūros neatitiko tikrovės, kadangi buvo nurodyta ne ta ūkinė operacija, turėjo būti nurodytas ne prekių pirkimas – pardavimas, bet prekių transportavimo paslaugos atlikimas. Be to, pasak abiejų šių kaltinamųjų, tam, kad vietoj prekių transportavimo PVM sąskaitose faktūrose būtų nurodytas prekių pirkimas – pardavimas, reikėjo žinoti tikslius duomenis apie kiekvieno prekių gavėjo (pirkėjo) užsakymą (prekių pavadinimus, kiekius), kuriuos P. A. paprastai nurodydavo T. B. ir, įvertinus UAB „Merkus“ bei UAB „Ejola“ patirtas sąnaudas dėl prekių transportavimo (išmuitinimo ir pervežimo), P. A. paversdavo, kaip jis teigė, „kilogramus į vienetus“, paskaičiuodamas pervežimo kainą, tenkančią vienam prekės vienetui. Po ko jis duomenis perduodavo kaltinamajai M. A., kad pastaroji išrašytų PVM sąskaitas faktūras, o kaltinamasis A. A. rūpinosi logistikos klausimais, t. y. prekių atvežimu nuo Vokietijos iki Lietuvos, kartais išrašydavo PVM sąskaitas faktūras. Tokiu būdu buvo suformuojama PVM sąskaita faktūra. Taigi ir kaltinamųjų paaiškinimai patvirtina, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodyta prekių vertė neatitiko realios jų vertės ir jie tai žinojo (suprato).

Vertinant kaltinamųjų (iš esmės T. B. ir P. A.) išdėstytą poziciją, kad realiai buvo vykdoma prekių transportavimo paslauga, o ne pirkimas – pardavimas ir įmonės UAB „Merkus“ bei UAB „Ejola“ deklaravo visas savo gautas pajamas bei sumokėjo visus mokesčius, atkreiptinas dėmesys, kad dėl to, kokia realiai veikla užsiėmė įmonės UAB „Merkus“ bei UAB „Ejola“ byloje yra prieštaringi duomenys. Abi bendrovės buvo deklaravusios savo veiklą kaip drabužių ir avalynės didmeninė prekybą (UAB „Merkus“ – ir kita didmeninė prekybą), o pagal specialisčių N. K. bei J. P. paaiškinimus, transporto (logistikos) veikla į deklaruotos veiklos pobūdį neįeina. Kaip minėta, šių įmonių PVM sąskaitose faktūrose nurodyta prekių pirkimo – pardavimo ūkinė operacija, įmonės įvardintos kaip pardavėjos, o fiziniai asmenys, veikę pagal verslo liudijimus Gariūnų turgavietėje, - kaip pirkėjai. Kitų prekių įsigijimo dokumentų šie asmenys neturi. Jų teigimu, Kinijoje išduodami prekių įsigijimo dokumentai nepripažįstami Lietuvoje, todėl tokių dokumentų jie neimdavo, o paprastai Kinijoje tokių dokumentų ir neišduodavo. Be to, pagal bylos duomenis (UAB „Ejola“ pateiktus dokumentus, specialistės J. P. paaiškinimus, taip pat jos pateiktą 2018 m. gegužės 24 d. lentelę (24 t., b. l. 156), UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ banko sąskaitų išrašus), prekes, kurias pagal PVM sąskaitas – faktūras UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ parduodavo kaltinime nurodytiems fiziniams asmenims, įmonės įsigydavo taip pat PVM sąskaitų faktūrų pagrindu iš Kinijoje registruotų įmonių, kurias apmokėdavo mokėjimo pavedimais per banką.

Žemesnės instancijos teismas

Kita vertus, teisme apklausti PVM sąskaitose faktūrose pirkėjais nurodyti asmenys – liudytojai S. G., I. M., J. N., I. R., G. R., R. T., D. B., V. D., taip pat liudytojai J. A. bei A. J. nurodė skirtingas aplinkybes dėl atsiskaitymų už prekes bei jų atvežimo į Lietuvą mechanizmo. Liudytojai S. G., I. R., G. R. ir D. B. nuosekliai teigė tiek apklausiami teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, kad prekes jie įsigydavo Kinijoje (Pekine turguje), būtent Kinijos įmonėms ir sumokėdavo visą kainą už prekes, o už prekių atvežimą sumokėdavo, perduodami T. B. pinigus grynaisiais arba pavedimu pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, išrašytas UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ vardu. Kiti liudytojai – J. N. ir R. T. teigė, kad dalį pinigų už prekes sumokėdavo Kinijoje, o už likusią prekių dalį ir prekių atvežimą – Lietuvoje. Liudytojų I. M. ir V. D. parodymai keitėsi; teisme jie teigė, kad už prekes visiškai atsiskaitydavo Kinijoje, o Lietuvoje pagal pateiktus dokumentus – tik už prekių atvežimą, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad Kinijoje atsiskaitydavo iš dalies, o Lietuvoje sumokėdavo likusią dalį už prekes grynaisiais T. B. bei už jų atvežimą pagal PVM sąskaitas faktūras.

Taigi faktiškai tiek tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme buvo nurodytos trys versijos, kaip vyko atsiskaitymas už prekes, įsigytas Kinijoje, ir už šių prekių transportavimą į Lietuvą. 1. Visa suma už prekes buvo sumokama Kinijoje Gariūnų turgavietės prekeivių, o pagal UAB „Merkus” bei UAB „Ejola“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras buvo apmokama už prekių transportavimą. 2. Dalis sumos už prekes buvo sumokama Kinijoje, o likusi dalis grynaisiais Lietuvoje, jų neapskaitant, T. B.; pagal UAB „Merkus” bei UAB „Ejola“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras buvo apmokama už prekių transportavimą. Dėl galimai grynaisiais sumokėtų ir neapskaitytų lėšų dėl likusios kainos už prekes sumokėjimo pastebėtina, kad iš byloje esančių įrodymų visumos (tarp jų specialisto išvadų dėl UAB „Merkus” bei UAB „Ejola“ ūkinės finansinės veiklos, specialisčių paaiškinimų teisme) matyti, jog byloje nėra įrodymų, kad įmonės UAB „Merkus” bei UAB „Ejola“ būtų gavusios daugiau pajamų negu apskaitė, t. y. kad būtų gavusios neapskaitytų pajamų. Byloje nėra duomenų, kad T. B. būtų perdavęs šioms įmonėms (jų atstovams) minėtus neapskaitytus grynuosius pinigus; jis pats teisme tai neigė, o ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad surinktus grynuosius pinigus pervesdavo per trečiuosius asmenis („Igorių“ bei kitą asmenį I. Š.) Kinijoje esantiems asmenims. I. Š., apklausiamas teisme, neneigė, kad kaltinamasis T. B. jo prašė perduoti grynuosius pinigus asmenims iš Latvijos, tačiau kam šie pinigai buvo skirti ir ką su jais darydavo latviai, jis nežino; ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad jo buvo prašoma organizuoti T. B. turimų grynųjų pinigų pervedimą į Kiniją užsienio įmonėms, tačiau, kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad šie pinigai būtų perduoti UAB „Merkus” bei UAB „Ejola“ naudai. 3. Dalis sumos už prekes buvo sumokama Kinijoje, o pagal UAB „Merkus” bei UAB „Ejola“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras buvo apmokama likusi dalis už prekes ir išlaidos už prekių transportavimą, tačiau tyrimo dėl šių įmonių finansinės veiklos metu nustatyta, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitė prekių kilogramais, todėl nėra galimybės įvertinti, kiek bendrovėms fiziniai asmenys sumokėjo už prekių atvežimą, šių duomenų nurodyti negalėjo ir liudytojais apklausti asmenys. Dėl nurodyto buvo vertinta, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos yra sumos už prekių atvežimą. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju įrodyta, jog klastojant UAB „Merkus” bei UAB „Ejola“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, jose buvo nurodomi žinomai neteisingi duomenys apie mažesnę prekių kainą negu reali jų vertė, tačiau nėra pagrindo kategoriškai teigti, jog byloje įrodyta, kad UAB „Merkus” bei UAB „Ejola“ veiklos metu gavo neapskaitytų pajamų.

Nepaisant paminėtos išvados, byloje įvertinus tiek kaltinamųjų, tiek ir liudytojais apklaustų pagal verslo liudijimą veikusių Gariūnų turgavietėje asmenų paaiškinimus, kitus įrodymus, darytina išvada, kad UAB „Merkus“ bei UAB „Ejola“ iš esmės vykdė tarpininko vaidmenį, paminėtiems fiziniams asmenims siekiant įsigyti prekių iš Kinijoje esančių pardavėjų. Šių aplinkybių byloje niekas neginčija. Taip pat, kaip minėta aukščiau, byloje įrodyta, kad, vykdant tarpininko vaidmenį, įmonių UAB „Merkus“ bei UAB „Ejola“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodyta mažesnė prekės vertė nei ji buvo realiai. Patys kaltinamieji teigia, kad jie PVM sąskaitas faktūras išrašė būtent tokio turinio tam, kad pagal verslo liudijimą veikę Gariūnų turgavietėje asmenys turėtų šių prekių įsigijimą patvirtinančius dokumentus. Taigi buvo aišku, visų pirma, tai, kad dokumentuose nurodyta informacija apie prekių vertę neatitinka tikrovės, antra tai, jog juos panaudos ne tik UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ savo buhalterinėje apskaitoje, bet ir kiti asmenys, kas buvo nustatyta jų atžvilgiu priimtuose teismo baudžiamuosiuose įsakymuose bei nutarimuose dėl jų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, priimtuose išskirtuose ikiteisminiuose tyrimuose šių asmenų atžvilgiu. Be to, pastebėtina, jog pagal PVMĮ nuostatas, prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita – faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, o apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas. Tiek iš paminėtų įstatymo nuostatų, tiek ir iš specialisčių N. K. bei J. P. paaiškinimų darytina išvada, kad PVM yra skaičiuojamas nuo PVM sąskaitoje – faktūroje nurodytos prekių pardavimo sumos, nepriklausomai nuo jos (ne)aomokėjimo fakto. Tam, kad atsirastų prievolė apskaičiuoti PVM, užtenka išrašyti PVM sąskaitą faktūra ir apskaityti ją savo buhalterinėje apskaitoje. Be to, iš nurodyto darytina išvada, kad kuo mažesnė prekių pardavimo suma yra nurodyta PVM sąskaitoje – faktūroje, tuo mažesnis paskaičiuojamas PVM.

Žemesnės instancijos teismas

Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, jog dėl to, kad UAB „Merkus“ bei UAB „Ejola“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodyta mažesnė prekių vertė nei reali, ir šie dokumentai buvo įtraukti į UAB „Merkus“ bei UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą bei šių dokumentų pagrindu buvo suformuotos ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos suklastotos pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos (kadangi į jas įtrauktos PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyta mažesnė prekių vertė nei reali), šios įmonės išvengė prievolės sumokėti didesnį pridėtinės vertės mokestį – UAB „Merkus“ išvengė 36 009 Lt (t. y. 10 428,93 Eur), t. y. didelės vertės turtinės prievolės valstybės biudžetui, o UAB „Ejola“ išvengė 27 751 Lt (t. y. 8 037,24 Eur) turtinės prievolės valstybės biudžetui. Jeigu į įmonės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, turint tikslą jose įforminti prekių pirkimą – pardavimą fiziniams asmenims (o tai, minėta, ne kartą pripažino kaltinamieji T. B. ir P. A.), būtų įrašyta reali prekių kaina, kurią sumokėjo šie fiziniai asmenys už prekes, įmonės UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ būtų turėjusios prievolę sumokėti didesnį pridėtinės vertės mokestį.

Sprendžiant dėl kaltinamųjų tyčios, klastojant dokumentus bei juos panaudojant, teismo nuomone, byloje įrodyta, jog kaltinamieji veikė bendrai, bendrininkų grupėje. Byloje esančių kaltinamųjų, iš esmės ir liudytojais apklaustų asmenų paaiškinimais, taip pat telefoninių pokalbių duomenimis nustatyta, jog įmonės UAB „Merkus“ veikloje šie keturi kaltinamieji buvo pasiskirstę atliekamomis funkcijomis: kaltinamasis T. B. iš Kinijoje dirbančių asmenų gaudavo duomenis apie pagal verslo liudijimus dirbusių asmenų užsakytas prekes, organizavo prekių, atvežtų į Lietuvą pristatymą jų gavėjams, įteikdavo dokumentus šiems asmenims, kaltinamasis P. A. faktiškai vadovavo įmonių UAB „Merkus“ bei UAB „Ejola“ veiklai, gavęs dokumentus iš T. B., kaip minėta, organizuodavo PVM sąskaitų – faktūrų išrašymą, pateikdavo duomenis dėl šių dokumentų išrašymo kaltinamajai M. A., o kaltinamasis A. A. abiejose įmonėse buvo atsakingas už prekių pristatymą nuo Vokietijos iki Lietuvos, be to, tiesiogiai dalyvavo kaip UAB „Ejola“ vadovas šios įmonės veikloje, kuri perėmė UAB „Merkus“ veiklą, pasirašinėjo UAB „Ejola“ dokumentus, tarp jų ir ginčo PVM sąskaitas faktūras su jose nurodytais neteisingais duomenimis, buvo atsakingas už šios įmonės bankinius pavedimus, atliko įmonės nurodymus, vienintelis turėjo prisijungimą prie šios įmonės elektroninės bankininkystės. Be to, A. A. taip pat pasirašinėjo UAB „Merkus“ dokumentus (įskaitant ir kasos pajamų orderio kvitus), dalyvaudavo pokalbiuose su T. B., derinant šios įmonės veiklos detales. Nors kaltinamieji teigia, kad M. A. dirbo techninį darbą, t. y. tik suvesdavo į naudojamą šabloną P. A. pateiktus duomenis tam, kad galėtų išrašyti PVM sąskaitas faktūras, byloje esantys bylos duomenys (tarp jų M. A. telefoninių pokalbių garso įrašai bei suvestinės) patvirtina, jog ji aktyviai dalyvavo ne tik išrašant PVM sąskaitas – faktūras, bet ir jas koreguojant. Be to, bylos duomenimis, A. A. ir M. A. bendraudavo tiek su P. A., tiek ir su T. B. sprendžiant abiejų įmonių dokumentų bei informacijos perdavimo klausimus. Be kita ko, P. A., M. A. ir A. A. sieja šeimos ryšiai: P. A. yra A. A. tėtis ir M. A., su kuria kartu gyvena, sutuoktinis. Taigi jie (P. A. ir M. A.) tiek dirbdavo, tiek gyvendavo kartu. A. A. pagal bylos duomenis iki sudarė santuoką bylos nagrinėjimo teisme metu taip pat savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs P. A. ir M. A. gyvenamosios vietos adresu. Įtakos turi ir tai, kad nustatyti kaltinamųjų veiksmai nebuvo vienkartiniai, jie tęsėsi daugiau nei metus laiko, t. y. pakankamai ilgą laiko tarpą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, byloje įrodyta, kad kaltinamieji T. B., P. A., M. A. ir A. A., suprasdami, kad jie neturi teisės dokumentuose įtvirtinti tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie sukelia teisines pasekmes, ir tai atliko sąmoningai visi bendrais veiksmais, norėjo taip veikti, suprato, kad dėl tokių jų veiksmų gali kilti pasekmės ir nors tokių padarinių (didelės žalos atsiradimo) galimai nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Kaltinamieji, siekdami įforminti prekių pardavimo fiziniams asmenims operaciją bei suvokdami, kad dėl to bus sumažintas UAB „Merkus“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino pridėtinės vertės mokesčio dydis, dėl ko UAB „Merkus“ išvengs dalies turtinės prievolės (36 009 Lt (t. y. 10 428,93 Eur)), suklastojo UAB „Merkus“ vardu išrašytus prekių pardavimo dokumentus, t. y. PVM sąskaitas faktūras, kuriuose nurodė žinomai neteisingus duomenis apie mažesnę prekių kainą negu reali jų vertė, tokiu būdu nuslepiant tikrąją prekių vertę, po ko šiuos dokumentus panaudojo – pateikė apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusius UAB „Merkus“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, kurie įtraukė juos į UAB „Merkus“ buhalterinę apskaitą, apskaitant duomenis apie visus šiuos pardavimus UAB „Merkus“ pardavimų ir kasos apskaitos registruose, po ko šie asmenys visus netikrus šių žinomai suklastotų dokumentų duomenis įtraukus į UAB „Merkus“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už 2011 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės ir rugpjūčio mėnesius, buvo suklastotos šios deklaracijos. Ši tyčinė T. B., P. A., M. A. ir A. A. veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje sudėtį.

Atitinkamai byloje įrodyta ir tai, kad kaltinamieji T. B., P. A., M. A. ir A. A., veikdami tiesiogine tyčia, t. y. suvokdami savo veiksmų neteisėtumą ir pavojingumą bei norėdami taip veikti, siekdami įforminti prekių pardavimo fiziniams asmenims operaciją bei suvokdami, kad dėl to bus sumažintas UAB „Ejola“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino pridėtinės vertės mokesčio dydis, dėl ko UAB „Ejola“ išvengs dalies turtinės prievolės (27 751 Lt (t. y. 8 037,24 Eur)), suklastojo UAB „Ejola“ vardu išrašytus prekių pardavimo dokumentus, t. y. PVM sąskaitas faktūras, kuriuose nurodė žinomai neteisingus duomenis apie mažesnę prekių kainą negu reali jų vertė, tokiu būdu nuslepiant tikrąją prekių vertę, po ko šiuos dokumentus panaudojo – pateikė apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusius UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, kurie įtraukė juos į UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą, apskaitant duomenis apie visus šiuos pardavimus UAB „Ejola“ pardavimų ir kasos apskaitos registruose, po ko šie asmenys visus netikrus šių žinomai suklastotų dokumentų duomenis įtraukus į UAB „Ejola“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už 2011 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius bei 2012 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir spalio mėnesius, buvo suklastotos šios deklaracijos. Ši tyčinė T. B., P. A., M. A. ir A. A. veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje sudėtį.

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad dėl kaltinamojo A. A., ėjusio UAB „Ejola“ direktoriaus pareigas ir turėjusio teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui bei priimti sprendimus jo vardu ir naudai, tyčinių veiksmų įrodyta, jog UAB „Ejola“ panaudodojo suklastotas PVM sąskaitas faktūras bei suklastojo tikras UAB „Ejola“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, dėl ko UAB „Ejola“ išvengė dalies turtinės prievolės (27 751 Lt (t. y. 8 037,24 Eur) sumokėti į Valstybės biudžetą PVM, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Iš esmės dėl aukščiau konstatuotų kaltinamųjų veiksmų, panaudojus suklastotas UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ PVM sąskaitas faktūras bei suklastojus šių įmonių PVM deklaracijas, kaltinamieji yra kaltinami tokiu būdu apgaule UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ naudai išvengę dalies turtinės prievolės. Byloje nustatyta, kad kaltinamieji, veikdami bendrininkų grupėje, panaudojo suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie mažesnę parduotų prekių vertę nei realiai už jas sumokėjo pirkėjai, be to, šias sąskaitas pateikę buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, tokiu būdu suklastojo šių įmonių PVM deklaracijas, dėl ko įmonės išvengė dalies turtinės prievolės – dalies PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą.

Kaltinimo, pareikšto pagal BK 182 straipsnio atitinkamai 1 ir 2 dalis, t. y. sukčiavimo esmė yra ta, jog apgaule įgyjamas svetimas turtas arba apgaule išvengiama turtinės prievolės. Minėta, jog pagal teismų praktiką nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti; c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad PVM sąskaitose faktūrose ir atitinkamai įmonių PVM deklaracijose buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, be to, kaltinamieji, klastodami dokumentus bei juos panaudodami, suprato, kad pateikia tikrovės neatitinkančia informaciją, tačiau šioje byloje kyla klausimas, ar kaltinamųjų tikslas buvo būtent suklaidinimas. Minėta, sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytus argumentus dėl nustatytų kaltinamųjų veiksmų bei šių įmonių kaip tarpininko vaidmens, sprendžia, jog byloje kyla pagrįstų abejonių, ar kaltinamieji veikė tiesiogine tyčia. Teismo vertinimu, byloje neabejotinai įrodyta, jog dokumentai buvo klastojami tam, kad įforminti prekių pirkimo – pardavimo pagal verslo liudijimus veikiantiems asmenims ūkinę operaciją, šiuose dokumentuose nurodant tikrovės neatitinkančią informaciją apie prekių vertę. Bylos duomenys patvirtina, jog UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ dalyvavo schemoje (mechanizme), kuris susijęs su prekių iš Kinijos įsigijimu bei jų transportavimu į Lietuvą, šių įmonių vaidmuo buvo PVM sąskaitų faktūrų prekių įsigijėjams išrašymas. Tačiau teigti, jog visa ši schema buvo sugalvota ir vykdyta vien tam, kad UAB „Merkus“ ir UAB „Ejola“ apgaulės būdu išvengtų turtinės prievolės, nėra pagrindo. Byloje įrodyta, kad vien dėl BK 300 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų atlikimo įmonė išvengė dalies turtinės prievolės.

Kadangi asmuo nusikalstamos veikos padarymu gali būti pripažintas tik kai neabejotinai nustatytos visos aplinkybės, susijusios su jam inkriminuojama veika, taip pat neabejotinai nustačius jo kaltę dėl atitinkamos nusikalstamos veikos padarymo, teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad kaltinamieji atitinkamai pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis išteisintini kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Duomenų vertinimas ir veikų kvalifikacija dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnį

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti tai, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnį už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Tuo tarpu pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. jis atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą.

Be to, apskaitą įmonės vadovas gali vesti pats arba samdyti finansininkus. Jei ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą, tai už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako tik ūkio subjekto vadovas. Kitu atveju jis gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau, jei apgaulingai apskaitai vesti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 str. 3 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313-696/2017).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad UAB „Merkus“ įmonės direktoriumi buvo kaltinamasis P. A., kuris faktiškai ir vadovavo šios įmonės veiklai bei ją organizavo, o įmonės buhalterinę apskaitą tvarką UAB „Finasus“ pagal šios įmonės ir UAB „Merkus“ sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apie kaltinamųjų veiksmus, klastojant dokumentus bei juos panaudojant, žinojo UAB „Finasus“ darbuotojai ir šios įmonės vadovas R. G.. Byloje nustatyta, kad R. G. UAB „Merkus“ pateiktų dokumentų turinio netikrindavo, apie įmonių veiklą žinojo tik iš pateikiamų dokumentų, įmonės veikloje nedalyvavo; įmonės UAB „Merkus“ dokumentus jam pateikdavo kaltinamasis P. A.. Dėl nurodyto, teismo vertinimu, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsakingas gali būti tik UAB „Merkus“ vadovas, t. y. kaltinamasis P. A.. Jis, vadovaujantis BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostata, yra atsakingas už apskaitos organizavimą pagal šios įstatymo reikalavimus, vadovaujantis BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostata, yra atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys, t. y. kaip UAB „Merkus“ vadovas yra atsakingas už UAB „Merkus“ buhalterinės apskaitos organizavimą bei už įformintų UAB „Merkus“ dokumentų tikrumą. Kiti kaltinamieji – T. B., A. A. ir M. A. nėra subjektai, atsakingi už nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. birželio 8 d. specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-28 dėl UAB „Merkus” ūkinės finansinės veiklos konstatuota, jog laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2011 m. rugpjūčio 17 d. UAB „Merkus” išrašė V. D., I. M., R. T., S. G., J. N., R. N., I. R. PVM sąskaitas - faktūras (jų duomenys ne kartą nurodyti aukščiau), kurios buvo įtrauktos į UAB „Merkus“ apskaitą, o jose nurodyti duomenys apie pardavimus – į UAB „Merkus“ PVM deklaracijas už 2011 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės ir rugpjūčio mėnesius, kurios per elektroninę deklaravimo sistemą 2011 m. kovo 24 d., 2011 m. balandžio 21 d., 2011 m. gegužės 23 d., 2011 m. birželio 23 d., 2011 m. rugsėjo 23 d. ir 2011 m. gruodžio 29 d. buvo pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Nustačius, kad šiose PVM sąskaitose faktūrose bei įmonės PVM deklaracijose nurodyti neteisingi duomenys, konstatuotina, jog buvo pažeistos šios teisės aktų nuostatos: BAĮ 4 straipsnio nuostata, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pakeitimu, taip pat PVMĮ 78 straipsnio 1, 5, 7 dalių nuostatos, kad apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM. Specialistė išvadoje konstatavo, jog tiriamuoju laikotarpiu, pažeidžiant aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, įrašius į UAB „Merkus” buhalterinės apskaitos dokumentus tikrovę neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas ir taip iškreipus tikruosius duomenis apie UAB „Merkus” turtą, pajamas bei įsipareigojimų dydį ir struktūrą, iš dalies negalima nustatyti UAB „Merkus” turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d.

Teismo vertinimu, kiti teisės aktų pažeidimai, iš esmės susiję su pirminių UAB „Merkus” buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimu bei jų paslėpimu, inkriminuoti nepagrįstai, todėl šalintini iš kaltinimo. Kaltinamieji P. A. ir A. A. kaltinti dar ir tuo, kad jie paslėpė UAB „Merkus“ apskaitos dokumentus, tariamai parduodami šios įmonės akcijas ir tariamai perduodami įmonės apskaitos dokumentus tariamai pirkėjai K. V..

Kaltinamieji P. A. ir A. A. tiek apklausiami teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, kad įmonę UAB „Merkus“ buvo nuspręsta parduoti Baltarusijos piliečiui, kuris domisi įmonės Lietuvoje įsigijimu tam, kad gautų leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, o įmonė UAB „Merkus“ tuo metu kaip tik turėjo finansinių problemų ir veikla buvo vykdoma per įmonę UAB „Ejola“. Dėl to A. A. vyko į Latviją, pas Rygos miesto notarę, kur atvyko K. V. ir pasirašė minėtus įmonės pirkimo – pardavimo dokumentus. Akcijų pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo tvirtinama notarine tvarka (tuo metu to nereikalavo teisės aktai), tačiau pagal bylos duomenis, pateiktus Latvijos Respublikos notarės, K. V. pas šią notarę patvirtino savo parašo autentiškumą, t. y. realiai buvo atvykusi. To neneigia ir pati K. V.. Iš esmės kaltinimas dėl šio epizodo yra grindžiamas K. V. paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, vykdant teisinės pagalbos prašymą. Pažymėtina, jog liudytoja yra Baltarusijos Respublikos pilietė, telefonu nepasiekiama, į teisiamuosius posėdžius pagal siųstus teismo šaukimus neatvyko, nors teismo šaukimas buvo įteiktas, neatvykimo priežastys nežinomos. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti šios liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, vykdant teisinės pagalbos prašymą. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamiesiems ir jų gynėjams nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimus šiai liudytojai, teismui išnaudojus visas galimybes išsikvieti liudytoją į teisiamąjį posėdį, jos apklausti teisme nepavyko, o būtent K. V. parodymais iš esmės grindžiamas kaltinimas dėl UAB „Merkus“ dokumentų paslėpimo. Tokiu būdu, teismo vertinimu, buvo užkirstas kelias kaltinamiesiems pasinaudoti teises į gynybą ir remtis K. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nėra pagrindo. Kitų įrodymų, pagrindžiančių kaltinamųjų kaltę dėl šio epizodo byloje nėra, o prokuroro nurodytos aplinkybės, kad kaip tik tuo metu, kai buvo sudaryta UAB „Merkus“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, vyko kratos Gariūnų turgavietėje, kas lėmė įmonės bei jos dokumentų tariamą perleidimą kitam asmeniui, pripažintinos prielaidomis, kuriomis teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

Taigi kaltinamasis P. A. pripažintinas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl UAB „Merkus“), pašalinant iš kaltinimo nepasitvirtinusias aplinkybes, o kaltinamieji T. B., A. A. ir M. A. išteisintini pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Merkus“) kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Sprendžiant dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl UAB „Ejola“, pažymėtina, kad UAB „Ejola“ įmonės direktoriumi buvo kaltinamasis A. A., kuris pagal įstatymą yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Nors A. A. teisme teigė, kad jis įmonėje buvo atsakingas tik už prekių transportavimą, aukščiau nurodyta, kad šie jo teiginiai, kad jis faktiškai nesuvokė ir nežinojo įmonės veiklos pobūdžio, vertintini kritiškai ir yra paneigti byloje esančiais įrodymais. Byloj nustatyta, kad jis pats pasirašinėjo UAB „Ejola“ dokumentus, juos teikė įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonei UAB „Finasus“, vienintelis turėjo prisijungimą prie įmonės elektroninės bankininkystės, tvarkė įmonės pavedimus (išlaidas), kontroliavo įmonės gaunamas pajamas, aktyviai bendravo su kitais kaltinamaisiais dėl šios įmonės veiklos. Teismo nuomone, byloje įrodyta, jog kaltinamasis A. A., padedant jo tėvui – kaltinamajam P. A., ne tik formaliai, bet ir faktiškai vadovavo UAB „Ejola“ veiklai bei ją organizavo. Be to, teismas konstatavo, jog kaltinamasis A. A. neabejotinai žinojo, jog UAB „Ejola“ buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose buvo nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie mažesnę nei reali prekių vertę, pats jas pateikė UAB „Finasus“, kurios atstovai, nežinodami apie vykdomą nusikalstamą veiką, šiuos dokumentus įtraukė į įmonės PVM deklaracijas ir jas pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Be to, byloje esančių įrodymų (tarp jų kaltinamojo T. B. paaiškinimų, specialisto išvados dėl UAB „Ejola“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo duomenų) visuma nustatyta, kad UAB „Ejola“ PVM sąskaitose faktūrose (2011 m. spalio 17 d. Nr. EJO 00005, 2011 m. lapkričio 17 d. Nr. EJO 00124, 2011 m. lapkričio 17 d. Nr. EJO 00127, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00296, 2012 m. spalio 26 d. Nr. EJO 00298), bendros 43 216,02 Lt (t. y. 12 516,22 Eur) su PVM sumos, buvo nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie T. B. neva parduotas prekes, nors realiai toks sandoris neįvyko, po ko šios sąskaitos faktūros buvo perduotos apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusiems UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, kurie po vieną šių dokumentų egzempliorių įtraukė į UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą, apskaitant duomenis apie visus šiuos pardavimus UAB „Ejola“ pardavimų apskaitos registruose. Šias aplinkybes aiškiai patvirtino kaltinamasis T. B. teisiamojo posėdžio metu, patvirtindamas, jog tokių sandorių, kurie atvaizduoti PVM sąskaitose faktūrose, nebuvo. Kaltinamasis paaiškino, kad išrašyti PVM sąskaitas faktūras įmonei reikėjo todėl, kad per klaidą buvo atsiunčiami kroviniai, skirti ne UAB „Ejola“, gautas prekes reikėdavo „išimti“ ir pristatyti tikrajam jų gavėjui, tačiau, teismo vertinimu, tokiu atveju yra numatytos kitos buhalterinės apskaitos bei įmonės dokumentų tvarkymo taisyklės, kurias numato ir leidžia įstatymas, o ne fiktyvių dokumentų išrašymas.

Be to, iš kaltinamojo T. B. ir liudytojų D. B. bei V. D. paaiškinimų, taip pat minėtos specialisto išvados dėl UAB „Ejola“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo duomenų nustatyta, jog D. B. du kartus, o V. D. vieną kartą buvo pristatytos per UAB „Ejola“ užsakytos prekės, tačiau ikiteisminio tyrimo nenustatytos sumos ūkinės operacijos, įvykusios tarp UAB „Ejola“ ir D. B. bei V. D. nebuvo įformintos reikaimais dokumentas ir atitinkamai duomenys apie šias ūkines operacijas nebuvo įtraukti į UAB „Ejola“ buhalterinę apskaitą. Teismas neturi pagrindo netikėti nuosekliais liudytojų D. B. bei V. D. paaiškinimais, kurie šioje dalyje sutampa su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Šių aplinkybių iš esmės neneigė ir kaltinamasis T. B., kuris vėlgi nurodė aplinkybes dėl galimo „krovinio pasiklydimo“. Teismo vertinimu, ūkinės operacijos turi būti atvaizduotos dokumentuose tinkamai, o susidaręs neaiškumas ar įvykę nesklandumai turi būti forminami įstatymų nustatyta tvarka.

Dėl šių aplinkybių specialistė, atlikusi UAB „Ejola“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, konstatavo, jog buvo pažeistos įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą ir organizavimą, nuostatos, dėl ko buvo iškreipti duomenys apie tikrąją šios įmonės ūkinę – finansinę būklę, jos pajamas bei turtą, ir dėl ko negalima iš dalies nustatyti šios įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d. Minėta, jog pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako specialusis subjektas, šiuo konkrečiu atveju – įmonės UAB „Ejola“ vadovas kaltinamasis A. A., kuris yra atsakingas už UAB „Ejola“ buhalterinės apskaitos organizavimą bei už įformintų UAB „Ejola“ dokumentų tikrumą. Dėl šio kaltinamojo tyčinių veiksmų, pažeidžiant BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad už apskaitos organizavimą pagal šios įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas bei to paties įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys, buvo apgaulingai tvarkyta UAB „Ejola“ buhalterinė apskaita, ko pasekoje iš dalies negalima nustatyti šios įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nurodytu laikotarpiu.

Byloje taip pat įrodyta, kad dėl kaltinamojo A. A., ėjusio UAB „Ejola“ direktoriaus pareigas ir turėjusio teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui bei priimti sprendimus jo vardu ir naudai, tyčinių veiksmų UAB „Ejola“ apgaulingai tvarkė savo buhalterinę apskaitą, dėl ko buvo iškreipti duomenys apie tikrąją šios įmonės ūkinę finansinę būklę, jos pajamas bei turtą, ir dėl ko iš dalies negalima nustatyti šios įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Kiti kaltinamieji, t. y. T. B., P. A. ir M. A. išteisintini pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Ejola“) kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Pažymėtina, kad teismas dalį kaltinime, pagal kurį išnagrinėta ši baudžiamoji byla, nurodytų aplinkybių pašalino kaip neįrodytas, tačiau tai nepakeitė kaltinimo iš esmės ir neturėjo esminės įtakos kaltinamųjų veikų kvalifikavimui (BPK 255-256 str.).

Dėl bausmės skyrimo

Teismas pripažino, kad kaltinamieji T. B., P. A., A. A. ir M. A. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalyje, t. y. padarė du tyčinius, baigtus nusikaltimus, kurių vienas – nesunkus nusikaltimas įvykdytas veikiant tiesiogine tyčia, kitas – apysunkis nusikaltimas įvykdytas veikiant netiesiogine tyčia, šias nusikalstamas veikas kaltinami asmenys jas įvykdė veikdami bendrai kartu su kitais asmenimis bendrininkų grupėje; nusikalstamos veikos buvo tęstinės, ne vienkartinio pobūdžio, truko pakankamai ilgą laikotarpį. Skirdamas bausmes, teismas atsižvelgia į padarytų nusikaltimų pobūdį, jų pavojingumo laipsnį ir kaltės formą, kiekvieno iš kaltinamųjų vaidmenį bei indėlį, vykdant nusikalstamas veikas. Taip pat įvertina tai, kad dėl šių nusikalstamų veikų valstybei buvo padaryta žala, kuri iki šiol neatlyginta. Kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau atsižvelgtina į tai, jog T. B. iš esmės savo kaltę dėl BK 300 straipsnyje numatytų nusikalstamą veikų pripažino. Kaltinamųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad šios veikos įvykdytos bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Taip pat teismas įvertina ir kaltinamųjų asmenybę – kaltinamieji brandaus amžiaus, dirbantys, turintys šeimas, pastovią gyvenamąją vietą, tik kaltinamieji T. B., A. A. ir M. A. anksčiau neteisti, P. A. yra teistas vieną kartą – 2008 m. spalio 3 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį – 3 900 Lt dydžio bauda (sumokėta).

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei pobūdį, taip pat sukeltas pasekmes, sankcijose numatytas bausmes, kaltinamuosius charakterizuojančias aplinkybes, taip pat kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, kad bausmės paskirtis ir tikslai bus pasiekti kaltinamiesiems už BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrus finansinio pobūdžio bausmę – baudą, o už BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrus vienintelę šios normos sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jos vykdymą atidedant ir paskiriant kaltinamiesiems 75 straipsnio 2 dalyje numatytas pareigas (BK 75 str.). Paskirtinų bausmių dydis bei taikytinas MGL nustatytinas pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias nusikalstamų veikų padarymo metu, nustatant mažesnį nei bausmių vidurkis šių bausmių dydį.

T. B. ir M. A. paskirtos bausmės subendrintinos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalies bei 65 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Teismas pripažino, kad kaltinamieji P. A. ir A. A. be BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų įvykdė ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. baigą, tyčinį, apysunkį nusikaltimą, kurį įvykdė, tinkamai neatlikdami savo, kaip įmonių vadovų, pareigų. Šio straipsnio sankcijoje taip pat yra numatyta finansinio pobūdžio bausmė, kurios paskyrimas, nustatant jos dydį mažesnį nei už apysunkį nusikaltimą skirtinos baudos vidurkis, teismo nuomone, yra tinkamiausia kaltinamiesiems bausmė už šio nusikaltimo įvykdymą.

Kadangi A. A. nusikalstamos veikos, numatytos atitinkamai BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl UAB „Ejola“) įvykdytos idealiąja sutaptimi, bausmės, paskirtos už šias bausmes subendrintinos bausmių apėmimo būdu (BK 63 str. 1-2 d., 5 d. 1 p.). Šios A. A. paskirtos ir apėmimo būdu subendrintos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, subendrintinos su bausme, paskirta A. A. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.

P. A. paskirtos bausmės subendrintinos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, ir dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintinos su bausme, paskirta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str. 2 d.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, kaltinamiesiems fiziniams asmenims paskirtina baudžiamojo poveikio priemonė – per 1 metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika civiliniam ieškovui padarytą turtinę žalą.

Kaltinamasis UAB „Ejola“ pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį; vadovaujantis BK 43 straipsnio nuostatomis, galiojusiomis nusikalstamų veikų padarymo metu, UAB „Ejola“ už kiekvieną iš šių nusikalstamų veikų skiriama bauda, jos dydį nustatant mažesnį nei BK 47 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu) numatytas baudos dydžio vidurkis. Kadangi veikos padarytos idealiąja sutaptimi, paskirtos baudos bendrinamos apėmimo būdu (BK 63 str. 1-2 d., 5 d. 1 p.).

Bylos duomenimis, T. B. buvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka 2012 m. lapkričio 5 d., jis teismo nutartimi nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. (imtinai) buvo suimtas (19 t., b. l. 15-16, 28-34); šiuo metu T. B. yra paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri paliktina iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios. Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, suėmime išbūtas laikas įskaitytinas į T. B. paskirtos bausmės laiką.

P. A. buvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka 2012 m. lapkričio 5 d., 11.15 val., paleistas – 2012 m. lapkričio 7 d., 11.10 val. (17 t., b. l. 174-175). Vadovaujantis BK 66 straipsnio, 65 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltinamojo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (2 paros) įskaitytinas į jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką. P. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktina iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios.

A. A. buvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka 2012 m. lapkričio 5 d., 15.05 val., paleistas – 2012 m. lapkričio 7 d., 11.10 val. (16 t., b. l. 90-92). Vadovaujantis BK 66 straipsnio, 65 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltinamojo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (2 paros) įskaitytinas į jam paskirtos bausmės laiką. A. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktina iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios.

M. A. buvo laikinai sulaikyta BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka 2012 m. lapkričio 5 d., 11.15 val., paleista – 2012 m. lapkričio 6 d., 14.20 val. (15 t., b. l. 111-113). Vadovaujantis BK 66 straipsnio, 65 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltinamosios laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (2 paros) įskaitytinas į jai paskirtos bausmės laiką. M. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktina iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Dėl civilinių ieškinių ir kitų klausimų

Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos ikiteisminio tyrimo metu pateikė du civilinius ieškinius bendrai 18 446,17 Eur sumai: 2016 m. gruodžio 6 d. civilinį ieškinį Nr. (21.193) RKD-409 – 10 428,93 Eur sumos (dėl UAB „Merkus” veiklos) bei 2012 m. gruodžio 6 d. civilinį ieškinį Nr. (21.193) RKD-410 – 8 037,24 Eur sumos (dėl UAB „Ejola“ veiklos; 21 t., b. l. 92-107).

Nustačius, kad dėl bendrų kaltinamųjų T. B., P. A., A. A. ir M. A. nusikalstamų veiksmų, valstybės biudžetui UAB „Merkus“ nesumokėjo 10 428,93 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumos, darytina išvada, jog civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas. Iš nurodytų kaltinamųjų solidariai priteistina 10 428,93 Eur turtinės žalos atlyginimo civilinio ieškovo naudai (CK 6.245-6.249 str.).

Be to, byloje nustačius, kad dėl bendrų kaltinamųjų T. B., P. A., A. A., M. A. bei atitinkamai UAB „Ejola“ nusikalstamų veiksmų, valstybės biudžetui UAB „Ejola“ nesumokėjo 8 037,24 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumos, darytina išvada, jog civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas. Iš nurodytų kaltinamųjų solidariai priteistina 8 037,24 Eur turtinės žalos atlyginimo civilinio ieškovo naudai (CK 6.245-6.249 str.).

Laikinas kaltinamųjų nuosavybės teisės apribojimas paliktinas iki teismo nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių visiško atlyginimo dienos.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, taip pat atsižvelgęs į jų gausą bei pobūdį, nutaria klausimą dėl šių daiktų spręsti atskirai, vykdymo procese, atsižvelgiant į prokuroro, kaltinamųjų, jų gynėjų bei civilinio ieškovo poziciją dėl šių daiktų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301-305 straipsniais ir 307 straipsniu,

nusprendžia:

Pripažinti T. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje (2006-01-20 įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir skirti jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Pripažinti T. B. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (2006-01-20 įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir skirti jam 100 MGL (3 766 Eur ) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalies nuostatomis, paskirtas bausmes subendrinti, jas visiškai sudedant ir T. B. paskirti subendrintą bausmę – 2 (dvejus) metus laisvės atėmimo ir 100 MGL (3 766 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktų nuostatomis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant T. B. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be bausmę vykdančios institucijos leidimo; 2) dirbti arba be pažeidimų registruotis darbo biržoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, T. B. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – per 1 (vienerius) metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika civiliniam ieškovui padarytą turtinę žalą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu, 66 straipsniu, į T. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. (imtinai).

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

T. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

T. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

T. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Merkus“), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

T. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Ejola“), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios palikti nepakeistą T. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o pradėjus šį teismo nuosprendį vykdyti, ją panaikinti.

Pripažinti P. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje (2006-01-20 įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir skirti jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Pripažinti P. A. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija; dėl UAB „Merkus“) ir skirti jam 200 MGL (7 532 Eur ) dydžio baudą.

Pripažinti P. A. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (2006-01-20 įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir skirti jam 100 MGL (3 766 Eur ) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3-4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, P. A. paskirtas bausmes subendrinti bausmių dalinio ir visiško sudėjimo būdu ir P. A. paskirti subendrintą bausmę – 2 (dvejus) metus laisvės atėmimo ir 250 MGL (9 415 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktų nuostatomis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant P. A. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be bausmę vykdančios institucijos leidimo; 2) dirbti arba be pažeidimų registruotis darbo biržoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, P. A. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – per 1 (vienerius) metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika civiliniam ieškovui padarytą turtinę žalą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu, 66 straipsniu, į P. A. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2012 m. lapkričio 5 d., 11.15 val. iki 2012 m. lapkričio 7 d., 11.10 val.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

P. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

P. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

P. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Ejola“), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios palikti nepakeistą P. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o pradėjus šį teismo nuosprendį vykdyti, ją panaikinti.

Pripažinti A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija; dėl UAB „Ejola“) ir skirti jam 150 MGL (5 649 Eur ) dydžio baudą.

Pripažinti A. A. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (2006-01-20 įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir skirti jam 100 MGL (3 766 Eur ) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1-2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, A. A. paskirtas šias bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir A. A. paskirti subendrintą bausmę – 150 MGL (5 649 Eur) dydžio baudą.

Pripažinti A. A. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje (2006-01-20 įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir skirti jai 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalies nuostatomis, paskirtas bausmes subendrinti, jas visiškai sudedant ir A. A. paskirti subendrintą bausmę – 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo ir 150 MGL (5 649 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktų nuostatomis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant A. A. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be bausmę vykdančios institucijos leidimo; 2) dirbti arba be pažeidimų registruotis darbo biržoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, A. A. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – per 1 (vienerius) metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika civiliniam ieškovui padarytą turtinę žalą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu, 66 straipsniu, į A. A. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2012 m. lapkričio 5 d., 15.05 val. iki 2012 m. lapkričio 7 d., 11.10 val.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Merkus“), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios palikti nepakeistą A. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o pradėjus šį teismo nuosprendį vykdyti, ją panaikinti.

Pripažinti M. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje (2006-01-20 įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir skirti jai 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Pripažinti M. A. kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (2006-01-20 įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir skirti jam 70 MGL (2 636,2 Eur ) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalies nuostatomis, paskirtas bausmes subendrinti, jas visiškai sudedant ir M. A. paskirti subendrintą bausmę – 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo ir 70 MGL (2 636,2 Eur ) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktų nuostatomis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant M. A. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be bausmę vykdančios institucijos leidimo; 2) dirbti arba be pažeidimų registruotis darbo biržoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, M. A. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – per 1 (vienerius) metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika civiliniam ieškovui padarytą turtinę žalą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu, 66 straipsniu, į M. A. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2012 m. lapkričio 5 d., 11.15 val. iki 2012 m. lapkričio 6 d., 14.20 val.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

M. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

M. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

M. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Merkus“), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

M. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Ejola“), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios palikti nepakeistą M. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o pradėjus šį teismo nuosprendį vykdyti, ją panaikinti.

Pripažinti UAB „Ejola”, įmonės kodas 302593004, kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (2006-01-20 įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir skirti 100 MGL (3 766 Eur ) dydžio baudą.

Pripažinti UAB „Ejola” kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) ir skirti 200 MGL (7 532 Eur ) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1-2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir UAB „Ejola” paskirti galutinę subendrintą 200 MGL (7 532 Eur ) dydžio baudą.

Solidariai priteisti iš T. B., P. A., A. A. ir M. A. civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai 10 428,93 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Solidariai priteisti iš T. B., P. A., A. A., M. A. ir UAB „Ejola“ civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai 8 037,24 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Laikinas T. B., P. A., A. A., M. A. ir UAB „Ejola“ nuosavybės teisės apribojimas paliktinas iki teismo nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių visiško atlyginimo dienos.

Klausimas dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, spręstinas atskirai, vykdymo procese.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Nuteistiesiems išaiškintina, kad pagal BK 75 straipsnio 5 dalį bausmės atidėjimo tvarka ir sąlygos numatytos Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme. Be to:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, jeigu jis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įvykdys baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, nepadarys Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų pažeidimų, kai sueis bausmės vykdymo atidėjimo terminas, bus laikomas atlikusiu bausmę;vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jeigu jis probacijos vykdymo laikotarpiu dėl pateisinamų priežasčių per teismo nustatytą laiką neįvykdys baudžiamojo poveikio priemonių ir pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu šį laiką gali pratęsti; vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punktu, jeigu jis probacijos vykdymo laikotarpiu vykdys baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, tačiau padarys kitus teisės pažeidimus, už kuriuos jam ne mažiau kaip du kartus bus taikytos administracinės nuobaudos, ir (ar) vartos psichiką veikiančias medžiagas arba nevykdys kitų įstatymų nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu gali jam papildomai paskirti BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) BK 75 straipsnio 2 ar 3 dalyje numatytų pareigų. vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktu, jeigu jis probacijos vykdymo laikotarpiu be pateisinamų priežasčių nevykdys teismo paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių ir pareigų arba ir po papildomų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) pareigų paskyrimo jų nevykdys ar padarys teisės pažeidimą, už kurį jam būtų taikyta administracinė nuobauda, arba nevykdys kitų įstatymų nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu priimtų sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir turės įvykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę.

Teisėja Giedrė Norvilienė