Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Aldonos Rakauskienės, Vytauto Piesliako, Benedikto Stakausko, Gintaro Godos, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. E. atstovų J. Aleksaitės ir A. Dziegoraičio kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendis dėl S. P., V. V. ir V. S. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 192 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis: S. P., V. V. ir V. S. pagal BK 192 straipsnio 1 dalį išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. V. S. panaikintas bausmių subendrinimas pagal BK 63 straipsnio 1, 3 dalis, 65 straipsnio 2 dalį. S. E. civilinis ieškinys dėl 80 000 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Likusi apylinkės teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu buvo nuteisti:

S. P. pagal BK 192 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda, BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu konfiskuojant 600 Lt vertės jo turtą;

V. V. pagal BK 192 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10 000 Lt) dydžio bauda;

V. S. pagal BK 192 straipsnio 1 dalį (miniatiūrų triptiko neteisėtų kopijų laikymas ir platinimas komercijos tikslais) 60 MGL (7500 Lt) dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 3, 4 dalimis, 5 dalies 2, 3 punktais, V. S. įpareigotas be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir uždrausta jam bendrauti su kolekcionieriais bei įgyti ir parduoti tapybos meno kūrinius, paveikslus. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas visiškai sudedant ir paskirta galutinė bausmė 60 MGL (7500 Lt) dydžio bauda ir laisvės apribojimas vieneriems metams; remiantis BK 48 straipsnio 3, 4 dalimis, 5 dalies 2, 3 punktais, V. S. įpareigotas be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir uždrausta jam bendrauti su kolekcionieriais bei įgyti ir parduoti tapybos meno kūrinius, paveikslus.

V. S. pagal BK 192 straipsnio 1 dalį (neteisėtų kopijų „Kaukė. Instaliacija“, „Batų raišteliai“ laikymas komercijos tikslais) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priteista iš S. P., V. V., V. S. solidariai 10 000 Lt S. E. naudai neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo S. E. civilinis ieškinys 80 000 Lt turtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas, suteikiant teisę jam kreiptis civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiojo atstovų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, išteisintojo S. P., išteisintųjų gynėjų, prašiusių skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu S. P. buvo nuteistas pagal BK 192 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, pažeisdamas 1999 m. gegužės 18 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad „bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus)“ ir 64 straipsnio 1 punkto bei 2 punkto reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad „autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai: 1) kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą bei retransliavimą ar viešą paskelbimą), importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių ar gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komercijos tikslais“, neturėdamas kūrinių autoriaus S. E., jo teisių perėmėjų ar tinkamai įgaliotų asmenų leidimo, 2002 m. gruodžio mėnesį savo namuose, esančiuose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), komercijos tikslais – platinti parduodant – atgamino ir iki 2002 m. gruodžio mėn. pabaigos komercijos tikslais – platinti parduodant – laikė savo namuose, esančiuose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini); 2002 m. gruodžio mėn. pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, jis pardavė V. V. po 300 Lt S. E. 1988 m. sukurto kūrinio „Kaukė. Instaliacija“ neteisėtą kopiją, atgamintą viename paveiksle, kurio teisėtos kopijos mažmeninė kaina – 16 000 Lt, ir S. E. 1985 m. sukurto kūrinio „Batų raišteliai“ (pastelė ant popieriaus) neteisėtą kopiją, atgamintą viename paveiksle, kurio teisėtos kopijos mažmeninė kaina – 16 000 Lt; taip S. P. atgamino, laikė ir platino meno kūrinių neteisėtas kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas – 32 000 Lt.

V. V. buvo nuteistas pagal BK 192 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, pažeisdamas 1999 m. gegužės 18 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad „bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus)“ ir 64 straipsnio 1 punkto bei 2 punkto reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad „autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai: 1) kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą bei retransliavimą ar viešą paskelbimą), importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių ar gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komercijos tikslais“, neturėdamas kūrinių autoriaus S. E., jo teisių perėmėjų ar tinkamai įgaliotų asmenų leidimo, 2002 m. gruodžio mėnesį komercijos tikslais atgabeno iš S. P. namų, esančių Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), į antikvariatą, esantį Panevėžyje, Laisvės a. 7, ir iki 2002 m. gruodžio mėn. pabaigos laikė, siekdamas platinti komercijos tikslais, antikvariate, esančiame Panevėžyje, Laisvės a. 7; 2002 m. gruodžio mėn. pabaigoje, ikiteisminio tyrimo ir teismo metu tiksliai nenustatytą dieną, komercijos tikslais atgabeno į V. S. namus, esančius Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ir su V. S. iškeitė į virdulius, kurių vertė 600 Lt, S. E. 1988 m. sukurto kūrinio „Kaukė. Instaliacija“ neteisėtą kopiją, atgamintą viename paveiksle, kurio teisėtos kopijos mažmeninė kaina – 16 000 Lt, ir S. E. 1985 m. sukurto kūrinio „Batų raišteliai“ (pastelė ant popieriaus) neteisėtą kopiją, atgamintą viename paveiksle, kurio teisėtos kopijos mažmeninė kaina – 16 000 Lt; taip V. V. laikė, gabeno ir platino komercijos tikslais meno kūrinių neteisėtas kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas – 32 000 Lt.

V. S. buvo nuteistas pagal BK 192 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, pažeisdamas 1999 m. gegužės 18 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad „bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus)“ ir 64 straipsnio 1 punkto bei 2 punkto reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad „autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai: 1) kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą bei retransliavimą ar viešą paskelbimą), importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių ar gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komercijos tikslais“, neturėdamas kūrinių autoriaus S. E., jo teisių perėmėjų ar tinkamai įgaliotų asmenų leidimo, nuo 1998 m. iki 2001 m. gegužės mėn. laikė komercijos tikslais – platinti parduodant – savo namuose, esančiuose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ir 2001 m. gegužės mėn., ikiteisminio tyrimo ir teismo metu tiksliai nenustatytą dieną, pardavė A. M. už 8000 Lt S. E. 1978 m. sukurto miniatiūrų triptiko „Ptak za szybą“ („Paukštis už stiklo“), „Czterokątny ptak“ („Keturkampis paukštis“), „Twarz za drzewem“ („Veidas medyje“) neteisėtas kopijas, atgamintas trijuose paveiksluose, kurių kiekvieno teisėtos kopijos mažmeninė kaina – 16 000 Lt; taip V. S. laikė ir platino komercijos tikslais meno kūrinių neteisėtas kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas – 48 000 Lt.

Panevėžio apygardos teismas, išteisindamas S. P., V. V. ir V. S. pagal BK 192 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje nurodė šiuos argumentus:

Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-3/2006 esančiu BK 192 straipsnio 1 dalies dispozicijos turinio aiškinimu, konstatavo, kad nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio 1961 m. Baudžiamojo kodekso 142¹ straipsnis (2000 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. VIII-1646 redakcija) numatė baudžiamąją atsakomybę už literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes), audiovizualinio kūrinio ar fonogramos neteisėtą atgaminimą, neteisėtų kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ir laikymą komerciniais tikslais, jeigu atgaminamų, importuojamų, eksportuojamų, platinamų, gabenamų ar laikomų neteisėtų kopijų bendra vertė, apskaičiuojama pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas, yra ne mažesnė kaip 100 MGL dydžio suma. Tai yra, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad baudžiamosios atsakomybės atsiradimas tiek už neteisėtą meno kūrinio kopijos atgaminimą, tiek ir už neteisėtą tokių kopijų laikymą, gabenimą ar platinimą yra siejamas su tokių kopijų bendra verte – ji, skaičiuojant ją pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas, turi būti didesnė nei 100 MGL. Nusikalstamų veikų padarymo metu, t. y. 2002 m. gruodžio mėn., 100 MGL sudarė 12 500 Lt.

Pagal 2000 m. BK 192 straipsnio 1 dalį už neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimą gali būti baudžiamas asmuo, kuris neteisėtai atgamino daugiau nei vieną tokį kūrinį ar jo dalį ne asmeniniam naudojimui. Tai reiškia, kad šiuo metu galiojantis BK gerokai išplėtė šios nusikalstamos veikos subjektų ratą, t. y. kiekvienas, po 2003 m. gegužės 1 d. neteisėtai atgaminęs daugiau kaip vieną išleisto ar kitaip paskelbto literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies egzempliorių su sąlyga, kad toks atgaminimas nėra vienkartinis, nežiūrint į atgaminto kūrinio ar jo dalies vertę, gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 192 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagal 2000 m. BK 192 straipsnio 1 dalyje už neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies, kurių vertė skaičiuojant pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas nesiekia 100 MGL dydžio, atgaminimą baudžiamoji atsakomybė buvo sugriežtinta, todėl šis įstatymas, remiantis BK 3 straipsnio 3 dalimi, S. P., kuris nuteistas už neteisėtą S. E. kūrinių atgaminimą, negalėjo būti taikomas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi trimis specialistų tyrimais, 2005 m. vasario 25 d. ir 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizių aktais, nukentėjusiojo S. E. parodymais, nustatė, kad S. E. kūrinių teisėtų kopijų nėra. Be to, remdamasi 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės aktu, teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos Respublikoje iš viso nėra vaizduojamosios dailės (pastelės ar miniatiūros) bei fotografijos teisėtų kopijų mažmeninių (rinkos) kainų nustatymo kriterijų (metodikos). Nors 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės akte ir buvo nustatyta, kad visų penkių S. E. darbų kopijų (jeigu šios kopijos būtų buvusios teisėtos) kaina 2002 m. gruodžio mėn. galėjo būti po 16 000 Lt kiekviena, teisėjų kolegija šia išvada nesivadovavo, motyvuodama tuo, kad tokia galėjo būti šio menininko originalių darbų vertė, bei tuo, kad ekspertai šią vertę susiejo su subjektyviu veiksniu, t. y. su pačiu autoriumi (akte nurodyta, kad šių darbų mažmeninė kaina turėtų būti paties autoriaus nustatyta kaina), o „besąlygiškai teisėtos kopijos vertę susieti su paties kūrinio autoriaus nustatoma verte negalima, nes kiekvienas kūrinio autorius siekia, kad tokia vertė būtų kuo didesnė“. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad yra didžiulė disproporcija tarp S. E. darbų neteisėtų kopijų mažmeninių kainų ir ikiteisminio tyrimo metu bei 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės akte nurodytų šių kūrinių kaip jų originalų kainų – ji svyruoja nuo 200 Lt iki 16 000 Lt. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje išlieka abejonė, kurios nepavyko pašalinti, jog S. P. atgamintų, laikytų ir platintų, V. V. laikytų, gabentų ir platintų, o V. S. laikytų ir platintų S. E. kūrinių neteisėtų kopijų vertė 2002 m. gruodžio mėnesį galėjo ir nesiekti 100 MGL, t. y. 12 500 Lt, dydžio.

Kasaciniu skundu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. E. atstovai advokatai J. Aleksaitė ir A. Dziegoraitis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendį.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas S. P., V. V., V. S. pagal BK 192 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šis teismas nepagrįstai nekvalifikavo S. P., V. V., V. S. veikos atgaminant, laikant, gabenant ir platinant komercijos tikslais neteisėtas meno kūrinių kopijas pagal BK 192 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, visiškai ignoruodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus arba iškreipdamas jų prasmę.

Kasatoriai pažymi, kad visi kaltinamieji buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą 2000 m. BK 192 straipsnio 1 dalyje. Pakartotinai nagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas pritaikė baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu taisykles ir nurodė, kad S. P. veika turi būti vertinama pagal 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą, kuris tariamai nustato atsakomybę tik už didesnės nei 100 MGL vertės meno kūrinio neteisėtą atgaminimą. Tokie apeliacinės instancijos teismo veiksmai, kasatorių nuomone, apribojo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. E. teisę į gynybą (BPK 28, 110 straipsniai), nes būtent pagal bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktą kaltinamųjų veikos kvalifikaciją pirmąjį kartą jis kreipėsi su kasaciniu skundu į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo aiškinimo, dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 14 d. nutartimi išaiškino 2000 m. BK 192 straipsnį. Net ir nustačius, kad S. P. veika kvalifikuotina pagal 1961 m. BK 142¹ straipsnį, akivaizdu, jog ir šis straipsnis (dėl kaltinimo dėl atgamintų neteisėtų kopijų vertės) aiškintinas analogiškai – taip, kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (t. y. kad neteisėto kūrinio atgaminimo sudėtyje nėra būtinojo požymio – atgamintų neteisėtų kopijų vertės pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas, viršijančios 100 MGL dydžio sumą). Dėl to, kasatorių nuomone, dėl S. P. veikos atgaminant kūrinį apeliacinės instancijos teismas be pagrindo analizavo atgamintų kopijų vertę.

Kasatoriai nesutinka ir su skundžiamame nuosprendyje išdėstyta išvada, kad nėra jokios galimybės šiuo metu objektyviai, kategoriškai ir neginčijamai nustatyti neteisėtų meno kūrinių kopijų vertės taip, kaip nurodyta BK 192 straipsnio 1 dalyje. Kasatoriai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, jog, aiškinant sistemiškai ir neišeinant už autoriaus teisių gynimo ribų, įstatymų leidėjo nustatytą kriterijų „teisėtų kopijų vertė“ reikia suprasti kaip „autoriaus originalaus darbo tokio stiliaus, technikos, matmenų įvertinimo sąvokos išraišką kaip vienintelio teisėto paties autoriaus kūrinio“. Nustatydamas vieno paveikslo vertę – 16 000 Lt – pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į rinkos vertę parduodant tokio stiliaus, technikos ir matmenų S. E. originalius tapybos darbus. Tai patvirtina baudžiamojoje byloje esantys dokumentai iš Varšuvos ir Čikagos meno galerijų apie parduotus S. E. kūrinius ir jų kainą bei 2002 m. spalio 21 d. specialisto išvada, 2002 m. lapkričio 20 d. ir 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizių aktai.

Kasatoriai taip pat mano, kad nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, jog negalima byloje remtis 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės aktu bei teisėtos kopijos vertę susieti su paties autoriaus nustatoma verte, nes kiekvienas kūrinio autorius siekia, kad jo kūrinio vertė būtų kuo didesnė. Kasatoriai pabrėžia, kad 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės akto išvados visiškai atitinka dailės kūrinių, kurie paprastai netiražuojami, specifiką. Kadangi tik pats autorius gali atgaminti arba suteikti kitiems asmenims teisę atgaminti dailės kūrinio teisėtą kopiją, tai autoriaus nurodyta tokios kopijos mažmeninė kaina laikytina tinkamu objektyviu kainos kriterijumi šioje byloje.

Be to, teismas neatsižvelgė į dailės eksperto, kultūros vertybių apsaugos departamento vyr. valstybinio inspektoriaus R. Grėbliūno surašyto 2004 m. vasario 28 d. ekspertizės akto išvadą, kad autorius turi išimtines teises parduodant kūrinį bei gaunant už tai atlygį ir bet koks pašalinis įsikišimas nustatant kūrinio autorinį įvertinimą būtų autorių teisių pažeidimas. Gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą yra išimtinė autoriaus teisė (ATGTĮ 15 straipsnio 3 dalis), todėl, kasatorių nuomone, tik autorius gali nustatyti, kiek yra vertas jo originalus darbas ar teisėta jo kopija. Pagal ATGTĮ 39 straipsnį autorinio atlyginimo dydis nustatomas šalių susitarimu. Autorių turtinių teisių turėtojui žala atsiranda neteisėtai atgaminus kūrinį nepriklausomai nuo to, ar kūriniai buvo parduoti, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-511/2004). Kasatoriai daro išvadą, kad žala turtinių teisių turėtojui vertinama kaip negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei būtų teisėtai savo valia atlikęs tuos veiksmus, kuriuos šiuo atveju atliko S. P., V. V. ir V. S., t. y. jei S. E. būtų sukūręs ir realizavęs tokio formato, stiliaus ir atlikimo technikos paveikslus. Todėl ir 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės akte nurodyta teisėtų kopijų (jei jos egzistuotų) vertė pagal paties autoriaus nustatytą kainą, kasatorių nuomone, laikytina tinkama. Nors Panevėžio miesto apylinkės teismas, priimdamas 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendį, vadovavosi originalaus tokio stiliaus, technikos ir matmenų S. E. tapybos darbo verte, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 14 d. nutartyje nurodė, kad reikia vadovautis teisėtos kopijos mažmeninės kainos kriterijumi, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės akte nurodyta, jog teisėtos kopijos kaina 2002 m. gruodžio mėn. galėjo būti 16 000 Lt, kasatorių nuomone, darytina išvada, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 331 straipsnio 2 dalį, 386 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės akto išvadas dėl S. E. kūrinių teisėtų kopijų mažmeninių kainų, nuosprendyje nenurodė jokių kitų argumentų, išskyrus vienintelį – 2005 m. vasario 25 d. ekspertizės akto išvadas dėl neteisėtų kopijų mažmeninės kainos, kurie pagrįstų šio teismo padarytas išvadas apie tai, kad inkriminuotų kūrinių neteisėtų kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas gali ir nesiekti 100 MGL dydžio sumos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi būtent neteisėtų kopijų mažmenine kaina, taip nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartyje išdėstytų nurodymų, kad baudžiamoji atsakomybė už nagrinėjamą veiką negali priklausyti nei nuo originalių darbų, nei nuo neteisėtų kopijų mažmeninės kainos. Dėl šių pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas.

Kasatorius taip pat pažymi, kad 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės akte pateiktos išvados yra teisingos ir pagrįstos, todėl priimant nuosprendį jomis turėjo būti vadovaujamasi. Apeliacinės instancijos teismas šios ekspertizės išvadas atmetė ir dėl to, kad ekspertai neigiamai atsakė į jiems užduotą klausimą – ar Lietuvos Respublikoje egzistuoja vaizduojamosios dailės bei fotografijos teisėtų kopijų mažmeninių kainų nustatymo kriterijai (metodika). Kasatorius mano, kad neigiamas atsakymas į šį klausimą negali sumenkinti ekspertų atsakymo į kitus du ekspertams užduotus klausimus dėl konkrečių S. E. darbų teisėtų kopijų mažmeninės kainos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sukritikavo tai kaip subjektyvias ekspertų išvadas dėl to, kad ekspertai skaičiavo teisėtų kopijų mažmenines kainas pagal autoriaus nustatytą kainą, nes toks kainų nustatymo būdas yra įtvirtintas įstatymu. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 15 straipsnio 3 dalies, 17 straipsnio 2 dalies nuostatos, kasatoriaus nuomone, leidžia pačiam autoriui atgaminti savo kūrinį, nustatyti atgaminto kūrinio kainą, tam tikrais atvejais meno kūrinio kopijas laikyti originaliais kūriniais. Atsižvelgiant į tai visiškai pagrįsta ekspertų išvada, kad S. E. teisėtų kopijų kaina yra tokia pati, kaip ir originalių kūrinių kaina, t. y. 16 000 Lt už vieną kūrinį. Tokias ekspertų išvadas atitinka ir nukentėjusiojo S. E., specialisčių A. Tamonytės ir N. J. Matulevičienės parodymai.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. E. atstovų advokatų J. Aleksaitės ir A. Dziegoraičio bei Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro kasaciniai skundai atmestini.

Abu kasatoriai kasaciniais skundais prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. sausio 30 d. nuosprendį. Šį prašymą kasatoriai motyvuoja tuo, kad teismas, išteisindamas S. P., V. V. ir V. S. pagal BK 192 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismo išvados pateikiamos dėl abiejų kasacinių skundų kartu.

Dėl BK 3 straipsnio 3 dalies, 192 straipsnio 1 dalies taikymo

Nukentėjusiojo S. E. atstovai advokatai J. Aleksaitė ir A. Dziegoraitis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad S. P. veika neteisėtai atgaminant S. E. kūrinių kopijas turėtų būti vertinama ne pagal 2000 m. Baudžiamąjį kodeksą, bet pagal 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą. Taip, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas apribojo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisę į gynybą (BPK 28, 110 straipsniai), nes būtent pagal bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktą kaltinamųjų veikos kvalifikaciją pirmąjį kartą buvo kreiptasi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo aiškinimo. Be to, kasatorių nuomone, net ir nustačius, kad S. P. veika kvalifikuotina pagal 1961 m. BK 142¹ straipsnį, šis straipsnis (nuosprendžio dalyje dėl atgamintų neteisėtų kopijų vertės) aiškintinas analogiškai – taip, kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 14 d. nutartyje (t. y., kad dėl neteisėto kūrinio atgaminimo nėra būtino nusikaltimo sudėties požymio – atgamintų kopijų vertės, viršijančios 100 MGL dydžio sumą). Todėl nuosprendžio dalyje dėl S. P. veikos apeliacinės instancijos teismas visiškai be pagrindo analizavo atgamintų kopijų vertę.

Šis kasatorių argumentas yra nepagrįstas. Pirma, pagal baudžiamojo proceso įstatymą nukentėjusiajam nėra garantuojama teisė į gynybą, nes šia teise, kuri apibrėžiama kaip teisių, kuriomis siekiama paneigti pareikštą įtarimą (kaltinimą) padarius nusikalstamą veiką arba sušvelninti savo atsakomybę, visuma, naudojasi įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, todėl teisė į gynybą nukentėjusiajam negalėjo būti apribota. Antra, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pagal 2000 m. BK 192 straipsnio 1 dalį už neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimą gali būti baudžiamas asmuo, kuris neteisėtai atgamino daugiau nei vieną tokį kūrinį ar jo dalį ne asmeniniam naudojimui, o tai reiškia, kad šiuo metu galiojantis BK gerokai išplėtė šios nusikalstamos veikos subjektų ratą. Šią išvadą apygardos teismas padarė remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjant šią baudžiamąją bylą kasacine tvarka, pateiktu baudžiamojo įstatymo aiškinimu, pagal kurį BK 192 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytas objektyvusis didesnės nei 100 MGL dydžio mažmeninės kainos požymis siejamas su baudžiamąja atsakomybe tik dėl antros grupės veikų (t. y. neteisėtų literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies kopijų importavimu, eksportavimu, platinimu, gabenimu ar laikymu komerciniais tikslais), tačiau jis nėra būtinas, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimą. 1961 m. BK 142¹ straipsnio (2000 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. VII-1646 redakcija) dispozicijoje buvo nustatyta atsakomybė už literatūros, mokslo ar meno kūrinio, audiovizualinio kūrinio ar fonogramos neteisėtą atgaminimą, neteisėtų kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą komerciniais tikslais, jeigu atgamintų, importuojamų, platinamų, gabenamų ar laikomų neteisėtų kopijų bendra vertė (apskaičiuojant pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas) yra ne mažesnė kaip 100 MGL dydžio suma. Taigi baudžiamoji atsakomybė už kūrinio neteisėtą atgaminimą pagal 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą buvo galima tik, jei neteisėtai atgamintų kopijų vertė buvo ne mažesnė kaip 100 MGL dydžio suma. Todėl nepagrįstas kasatorių argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo analizavo S. P. neteisėtai atgamintų kopijų vertę.

Esant aukštesnės instancijos teismo išaiškinimui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvada, kad 2000 m. BK 192 straipsnio 1 dalyje už neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies, kurio vertė skaičiuojant pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas siekia 100 MGL dydžio sumą, atgaminimą baudžiamoji atsakomybė buvo sugriežtinta, yra teisinga. BK 192 straipsnio 1 dalis, remiantis BK 3 straipsnio 3 dalimi, S. P., kuris nuteistas už neteisėtą S. E. kūrinių atgaminimą 2002 m. gruodžio mėn., neteisėtų kopijų laikymą bei platinimą, negalėjo būti taikoma.

Dėl teisėtų dailės kūrinių kopijų vertės nustatymo

Taikant baudžiamąją atsakomybę už neteisėtų kūrinio ar jo dalies kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą komercijos tikslais, būtina nustatyti kopijų kainą. BK 192 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad kaina turi būti nustatoma pagal teisėtų kopijų mažmeninę kainą, t. y. teisėtų kopijų mažmeninė kaina yra viena iš kvalifikavimui reikšmingų įrodinėtinų aplinkybių.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad S. P. neteisėtai atgamino komercijos tikslais, laikė ir platino S. E. kūrinių „Kaukė. Instaliacija“ ir „Batų raišteliai“ neteisėtas kopijas; V. V. šias neteisėtas kopijas komercijos tikslais gabeno, laikė ir platino; V. S. komercijos tikslais laikė ir platino S. E. miniatiūrų triptiko „Ptak za szybą“ („Paukštis už stiklo“), „Czterokątny ptak“ („Keturkampis paukštis“), „Twarz za drzewem“ („Veidas medyje“) neteisėtas kopijas.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad S. P., V. V., V. S. atgamino, laikė, gabeno ir platino neteisėtas S. E. tapybos kūrinių kopijas, konstatavo, kad tokie kaltinamųjų veiksmai atitinka BK 192 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Neteisėtų kopijų vertę pirmosios instancijos teismas nustatė atsižvelgęs į byloje skirtingų specialistų duotas išvadas, pagal kurias tokių kopijų vertė buvo nustatyta pagal autoriaus S. E. originalių tokio stiliaus, technikos ir matmenų tapybos darbų vertę, kuri yra 16 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacine tvarka, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus šią bylą kasacine tvarka, išdėstytais nurodymais, paskyrė naują teismo komisinę ekspertizę ekspertams pavesdamas atsakyti į klausimą, kokia S. E. kūrinių „Kaukė. Instaliacija“, „Batų raišteliai“, „Ptak za szybą“ („Paukštis už stiklo“), „Czterokątny ptak“ („Keturkampis paukštis“), „Twarz za drzewem“ („Veidas medyje“) teisėtų kopijų mažmeninė (rinkos) kaina.

2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės akte duotos išvados: remiantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 2, 3 punktais, autorius turi išimtines teises nustatyti teisėtų kopijų mažmeninę (rinkos) kainą kiekvienu atskiru atveju; jeigu tiriamų tapybos kūrinių kopijos būtų teisėtos, mažmeninė kaina už jas būtų tokia, kokią nustato pats autorius, t. y. po 16 000 Lt už kiekvieną; Lietuvos Respublikoje nėra nustatytų vaizduojamosios dailės (pastelės ir miniatiūros) bei fotografijos teisėtų kopijų mažmeninių (rinkos) kainų nustatymo kriterijų (metodikos) (T. 3, b. l. 242).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis viena iš 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės išvadų, konstatavo, kad ekspertai teisėtų kopijų kainą – 16 000 Lt – nustatė remdamiesi galima S. E. originalių darbų verte bei susiedami ją su paties autoriaus nustatyta kaina, o tai, teismo požiūriu, negalima, nes kiekvienas kūrinio autorius siekia, kad tokia vertė būtų kuo didesnė. Dėl to teismas konstatavo, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje nesant jokių teisėtos meno kūrinio kopijos mažmeninės kainos nustatymo kriterijų ar metodikos objektyviai, kategoriškai ir neginčijamai nustatyti neteisėtų meno kūrinių kopijų vertę tokia forma, kokia ji nurodyta BK 192 straipsnio 1 dalyje, t. y. skaičiuojant ją pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas, nėra jokios galimybės.

Taigi teismai skirtingai vertino byloje surinktus duomenis, kuriais buvo nustatinėjama nukentėjusiojo S. E. kūrinių teisėtų kopijų vertė.

Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 331 straipsnio 2 dalį, 386 straipsnio 2 dalį, nes nepagrįstai atmetė 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės akto išvadas, nurodydamas tik vienintelį argumentą, kodėl nesiremia šiomis išvadomis – 2005 m. vasario 25 d. ekspertizės akto išvadas dėl neteisėtų kopijų mažmeninės kainos (pagal jas neteisėtos kopijos „Kaukė. Instaliacija“ mažmeninė kaina yra apie 300–350 Lt, kopijos „Batų raišteliai“ – apie 300–350 Lt, kopijos „Paukštis už stiklo“ – apie 200–250 Lt, kopijos „Veidas už medžio“ – apie 200–250 Lt, kopijos „Keturkampis paukštis“ – apie 200–250 Lt). Kasatoriai – nukentėjusiojo S. E. atstovai – taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl S. P., V. V., V. S. nuteisimo pagal BK 192 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai atmesdamas 2002 m. spalio 21 d. specialisto išvadą, 2002 m. lapkričio 20 d. ir 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės aktus, nustačiusius, kad kiekvieno iš inkriminuotų paveikslų teisėtų kopijų vertė yra 16 000 Lt.

Šie kasatorių argumentai yra nepagrįsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-3/2006, priimtoje nagrinėjant šią baudžiamąją bylą kasacine tvarka, nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė už veiką, numatytą BK 192 straipsnio 1 dalyje, negali priklausyti nei nuo originalių darbų, nei nuo neteisėtų kopijų mažmeninės kainos; teisėtų kopijų mažmeninė kaina turi būti nustatoma panaudojant visus galimus įrodinėjimo būdus, pirmiausia specialiąsias žinias.

Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Jau minėta, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, siekdamas įvertinti S. E. darbų neegzistuojančių teisėtų kopijų mažmeninę vertę, paskyrė naują teismo komisinę ekspertizę ekspertams pavesdamas atsakyti į klausimą, kokia S. E. kūrinių, t. y. penkių skirtingų tiek savo matmenimis (pvz. „Batų raišteliai“ – 65 x 50 cm, o „Ptak za szybą“ – 9,7 x 9 cm), tiek atlikimo technika („Batų raišteliai“ sukurti pastele ant popieriaus; „Kaukė. Instaliacija“ – panaudota tapyta kaukė, ją demonstravo žmogus, kūrinys buvo nufotografuotas; „Ptak za szybą“ – popierius, tempera), tiek sukūrimo laiku („Batų raišteliai“ sukurti 1985 m., „Kaukė. Instaliacija“ – 1988 m., „Ptak za szybą“, „Czterokątny ptak“, „Twarz za drzewem“ – 1978 m.), teisėtų kopijų mažmeninė (rinkos) kaina.

Priimdamas savo sprendimą apygardos teismas rėmėsi viena iš naujos 2006 m. gegužės 9 d. ekspertizės akto išvadų (dėl vaizduojamosios dailės teisėtų kopijų mažmeninės (rinkos) kainų nustatymo kriterijų (metodikos) nebuvimo), nurodydamas argumentus, kodėl nesiremia kita jo išvada, kuria nustatyta, jog visų šių dailės kūrinių teisėtų kopijų kaina yra vienoda – po 16 000 Lt už kiekvieną. Taigi apeliacinės instancijos teismas laikėsi aukštesnės instancijos teismo nurodymų panaudoti specialiąsias žinias sprendžiant byloje iškilusią problemą dėl būtinojo inkriminuotos nusikaltimo sudėties požymio aiškinimo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taip pat buvo atliktas teisminis tyrimas, apklausiant nukentėjusįjį S. E. Dėl to laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas bylos aplinkybes ištyrė išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Apygardos teismo nuosprendis atitinka ir BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimą nurodyti nustatytas bylos aplinkybes bei įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kaip esminį savo sprendimo argumentą nurodė tai, kad nėra nukentėjusiojo S. E. dailės kūrinių teisėtų kopijų. Nesant autoriaus dailės kūrinių teisėtų kopijų bei Lietuvos Respublikoje nesant ir vaizduojamosios dailės (pastelės ar miniatiūros) bei fotografijos teisėtų kopijų mažmeninių (rinkos) kainų nustatymo kriterijų (metodikos) objektyviai nustatyti neteisėtų meno kūrinių kopijų vertės (skaičiuojant ją pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas) nėra galimybės.

Kasatoriai neteisūs tvirtindami, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisėtų kopijų vertę nustatė atsižvelgęs į rinkos vertę parduodant tokio stiliaus, technikos ir matmenų S. E. originalius tapybos darbus. Jau minėta, kad teisėtų kopijų vertė negali priklausyti nei nuo originalių, nei nuo neteisėtų kopijų mažmeninės kainos. Kitaip, sprendžiant klausimą, kokia teisėtų dailės kūrinių kopijų mažmeninė kaina, atsižvelgiant vien tik į kūrinio autoriaus originalių tapybos darbų mažmeninę kainą, būtų pakeista baudžiamojo įstatymo normoje įtvirtinta įstatymų leidėjo valia.

Pažymėtina tai, kad meno kūrinio (originalo) kopija yra laikoma ne originalo autoriaus, bet kito asmens (dailininko) sukurtas atgaminys (Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 1985, p. 266). Universalaus meno žodyne (išleistas 1998 m., p. 248) kopija vadinamas dailės kūrinio atkartojimas, kitaip nei dailininko replika, atliktas svetima ranka (T. 1, b. l. 158). Dailės žodyne (išleistas 1999 m., p. 218 ) kopija apibrėžiama kaip meno kūrinio pakartojimas, kurį gali padaryti pats autorius (autorinė arba replika) bei kitas asmuo; kokybė, kartu ir vertė priklauso nuo jos autoriaus talento, meistriškumo (T. 1, b. l. 161). Dailės kūrinio kopija gali skirtis nuo originalaus kūrinio dydžiu, medžiaga, atlikimo technika ir pan. Dėl to gali skirtis ir kiekvienos kopijos vertė ir kaina. Tačiau, bet kokiu atveju, objektyviai kūrinio kopijos vertė negali būti tokia pati kaip originalaus kūrinio. Be to, teisėtos kopijos kaip konkretaus originalaus kūrinio pakartojimo vertė yra susijusi su originalu, dėl to, logiškai sprendžiant, kiekvieno atskiro dailės kūrinio teisėtos kopijos vertė yra individuali.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei nėra bent vieno iš konkrečioje baudžiamojo įstatymo normoje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Kolegijos nuomone, pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjant bylą nepavyko pašalinti abejonės, jog S. P. atgamintų, laikytų ir platintų, V. V. laikytų, gabentų ir platintų, V. S. laikytų ir platintų S. E. kūrinių neteisėtų kopijų vertė 2002 m. gruodžio mėn. galėjo nesiekti 100 MGL (12 500 Lt) dydžio, yra pagrįsta. Esant byloje abejonėms dėl teisėtų dailės kūrinių kopijų mažmeninės vertės atitikimo būtinąjį BK 192 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymį, kurių pašalinti išsamiai ir nešališkai ištyrus byloje surinktus duomenis nepavyko, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas. Dėl to Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nuosprendis laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiojo S. E. atstovų J. Aleksaitės, A. Dziegoraičio ir Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinius skundus atmesti.