Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Statyba Renovacija PRO“, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Raktukas“, ieškinį atsakovui T. L. dėl žalos atlyginimo ir likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Statyba Renovacija PRO“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Teismas nusprendė, kad nors atsakovas, eidamas ieškovės vadovo pareigas, privalėjo elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai, tačiau savo neveikimu netinkamai atliko vadovo funkcijas, t. y. neteikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir nemokumo administratorei juridinio asmens informacijos, neperdavė bendrijos finansinės atskaitomybės dokumentų bei turto. Neperdavęs juridinio asmens dokumentų ir turto nemokumo administratorei, atsakovas neveikimu pažeidė JANĮ 57 straipsnio 1 dalyje jam nustatytą pareigą ir padarė ieškovei žalą, kurią privalo atlyginti.

10. Teismas padarė išvadą, kad bendrijai ir jos kreditoriams padaryta žala negali būti tapatinama su 2023 m. bendrijos balanse įrašyta turto verte, kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių realų šio turto egzistavimą. Atsakovo neveikimas, pasireiškęs pareigos perduoti bendrijos dokumentus ir turtą nemokumo administratorei neįvykdymu, tiesiogiai lėmė tai, kad nei nemokumo administratorei, nei teismui nebuvo galimybės įvertinti duomenis apie ieškovės turimą turtą nutarties iškelti jai bankroto bylą įsiteisėjimo metu ir jos galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovei padaryta žala yra lygi jos bankroto byloje patvirtintai bendrai kreditorių finansinių reikalavimų sumai, t. y. 68 206,30 Eur.

11. Teismas nusprendė, kad atsakovo neveikimas, nevykdant įstatyme jam nustatytų pareigų, sudarė sąlygas žalai atsirasti, todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėto atsakovo neveikimo ir nuostolių: žala ieškovei ir jos kreditoriams nebūtų atsiradusi (arba ji būtų mažesnė), jei atsakovas, kaip bendrijos vadovas, būtų tinkamai vykdęs savo pareigą ir perdavęs nemokumo administratorei bendrijos turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Dėl to teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 68 206,30 Eur žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59, 6.246-6.249 straipsniai, 6.263 straipsnio 2 dalis) ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

22. Atsakovas T. L. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo civilinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Apelianto teigimu, jis nebuvo informuotas apie bylos dėl tyčinio bankroto ir žalos atlyginimo procesą, todėl jo teisė pasinaudoti CPK 42 straipsnyje ir kitomis įtvirtintomis teisėmis buvo paneigta. Teismas turėjo ir galėjo informuoti apeliantą apie bylą ne formaliai, o faktiškai. To nepadarius apelianto teisės buvo neleistinai apribotos ir tai lėmė skundžiamo sprendimo priėmimą pažeidžiant procesinės teisės normas.

22.2. Bendrijos nemokumo administratore iki 2025 m. sausio 10 d. buvo paskirta MB „Vaižganto trys“. Jai atsakovas perdavė aktualius bendrijos kreditorių, debitorių ir inventoriaus sąrašus, taip pat kitų finansinių dokumentų. Kadangi didelė dalis bendrijos finansinių dokumentų nemokumo administratorei perduota, negalima teigti, kad bendrijos apskaita buvo vedama netinkamai ir aplaidžiai, siekiant finansinius duomenis nuslėpti nuo bendrijos ir jos kreditorių. Apeliantui nėra žinoma ir suprantama, kodėl MB „Vaižganto trys“ šių dokumentų neperdavė dabartinei nemokumo administratorei MB „Raktuktas“.

22.3. Apeliantui nėra suprantama, koks priežastinis ryšys yra būtent tarp tokio dydžio teismo įvardintos žalos ir visų finansinių dokumentų neperdavimo. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta leistinais rašytiniais įrodymas, todėl – neįrodyta. Apelianto vertinimu, teismo nustatytas žalos dydis yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.

22.4. Bankroto pripažinimas tyčiniu negali būti formalus, nutolstantis nuo verslo sprendimo taisyklių, neįrodžius siekimo sąmoningai, tyčia, nuosekliai ir kryptingai sukelti įmonės nemokumą ir išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

22.5. Teismas laikėsi pozicijos, kad bendrijos nemokumo byla turėjo būti inicijuota vos pradėjus vykdyti veiklą, tačiau juridinio asmens veiklos pradžia dažnai nėra sklandi ir nauji juridiniai asmenys neretai susiduria su kliūtimis ir netikėtumais. Tai nereiškia, kad bendrijos valdymo organas siekė sukelti bendrijai ir jos kreditoriams žalą. Apelianto vertinimu, jis turėjo ir galėjo plėtoti bendrijos veiklą, siekdamas jos sėkmės artimiausioje ateityje, randant naujų klientų ir partnerių, didėjant apyvartai ir generuojant didesnius pinigų srautus. Teismas, nurodydamas, kad apeliantas privalėjo vos po kelių mėnesių nuo veiklos pradžios inicijuoti bendrijos nemokumo bylą, ignoruoja verslo sprendimų taisykles (įmonių vadovų riziką plėtojant verslą). Teismas šių aplinkybių nevertino. Teismas nepasisakė, kuo remiantis padaryta išvada, kad apeliantas siekė sąmoningai, tyčia, nuosekliai ir kryptingai sukelti bendrijos nemokumą ir išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

22.6. Apeliantas nurodo, kad bendrijos tikrasis nemokumo momentas, atsižvelgiant į verslo sprendimų taisykles, nebuvo nustatytas, todėl bendrijai tyčinio bankroto byla negalėjo būti iškelta.

22.7. Teismas, priteisdamas žalą, lygią visų kreditorių reikalavimams, nutolo nuo kasacinio teismo praktikos ir ją pažeidė, nes valdymo organas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto neveikimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje.

22.8. Teismas skundžiamame sprendime pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176, 178, 183, 185 straipsniuose. Teismo sprendimas priimtas skubos tvarka, paviršutiniškai, netyrus ir neišsiaiškinus eilės aplinkybių.

22.9. Sprendimas apriboti apelianto teisę eiti valdymo organo pareigas yra formalus, skubotas ir nepagrįstas.

22.10. Apeliantas pažymi, kad jis nesiekė sukelti kreditoriams žalos, būdamas atsakingas, jis siekia ginčą su kreditoriais išspręsti taikiai ir savarankiškai veda su jais derybas dėl skolų grąžinimo. Šiuo metu apeliantas baigia derėtis su didžiausiu kreditoriumi UAB „Daista“ ir apie rezultatus informuos teismą.

23. Ieškovė LMB „Statyba Renovacija PRO“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Atsakovui procesiniai dokumentai buvo išsiųsti registruota pašto siunta, kurios jis neatsiėmė per 30 d., nors buvo informuotas apie siuntą. Taip pat procesiniai dokumentai buvo išsiųsti per Elektroninių paslaugų portalo (toliau – EPP) sistemą bei elektroniniu pašto adresu, t. y. atsakovas buvo tinkamai ir laiku informuotas apie pradėtą teismo procesą, tačiau nesąžiningai vengė teismo dokumentus priimti.

23.2. Su apeliaciniu skundu apeliantas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo poziciją, dėl to bendrija mano, kad skųsdamas sprendimą jis siekia tik vilkinti procesą.

23.3. Atsakovas pats pripažįsta, kad perdavė nemokumo administratorei ne visus dokumentus. To jis nepadarė ir po to, kai už šios pareigos nevykdymą jam paskirta bauda. Atsakovas nepateikia įrodymų, kurie pagrįstų tai, kad bendrijos dokumentai ir turtas buvo perduoti bent vienai iš nemokumo administratorių. Pažymi, kad nemokumo administratorė MB „Vaižganto trys“ visus dokumentus ir informaciją, kurią gavo iš atsakovo, perdavė naujai paskirtai nemokumo administratorei, tačiau jie nepakankami.

23.4. Teismas teisingai nusprendė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė netinkamu buhalterinės apskaitos vedimu ir bendrijos turto bei dokumentų neperdavimu nei MB „Vaižganto trys“, nei MB „Raktukas“, dėl to bendrijai ir jos kreditoriams kilo žala, kuri lygi bankroto byloje patvirtintai bendrai 68 206,30 Eur kreditorių reikalavimų sumai.

23.5. Atsakovas savo atsikirtimų nepagrindžia įrodymais, apsiribodamas deklaratyviais teiginiais, kad juridinio asmens veiklos pradžia dažnai nėra sklandi ir nauji juridiniai asmenys neretai susiduria su kliūtimis ir netikėtumais, tačiau tai nereiškia, jog valdymo organai siekė sukelti bendrijai ir jos kreditoriams žalą. Tačiau jau 2023 m. bendrijos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turto, ji negalėjo laiku įvykdyti savo įsipareigojimų, dėl to teismas pagrįstai nurodė, kad bendrija nemoki tapo jau 2023 m. Nemokumą pateisinti tuo, kad bendrija yra naujai įsikūrus, tik pradėjo savo veiklą, reikštų kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Nors bendrijos vadovas pagal verslo sprendimo taisykles gali rizikuoti, tačiau rizika turi ne tik būti pateisinama, bet taip pat nesukelti žalos juridiniam asmeniui ir jo kreditoriams.

23.6. Nemokumo proceso neinicijavimas įrodo, kad atsakovas sąmoningai blogai valdė juridinį asmenį, dėl to bendrija buvo privesta prie bankroto tyčia ir kilo žala jos kreditoriams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

25. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys atsakovui, buvusiam bendrijos vadovui, dėl žalos atlyginimo, bendrijos bankrotas pripažintas tyčiniu, už jį atsakingu asmeniu pripažintas atsakovas ir jam apribota teisė eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir apeliacijos ribų

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1155-324/2024 (naujas bylos Nr. eB2-499-775/2025), LMB „Statyba Renovacija PRO“ iškelta bankroto byla, bendrijos nemokumo administratore paskirta MB „Vaižganto trys“, nutartis įsiteisėjo 2024 m. lapkričio 21 d. Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 10 d. nutartimi nemokumo administratorius MB ,,Vaižganto trys“ atstatydintas iš bendrijos nemokumo administratoriaus pareigų ir bendrijos nemokumo administratore paskirta MB „Raktukas“. Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartimi bendrija pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nutartis įsiteisėjo 2025 m. kovo 22 d.

28. 2024 m. spalio 8 d. nutartimi iškeldamas bendrijai bankroto bylą teismas nutarė, kad bendrijos valdymo organai ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos privalo perduoti nemokumo administratoriui juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla. Terminas įpareigojimams įvykdyti baigėsi 2024 m. gruodžio 6 d. Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 19 d. nutartimi buvusiam LMB „Statyba Renovacija PRO“ vadovui T. L. paskirta 700 Eur bauda už Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartimi paskirtų įpareigojimų nevykdymą.

30. Apeliantui su šioje byloje priimtu sprendimu nesutinkant, toliau teisėjų kolegija pasisakys dėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų ir proceso dalyvių išdėstytų su tuo susijusių argumentų, taip pat dėl apeliaciniame skunde nurodomų procesinių galimo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo aspektų bei kitų keliamų, į nagrinėjamos bylos ribas patenkančių, klausimų.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka formos

31. Apeliantui prašant civilinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako šiuo klausimu.

32. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022 ; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024).

34. Teisėjų kolegija išimtinių aplinkybių, dėl kurių kiltų būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenustatė. Byloje pareikšti reikalavimai ir šalių pozicijos yra aiškios. Nėra pagrindo teigti, kad proceso dalyviams pirmosios instancijos teisme nebuvo sudaryta objektyvi galimybė pasisakyti dėl bylai reikšmingų aplinkybių (dėl apelianto teiginių, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie bylą, teisėjų kolegija pasisakys toliau šioje nutartyje). Nagrinėjamu atveju byloje yra pakankamai įrodymų, kuriuos analizuojant kartu su šalių apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytais argumentais, tinkamas skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka,

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti apelianto prašymo dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra pagrindo, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

Dėl atsakovo (ne)informavimo apie bylą

36. Apeliantas nurodo, kad apie pradėtą procesą dėl tyčinio bendrijos bankroto ir žalos atlyginimo jis nebuvo informuotas, todėl jo galimybė pasinaudoti CPK 42 straipsnyje ir kituose CPK straipsniuose įtvirtintomis teisėmis buvo paneigta ir tai lėmė skundžiamo sprendimo priėmimą pažeidžiant proceso teisės normas.

37. CPK įtvirtintas procesinių dokumentų įteikimo institutas yra skirtas asmens teisei būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam – pateikti bylą nagrinėjančiam teismui argumentus savo interesų gynybai – užtikrinti; tai viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Tam, kad asmenys galėtų tinkamai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, taip pat tam, kad šalys galėtų tinkamai pasinaudoti joms suteiktomis procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teise skųsti joms nepalankius teismų procesinius sprendimus, ir vykdyti joms įstatymų nustatytas pareigas, jos privalo žinoti ir būti tinkamai informuotos apie pradėtą teisminį procesą, apie konkrečius teismo atliekamus procesinius veiksmus, apie byloje gautus kitų šalių prašymus ir pareiškimus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-313/2018, 21 punktas). Asmens teisei būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam – pateikti bylą nagrinėjančiam teismui argumentus savo interesų gynybai – užtikrinti yra skirtas CPK XI skyriaus antrame skirsnyje įtvirtintas procesinių dokumentų įteikimo institutas.

38. CPK 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindiniai procesinių dokumentų įteikimo būdai: registruotąja pašto siunta, per antstolius, pasiuntinių paslaugų teikėjus, kitais CPK nurodytais būdais. CPK 123 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, procesiniai dokumentai įteikiami jam asmeniškai, o jeigu jis neturi civilinio procesinio veiksnumo, – atstovui pagal įstatymą. Pagal CPK 122 straipsnio 1 dalį, procesiniai dokumentai yra įteikiami fizinio asmens gyvenamosios vietos adresu ar darbo vietoje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra, išskyrus atvejus, kai fizinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą ir asmenį, kuriam galima juos įteikti, arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis. Taigi, procesiniai dokumentai fiziniam asmeniui asmeniškai įteikiami naudojantis ne tik pašto, kurjerių ar antstolių paslaugomis, tačiau ir elektroninių ryšių technologijomis.

39. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnaudojo visus protingus būdus realiai informuoti atsakovą apie bylą, tokią išvadą daryti teisėjų kolegijai leidžia toliau nurodomos aplinkybės.

40. Pirmosios instancijos teismas išsiuntė atsakovui ieškinio kopiją su pranešimu dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)). Apeliantas nenurodo, kad šiuo adresu jis negyveno ar negyvena, priešingai, net ir apeliaciniame skunde pats jį pateikia kaip savo gyvenamosios vietos adresą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo pačiu adresu buvo ir LMB „Statyba Renovacija PRO“, kuriai vadovavo atsakovas, registruota buveinė. Nagrinėjamos bylos duomenimis, atsakovas šiuo adresu nerastas, tačiau jam buvo paliktas pranešimas apie AB Lietuvos pašte saugomą siuntą, visgi atsakovas per 30 dienų neatvyko siuntos atsiimti ir ji buvo grąžinta teismui.

41. Nagrinėjamu atveju aktualiose CPK 123 straipsnio 3 dalies nuostatose reglamentuota, kad: tais atvejais, kai fizinio asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, procesiniai dokumentai įteikiami vieną kartą; jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka (faktiškai asmeniškai, darbovietės administracijai ar kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių), jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir tai nurodo teismui grąžintinoje pažymoje; procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, susiklosčius nagrinėjamai faktinei situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai registruotąja pašto siunta atsakovui gyvenamosios vietos adresu, sutampančiu su jo deklaruota gyvenamąja vieta, siųstus procesinius dokumentus laikė atsakovui įteiktais, praėjus įstatyme nustatytam 30 dienų laikotarpiui nuo pranešimo apie siunčiamus jam dokumentus palikimo adresu (duomenys neskelbtini).

43. Sprendžiant klausimą, ar atsakovui realiai faktiškai buvo galimybė sužinoti apie pradėtą bylą ir tolesnę jos eigą, reikšminga tai, kad pirmosios instancijos teismas atsakovą apie procesą informavo ir elektroninių ryšių priemonėmis.

44. Pirma, pirmosios instancijos teismas pranešimus atsakovui šioje byloje tinkamai siuntė per elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP) bei pagrįstai laikė juos tinkamai atsakovui įteiktais.

45. CPK 175¹ straipsnyje nustatyta galimybė teismo procese naudoti informacines ir elektroninių ryšių technologijas. Pagal CPK 175¹ straipsnio 9 dalį advokatams, advokatų padėjėjams, antstoliams, antstolių padėjėjams, notarams, valstybės ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, finansų įstaigoms, draudimo ir audito įmonėms, teismo ekspertams, nemokumo administratoriams teismas procesinius dokumentus įteikia elektroninių ryšių priemonėmis. Be to, elektroninių ryšių priemonėmis dokumentai įteikiami asmenims, kuriems teisės aktuose ar su sutartyje nustatyta pareiga gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis. Kitiems asmenims teismas procesinius dokumentus įteikia elektroninių ryšių priemonėmis, jeigu jie CPK nustatyta tvarka pageidavo procesinius dokumentus gauti elektroninių ryšių priemonėmis ir yra nurodę reikalingus kontaktinius duomenis.

46. Nustatyta, kad T. L. paskyra Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO viešųjų paslaugų posistemyje (toliau – VEP) yra aktyvi nuo 2022 m. balandžio 11 d., nėra duomenų, jog apeliantas būtų atšaukęs savo sutikimą gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis, priešingai, jis ir pats aktyviai šia paskyra naudojasi, teikdamas procesinius dokumentus teismui (pavyzdžiui, apeliacinį skundą šioje byloje DOK-18754).

47. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 22 punktu, jei adresatas privalo gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis arba yra pateikęs sutikimą gauti procesinius dokumentus savo LITEKO VEP posistemio paskyroje ir jo LITEKO VEP posistemio paskyra yra aktyvi, atsakingas teismo darbuotojas išsiunčia procesinius dokumentus į adresato LITEKO VEP posistemio paskyrą. Naudojimosi EPP sistema sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos teismų viešųjų elektroninių paslaugų teikimo taisyklės, patvirtintos Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 6P-141-(1.1) „Dėl Lietuvos Respublikos teismų viešųjų elektroninių paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės). Šių Taisyklių 3.2 papunktyje įtvirtinta, kad paslaugų gavėjas – LITEKO VEP posistemiu besinaudojantis fizinis asmuo (jo įstatyminis atstovas) ar juridinis asmuo, kuris vadovaujantis galiojančiais teisės aktais turi teisę teikti teismui ir (ar) pareigą gauti iš teismo elektroninės formos procesinius dokumentus naudodamasis LITEKO VEP posistemiu, arba teismo mediatorius. Paslaugų gavėjas aktyvuoja paskyrą, kai, pirmą kartą prisijungęs prie LITEKO VEP posistemio ir autentifikavęsis šių taisyklių nustatyta tvarka, atlieka Taisyklių 7 punkte nustatytus veiksmus. Paslaugų vartotojai privalo susipažinti su paslaugų gavėjo paskyroje pateiktu Paslaugų vartotojo vadovu ir laikytis jame nustatytų taisyklių (Taisyklių 9.2 papunktis). Taisyklių 32 punktas nustato, kad, jei teisės aktuose nustatytais atvejais adresatas privalo gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis arba yra pateikęs sutikimą gauti procesinius dokumentus savo paskyroje ir jo paskyra yra aktyvi, jis procesinius dokumentus gauna į savo paskyrą. Apie tai paslaugų gavėjas informuojamas elektroniniu pranešimu jo paskyroje bei nurodytu elektroniniu paštu. Teismui patvirtinus dokumentų siuntimą, LITEKO automatiškai fiksuojamas jų išsiuntimo momentas. Taisyklių 34 punkte nustatyta, jog tuo atveju, jei adresatas neprivalo procesinių dokumentų gauti elektroninių ryšių priemonėmis, tačiau yra pateikęs galiojantį sutikimą gauti procesinius dokumentus savo paskyroje, jis privalo naudotis savo paskyra procesiniams dokumentams gauti viso bylų, kuriose jis dalyvauja, nagrinėjimo teismuose proceso metu. Ši nuostata netaikoma, jei paslaugų gavėjas konkrečioje byloje 35 punkte nustatyta tvarka atšaukia savo sutikimą gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis arba V skyriuje nustatyta tvarka deaktyvuoja savo paskyrą.

48. Šiuo atveju, atsakovui esant prisijungus prie LITEKO VEP posistemio, neatšaukus savo sutikimo gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis konkrečioje byloje ir neinicijavus paslaugų gavėjo paskyros deaktyvavimo proceso, daroma išvada, kad procesinių dokumentų jam įteikimas elektroninių ryšių priemonėmis per LITEKO VEP buvo tinkamas.

49. Antra, pirmosios instancijos teismas pranešimus (taip pat ir apie gautą ieškinį bei teisę į jį atsiliepti) atsakovui siuntė ir elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde atsakovas nenurodo, kad šiuo adresu nesinaudoja ar juo siunčiamų elektroninių laiškų negauna, priešingai, pastebėtina, jog tokį elektroninio pašto adresą kaip kontaktinį pats T. L. ne kartą nurodė teismui (pavyzdžiui, atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto bylos bendrijai iškėlimo).

50. Be to, apie šioje byloje paskirtą pirmosios instancijos teismo posėdį, vykusį rašytinio proceso tvarka, proceso dalyviai, taigi ir atsakovas, buvo informuoti viešu pranešimu, kaip tai numatyta CPK 133 straipsnio 3 dalyje.

51. Kad apeliantas turėjo realią galimybę gauti ir, pagrįstai tikėtina, faktiškai gavo aptartais būdais pirmosios instancijos teismo jam siųstus procesinius dokumentus, patvirtina ir aplinkybė, jog tokiais pat būdais išsiųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą jis gavo ir pateikė dėl jo apeliacinį skundą, taip pat siųstą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria nustatytas terminas pašalinti apeliacinio skundo trūkumus, irgi gavo ir ją įvykdė.

52. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo teisė būti išklausytam šioje byloje nagrinėtais klausimais nebuvo pažeista, galimybė būti informuotam apie procesą ir pasinaudoti visomis CPK jam garantuojamomis teisėmis jam buvo sudaryta, tačiau atsakovas pats pasirinko likti pasyvus, nereaguodamas į teismo jam siunčiamus pranešimus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu pats byloje dalyvaujantis asmuo nesirūpina bylos nagrinėjimo eiga, proceso skatinimu, nesiekia dalyvauti teismo posėdžiuose, neteikia įrodymų, nėra pagrindo teigti, kad jo teisės yra pažeidžiamos; tokiu atveju pats asmuo nesinaudoja savo procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90/2014). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurioms esant būtų galima konstatuoti, kad atsakovui įgyvendinti jam tenkančią pareigą domėtis bylos eiga sukliudė pirmosios instancijos netinkami veiksmai ar neveikimas.

Dėl žalos atlyginimo

53. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš apelianto bendrijos naudai, kaip žalos atlyginimą, priteisė 68 206,30 Eur, t. y. likusią nepatenkintų bendrijos kreditorių reikalavimų bendrą sumą, konstatuodamas, kad žala kilo dėl to, jog, bendrijai iškėlus bankroto bylą, apeliantas, buvęs vadovas, neįvykdė pareigos perduoti bendrijos nemokumo administratorei visą bendrijos turtą ir dokumentus, o tai lėmė, kad nėra galimybės įvertinti bendrijos finansinės padėties bankroto jai iškėlimo metu bei galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ginčija, nurodydamas, kad dalį LMB „Statyba Renovacija PRO“ finansinių dokumentų ankstesnei nemokumo administratorei jis yra perdavęs, be to, priteistas žalos dydis nepagrįstas ir nemotyvuotas, o byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp ne visų finansinių dokumentų perdavimo ir būtent 68 206,30 Eur dydžio žalos atsiradimo. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka dėl toliau nurodomų motyvų.

54. Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė, žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, jog nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Tokia įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė bylose, kuriose siekiama žalos atlyginimo iš bendrovės vadovo, yra suformuota kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 33 punktas).

55. Juridinio asmens valdymo organams, tame tarpe ir vienasmeniam valdymo organui – vadovui, yra taikomas reikalavimas vykdyti fiduciarines pareigas – rūpestingumo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87 straipsnio 2–6 dalys). Pagal CK 2.87 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai, protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar juridinio asmens steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, 13 punktas).

56. Juridinio asmens vadovui civilinė atsakomybė gali kilti ir už kitų specialiose teisės normose vadovui nustatytų pareigų nevykdymą arba pažeidimą. Mažosios bendrijos vadovas, be kita ko, yra atsakingas už bendrovės finansinės atskaitomybės parengimą ir pateikimą viešojo registro tvarkytojui (Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo 22 straipsnio 10 dalies 3, 4 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrijoje (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymas 13 straipsnis), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą nemokumo administratoriui, kai bendrovei yra iškeliama bankroto byla (JANĮ 57 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, juridinio asmens vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu kartu apima ir pareigą tinkamai vesti šio turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, (iš)saugoti juridinio asmens turtą ir duomenis apie juridinio asmens finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį, o juridiniam asmeniui iškėlus bankroto bylą – dokumentus ir turtą perduoti nemokumo administratoriui.

57. Atsakovas bendrijos vadovu buvo nuo pat jos įregistravimo Juridinių asmenų registre 2022 m. gruodžio 5 d. iki bankroto bylos jai iškėlimo. Vadinasi būtent atsakovui kilo pareiga rūpestingai ir tinkamai apskaityti bendrijos turtą bei tvarkyti dokumentus, juos išsaugoti, o iškėlus bendrijai nemokumo bylą – perduoti nemokumo administratorei. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog šių savo pareigų apeliantas neįvykdė, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė buvus jo neteisėtus veiksmus (neveikimą).

58. Tuo atveju, kai atsakovas pagal įstatymą yra atsakingas už bendrovės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą ir perdavimą, ieškovui pateikus visus jam objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo pareigą, būtent atsakovui tenka procesinė pareiga pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę. Pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, kad turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, jog pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, o kartu tai leidžia konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016, 40 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 37 punktas).

59. Nagrinėjamu atveju apeliantui šioje byloje teigiant, kad jis perdavė bendrovės dokumentus pirmajai paskirtai bendrovės nemokumo administratorei, būtent jam teko šių aplinkybių įrodinėjimo našta (CPK 178 straipsnis). Ieškovė teigia, kad visus dokumentus, kuriuos atsakovas buvo perdavęs ankstesnei nemokumo administratorei MB „Vaižganto trys”, ji yra perėmusi, tačiau atsakovas nebuvo ir iki šiol nėra perdavęs 2023 m. gruodžio 31 d. balanse apskaityto turto ir jokių dokumentų, susijusių su šiuo turtu, tame tarpe ir dokumentų, susijusių su balanse nurodomomis ieškovės gautinomis sumomis. Administratorei nėra perduoti finansinės atskaitomybės dokumentai už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos bendrijai iškėlimo dienos. Apeliantas įrodymų, paneigiančių tokius ieškovės teiginius, nepateikė ir, apsiribodamas tik deklaratyvių teiginių dėstymu apie tariamai didžiosios dalies dokumentų perdavimą buvusiai bendrovės nemokumo administratorei, to objektyviais duomenimis nepagrindė.

60. Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 19 d. nutartimi (priimta jau po bendrijos nemokumo administratorių pasikeitimo) atsakovui buvo skirta 700 Eur bauda už tai, kad jis neperdavė bendrijos nemokumo administratorei bendrijos balanso, kreditorių ir debitorių sąrašų, ilgalaikio ir trumpalaikio turto sąrašo, didžiosios knygos už visą veiklos laikotarpį iki bankroto bylos bendrijai iškėlimo įsiteisėjimo dienos ir visų bendrijos dokumentų. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad dėl to yra apsunkintos bendrijos nemokumo administratorės galimybės tinkamai vykdyti JANĮ jai priskirtas funkcijas ir sklandžiai organizuoti bendrijos nemokumo procesą, siekiant apsaugoti bendrijos bei jos kreditorių interesus. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad apeliantas, po baudos jam paskyrimo, būtų savo pareigas tinkamai įvykdęs, tokių įrodymų ir jis pats neteikė.

61. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, konstatavęs apelianto veiksmų neteisėtumą, tinkamai neįvykdžius jam tekusios pareigos perduoti nemokumo administratorei bankrutuojančios bendrijos turtą ir visus dokumentus, priėjo prie išvados, kad būtent ši aplinkybė lėmė, jog nei nemokumo administratorė, nei teismas negali įvertinti duomenų apie ieškovės turėtą turtą nutarties iškelti jai bankroto bylą įsiteisėjimo metu ir jos galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Dėl to teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp to, jog jis neperdavė visų bendrijos dokumentų nemokumo administratorei ir kreditoriams atsiradusios žalos.

62. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalą, lygią visų kreditorių reikalavimams, nutolo nuo kasacinio teismo praktikos ir ją pažeidė. Priešingai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).

63. Vadovaudamasi aptarta kasacinio teismo praktika, taip pat CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta teismo teisė nustatyti žalos dydį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė žalos dydį (68 206,30 Eur), jį susiedamas su likusia nepatenkintų bendrijos kreditorių reikalavimų suma, kadangi būtent dėl apelianto neteisėtų veiksmų ieškovė objektyviai negali pateikti daugiau įrodymų dėl žalos dydžio. Pažymėtina, kad net tik bendrijos bankroto byloje, bet ir nagrinėjamoje byloje apeliantas nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės turtu: nei koks konkrečiai turtas įmonėje jo vadovavimo pabaigoje buvo apskritai, nei kur tas turtas yra; nepaaiškino, kaip bendrijos turtas ir bendra jos finansinė padėtis pakito nuo 2023 m. gruodžio 31 d.; nepateikė duomenų, iš ko susideda ir iš ko kilę dar 2023 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyti bendrijos turėti reikalavimai, kokios galimybės skolas iš debitorių atgauti. Apeliantas, šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pasirinkęs likti pasyvus, net ir apeliaciniame skunde apsiribojo deklaratyvių teiginių apie nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu išdėstymu, nepateikdamas jokių ginčui išspręsti reikšmingų objektyvių duomenų. Remiantis contra spoliatorem prezumpcija, šaliai be pagrindo nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs.

64. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai nustatė esant visas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti ir pagrįstai iš jo priteisė ieškovei 68 206,30 Eur žalos atlyginimą.

Dėl bendrijos nemokumo momento

65. Pripažįstant bankrotą tyčiniu nustatytinas juridinio asmens nemokumo faktas, t. y. teismas turi nustatyti bendrijos tapimo faktiškai nemokia momentą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017). Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl bendrijos bankroto pripažinimo tyčiniu, pirmiausia teisėjų kolegija pasisakys dėl apelianto argumentų, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė tikrojo bendrijos tapimo nemokia momento.

67. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas juridinio asmens nemokumą sieja su dviem alternatyviomis sąlygomis – negalėjimu laiku vykdyti turtines prievoles ir juridinio asmens įsipareigojimų viršijimu jo turimo turto vertei. Taigi įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams formaliai net ir neviršijant balansinės turto vertės, jeigu nustatoma, kad įmonė nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-958-381/2018; 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-401-467/2024, 36 punktas). Tai reiškia, kad net jei ir būtų nustatyta, jog bendrija pagal balanso testą ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo nemoki, ši aplinkybė per se (savaime) nesudarytų pagrindo laikyti ją mokia, neįvertinus kitos alternatyvios sąlygos – bendrijos galėjimo laiku vykdyti turtines prievoles (likvidumo testas), kuris siejamas ir su juridinio asmens gyvybingumu, t. y. būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis).

68. Bylos duomenimis nustatyta, kad vieninteliai ir paskutiniai bendrijos finansiniai atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui yra pateikti už 2023 metus. Bendrijos 2023 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrija turėjo turto už 58 653 Eur, jį sudarė 4 752 Eur vertės ilgalaikis turtas, 53 901 Eur trumpalaikis turtas, iš jo – 20 197 Eur atsargos, sumokėti avansai ir vykdomi darbai bei 33 704 Eur per vienerius metus gautinos sumos. Ieškovės įsipareigojimai 2023 m. gruodžio 31 d. sudarė 55 684 Eur (visi jie yra trumpalaikiai). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal 2023 metų balansą didžiąją dalį ieškovės turto sudarė per vienerius metus gautinos sumos (debitorių skolos), tačiau teismų praktikoje yra pripažįstama, kad trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas šiai sumai turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020; 2021 m. rugpjūčio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-921-781/2021; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-216-567/2024). Apeliantas byloje neįrodinėjo, jog bendrija turėjo ar turi realias galimybes atgauti įsiskolinimus iš debitorių, nepateikė jokių tą pagrindžiančių įrodymų, todėl nėra pagrindo nesivadovauti teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais ir vertinti, kad 33 704 Eur Eur vertės gautinos sumos, nurodytos 2023 m. gruodžio 31 d. balanse, nagrinėjamu atveju galėjo būti laikomos realiu ieškovės turtu. Į bendrą turto masę neįtraukiant vien per vienerius metus gautinų sumų (net nevertinant aplinkybės, kad beveik visas kitas likęs turtas (20 197 Eur) taip pat trumpalaikis), matyti, kad pagal turimus duomenis ieškovė jau 2023 metais buvo nemoki pagal balanso testą, t. y. jos įsipareigojimai kreditoriams (55 684 Eur) žymiai viršijo turimo turto vertę (58 653 – 33 704 = 24 949 Eur). Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad bendrija 2023 metus baigė turėdama 2 969 Eur grynojo pelno (ir tai patvirtina 2023 m. pelno–nuostolių ataskaitos duomenys), išvados, kad, vertinant pagal balanso testą, 2023 metus bendrija baigė būdama nemoki, nepaneigia, juolab atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie likusio bendrijos turto sudėtį, taigi, ir jo realios vertės atitikimą balanse nurodytajai.

70. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bendrijos (ne)mokumą pagal likvidumo testą, konstatavo, kad jau nuo 2023 m. gegužės mėn. bendrija nebebuvo pajėgi vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, šią išvadą siedamas su seniausiai atsiradusia ir likusia neapmokėta skola UAB „Sanistal“. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka, kad aplinkybė, jog bendrija nustojo tinkamai vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, o veikdama toliau – juos augino, neatitinka juridinio asmens gyvybingumo apibrėžimo ir reiškia, kad likvidumo testo bendrija nebeišlaikė nuo seniausios likusios neįvykdytos prievolės atsiradimo momento. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad bendrija nemoki tapo nuo 2023 m. gegužės mėn. Iš į bendrijos bankroto bylą pateiktų UAB „Sanistal“ bendrijai 2023 m. gegužės 23 d. išrašytų sąskaitų turinio matyti, kad jų apmokėjimo terminas buvo 2023 m. liepos 22 d. Vadinasi bendrijos nemokumo momentas sietinas su šios prievolės įvykdymo termino praleidimu ir konstatuotina, kad LMB „Statyba Renovacija PRO“ nemokia laikoma nuo 2023 m. liepos 23 d.

71. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokios išvados dėl bendrijos nemokumo momento, o apelianto teiginius, kad bendrija buvo neseniai įsteigta, jos rizika plėtojant verslą buvo pagrįsta tuo, jog ji tikėjosi sėkmės ateityje, randant naujų klientų ir partnerių, didėjant apyvartai ir generuojant didesnius pinigų srautus, dėl to ji apskritai negalėjo būti pripažinta nemokia, teisėjų kolegija atmeta ir kaip deklaratyvius, nes juridiniai asmenys turi būti atsakingai valdomi bei jų kreditorių interesų turi būti paisoma nuo pat jų įsteigimo, ir kaip nepagrįstus, juolab esant įsiteisėjusiam (apeliacine tvarka peržiūrėtam) teismo procesiniam sprendimui, kuriuo bendrijai, kaip nemokiam juridiniam asmeniui, buvo iškelta bankroto byla.

Dėl tyčinio bankroto

72. Pirmosios instancijos teismas bendrijos bankrotą pripažino tyčiniu, vadovaudamasis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 4 punktu, t. y. tuo, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, nes bendrovės nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai ir turtas, o bendrijai jau esant nemokiai iš jos sąskaitos daryti pavedimai į asmeninę atsakovo sąskaitą, nesant įrodymų apie jų teisėtą pagrindą, be to, atsižvelgęs į tai, kad apeliantas, bendrijai tapus nemokiai, nevykdė pareigos inicijuoti jos nemokumo procesą.

73. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis). Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

74. JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais dėl ĮBĮ normų taikymo.

75. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

76. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti spręsdamas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, – juridinio asmens buhalterinė apskaita tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių vengimas. Netinkamas juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių, įstatyme išskirtas dėl to, kad ši aplinkybė įprastai trukdo nustatyti juridinio asmens komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą, be to, gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias juridinio asmens bankroto priežastis.

77. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan. Tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant nustatytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

78. Apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, susijusių su netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu. Aplinkybė, kad buvęs bendrijos vadovas nėra perdavęs nemokumo administratorei visų bendrijos dokumentų bei turto, yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, kuriuo jam už šios pareigos neįvykdymą buvo paskirta bauda. Apeliantas nagrinėjamoje byloje nepateikė priešingų įrodymų, t. y., kad jis tinkamai perdavė nemokumo administratorei visus bendrijos dokumentus, taip pat nenurodė turto ir visų dokumentų neperdavimą pateisinančių priežasčių buvimo, nors būtent jam tenka tokių aplinkybių įrodinėjimo našta (CPK 12, 178 straipsniai).

79. Teisėjų kolegija, spręsdama bendrijos tyčinio bankroto klausimą, svarbia aplinkybe laiko tai, kad neperduotų bendrijos dokumentų trūkumas yra reikšmingas ir tai sudaro esmines kliūtis nustatyti tikrąją bendrovės finansinę padėtį, jos debitorius, įvertinti galimybių atgauti skolas realumą. Nėra pagrindo manyti, kad nemokumo administratorė neįvertino kokios nors dalies jai perduotų dokumentų, priešingų aplinkybių apeliantas nei įrodė, nei įrodinėjo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad tai, jog bendrijos nemokumo proceso metu nėra galimybės įvertinti jos tikrosios finansinės padėties, yra atsakovo veiksmų, netinkamai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą, pasekmė. Visos apimties bendrijos dokumentų neperdavimas sudaro pagrindą manyti, jog apeliantas siekė nuslėpti aplaidų ar apgaulingą bendrijos buhalterinės apskaitos tvarkymą tiek iki bendrijai tampant nemokia, tiek ir vėliau, o tokį įsitikinimą teisėjų kolegijai sustiprina ir aplinkybė, kad net ir po to, kai bendrijai inicijuota bankroto byla, iš bendrijos sąskaitos į asmeninę apelianto sąskaitą pervedinėti pinigai, tačiau tokių operacijų teisėtumą pagrindžiantys dokumentai nėra pateikti.

81. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl apelianto sąmoningo netinkamo (ne)veikimo, konstatavo, kad šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog bendrijai jau esant faktiškai nemokiai atsakovas nesikreipė dėl bankroto bylos jai iškėlimo, tačiau toliau blogino jos finansinę padėtį, sąmoningai blogai bendriją valdydamas. Teisėjų kolegija tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritaria.

82. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad bendrija buvo nemoki nuo 2023 m. liepos 23 d. Po šios datos bendrijos vadovui (apeliantui) turėjo ir galėjo būti suprantama, kad tęsdamas nemokios įmonės gyvavimą, didindamas jos nevykdomų įsipareigojimų apimtį ir nesiimdamas realių veiksmų jos nemokumo problemoms spręsti (priešingų duomenų byloje nėra), jis pažeidžia bendrijos kreditorių teises ir jų teisėtus interesus. Pagal JANĮ 5 straipsnio 1 punktą juridinio asmens vadovas privalo inicijuoti nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, nes jis yra tas asmuo, šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

83. Visuma šioje byloje nustatytų aplinkybių patvirtina, kad apeliantas neveikė geriausiais bendrijos interesais, byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pripažinti bendrijos bankrotą tyčiniu. Esant tokiems bylos duomenims, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog bendrijos bankrotas yra tyčinis (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis ir 70 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktai), o atsakingas už bendrijos tyčinio bankroto sukėlimą yra apeliantas (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Dėl apelianto teisių apribojimo

84. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

85. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sankcijos skyrimo teisinių pagrindų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šios sankcijos taikymo pagrindus, įvertino šių aplinkybių pavojingumą ir nustatė, kad kiekvienas vadovo (ne)veikimas yra pavojingas, kelia grėsmę skaidriam verslui, taigi gali būti savarankišku pagrindu atsakomybei kilti (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024). JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018).

86. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas poveikio priemonę – apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus organo nariu, apeliantui taikė JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų pagrindu.

87. Šioje nutartyje konstatuota, kad apeliantas privedė bendriją prie bankroto tyčia, taip pat tai, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, jis neįvykdė JANĮ 57 straipsnyje įtvirtintos pareigos perduoti nemokumo administratoriui visą bendrijos turtą, visus dokumentus ir visą nemokumo procesams tinkamai vykdyti reikalingą informaciją. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą kilti apelianto, kaip buvusio bendrijos vadovo, civilinei atsakomybei JANĮ 13 straipsnio prasme, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė jam šio straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą.

88. Atsižvelgdamas į tai, kad tokio pobūdžio sankcija atsakovo atžvilgiu taikoma pirmą kartą, taip pat į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, siekiant nepažeisti proporcingumo principo imperatyvų, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apribojimas juridinio asmens vadovui teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu taikytinas vieneriems metams. Apeliantas, iš esmės nesutikdamas su aptariamos poveikio priemonės taikymu jo atžvilgiu, konkrečių argumentų, susijusių su šios priemonės taikymo terminu, nepateikė. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl poveikio priemonės taikymo termino nėra pagrįstas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

89. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, bylai aktualias materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai nustatė ir aiškino bylos aplinkybes dėl bendrijos bankroto pripažinimo tyčiniu, teisingai konstatavo, kad už bendrijos tyčinį bankrotą atsakingas atsakovas, kad jam taikytinas teisių apribojimas, taip pat pagrįstai priteisė ieškovei žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti ar pakeisti nėra teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

90. Kiti šalių argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. Birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

91. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi ieškovė (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Kadangi ieškovė nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.