Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 27 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui S. B. dėl skolos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio ir negautų pajamų (nuostolių) priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui S. B. (toliau – atsakovas) dėl skolos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio ir negautų pajamų (nuostolių) priteisimo, prašydama priteisti iš atsakovo 48,94 Eur negrąžinto kredito, 14,92 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. rugpjūčio 31 d.), 8,74 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 22,85 Eur nuostolių (negautų pajamų), paskaičiuotų už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2022 m. rugpjūčio 31 d.) iki sutarties termino pabaigos (2024 m. vasario 26 d.) pagal anuiteto metodu sudarytą sutarties grafiką, 12 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 264 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

2. Ieškovė nurodė, kad 2022 m. vasario 27 d. atsakovas ir vartojimo kredito davėja UAB „BnP Finance“ (toliau – pradinė kreditorė) sudarė vartojimo kredito sutartį (toliau – Sutartis), kuria pradinė kreditorė suteikė atsakovui 24 mėn. terminui 50 Eur vartojimo kreditą, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį). Sutarties 4.2 punktu atsakovas patvirtino, kad susipažino su pradinės kreditorės skolinimo platformoje pateiktomis Sutarties sąlygomis, ir patvirtino tai pasirašydamas nuotoliniu būdu. Atsakovas laiku nemokėjo mėnesinių įmokų, į pradinės kreditorės siųstus raginimo mokėti laiškus nereagavo, todėl pradinė kreditorė Sutartį nutraukė. 2021 m. gegužės 19 d. reikalavimų perleidimo sutartimi pradinė kreditorė reikalavimo teises, kylančias iš nutrauktos Sutarties, perleido ieškovei. 2022 m. spalio 14 d. pranešimu ieškovė informavo atsakovą apie pasikeitusį kreditorių. Atsakovas neatsiskaitė pagal Sutartį nei su pradine kreditore, nei su reikalavimo teises perėmusia ieškove, todėl reiškiamas ieškinys dėl skolos ir susijusių sumų pagal Sutartį priteisimo.

3. Atsakovas S. B. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 27 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo: 48,94 Eur negrąžinto kredito, 14,92 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 1,96 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 22,85 Eur negautų pajamų, 245,25 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento) 2022 m. vasario 27 d. vartojimo kredito sutarties Nr. BOB-wf5c68zs bendrųjų sąlygų 6.2 punkte ir 2022 m. vasario 26 d. standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą įtvirtintą sąlygą, pagal kurią, vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjui kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo.

5. Teismas nustatė, kad UAB „BnP Finance“ ir atsakovas S. B. 2022 m. vasario 27 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. BOB-wf5c68zs, kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 50 Eur kreditas. Pagal šią Sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2024 m. vasario 26 d. Nurodytą kredito sumą pradinė kreditorė atsakovui pervedė, tačiau atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, nustatytu terminu negrąžino skolos ir nesumokėjo sutartų palūkanų. 2021 m. gegužės 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi pradinė kreditorė perleido reikalavimo teises į atsakovą dėl negrąžinto kredito naujajai kreditorei ieškovei UAB ,,Legal Balance“. Apie reikalavimo perleidimą ieškovei, atsakovas buvo informuotas 2022 m. spalio 14 d. pranešimu.

6. Teismas tenkino ieškinio reikalavimus dėl 48,94 Eur negrąžinto kredito, 14,92 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų ir 22,85 Eur nuostolių (negautų pajamų) priteisimo.

7. Teismas ieškinio reikalavimą dėl 8,74 Eur sutarties sudarymo mokesčio priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo nesumokėtą sutarties sudarymo mokestį iki Sutarties nutraukimo dienos (2022 m. rugpjūčio 31 d.), t. y. 1,96 Eur. Iš bendrųjų kredito Sutarties sąlygų 1.18 punkte pateikto sutarties sudarymo mokesčio apibrėžimo teismas nustatė, kad tai yra mokestis už kredito davėjo teikiamas paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu, tokias, kaip, pavyzdžiui, kliento mokumo vertinimas ir tikrinimas, vartojimo kredito sutarties paruošimas, įsipareigojimų rizikos valdymas ir pan., t. y. tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, į tai, kad sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Dėl to teismas priteisė ieškovei iš atsakovo nesumokėtą sutarties sudarymo mokestį iki Sutarties nutraukimo dienos.

8. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 12 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo. Teismas nurodė, kad Sutartyje nustatytos daugiau nei du kartus didesnės – 12 proc. dydžio – metinės procesinės palūkanos, nei įtvirtintos įstatyme (5 proc.), o ieškovė nenurodė tokį procesinių palūkanų dydį pateisinančių priežasčių ir neargumentavo tokio ryškaus nukrypimo nuo įstatyme įtvirtinto procesinių palūkanų dydžio būtinybės. Teismas konstatavo, jog vartojimo kredito sutarčių sąlyga dėl 12 proc. metinių procesinių palūkanų, neįrodžius, kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su pradine kreditore suderinta atsakovo valia ar kad atsakovas turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti/dėl jos prieštarauti, tačiau ja nesinaudojo, pripažintina nesąžininga. Teismas pripažino vartojimo kredito sutarties 6.2 punktą, numatantį, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę laiku vykdyti mokėjimus pagal sutartį ir dėl to vartojimo kredito davėjui kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, nustatančiu neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžiningu, todėl nurodytą sąlygą pripažino negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento), o ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo atmetė.

9. Teismas sprendė, kad, tenkinus 92,90 proc. ieškinio reikalavimų, proporcingai yra pagrindas priteisti ieškovei 245,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Legal Balance“ prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 27 d. sprendimą už akių ir: 1) priteisti ieškovei iš atsakovo 8,74 Eur sutarties sudarymo mokesčio; 2) priteisti ieškovei iš atsakovo 12 proc. metinių procesinių palūkanų; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo 264 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme; kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo 22 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismas nepagrįstai priteisė sutarties sudarymo mokestį tik iki Sutarties nutraukimo dienos. Sutarties sudarymo mokestis mokamas už vartojimo kredito gavėjo pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Pradinė kreditorė geranoriškai išdėstė šį mokestį visam Sutarties laikotarpiui ir nereikalavo iš anksto sumokėti sutarties sudarymo mokestį. Atsakovas Sutartį sudarė laisva valia, turėjo galimybę pasirinkti vartojimo kredito davėją, sutarties sudarymo mokesčio suma buvo aiškiai įtvirtinta Sutartyje, atsakovas jai neprieštaravo ir aiškiai suprato, kad Sutartyje numatyta sutarties sudarymo mokesčio suma yra išdėstoma visam Sutarties laikotarpiui. Sąlyga dėl sutarties sudarymo mokesčio taikymo atitiko įstatymų reikalavimus, atsakovui buvo aiški, suprantama bei jam priimtina.

10.2. Teismas nepagrįstai vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu ir neatsižvelgė į tai, kad atsakovas daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, o, pasirinkdamas sudaryti Sutartį būtent su pradine kreditore, atsakovas susipažino, suprato ir sutiko su Sutarties sąlygomis, prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus, taip pat ir dėl Sutartyje numatytų procesinių palūkanų dydžio. Sutarties sąlyga dėl palūkanų dydžio atsakovui buvo aiški, suprantama ir priimtina, sudarydamas Sutartį jis dėl jos nereiškė jokių prieštaravimų. Ginčo Sutarties sąlyga taip pat buvo nurodyta vartojimo kredito sutarties standartinėje informacijoje. Šalys raštu gali susitarti dėl didesnių nei 5 proc. dydžio procesinių palūkanų, o sutartas 12 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų dydis neprieštarauja šalių Sutarties bendrųjų sąlygų dalies nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo mažinti ar apskritai nepriteisti ieškovei iš atsakovo prašomų priteisti 12 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų. Tokia procesinių palūkanų norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Atsakovas netinkamai vykdė savo sutartines prievoles ir turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes.

10.3. Nustačius, jog ieškinyje nurodyti reikalavimai tenkintini visa apimtimi, teismo sprendimo už akių dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog ieškovei priteisintos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

12. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

13. Byloje nustatyta, kad pradinė kreditorė ir atsakovas 2022 m. vasario 27 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. BOB-wf5c68zs, kurios pagrindu pradinė kreditorė suteikė atsakovui 50 Eur vartojimo kreditą, o atsakovas įsipareigojo per 24 mėn. laikotarpį, Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, grąžinti kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį). Atsakovas savo įsipareigojimų pagal Sutartį tinkamai nevykdė, todėl pradinė kreditorė 2022 m. rugpjūčio 31 d. su atsakovu sudarytą sutartį nutraukė. Pradinės kreditorės ir ieškovės UAB „Legal Balance“ sudaryta reikalavimo perleidimo sutartimi pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovą. Duomenų, kad atsakovas būtų atsiskaitęs su pradine kreditore, ieškove ar ginčytų savo prievolę, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Ieškovė ieškiniu prašė priteisti negrąžintą kreditą ir pagal Sutartį apskaičiuotas susijusias sumas. Teismas sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies.

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas, iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, priteisė ieškovei iš atsakovo nesumokėtą sutarties sudarymo mokestį iki Sutarties nutraukimo dienos (2022 m. rugpjūčio 31 d.), bei teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) vartojimo kredito sutarties sąlygą dėl 12 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys) ir, atitinkamai, atmetė ieškinio reikalavimą dėl 12 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo.

Dėl sutarties sudarymo mokesčio

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo ir sutarties sudarymo mokestį priteisė už laikotarpį iki Sutarties nutraukimo dienos (2022 m. rugpjūčio 31 d.), skaičiuojant mokestį pagal sutarties mokėjimų grafiką, t. y. vietoje ieškovės prašomo 8,74 Eur priteisė ieškovei 1,96 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestį. Grįsdamas šį sprendimą, teismas nurodė, kad sutarties sudarymo mokestis nėra skirtas kompensuoti ieškovės nuostolius, todėl negali būti priteisiamas ir po Sutarties nutraukimo dienos.

16. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo buvo patenkintas iš dalies, ir priteisti apeliantei iš atsakovo visą likusią neapmokėtą sutarties sudarymo mokesčio dalį. Nurodo, kad, vadovaujantis Sutarties 1.18 punktu, sutarties sudarymo mokestis – vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatytas fiksuotas vartojimo kredito gavėjo vartojimo kredito davėjui mokamas mokestis už vartojimo kredito gavėjo pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Sutarties sudarymo mokesčio mokėjimas kreditorės geranoriškai išdėstomas visam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui, tačiau tai neturi įtakos tam, jog pagal Sutartį šis mokestis turi būti sumokėtas. Šią savo prievolę atsakovas suprato pasirašydamas Sutartį. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sumažintu sutarties sudarymo mokesčiu, ieškovė taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, nurodydama, kad sutarties sudarymo mokestis įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą ir neviršija bendrai vartojimo kredito kainai nustatyto ribojimo.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad ginčas byloje, kilo iš vartojimo kredito sutarties, ieškovė šios aplinkybės neginčija. Nagrinėjamu atveju pradinė kreditorė UAB „BnP Finance“ yra Lietuvos Respublikoje veikiantis vartojimo kredito davėjas, o atsakovas – vartojimo kredito gavėjas (vartotojas). Reikalavimo perleidimo sutartimi pradinei kreditorei perleidus ieškovei teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininko tokia suma ir apimtimi, kiek tokią teisę turėjo pirminė kreditorė, remiantis teisės aktais, taip pat su atsakovu (skolininku) sudaryta Sutartimi, iš kurios kildinami reikalavimai, ieškovė įgijo teisę po reikalavimo perėmimo reikšti skolininkui su tuo susijusius reikalavimus.

18. Sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normomis, kurios nenustato kreditoriui teisės reikalauti vykdyti sutartinę prievolę natūra. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo.

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Iš Sutarties bendrųjų sąlygų 1.18 punkte pateikto sutarties sudarymo mokesčio apibrėžimo matyti, kad tai yra mokestis už kredito davėjo teikiamas paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu, tokias, kaip pavyzdžiui, kliento mokumo vertinimas ir tikrinimas, vartojimo kredito sutarties paruošimas, įsipareigojimų rizikos valdymas ir pan., t. y. tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu. Nuoseklioje ir jau susiformavusioje apygardos teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad mokestis, susijęs su sutartinių įsipareigojimų prisiėmimu ir vykdymu, nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo ir gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo (Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-504-921/2022, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2492-392/2021; 2021 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2645-392/2021; 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3013-577/2021; 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-50-803/2022; 2022 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-938-852/2022; 2022 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-877-560/2022; kt.).

20. Kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, taip pat ir reikšti reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018).

21. Minėta, kad Sutarties 1.18 punkte nurodoma, kad sutarties sudarymo mokestis yra vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatytas fiksuotas vartojimo kredito gavėjo vartojimo kredito davėjui mokamas mokestis už vartojimo kredito gavėjo pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Sutarties sudarymo mokesčio mokėjimas išdėstomas visam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Sutarties specialiosiose sąlygose nurodoma, kad bendra sutarties sudarymo mokesčio suma per visą 24 mėn. laikotarpį sudarys 9,12 Eur. Taip pat mokėjimo grafike aiškiai išskirta grafa, kurioje nurodoma, kad sutarties sudarymo mokestis per mėnesį sudaro 0,38 Eur.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aptartos sąlygos įtvirtinimas Sutartyje savaime nėra pagrindu tenkinti ieškovės reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo visa apimtimi. Sprendžiant dėl jos priteisimo, turi būti įvertinta, ar toks reikalavimas yra protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais. Siekiant nustatyti, ar konkreti suma priteistina iš vartotojo, reikalinga nustatyti, kokia jos paskirtis, už kokius kredito davėjo atliekamus veiksmus tokia suma buvo nustatyta. Šiame kontekste svarbu, jog, nors Sutarties 1.18 punkte buvo nurodyta, kad sutarties sudarymo mokestis yra skirtas kompensuoti kredito davėjo išlaidas, patirtas sudarant Sutartį, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokio dydžio išlaidų pradinė kreditorė patyrė dėl Sutarties sudarymo (duomenų apie atsakovą surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, su Sutartimi susijusių dokumentų parengimą) (CPK 178 straipsnis).

23. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, į tai, kad sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo (Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-504-921/2022; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje Nr. e2A-50-803/2022; 2022 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2338-880/2022, 2023 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-494-1178/2023; 2023 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-744-855/2023; kt.).

24. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo dėl sutarties sudarymo mokesčio nuo Sutarties nutraukimo dienos iki Sutarties termino pabaigos priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iki Sutarties nutraukimo likusią nesumokėtą 1,96 Eur sutarties sudarymo mokesčio sumą, o reikalavimą dėl likusios sutarties sudarymo mokesčio sumos pagrįstai atmetė.

Dėl vartojimo kredito sutarties sąlygos, nustatančios 12 proc. dydžio metines procesines palūkanas, atitikties sąžiningumo kriterijams

25. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis).

26. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

27. Palūkanos gali būti dvejopo pobūdžio – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

28. Kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

29. Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

30. Atsižvelgiant į nurodytą, vartojimo kredito teisinių santykių atveju pagal įstatymą galėtų būti skaičiuojamos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis), jei šalys nebūtų susitarusios dėl kitokio dydžio procesinių palūkanų. Nagrinėjamu atveju pradinės kreditorės UAB ,,BnP Finance“ (vartojimo kredito davėjos) ir atsakovo (vartojimo kredito gavėjo) 2022 m. vasario 27 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. BOB-wf5c68zs bendrųjų sąlygų 6.2 punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito Sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjai kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo. Taigi, pasinaudojant CK 6.37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe šalims susitarti, šalių raštu sudarytoje Sutartyje nustatytos daugiau nei du kartus didesnės – 12 proc. dydžio – metinės procesinės palūkanos, nei įtvirtintos įstatyme (5 proc.).

31. Kaip minėta, pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalį, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Vertinant ginčo atveju Sutartyje nustatytų 12 proc. dydžio procesinių palūkanų dydžio atitiktį teisiniam reglamentavimui bei sąžiningumo ir protingumo principams, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad vertinamos vartojimo kredito sutarties sąlygos, todėl aktualios papildomai taikytinos vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK XVIII1 skyrius). CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje ginčas kyla iš vartojimo sutarties, turi pareigą ex officio įvertinti tokios sutarties sąlygų atitiktį vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kriterijams, įtvirtintiems CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje. CK 6.228⁴ straipsniu įgyvendinama Tarybos 1993 m. balandžio 5 d. direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva), todėl, taikant nurodyto straipsnio nuostatas, jos aiškintinos atsižvelgiant ir į Direktyvos tekstą bei tikslus, aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

32. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

33. Taigi, pirma, nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma vartojimo sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad į CK 6.228⁴ straipsnio reguliavimo apimtį patenka standartinės sutartys, standartinės sutarčių sąlygos, taip pat kitos sutarčių sąlygos, jeigu vartotojas neturėjo realių galimybių daryti įtakos jų turiniui ir jos nebuvo individualiai suderėtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020). Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad vartojimo sutarties sąlygos būtų laikomos individualiai aptartomis ir joms nebūtų taikoma sąžiningumo kontrolė, turi būti įvykdyti du reikalavimai: 1) verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas turėjo galimybę derėtis (derybos faktiškai vyko); 2) verslininkas turi įrodyti, kad derybų metu jis suteikė vartotojui realias ir protingas galimybes keisti sutarties turinį. Jei šalių derybų metu sutarties sąlygų pakeitimai, naudingi vartotojui, nebuvo atlikti, verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas pakeitimų atlikti nenorėjo, nors tam buvo sudarytos visos sąlygos, vartotojo reikalavimai buvo nepagrįsti arba vartotojas neturėjo tikslo pasiekti galutinį susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020). Taigi, sutarties sąlygos pripažinimui individualiai aptarta nepakanka to, kad vartotojui būtų sudarytos sąlygos susipažinti su sutarties tekstu ir iš anksto iki sutarties pasirašymo sutarties tekstas būtų pateiktas vartotojui, tačiau svarbu nustatyti, kad vartotojas turėjo galimybę daryti realią įtaką sutarties turiniui, t. y. vartotojas turėjo realią galimybę derėtis ir galimybes keisti sutarties turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-1075/2023).

35. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Sutarties turinį bei sudarymo mechanizmą, darytina išvada, kad Sutarties sąlyga dėl procesinių palūkanų dydžio, įtvirtinta Sutarties bendrųjų sąlygų skiltyje „Sutartinė atsakomybė“ ir atkartota Standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovas neturėjo galimybės derėtis, o tik galėjo su ja susipažinti (kaip nurodė ieškovė – pradinės kreditorės skolinimo platformoje pasirašydamas nuotoliniu būdu), todėl ji laikytina individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Tai, kad nurodyta sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakovu, kad atsakovas būtų turėjęs galimybę daryti įtaką nustatant procesinių palūkanų dydį, ieškovė nesiėmė pareigos įrodinėti (6.228⁴ straipsnio 4 dalis; CPK 178 straipsnis), o tik apibendrintai nurodė, jog atsakovas su šia Sutarties sąlyga susipažino, pasirinko sudaryti Sutartį su pradine kreditore, suprato ir sutiko, šiuos teiginius grįsdama vien Sutarties pasirašymo faktu. Aplinkybės, kad Sutarties ginčo nuostatos buvo aptartos individualiai, pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nors apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad atsakovas Sutartį sudarė savo valia ir pats prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus, įskaitant ir dėl 12 proc. procesinių palūkanų, duomenų, patvirtinančių, jog Sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl procesinių palūkanų, šalių buvo aptartos individualiai, t. y. įrodymų, kad dėl Sutarties sąlygų vyko derybos ar susirašinėjimas, kad atsakovas turėjo realią galimybę daryti įtaką jų turiniui, ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teismo vertinimu, Sutartyje nurodyti atsakovo patvirtinimai apie tai, kad jis suprato Sutarties sąlygas, su jomis sutinka, pagrindo daryti išvadą, jog dėl Sutarties sąlygų vyko realios derybos, jog atsakovas turėjo realią galimybę daryti įtaką ginčo Sutarties sąlygų dėl procesinių palūkanų dydžio turiniui, taip pat nesudaro (CPK 185 straipsnis), todėl preziumuotina, kad Sutarties nuostatos dėl procesinių palūkanų dydžio šalių nebuvo individualiai aptartos (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis).

36. Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovei neįrodžius, jog Sutarties sąlyga, apibrėžianti procesines palūkanas, buvo individualiai aptarta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, jog Sutarties nuostatos, įskaitant ir dėl procesinių palūkanų, šalių buvo aptartos individualiai, pagrįstai atliko Sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis).

37. Antra, kaip minėta, CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar atitinkama vartojimo sutarties sąlyga buvo nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą (netinkamą įvykdymą), teismas turi spręsti atsižvelgdamas į CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, pagal kurią ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį, visas sutarties sudarymo metu buvusias bei jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų taip pat gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Pareiga įrodyti aplinkybes, pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį patvirtinančias, kad Sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis).

38. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vertinant, ar dėl vartojimo sutarties sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar (ir, prireikus – kiek) dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Banco Popular Espanol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaquin Valldeperas Tortosa, M.A. Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas).

39. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ginčo vartojimo kredito Sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte įtvirtintas daugiau kaip du kartus didesnis procesinių palūkanų dydis, nei būtų skaičiuojamas pagal įstatymo nuostatas. Ieškovė nenurodė tokį procesinių palūkanų dydį pateisinančių priežasčių ir neargumentavo tokio ryškaus nukrypimo nuo įstatyme įtvirtinto procesinių palūkanų dydžio būtinybės (CPK 178 straipsnis). Kaip buvo minėta, procesinių palūkanų paskirtis yra kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau, atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą įprastą procesinių palūkanų dydį, laikomą pakankamu nurodytai paskirčiai atlikti, pripažintina, jog daugiau kaip du kartus įstatyme įtvirtintą palūkanų dydį viršijančios procesinės palūkanos neatitinka nurodytos paskirties kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius ir skatinti įvykdyti teismo sprendimą. Sprendžiant dėl palūkanų dydžio vartojimo teisiniuose santykiuose teisėtumo, turi būti įvertinta ne tik kredito gavėjo pareiga skolintis atsakingai, bet ir kredito davėjo pareiga atsakingai skolinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog 24 mėn. laikotarpiui sudaryta vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta skolininkui jos nevykdant jau po 6 mėn., leidžia pagrįstai abejoti kredito davėjos pareigos skolinti atsakingai vykdymo tinkamumu, o nurodyta Sutarties sąlyga kreditorė savo galimas rizikas siekė kompensuoti žymiai didesnėmis, nei nustatytomis įstatymo, procesinėmis palūkanomis. Toks procesinių palūkanų dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir nustatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę Sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Atsižvelgiant į tai, Sutarties sąlyga, numatanti tokį nepagrįstai didelį procesinių palūkanų dydį, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta nustatančia neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

40. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad 12 proc. dydžio procesinės palūkanos užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytinos neprotingai didelėmis. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, taip pat į CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią skolininko pareigą mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, nėra pagrindo spręsti, jog verslininkas dorai, teisingai ir pagrįstai galėjo tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su Sutartyje įtvirtinta sąlyga, numatančia 12 proc. procesinių palūkanų dydį, jeigu dėl šios sutarties sąlygos būtų buvę atskirai derėtasi.

41. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nurodytą ginčo Sutarties nuostatą negaliojančia, neatsižvelgė į tai, jog Sutartis sudaryta laisva šalių valia ir būtent atsakovas turėjo galimybę pasirinkti vartojimo kredito davėją iš daugelio konkuruojančių vartojimo kredito davėjų ir pasirinko Sutartį sudaryti su pradine kreditore. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Taigi, teisiniu reguliavimu, pagal kurį ginčo Sutarties nuostatos nagrinėjamu atveju pripažintinos negaliojančiomis ir byloje netaikytinomis, nėra ribojama verslininko ir vartotojo teisė susitarti, tačiau užtikrinamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsauga. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko), todėl tokiu atveju vartojimo santykiuose negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

Dėl procesinių palūkanų (ne)priteisimo

42. Pripažinus Sutarties sąlygą nustatančia neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę ir, atitinkamai, nesąžininga, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje, t. y. tokia sąlyga pripažintina negaliojančia nuo sutarties sudarymo. Kaip yra išaiškinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos nustatymo sukeliamų teisinių padarinių, iš Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies („Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų“) formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti tokios sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimas Banco Espanol de Credito SA prieš Joaquin Calderon Camino, C-618/10, 65 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019; 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Atitinkamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje; tai reiškia, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio, ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019). Teisė negali ginti nesąžiningo asmens, o vartojimo sutarčių atveju pasekmėmis, taikytinomis sutarties sąlygą pripažinus nesąžininga, taip pat siekiama atgrasomojo poveikio, skatinant standartines vartojimo sutarčių sąlygas rengti taip, kad jos atitiktų sąžiningumo bei proporcingumo reikalavimus vartotojo atžvilgiu, todėl nesąžininga pripažinta vartojimo sutarties sąlyga negalioja ir yra netaikytina, nepripažįstant teismui teisės spręsti dėl įstatymų reikalavimus atitinkančių sąlygų nustatymo. Jei nacionaliniams teismams būtų leidžiama pakeisti nesąžiningų sąlygų, esančių vartojimo sutartyse, turinį, tokia galimybė panaikintų atgrasomąjį poveikį verslininkams netaikyti tokių nesąžiningų sąlygų vartotojo atžvilgiu, nes jie vis dar ketintų naudoti šias sąlygas, žinodami, kad net jeigu jos turėtų būti pripažintos negaliojančios, vis dėlto sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo taip, kad būtų užtikrinti šių pardavėjų ar tiekėjų interesai.

43. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai pripažinus Sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punktą, numatantį, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę laiku vykdyti mokėjimus pagal sutartį ir dėl to vartojimo kredito davėjui kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, kaip nustatantį neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžiningą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytą sąlygą pripažino negaliojančia ab initio ir byloje netaikytina, todėl ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrįstai atmetė.

44. Pažymėtina, kad nors iš CK 6.37 straipsnio 2, 3 dalių, 6.210 straipsnio 1 dalies nustatyto teisinio reglamentavimo išplaukia, kad, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, tačiau ši nuostata savo pobūdžiu yra dispozityvi – įstatyme įtvirtinto 5 proc. dydžio procesinės palūkanos mokėtinos tuo atveju, jei nėra šalių susitarimo dėl kitokio tokių palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju toks šalių susitarimas buvo, t. y. ginčo vartojimo kredito sutartyje buvo įtvirtintas 12 proc. dydžio procesinių palūkanų dydis. Ieškovė (apeliantė) tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde prašė priteisti Sutartyje nustatytas 12 proc. dydžio procesines palūkanas. Kaip minėta, atitinkamą Sutarties sąlygą dėl nurodyto dydžio procesinių palūkanų pripažinus nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), ši sąlyga netaikytina. Ieškovė įstatyme įtvirtinto 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisti neprašė, o teismai, kaip minėta, pripažinę sutarties sąlyga nesąžininga ir negaliojančia, privalo tik netaikyti tokios sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio.

Dėl procesinės bylos baigties

45. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl dalies sutarties mokesčio ir 12 proc. procesinių palūkanų nepriteisimo nesudaro. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiui aktualias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio ir 12 proc. procesinių palūkanų palikus nepakeistą, ieškovės bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos neperskirstytinos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

47. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

48. Ieškovė apeliaciniame procese patyrė 22 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėtų už apeliacinio skundo pateikimą (žyminis mokestis). Apeliacinis skundas atmetamas, todėl nurodytos bylinėjimosi išlaidos ieškovei iš atsakovo nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

49. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 27 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.