Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Visvaldo Kazakiūno, Rositos Patackienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Legal Balance“ ieškinį atsakovui N. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

7. Atsakovas N. A. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

8. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinis kreditorius UAB „GF bankas“ ir atsakovas 2019 m. lapkričio 18 d. sudarė Vartojimo kredito sutarties Nr. 90009878998 Sandorį Nr. 1. Pradinis kreditorius ir ieškovas 2020 m. lapkričio 25 d. sudarė Periodinio reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2020-10/03, kurios pagrindu ieškovas iš pradinio kreditoriaus įgijo reikalavimo teisę ir į atsakovo skolą.

10. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių dalyje dėl sandorio sudarymo mokesčio bei priteisti apeliantui iš atsakovo 505,76 Eur sandorio sudarymo mokestį. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sumažino ieškovui priteistiną sutarties sudarymo mokestį nuo 505,76 Eur iki 32,53 Eur. Teismas tokį sumažinimą motyvavo tuo, kad nutraukus sutartį ieškovo teisėtas lūkestis apima tik mokėjimo palūkanas (negautas pajamas) kurias pradinis kreditorius/ieškovas tikėjosi gauti, jeigu sutartis būtų vykdoma tinkamai, tačiau sandorio sudarymo mokestis nepatenka į negautų pajamų sąvoką. Po sutarties nutraukimo atsakovui negali būti skaičiuojami jokie mokesčiai, išskyrus 0,05 proc. dydžio netesybas už 180 d. laikotarpį, todėl pirmosios instancijos teismas priteistiną sutarties sudarymo mokesčio sumą skaičiavo už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 18 d. iki 2021 m. balandžio 7 d. (Sutarties nutraukimo dienos).

11. Tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis, nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 52, 54 punktai). Šioje nutartyje taip pat pažymėta, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tokiu atveju kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai.

12. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų kitos šalies veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008, 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018). Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustatęs negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

13. Šiuo atveju Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.5 punkte nustatyta, jog sandorio sudarymo mokestis – kliento bendrovei mokamas mokestis už kliento asmens duomenų surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, surinktų duomenų apdorojimą, taip pat trečiųjų asmenų suteiktas paslaugas, būtinas sandoriui sudaryti, įskaitant ir kliento įsipareigojimų bendrovei vykdymo rizikos valdymo paslaugas, vienkartines sandorio sudarymo išlaidas. Sandorio sudarymo mokesčio dydis – 590 Eur. Sutarties sudarymo mokesčio mokėjimas išdėstytas per visą Sutarties terminą (iki 2026 m. lapkričio 18 d.), nustatant atsakovo mokėtinų kasmėnesinių įmokų dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aptartos sąlygos įtvirtinimas sutartyje savaime nėra pagrindu tenkinti ieškovo reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio visa apimtimi. Kaip minėta, sprendžiant dėl jos priteisimo, turi būti įvertinta, ar toks reikalavimas yra protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais. Siekiant nustatyti, ar konkreti suma priteistina iš vartotojo, reikalinga nustatyti kokia jos paskirtis, už kokius kredito davėjo atliekamus veiksmus tokios sumos buvo nustatytos. Nors Sutarties 1.5 punkte buvo nurodyta, kad sutarties sudarymo mokestis yra vienkartinis mokestis, skirtas kompensuoti kredito davėjo išlaidas, patirtas sudarant Sutartį, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokio dydžio išlaidų pradinis kreditorius patyrė (CPK 178 straipsnis).

14. Išlaidų dydis, kurias ieškovas nurodė kaip patirtas pradinio kreditoriaus dėl sutarties sudarymo (505,76 Eur) akivaizdžiai neatitinka ieškovo įvardintų ir sutarties 1.5 punkte nurodytų pradinio kreditoriaus veiksmų, atliktų iki sutarties sudarymo, pobūdžio ir masto. Sutarties sudarymo mokestis nurodyta apimtimi neatliko išlaidų, kurias pradinis kreditorius patyrė iki sutarties sudarymo, kompensavimo funkcijos. Šis mokestis neskirtas ir pradinio kreditoriaus patirtiems nuostoliams kompensuoti, kai tų nuostolių atsirado dėl netinkamo sutarties vykdymo ir jos nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į sutarties sudarymo mokesčio dydį, aplinkybę, kad jis turėjo būti mokamas atsakovo periodiškai kiekvieną mėnesį, galima daryti išvadą, kad šis mokestis buvo skirtas sutarties administravimui visu šalių sutartu sutarties galiojimo laikotarpiu, o ne sutarties sudarymo išlaidoms kompensuoti. Kadangi kaip jau minėta, vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, į tai, kad sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje teismų praktikoje (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-961-855/2021; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-50-803/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-365-577/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-529-661/2022 ir kt., Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-504-921/2022). Netenkinus pagrindinio apeliacinio skundo reikalavimo, atmetamas ir reikalavimas, susijęs su bylinėjimosi išlaidų perskaičiavimu.

15. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl sprendžia, jog ieškovo apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą už akių nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.