Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-148-957/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-04-21
Bylos Nr.: 1A-148-957/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-28204-2020-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Darius Pranka, Marijus Kursevičius, Valerij Lauš
Nuteistasis: M. J.
Nukentėjusysis: S. Š.
Advokatai: Olegas Šibkovas, Linas Žalnieriūnas

Kategorijos

1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)
1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-148-957/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28204-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1; 1.1.7.2.3; 1.2.4.4.1;1.2.26.2; 2.4.6.4.4 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

sekretoriaujant Linai Butkuvienei,dalyvaujant prokurorei Kristinai Rekertienei,nuteistajam M. J., jo gynėjui advokatui Linui Žalnieriūnui,nukentėjusiojo S. Š. atstovui advokatui Olegui Šibkovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

Žemesnės instancijos teismas

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų ir 1 (vieno) mėnesio laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 120 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

- pagal BK 284 straipsnį – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 120 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų ir 1 (vieno) mėnesio laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 120 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 16 d. 18.30 val. iki 2020 m. liepos 17 d. 14.35 val. (viena para).

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

M. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti pradėjus bausmės vykdymą.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. J. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 56,54 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo S. Š. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir S. Š. iš M. J. priteista 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. J. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį dėl to, kad 2020 m. liepos 16 d., apie 17.30 val., viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, Miglos g. 3, žodinio konflikto metu, pašalinių asmenų akivaizdoje, rankomis sudavė S. Š. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas S. Š. nosies kaulų lūžį ir nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą bei tokiais savo veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. J. gynėjas advokatas L. Žalnieriūnas prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir nuteistąjį M. J. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir (ar) dėl pirmosios instancijos teismo padaryto esminio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimo, o civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais; arba 2) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir bylą nutraukti, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytai aplinkybei – egzistuojant BK V skyriuje numatytai nuteistojo M. J. baudžiamąją atsakomybę šalinančiai būtinosios ginties aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, o civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais; arba 3) pakeisti nuosprendį, nuteistojo M. J. veiką kvalifikuoti tik pagal BK 284 straipsnį; paskirtos laisvės apribojimo bausmės terminą sutrumpinti nuo vienerių metų iki šešių mėnesių; paskirtą įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 120 val. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pakeisti įpareigojimu dalyvauti elgesio pataisos programoje; S. Š. priteistą 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 200 Eur; 4) iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodytomis pripažintų aplinkybių pašalinti M. J. smūgių S. Š. sudavimą į įvairias kūno vietas; 5) atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti ekspertizės aktą surašiusi ekspertą dėl to, kuo remdamasis jis padarė išvadą, kad S. Š. nosies kalų lūžio gijimas užtruko ilgiau nei 10 dienų. Nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

2.1. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės yra neįrodytos. Ekspertizės akte ir kituose S. Š. sužalojimus pagrindžiančiuose įrodymuose nesunkus jo sveikatos sutrikdymas yra siejamas išimtinai su nosies kaulų lūžiu, kuris padarytas vienu trauminiu poveikiu, todėl sulaužyti S. Š. nosies kaulus ir nesunkiai sutrikdyti jo sveikatą M. J. galėjo tik vienu suduotu smūgiu S. Š. į nosį. Byloje tai pagrindžiančių įrodymų nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad M. J. S. Š. suduotą smūgį matė tik liudytojas A. Ž., iš kurio parodymų matyti, kad M. J. smūgį nukentėjusiajam sudavė į žandą ar netgi kaklą, bet ne į nosį. Tai paneigia nukentėjusiojo parodymus, kuriuos patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Teismas padarė prielaidą dėl to, kad M. J. smūgį nukentėjusiajam sudavė į nosį. Nepaneigta, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, puldamas M. J. ar kitaip. Liudytojas A. Ž. buvo apklaustas ne kartą, davė išsamius parodymus apie vietą, į kurią M. J. nukentėjusiajam sudavė smūgį, galimybių pašalinti nurodytą abejonę nėra, todėl, vadovaujantis in dubio pro reo principu, nurodyta abejonė vertintina nuteistojo naudai. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą M. J. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

2.2. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės yra perteklinės. Kiti M. J. tariamai suduoti smūgiai S. Š. į kitas kūno vietas neįrodyti: pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad M. J. po smūgio neva į nosį tik „mojavo rankomis“; apklausiamas nukentėjusysis ne kartą pakartojo, kad nuteistasis daugiau niekur jam nepataikė; ekspertizės akte ir kt. įrodymuose nustatytas tik nukentėjusiojo nosies kaulų lūžis, padarytas vienu trauminiu poveikiu. Skundžiamame teismo nuosprendyje aplinkybės išdėstytos automatiškai perrašant kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes pagal priešingus A. Ž. parodymus, kurie prieštarauja minėtiems įrodymams. Net jei ir būtų įrodyti kiti nukentėjusiajam tariamai suduoti smūgiai į kitas kūno vietas, visgi teismo įrodytu pripažinto nusikaltimo aplinkybėse nenurodyta, kad tokie smūgiai sukėlė S. Š. fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdė jo sveikatą, be to, skundžiamame nuosprendyje nepateikti įrodymai, kuriais būtų grindžiama tokia teismo išvada. Nuteistojo tariamai suduoti smūgiai nukentėjusiajam į kitas kūno vietas, kurie nesukėlė jam fizinio skausmo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo, šalintini iš įrodytu pripažinto nusikaltimo aplinkybių, kaip neįrodyti arba nesukėlę pavojingų padarinių ir neatitinkantys fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sudėties pavojingos veikos požymio, kurį apimtų nesunkaus sveikatos sutrikdymo nusikaltimas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nesant prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo skundo, nurodyti pavojingi padariniai nuteistajam nebegali būti inkriminuoti, nes tai pablogintų jo padėtį;

2.3. Jei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertintų, kad byloje esantys įrodymai pagrindžia, jog nuteistasis sudavė smūgį nukentėjusiajam į nosį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai to nepripažino M. J. būtinąja gintimi. M. J. suduotas smūgis S. Š. į nosį atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, tai šalina M. J. baudžiamąją atsakomybę už S. Š. sveikatos sutrikdymą, todėl teismo nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina. M. J. suduotas smūgis S. Š. į nosį atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas – S. Š. kėsinimasis paspirtuku daužant M. ir I. J. naudotą automobilį yra pavojingas ir darė žalą UAB „ALD Automotive“ nuosavybei, o S. Š. pavojingas kėsinimasis telefonu suduodant smūgį M. J. į ranką ir jį pastumiant yra ir pavojingas M. J. sveikatai. Kėsinimasis buvo realus – egzistavo objektyviai, ir akivaizdus – buvo pradėtas ir nepasibaigęs. Net jei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažintų, kad S. Š. paspirtuku daužė automobilį ir telefonu sudavė smūgį M. J. į ranką, tai nepaneigtų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Pažymėtina, jog asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, gali gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančiojo asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-719/2022). Pirmosios instancijos teismas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad smūgį S. Š. į nosį M. J. sudavė ne gynybos, bet puolimo tikslu. M. J. darė viską, kad išvengtų konflikto. Tai patvirtina M. ir I. J., I. Z.-B. parodymai, iš kurių matyti, kad M. J. klausė nukentėjusiojo, kas atsitiko, paaiškino jam, dėl ko panaudojo automobilio garsinį signalą, prašė S. Š. nusiraminti ir nesikeikti, nebraižyti jo automobilio paspirtuku, bandė atsisėsti į savo automobilį. Tą patį darė ir I. J., prašydama S. Š. nusiraminti. Be to, A. Ž. parodymai pagrindžia, kad smūgį S. Š. M. J. sudavė sakydamas „tu manęs nestumdysi, kaip tu man, taip ir aš tau“. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, neva A. Ž. parodymai pagrindžia, kad M. J. pirmas sudavė smūgį S. Š. ir taip jį užpuolė (A. Ž., be kita ko, parodė, kad jis nematė, ar prieš suduodant smūgį S. Š., buvo smurtaujama, tik girdėjo riksmus, šauksmus ir suprato, kad S. Š. prieš tai padarė „kažką blogo“; M. J. suduotas smūgis S. Š. yra pirmas dalykas, kurį pamatė A. Ž.). Po smūgio į nosį sudavimo M. J. daugiau smūgių S. Š. nesudavė, o mojuodamas rankomis jis gynėsi, blokuodamas S. Š. suduodamus smūgius (tai patvirtina A. Ž. parodymai apie tai, kad po suduoto smūgio S. Š. supyko ir bandė „duoti grąžos“, tą patvirtino ir pats S. Š.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo žodinis konfliktas, tačiau neįvertino, kad šį konfliktą sukėlė nukentėjusysis. Viskas prasidėjo nuo to, kad M. J. kelyje panaudojo automobilio garsinį signalą dėl pavojingo S. Š. paspirtuko vairavimo. Praėjus kelioms minutėms po to, kai M. J. nuvažiavo ir prisiparkavo stovėjimo aikštelėje, S. Š. atvažiavo paspirtuku, atsigulė ant automobilio dangčio, beldė į stiklą provokuodamas M. J. išlipti ir priekaištavo dėl prieš tai kelyje panaudoto garsinio signalo. Tai matyti iš M. J., liudytojų I. J. ir I. Z.-B. parodymų. Be to, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė teismas, žodinio konflikto metu nukentėjusysis buvo piktai, agresyviai nusiteikęs, šaukė, mojavo rankomis, vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo M. J. vadindamas „senu debilu“, „supistu pensininku“ ir kt., grasino, kad jam teks parduoti automobilį ir kitą turtą, su juo atsiskaityti, o galiausiai – pastūmė M. J. Be M. ir I. J., I. Z.-B. parodymų, tai patvirtina paties nukentėjusiojo parodymai, kuris pripažino ir tai, kad pastūmė M. J. Teismas taip pat nustatė, kad iš karto po to M. J. sudavė smūgį S. Š. į nosį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo tuo, kad S. Š. paspirtuku daužė M. ir I. J. automobilį ir telefonu sudavė smūgį M. J. į ranką, o ir šias abejones neteisingai vertino nuteistojo nenaudai, pažeisdamas in dubio pro reo principą:

2.3.1. M. ir I. J. baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino, kad S. Š. paspirtuku daužė jų automobilį ir pateikė automobilio įbrėžimus pagrindžiantį transporto priemonės techninės apžiūros aktą. Pirmosios instancijos teismas suabejojo šio akto patikimumu (nes automobilio apžiūra atlikta praėjus beveik keturiems mėnesiams po nagrinėjamo įvykio, akte kaip įvykio data nurodyta kita po nagrinėjamo įvykio ėjusi diena, automobilio vairuotoja nurodyta E. J.), tačiau nesiėmė priemonių nurodytiems prieštaravimams pašalinti, be to, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad apžiūros akte užfiksuoti automobilio įbrėžimai padaryti ne nukentėjusiojo paspirtuku, taip pat nesiaiškino automobilio apžiūros atlikimo ir akto surašymo aplinkybių. Automobilio įbrėžimų apžiūra atlikta praėjus keliems mėnesiams po įvykio ne savitiksliai, o dėl ikiteisminio tyrimo, ginantis nuo pareikštų įtarimų. Apžiūros akte kaip įvykio data kita po nagrinėjamo įvykio ėjusi diena nurodyta dėl aiškaus rašymo apsirikimo. E. J. kaip automobilio vairuotoja nurodyta dėl to, kad savininkė UAB „ALD Automotive“ automobilį perdavė jai. Kita vertus, M. ir I. J. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis, jei ir nesubraižė, tai bent jau paspirtuku daužė jų automobilį, kuris nepriklauso J., todėl įrodinėdami jo apgadinimą jie neturi jokių savanaudiškų paskatų ir siekia tik pagrįsti nuteistojo būtinąją gintį, kuri yra galima ginant ir nuosavybę;

2.3.2. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, M. J. iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams nurodė apie S. Š. suduotą smūgį jam į ranką (tai aiškiai girdima kūno kameros padarytuose vaizdo įrašuose). Tai, kad policijos pareigūnas V. P. to nepagrįstai neužfiksavo savo tarnybiniame pranešime, kaip ir aplinkybė, kad nuteistasis iš karto po įvykio nesikreipė į atvykusius medikus pagalbos, nepaneigia aplinkybės, kad toks smūgis buvo suduotas. M. J., uždaromas į areštinę, policijos pareigūnams pranešė apie kraujosruvą ir patinimą kairės rankos dilbio srityje (tai patvirtina į areštinę uždaromo asmens apžiūros ir kratos protokolas). Apie S. Š. suduotą smūgį jam į ranką ir atsiradusią kraujosruvą nuteistasis davė parodymus dar būdamas sulaikytas ir vėliau baudžiamojo proceso metu, taip pat priešpriešinėje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-470-932/2022, kurioje įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. nuosprendžiu S. Š. yra nuteistas pagal BK 284 straipsnį už nagrinėjamo įvykio metu padarytą viešosios tvarkos pažeidimą. Tokius M. J. paaiškinimus patvirtina medicininiai dokumentai, specialisto išvada, liudytojos I. J. parodymai apie tai, kad paleistas iš areštinės M. J. sakė, kad S. Š. telefonu sudavė smūgį jam į ranką, M. J. skundėsi rankos skausmu, ji matė kraujosruvą. M. J. dėl tokio nežymaus sveikatos sutrikdymo kreipėsi į teisėsaugos institucijas, už ką S. Š. yra nuteistas (16 nuosprendžio punkte konstatuota, kad S. Š. dėl menkavertės priežasties – M. J. panaudoto automobilio garsinio signalo, išprovokavo žodinį konfliktą su M. J., jo atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, elgėsi agresyviai, o M. J. išlipus iš automobilio, pastarąjį sumušė, t. y. telefonu trenkė M. J. į kairę ranką, padarydamas nežymų jo sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairiame dilbyje, taip pat sudavė M. J. ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas).

2.4. Pirmosios instancijos teismas M. J. veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnį, kadangi byloje esantys įrodymai nepagrindžia, kad S. Š. sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai. Ekspertizės akte ir kituose S. Š. sužalojimus patvirtinančiuose įrodymuose nesunkus jo sveikatos sutrikdymas grindžiamas tuo, jog nosies kaulų lūžių gijimas užtrunka ir sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, tačiau nenurodyta, kad konkrečiai S. Š. nosies kaulų lūžio gijimas užtruko ilgiau nei 10 dienų. Specialisto išvada Nr. G 1938/2020 (01) patvirtina, kad praėjus keturioms dienoms po įvykio (2020 m. liepos 20 d.) apžiūros metu S. Š. išorinių sužalojimų nenustatyta. Be to, iš S. Š. parodymų matyti, kad jo sveikatai ypatinga žala nebuvo padaryta, nosis buvo patinusi dvi-tris dienas, kvėpuoti nebuvo sunkiau, nedarbingumo pažymėjimas jam nebuvo išduotas; jau po keleto dienų S. Š. dalyvavo darbiniame susitikime. Teisėjų kolegijos prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti ekspertizės aktą surašiusį ekspertą dėl to, kuo remdamasis jis padarė išvadą, kad S. Š. nosies kaulų lūžio gijimas užtruko ilgiau nei 10 dienų (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 7.1 papunktis). Nesant galimybės to nustatyti, apeliaciniu skundu prašoma pakeisti skundžiamą nuosprendį ir M. J. veiką kvalifikuoti tik pagal BK 284 straipsnį, kaip apimantį BK 140 straipsnio 1 dalį, o argumentus dėl būtinosios ginties laikyti nurodytais dėl M. J. inkriminuotos savo turiniu analogiškos įžūlaus elgesio pavojingos veikos.

2.5. M. J. už viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis) nuteistas dėl tuo pačiu metu padaryto nesunkaus S. Š. sveikatos sutrikdymo. Dėl M. J. suduotų smūgių S. Š. į nosį ir į kitas kūno vietas įrodymų trūkumo ar perteklinio inkriminavimo, M. J. inkriminuotas savo turiniu analogiškas įžūlus elgesys turėtų būti laikomas neįrodytu. Tai sudaro pagrindą skundžiamą nuosprendį panaikinti ir M. J. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegijai vertinant, kad byloje esantys įrodymai pagrindžia, jog M. J. sudavė smūgį S. Š. į nosį, taip pat, kad nesunkus S. Š. sveikatos sutrikdymas, tuo pačiu ir savo turiniu analogiškas įžūlus elgesys, atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, tai šalintų M. J. baudžiamąją atsakomybę ir dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nes jo tyčia būtų nukreipta ne į nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, o į socialiai vertingą gynybą nuo pavojingo S. Š. kėsinimosi. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas ir byla nutraukta.

2.6. Iš teismo įrodytu pripažinto nusikaltimo aplinkybių matyti, kad jose nenurodyta, kuo pasireiškė visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Čia tik perrašyta BK 284 straipsnio dispozicijos formuluotė, neatskleidžiant jos turinio. Todėl pirmosios instancijos teismas nenustatė M. J. sukeltų viešosios tvarkos pažeidimo padarinių, kaip tai numato BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Toks nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes suvaržė įstatymų garantuotą M. J. teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, verčia gintis ne nuo konkrečių, o nuo visų įmanomų kaltinimo variantų. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, be prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo skundo nurodyti pavojingi padariniai M. J. nebegali būti inkriminuoti, nes tai pablogintų jo padėtį. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti nuosprendį ir M. J. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir (ar) dėl pirmosios instancijos teismo padaryto esminio BPK pažeidimo.

2.7. Pirmosios instancijos teismo BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo kvalifikavimo motyvai ir išvados yra formalūs ir neįtikinantys, tuo tarpu baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. M. J. suduotą smūgį S. Š. matė tik A. Ž., kuris nurodė, kad šis smūgis buvo suduotas nestipriai; pamatęs, kad konfliktas baigėsi, jis tiesiog nubėgo toliau sportuoti; A. Ž. negalvojo, kad dėl to bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, nors pats yra (duomenys neskelbtini). Tai rodo, kad M. J. smūgis buvo mažareikšmis. M. J. smūgį į nosį sudavė nebent atsitiktinai kliudydamas ją ar iš pradžių paties S. Š. ranką. Nosies lūžio stiprumas nebūdingas tiesaus galingo smūgio kumščiu sudavimui, o ir A. Ž. negalėjo tiksliai nurodyti, kur M. J. sudavė smūgį paminėdamas S. Š. žandą, netgi kaklą. Smūgio sudavimas ranka į nosį tėra teisinė formuluotė, kuri nevisapusiškai ir daug pavojingiau negu yra iš tikrųjų apibūdina M. J. veiką. M. J. inkriminuotas įžūlus elgesys apsiriboja tik smūgio sudavimu, kuris visuomenės rimties ir tvarkos nesutrikdė tiek, kad būtų pagrįsta taikyti baudžiamąją atsakomybę.

2.8. M. J. inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikavus tik pagal BK 284 straipsnį, t. y. sumažėjus nusikalstamų veikų skaičiui ir pavojingumui, atitinkamai trumpintinas ir jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės terminas nuo vienerių metų iki šešių mėnesių, o paskirtas įpareigojimas neatlygintinai išdirbti 120 val. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis keistinas įpareigojimu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

2.9. Prašymas sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį iki 200 Eur motyvuojamas tuo, kad bylose, kuriose asmenys nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu nukentėjusiajam padaromas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 145 iki 579 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015 ir joje cituojama kasacinio teismo praktika).

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų negauta. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė bei nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl M. J. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje

4. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas formuluoja alternatyvius prašymus, iš kurių pirmuoju prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir nuteistąjį M. J. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir (ar) dėl pirmosios instancijos teismo padaryto esminio BPK pažeidimo, o civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais. Šis apeliacinio skundo prašymas argumentuojamas netinkamu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

5. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo įrodymais pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais bei išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pozicijas, atitinkamai įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektais, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, nuosprendžio dalyje, susijusioje su nuteistojo M. J. nukentėjusiajam S. Š. suduotais smūgiais, kurių vienas nulėmė pastarojo nosies kaulų lūžį, reikšmingos faktinės nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos teisingai įvertinus bylos įrodymus, o jų pagrindu nuteistojo padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 1 dalį.

7. Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį nepakanka nustatyti tik objektyvųjį požymį – veiką, turi būti nustatyti ir dėl tokios veikos kilę padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-19-511/2020, 2K-239-697/2022 ir kt.). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad nagrinėjama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160-697/2019, 2K-124-719/2022 ir kt.). Pagal šį straipsnį veikos kvalifikuojamos ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011).

8. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, paprastai vertinamas ir laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-719/2012, 2K-408/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-367-511/2018, 2K-239-697/2022 ir kt.). Be to, kaltininkui nusikalstamai veikiant viešoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai. Tokiais atvejais nukentėjusiajam patyrus nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą, kaltininko veika kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimo ir atitinkamo sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio ar BK 138 straipsnio atitinkamą dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-3-489/2018 ir kt.). BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

9. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. J. 2020 m. liepos 16 d., apie 17.30 val., viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, Miglos g. 3, žodinio konflikto metu, pašalinių asmenų akivaizdoje, rankomis sudavė S. Š. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas pastarajam nosies kaulų lūžį ir nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą bei tokiais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šias nuteistajam M. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, teisingai įvertinęs paties nuteistojo M. J., nukentėjusiojo S. Š. bei liudytojo A. Ž. parodymus, taip pat pareigūno V. P. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, teismo medicinos išvadą, kurioje nurodytas nukentėjusiajam padarytas sužalojimas bei nustatytas jo mastas. Be to, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis iš dalies atmetė M. J. parodymus, pastarojo pateiktą transporto priemonės techninės apžiūros aktą, o kartu ir jo versiją apie neva kilusią būtinosios ginties situaciją, taip pat skundžiamame nuosprendyje, nors ir lakoniškai, tačiau išdėstė motyvus, nulėmusius, jog teismas iš esmės nesirėmė liudytojų I. J. ir I. Z.-B. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo nesutikti su tokiu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad byloje nėra įrodymų, jog būtent nuteistasis M. J. sudavė nukentėjusiajam smūgį į nosį, dėl kurio lūžo nosies kaulai ir buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, nes, pasak apelianto, liudytojas A. Ž. parodė, kad M. J. smūgį nukentėjusiajam sudavė į žandą ar netgi kaklą, tačiau ne į nosį, o tai paneigia nukentėjusiojo parodymus. Pažymėtina, kad šioje byloje tiek nukentėjusiojo S. Š., tiek nuteistojo M. J. parodymai nėra visa apimtimi patikimi dėl dvigubos jų procesinės padėties, kadangi dėl vieno įvykio pradėjus du ikiteisminius tyrimus prieš juos abu, jie linkę minimizuoti tiek savo veiksmų apimtis ir jų pavojingumą, tiek apskritai situacijoje jų atliktų veiksmų intensyvumą ir svarbą. Vis dėlto, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėjas, byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai leidžia spręsti, kad būtent M. J. kilusio konflikto metu nukentėjusiajam S. Š. į įvairias kūno vietas sudavė tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, kurių vienu nukentėjusiajam buvo sulaužyta nosis ir taip nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata.

Žemesnės instancijos teismas

10.1. Pirmiausia pažymėtina, kad nuteistasis M. J., apklausiamas proceso eigoje, savo kaltės nepripažino bei tvirtino, kad tik gynėsi nuo nukentėjusiojo smūgių, juos atmušinėdamas, tačiau jis iš esmės neneigė ir to, kad besigindamas galėjo kliudyti nukentėjusiojo nosį. Antai, apklausiamas teisme M. J. parodė, kad S. Š. atsistojus į kovinę padėtį, kviečiant jį ateiti ir pradėjus mojuoti rankomis, jis (M. J.) rankomis atsimušinėjo nuo S. Š. smūgių ir gal netyčia jį kliudė. Vis dėlto, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, tokius nuteistojo parodymus dėl tariamai gynybinių veiksmų ir tariamai netyčinio nukentėjusiojo kliudymo paneigia kiti bylos įrodymai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nustatant faktines įvykio aplinkybes reikšmingi būtent tiesiogiai įvykyje dalyvavusių asmenų ir jį tiesiogiai mačiusių liudytojų parodymai.

10.2. Liudytojos I. J. ir I. Z.-B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamos teisme dėl smūgių sudavimo, jų skaičiaus ir lokalizacijos davė iš esmės neinformatyvius parodymus, t. y. teigė to nemačiusios, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje jais nesirėmė.

10.3. Apklausiamas teisme nukentėjusysis S. Š. parodė, kad žodinio konflikto metu M. J. švystelėjo dešine ranka jam per nosį, jis (S. Š.) bandė duoti atgal, bet niekam nespėjo pataikyti ir pasilenkęs pamatė, kad iš nosies bėga kraujas. Taip pat nurodė, kad faktiškai jam buvo suduotas vienas smūgis į nosį. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis S. Š. parodė, kad jam atstūmus M. J., šis pradėjo kumščiuotis ir vienas smūgis dešinės rankos kumščiu pataikė jam į nosį, jis pajuto skausmą ir jam pradėjo bėgti kraujas iš nosies (t. 1, b. l. 22). Taigi, nors dalyje dėl M. J. suduotų smūgių skaičiaus nukentėjusiojo parodymai nėra visiškai nuoseklūs, tačiau akivaizdu, jog nukentėjusysis proceso eigoje iš esmės nuosekliai ir aiškiai nurodė, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusį smūgį į nosį jam sudavė būtent M. J.

10.4. Pažymėtina, kad tokią aplinkybę nukentėjusysis nurodė ir Bendrojo pagalbos centro operatorei, nurodydamas, kad „vairuotojas nepraleido paspirtuku, dabar trenkė man į nosį“ (t. 1, b. l. 46). Tokios aplinkybės užfiksuotos ir remiantis pareigūnų tarnybiniu pranešimu užpildytoje policijos registruojamų įvykių ataskaitų žiūryklėje, kurioje taip pat nurodyta, jog, pareigūnams atvykus, S. Š., be kita ko, paaiškino, kad M. J. sudavė jam daugybę smūgių, iš kurių vienas pataikė jam į nosį ir dėl to pradėjo bėgti kraujas (t. 1, b. l. 5). Tai matyti ir iš policijos pareigūno V. P. tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 12).

10.5. Vis tik, pažymėtina, kad šiuo atveju BPK 20 straipsnio prasme vertinant pirmiau paminėtų duomenų patikimumą, lyginant juos tarpusavyje bei siejant į vieningą visumą, esminę reikšmę turi tiesiogiai įvykį mačiusio neutralaus liudytojo A. Ž. parodymai. Šis liudytojas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad matė konfliktą, kurio metu M. J. pasakė: „Kaip tu man, taip aš ir tau“ ir trinktelėjo nukentėjusiajam į kaklą ar į žandą. Aukštesnis ir jaunesnis vyras supyko ir norėjo duoti jam grąžos. Jie ten kokį 10 sekundžių vienas kitam sudavė smūgius ir konfliktas baigėsi. Iki pirmojo kaltinamojo smūgio jis nematė, ar buvo suduoti smūgiai. M. J. nukentėjusiajam sudavė nestipriai į kaklo sritį ar žandą, tačiau po to jie mušėsi vienas kito negailėdami. Tokie liudytojo A. Ž. parodymai esminėse detalėse nuoseklūs, jie atitinka jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pagal kuriuos jis teigė, kad įvykio metu pamatė, kaip vyresnis vyriškis, sakydamas: „tu manęs nestumdysi, kaip tu man taip ir aš tau“ kairės rankos delnu trenkė jaunesniam vyrui į galvos sritį. Po ko abu vyriškiai atsistojo į kovines padėtis ir pradėjo kumščiuotis. Vienas kitam trenkė ne mažiau nei po 5-10 smūgių (t. 1, b. l. 37). Taigi, nors liudytojas A. Ž. tiesiogiai nenurodė matęs smūgį į nukentėjusiojo nosį, tačiau teigė matęs konkretų M. J. smūgį, nukreiptą į nukentėjusiojo galvos sritį, o tai iš esmės patvirtina nukentėjusiojo S. Š. parodymus apie tai, kad smūgį į nosį jam sudavė būtent M. J. Kartu tokie liudytojo A. Ž. parodymai, vertinant juos su nukentėjusiojo S. Š. parodymais, paneigia M. J. parodymus, kad jis smūgio į nosį nukentėjusiajam nesudavė, ar, kad sudavė netyčia besigindamas, kas bus aptarta vėliau.

10.6. Gretinant tokius pirmiau paminėtus įrodymus su byloje esančiame 2021 m. lapkričio 26 d. ekspertizės akte Nr. PEKG 39(139)/2022(01) užfiksuotomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, matyti, kad S. Š. po 2020 m. liepos 16 d. įvykio apie 17.30 val. nustatytas nosies kaulų lūžis, kuris padarytas vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu, tikėtina nuo smūgio sudavimo ir šis sužalojimas galėjo būti padarytas aptariamo įvykio metu bei atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, nes dėl jo sveikata sutrinka ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 2, b. l. 133-135). Taigi šiuo atveju neturi reikšmės apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad liudytojas A. Ž. parodė, jog nuteistojo M. J. nukentėjusiajam suduotas smūgis jam nepasirodė stiprus, kadangi akivaizdu, jog ir tokio stiprumo smūgio pakako sukelti BK 138 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytus padarinius. Šiame kontekste pažymėtina, kad specialisto išvadoje atkreiptas dėmesys į tai, kad nėra jokių duomenų apie anksčiau buvusius S. Š. nosies kaulų lūžius. Be to, matyti, kad ekspertas vertino radiologinio tyrimo įrašą, darytą 2020 m. liepos 16 d. 18.56 val., o tai itin nedideliu laiko tarpu nuo įvykio nutolęs tyrimo laikas. Šioje dalyje teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad ekspertizės akte nenurodyta, jog konkrečiai S. Š. nosies kaulų lūžio gijimas užtruko ilgiau nei 10 dienų, nes specialisto išvada Nr. G 1938/2020 (01) patvirtina, jog praėjus keturioms dienoms po įvykio (2020 m. liepos 20 d.) apžiūros metu S. Š. išorinių sužalojimų nenustatyta, o iš S. Š. parodymų matyti, kad jo sveikatai ypatinga žala nebuvo padaryta, nosis buvo patinusi dvi-tris dienas, kvėpuoti nebuvo sunkiau, nedarbingumo pažymėjimas jam nebuvo išduotas ir jau po keleto dienų S. Š. dalyvavo darbiniame susitikime. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojamas faktas, jog nukentėjusiajam nebuvo nustatyti išoriniai sužalojimai, niekaip nepaneigia vidinių nosies kaulų lūžių, kurie konstatuoti atlikto radiologinio tyrimo metu ir konstatuoti ekspertizės akte. Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 7.1 punkte nustatyta, jog nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)“ numatytų padarinių, bet sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Kaip matyti iš pirmiau paminėto ekspertizės akto turinio, išvada dėl nesunkaus nukentėjusiojo S. Š. sveikatos sutrikdymo grindžiama medicinos mokslo žiniomis, pagal kurias nosies kaulų lūžių gijimas užtrunka ir sveikata sutrinka ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Taigi, tokio masto sutrikdymo nustatymas pagal minėtas taisykles nėra siejamas su nedarbingumo pažymėjimo išdavimu ar su individualiais vizualiniais išvaizdos ar savijautos pokyčiais (patinimo sumažėjimu, kvėpavimo apsunkinimu) gydymo laikotarpiu, taip pat ir su galimybe dalyvauti darbiniuose susitikimuose. Tokio masto sveikatos sutrikdymo laikotarpiu asmuo yra laisvas apsispręsti, ar jis gali užsiimti darbine ar kita veikla, ar jam reikalingas nedarbingumo pažymėjimas net ir kaulų lūžiams nesugijus, atitinkamai nėra pagrindo spręsti, kad nukentėjusiajam nekilo kaltinime nurodyti padariniai.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus įrodymus, juos palyginusi tarpusavyje ir susiejusi į visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nukentėjusiajam S. Š. tyčiniu smūgiu į nosį nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė būtent nuteistasis M. J., t. y. pastarojo veiką – smūgį į veido sritį, ir kilusius padarinius – nukentėjusiojo nesunkų sveikatos sutrikdymą sieja tiesioginis priežastinis ryšys, atitinkamai nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Jau minėta, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog BK 284 straipsnio taikymo prasme, viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, paprastai vertinamas ir laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nagrinėjamu atveju byloje nekyla abejonių, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo S. Š. ir nuteistojo M. J. kilo viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, Miglos g. 3, šalia vaikų darželio, kur nuteistasis ir panaudojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Aplinkybės dėl viešosios vietos baudžiamojo proceso metu neneigė nei nukentėjusysis, nei nuteistasis, tai patvirtina ir liudytojų A. Ž., I. J. bei I. Z.-B. parodymai. Vis tik, vien fizinio smurto panaudojimo viešoje vietoje nepakanka veikai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti, kad bent viena BK 284 straipsnio dispozicijoje numatyta veika demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai buvo sukelti šiame straipsnyje numatyti padariniai, t. y. buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika tapo pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl kaltininko įžūlaus elgesio aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-520-303/2015). Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad šis būtinasis BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymis taip pat įrodytas. Pastarojo BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviojo požymio kontekste pažymėtina, kad paprastai teismų sprendimuose nustatomosiose dalyse tiesiogiai neįvardijama, kokius konkrečius padarinius sukėlė kaltinamojo įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybišku tyčiojimusi arba vandališkais veiksmais pademonstruota nepagarba aplinkiniams ar aplinkai, apsiribojant konstatavimu, kad pirmiau minėti veiksmai sutrikdė visuomenės rimtį ir/ar tvarką. Sutiktina, kad laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Vis dėlto teismų praktikoje toks BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarinių konstatavimas, kai nurodoma baudžiamajame įstatyme įtvirtinta formuluotė, nėra pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu ar netinkamu nusikaltimo sudėties pagrindimu, kadangi paprastai teismų procesinių sprendimų motyvuose šis nusikalstamos veikos požymis pagrindžiamas nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis teismų nustatytomis reikšmingomis nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje kilusių padarinių nustatymo aspektu pažymėtina, kad M. J. smūgius nukentėjusiajam S. Š. sudavė kito asmens – liudytojo A. Ž. akivaizdoje, patvirtino tiek nukentėjusysis, tiek pats liudytojas A. Ž., t. y. tokį M. J. smurtinį elgesį, kuriuo jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams, matė tiesiogiai konflikte nedalyvavę asmenys. Į šias faktines aplinkybes atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad iš liudytojo A. Ž. parodymų matyti, jog jis ėmėsi stabdyti kilusias muštynes, t. y. buvo priverstas trumpam nutraukti savo veiklą – sportavimą, pagal šio liudytojo parodymus, konfliktuojančius asmenis ramino tiek jis, tiek įvykio vietoje buvusi moteris (I. J.), be to, tam tikra apimtimi įvykį ir „apsistumdymą“ matė ir liudytoja I. Z.-B., tai iš esmės atitinka BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos padarinius, t. y. viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymo požymį. Šios aplinkybės viso proceso metu buvo žinomos tiek nuteistajam M. J., tiek jo gynėjui. Atitinkamai atmestinas apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes suvaržė nuteistojo teisę į gynybą, t. y. teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, vertė gintis ne nuo konkrečių, o nuo visų įmanomų kaltinimo variantų ir nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų nenurodydamas, kuo pasireiškė visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas, o tik perrašė BK 284 straipsnio dispozicijos formuluotę, neatskleisdamas jos turinio.

12. Nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, padaroma veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. BK 284 straipsnyje numatyta nusikalstama veika paprastai padaroma tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Vis dėlto, padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti ir apibrėžta, ir neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo veiksmai, bet bendrais bruožais numato, ar, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, privalo numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta, tačiau sąmoningai nepradeda elgtis taip, kad tokie padariniai nekiltų, atitinkamai jam kyla baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamais veiksmais realiai sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-437/2013, 2K-303/2014). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad M. J. nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Pažymėtina, kad jis kilusio konflikto metu pasirinko smurtinį šio konflikto sprendimo variantą, sudavė nukentėjusiajam ne vieną smūgį, jie buvo pasikartojantys, o vienas smūgis suduotas į veido srityje esančią nosį. Pažymėtina, kad apklausiamas teisme liudytojas A. Ž. parodė, kad smūgį M. J. sudavė sakydamas: „tu manęs nestumdysi, kaip tu man taip ir aš tau“, o tai rodo, kad jis veikė suvokdamas pavojingą tokių veiksmų pobūdį, numatė, kad sukels baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius – sveikatos sutrikdymą ir to norėjo, nors ir nedetalizavo padarinių masto, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

13. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju M. J. veikoje, be kita ko, nustatyti visi būtinieji BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tarp jų ir šio straipsnio dispozicijoje numatyti padariniai – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Atitinkamai nuteistojo M. J. padarytos veikos teisingai kvalifikuotos kaip BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptis, kadangi BK 284 straipsnio dispozicija neapima nesunkaus sveikatos sutrikdymo laipsnio.

14. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su nenustatyto skaičiaus smūgių sudavimu nukentėjusiajam į kitas kūno vietas, yra perteklinės ir neįrodytos, nes, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad M. J. po smūgio neva į nosį tik „mojavo rankomis“; apklausiamas nukentėjusysis ne kartą pakartojo, kad nuteistasis daugiau niekur jam nepataikė; ekspertizės akte ir kt. įrodymuose nustatytas tik nukentėjusiojo nosies kaulų lūžis, padarytas vienu trauminiu poveikiu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip jau minėta, tiek nukentėjusysis S. Š., tiek nuteistasis M. J. dėl prieš juos vykdomo priešpriešinio baudžiamojo persekiojimo už to paties įvykio metu padarytas nusikalstamas veikas yra linkę minimizuoti jų atliktų veiksmų apimtis ir jų pavojingumą, nes tiek vienas, tiek kitas prieš juos pradėto baudžiamojo proceso metu savo gynybą grindė būtinąja gintimi (BK 28 straipsnis). Vis dėlto, tai, kad nukentėjusiajam S. Š., nepaisant jo parodymų apie neva gautą vieną smūgį į nosį, buvo suduota daugiau smūgių, patvirtino liudytojas A. Ž., kuris apklausiamas proceso eigoje aiškiai nurodė, kad matė ne vieną M. J. ir S. Š. vienas kitam suduodamą smūgį. Antai, apklausiamas teisme teigė, kad po pirmojo M. J. smūgio jie mušėsi vienas kito negailėdami, o apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teigė matęs ne mažiau nei po 5-10 vienas kitam suduotų smūgių. Pažymėtina, kad apie tai, jog nukentėjusiajam S. Š. buvo suduotas ne vienas smūgis, parodė ir jis pats apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kas iš esmės atitinka liudytojo A. Ž. parodymus. Todėl šioje dalyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo S. Š. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų dalis, kurioje jis teigė, kad nuteistasis jam sudavė tik vieną smūgį į nosį, nėra visiškai patikima ir duota siekiant sumažinti kilusio įvykio, dėl kurio jis taip pat pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-470-932/2022, pavojingumą visumoje. Atitinkamai šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas remtis nuosekliais liudytojo A. Ž. parodymais bei juos atitinkančiais nukentėjusiojo S. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad tokių smūgių buvo daugiau. Bendrame šioje byloje nagrinėjamos situacijos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju nustačius, jog nuteistasis M. J. viešoje vietoje vienu iš suduotų smūgių į nosį nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo S. Š. sveikatą ir taip pademonstravęs nepagarbą aplinkiniams sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, kitų suduotų smūgių į kitas kūno vietas nustatymas neturi esminės reikšmės nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimui pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau reikšmingi BK 284 straipsnio taikymo kontekste. Pažymėtina, kad ši aplinkybė rodo nuteistojo M. J. daryto viešosios tvarkos pažeidimo intensyvumą, taip pat reikšminga įvykio metu kilusią situaciją kvalifikuojant kaip abipuses muštynes, todėl nepaisant to, kad minėti smūgiai reikšmingesnių sužalojimų nepadarė, jie iš esmės pagrįstai aprašyti apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, kaip sudarantys dalį BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių. Teisėjų kolegija šiuo atveju netikslina nuosprendžio nustatomosios dalies ir nekonkretina M. J. suduotų smūgių skaičiaus, kadangi, kaip minėta, vien vertus tai veikos kvalifikavimui esminės reikšmės neturi, kita vertus, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė (kad nuteistasis sudavė „ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas“) neprieštarauja liudytojo A. Ž. parodymams bei juos iš dalies atitinkantiems nukentėjusiojo S. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams apie nuteistojo M. J. suduotą ne vieną smūgį nukentėjusiajam. Šioje dalyje kartu pažymėtina ir tai, kad kaltinimo formuluotė, jog nurodyti smūgiai buvo suduoti į įvairias kūno vietas, detaliau tų kūno sričių neįvardinant, neturi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-489/2015).

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

15. Apeliantas skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu – egzistuojant BK V skyriuje numatytai nuteistojo M. J. baudžiamąją atsakomybę šalinančiai būtinosios ginties aplinkybei. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo prašymą atmeta.

16. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

17. Teismų praktikoje išskirtos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015, 2K-38-788/2020 ir kt.).

18. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl M. J. gynybos argumentų, susijusių su BK 28 straipsnio taikymu, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju kilo specifinė konfliktinė muštynių situacija, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokia išvada nesutikti.

19. Pažymėtina, kad būtinosios ginties klausimas apeliaciniame skunde keliamas iš esmės dviem faktiniais pagrindais, t. y.: 1) dėl to, kad nukentėjusysis S. Š. pavojingai kėsinosi paspirtuku į M. J. naudotą automobilį ir jį apibraižydamas darė žalą UAB „ALD Automotive“ nuosavybei, o nuteistasis turėjo nuo tokio elgesio ginti nuosavybę; 2) dėl to, kad S. Š. pavojingai kėsinosi į M. J. sveikatą telefonu suduodamas smūgį M. J. į ranką ir jį pastumdamas, o nuteistasis turėjo ginti savo sveikatą. Vis tik apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šioje byloje nėra faktinio pagrindo taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir baudžiamąją bylą prieš M. J. nutraukti, kadangi byloje nėra būtinosios ginties sąlygų.

20. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad BK 28 straipsnio taikymo prasme būtinoji gintis galima ginant ne tik asmens sveikatą, bet ir savo nuosavybę nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Išties, iš bylos medžiagos matyti, kad prieš pat įvykį tarp nukentėjusiojo S. Š. ir nuteistojo M. J. kilo žodinis konfliktas dėl menkavertės priežasties, t. y. dėl to, kad jie vairuodami kiekvienas savo transporto priemones nesugebėjo taikiai prasilenkti kelyje. Byloje yra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis S. Š., privažiavęs prie nuteistojo transporto priemonės ir pakeltu tonu grubiai aiškindamasis, kas teisus susiklosčiusioje situacijoje, paspirtuku kontaktavo su M. J. transporto priemone „Nissan Qashqai“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir galėjo jį apibraižyti. Tokias aplinkybes apklausiami teisme bei ikiteisminio tyrimo metu nurodė tiek nuteistasis M. J., tiek liudytoja I. J. Be to, M. J. pateikė transporto priemonės apžiūros aktą, kuriame, nors ir po didelio laiko tarpo, tačiau yra fiksuoti automobilio apibraižymai (t. 1, b. l. 132). Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosiose bylose, kuriose keliamas būtinosios ginties klausimas, teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo vertinimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisė į būtinąją gintį galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ir paprastai išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga. Šiuo atveju atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl jame akcentuojamos teisės į būtinąją gintį nuo pavojingo kėsinimosi į nuteistojo valdytą transporto priemonę (nuosavybę), esminę reikšmę turi ne patys automobilio apgadinimai savaime, o viso įvykio faktinės aplinkybės, tarp jų ir nukentėjusiojo bei nuteistojo veiksmų seka (pradžia ir pabaiga) įvykio metu. Pažymėtina, kad nukentėjusysis S. Š. apklausiamas teisme parodė, kad atvažiavęs į aikštelę ir ant žemės numetęs paspirtuką priėjo prie M. J. norėdamas išsiaiškinti, t. y. apskritai neigė kontaktavęs paspirtuku su automobiliu. M. J. apklausiamas teisme nebuvo visiškai nuoseklus. Jis, viena vertus, neigė tyčinį smūgio sudavimą bei nurodė, kad smūgį nukentėjusiajam S. Š. galėjo suduoti netyčia po to, kai šis jam sudavė mobiliu telefonu į dilbį ir kaire ranka sudavė į krūtinę bei atsistojęs į kovinę padėtį ėmė mosuotis rankomis, o jis (M. J.), kiek galėjo rankomis atsimušinėjo nuo nukentėjusiojo smūgių. Kita vertus vėliau tos pačios apklausos metu M. J. teigė, kad jis pasakė nukentėjusiajam S. Š., jog šis apibraižys mašiną, pastarasis pasakė, kad „man p... (keiksmažodis) tavo mašina“, tada numetė paspirtuką ir tada viskas prasidėjo, pasistumdymas. Liudytojas A. Ž. teismo posėdyje taip pat parodė, jog kai matė įvykį ir nuteistojo smūgius, paspirtukas jau buvo numestas. Tokie parodymai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad nuteistasis M. J. smūgį nukentėjusiajam sudavė ne gindamas savo nuosavybę nuo apgadinimo, kadangi po jo pasakytų pastabų nukentėjusysis paspirtuką numetė ir tarp jų toliau tęsėsi žodinis konfliktas prie automobilio durų, t. y. dar iki smūgių vienas kitam sudavimo nukentėjusysis jau buvo numetęs paspirtuką ir nebekėlė jokios grėsmės M. J. naudotam turtui – automobiliui. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad nei ir tuo atvejų, jei tokio pobūdžio kėsinimasis į nuteistojo turtą ir būtų buvęs, tai smurtavimo metu jis jau buvo pasibaigęs, atitinkamai nuteistojo pateiktas transporto priemonės apžiūros aktas neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl tariamai kilusios būtinos ginties situacijos.

21. Vertinant, ar M. J. kilo teisė į būtinąją gintį dėl to, kad S. Š. pavojingai kėsinosi į jo sveikatą telefonu suduodamas smūgį į ranką ir jį pastumdamas, pažymėtina, kad šiuo atveju byloje susiklosčiusi faktinė situacija nesudaro pagrindo daryti tokią išvadą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju M. J. nekilo teisė į būtinąją gintį, kadangi tarp jo ir nukentėjusiojo kilęs žodinis konfliktas peraugo į abipuses muštynes. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad teisė į būtinąją gintį nekyla esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015, 2K-163-303/2017, 2K3-648/2021). Teisėjų kolegija, vertindama byloje susiklosčiusią faktinę situaciją ir spręsdama esminį klausimą – ar nuteistasis gynėsi nuo pavojingo nukentėjusiojo kėsinimosi ar tiesiog dalyvavo muštynėse, konstatuoja, kad būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai rodo, kad M. J. ne gynėsi nuo nukentėjusiojo pradėto akivaizdaus ir realaus pavojingo kėsinimosi, o taip pat veikė puolamaisiais veiksmais, t. y. dalyvavo abipusėse muštynėse. Bylos medžiaga rodo, kad nukentėjusysis ir nuteistasis iki įvykio pažįstami nebuvo, taigi tarp jų jokie asmeniniai santykiai nebuvo susiklostę. Be to, būtent nukentėjusysis S. Š. viename iš konfliktinės situacijos etapų pirmas inicijavo žodinį konfliktą, kuris vėliau peraugo į fizinį smurtą, kai nukentėjusysis S. Š. trenkė M. J. telefonu į kairę ranką, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairiame dilbyje, taip pat sudavė ne mažiau kaip 5-10 smūgių į įvairias kūno vietas. Tokios aplinkybės iš esmės nustatytos ir šiuo metu įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-470-932/2022. Vis tik susiklosčiusi situacija prasidėjo šiek tiek anksčiau, t. y. nukentėjusiajam, važiuojančiam paspirtuku, ir nuteistajam, važiuojančiam automobiliu, nesaugiai prasilenkiant kelyje ir dėl vienas kito veiksmų (jų nuomone, nesaugaus vairavimo) kelyje susidarius priešiškai nuomonei apie vienas kitą. Kitaip tariant, nuteistasis M. J., nors ir nepradėjo dėl nukentėjusiojo S. Š. vairavimo ypatumų toliau sekusio žodinio konflikto, tačiau akivaizdu, kad buvo taip pat priešiškai nusiteikęs, ką patvirtino tiek pats M. J., tiek liudytoja I. J., duodami parodymus apie, jų nuomone, S. Š. neatsargų manevravimą kelyje paspirtuku. Toliau sekusi konflikto situacija buvo dinamiška, pats M. J., nors ir žodinio konflikto pradžioje bandė išvengti konflikto eskalavimo ir ramino nukentėjusįjį S. Š., tačiau vėliau į mažiau pavojingą kontaktą telefonu į ranką bei pastūmimą atsakė pavojingesniu smūgiu nukentėjusiajam tiesiogiai į veido sritį. Pažymėtina, kad tokį jo smūgį lydėjo žodžiai „tu manęs nestumdysi, kaip tu man, taip ir aš tau“, kuriuos girdėjęs patvirtino liudytojas A. Ž., ir kurie apeliaciniame skunde neginčijami. Priešingai nei teigia apeliantas, tokie žodžiai patvirtina ne nuteistojo M. J. veikimą būtinąja gintimi, o jo tyčinius puolamuosius veiksmus, t. y. norą į nuteistajam nepriimtiną fizinį kontaktą atsakyti ne mažiau pavojingu tyčiniu smurtiniu elgesiu ir sutrikdyti jo sveikatą. Tokia išvada darytina vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, t. y. jau pirmiau minėtą M. J. priešišką nusistatymą prieš nukentėjusįjį S. Š. dėl nesaugaus vairavimo paspirtuku bei dėl pastarojo pradėto žodinio konflikto ir fizinio kontakto, taip pat vertinant ir toliau sekusius nuteistojo intensyvius smurtinius veiksmus, t. y. pirmosios instancijos teismo konstatuotą didesnį nenustatyto skaičiaus smūgių sudavimo nukentėjusiajam faktą. Pažymėtina, kad pats M. J., nors ir teigė, kad neva atsimušinėjo nuo nukentėjusiojo smūgių, tačiau kartu ir neneigė, jog tokiu būdu daugiau kartų fiziškai kontaktavo su nukentėjusiuoju. Antra, šioje dalyje didelę svarbą turi tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo A. Ž. parodymai, kuris nors ir neparodė matęs nukentėjusiojo S. Š. suduoto smūgio telefonu į nuteistojo M. J. ranką bei pastarojo pastūmimo, tačiau patvirtino matęs nuteistojo M. J. nukentėjusiajam suduotą tiesioginį smūgį į galvos sritį, taip pat akcentavo, kad po šio smūgio sekė ne mažiau kaip po 5-10 vienas kitam abiejų konflikte dalyvavusių asmenų suduoti smūgiai į įvairias kūno vietas. Toks nuteistojo elgesys viso konflikto kontekste BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, M. J. pirmasis smūgis į galvos sritį nukentėjusiajam S. Š. buvo suduotas ne gynybos, o puolamaisiais tikslais ir nuo jo konfliktas peraugo į abipuses muštynes, kurių metu nė vienam iš jose dalyvavusių asmenų teisė į gynybą nekilo.

22. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistasis M. J. tyčia padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam S. Š., tiesioginės neapibrėžtos tyčios turinį šiuo atveju pagrindžia byloje surinktais ir laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų teisingai įvertintais įrodymais nustatytos aplinkybės.

Dėl civilinių ieškinių

23. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. J. gynėjas prašo panaikinus nuosprendį ir nuteistąjį išteisinus, jam nepadarius nusikalstamos veikos ar dėl esminių BPK pažeidimų, arba bylą jam nutraukus esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, byloje pareikštus ieškinius palikti nenagrinėtus. Tokie apeliacinio skundo prašymai atmestini, kadangi jie kyla iš apeliacinio skundo prašymų dėl nuteistojo išteisinimo ar bylos jam nutraukimo, kurie pirmiau aptartais argumentais atmetami.

24. Kartu apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo tuo atveju, jei prašymai dėl nuteistojo išteisinimo ar bylos jam nutraukimo būtų atmesti, nukentėjusiajam S. Š. priteistą 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 200 Eur. Šis prašymas motyvuojamas tuo, kad bylose, kuriose asmenys nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu nukentėjusiajam padaromas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 145 iki 579 Eur (kasacinės instancijos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015). Teisėjų kolegija tokį apeliacinio skundo prašymą tenkina iš dalies.

25. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą turi būti nustatyta tokia piniginė kompensacija, kuri kiek įmanoma teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį ir fizinį skausmą. Kita vertus, nukentėjusiojo asmens interesai negali būti suabsoliutinami, taip pat turi būti įvertinti ir kaltininko interesai, tuo labiau, kad neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra kompensacinė, o ne nubausti kaltininką, be to, nerealaus ir nepagrįstai per didelio neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pažeistų ne tik kaltininko, bet tuo pačiu ir nukentėjusiojo teisėtus interesus, nes nebūtų realios galimybės gauti neturtinės žalos atlyginimą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, kaip gyvybė ar sveikata, gynimo atveju vienas esminių neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų yra veikos padariniai. Tačiau nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, negalima suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitų ignoruoti. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-697/2020).

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis M. J. padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje; kad nusikalstamu veiksmu padarė nukentėjusiajam kūno sužalojimus – nosies kaulų lūžį, teismo medicinos specialisto įvertintą nesunkiu sveikatos sutrikdymu, t. y. sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiojo sveikatai; kad dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą; kad fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje, kas taip pat pažemino nukentėjusįjį; įvertino, kad nukentėjusysis pilnai darbingas, o byloje nėra duomenų, jog dėl patirto sužalojimo nukentėjusiajam būtų nustatytas neįgalumas ar tam tikros procentinės dalies netektas darbingumas, t. y. nėra rimtų liekamųjų reiškinių, atitinkamai nerado pagrindo daryti kategorišką išvadą, jog ir ateityje nukentėjusysis nuolat jaus nepatogumus. Teisėjų kolegija su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka iš dalies.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas dalį neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių nustatė ir skundžiamame nuosprendyje įvertino teisingai, atitinkamai spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos dydžio į jas atsižvelgė pagrįstai. Antai, teismas teisingai įvertino nukentėjusiojo sužalojimo mastą – nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl nosies kaulų lūžio, jo pasekmes nukentėjusiojo sveikatai, t. y. patirtą fizinį skausmą. Nėra pagrindo abejoti, kad nukentėjusysis patyrė tam tikrus nepatogumus, emocinį sukrėtimą ir dvasinius išgyvenimus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog dėl sužalojimo nukentėjusiajam teko gerti vaistus, lankytis gydymo įstaigose, jausti nepatogumą, diskomfortą, gėdą prieš kitus asmenis dėl mėlynių veido srityje, t. y. jis patyrė tam tikrus su tuo susijusius emocinius ir dvasinius išgyvenimus, nors ir nėra pagrindo manyti, kad tokie išgyvenimas buvo dideli. Kartu teisėjų kolegija įvertinta ir tai, kad nuteistasis nebuvo konfliktinės situacijos iniciatorius, tiek iš nuteistojo, tiek iš nukentėjusiojo parodymų matyti, jog smurtinių veiksmų trukmė buvo itin trumpa, vos apie 10 sekundžių, smurtas nebuvo itin intensyvus, nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas vienu smūgiu, o kiti smūgiai reikšmingos žalos nepadarė. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad nukentėjusiajam reikšmingų liekamųjų reiškinių ar nedarbingumo nenustatyta, jis pilnai darbingas. Vis dėlto, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, iš bylos medžiagos nėra pagrindo spręsti, jog sumažėjo nukentėjusiojo S. Š. bendravimo galimybės, kadangi pats nukentėjusysis parodė, kad darbo reikšmei sužalojimas įtakos neturėjo, nedarbingumas jam neišduotas, be to, iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. liepos 20 d. specialisto išvados Nr. G 1938/2020(01) matyti, kad jau 2020 m. liepos 20 d., t. y. vos po keturių dienų nukentėjusiojo S. Š. apžiūros metu išorinių sužalojimų nematyti (t. 1, b. l. 49-50), sužalojimo pobūdis nėra toks, kuris trukdytų išeiti iš namų, varžytų bendravimo galimybes, t. y. trukdytų kalbėti ar artikuliuoti. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas nutartyje Nr. 2K-7-62-489/2015 yra išaiškinęs, jog esant tokiai nusikalstamo elgesio formai, kai du asmenys vieno įvykio – abipusių muštynių metu, bendrais veiksmais žalodami vienas kitą, sutrikdo viešąją tvarką ir kartu padaro kitų nusikaltimų žmogaus sveikatai, tokių veikų baudžiamasis teisinis įvertinimas ir sankcijų už jas pritaikymas turėtų būti sprendžiamas, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad abu kaltininkai nėra laikytini asmenimis, patyrusiais žalos (t. y. nukentėjusiaisiais), dėl jų pačių įžūlaus elgesio ir tokiu elgesiu padaryto viešosios tvarkos sutrikdymo. Pagal BPK 28 straipsnio ir 44 straipsnio 10 dalies prasmę asmuo neįgyja teisės reikalauti ir gauti fizinės, turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą dėl nusikalstamos veikos, kurią pats padarė; abu sukėlę muštynes kaltininkai laikytini nukentėjusiaisiais tik dėl vienas kitam padarytų nusikaltimų žmogaus sveikatai. Šiame kontekste pažymėtina, kad šioje byloje nuketėjusiuoju pripažintas S. Š., baudžiamojoje byloje Nr. 1A-470-932/2022 pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį dėl viešosios tvarkos pažeidimo, t. y. dėl to paties įvykio (tų pačių abipusių muštynių) metu viešoje vietoje panaudoto smurto prieš M. J. ir pastarajam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo ir viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymo. Taigi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėstomas nukentėjusiajam S. Š. priteistinos neturtinės žalos motyvavimas, kuriuo, be kita ko, atsižvelgiama ir į tai, kad nuteistasis M. J. padarė BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, taip pat, kad panaudodamas smurtą viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje pažemino nukentėjusįjį, šiuo atveju negali būti pripažintas tinkamu BPK 28 straipsnio ir 44 straipsnio 10 dalies prasme. Atitinkamai tokie motyvai šalintini iš nuosprendžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarosios aplinkybės sudaro teisinį pagrindą mažinti nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį.

28. Kartu pažymėtina, kad, kaip jau minėta, svarbus elementas nustatant asmeniui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį yra ir analogiškose bylose suformuota teismų praktika. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir neatsižvelgė į pirmiau paminėtas aplinkybes, tačiau iš esmės pagrįstai atsižvelgė į teismų praktikoje atlyginant neturtinę žalą dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo priteisiamų sumų dydžius, kurie svyruoja nuo 289,62 Eur iki 2 606,58 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15/2013, Nr. 2K-300/2014, Nr. 2K-68/2014, Nr. 2K-258-699/2015, Nr. 2K-21-942/2016, Nr. 2K-36-895/2017, Nr. 2K-24-895/2017, 2K-24-895/2017, 2K-139/895/2017, 2K-291-942/2018. Didesnės sumos dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo priteisiamos tais atvejais, kai konstatuojami ilgalaikiai liekamieji reiškiniai, bendravimo galimybių sumažėjimas (pvz., dėl traumuoto, subjauroto veido), kai nukentėjusiajam reikalingas ilgalaikis ar sudėtingas gydymas (pvz., byloje Nr. 2K-289-693/2019 asmeniui priteista 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, konstatavus, kad jis buvo ilgai gydomas stacionare, sumažėjo jo bendravimo galimybės, prireikė danties implantavimo (dėl sulaužyto žandikaulio); byloje Nr. 2K-105-222/2019 priteista 2200 Eur – spyriu į veidą asmeniui padarytas galvos smegenų sukrėtimas, daugybiniai veido odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos bei lūpų vidinio paviršiaus ir žandų žaizdos, nuskelta trečdalis aukščio šešių kandžių vainikų, dėl to nukentėjusiajam prireikė ilgalaikio gydymo, liko liekamieji reiškiniai, ilgam sumažėjo bendravimo galimybės ir kt.). Taigi, didesnė žala (ir atitinkamai jos įvertinimas pinigais) paprastai siejama su atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvių pasikeitimų įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pvz., būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokių sveikatos sutrikimų, atsiradusių po patirto sveikatos sužalojimo, ir t. t. Kaip jau pirmiau minėta, tokių reikšmingesnių neigiamų ilgalaikių padarinių šioje byloje nenustatyta. Priešingai, pirmiau šios nutarties 27 punkte aptartos aplinkybės, sugretinus jas su paminėtos teismų praktikos pavyzdžiais, rodo, kad nagrinėjamu atveju pačios nuteistojo veikos intensyvumas buvo gerokai mažesnis, o nukentėjusiajam kilo švelnesni padariniai, nei minėtose bylose. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau aptartos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį.

29. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai išsprendė neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą (BPK 328 straipsnio 4 punktas), todėl ši nuosprendžio dalis keistina ir remiantis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis bei teismų praktika, nukentėjusiajam S. Š. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydis mažintinas iki 600 Eur.

30. Kartu teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą nustatant neturtinės žalos dydį remtis kasacine nutartimi Nr. 2K-272-648/2015, kadangi šioje nutartyje spręstas klausimas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo byloje, kurioje asmenys nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu nukentėjusiajam padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tuo tarpu šioje byloje M. J. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus nukentėjusiojo S. Š. sveikatos sutrikdymo.

Dėl nuteistajam M. J. paskirtos bausmės ir įpareigojimo

31. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. J. gynėjas prašo jo ginamajam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikavus tik pagal BK 284 straipsnį, t. y. sumažėjus nusikalstamų veikų skaičiui ir pavojingumui, atitinkamai sutrumpinti ir jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės terminą nuo vienerių metų iki šešių mėnesių, o paskirtą įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 120 val. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis pakeisti įpareigojimu dalyvauti elgesio pataisos programoje. Šis apeliacinio skundo prašymas atmetamas.

32. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalimi, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

33. Kaip minėta, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prašymas trumpinti paskirtos laisvės apribojimo bausmės trukmę apeliaciniame skunde kildinamas iš esmės tik iš šiame skunde suformuluoto prašymo kvalifikuoti nuteistojo M. J. padarytą nusikalstamą veiką ne pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį, o tik pagal BK 284 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad pirmiau išdėstytais motyvais prašymas dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo atmestas, nėra ir pagrindo remiantis šiais argumentais švelninti paskirtos bausmės trukmę.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde neišdėstyta konkreti kritika pirmosios instancijos teismo argumentacijai parenkant nuteistajam skirtinos bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, apibendrintai pažymi, kad teismas, parinkdamas nuteistajam M. J. skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos trukmę, iš esmės atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybes. Pirmiausia teismas vertino padarytų veikų pavojingumą – M. J. padarė du tyčinius nusikaltimus, priskiriamus nesunkių nusikaltimų kategorijai. Apeliacinės instancijos teismas papildomai šiuo aspektu pažymi, kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė šalia vaikų darželio, vis tik šios veikos nepasižymėjo itin dideliu intensyvumu ir truko gana trumpą laiko tarpą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Antra, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad M. J. padarė tyčinius nusikaltimus, t. y. iš esmės įvertino kaltės formą ir rūšį, kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad tyčia susiformavo staiga, o konfliktas peraugo į fizinį smurtą ne nuteistojo iniciatyva, kas vertintina nuteistajam palankiau (BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Trečia, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad veikos baigtos (BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Ketvirta, teismas įvertino ir byloje esančius duomenis, apibūdinančius nuteistąjį M. J. – praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, vedęs, registruotas užimtumo tarnyboje. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad M. J. yra senyvo amžiaus, pagrindo spręsti, kad jis turėjo anksčiau susiformavusias antivisuomenines nuostatas, nėra, jo veika laikytina greičiau atsitiktinio pobūdžio, spontaniška reakcija į nukentėjusiojo veiksmus (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Penkta, įvertinta ir tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau paminėtos pirmosios instancijos teismo nustatytos ir įvertintos, taip pat apeliacinės instancijos teismo papildomai detalizuotos aplinkybės leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam M. J. BK 284 straipsnio ir 138 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą laisvės apribojimo bausmę ir nustatydamas jos trukmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, tokia bausmė skundžiamame nuosprendyje iš esmės tinkamai motyvuota, o pagrindo spręsti, kad tokia bausmė per griežta, nėra.

35. Minėta, jog apeliaciniu skundu nuteistojo M. J. gynėjas taip pat prašo jo ginamajam paskirtą BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 120 val. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pakeisti įpareigojimu dalyvauti elgesio pataisos programoje. Šis prašymas taip pat kildinamas iš esmės tik iš šiame skunde suformuluoto prašymo kvalifikuoti nuteistojo M. J. padarytą nusikalstamą veiką tik pagal BK 284 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad pirmiau išdėstytais motyvais prašymas dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo atmestas, nėra ir pagrindo keisti ir teismo paskirtą įpareigojimą. Nuteistajam M. J. paskirtas BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytas įpareigojimas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudarys galimybę nuteistajam dar kartą įvertinti savo veiksmus bei motyvuos ateityje laikytis teisės aktų reikalavimų ir nebenusikalsti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiais argumentais nesutikti, juo labiau, kad apeliaciniame skunde nepateikiami jokie teisiniai ar faktiniai argumentai, kurie leistų manyti, kad pirmosios instancijos teismas tokį įpareigojimą paskyrė nepagrįstai ar neteisėtai ir sudarytų teisinį ar faktinį pagrindą apeliacinės instancijos teismui tokį sprendimą pakeisti. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įpareigojimas dalyvauti elgesį keičiančiose programose paprastai skiriamas asmenims, kurie turi susiformavusį polinkį nuolat smurtauti, o šioje byloje tai nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. J. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo pakeisti ir nukentėjusiajam S. Š. iš nuteistojo M. J. priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Marijus KursevičiusValerij LaušDarius Pranka