Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Prano Kuconio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 12 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu A. A. pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 14¹ straipsnio 1 dalį ir 104 straipsnį, pritaikius BK 45 straipsnio 5 dalį, 6 dalies 1 punktą, nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams. Iš A. A. H. A. priteista 2920,90 Lt laidojimo išlaidų ir 1500 Lt advokato pagalbai apmokėti, o likusi civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta. Taip pat iš A. A. Ž. A. priteista 600 Lt advokato pagalbai apmokėti, o likusi ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo ir žalos atlyginimo dėl maitintojo netekimo palikta nenagrinėta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 20 d. nutartimi nuteistojo A. A., nukentėjusiųjų Ž. A. ir H. A. bei Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro apeliaciniai skundai atmesti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 17 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 20 d. nutartis dėl A. A. panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 23 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota prokurorui.

Skundžiamu Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nuosprendžiu A. A. nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 104 straipsnį laisvės atėmimu septyneriems metams ir šešeriems mėnesiams. Iš A. A. priteista H. A. 2920, 90 Lt laidojimo išlaidoms atlyginti, 3600 Lt advokato pagalbai apmokėti ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat iš A. A. priteista Ž. A. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 600 Lt advokato pagalbai apmokėti, V. A. – 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, E. A. – 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 3476 Lt – Valstybinei ligonių kasai už R. A. gydymą atlyginti.

Skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 12 d. nutartimi nuteistojo A. A. ir nukentėjusiosios H. A. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, t. y. 2001 m. lapkričio 13 d., apie 13 val., prie gyvenamojo namo, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, veikdamas netiesiogine tyčia, sudavė vieną kartą metaline beisbolo lazda nukentėjusiajam R. A. į galvą ir padarė jam muštinę žaizdą kairiojo momens srityje, kraujosruvą minkštuose audiniuose, įspaustinį kairiojo momenkaulio ir smilkinkaulio lūžį su linijinėmis lūžio atšakomis, nuėjusiomis į kaukolės pamatą, galvos smegenų sumušimo židinius kairės kaktinės, smilkininės ir momeninės skilčių sferiniame paviršiuje ir abiejų kaktinių skilčių pamatiniuose paviršiuose. Dėl šių patirtų sužalojimų nukentėjusysis R. A. 2001 m. gruodžio 4 d. ligoninėje mirė.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 12 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, o baudžiamąją bylą nutraukti.

Skunde kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, analizuodami įrodymus, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso taisykles, taikomas įrodymų vertinimui, ir kartu pademonstravo tam tikrą savo šališkumą, nekreipdami dėmesio į BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 20 straipsnio 5 dalyje, 6 straipsnio 3 dalyje numatytus principus. Teismas buvo akivaizdžiai šališkas vertindamas kasatoriaus, liudytojų S. A. ir V. P. parodymus. Nors kasatoriaus ir minėtų liudytojų pirminiai parodymai apie įvykio aplinkybes truputį skyrėsi nuo vėlesnių, tačiau tie skirtumai tokie nežymūs, kad vien dėl jų atmesti šiuos parodymus yra aiškiai neteisinga. Teismai nepagrįstai rėmėsi liudytojo A. M. parodymais, nes jo paaiškinimai yra nenuoseklūs, nevienodi, nepatikimi, neteisingi ir jų nepatvirtina kita byloje esanti medžiaga: apžiūrėjus įvykio vietą, nerasta jokių kraujo dėmių, o patikrinus šio liudytojo parodymus, paaiškėjo, kad jo nurodyti atstumai, kur gulėjo nukentėjusysis, yra nerealūs. Taigi teismai, vertindami byloje esančius duomenis, taikė skirtingus patikimumo kriterijus skirtingiems įrodymams, nors procesiniai įstatymai nesuteikia teisės vienus įrodymų šaltinius laikyti pranašesniais prieš kitus. Be to, liudytojas A. M. matė tik tas aplinkybes, kurios buvo jau po įvykio. Teismai per daug dėmesio skyrė kasatoriaus ir liudytojų S. A. ir V. P. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams ir pažeidė procesinių normų nustatytas taisykles, vertinant ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus: šie parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis ir jais negalima paremti atitinkamo procesinio sprendimo išvadų (BPK 276 straipsnis, kasacinė nutartis Nr. 2K – 334/2004). Be to, Apeliacinis teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo, nes visiškai nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistų civilinių ieškinių. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nepateikė jokių konkrečių kriterijų, pagrindžiančių teismo sprendimą priteisti nuosprendyje nurodytas sumas; buvo apsiribota tik abstrakčiais teiginiais bei pažeistas CK 6.282 straipsnio 1 dalies reikalavimas. Teismai be pagrindo nepritaikė BK 28 straipsnio, nes teismų nustatytos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą tvirtinti, kad įvykio metu buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kurioje kasatorius buvo priverstas gintis: teismai nustatė, kad nukentėjusysis naudojo prieš kasatorių smurtą – taigi buvo realus ir akivaizdus, nepasibaigęs ir pavojingas nukentėjusiojo kėsinimasis į kasatoriaus sveikatą ar gyvybę. O teismo išvados, kad tarp kasatoriaus ir nukentėjusiojo vyko grumtynės ir kad konflikto dalyviai atliko puolamojo pobūdžio veiksmus, neturi bylos medžiaga paremto pagrindo. Kasatorius tvirtina, kad jo veiksmai tebuvo tik gynybinis atsakas į nukentėjusiojo priešingus teisei, intensyvius ir kasatoriui pavojingus puolamuosius veiksmus, kuriuos visus nukentėjusysis atliko prieš suduodant smūgį beisbolo lazda. Kasatoriaus pasirinktas gynimosi būdas buvo akivaizdžiai teisingas ir neviršijo būtinosios ginties ribų, todėl negali būti laikomas nusikalstamu. Gynybos priemonė – beisbolo lazda buvo pasirinkta visiškai atsitiktinai ir dėl didelio sumišimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad kasatorius stengėsi konfliktinę situaciją išspręsti taikiai, norėjo išprašyti iš namų piktai nusiteikusį nukentėjusįjį. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad namo viduje kilęs konfliktas buvo nedidelis ir nukentėjusiojo suduoti smūgiai kasatoriui buvo visiškai netikėti. Pažymėtina ir tai, kad ekspertizės akte užfiksuota, jog kasatorius yra jautrus emociniams dirgikliams, pažeidžiamas. Teismai akcentuoja, kad nukentėjusysis užpuolė kasatorių ne staigiai, o tik po namo viduje buvusio konflikto, todėl kasatorius mano, kad teismai supainiojo nužudymą staiga labai susijaudinus su būtinosios ginties situacija, kuriai nėra būtinas staigus užpuolimas.

Atsikirtimu į kasacinį skundą nukentėjusioji H. A. prašo atmesti nuteistojo kasacinį skundą ir nurodo, kad teismai nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir baudžiamąją bylą išnagrinėjo nešališkai, o kasatorius savo kasaciniame skunde ignoruoja kasacijos paskirtį, t. y. nuostatą, pagal kurią kasacinis teismas tikrina teismo sprendimus tik teisės taikymo aspektu. Teismas tinkamai vadovavosi BPK 276 straipsnio nuostatomis ir pagrįstai perskaitė nuteistojo ir liudytojų S. A., V. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, siekdamas patikrinti byloje esančius pagrindinius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas neperžengė A. A. apeliacinio skundo ribų ir pagrįstai atskirai nenagrinėjo priteistų iš nuteistojo ieškinių dydžio pagrįstumo, nes nuteistasis A. A. savo apeliaciniame skunde to neginčijo. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė taip pat mano, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių jos civilinio ieškinio pagrįstumą. Be to, jos nuomone, kasatorius nepateikia jokių bent kiek konkretesnių argumentų dėl to. Byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusysis R. A. būtų išprovokavęs konfliktą ar pan., todėl priteisiant ieškinį ir negali būti pažeisti įstatymų reikalavimai atsižvelgti į nukentėjusiojo elgesį. BK 28 straipsnio reikalavimai taip pat nepažeisti: A. A., neteisingai ir savo naudai interpretuodamas byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, daro išvadą apie tariamą būtinąją gintį.

Nuteistojo A. A. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal šią normą būtina įrodymų vertinimo sąlyga yra įstatymo nustatytas imperatyvas, jog teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita įrodymų vertinimo sąlyga yra reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo aspektu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad teismų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kaip neišsamų ir šališką bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorius nurodo tai, kad teismai nepagrįstai vadovavosi nepatikimais liudytojo A. M. parodymais ir visiškai nepagrįstai atmetė kasatoriaus bei liudytojų S. A., V. P. parodymus, kurie viso proceso metu iš esmės patvirtino tas pačias įvykio aplinkybes. Kasatoriaus argumentai dėl minėtų asmenų parodymų įrodomosios reikšmės buvo svarstomi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, aiškinosi kasatoriaus, liudytojų S. A., V. P., taip pat ir liudytojo A. M. parodymų patikimumą. Teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėjo, kad tiek kasatoriaus, tiek liudytojų S. A., V. P. parodymai proceso metu nebuvo vienodi, o pirminiai jų parodymai vieni kitiems prieštaravo. Tai savo kasaciniame skunde iš dalies pripažįsta ir pats kasatorius, tik mano, kad vien dėl tokių nereikšmingų neatitikimų atmesti šiuos parodymus būtų aiškiai neteisinga. Tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs prieštaravimus tarp minėtų proceso dalyvių pirminių parodymų, jų neatitikimą vėlesniems parodymams, atsižvelgiant į tai, kad jų pirminius parodymus patvirtino kita bylos medžiaga, turėjo pakankamą pagrindą kritiškai vertinti dalį vėlesnių jų parodymų. Todėl šiuo aspektu BPK 20 straipsnio 5 dalies įrodymų vertinimo pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališkumu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taisyklės teismai nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas dėl nuteistojo ir liudytojų S. A., V. P. parodymų padarė analogiškas išvadas kaip ir pirmosios instancijos teismas. Dėl liudytojo A. M. parodymų vienodumo ir nuoseklumo teismai taip pat pateikė aiškius motyvus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, todėl teismų procesiniai sprendimai šiuo aspektu atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

Dėl BPK 276 straipsnio 4 dalies taikymo

BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Ši nuostata reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas tik parodymais, gautais parodymus duodančius asmenis apklausus teisme ar pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pirmosios instancijos teismas pasinaudojo BPK 276 straipsnio 4 dalies norma, patikrindamas nuteistojo A. A., liudytojų S. A., V. P. parodymų objektyvumą. Teismas, siekdamas nešališkai ir išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, teisminio nagrinėjimo metu perskaitė šių proceso dalyvių ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie, kaip minėta, buvo skirtingi ir iš dalies nesutapo su vėlesniais šių asmenų parodymais. Taigi teismas, pateikdamas išvadas dėl įrodymų vertinimo, turėjo pagrindą įrodymų tyrimo metu taikyti BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatą ir jos nepažeidė. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nėra tiesiogiai nurodoma, kad remiamasi kasatoriaus ar liudytojų S. A. ir V. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Atvirkščiai, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje daroma išvada, kad besąlygiškai remtis liudytojų S. A. ir V. P. parodymais negalima, nes jie tiesiogiai visų įvykio aplinkybių nematė. Teismo sprendimas dėl A. A. baudžiamosios atsakomybės nėra pagrįstas ir vien tik jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teismo įrodymų vertinimas pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu. Reikšmingas veikos kvalifikavimui aplinkybes patvirtina teisme patikrintų duomenų visuma. O tai, kad tas aplinkybes patvirtina ir nuteistojo pirminiai parodymai, teismo išvadas daro tik patikimesnėmis.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo

Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas A. A. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai. Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad A. A. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pagal teisminį šios normos aiškinimą, pateiktą kasacinėje nutartyje Nr. 2K–684/1999 (Teismų praktika, Nr. 12, p. 313-315), būtinosios ginties situacijos nėra, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais.

Byloje nustatyta, kad žodinis konfliktas tarp nukentėjusiojo ir A. A. prasidėjo namo viduje, o toliau tęsėsi namo kieme ir už jo ribų. Tai buvo paprastas buitinis konfliktas, sąlygotas savo teisių įrodinėjimo ir kilęs dėl gana menkavertės priežasties, dienos metu, esant aplinkui kitiems asmenims. Apeliacinis teismas teisingai nurodė, kad susidariusios aplinkybės nebuvo tokios jau netikėtos ir pavojingos ar be išeities. Po nukentėjusiojo suduotų smūgių A. A. įsitraukė į smurtinį konfliktą, t. y. muštynes, pasiimdamas ir atitinkamą įrankį – beisbolo lazdą, kurią tyčia ir iš pykčio panaudojo suduodamas mirtiną smūgį R. A. į galvą. Taigi šioje situacijoje nė viena iš konflikto pusių nebuvo besiginanti, todėl nustatyta faktinė įvykio situacija neatitinka būtinosios ginties sąlygų.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo ir CK 6.282 laikymosi

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Ši įstatymo nuostata ne tik apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, bet ir nustato apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus ir pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino nuteistojo A. A. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir pateikė dėl jų motyvuotas išvadas. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl A. A. apeliacinio skundo esmės. Savo apeliaciniame skunde kasatorius nepateikė jokių motyvų, susijusių su iš jo priteistų civilinių ieškinių pagrįstumu ir teisėtumu. Nesant konkrečių motyvų dėl šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, nenustatęs esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo pateikti dėl to motyvuotų išvadų, priešingu atveju teismas būtų pažeidęs BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenurodo atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją nustatyti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Tačiau CK 6.282 straipsnio 1 dalis nėra imperatyvi įstatymo norma, t. y. teismas pagal šią normą neprivalo sumažinti žalos atlyginimo. Be to, jos taikymui būtina nustatyti nukentėjusiojo didelį neatsargumą, kuris yra fakto klausimas.

Byloje nėra nustatytas nukentėjusiojo didelis neatsargumas, todėl nėra pagrindo manyti, kad teismas turėjo svartyti CK 6.282 straipsnio 1 dalies taikymo galimybę. Pažymėtina, kad šio fakto klausimo kasatorius nebuvo iškėlęs ir apeliacinio proceso metu. Be to, iš dalies tenkindamas byloje pareikštus civilinius ieškinius, teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino abiejų konflikto dalyvių elgesį nusikaltimo padarymo metu, t. y. tai, kad nuteistojo veika padaryta netiesiogine tyčia ir tarpusavio muštynių metu. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas įvertino CK 6.250 straipsnio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir pateikė motyvuotas išvadas dėl to.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. A. kasacinį skundą.