Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkės ir pranešėjos), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Egidijaus Mockevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. G., atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2023 m. vasario 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. A. skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

17.5. Priešingai nei teigiama pateiktuose apeliaciniuose skunduose Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad jei įstatymų leidėjas nėra nustatęs atitinkamo naujo teisinio reguliavimo (šiuo atveju 2019 m. BPK nebuvo numatyta, kad yra atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui), todėl tokiu atveju turi būti vadovaujamasi bendrosiomis Konstitucijos nuostatomis (6 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 6 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu) bei pagal analogiją BPK 105 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad proceso nutraukimo ar kaltinamojo išteisinimo atveju proceso išlaidos yra apmokamos iš valstybės lėšų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

19. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo ir visiškai patenkintas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas Klaipėdos apylinkės teismo 2018-05-18 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas galutine subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant 2 metų laikotarpiui, už tai, kad 2015 m. laikotarpyje nuo lapkričio 10 d., 21.30 val. iki lapkričio 11 d. 05.30 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, savo bute, (duomenys neskelbtini) , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (duomenys neskelbtini).

Dėl ieškovo reikalavimo atlyginti baudžiamajame procese patirtas teisinės pagalbos išlaidas teisinio kvalifikavimo

24. Nagrinėjamu atveju ieškovas atsakovei Lietuvos Respublikai civilinio proceso tvarka pareiškė reikalavimą atlyginti jai padarytą turtinę žalą, kuria jis laiko baudžiamajame procese jo patirtas 1900 Eur dydžio išlaidas už teisinę gynybą ir šį reikalavimą grindžia tuo, kad dėl ilgo baudžiamojo persekiojimo samdėsi gynėjus – advokatus.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo pobūdį, į prašomų atlyginti išlaidų, kurias jis laiko savo turtine žala, pobūdį, nurodomą ieškinio faktinį pagrindą, taip pat įvertinusi ginčui aktualiu klausimu teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kyla būtinybė pasisakyti dėl ieškovo reikalavimo atlyginti baudžiamajame procese jos patirtas teisinės pagalbos išlaidas teisinės kvalifikacijos.

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas).

27. Taigi, nors teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, jame išdėstytas aplinkybes ir įrodymus, kuriais šalis grindžia savo reikalavimus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai; 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis), tačiau teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013).

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi tai, kad ieškovas šioje byloje prašo priteisti teisinės pagalbos išlaidas, patirtas baudžiamajame procese, kuriame jis buvo išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl reikalavimo pagrįstumo, yra aktualus teisinis reguliavimas, susijęs su išlaidų, patirtų baudžiamajame procese, atlyginimu, t. y. būtent BPK 103–106 straipsnių dėl proceso išlaidų ir jų atlyginimo taikymas.

29. BPK 103 straipsnio 1–3, 5–6 punktuose nustatyta, kad proceso išlaidas sudaro: 1) liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; 2) liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo; 3) ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį; 5) daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos; 6) kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis.

30. Pagal BPK 105 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2022 m. balandžio 30 d.) buvo nustatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Minėto straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

31. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. KT45–A–N3/2021 pripažino, kad BPK 106 straipsnis tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos jo būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė teisme ginti savo teises, inter alia (be kita ko), naudojantis advokato teikiama teisine pagalba, būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai, be kita ko, numatyti atsižvelgiant į bylos aplinkybes būtinų ir pagrįstų išlaidų šiai teisei įgyvendinti atlyginimą asmeniui, kuriam nėra taikoma teisinė atsakomybė, nes nenustatyta, kad jis padarė teisės pažeidimą. Kai asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, jokiais atvejais nėra atlyginamos jo patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, yra sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai, nesant galimybės atlyginti būtinas ir pagrįstas išlaidas advokatui net ir išteisinus asmenį, tas asmuo negali realiai ir veiksmingai ginti savo pažeistų teisių naudodamasis advokato pagalba. Tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai pasunkintas asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įgyvendinimas.

32. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad galiojęs teisinis reguliavimas, kuris nenumatė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo asmenį išteisinus, yra ydingas, toks teisinis reguliavimas įstatymo leidėjo vėliau buvo pakeistas. Nuo 2022 m. gegužės 1 d. galiojančios BPK 106 straipsnio redakcijos 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

33. Nagrinėjamu atveju dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje ir BK 233 straipsnio 1 dalyje, padarymo ieškovas buvo išteisintas Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu, kuriuo panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalis dėl ieškovo nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį, ir priėmė naują nuosprendį - ieškovą V. G. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisino, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. lapkričio 17 d. nutartimi atmetė prokurorės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio. Kadangi tiek Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, tiek Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje priimti dar iki Konstitucinio teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo priėmimo ir BPK 106 straipsnio 3 dalies, nustatančios advokato išlaidų atlyginimą, įsigaliojimo (2022 m. gegužės 1 d.), advokato išlaidų atlyginimo klausimas priimant nuosprendžius nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo sprendžiamas. Visgi ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia, kad nėra pagrindo nagrinėti ieškovo reikalavimo priteisti patirtas advokato išlaidas baudžiamojoje byloje civilinio proceso tvarka, kadangi baudžiamojoje byloje ieškovas negalėjo ir neturėjo teisinio pagrindo prašyti priteisti tokias patirtas išlaidas.

34. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia, naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia, teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

35. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į EŽTT 2020 m. vasario 18 d. sprendimą, priimtą byloje Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą (peticijų Nr. 73579/17 ir 14620/18), kuriame konstatuota, kad atsisakymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas administraciniame procese, kuriame pasiekta, kad paskirtos baudos buvo panaikintos kaip nepagrįstos, nepriklausomai nuo šių bylinėjimosi išlaidų dydžio, pažeidžia teisę kreiptis į teismą, taigi ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Be to, kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas, taip pat ir nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu, 2021 m. kovo 19 d. nutarime pažymėjo, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė teisme ginti savo teises, inter alia (be kita ko), naudojantis advokato teikiama teisine pagalba, būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovą išteisinus dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nepriklausomai nuo to, kad tuo metu įstatyminiu lygmeniu dar nebuvo įtvirtinta galimybė proceso šaliai į patirtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą išteisinimo atveju, ieškovas turėjo ir tebeturi teisę į šių išlaidų atlyginimą iš valstybės (baudžiamosios bylos nutraukimo metu pagal analogiją taikant BPK 105 straipsnio 5 dalį, šiuo metu – BPK 106 straipsnio 3 dalį). Tokia išvada darytina dėl jau anksčiau paminėtų EŽTT, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų dėl tokioje situacijoje taikytinų bendrųjų teisės principų, teisinio reguliavimo spragų užpildymo, siekiant asmeniui užtikrinti tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą.

38. CK 6.249 straipsnio prasme turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti baudžiamojoje byloje, kuri baigiasi išteisinamuoju nuosprendžiu, yra laikytinos asmens nuostoliais, kurių galėjo nebūti, jeigu baudžiamoji byla nebūtų buvusi keliama. Remiantis galiojančio BPK 106 straipsnio 3 dalimi, advokato išlaidos išteisinimo atveju yra atlyginamos nepriklausomai nuo valstybės pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimo, nesiejant jų su civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymu. Tokiu būdu, atsižvelgiant į šiuo metu BPK 106 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriame tokių išlaidų atlyginimas nesiejamas su valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, siekiant koncentruotai, racionaliai ir teisingai išspręsti šalių ginčą, darytina išvada, kad šioje byloje buvo pagrindas priteisti ieškovui jos turėtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, nesiejant šių išlaidų priteisimo nei su valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, nei su BPK 106 straipsnio 3 dalies normos galiojimu laike. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-217-450/2023, 84 punktas).

39. Atsakovė nesutiko su prašomomis priteisti išlaidomis, nurodydama, kad galima tik daryti prielaidą, jog ieškovas advokato paslaugomis ieškovas naudojosi, tačiau kokio proceso metu, mokėjimo nurodymuose nenurodyta. Ieškovo išlaidos advokato pagalbai apmokėti nėra išsamiai detalizuotos, nėra aiškios, nėra tiksliai nurodyta, kokio dydžio sumos už kokios apimties suteiktas paslaugas (pasiruošimą bylos nagrinėjimui, susipažinimą su bylos medžiaga, dalyvavimą teismo posėdžiuose, apeliacinio skundo surašymą, pasiruošimą baigiamosioms kalboms ir kt.) buvo sumokėtos. Atsakovės teigimu, ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina Ieškovo, patirtų išlaidų realumo ir dydžio.

40. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1900 Eur dydžio išlaidas už teisinę pagalbą, patirtas baudžiamajame procese. Šioms išlaidoms pagrįsti ieškovas pateikė įrodymus: iš 2015-11-13 teisinių paslaugų sutarties matyti, kad ieškovas sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu M. R. dėl ieškovo gynybos ikiteisminiame tyrime. Sutartas užmokestis 1 000 Eur. Iš pinigų priėmimo kvito Nr. 701530 matyti, kad ieškovas 2016-06-08 advokatui M. R. sumokėjo 1000 Eur. Iš 2017-09-05 teisinių paslaugų sutarties matyti, kad ieškovas sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu E. S. dėl gynybos pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir kt. straipsnius. Šioje sutartyje konkretus užmokestis nenurodomas, tačiau iš pinigų priėmimo kvitų matyti, kad ieškovas advokatui E. S. pagal 2017-10-24 pinigų priėmimo kvitą Nr. 770562 sumokėjo 400 Eur ir pagal 2018-08-28 pinigų priėmimo kvitą Nr. 789655 sumokėjo 500 Eur.

41. Konstatuotina, kad ieškovas pateikė baudžiamojoje byloje patirtas teisinės pagalbos išlaidas patvirtinančius rašytinius įrodymus. Ieškovo viso baudžiamojo proceso metu, kuris truko apie 5 metus, patirtos 1900 Eur išlaidos už teisinę pagalbą vertintinos kaip būtinos, siekiant ieškovui tinkamai įgyvendinti konstitucinę teisę į teisminę gynybą. Be to, įvertinus baudžiamojo proceso eigą, jo metu atliktus veiksmus, šios išlaidos laikytinos pagrįstomis ir protingo dydžio, jų patyrimas pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl yra pagrindas jas visa apimtimi priteisti ieškovui iš atsakovės.

42. Nors minimų teisinės pagalbos išlaidų patyrimo metu teisinio reguliavimo dėl rekomenduotinų maksimalių išlaidų dydžio už teisines paslaugas baudžiamojo proceso metu ir nebuvo, tačiau ieškovės patirtų išlaidų dydis nelaikytinas aiškiai per dideliu jį vertinant ir šiuo metu galiojančiose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose rekomendacijose „Dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktos paslaugoms apmokėti nustatymo“ numatytų atlygintinų išlaidų rekomenduojamų maksimalių dydžių kontekste.

43. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė klausimą dėl ieškovo reikalavimo atlyginti 1900 Eur turtinę žalą, todėl atsakovių apeliaciniai skundai dėl turtinės žalos priteisimo atmestini.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ir pagrindo atlyginti neturtinę žalą (ne)buvimo

44. Valstybės neteisėtus veiksmus atsakovas įrodinėja iš esmės aplinkybėmis, kad baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu truko net 5 metus ir buvo užbaigtas jį reabilituojančiais pagrindais – ieškovo išteisinimu. Nurodo, kad neteisėti veiksmai šiuo atveju pasireiškė ir nepagrįstu bei neteisėtu ieškovo sulaikymu, prievartinių procesinių priemonių taikymu bei nuteisimu ir tuo, kad laiku nebuvo galutinai ištirtos visos baudžiamajai bylai reikšmingos aplinkybes ir nebuvo laiku atskleista, kad ieškovas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

45. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai. Pagal CK 6.272 straipsnio 3 dalį, be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra nurodyta, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 34 punktas).

47. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

48. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais (kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga) gali būti teismo pripažinti tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015).

49. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai. Ar ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, žalos atlyginimo civilinėje byloje sprendžiama pagal tai, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė pagal BPK nuostatas, tinkamai vykdydami bendras ir specialias pareigas. Turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas procesinis pagrindas pradėti tyrimą (BPK 166 straipsnis), ar buvo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), ar pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir buvo kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 35 punktas).

50. Pažymėtina, kad ne bet koks teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493-421/2016). Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 31 punktas; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-611/2021).

51. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad priimant 2018m. gegužės 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį, o vėliau peržiūrint šio nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą 2018 m. lapkričio 8 d. Klaipėdos apygardos teisme priimant nutartį, teismai netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, teismų padarytos išvados iš esmės neatitiko byloje esančių faktinių aplinkybių, teismai nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir abejonių, dėl ko V. G. klaidingai pripažintas kaltu. Teismas pažymėjo, kad dar atliekant ikiteisminį tyrimą, kaltinimai V. G. buvo formuluojami išskirtinai kaltinančiais, nevertinant jį teisinančių, pagrindais, ignoruojant nukentėjusiosios pareiškime nurodytas pirmines aplinkybes. Konstatuota, kad Klaipėdos apylinkės teismas ir nuosprendį peržiūrėjęs Klaipėdos apygardos teismas padarė klaidą, turėjusią esminę reikšmę, lėmusią, kad V. G. buvo pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 233 straipsnį ir pripažinta, kad teismo atliktas netinkamas įrodymų vertinimo pareigos atlikimas, sukėlė neigiamų pasekmių, ir laikytinas neteisėtais veiksmais CK 6.272 straipsnio prasme ir sukeliantis civilinę atsakomybę be kaltės.

52. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas, kaltinamasis aktas surašytas ir byla perduota teismui neatlikus visų veiksmų, kuriuos pareigūnai atlikti galėjo ir privalėjo, todėl baudžiamasis procesas buvo organizuotas nepakankamai rūpestingai ir atsakingai, dėl ko ieškovas buvo nepagrįstai nuteistas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja valstybės neteisėti veiksmai (prokuroro pareiga elgtis rūpestingai, apdairiai pažeidimas), kaip viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

53. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013). Taigi asmens, kurio atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas, išteisinimo faktas, pats savaime, nesant duomenų, kad inicijuojant ar atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, nesuponuoja išvados dėl vykdyto baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo.

54. Kasacinis teismas dėl tyrimo teisėtumo patikrinimo yra pasisakęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015). Tai reiškia, kad jeigu teismas nusprendė, kad įrodymų kaltinimui pagrįsti nepakanka, civilinėje byloje atsižvelgiant į išteisinamojo nuosprendžio aplinkybes, spręstina, ar yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų kilti. Šiuo požiūriu įvertinami visi pareigūnų atlikti veiksmai ir taikytos priemonės, įvertinant situacijos galimybes, įrodinėjimo procese.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ir vykdomas esant pakankamai objektyvių duomenų, kad ieškovas galėjo padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 jokių akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas nebuvo galimas, nenustatyta (BPK 3, 166 straipsniai). Kadangi tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ikiteisminis tyrimas inicijuotas pagrįstai, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisakys.

56. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartyje, kuria atmestas prokurorės kasacinis skundas dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, konstatuota, kad V. G. išteisinimą lėmė ištisas spektras byloje esančių įrodymų prieštaravimų ir abejonės dėl nukentėjusios parodymų patikimumo. Nors nukentėjusioji buvo pranešusi apie grupinį išžaginimą, nutrauktus ikiteisminį tyrimą kito asmens atžvilgiu, nenustačius jokių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios parodymus apie jo dalyvavimą įvykiuose, tačiau kaltinimas V. G. atžvilgiu suformuluotas taip, kad jis vienas smurtavo ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja. Kasacinis teismas konstatavo, kad kaltinimas neatitinka didelės dalies nukentėjusiosios parodymų, pagrįstas selektyviu nukentėjusiosios parodymų vertinimu, konstatuotas kaltinimo pozicijos prieštaringumas.

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, galima daryti išvadą, kad ieškovo išteisinimą lėmė prokuroro netinkamas teisinis faktinių aplinkybių, įvertinimas, selektyvus nukentėjusiosios parodymų vertinimas, kas lėmė kaltinimo pozicijos prieštaringumą. Šios aplinkybės jau buvo žinomos jau surašant kaltinamąjį aktą, o ne paaiškėjo baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad prokuroras, užbaigdamas ikiteisminį tyrimą kaltinamojo akto surašymu ir kaltindamas ieškovą nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, padarymu, selektyviai suformulavus kaltinimą, kuriame neatitinka didelė dalis nukentėjusiosios parodymų, nors tokių veiksmų atlikimas ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau taip pažeista bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis) ir bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis).

58. Nesutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos sprendime nenurodyta kokių būtent veiksmų ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras neatliko. iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas išskyrė kaltinimo suformulavimo specifiškumus, lėmusius tolesnę bylos eigą ir paties kaltinimo prieštaringumą.

59. Baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės, nurodytos šios nutarties 57 punkte, buvo žinomos jau surašant kaltinamąjį aktą, o ne paaiškėjo baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad prokuroras, užbaigdamas ikiteisminį tyrimą kaltinamojo akto surašymu ir kaltindamas ieškovą nusikalstamos veikos, BK 149 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, padarymu, nors tokių veiksmų atlikimas ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau jais pažeista bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis) ir bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis).

Dėl pernelyg ilgos baudžiamojo persekiojimo trukmės, kaip neteisėtų veiksmų valstybės atsakomybei kilti

60. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).

61. E. Ž. Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, kad proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes remiantis šiais kriterijais: bylos sudėtingumo, pareiškėjo ir institucijų elgesio ir proceso poveikio pareiškėjui (žr., pvz., 1997 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Philis prieš Graikiją (Nr. 2) ir 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Portington prieš Graikiją). Iš esmės tokius pat kriterijus yra nurodęs ir kasacinis teismas: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 81–83 punktai; 2019 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019, 46 punktas ir jame nurodyta EŽTT bei kasacinio teismo praktika).

62. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu vyko kiek ilgiau nei 5 metai, ieškovas buvo įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, o ikiteisminiame tyrime buvo įtariama, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe. Baudžiamoji byla du kartus buvo nagrinėjama apeliacinėje ir du kartus kasacinėje instancijose. Ieškovas remiasi bendra baudžiamojo proceso trukme, tačiau konkrečių proceso vilkinimo ar pareigūnų (prokuroro, teismo) neveikimo kokiais nors periodais nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista taisyklė, kai ieškovui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

64. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

65. Pažymėtina, kad įrodinėjant patirtą neturtinę žalą, svarbu turėti omenyje tai, jog šiuo atveju, inter alia yra kalbama ir apie konkretaus žmogaus vidinę subjektyvią būseną, kurią jis išgyvena dėl patirto jo teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1000/2003). Neturtinė žala apima platų įvairių išgyvenimų spektrą. E. Ž. Teisių Teismo pripažįstama, kad neturtinė žala apima traumas, nerimą ir neteisybės jausmą (EŽTT 1995 m. vasario 24 d. sprendimas byloje McMichael prieš J. K., pareiškimo Nr. 307-B); bejėgiškumo jausmą, frustraciją (EŽTT 1995 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Papamichalopoulus prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 14556/89), nepatogumus, nerimą ir sielvartą (EŽTT 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją, pareiškimo Nr. 10465/83), įžeidinėjimą, pažeminimą, įtampą (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje L. O. v. Spain, pareiškimo Nr. 16798/90), ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie pat įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Neturtinės žalos atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtiems moralės ir etikos vertinimams kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2010). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, E. Ž. Teisių Teismo praktiką, neturtinės žalos specifiškumą, kuris yra susijęs su asmens vidine subjektine būsena, būtent paties asmens būsena yra pagrindinis kriterijus esant ar nesant neturtinei žalai, o papildomi įrodymai pagrindžia tokios būsenos sudėtingumą. Tai, kad byloje nėra pateikta medicininių dokumentų (gydytojų išrašų) apie pablogėjusią emocinę būklę, sveikatą, nereiškia, kad ieškovas negalėjo išgyventi tokios būsenos.

66. Nors teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į analogiškose bylose priteistus žalos dydžius, kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Visiškai suvienodinti teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos dydžių iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis net esant analogiško pobūdžio neteisėtiems veiksmams (pavyzdžiui, neteisėtai taikoma ta pati kardomoji priemonė) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 91 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

67. Siekiant užtikrinti veiksmingą Konvencijoje garantuojamų asmens teisių gynimą, nustatant neturtinės žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, kuriais šios teisės pažeistos, dydį, būtina atsižvelgti ir į E. Ž. Teisių Teismo praktikoje dėl panašių pažeidimų priteisiamus neturtinės žalos (teisingo atlyginimo) dydžius pagal Konvencijos 41 straipsnį (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje bylose Nr. e3K-3-339-684/2021 81 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal EŽTT praktiką vertinant, ar nacionalinių institucijų už jų konstatuotus Konvencijos pažeidimus priteistas žalos atlyginimas yra tinkamas, reikia nustatyti, ar priteista suma gali būti traktuojama kaip pakankama siekiant ištaisyti padarytą žalą ir pažeidimą (pvz., Didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97; 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Vedat Do?ru prieš Turkiją, peticijos Nr. 2469/10, 40 punktas). EŽTT gali pripažinti tinkamu ir tokį nacionalinės institucijos priteistą žalos atlyginimą, kuris yra mažesnis, palyginti su sumomis, panašiose bylose priteisiamomis EŽTT praktikoje, su sąlyga, kad tokio žalos atlyginimo dydis nėra akivaizdžiai nepagrįstas (t. y. pernelyg mažas) atsižvelgiant į analogiškose EŽTT bylose prieš tą pačią valstybę paprastai priteisiamo žalos atlyginimo dydžius. Tai vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įskaitant ne tik Konvencijos pažeidimo aplinkybes konkrečioje byloje, bet ir priteistos sumos vertę atsižvelgiant į pragyvenimo lygį atitinkamoje valstybėje ir tai, kad pagal nacionalinę sistemą žalos atlyginimas paprastai bus priteistas ir sumokėtas greičiau nei tuo atveju, jei šį klausimą spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (pvz., V. D. prieš Turkiją, 40 punktas). Nacionalinė žalos atlyginimo tvarka taip pat yra artimesnė ir prieinamesnė negu EŽTT procesas, nacionalinės procedūros vykdomos pareiškėjo kalba, tad suteikia privalumą, kuris turi būti įvertintas (Društvo za varstvo upnikov prieš Slovėniją, peticijos Nr. 66433/13, 61 punktas).

68. Ieškovas nagrinėjamoje byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad buvo pakenkta jo reputacijai tiek draugų, tiek kitų jį pažįstančių žmonių akyse (CPK 178 straipsnis). Kaip ir nurodė atsakovė, ieškovas yra išrinktas (duomenys neskelbtini), kas indikuoja, kad viešoji nuomonė apie ieškovą nėra iš esmės pasikeitusi. Be to, baudžiamojo proceso rezultatas - ieškovo išteisinimas, jau vertintinas kaip pakankama satisfakcija, reabilituojanti ieškovą visuomenes akyse. Nors ir konstatuota, kad baudžiamasis procesas, vykęs ieškovo atžvilgiu, nevertintinas kaip pernelyg ilgas ir nenustatyta pareigūnų, prokuroro ar teismo veiksmų/neveikimo, turėjusio įtakos proceso trukmei, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrąja prasme, tokio amžiaus ieškovui tokios trukmės procesas patiriant įtampą, nerimą bei neužtikrintumą dėl ateities turėjo įtakos bendrai savijautai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatyti neteisėti veiksmai, kurie vertintini kaip susiję priežastiniu ryšiu su neturtine žala, gali sukelti kitus, ieškovo nurodomus, neigiamus išgyvenimus (nerimą, gėdos jausmą), ypač įvertinus tai, kad ieškovas buvo kaltinamas nusikaltimo žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarymu, dėl ko pagrįstai buvo priteista ieškovui neturtinė žala pinigine išraiška.

69. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes, neteisėtus veiksmus, taip pat neturtinės žalos dydžius, priteistinus civilinėse bylose nagrinėjamos civilinės bylos kontekste reikšmingose EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo ieškovui priteista neturtinė žala (3000 Eur) atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir tokios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus. Neturtinė žala ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagrįstai priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.

70. Apeliantės (atsakovės) argumentai, kad procesinių palūkanų priteisimas tokioje byloje nulemtų būtinybę asignavimų valdytojui pirmenybės tvarka vykdyti kai kuriuos sprendimus, pažeidžiant kitų asmenų teisę į operatyvų teismo sprendimo įvykdymą, atmestini, nes apeliaciniame skunde nurodytas 3 mėnesių sprendimų įvykdymo terminas (Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnis) orientuotas į tokių sprendimų įvykdymo operatyvumą, nustatant maksimalų terminą, per kurį turi būti įvykdyti sprendimai. Procesinių palūkanų priteisimas vertintinas kaip ieškovo procesinė satisfakcija tuo atveju, jei sprendimo įvykdymas užtruktų, o atsakovė turi diskrecijos teisę spręsti kokiais terminais įvykdyti sprendimą įstatymo jai suteiktuose sprendimo įvykdymo terminų rėmuose.

Dėl bylos baigties

71. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir nustatė valstybės atsakomybės sąlygas, neturtinės žalos dydį, todėl tenkindamas iš dalies ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

72. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

73. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ir atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros bei Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, apeliaciniai skundai atmesti, bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies apeliantams nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.