Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2693-854/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-12-07
Bylos Nr.: e2A-2693-854/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-08112-2021-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
Atsakovas: K. M.

Kategorijos

2.6.29.3Vartojimo kreditas

Civilinė byla Nr. e2A-2693-854/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08112-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.3.; 2.8.2.1.; 3.3.1.18.3.; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui K. M. dėl skolos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo K. M. 442,65 Eur nesumokėtas nuomos įmokas, 398,38 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad tarp UAB „Be kredito“ ir atsakovo K. M. 2019 m. spalio 15 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-019196, pagal kurią atsakovui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – kompiuteris Asus-VivoBook X512UA-EJ296T-K4N0CV07X823177 13 mėnesių terminui, bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Tarp UAB „Be kredito“ ir ieškovės 2020 m. liepos 15 d. buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2020-07/01, kuria pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.) į 185 pradinei kreditorei skolingus asmenis, nurodytus reikalavimo perleidimo sutarties priede Nr. 1, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą pagal sutartį. Ieškovė 2020 m. liepos 22 d. atsakovui sutartyje nurodytu elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą, informuojantį, kad pasikeitė pradinis kreditorius ir atsakovas privalo įvykdyti prievolę ieškovei, kartu su reikalavimo perleidimo sutarties kopija.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, sudarydamas sutartį, sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių patvirtinimai ir įsipareigojimai“ patvirtino, kad turi teisę sudaryti sutartį ir įsipareigojo tinkamai bei nustatytais terminais vykdyti visus iš šios sutarties bendrųjų ir specialiųjų sąlygų kylančius įsipareigojimus. Sutarties šalys sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ susitarė, kad nuosavybės teisė į daiktą atsakovui nėra perduodama. Atsakovas tinkamai vykdęs sutartį visu jos galiojimo laikotarpiu bei sumokėjęs visas nuomos mokesčio mėnesines įmokas turėjo teisę įsigyti daiktą, sumokėdamas 1 Eur mokestį. Taip pat sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties galiojimas, nutraukimas“ atsakovui buvo suteikta teisė bet kada vienašališkai, ne teismine tvarka, nutraukti sutartį, įspėjus pradinį kreditorių raštu prieš 10 (dešimt) darbo dienų iki sutarties nutraukimo dienos. Įspėjęs pradinį kreditorių ir vienašališkai nutraukęs sutartį, atsakovas, remiantis sutarties bendrųjų sąlygų dalimi „Turto grąžinimas“, privalėjo sumokėti iki vienašališko sutarties nutraukimo priskaičiuotą nuomos mokestį ir delspinigius bei privalėjo ne vėliau kaip sekančią dieną po sutarties nutraukimo pradiniam kreditoriui grąžinti nuomojamą daiktą, tačiau šių veiksmų atsakovas neatliko ir piktybiškai neatsiskaitė.

4. Nurodė, kad atsakovas jau ilgą laiką nemokėjo daikto nuomos mokesčio, taip pat niekada neįspėjo ir neinformavo nei pradinės kreditorės, nei ieškovės apie vienašalį sutarties nutraukimą ir negrąžino nuomojamo daikto. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas nesilaiko vienos iš esminių sutarties sąlygų, ir vadovaujantis sutarties bendrųjų sąlygų dalimi „Sutarties galiojimas, nutraukimas“, kurioje nurodyta, kad nuomotojas turi teisę vienašališkai ne teismine tvarka, įspėjęs nuomininką raštu prieš 10 (dešimt) darbo dienų, nutraukti sutartį, jeigu nuomininkas vėluoja sumokėti sutarties mokestį ar kitus mokėjimus pagal sutartį, pradinė kreditorė 2020 m. gegužės 14 d. atsakovui siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį.

5. Atsakovas per pranešime apie sutarties nutraukimą suteiktą terminą įsiskolinimo nepadengė. Atsakovas nereagavo nei į pradinės kreditorės, nei į ieškovės siunčiamus pranešimus. Kadangi atsakovas sutartyje nustatytais terminais ir tvarka negrąžino daikto, atsakovas yra skolingas ieškovei 442,65 Eur negrąžintą nuomos mokestį iki sutarties termino pabaigos.

6. Pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“ sutarties šalys susitarė, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovas privalo mokėti pradiniam kreditoriui 0,5 procentų dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos.

7. Ieškovė pažymėjo, kad sutartimi nustatytos netesybos negali būti neproporcingos ir akivaizdžiai per didelės. Netesybų dydis negali prieštarauti protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikti galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeisti teisėtus kitos šalies interesus. Ieškovės vertinimu, pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytoje sutartyje nustatytas 0,5 procento delspinigių dydis, skaičiuojant juos už kiekvieną uždelstą dieną, atitinka paminėtų netesybų skaičiavimo kriterijų. Ieškovė yra juridinis asmuo, užsiimantis ūkine-komercine veikla, teikiantis teisines paslaugas ir siekiantis gauti pelno, atsakovui pažeidus sutarties sąlygas ir nesumokėjus grąžintinos sumos laiku, bei negrąžinus nuomojamo daikto, ieškovė patiria nuostolius. Kuo ilgiau atsakovas vengia įvykdyti prievolę, tuo didesni ieškovės patiriami nuostoliai. Atsakovas vengia įvykdyti prievolę ieškovei bei toliau naudojasi nuomojamu daiktu. Lietuvos Respublikos teismai yra pasisakę, kad išperkamosios nuomos teisiniams santykiams Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas nėra taikomas, o 0,5 proc. dydžio delspinigiai per dieną, paskaičiuoti už 180 dienų atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir visiško nuostolių atlyginimo principus. Delspinigiai paskaičiuoti pagal formulę: 442,65 Eur nesumokėtų nuomos mokesčio įmokų suma pagal sutartį x 0,5 proc. sutarties bendrosiose sąlygose įtvirtintas delspinigių dydis / 100 x 180 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos.

8. Atsakovas K. M. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 442,65 Eur skolą, 39,84 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (482,49 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. kovo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 78,02 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo valstybei 5,37 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

10. Teismas nustatė, kad 2019 m. spalio 15 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir atsakovo buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. BK-019196, pagal kurią UAB „Be kredito“ perdavė atsakovui laikinai valdyti ir naudotis už sutartyje nurodytą nuomos mokestį UAB „Be kredito“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą (kompiuteris Asus-VivoBook), o atsakovas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį. Sutartimi atsakovas įsipareigojo su pradine kreditore atsiskaityti dalimis per 13 mėnesių laikotarpį. Atsakovas įsipareigojimų pagal sutartį tinkamai nevykdė, todėl pradinė kreditorė sutartį nutraukė nuo 2020 m. gegužės 14 d. Ieškovė nurodė, kad atsakovas pagal sutartį liko skolingas 442,65 Eur nuomos mokestį, paskaičiuotą iki sutarties termino pabaigos. Pradinė kreditorė ir ieškovė 2020 m. liepos 15 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą. Įteikus atsakovui ieškinio su priedais kopijas, įskaitant ir reikalavimo teisės perleidimo sutarties kopiją, laikytina, jog atsakovas tinkamai informuotas apie reikalavimo teisės perleidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011) (CK 6.109 straipsnio 7 dalis). Duomenų apie tai, kad atsakovas su ieškove ar pradine kreditore visiškai atsiskaitė, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis).

11. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 442,65 Eur skolą (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis).

12. Teismas nurodė, kad įstatymas ginčą nagrinėjančiam teismui suteikia tam tikrą netesybų kontrolės funkciją. Tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

13. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai nevykdė jam kylančių prievolių iš sutarties, todėl pagrindas priteisti iš jo netesybas yra, tačiau prašomos priteisti netesybos (398,38 Eur), kurios beveik siekia skolos sumą (442,65 Eur), yra aiškiai per didelės. Ieškovė reikalavimo teisę į atsakovą perėmė iš pradinės kreditorės jau esant sutarčiai nutrauktai, įrodymų apie jos realiai patirtus nuostolius dėl atsakovo vengimo vykdyti sutartinę prievolę byloje nėra. Atsakovas yra vartotojas, kuris sutartį su pirmine kreditore sudarė prisijungimo būdu, neturėdamas realios galimybės daryti įtaką sutarties sąlygoms, nustatančioms šalių sutartinę civilinę atsakomybę, jos dydį. Įvertindamas tai bei atsižvelgdamas į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas tik kaip į kriterijų, vertinant delspinigių dydį CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste, teismas sprendė, kad sutartyje nustatytas 0,5 procentų delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, pažeidžiantis vartotojo kaip silpnesnės šalies interesus, neproporcingai užtikrinantis juridinio asmens, užsiimančio ūkine-komercine veikla, interesus.

14. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo teismas tenkino iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteisė 39,84 Eur delspinigius (442,65 Eur x 0,05 proc. x 180 d.). Teismo vertinimu, toks delspinigių dydis užtikrino šalių interesų pusiausvyrą bei nesuteikia nė vienai iš šalių perdėto pranašumo. Tokios teismo išvados atitinka ir naujausią teismų praktiką (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-372-460/2021).

15. Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovo teismas priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą 482,49 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. kovo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

16. Teismas nustatė, kad ieškovė sumokėjo 19 Eur žyminį mokestį, taip pat patyrė 121 Eur išlaidas už advokato pagalbą, iš viso – 140 Eur. Vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (57,37 proc.), teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 78,02 Eur bylinėjimosi išlaidas.

17. Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (5,37 Eur) viršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytą minimalią valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), iš atsakovo valstybei teismas priteisė 5,37 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

III. Apeliacinio skundo argumentai

18. Ieškovė UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą už akių dalyse dėl: 1) delspinigių ir priteisti ieškovei iš atsakovo 398,38 Eur delspinigius; 2) bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei iš atsakovo 140 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitas sprendimo už akių dalis prašo palikti nepakeistas. Prašo priteisti ieškovei iš atsakovo 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymu (toliau – VKĮ), teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, netinkamai vertino ieškovės prašomus priteisti delspinigius, todėl nepagrįstai juos sumažino.

1.2. Teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, nes šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Išperkamosios nuomos sutarties Nr. BK-021124 bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ įtvirtinta, kad „Šalys susitaria, kad nuomininkui tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1,00 Eur“. Taigi pradinė kreditorė ir atsakovas sutartimi susitarė, jog atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas pagal sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Tik tuo atveju, jeigu pradinė kreditorė ir atsakovas sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovas, sumokėjęs visas nuomos mokesčio įmokas pagal sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas VKĮ.

1.3. Išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d., t.y. iki tol, kol įsigaliojo VKĮ bei iki tol, kol 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) XLIII skyriaus trečio skirsnio pakeitimai.

1.4. Sutiktina, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo sutartis, kadangi, tikėtina, jog sutarties pagrindu perduotu turtu atsakovas naudojosi savo asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, tačiau tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos VKĮ normos.

1.5. Teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos. Teismas mokėtinų netesybų dydį sumažindamas nuo 398,38 Eur 39,84 Eur iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

1.6. Teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, jog ieškovė, vadovaudamasi teismų praktika, prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laikotarpį, t.y. už 180 dienų. Atsakovas, sudarydamas sutartį, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams.

1.7. Ieškovės pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo mažinti iš atsakovo prašomų priteisti delspinigių dydžio, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Pats atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę ieškovei, todėl turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Pasirinkdamas sudaryti sutartį būtent su ieškove, susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, tarp jų ir sutartyje numatyta delspinigių norma.

1.8. Nustačius, jog ieškovės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog ieškovei priteisintos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

2. Atsakovas K. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

išvados

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

5. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

6. Byloje nustatyta, kad tarp UAB „Be kredito“ ir atsakovo K. M. 2019 m. spalio 15 d. buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. BK-019196, pagal kurią UAB „Be kredito“ perdavė atsakovui laikinai valdyti ir naudotis UAB „Be kredito“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą – kompiuterį Asus-VivoBook X512UA-EJ296T, o atsakovas įsipareigojo kas mėnesį mokėti 62,99 Eur nuomos mokestį, iš viso atliekant 12 mokėjimų, bei vykdyti kitus sutartyje prisiimtus įsipareigojimus.

7. Atsakovui tinkamai nevykdant įsipareigojimų – nemokant įmokų, UAB „Be kredito“ nuo 2020 m. gegužės 14 d. sutartį su atsakovu vienašališkai nutraukė (2020 m. gegužės 7 d. elektroniniu paštu atsakovui pateikta pretenzija).

8. Tarp UAB „Be kredito“ ir ieškovės UAB „Legal Balance“ 2020 m. liepos 15 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2020-07/01, pagal kurią pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo turimą įsiskolinimą – 442,65 Eur (skola iki sutarties pabaigos be delspinigių).

9. Ieškovė 2020 m. liepos 22 d. pranešimu informavo atsakovą apie kreditoriaus pasikeitimą ir paragino atsakovą sumokėti susidariusį įsiskolinimą, įskaitant paskaičiuotus delspinigius. Duomenų apie tai, kad atsakovas su ieškove ar pradine kreditore visiškai atsiskaitė, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

10. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 442,65 Eur skolą laikė pagrįstu ir tenkino. Tuo tarpu teismas sprendęs, kad atsakovas yra vartotojas, remdamasis VKĮ numatytu delspinigių dydžiu (0,05 procento) kaip orientaciniu, konstatavo, kad ieškovės prašomi priteisti 398,38 Eur dydžio delspinigiai, paskaičiuoti taikant 0,5 procentų delspinigių normą, yra nepagrįstai dideli, todėl, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, juos sumažino iki 39,84 Eur (442,65 Eur x 0,05 proc. x 180 d.).

11. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria delspinigiai buvo sumažinti. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi VKĮ nuostatomis, kadangi tarp šalių buvo sudaryta išperkamosios nuomos, o ne vartojimo kredito sutartis. Ieškovės teigimu, kadangi sudaryta išperkamosios nuomos sutartis nenumatė pareigos, o tik teisę, sumokėjus visas įmokas daiktą išsipirkti, ginčo teisiniams santykiams VKĮ negalėjo būti taikomas (VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Be to, pasak ieškovės, teismas, sumažindamas netesybas, paneigė šalių suderintą valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Ieškovės vertinimu, teismas vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog ieškovė, prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laikotarpį, t.y. už 180 dienų.

12. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2021 m. lapkričio 23 d. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama ieškovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo už akių, įvertinusi tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, atsakovo, kaip vartotojo statusą, būtinybę byloje tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, t.y. nurodyti konkrečias vartojimo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas, taip pat ex officio atlikti šalių sudarytos vartojimo sutarties sąlygų, aktualių ginčui (dėl netesybų), atitiktį nesąžiningumo kriterijams (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis), sprendė, kad bylą apeliacine tvarka tinkamai išnagrinėti neperžengus apeliacinio skundo ribų yra neįmanoma. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo nagrinėjimas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka atidėtas, šalims pranešta, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, ketinama peržengti apeliacinio skundo ribas nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytais aspektais ir iki 2021 m. lapkričio 30 d. pasiūlyta joms dėl to pateikti savo poziciją. Iki bylos nagrinėjimo pagal ieškovės apeliacinį skundą pradžios šalių rašytinių paaiškinimų nurodytu aspektu apeliacinės instancijos teisme negauta.

13. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų, tuo pačiu įvertindama aspektus, dėl kurių šalims buvo nurodyta, jog ketinama peržengti apeliacinio skundo ribas, t.y. dėl tarp šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo ir sutarties nuostatų atitikties sąžiningumo kriterijams vertinimo.

Dėl sutarties teisinio kvalifikavimo

14. Siekiant teisingai išspręsti ginčą, būtina teisiškai kvalifikuoti sutartį ir nustatyti ją reglamentuojančias teisės normas. Ieškovė teigia, kad tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir atsakovo K. M. 2019 m. spalio 15 d. sudaryta sutartis Nr. BK-019196 savo pobūdžiu yra išperkamosios nuomos sutartis, o ne vartojimo kredito sutartis, todėl VKĮ, įskaitant ir jo 11 straipsnio 8 dalį, šalių tarpusavio santykiams netaikytinas.

15. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016, 18 punktas).

16. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t.y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019, 41 punktas).

17. Tarp pradinės kreditorės ir atsakovo 2019 m. spalio 15 d. sudarytos sutarties grafoje „Sutarties sąlygos“ šalys susitarė, kad nuomotojas (UAB „Be kredito“) perduoda nuomininkui (atsakovui) laikinai valdyti ir naudotis už sutartyje numatytą nuomos mokestį nuomotojui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui nuomos mokestį. Grafoje „Sutarties objektas“ šalys numatė, kad nuomininkui (atsakovui) tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal sutartį, pasibaigus sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą – kompiuterį Asus-VivoBook X512UA-EJ296T, už 1 Eur.

18. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys.

19. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Jeigu sutartyje daikto išpirkimo sąlyga nenumatyta, ji gali būti nustatyta šalių papildomu susitarimu, kuriame šalys gali nurodyti, kad anksčiau sumokėtas nuomos mokestis įskaitomas į daikto kainą (2 dalis). Įstatymai ar sutartis gali nustatyti draudimą išpirkti nuomojamą daiktą (3 dalis). CK 6.504 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t.y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

20. CK 6.886 straipsnio 1 dalis, numatanti vartojimo kredito sutarties sampratą, įtvirtina, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

21. Įvertinus tarp UAB „Be kredito“ ir atsakovo 2019 m. spalio 15 d. sudarytą sutartį, ši sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, nes atsakovas yra fizinis asmuo, pagrįstai tikėtina, sudaręs sutartį savo asmeniniams/šeimos poreikiams patenkinti, o pradinė kreditorė – verslininkė, užsiimanti kilnojamųjų daiktų nuoma, pardavimu ir pan. pobūdžio komercine veikla (CK 6.228¹ straipsnis, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19, 24 dalys). Pažymėtina tai, kad ieškovė taip pat neginčijo to fakto, jog sudaryta sutartis savo esme yra vartojimo sutartis, tą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

22. Ieškovė šioje byloje kvestionuoja VKĮ nuostatų taikymo galimybę, teigdama, kad tarp šalių buvo sudaryta ne vartojimo kredito, o išperkamosios nuomos sutartis.

23. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Taigi vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

24. VKĮ reglamentavimas yra imperatyvus, be to, jo nuostatomis įgyvendinama 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48), kurios vienas iš tikslų yra sukurti modernią vartojimo kreditų teisės bazę, siekiant užtikrinti, kad visi Bendrijos vartotojai naudotųsi aukštu ir vienodu jų interesų apsaugos lygiu, ir siekiant sukurti tikrą vidaus rinką. Pažymėtina, kad Direktyva 2008/48 yra maksimalaus derinimo direktyva, tai reiškia, kad valstybėms narėms neleidžiama nukrypti nuo šia direktyva suderintų nuostatų. Dėl to VKĮ, įgyvendinantis Direktyvą 2008/48, pasižymi imperatyviu reglamentavimu, kuris nesuteikia teisės vartojimo kredito sutarties šalims susitarimu pažeisti vartotojo teisių apsaugos ribų, taip pat nustato tam tikras pareigas vartojimo kredito davėjui, kurių nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali sukelti jam neigiamas teisines pasekmes.

25. Teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius, iš kurių kyla ginčas, ir nustatęs, kad šalių santykiai patenka į VKI reglamentavimo sritį, ginčui spręsti taikyti šio įstatymo nuostatas. Ši pareiga tampa ypač aktuali tais atvejais, kai šalių sutarties, iš kurios kilo ginčas, kvalifikavimas kaip vartojimo kredito sutarties nėra akivaizdus. Būtent tokia situacija yra nagrinėjamoje byloje.

26. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Ieškovė pažymėjo, kad šalių sutartyje susitarta, jog atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas, įsigyti kilnojamąjį daiktą už 1 Eur. Ieškovės teigimu, VKĮ galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu sutartyje būtų įtvirtinta nuostata, jog atsakovas, sumokėjęs visas nuomos mokesčio įmokas pagal sutartį, privalėtų išsipirkti daiktą. Išsamesnių teisinių argumentų ir sutarties sąlygų analizės ieškovė nepateikė, tik sutiko, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, bet ne kaip vartojimo kredito sutartis.

27. Pažymėtina tai, kad aiškinant VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą, svarbu atsižvelgti į VKĮ 1 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, svarbu teisingai nustatyti sutarties tikslą: nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, t.y. turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t.y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Dėl to neturi lemiamos reikšmės tai, kaip sutarties sąlygose suformuluota „nuomininko“ galimybė įsigyti daiktą – kaip teisė ar kaip pareiga, nes sutarties kvalifikavimą lemia pagrindinis sutarties tikslas – naudojimasis daiktu ar jo įsigijimas.

28. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t.y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

29. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas).

30. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas).

31. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015; 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 30, 31 punktai; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).

32. Tarp UAB „Be kredito“ ir atsakovo K. M. 2019 m. spalio 15 d. sudarytoje sutartyje Nr. BK-019196 numatyta, kad turto (kompiuterio Asus-VivoBook X512UA-EJ296T) vertė yra 545 Eur su PVM, nuomos mokestis per mėnesį – 62,99 Eur su PVM, mokėjimų skaičius pagal sutartį – 12. Taigi atsakovas sutarties pabaigoje turėjo sumokėti 755,88 Eur su PVM (62,99 Eur x 12) sumą.

33. Kadangi šiuo atveju visos atsakovo už daiktą mokėtinos sumos mokėjimas išdėstytas įmokomis, kas mėnesį mokant 62,99 Eur dydžio įmokas (mokėjimų skaičius: 12), sutarties grafos „Sutarties objektas“ sąlyga numatanti, kad sumokėjus nuomos mokesčio įmokas, t.y. tinkamai įvykdžius sutartį, atsakovui suteikiama teisė už 1 Eur įsigyti daiktą nuosavybėn, atsižvelgus į pačių mokėjimų ir bendros mokėtinos sumos už daiktą dydį, nagrinėjamu atveju laikytina formalia ir nesudarančia pagrindo teigti, kad šalių pagrindinis tikslas visgi buvo daikto nuoma, o ne jo įsigijimas nuosavybėn. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios sąlygos įtvirtinimas, kuomet įmokomis sumokėjus visą daikto kainą (ir daugiau) galiausiai už simbolinę kainą (1 Eur) sudaroma galimybė daiktą įsigyti nuosavybėn (įtvirtinant neva teisę, o ne pareigą įsigyti), yra formalus ir sudaro prielaidas išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju įvertinus sutarties sąlygų visumą, teigtina, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas atidėto mokėjimo būdu buvo įsigyti kilnojamąjį daiktą – kompiuterį Asus-VivoBook X512UA-EJ296T, atsakovo nuosavybėn, o ne tik daiktą naudoti ir valdyti. Kasmėnesinis sutarties šalių sulygtų įmokų mokėjimas padėjo pasiekti šį tikslą, suteikiant atsakovui galimybę nemokėti visos įsigyjamo daikto kainos iškart.

34. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sutarties grafoje „Turto grąžinimas“ numatyta, kad pasibaigus sutarčiai ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto šios sutarties dalyje „Sutarties objektas“ nurodyta tvarka ar nutraukus sutartį prieš terminą, turtas grąžinamas nuomotojui ne vėliau kaip sekančią dieną po sutarties pasibaigimo ar sutarties nutraukimo sutarties sudarymo vietoje arba turto naudojimo vietoje, priklausomai nuo to, kur turtas buvo perduotas pasirašant nuomotojo pateiktą perdavimo aktą. Grafoje „Sutarties galiojimas, nutraukimas“ numatyta, kad nuomininkui ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal sutartį, sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos.

35. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo nesumokėtas įmokas pagal sutartį. Nors ieškinyje nurodė, kad atsakovas jam perduoto daikto – kompiuterio, nėra grąžinęs, tačiau reikalavimo atsakovui grąžinti jam neva nuomos, o ne įsigijimo tikslu, perduotą daiktą, byloje pareikšta nėra.

36. Nors sutartyje ir numatyta, kad ieškovė, nutraukusi sutartį galėjo pasirinkti reikalauti atsakovo grąžinti turtą ar sumokėti įmokas, ieškovė visgi pasirinko įmokų sumokėjimą. Toks ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo - siekis prisiteisti įmokas už daiktą, taip pat netiesiogiai patvirtina, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas atsakovui mokant kasmėnesines įmokas buvo daikto įsigijimas nuosavybėn, o ne jo valdymas ir naudojimas, o pradinės kreditorės tikrasis siekis buvo daiktą parduoti, bet ne jį nuomoti.

37. Pažymėtina ir tai, kad sutarties grafoje „Sutarties galiojimas, nutraukimas“ alternatyviais pažeistų teisių gynimo būdais įvardijamas turto grąžinimas arba reikalavimas sumokėti likusias įmokas (iš esmės padengti turto vertę), tačiau nuostatų, kad turto įsigijimas (kompiuterio palikimas atsakovo dispozicijoje) priklausytų dar ir nuo papildomos sąlygos – 1 Eur už jo įsigijimą sumokėjimo, jau nenumatyta. Todėl tai leidžia daryti išvadą, kad iš tiesų kompiuterio įsigijimas nebuvo siejamas su 1 Eur sumos sumokėjimu, jo įsigijimą iš esmės lėmė visų įmokų už jį sumokėjimo faktas, t.y. daikto kainą realiai padengiant mokėtinų įmokų suma.

38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad 2019 m. spalio 15 d. sudaryta sutartimi Nr. BK-019196 pradinė kreditorė ir atsakovas iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi kompiuteriu, tačiau dėl jo finansavimo sąlygų – jo įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu atsakovui mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartis ir jai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

Dėl sutarties sąlygų, numatančių delspinigių dydį, atitikties nesąžiningumo kriterijams

39. Nagrinėjamu atveju sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“, taip pat specialiojoje dalyje sutarties šalys numatė, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovas privalo mokėti 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Ieškovė, taikydama 0,5 procentų delspinigių normą, už 180 dienų laikotarpį paskaičiavo atsakovui 398,38 Eur delspinigius.

40. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, kasacinio teismo praktika dėl netesybų mažinimo, atsižvelgdamas į VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje numatytą delspinigių dydį (0,05 procento) kaip orientacinį, konstatavo, kad ieškovės prašomi priteisti 398,38 Eur delspinigiai, paskaičiuoti taikant 0,5 procentų delspinigių normą, yra nepagrįstai dideli, todėl juos sumažino iki 39,84 Eur (442,65 Eur x 0,05 proc. x 180 d.).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi tarp šalių sudarytos sutarties pobūdį, jos sąlygas, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netesybų mažinimą reglamentuojančias teisės normas byloje taikė nepagrįstai, neįvertinęs šalių sudarytos vartojimo sutarties sąlygų dėl netesybų atitikties nesąžiningumo kriterijams (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis).

42. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis (buvęs CK 6.188 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Kasacinis teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 ir 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 yra labai išsamiai ir aiškiai apibendrinęs visą kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.228⁴ straipsnio normų dėl vartojimo sutarties vertinimo jų sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo.

43. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

44. Įvertinus sutarties šalių sudarytą sutartį, jos turinį, darytina išvada, kad sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio, įtvirtinta skiltyje „Šalių atsakomybė“, ir iš esmės atkartota specialiojoje dalyje, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovas neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindintas (tai patvirtina atsakovo parašai ant kiekvieno sutarties lapo), todėl ji laikytina individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Tai, kad minėta sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakovu, jog atsakovas būtų turėjęs galimybę daryti įtaką nustatant delspinigių dydį, ieškovė nesiėmė pareigos įrodinėti (6.228⁴ straipsnio 4 dalis; CPK 178 straipsnis).

45. Pažymėtina tai, kad kasacinis teismas yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t.y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės.

46. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

47. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

48. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, jog bet kuri vartojimo sutarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Vertinant CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalies normą lingvistiškai, bet kuri neskaidri sutarties sąlyga, t.y. neatitinkanti aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, reiškia tokios sąlygos nesąžiningumą. Tokia nuostata atitinka Direktyvos 93/13/EEB normas.

49. Sprendžiant, ar sutarties sąlygos turinys ir formuluotė išdėstyti aiškiai, turi būti nustatyta, ar esminės sutarties nuostatos buvo išdėstytos suprantamai normalių gebėjimų asmeniui, ar jos detaliai išaiškintos, ar vartotojui buvo perduota visa informacija, kuri gali turėti įtakos jo įsipareigojimų apimčiai. Nagrinėjamu atveju iš sutarties sąlygos, įtvirtinančios delspinigių dydį, matyti, kad joje buvo numatyti 0,5 procento dydžio delspinigiai nuo laiku neapmokėtos nuomos mokesčio sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios sąlygos turinys, lingvistinė formuluotė yra suformuluota pakankamai aiškiai ir suprantamai, abiem ginčo šalims aiškia kalba, konkrečiai įvardijant delspinigių dydį ir jo paskaičiavimo mechanizmą, todėl vertinti nurodytos sąlygos kaip neskaidrios, neaiškios ar nesuprantamos nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovas nebuvo supažindintas su ginčo sutarties nuostatomis, jog jos nebuvo jam aiškiai atskleistos ar nebuvo suprantamos (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio atitinka sąžiningumo (skaidrumo) reikalavimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį.

50. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.

51. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog netesybos (delspinigiai) yra civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), todėl šalims įtvirtinant civilinę atsakomybę netesybų forma, teismui kyla pareiga ex officio šias nuostatas įvertinti ir sąžiningumo aspektu.

52. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas).

53. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad šiuo atveju tarp šalių atsiradusiems vartojimo kredito teisiniams santykiams privalomai taikomos VKĮ nuostatos, taigi ir tos nuostatos, kurios numato galimybę susitarti dėl delspinigių dydžio. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Pažymėtina tai, kad ginčo sutarties sudarymo metu šis įstatymas galiojo, todėl, nustatant netesybų dydį, į jo nuostatas turėjo būti atsižvelgiama.

54. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovo delspinigius, kurie paskaičiuoti taikant 0,5 delspinigių normą, t.y. netgi dešimt kartų didesnę delspinigių normą negu VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 procento). Toks delspinigių dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas ne tik neatitinkančiu taikytino įstatymo nuostatų, tačiau taip pat laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Atsižvelgiant į tai, 2019 m. spalio 15 d. sutarties sąlyga, numatanti tokį nepagrįstai didelį delspinigių dydį, pripažintina nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

55. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018, 54–55 punktai).

56. Kadangi šiuo atveju sutarties sąlyga, numatanti 0,5 procentų delspinigių dydį, pripažinta nesąžininga ir negaliojančia ab initio, ji netaikytina. Pastebėtina tai, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis neįtvirtina vieno galimo taikytino netesybų dydžio, kuris atitiktų sąžiningumo kriterijų ir galėtų būti vertinamas kaip atitinkantis šalių valią, o tik numato maksimalų galimą taikytinų netesybų dydį (ne daugiau 0,05 procento). Todėl teisėjų kolegija, pripažinusi sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių kaip nesąžiningą, šiuo atveju neturi pagrindo taikyti netesybų mažinimą reglamentuojančias teisės normas ir savo iniciatyva spręsti dėl šalių interesus atitinkančio vieno konkretaus delspinigių dydžio, patenkančio į VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nustatytos delspinigių normos ribas, t.y. mažinti netesybas iki tokio dydžio, kuris galėtų būti laikomas sąžiningu atsakovo atžvilgiu.

57. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ESTT, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, taip pat išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje BancoEspanol de Crédito SA prieš JoaquinCalderónCamino, C-618/10, 65 punktas). Tai reiškia, kad pripažinus sutarties sąlygą, numatančią nepagrįstai didelį delspinigių dydį, nesąžininga atsakovo atžvilgiu, tokia sąlyga iš viso negali būti atsakovui taikoma ab initio, t.y. nuo sutarties sudarymo momento. Teismas neturi teisės keisti nesąžiningos sutarties sąlygos turinio iki tiek, kiek ji, teismo nuomone, galėtų vertinama kaip esanti sąžininga vartotojo atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020, 52 punktas).

58. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažinus sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių dydžio nesąžininga ir negaliojančia ab initio, ji netaikytina, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo delspinigius, paskaičiuotus taikant 0,5 procentų delspinigių normą, atmestinas kaip nepagrįstas (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys). Nagrinėjamu atveju tai, kad ieškovė delspinigius paskaičiavo tik už 180 dienų laikotarpį, kas atitinka VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatas, nekeičia teisinės situacijos vertinimo ir savaime nedaro paskaičiuotų delspinigių pagrįstais, konstatavus, kad būtent 0,5 procento delspinigių norma, kuria remiantis paskaičiuoti delspinigiai, laikytina nesąžininga atsakovo atžvilgiu.

Dėl bylos baigties

59. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti netesybas (delspinigius), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl vartojimo sutarčių sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu ir sąlygos pripažinimo nesąžininga teisinių pasekmių, dėl ko nepagrįstai taikė netesybų mažinimo institutą, o ne sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia ab initio teisines pasekmes. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai peržengus apeliacinio skundo ribas ir ex officio konstatavus sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių nesąžininga ir negaliojančia ab initio, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių dalyje dėl delspinigių priteisimo keistinas – ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 398,38 Eur delspinigius atmestinas visa apimtimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, pakeistina ir teismo sprendimo už akių dalis dėl 5 procentų palūkanų priteisimo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteistą sumą sumažinant iki 442,65 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

61. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

62. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 140 Eur bylinėjimosi išlaidas (19 Eur žyminis mokestis ir 121 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą). Atmetus ieškovės reikalavimą priteisti 398,38 Eur delspinigius, konstatuotina, kad byloje buvo patenkinta 52,63 procentai ieškovės reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteistinos 73,68 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

63. Pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos už procesinių dokumentų siuntimą sudaro 5,37 Eur. Kadangi atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, iš kiekvienos iš šalių priteistina išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą suma (2,83 Eur iš atsakovo ir 2,54 Eur iš ieškovės) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir šioje dalyje – 5,37 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei iš atsakovo nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

64. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis už apeliacinį skundą) neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą už akių pakeisti ir jo rezoliucinės dalies 1-4 pastraipas išdėstyti taip:

„Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2019 m. spalio 15 d. sutarties Nr. BK-019196 bendrųjų sąlygų grafoje „Šalių atsakomybė“ ir specialiojoje dalyje įtvirtintą nuostatą, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovas privalo mokėti 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“, juridinio asmens kodas 302528679, iš atsakovo K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 442,65 Eur (keturių šimtų keturiasdešimt dviejų eurų 65 ct) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (442,65 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. kovo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 73,68 Eur (septyniasdešimt trijų eurų 68 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“Teisėjai Giedrė ČėsnienėAndrius VerikasRenata Volodko