Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Ieškovas prašė: 1) pripažinti vienašališką paskolos sutarties, sudarytos atsakovės (toliau – ir Kredito unija) ir ieškovo, nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę vykdyti šią sutartį; 2) pripažinti neteisėtu atsakovės vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0174/16/01655 ir įpareigoti atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus; 3) sumažinti ieškovo prievolę atsakovei patirtų 22 842,53 Eur nuostolių dydžiu, o nesant galimybės taikyti šio teisių gynimo būdo, priteisti iš atsakovės ieškovui 22 842,53 Eur žalos atlyginimą; 4) atnaujinti praleistą terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte, reikalavimams pareikšti, jeigu teismas laikytų, kad terminas yra praleistas; 5) pakeisti nesąžiningą paskolos sutarties punktą dėl 0,2 proc. delspinigių dydžio ir sumažinti delspinigius iki 0,02 proc.

3. Ieškovas nurodė, kad paskolos sutartimi atsakovė įsipareigojo suteikti jam 135 000 Lt (39 098,70 Eur) dydžio paskolą su 12 proc. palūkanų norma, nustatant, kad paskolos grąžinimo terminas 2021 m. liepos 20 d. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto (priklausančio ieškovui ir jo sutuoktinei) hipoteka. Ieškovas nurodė, kad sutartį sudarė siekdamas padėti sūnui, kuris buvo skolingas atsakovei. Ieškovas pažymėjo, kad tiek jo sūnus, tiek jis buvo priverstas į Kredito uniją įnešti dideles pajinių įnašų sumas. Ieškovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju vertimas įnešti papildomą pajaus dalį, kai jo sūnus jau buvo įnešęs pajinį įnašą, turėtų būti vertinamas kaip nesąžiningas atsakovės siekis pasipelnyti. Be to, ir palūkanas bei delspinigius atsakovė skaičiavo nuo visos 135 000 Lt (39 098,70 Eur) paskolos, nors, kaip minėta, dalį sumos sudarė pajiniai įnašai.

4. Ieškovo teigimu, paskolos sutartis turėtų būti laikoma vartojimo sutartimi, o ieškovas – vartotoju, t. y. silpnesniąja šalimi. Ieškovas nurodė, kad nuo 2013 m. birželio mėnesio jam tapo sunku mokėti įmokas, bet jis, nors ir su pertraukomis, toliau kiekvieną mėnesį mokėjo atsakovei dalines įmokas. 2015 m. balandžio 16 d. pranešimu ieškovas buvo informuotas, kad, jei nesumokės skolų iki 2015 m. gegužės 11 d., sutartis bus nutraukta, tai vėliau ir buvo padaryta. Ieškovo vertinimu, paskolos sutartis buvo nutraukta neteisėtai, nes atsakovė nesidomėjo ieškovo sunkia finansine padėtimi, nesielgė kaip profesionali kreditavimo paslaugų teikėja, nebendradarbiavo su ieškovu, neperskaičiavo mokėjimo grafiko (nors ieškovas to ir prašė). Ieškovas teigė, kad jis iš dalies būtent dėl atsakovės kaltės negalėjo tinkamai vykdyti prievolės, nes jeigu atsakovė būtų įvertinusi ieškovo kreditingumą tinkamai, tokios paskolos nebūtų suteikusi, todėl reikalaujama priteisti paskolos suma turėtų būti mažinama ieškovo patirtų nuostolių dėl kreditoriaus kaltės suma, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Jeigu teismas netaikytų minėtos nuostatos, tai, ieškovo teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys. Atsakovei tinkamai įvertinus ieškovo mokumą ir neišdavus paskolos, ieškovas neturėtų pareigos mokėti nepagrįstai didelių palūkanų, todėl, anot ieškovo, jam kilo 22 842,53 Eur dydžio žala, kurią atsakovė privalo atlyginti.

5. Be to, ieškovas teigė, kad paskolos sutartyje nustatytas 0,2 proc. delspinigių dydis už kiekvieną praleistą dieną yra neprotingai didelis, sudarantis galimybę neteisėtai pelnytis ieškovo sąskaita, todėl delspinigių dydis turėtų būti mažinamas iki protingo 0,02 proc. dydžio, o atsakovė turi būti įpareigota perskaičiuoti delspinigius.