Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-107-881/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-04-24
Bylos Nr.: 2A-107-881/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00617-2023-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Vilija Mikuckienė, Aldona Tilindienė
Ieškovas: V. J.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Advokatai: Justas Sakavičius

Civilinė byla Nr. 2A-107-881/2025Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00617-2023-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.6; 3.3.1.19.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. J. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovė), 356 304,35 Eur turtinę žalą ir 120 000 Eur neturtinę žalą, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad žalą patyrė dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų Romualdos Janovičienės, Antano Rudzinsko ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) veiksmų civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovės J. M. ieškinys atsakovams V. J. ir A. J. dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo. Anot ieškovo, bylą nagrinėję teisėjai buvo šališki, atsižvelgė tik į ieškovo V. J. asmenybę, apie kurią turėjo iš anksto suformuotą neigiamą nuomonę dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio baudžiamoje byloje Nr. 1-30-993/2019, kurioje ieškovas pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Dėl išankstinio nusistatymo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad paskolos sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra atlygintinės.

3. Teisėjų kolegija pažeidė betarpiškumo principą, nes rėmėsi panaikinta Kauno apygardos teismo nutartimi, baudžiamoje byloje surinkta medžiaga, nebuvo išreikalavusi baudžiamosios bylos medžiagos ir tiesiogiai su ja susipažinusi, todėl sprendime rėmėsi civilinėje byloje nesančiais įrodymais, neleido dėl jų pasisakyti atsakovams V. J. ir A. J., pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija iš anksto susiformuota neigiama nuomone apie V. J. siekė padaryti neteisėtą poveikį Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijai, iš naujo nagrinėjusiai baudžiamąją bylą Nr. 2A-244-593/2021 dėl V. J. pripažinimo kaltu, kadangi civilinėje byloje teisėjų kolegija iš anksto V. J. pripažino nesąžiningu ir kaltu. Teisėjų kolegija turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, nes ieškovės J. M. atstovas advokatas Justas Sakavičius yra teisėjų kolegijos narių draugas, bendro verslo partneris, giminė, buvęs bendramokslis ir bendradarbis.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teisėjų kolegija tyčia neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą ir aplinkybių dėl sutarčių atlygintinumo įrodinėjimo pareigą neteisingai perkėlė atsakovams. Lietuvos apeliacinis teismas neteisėtai vadovavosi ieškovų pateiktu raštu, kuriame nurodyta, kad paskolos sutartis buvo atlygintinė, o ne Joniškio apylinkės teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimu byloje Nr. e2-631-874/2020, kuriuo iš skolininko A. S. V. J. buvo priteista skola ir pripažinta, jog paskolos sutartis buvo neatlygintinė. Tokiu būdu teisėjų kolegija pažeidė įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principą. Teisėjų kolegija pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes neteisėtai nustatė, kad paskolos sutartyse ranka parašyti ieškovės J. M. ir trečiojo asmens A. M. patvirtinimai apie gautas pinigų sumas iš anksto neturi įrodomosios galios, o J. M. ir A. M. pateiktos išgalvotos prielaidos ir A. S. raštas yra įrodymai, turėję lemiamą reikšmę. Teisėjų kolegija nesinaudojo Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) ir Antstolių informacinės sistemos duomenimis, jų neįvertino, nors turėjo tokią pareigą.

5. Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija padarė materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, šie pažeidimai turėjo būti ištaisyti kasacinės instancijos teisme, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė, Egidija Tamošiūnienė, Dalia Vasarienės, Artūras Driukas ir Andžejus Maciejevskis du kartus neteisėtai atsisakė priimti V. J. kasacinius skundus, nors skunduose buvo keliami svarbūs teisės aiškinimo ir taikymo klausimai. Tokiais veiksmais buvo suformuotas precedentas, kuris ieškovui sukėlė didelę žalą ir kitose bylose.

6. Dėl neteisėtų teisėjų veiksmų ieškovui buvo padaryta turtinė žala: 1) 186 890,18 Eur ir 55 020,03 Eur neišieškotos sumos iš J. M. ir A. M. pagal 2018 m. kovo 7 d. ir 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartis; 2) 800 Eur atstovavimo išlaidos už dviejų kasacinių skundų parengimą; 3) 1,50 Eur komisinis mokestis už žyminio mokesčio sumokėjimą už kasacinį skundą; 4) 7 532 Eur ir 105 760,64 Eur, priteisti iš V. J. baudžiamoje byloje kaip bauda ir turto konfiskavimas; 5) 300 Eur žyminis mokestis už prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021. Be to, ieškovas patyrė 120 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniu sukrėtimu ir ilgalaikiais dvasiniais išgyvenimais, depresija dėl procesinių, pilietinių, žmogaus teisių atėmimo ar apribojimo, bendravimo galimybių su šeima ir draugais apribojimu, ilgalaikiu pažeminimu ir reputacijos pablogėjimu. Ieškovą pradėjo varginti mintys apie bylų eigą, jis jaučia nuolatinę įtampą, dėl to pablogėjo jo sveikatos būklė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Kauno apygardos teismas 2024 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021 nurodė, jog baudžiamoje byloje Nr. 1-30-993-2019 nustatytomis aplinkybėmis vadovavosi ne kaip prejudiciniais faktais, o kaip aplinkybėmis, formuojančiomis teismo vidinį įsitikinimą. Teismas nustatė, kad baudžiamoji byla Nr. 1-30-993-2019 Kauno apygardos teisme buvo išnagrinėta iš naujo ir 2022 m. gegužės 31 d. nutartimi V. J. apeliacinis skundas buvo atmestas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo nutarties dalį, kuria V. J. pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje. Todėl, anot teismo, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vidinis įsitikinimas dėl ieškovo vykdomos veiklos modelio ir paskolų atlygintinumo buvo patvirtintas ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

9. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyti teisėjų veiklos pažeidimai (netinkamas materialiosios teisės taikymas, įrodinėjimo taisyklių pažeidimai) yra susiję su (ne)tinkamu Lietuvos apeliacinio teismo įrodymų, teisės aktų vertinimu, aiškinimu ir taikymu byloje. Teismo vertinimu, ieškovas iš esmės siekia jam nepalankaus teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimo ir kitokio nei buvo padarytas faktinių ir teisinių aplinkybių įvertinimo, t. y. siekia revizuoti įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas ir nustatytas instancine tvarka.

10. Teismas akcentavo, kad Lietuvos apeliacinio teismo procesiniame sprendime nurodyta, kokiais įrodymais rėmėsi teisėjų kolegija. Ieškovas V. J. inicijavo proceso atnaujinimą civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021, tačiau prašymas Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-792-775/2022 buvo atmestas. Ieškovas jį apskundė apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. liepos 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo nutartį bei pažymėjo, kad V. J. viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog ieškovė J. M. ir trečiasis asmuo A. M. pinigus skolinosi ne kaip fiziniai asmenys, o kaip verslininkai, ūkininkai. Be to, atsikirtimus į ieškinį V. J. grindė ir faktinėmis aplinkybėmis, kad paskolos gavėjai turėjo ir kitų kreditorių, kurių naudai buvo pradėti priverstiniai skolų išieškojimo veiksmai. Todėl V. J. ne tik galėjo, bet ir privalėjo bylos nagrinėjimo metu rinkti ir teikti visus jo nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Ieškovas V. J. neabejotinai turėjo galimybę bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose prašyti teismo iškviesti liudytojus, be kita ko, ir skolininkų kreditorius, būtent tokį procesine prasme teisingą ir tinkamą ginčo šalies elgesį lemia rungimosi principas, nustatantis šaliai pareigą įrodinėti ir teikti įrodymus savo pozicijai pagrįsti. Remdamasis tuo, teismas nusprendė, kad visi ieškinio argumentai, susiję su Lietuvos apeliacinio teismo netinkamu įrodymų vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu, yra nepagrįsti.

11. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos teisėjų šališkumo. Teismas nurodė, kad tai tėra prielaidos, grindžiamos ieškovo abejonėmis dėl teisėjų šališkumo, kurios, nesant konkrečių šią abejonę galinčių patvirtinti aplinkybių, negali paneigti preziumuojamo asmeninio teisėjo nešališkumo principo ir nesudaro pagrindo išvadai, jog objektyviąja prasme teismai, nagrinėdami ieškovo bylą ir prašymus priimti kasacinius skundus, buvo šališki. Teismas pažymėjo, kad ieškovas teisėjams nušalinimo nereiškė, tai leidžia daryti išvadą, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovui nekilo abejonių dėl teismo šališkumo. Aplinkybė, kad teismas priėmė vienai šaliai nepalankų procesinį sprendimą, nesant kitų konkrečių šiai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių, nelemia išvados dėl teismo šališkumo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad kasacija nėra laikoma trečiąja instancija. Kasacinis teismas bylų iš naujo nenagrinėja, faktų netiria, o tikrina tik byloje priimto sprendimo ar nutarties teisėtumą. Kasacinio teismo diskrecijos teisė yra spręsti priimti ar atsisakyti priimti kasacinį skundą, todėl teismas nevertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės ar pareigos priimti ieškovo kasacinius skundus.

12. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių nagrinėjusio bylą teismo (teisėjų) procesinių veiksmų ir priimto procesinio sprendimo byloje neteisėtumą. Ieškovo subjektyvi nuomonė, kad Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai atliko neteisėtus veiksmus, negali būti pagrindu valstybės civilinei atsakomybei kilti. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad teisėjai, priimdami procesinį sprendimą, elgėsi neteisėtai, t. y. padarė klaidų, kurios reikštų, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Nesant teisėjų kaltės, valstybė žalos neatlygina.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovas V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

13.1. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. balandžio 30 d. nutartimi, kuria priėmė ieškinį, pašalino iš bylos trečiuosius asmenis Antaną Rudzinską, Egidiją Tamošiūnienę, Romualdą Janovičienę, Agnę Tikniūtę, Dalią Vasarienę, Godą Ambrasaitę-Balynienę, Andžejų Maciejevskį, Artūrą Driuką, Teisėjų tarybą ir Lietuvos Respublikos Prezidentą G. N., netenkino ieškovo prašymų dėl bylų prijungimo ir įrodymų išreikalavimo ar liudijimo gauti įrodymus išdavimo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad tokia nutartis neskundžiama. Teismas 2024 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdyje paaiškino, kad 2024 m. balandžio 30 d. nutartį pašalinti trečiuosius asmenis priėmė iki ieškinio priėmimo. Ta pačia nutartimi teismas pirmiausia priėmė ieškinį, o vėliau nutarė pašalinti trečiuosius asmenis. 2024 m. balandžio 30 d. nutartis nebuvo išsiųsta tretiesiems asmenims, todėl teismas pažeidė šių asmenų ir ieškovo teises, rungimosi principą, ieškovas neteko teisės sužinoti trečiųjų asmenų poziciją ginčui aktualiais klausimais ir prarado galimybę užduoti tretiesiems asmenims klausimus. Nurodytais veiksmais teismas pritaikė teisėjams imunitetą nuo civilinės atsakomybės. Kauno apygardos teismo teisėja Žibutė Budžienė, priėmusi 2024 m. balandžio 30 d. nutartį, nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, todėl naujai paskirta teisėja Edita Šliumpienė turėjo ieškovo prašymus dėl trečiųjų asmenų įtraukimo, papildomų įrodymų išreikalavimo išnagrinėti iš naujo, tačiau to nepadarė, dėl to buvo neteisingai išnagrinėta byla ir priimtas nepagrįstas sprendimas.

13.2. Teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes netyrė ir nenustatinėjo, kokių teisės normų pagrindu Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas procesinį sprendimą, vadovavosi tuo metu dar neišnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 esančiais įrodymais ir aplinkybėmis, susijusiomis su paskolos sutartimis ir piniginėmis lėšomis. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo vidinis įsitikinimas buvo vėliau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties priėmimo metu toks teismo vidinis įsitikinimas negalėjo būti suformuotas, kadangi įsiteisėjęs Kauno apygardos nuosprendis buvo priimtas tik 2022 m. gegužės 31 d. Teisėja Agnė Tikniūtė kitose šios teisėjos nagrinėtose civilinėse bylose rėmėsi ieškovo V. J. nuteisimo faktu. Šis faktas teisėjai iš anksto suformavo neigiamą nuomonę apie V. J.

13.3. Ieškovas nesiekia nepalankaus teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimo ar kitokio nei buvo padarytas faktinių aplinkybių įvertinimo. Ieškovas siekia pagrįsti neteisėtus teisėjų veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį su ieškovui kilusia turtine ir neturtine žala. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo kiekvieno esminio ieškovo argumento, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Ieškovas įrodinėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-441-881/2021 teismas paskirstė įrodinėjimo naštą nurodydamas, kad apeliantui prašant ginčo sandorius pripažinti prieštaraujančiais imperatyvioms teisės normoms, būtent jam ir tenka našta įrodyti sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlygas. Savo ruožtu Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėjusi civilinę bylą Nr. e2A-246-1120/2021, sprendimą pagrindė aplinkybėmis, kuriomis ieškovė J. M. ir trečiasis asmuo A. M. net nesirėmė.

13.4. Teismas netyrė ieškovo argumentų, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai netinkamai ir nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – SNTSKĮ) 3 straipsnio 13 dalį ir pripažino sutartis negaliojančiomis, nors ginčo sutartys nepateko į SNTSKĮ taikymo sritį. Teismas neatsižvelgė, kad Lietuvos apeliacinis teismas rinko ir vertino baudžiamosios bylos duomenis, tačiau atsakovų pateiktų įrodymų (notariškai patvirtintų sutarčių, J. M. prašymų atidėti negrąžintų paskolų grąžinimą, prašymų sustabdyti varžytynes) ir atsiliepime į ieškinį išdėstytų argumentų tyčia neįvertino. Bylą nagrinėję teisėjai turėjo taikyti contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją ieškovės J. M. atžvilgiu, kadangi ji neįrodė, kad gautas paskolas panaudojo žemės ūkio verslui, nors bylos nagrinėjimo metu buvo išsakiusi tokius teiginius. Bylą nagrinėję teisėjai taip pat atsisakė pripažinti įsiteisėjusio Joniškio apylinkės teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimo privalomumą, ignoravo šį sprendimą. Teismas netyrė ieškovo argumentų, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai iš anksto neteisėtai nustatė, kad notarinėje sutartyje numatytas šalių patvirtinimas apie lėšų perdavimą nėra grynųjų pinigų perdavimo įrodymas. Be to, pareigą dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai nepagrįstai perkėlė atsakovams.

13.5. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad ieškovui civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021 buvo nepranešta, jog teisėjų kolegijos nariai bus šališki, todėl apeliantas neturėjo galimybės pareikšti nušalinimo. Teisėjų kolegijos nariai dėl ryšių su advokatu Justu Sakavičiumi turėjo nusišalinti patys, tačiau to nepadarė. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos narė Egidija Tamošiūnienė turėjo nusišalinti nuo ieškovo V. J. pateiktų kasacinių skundų priėmimo klausimo išsprendimo, kadangi dėl šios teisėjos neteisėtų veiksmų ieškovas buvo kreipęsis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą.

13.6. Priešingai nei nurodė teismas, ieškovas neturėjo teisės civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021 apklausti liudytojus, nes tokią teisę atėmė J. M. ir A. M. duomenų apsaugą užtikrinantys įstatymai, todėl nebuvo galima gauti informacijos. Bylą nagrinėję teismai galėjo išreikalauti šiuos duomenis, bet juos pripažino pertekliniais ir ieškovo prašymo netenkino. Teismas neįvertino, kad teisėjų kaltė šiuo atveju gali būti pripažinta, nes teisėjai padarė akivaizdžias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, nenustatė, jog kitas teisėjas šioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip.

Atsiliepimas

14. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas įvertino visų byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantas įvardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas pagrįstas ir teisingas išvadas dėl šiais duomenimis ieškovo įrodinėtų faktinių aplinkybių. Ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas.

14.2. Teismas teisingai nustatė aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas ieškovo reikalavimas, ir nurodė bei įvertino jas nagrinėjamos bylos kontekste. Teismai neprivalo pažodžiui sprendime perrašyti ir pasisakyti dėl visų šalies nurodytų aplinkybių ir argumentų, ypač kai jie tampa nebeaktualūs įvertinus kitas bylos aplinkybes.

14.3. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovo nurodyti teismo pažeidimai yra susiję su įrodymų, teisės aktų vertinimu, aiškinimu ir taikymu civilinėje byloje, kurioje šalių ginčas išspręstas. Ieškovas pareikštu valstybei ieškiniu dėl žalos atlyginimo iš esmės siekia jam nepalankaus teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimo ir kitokio nei buvo padarytas faktinių ir teisinių aplinkybių įvertinimo, t. y. siekia revizuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas ir nustatytas instancine tvarka. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, kad teismas pažeidė teisės normas, kadangi nenustatė teismo, nagrinėjusio civilinę bylą Nr. e2A-246-1120/2021, neteisėtų veiksmų, yra nepagrįsti.

14.4. Teismas teisingai nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e2A-246-1120/2021, vadovavosi neįsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993-2019 ir šioje byloje esančiais įrodymais, ne kaip prejudiciniais faktais, o kaip aplinkybėmis, formuojančiomis teismo vidinį įsitikinimą. Teismas pagrįstai atmetė ieškovo teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškovo nekaltumo prezumpciją bei pripažino jį nesąžiningu. Teismas pagrįstai konstatavo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo diskrecijos teisė spręsti priimti ar atsisakyti priimti kasacinį skundą. Kasacija civiliniame procese yra išskirtinė instancija, jos funkcijos ir paskirtis skiriasi nuo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Kasacijos instituto pagrindinis tikslas apginti viešąjį, o ne privatųjį interesą. Dėl to kasaciją pasiekia ne bet kokie skundai, o tik tie, kurie yra reikšmingi teisės vienodinimui, aiškinimui ir plėtojimui.

14.5. Teismas pagrįstai ir teisėtai nutarė pašalinti iš civilinės bylos trečiuosius asmenis – teismą ir teisėjus, kadangi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22 papunktį bylose dėl teismų (teisėjų) padarytos žalos atlyginimo valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Dėl teisėjo ir teismo veiksmų padaryta žala visais atvejais atlyginama valstybės, todėl valstybė, bet ne teisėjas ar teismas turi būti traukiamas atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo V. J. ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos dėl valstybės pareigūnų (teisėjų) neteisėtų veiksmų.

Dėl procesinių prašymų

- dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

17. Apeliantas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes tik bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka užtikrins civilinio proceso principų įgyvendinimą ir efektyvią apelianto pažeistų teisių gynybą.

18. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Taigi, iš minėtos nuostatos akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, kuri įgyvendinama atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuluotus kriterijus.

19. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Be to, teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje pažymima, kad žodinio teismo posėdžio antrojoje instancijoje gali nebūti, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma ir atsižvelgiant į proceso aukštesnės instancijos teisme ypatumus (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Nr. 11826/85, Helmers prieš Švediją; 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Nr. 25717/03, Oganova prieš Gruziją, kt.). Rašytinis procesas galimas, jeigu nėra sprendžiami teisės ar fakto klausimai, kurie negalėtų būti adekvačiai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais (EŽTT 1991 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Nr. 12033/86, Fredin prieš Švediją; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Nr. 37950/97, Fischer prieš Austriją).

21. Pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo žodinio proceso tvarka. Įvyko du teismo posėdžiai, kurių trukmė ir turinys leidžia daryti išvadą, kad tiek apeliantui, tiek kitiems proceso dalyviams buvo sudarytos galimybės žodžiu išdėstyti savo argumentus, pasisakyti dėl nagrinėjamų klausimų bei įrodymų. Apeliantas nurodė tik deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užtikrintų civilinio proceso principų įgyvendinimą ir efektyvią apelianto pažeistų teisių gynybą, tačiau šių argumentų turinio, pagrindžiančio žodinio bylos nagrinėjimo būtinumą, detaliau neišplėtojo. Be to, visas bylai reikšmingas aplinkybes apeliantas turėjo galimybę išdėstyti apeliaciniame skunde. Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinį skundą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

- dėl trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukimo į bylą

22. Apeliantas V. J. prašo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus Romualdą Janovičienę, Antaną Rudzinską, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus Dalią Vasarienę, Godą Ambrasaitę-Balynienę, Egidiją Tamošiūnienę, Andžejų Maciejevskį, Artūrą Driuką, Agnę Tikniūtę, Lietuvos Respublikos Prezidentą G. N., Nacionalinę teismų administraciją, atstovaujančią Teisėjų tarybą. Apeliantas prašo pripažinti šių asmenų dalyvavimą bylos nagrinėjime būtinu. Prašymą motyvuoja tuo, kad nurodytus asmenis pirmosios instancijos teismas, įtrauktus į bylą ieškovo iniciatyva, nepagrįstai pašalino iš proceso, nors, anot apelianto, bylos rezultatas turės įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms, kadangi ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsakovė Lietuvos valstybė įgys atgręžtinio reikalavimo teisę į nurodytus asmenis.

23. CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms; jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmenys įtraukiami kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ar teisėtiems interesams. Daugeliu atvejų trečiųjų asmenų dalyvavimas procese pasireiškia procesiniu teisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi. Jų interesą byloje lemia tai, kad nuo bylos baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos po to pradėtame regresiniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015). Teismas, spręsdamas dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo, visais atvejais turi identifikuoti materialinį teisinį santykį, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir materialiosios teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-346-687/2017).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrindė, kad teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje gali turėti įtakos apelianto nurodytų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Nesutiktina ir su apelianto argumentais, kuriais jis tvirtina, kad teismas neteisėtai iš bylos pašalino apelianto nurodytus trečiuosius asmenis. Sprendžiant dėl Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio nuostatos įtvirtina teisėjo imunitetą nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas. CK 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, kad žalą (turtinę ir neturtinę), atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Tuo atveju, kai vykdydamas teisėjo pareigas žalą teisėjas padaro tyčiniais veiksmais, valstybė, atlyginusi padarytą žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš teisėjo įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas (CK 6.272 straipsnio 4 dalis).

25. Teismų praktikoje pripažįstama, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu. Dėl to valstybė, bet ne teisėjas ar teismas turi būti traukiamas atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamą ieškinį, turi imtis procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai procese neužimtų atsakovų ar trečiųjų asmenų procesinės padėties (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-612/2012; 2019 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-403-912/2019). Atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus nėra teisinio pagrindo, todėl šį apelianto prašymą atmeta.

26. Pasisakydama dėl Lietuvos Respublikos Prezidento įtraukimo į nagrinėjamą bylą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios iš teisėjų ir teismų (ne)teisėtų veiksmų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas yra svarbus teisminės valdžios garantas, kuris reikšmingai prisideda prie teisminės valdžios formavimo – teikia Seimui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, paskyrus visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti šio teismo pirmininką; skiria Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus, iš jų – šio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatyme nustatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 dalis). Tačiau šiuo atveju priimtas sprendimas byloje dėl žalos atlyginimo negali paveikti konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento teisių ir pareigų skirti ar atleisti teisėjus, kreipiantis dėl patarimo į Teisėjų tarybą. Apelianto šioje byloje pareikšto ieškinio dalykas neturi jokio ryšio su Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais dėl teisminės valdžios formavimo, todėl apelianto prašymas įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Lietuvos Respublikos Prezidentą yra atmetamas.

27. Dėl apelianto prašymo trečiuoju asmeniu įtraukti į bylą Nacionalinę teismų administraciją, atstovaujančią Teisėjų tarybą, teisėjų kolegija nurodo, kad Nacionalinė teismų administracija yra institucija, skirta užtikrinti teismų sistemos veiklos administracinį aptarnavimą ir padėti įgyvendinti teismų savivaldą Lietuvos Respublikoje. Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Apeliantas nepagrindė, kad šioje byloje priimtas teismo sprendimas turės įtakos Nacionalinės teismų administracijos ir (ar) Teisėjų tarybos teisėms ir pareigoms. Šiame kontekste svarbu tai, kad deliktinės civilinės atsakomybės taikymas ir konkretaus teisėjo drausminės atsakomybės taikymas yra atskiri institutai, reglamentuojami skirtingų teisės šakų normomis. Dėl to bylos dėl deliktinės civilinės atsakomybės išsprendimas neturės įtakos minėtų institucijų teisėms ir pareigoms, todėl šis apelianto prašymas taip pat atmetamas.

28. Apeliantas prašė trečiųjų asmenų dalyvavimą teismo posėdžiuose pripažinti būtinu. Visų pirma, atmetus apelianto prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, visi posėdžiai byloje vyko rašytinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis). CPK 153 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad CPK numatytais atvejais galimas rašytinis procesas; tokiu atveju į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja; apie rašytinį procesą dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Antra, teisėjų kolegijai netenkinus apelianto prašymo dėl minėtų asmenų įtraukimo į bylą trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, statusu, apelianto prašymas netenka teisinės reikšmės. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant tokiai situacijai, nagrinėjamo apelianto prašymo tenkinimas nėra objektyviai įmanomas, todėl teisėjų kolegija šį prašymą atmeta.

29. Šiame kontekste teisėjų kolegija padaro išvadą, kad teisinio pagrindo į nagrinėjamą bylą įtraukti apelianto nurodytus asmenimis nebuvo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokią išvadą pagrindžia tie patys motyvai, kaip ir tie, kurie pateikti sprendžiant klausimą dėl šių asmenų įtraukimo į bylą, ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (žr. šios nutarties 23-27 punktus).

30. Nors apeliantas nurodo, kad Kauno apygardos teismo teisėja Žibutė Budžienė, priėmusi 2024 m. balandžio 30 d. nutartį dėl trečiųjų asmenų pašalinimo iš bylos, nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, todėl naujai paskirta teisėja Edita Šliumpienė turėjo ieškovo prašymą dėl trečiųjų asmenų įtraukimo išspręsti iš naujo, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad trečiųjų asmenų pašalinimo klausimas buvo išspręstas Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartimi, byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2024 m. birželio 4 d. nutartimi, teisėja Žibutė Budžienė nuo bylos nagrinėjimo nusišalino 2024 m. liepos 2 d. nutartimi, byla 2024 m. liepos 3 d. paskirta nagrinėti teisėjai Editai Šliumpienei. Naujai paskirta teisėja nutarė tęsti bylos nagrinėjimą iš esmės. CPK 64-70 straipsniuose, reglamentuojančiuose teismo nušalinimą, expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra numatyta, kad nušalinus teisėją, netenka teisinės galios nušalinto teisėjo priimti procesiniai sprendimai bei atlikti procesiniai veiksmai. Taigi, naujai paskirta teisėja neturėjo pareigos pakartotinai spręsti trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą klausimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš bylos proceso pašalino trečiuosius asmenis, atmeta kaip nepagrįstus.

- dėl įrodymų išreikalavimo

31. Ieškovas prašo prie nagrinėjamos bylos medžiagos pridėti šių bylų medžiagą: 1) civilinės bylos Nr. 2-1462-480/2021; 2) civilinės bylos Nr. 2-1692-924/2021; 3) civilinės bylos Nr. e2A-246-1120/2021; 4) civilinės bylos Nr. e2-647-390/2021; 5) civilinės bylos Nr. e2-674-945/2021; 6) civilinės bylos Nr. e2-270-945/2022; 7) civilinės bylos Nr. e2A-792-775/2022; 8) civilinės bylos Nr. e2-6329-1088/2020; 9) civilinės bylos Nr. e2-27709-713/2020; 10) civilinės bylos Nr. e2-27128-722/2021; 11) civilinės bylos Nr. e2-26538-955/2020; 12) civilinės bylos Nr. e2-14532-1070/2021; 13) civilinės bylos Nr. e2-14435-1052/2021; 14) civilinės bylos Nr. e2-14431-524/2021; 15) civilinės bylos Nr. e2-18562-959/2020; 16) civilinės bylos Nr. e2-15814-528/2020; 17) civilinės bylos Nr. e2-9505-713/2020; 18) civilinės bylos Nr. e2-43213-1088/2020 19) baudžiamųjų bylų Nr. 1-67-738/2013, Nr. 1-67-738/2015 ir Nr. 1-23-749/2015; 20) administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.11-2930-830-2016.

32. Apelianto teigimu, šių bylų medžiaga patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų veiksmų neteisėtumą, aplinkybes, kad jie žinojo ar turėjo žinoti apie apelianto teisių pažeidimus.

33. Apeliantas taip pat prašo išreikalauti iš Nacionalinės mokėjimų agentūros duomenis apie J. M. ir A. M. nuo 2018 m. sausio 1 d. deklaruotą žemės ūkio veiklą, pasėlius, gautas išmokas bei pajamas. Anot apelianto, šie duomenys patvirtins, kad civilinę bylą Nr. e2A-246-1120/2021 nagrinėję teisėjai galėjo tirti ir nustatyti, kad J. M. ir A. M. iš V. J. ir jo sutuoktinės pinigus skolinosi ne kaip vartotojai, bet kaip verslininkai, tačiau tyčia to nepadarė.

34. Apeliantas taip pat prašo išreikalauti ir pridėti prie nagrinėjamos bylos antstolio Sauliaus Užkuraičio vykdomas vykdomąsias bylas Nr. 0034/19/00363, Nr. 0034/19/00395. Apelianto teigimu, jos įrodo teisėjų neteisėtus veiksmus, įrodymų slėpimą ir ieškovui kilusią žalą. Apeliantas prašo išreikalauti ir prijungti prie nagrinėjamos bylos J. M. ir A. M. atžvilgiu nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2018 m. birželio 22 d. vykdytų vykdomųjų bylų medžiagą, taip pat nurodytu laikotarpiu šių asmenų sudarytas paskolos sutartis, hipotekos sutartis, išduotus vekselius, paskolos raštelius, šių asmenų atžvilgiu vykdytas vykdomąsias bylas iki 2021 m. balandžio 13 d. Apelianto teigimu, prašomi išreikalauti įrodymai yra Antstolių informacinėje sistemoje ir gali pagrįsti aplinkybes, kad J. M. ir A. M. iš V. J. ir jo sutuoktinės pinigus skolinosi žemės ūkio verslui, taip pat duomenis apie teisėjos Agnės Tikniūtės ryšius su advokatu Justu Sakavičiumi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos teisėjų šališkumą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas atsisakys išreikalauti šiuos įrodymus, apeliantas prašo išduoti jam teismo liudijimą apie teisę gauti įrodymus, kad galėtų juos surinkti ir pateikti teismui.

35. Vadovaujantis CPK 179, 199 straipsnių nuostatomis teismas gali pasiūlyti pateikti arba pareikalauti iš fizinių arba juridinių asmenų pateikti įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka. Asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti byloje reikšmingas aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti (CPK 199 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad jei dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti, teismas juos išreikalauja (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą buvo pateikta pakankamai rašytinių įrodymų, kurių pakako teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti, padarant išvadą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios iš teisėjų ir teismų (ne)teisėtų veiksmų (CPK 176, 185 straipsniai). Apeliantas nenurodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių pats negalėjo gauti kai kurių prašomų išreikalauti įrodymų ir pateikti jų pirmosios instancijos teismui, kadangi apeliantas pats dalyvavo kai kuriuose iš jo nurodytų teisminių procesų, todėl jis turėjo teisę tiek susipažinti su šių bylų medžiaga, tiek gauti jų (ar konkrečių jose esančių duomenų) kopijas. Be to, atsižvelgiant į šio ginčo pobūdį, apelianto prašomi išreikalauti įrodymai (vykdomųjų bylų medžiaga, duomenys apie J. M. ir A. M. deklaruotą žemės ūkio veiklą, pasėlius, gautas išmokas bei pajamas ir kiti) apskritai neatitinka sąsajumo reikalavimo, yra pernelyg nutolę nuo įrodinėjimo dalyko, kadangi jie nei patvirtintų, nei paneigtų aplinkybes, kurios yra reikšmingos byloje dėl valstybės deliktinės civilinės atsakomybės (ne)taikymo, todėl apelianto prašomų išreikalauti įrodymų pateikimas į bylą būtų perteklinis (CPK 180 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymai dėl įrodymų išreikalavimo ir teismo liudijimo apie teisę gauti įrodymus išdavimo atmetami kaip nepagrįsti.

- dėl naujų įrodymų priėmimo

37. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas V. J. teikia naujus įrodymus – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 10 d. raštą, adresuotą ieškovui. Teigia, kad šio įrodymo pateikimas nebuvo įmanomas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės 2024 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdyje, jo pateikimo būtinumas iškilo tik teikiant apeliacinį skundą.

38. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

39. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad poreikis pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 10 d. raštą į nagrinėjamą bylą iškilo po bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme. Tačiau apeliantas šiuo atveju nepagrindė teikiamo įrodymo sąsajumo su nagrinėjama byla, nenurodė, kaip šis įrodymas patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Iš aptariamo rašto turinio matyti, kad jame pateikiama tik bendro pobūdžio informacija apie trečiųjų asmenų įtraukimą į bylą, cituojamos atitinkamos CPK nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad apelianto prašomas priimti įrodymas neturės įtakos sprendžiant šalių ginčą, todėl atsisako jį priimti.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios iš teisėjų ir teismų (ne)teisėtų veiksmų

40. Remiantis bylos medžiaga ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1559-343/2020 atmetė ieškovės J. M. ieškinį atsakovams V. J. ir A. J. dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

41. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021 Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas panaikintas ir dalyje priimtas naujas sprendimas – nuspręsta pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) nuo sudarymo momento 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 2330) ir 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 6031), sudarytas ieškovės J. M. ir trečiojo asmens A. M. su atsakovais V. J. ir A. J. Bylos dalis dėl restitucijos taikymo perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gegužės 25 d. nutartimi atsisakė priimti V. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. liepos 14 d. nutartimi atsisakė priimti V. J. pakartotinį kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties. Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinių skundų argumentais, skundžiamo teismo procesinio sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendė, kad kasaciniuose skunduose nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos kasaciniame skunde įvardytais klausimais, ir kad šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.

43. Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl valstybės civilinės atsakomybės taikymo. Ieškovas V. J. nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė akivaizdžias ir šiurkščias materialiosios ir proceso teisės aiškinimo bei taikymo klaidas dėl SNTSKĮ nuostatų bei CPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, dėl to buvo priimti neteisėti procesiniai sprendimai, kuriais jam padaryta turtinė žala. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs šių klaidų ir bylą nagrinėjusių teisėjų neteisėtų veiksmų, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

44. CK 6.272 straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Kasacinio teismo praktika aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio. Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-943/2021).

45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

46. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime nenustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas ar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas būtų veikę neteisėtai, būtų pažeidęs materialiosios ar proceso teisės normas, nesilaikę teismų formuojamos praktikos ginčo klausimu ir dėl to byla būtų išspręsta neteisingai. Tačiau, apelianto V. J. teigimu, jis įrodė, kad teismai padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo bei taikymo klaidas. Apeliantas pažymi, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, nes Lietuvos apeliacinis teismas vadovavosi tuo metu (2021 metais) dar neišnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 esančiais įrodymais ir aplinkybėmis. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo vidinis įsitikinimas buvo vėliau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties priėmimo metu toks teismo vidinis įsitikinimas negalėjo būti suformuotas, kadangi įsiteisėjęs nuosprendis priimtas tik 2022 m. gegužės 31 d.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais nėra. Iš apskųsto teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo Lietuvos apeliacinio teismo, nagrinėjusio civilinę bylą Nr. e2A-246-1120/2021, procesinį sprendimą, jame nustatytas aplinkybes, kurios, ieškovo įsitikinimu, lėmė jo teisių pažeidimą ir žalos atsiradimą, bei, nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovas neįrodė CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Kitokios išvados nesuponuoja ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai.

48. Teisėjų kolegija iš Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021 turinio nustatė, kad teismas, remdamasis Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio baudžiamoje byloje Nr. 1-30-993/2019, kuris Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartimi paliktas nepakeistas, išvadomis bei baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgė į apelianto akcentuojamą faktą, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. vasario 2 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-511/2021 panaikino Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo procesinis sprendimas panaikintas dėl procesinių pažeidimų (pagrindo teisėjų kolegijai nusišalinti buvimu ir V. J. procesinių prašymų nedetaliu išnagrinėjimu). Dėl nurodytų priežasčių, Lietuvos apeliacinis teismas rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytais atsakovų V. J. ir A. J. skolinimo veiklos ypatumais ne kaip prejudiciniais faktais, kadangi baudžiamojoje byloje priimtas procesinis sprendimas panaikintas, o kaip formuojančiais teismo vidinį įsitikinimą, sprendžiant dėl atsakovų V. J. ir A. J. veiklos modelio ir galimo ginčo paskolos sutarčių atlygintinumo.

49. CPK 182 straipsnio 3 punkte numatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai). Teismo sprendimas (nuosprendis), kuris nėra įsiteisėjęs, nurodytų teisinių padarinių nesukelia. Neįsiteisėjęs teismo sprendimas gali ir neįsiteisėti, o būti panaikintas jį peržiūrėjus instancine tvarka. Tačiau, pagal CPK 177 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, ir toks dar neįsiteisėjęs teismo sprendimas patenka į šioje teisės normoje nurodytą įrodinėjimo priemonių sąrašą. Vienoje byloje priimtas, bet dar neįsiteisėjęs teismo sprendimas (nuosprendis), pateiktas kaip įrodymas kitoje byloje, pastarojoje byloje vertintinas kaip rašytinis įrodymas pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, atsižvelgiant ir į jo patikimumo stoką dėl galimybės būti panaikintam peržiūrėjus instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024).

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje nustatytais faktais Lietuvos apeliacinis teismas rėmėsi, siekdamas pagrįsti išvadą, jog atsakovai V. J. ir A. J. verčiasi pinigų skolinimo veikla fiziniams asmenims, ginčo paskolos sutartys nėra pavieniai atsakovų skolinimo atvejai, todėl labiau tikėtina, kad ginčo paskolos sutartys buvo atlygintinės. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, Lietuvos apeliacinis teismas rėmėsi ne pavieniu apelianto V. J. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką faktu, tačiau procesiniame sprendime labiau akcentavo ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes apie V. J. ir jo sutuoktinės skolinimo veiklos tendencingumą. Lietuvos apeliacinis teismas įvertino, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendis bei Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis neturi prejudicialumo savybės. Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties turinio matyti, kad teismo įsitikinimas dėl atsakovų V. J. ir A. J. skolinimo ypatumų susiformavo ne tik baudžiamosios bylos Nr. 1-30-993/2019 medžiagos, bet ir kitų byloje surinktų įrodymų pagrindu, t. y. įrodymais apie kito atsakovų skolininko ir atsakovų teisinius santykius, teismo posėdžiuose pateiktais paaiškinimais, ginčo paskolos sutarčių nuostatų analize. Dėl šios priežasties, pagrindo teigti, kad teismas akivaizdžiai pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles ar ieškovo nurodytus civilinio proceso principus, nėra.

51. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovo V. J. šioje byloje pareikštame ieškinyje bei apeliaciniame skunde iš esmės reiškiamas nesutikimas su teismų nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu, atliktu Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021. Pavyzdžiui, apeliantas kvestionuoja SNTSKĮ nuostatų taikymą, Lietuvos apeliacinio teismo atliktą notarinių paskolos sutarčių vertinimą, kitų įrodymų vertinimą, teigdamas, kad teismas ignoravo V. J. ir A. J. pateiktus įrodymus, dėl jų nepasisakė. Tačiau analogiški sprendimo neteisėtumo argumentai, kaip ir šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo, buvo nurodomi kasaciniuose skunduose, kuriuos įvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegija. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas V. J. inicijavo proceso atnaujinimą civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021, tačiau prašymas įsiteisėjusiomis teismų nutartimi buvo atmestas, nenustačius CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pagrindo (naujai paaiškėjusių esminių faktinių duomenų, kurie galėtų nulemti kitokio procesinio sprendimo išnagrinėtoje byloje priėmimą).

52. Šioje byloje ieškovas V. J. iš esmės siekia tų pačių faktinių aplinkybių, kurios jau įvertintos Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartyje, pakartotinio nagrinėjimo ir įvertinimo. Taigi, ieškovas faktiškai siekia revizuoti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas instancine tvarka, ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuri yra įsiteisėjusi ir dėl kurios paduotas kasacinis skundas buvo nepriimtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai negali būti peržiūrėti jokiu kitu būdu kaip tik pasinaudojus išimtiniu proceso atnaujinimo institutu. Šiuo atveju vien tai, kad ieškovas nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos priimtais sprendimais, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, niekaip nepagrindžia teismų veiksmų neteisėtumo.

53. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad priešingai nei nurodė teismas, ieškovas neturėjo teisės civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021 apklausti liudytojus, kadangi tokią teisę suvaržė J. M. ir A. M. duomenų apsaugą užtikrinantys įstatymai, todėl nebuvo galima gauti informacijos apie sandorius. Anot apelianto, bylą nagrinėję teismai galėjo išreikalauti šiuos duomenis, bet juos pripažino pertekliniais ir ieškovo prašymo netenkino. Pažymėtina, kad tokie apelianto argumentai jau buvo įvertinti apeliantui siekiant atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021. Proceso atnaujinimo byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. liepos 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-500-464/2022 nurodė, kad V. J. tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties priėmimo ėmėsi veiksmų rinkti įrodymus, ir tokius veiksmus teismas įvertino kaip nesuderinamus su civilinio proceso principais. Teismas taip pat pažymėjo, kad klausimą dėl paskolos sutarčių teisėtumo nagrinėjant iš esmės V. J. teigė, jog tam tikrų duomenų apie J. M. ir A. M. negalėjo gauti dėl asmens duomenų teisinę apsaugą numatančių apribojimų, tačiau po jam nepalankaus teismo sprendimo priėmimo tokius duomenis į bylą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjusiam teismui pateikė.

54. Apeliantas laikosi pozicijas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, jog ieškovui civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021 buvo nepranešta, kad teisėjų kolegijos nariai bus šališki, todėl apeliantas neturėjo galimybės pareikšti nušalinimo. Anot apelianto, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai turėjo nusišalinti patys dėl ryšių su ieškovės advokatu Justu Sakavičiumi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos narė Egidija Tamošiūnienė turėjo nusišalinti, kadangi dėl šios teisėjos neteisėtų veiksmų ieškovas buvo kreipęsis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne asmenų samprotavimais ar prielaidomis. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Šiuo atveju argumentus dėl teisėjų šališkumo ieškovas pateikė tik po jam nepalankių teismo procesinių sprendimų priėmimo. Akcentuojama, kad ieškovui nepalankaus ar mažiau palankaus teismo sprendimo priėmimas, kitoks aplinkybių, įrodymų įvertinimas savaime nereiškia teismo šališkumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo teiginiai dėl teismo šališkumo yra deklaratyvūs ir nulemti jam nepalankaus teismo sprendimo priėmimo.

56. Taigi, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad šioje byloje nenustatyta, jog ieškovo nurodytas civilines bylas nagrinėję teismai padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo bei taikymo klaidas, priėmė savavališkus, ignoruojant svarbiausius teisės principus, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką, procesinius sprendimus. Ieškovas deklaratyviai nurodo, kad teismai padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo bei taikymo klaidas bei priėmė neteisėtus procesinius sprendimus. Priešingai nei nurodo ieškovas, vien tai, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje atmetė ieškovo ieškinį, savaime nesuponuoja išvados, kad priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas. Ieškovui neįrodžius valstybės (teisėjų) neteisėtų veiksmų, atsakomybė valstybei pagal ieškinio reikalavimus kilti negali.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

57. Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuota valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjų veiksmų, pagrįstai nusprendė, jog apeliantas neįrodė būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei taikyti – teisėjų neteisėtų veiksmų. Neįrodžius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį taikymo, todėl nevertintinos kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

58. Apeliacinės instancijos teismui atmetus ieškovo apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė (CPK 93, 98 straipsniai), tačiau ji nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Marius BajorasVilija MikuckienėAldona Tilindienė